Civilinė byla Nr. e2A-312-258/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17874-2017-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.25; 3.3.1.18.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Uckienės, Tomo Venckaus apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Antakalnio būstas“ ir atsakovų R. P., J. K., A. Š., V. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Antakalnio būstas“, R. P., A. O., J. K., A. Š., V. S. dėl jungtinės veiklos sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – R. G., V. G., Ž. Ž., R. K., J. K., L. J..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis atsakovų 2016-05-05 sudarytos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties Nr. AB-SUT-16-022 (toliau – Sutartis) 6, 10, 11 ir 27 punktų nuostatas. Nurodė, kad jos prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms.
2. Atsakovai R. P., J. K., A. Š., ir V. S. per atstovą pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su reikalavimais nesutinka. Atsakovų nuomone, ieškovė iš viso neturi reikalavimo teisės, nes nei viena iš ieškovės nurodytų teisės normų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.277 str. 1d., 1.78 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 49 str., Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 42 p.) nesuteikia ieškovei teisės ginčyti 2016-05-05 Jungtinės veiklos sutarties. Ieškovė nenurodė jokio savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, taip pat nenurodė teisės normos, kuri numato ieškovės teisę ginti viešąjį interesą tokiu atveju. Ginčas kilęs ne dėl bendrojo naudojimo objektų administratoriaus veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūra bei kontrole. Pagal atsakovus, tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika – 2015-10-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-687/2015, 2016-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-421/2016. Atsakovų teigimu, ginčas faktiškai kilo tarp UAB „Antakalnio būstas“ ir L. J., nesutinkančio mokėti tam tikrų priskaičiuotų sumų, kas patvirtina, jog tai yra privatus ginčas ir ieškovė ėmėsi iniciatyvos ginti privataus asmens interesus.
3. Atsakovė UAB „Antakalnio būstas“ su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad įstatymai nedraudžia bendraturčiams sudarant bendros jungtinės veiklos sutartį jos įgaliotiniu pasirinkti asmenį, neturintį nuosavybės teisės name, dėl kurio bendrosios dalinės nuosavybės valdymo sudaroma jungtinės veiklos sutartis. Įgaliotiniu pasirinkus UAB „Antakalnio būstas“, tai nepanaikino ir neapribojo namo bendraturčių teisės spręsti dėl jiems priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo, disponavimo. Jungtinės veiklos sutarčiai nustatytas tik imperatyvus reikalavimas, kad ji turi būti rašytinės formos, o sutarties sąlygas šalys suderina laisva valia. Ieškovės nurodytu Aplinkos ministro 2012-12-04 įsakymu Nr. D1-1047 ir 2013-10-16 įsakymu Nr. D1- 765 buvo tik patvirtinta pavyzdinė jungtinės veiklos sutarties forma bei jos turinys.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino.
5. Teismas pripažino Sutarties 6-ą, 10-ą, 11-ą ir 27-ą punktus niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento.
6. Teismas nurodė, kad Sutartį, kurios dalyviu kartu su patalpų savininkais yra ir įgaliotinis – namo bendrojo naudojimo objektų administratorius UAB „Antakalnio būstas“, ginčija Savivaldybės administracija, kuriai pagal teisės aktų reikalavimus pavesta vykdyti jungtinės veiklos sutartimis įgaliotų asmenų ir bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos priežiūrą. Ši funkcija laikytina viešąja teisės aktais nustatyta Savivaldybės administravimo funkcija, todėl Savivaldybė turėjo pagrindą imtis veiksmų šios funkcijos įgyvendinimo užtikrinimui. Savivaldybės institucija siekia apginti ir užtikrinti visų namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į tinkamą bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja teisių įgyvendinimą. Taip pat ieškiniu yra ginamas viešasis interesas (CPK 5 str. 3 d.).
7. Teismas sprendė, kad nustačius, jog ginčo Sutartyje administratorius kartu laikomas įgaliotiniu ir Sutarties dalyviu, yra pagrindas teigti, kad tas pats administratorius administruos namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrojo naudojimo objektus neribotą laiką, o Savivaldybės įgaliota institucija neturės realios galimybės įgyvendinti viešosios funkcijos kontroliuojant administratoriaus veiklą, todėl pripažintinas realus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos procesinis suinteresuotumas Sutarties dalies nuostatų nuginčijimu. Be to, atsakovų sudarytos Sutarties 2 p. nurodytas tikslas – nesiekiant pelno valdyti, naudoti, prižiūrėti, remontuoti ir kitaip tvarkyti namo bendrojo naudojimo objektus. Namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkai turėjo ir turi teisę sudaryti jungtinės veiklos sutartį namo bendrojo naudojimo objektams prižiūrėti, nes bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu ir įstatymas numato bendraturčiams numato jungtinės veiklos sutarties sudarymą kaip vieną iš bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdų (CK 4.83 str. 3 d.). Tačiau kitaip yra su administratorės UAB „Antakalnio būstas“ dalyvavimu jungtinės veiklos sutartyje, kuri yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Akcinių bendrovių 2 str. 2 d.) ir kurios tikslas yra tenkinti privačius savo interesus, t. y. vykdant veiklą siekti pelno. Todėl teismas pripažino, kad namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkai Sutartimi įgaliotiniu paskyrė verslo subjektą, kurio interesai yra iš esmės priešingi butų ir kitų patalpų savininkų interesams, nes verslo subjekto pagrindinis veiklos tikslas yra susijęs su pelno siekimu.
8. Teismas pažymėjo, jog Aplinkos ministro 2012-12-04 įsakymu Nr. D1-1047 patvirtintos pavyzdinės „Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties“ 6 p. numatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviai šia Sutartimi įgalioja patalpų savininkų susirinkime išrinktą asmenį (Įgaliotinį) atstovauti patalpų savininkų interesams, susijusiems su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, naudojimu, priežiūra, remontu ir kitokiu tvarkymu. Minėtame 6 p. yra pastaba, kad įgaliotiniu turi būti renkamas asmuo, name turintis patalpas nuosavybė teise. Nors ši sutartis pavyzdinė, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodyta, jog sprendžiant klausimus, susijusius su daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų pasirašyta jungtinės veiklos sutartimi pavyzdine Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties turiniu ir (ar) forma) turi būti vadovaujamasi. Pažymėjo, kad CK 4.83 str. 3 d., 4.84 str. 2, 5, 8 d. numato, kad būtent Vyriausybė tvirtina pavyzdinę jungtinės veiklos sutarties, sudaromos tikslu valdyti bendro naudojimo objektus, formą, Vyriausybė nustato administratoriaus atrankos ir skyrimo tvarką, tvirtina administravimo nuostatus ir nustato informacijos skelbimo apie administratoriaus veiklą tvarką. Toks reglamentavimas reiškia, kad reikia vadovautis Vyriausybės ar jo įgaliotos institucijos aktais sprendžiant klausimus, susijusius su bendrojo naudojimo objektų administratoriaus veikla.
9. Teismas taip pat pasisakydamas dėl atsakovų argumentų, kad ieškovė gina vieno savininko interesus, konstatavo, kad neturi pagrindo daryti tokią išvadą, nes bylos nagrinėjimo metu nepaaiškėjo, kad Sutarties sudarymui pritaria absoliuti dauguma namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkų. Nustačius, kad administratorius, neturi nuosavybės name ir, kad jo veiklos tikslas yra pelno siekimas, namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkai negalėjo ginčijama Sutartimi UAB „Antakalnio būstas“ paskirti patalpų savininkų įgaliotiniu, nes įgaliotinio veiklos tikslas prieštarauja Sutarties 2 p. nurodytam tikslui. Administratoriaus su priešingu veiklos tikslu paskyrimas savininkų įgaliotiniu su Sutarties dalyvio pilnos apimties teisėmis (Sutarties 6 p.) pažeidžia pačių savininkų interesus.
10. Teismas sprendė, kad ginčijamos Sutarties 10, 11, 27 nuostatos prieštarauja CK 4.85 str. 1 d., kuri numato, jog sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pakartotiniame susirinkime sprendimams priimti CK 4.85 str. 2 d. numato ¼ visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų daugumą. Ginčo atveju reikalingos sprendimams priimti bendraturčių balsų daugumos sugriežtinimas, teismo nuomone, sudaro palankesnę padėtį administratoriui, tačiau pažeidžia ne tik ginčijamos Sutarties nepasirašiusių, bet iš esmės visų namo bendraturčių, kaip savininkų interesus. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sutarties sąlygas riboja imperatyvios teisės normos (CK 6.156 str. 4 d.). Sutarties 10, 11, 27 punktų nuostatos prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, dėl ko yra pagrindas ginčijamas nuostatas (kaip ir 6 punkto) pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis (CK 1.80 str.). Ginčijamas Sutarties nuostatas pripažinus negaliojančiomis, teismas sprendė, kad nėra pagrindo spręsti dėl restitucijos taikymo, nes pripažįstamos niekinėmis Sutarties nuostatos, kurios yra susiję su įgaliotinio paskyrimu (išrinkimu) ir Sutarties dalyvių sprendimų priėmimo procedūromis.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė UAB „Antakalnio būstas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 20l8 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
11.1. Teismas neatsižvelgė, į tai, jog ieškovei teisės aktai nenumato teisės kreiptis į teismą ir ginčyti privačių asmenų sudarytą sutartį. Pavyzdinės taisyklės nesuteikia ieškovei teisės ginčyti Sutarties teismine tvarka. Teismas neatsižvelgė, jog valstybės ar savivaldybių institucijos turi teisę ginti viešąjį interesą tik įstatymų nustatytais atvejais. Nagrinėtinu atveju, joks įstatymas nenumato ieškovei teisės ginti viešąjį interesą ir ginčyti Sutartį teismine tvarka. Taip pat, joks viešasis interesas nėra pažeidžiamas, nes patys bendraturčiai sudarė tokią sutartį, kuri labiausiai atitinka jų valią ir interesus.
11.2. CK 4.83 straipsnio 3 dalimi, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduoja arba nutraukia jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (CK 4.84 straipsnio 1 dalis). Todėl visiškai atsakovei nesuprantama, kodėl teismas pažymėjo, kad atsakovė siekia išvengti 5 metų administravimo laikotarpio ribojimo, kai patys bendraturčiai įsikūrė kitą valdymo formą ir išreiškė pasitikėjimą UAB „Antakalnio būstas“ paskirdamas ją įgaliotu asmeniu. Atsakovė priėmė tokį bendraturčių sprendimą, tokia pat apimtimi kaip jis būtų skiriamas savivaldybės.
11.2. Aplinkos ministro įsakymu patvirtinta pavyzdinė sutarties forma yra tik rekomendacinio pobūdžio, t. y. tokia forma nėra imperatyvi. Aplinkos ministro įsakymas yra poįstatyminis teisės aktas, kuris negali būti vertinamas kaip numatantis imperatyvias įstatymo normas. Įstatymų leidėjas CK 4.83 str. 3 d. nustatydamas, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina tik pavyzdinę jungtinės veiklos sutartį, siekė suteikti galimybę butų ir kitų patalpų savininkams sudaryti ir kitokią jungtinės veiklos sutartį negu, kad aplinkos ministro įsakymu patvirtinta pavyzdinė jungtinės veiklos sutartis, t. y. butų ir kitų patalpų savininkams siekta sudaryti galimybę jungtinės veiklos sutartyje išreikšti laisvą valią ir laisvai susitarti dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo ir priežiūros ir tvarkos.
11.3. Teismas neatsižvelgė, jog Sutartis sudaryta butų ir kitų patalpų savininkų, kas remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuriame nurodyta, kad teisinis reglamentavimas dėl valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimo balsų dauguma grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. Šiuo atveju, teismas paneigė bendraturčių valią ir nusprendė dėl bendraturčių pažeistų interesų, nors patys bendraturčiai tokią sutartį ir sudarė.
11.4. Sutarties nuostatomis nustatyta sprendimų priėmimo tvarka ir reikalavimas sprendimus priimti kvalifikuota ¾ balsų dauguma neprieštarauja CK normoms. Minėtas sprendimas buvo priimtas teisėtame susirinkime pačių bendraturčių. CK nuostatos nenumato draudimo, jog šalys negali susitarti dėl didesnio balsų daugumos reikalavimo.
11.5. CK 4.83 str. 3 d. normos formuluotė nenustato nei reikalavimo, kad šalimis gali būti tik butų ar kitų daugiabučio namo patalpų savininkai, nei draudimo kitiems asmenims taip pat dalyvauti jungtinės veiklos sutartyje ir būti šios sutarties šalimis. Įstatymo norma nenustato baigtinio jungtinės veiklos sutarties dalyvių sąrašo (sąlygoje apskritai nėra pateikiama jokio sąrašo), taip pat nenustato jokių draudimų kitiems asmenims būti jungtinės veiklos sutarties šalimis. Subjektas neturintis patalpų daugiabučiame name gali būti Sutarties dalyviu ir tai atitinka jungtinės veiklos sutarties esmę ir sampratą. Civilinis kodeksas išskiria tris daugiabučio namo valdymo formas: bendriją, jungtinės veiklos sutartį, o gyventojams neįsteigus bendrijos ar nesudarius jungtinės veiklos sutarties yra skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Todėl teismo argumentas, kad jungtinės veiklos sutartį sudaro tik butų ir kitų patalpų savininkai ir po to patys pasirenka administratorių arba administratorius skiriamas savivaldybės yra prieštaraujančios CK 4.83 str. 3 d. (sudarius jungtinės veiklos sutartį, savivaldybė negali skirti administratoriaus, nes bendraturčiai pasirinko norimą namo valdymo formą).
11.6. Teismas sutapatindamas dvi sąvokas Sutarties dalyvis ir įgaliotinis padarė akivaizdžią teisės aiškinimo klaidą ir priskyrė Sutarties dalyvių teises įgaliotiniui. Toks sprendimas sąlygojo, jog grubiai yra pažeidžiami Sutarties dalyvių interesai ir nepagrįstai panaikinta sudaryta Sutartis. Nagrinėjamu atveju, būtent Namo butų ir kitų patalpų savininkai išreiškė valią sudaryti Sutartį bei pasirinkti šios Sutarties įgaliotinį. Interpretuojant teisės normas kryptimi, jog jungtinės veiklos sutarties įgaliotiniu galėtų būti tik namo bendraturtis, būtų ne tik paneigta bendraturčių teisė spręsti dėl jiems priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdo, tačiau ir jungtinės veiklos sutarties kaip tokios esmė bei sutarčių laisvės principas.
11.7. Praktikoje, kai įgaliotinis yra fizinis asmuo jis niekada neteikia paslaugų ir nevykdo daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros, nes tokių galimybių fizinis asmuo neturi (pvz. remiantis šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių priežiūros (eksploatacijos) taisyklėmis, kurios privalomos visiems šilumos priežiūrą vykdantiems subjektams, numatyti reikalavimai dėl reikalingos kvalifikacijos, atestacijos, taip pat dėl daugiabučio namo techninės priežiūros paslaugų numatyti reikalavimai prižiūrėtojams, buhalterinės apskaitos vedimas ir pan.). Todėl nesuprantama, kodėl butų ir kitų patalpų savininkai negali iš karto pačioje Jungtinės veiklos sutartyje išrinkti įgaliotą administratorių ir pavesti jam atlikti bendrojo naudojimo objektų priežiūrą. Tokiu būdu sudaroma viena ir vientisa Sutartis, kurioje išsprendžiami bendrojo naudojimo objektų priežiūros klausimai. Sutartis sudaryta tam, kad optimizuoti ir įmanomai sumažinti butų ir kitų patalpų savininkų administravimo kaštus, kas ir buvo pasiekta.
11.8. Teismas pripažindamas Sutarties 6 punktą niekiniu ir negaliojančiu nenurodė nei vienos įstatymo normos, kurioje butų nurodyta, kad įgaliotiniu gali būti skiriamas tik butų ir kitų patalpų savininkas. Teismas išimtinai rėmėsi tik poįstatyminiu aktu (2012 m. gruodžio 4 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-1047 „Dėl pavyzdinės Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties formos patvirtinimo“). Kadangi tai poįstatyminis teisės aktas, kuris jokiu būdu negali būti prilyginamas CK 1.80 straipsnio 1 dalies formuluotei, kurioje nurodyta, jog būtent imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
11.9. CK 4.85 str. 1 d. neleidžia, kad sprendimai būtų priimami neturint butų ir kitų patalpų savininkų daugumos, tačiau minėtas straipsnis nenumato ir jokiu būdu nedraudžia sprendimus priimti didesne nei 50 proc. + 1 balsų dauguma. Sutartyje nurodytas sprendimų priėmimas dėl reikalingos ¾ balsų daugumos yra ta pati balsų dauguma, nes įstatymas neapriboja, kad tai būtų tik 50 +1 balsų dauguma. Visiškai neaišku, kodėl buvo panaikintas Sutarties 10 punktas, kai jame net nėra nurodyta, kad sprendimų priėmimui reikalinga ¾ balsų dauguma. Niekas iš bendraturčių tokio sprendimo per įstatymo nustatytą terminą (6 mėn.) neginčijo ir neskundė. Ieškovės kišimasis į privačius bendraturčių santykius nepagrįstai apriboja jų teises dėl galimybės patiems spręsti dėl sudaromų sutarčių ir bendrojo naudojimo objektų priežiūros.
12. Apeliaciniu skundu atsakovai R. P., J. K., A. Š., V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vertino, kad ieškovė yra suinteresuotas asmuo ir turi teisę šioje byloje ginčyti Sutarties sąlygas. Dar daugiau, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė šioje byloje gina viešąjį interesą. Ieškinys šioje civilinėje byloje pareikštas netinkamo ieškovės, kas yra savarankiškas pagrindas atmesti byloje pareikštus reikalavimus.
12.2. Teismas sprendime nepagrįstai plečiamai interpretuoja ir aiškina Pavyzdinių taisyklių 6.1 punkto nuostatas. Minėta nuostata nesuteikia teisės ieškovei ginčyti Sutarties. Pavyzdinių taisyklių 6.1 punktas nustato, kad jungtinės veiklos sutarčių pagrindu paskirtų valdytojų paskyrimo dokumentai gali būti tikrinami kompleksiniu patikrinimu metu. Šiuo atveju, ieškovė Sutarties patikrinimą atliko ne planinio kompleksinio patikrinimo metu, o gavęs suinteresuoto asmens L. J. skundą, taigi atlikusi neplanuotą patikrinimą. Minėto asmens L. J. skundas gautas ne dėl tariamai netinkamai sudarytos Sutarties ar tariamai neteisėtai paskirto daugiabučio gyvenamojo namo valdytojo, o tik dėl galimai neteisingo bendrųjų patalpų priežiūros ir išlaikymo išlaidų paskaičiavimo, t. y. dėl aplinkybių, kurios nėra tiesiogiai susijusios su šiuo teisminiu ginču.
12.3.Atsakovai savo poziciją dėl Sutarties galiojimo aiškiai ir vienareikšmiškai išreiškė bylos nagrinėjimo metu. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės priverstinai „gynė“ atsakovų teises nuo paties teismo sugalvotų pažeidimų, kai bylos nagrinėjimo metu atsakovai aiškiai išreiškė poziciją, kad Sutartis ne tik nepažeidžia jų interesų, bet yra atsakovams naudinga, mažina daugiabučio namo administravimo sąnaudas.
12.5. CK 4.83 str. 3 d. normos formuluotė nenustato nei reikalavimo, kad šalimis gali būti tik butų ar kitų daugiabučio namo patalpų savininkai, nei draudimo kitiems asmenims taip pat dalyvauti jungtinėje veiklos sutartyje ir būti šios sutarties šalimi. įstatymo norma nenustato baigtinio jungtinės veiklos sutarties dalyviu sąrašo (sąlygoje apskritai nėra pateikiama jokio sąrašo), taip pat nenustato jokių draudimų kitiems asmenims būtų jungtinės veiklos sutarties šalimis.
12.6. Pasisakydami dėl Sutarties 10 p. 11 p., 27 p. pripažinimo negaliojančiais atsakovai nurodo, kad CK 4.85 str. 1 d. įstatymo norma nustato reikalavimą sprendimus bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimuose priimti paprasta butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, neapriboja butų ir kitų patalpų savininkų teisės teisėtai sušauktame butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime priimti sprendimą, kuriuo būtų pakeičiama sprendimų butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimuose priėmimo tvarka. Sutinka su teismo sprendimo išvada, kad CK 4.85 str. nuostata yra imperatyvi, tačiau ginčijamos Sutarties nuostatos pilnai minėtoje normoje įtvirtintą imperatyvą atitinka ir jo nepažeidžia. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai netinkamai aiškino CK 4.85 str. 1 d. turinį, šią normą interpretavo ne kaip civilinės teisės, o kaip viešosios teisės normą, t. y. teismas iš esmės sprendė, kad „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama CK 4.85 str. 1 d. nuostatose“, nors, kaip žinoma, civilinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“.
12.7. Atsakovai pažymi, kad nei po Sutarties sudarymo, nei iki tol, įgaliotinis UAB „Antakalnio būstas“ neveikė prieš jų interesus. Priešingai, UAB „Antakalnio būstas“ tinkamai vykdė savo funkcijas, o po Sutarties sudarymo tinkamai atstovauja butų ir kitų patalpų savininkų interesams. Sutartis buvo sudaryta tam, kad optimizuoti ir įmanomai sumažinti butų ir kitų patalpų administravimo kaštus, kas ir buvo pasiekta. Byloje jokių duomenų apie tai, kad UAB „Antakalnio būstas“ neprižiūrėtų bendrojo naudojimo patalpų daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra. Pastatas yra tinkamai prižiūrimas.
13. Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovė prašo apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
13.1. Ieškovas vykdo CK ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) numatytą jungtinės veiklos įgaliotinio priežiūrą ir kontrolę, todėl yra suinteresuotas imtis priemonių, kad asmenys neteisėtais veiksmai neišvengtų administratoriams nustatyto paskyrimo termino (CK 4.84 str. 4d.) ir Bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatuose įtvirtintų pareigų vykdymo. Ieškovas, būdama atsakinga už įgaliotinių priežiūrą ir kontrolę, yra suinteresuota tinkamai atlikti nustatytas funkcijas ir apginti pažeidžiamas butų ir kitų patalpų teises ir teisėtus interesus įstatymo garantuojamomis sąlygomis. Ieškovė, vykdydama įstatyme nustatytas funkcijas ir užtikrindamas butų ir kitų patalpų savininkų teisę į nuosavybės teisių įgyvendinimą veikia tiek ir atsakovų, tiek ir trečiųjų asmenų interesais, todėl ieškinys reiškiamas viešojo intereso užtikrinimui (Daugiabučio namo tinkamai priežiūrai ir nuosavybės teisės įgyvendinimui užtikrinti).
13.2. Į bylą pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos misterijos, kuriai yra pavesta formuoti valstybės politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą būsto, gyvenamųjų pastatų valdymo ir priežiūros srityse, 2013-04-05 išaiškinimai Nr. (13-1)-D8-2810 „Dėl teisinio reguliavimo, susijusio su jungtinės veiklos sutartimis“, kuriuose nurodoma, kad „savivaldybės vykdomojo institucija, vadovaudamasi Civilinio kodekso 4.83 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūrą ir kontrolę vykdo savivaldybės, turi teisę patikrinti ar jungtinės veiklos sutartis sudaryta teisėtai ir (ar) išrinktasis asmuo yra to namo buto ar kitų patalpų savininkas. Nustačius šį ar kitus pažeidimus, savivaldybės vykdomoji institucija turi teisę kreiptis į teismą dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.
13.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ginčijame sprendime konstatavo, kad sprendžiant šį ginčą tiesiogiai, kaip precedentais remtis atsakovų nurodoma teismų praktika nėra pagrindo, kadangi šiuo atveju jungtinės veiklos sutartį, kurios dalyviu kartu su patalpų savininkais yra ir įgaliotinis – namo bendrojo naudojimo objektų administratorius UAB „Antakalnio būstas“, ir skirtingai nei cituojamoje praktikoje, ginčija ne administratorius, o Savivaldybės administracija, kuriai pagal teisės aktų reikalavimus pavesta vykdyti jungtinės veiklos sutartimis įgaliotų asmenų ir bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos priežiūrą. Pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa ir su kitose atsakovų nurodomose apygardų teismų praktikose.
13.4. CK 4.83 str. 3 d. yra nurodytas vienintelis subjektas (butų ir kitų patalpų savininkas), kuris gali sudaryti jungtinės veiklos sutartį ir būti jos dalyvis. Pažymi, kad nors Civilinio kodekso šeštosios knygos LI skyriuje įtvirtintose nuostatose yra įtvirtinta teisė jungtinės veiklos sutarties dalyviu būti bet kokiems asmenims (konkrečiai, CK 6.969 – 6.982 str.), tačiau CK ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtajame skyriuje įtvirtintos nuostatos (konkrečiai, CK 4.82-4.85 str.) yra laikytinos specialiosiomis normomis, nes pastarosios reguliuoja specifinius su bendrosios nuosavybės teise ir bendrosios nuosavybės valdymu bei naudojimu susijusius klausimus. Tarp minėtų normų kylant kolizijai, turėtų būti taikomos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus nuostatos, numatančios, kad jungtinės veiklos sutartį sudaro tik butų ir kitų patalpų savininkai, o ne bet kokie, su bendrosios nuosavybės valdymu ir naudojimu nesusiję asmenys.
13.5. CK 4.83 str. 3 d. normos imperatyvus pobūdis akivaizdžiai atsiskleidžia ir sistemiškai aiškinant šią normą kitų CK ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirto skirsnio nuostatų kontekste. CK 6.972 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, partnerio (savininko) teisė sudaryti su jais sandorius visų partnerių vardu patvirtinama jungtinės veiklos sutartimi. CK 4.84 straipsnio 12 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 5 ir 6 dalių normos mutatis mutandis taikomos ir bendrojo naudojimo objektų administratoriams, veikiantiems pagal su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytas sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo. Tai reiškia, kad butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyviai turi teisę sudaryti paslaugų teikimo sutartis (bendrųjų patalpų administravimo) su bendrųjų patalpų administratoriais dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo (išoriniai santykiai), tačiau, jokiu būdu ne paskirti juos Jungtinės veiklos sutarties dalyviais, t. y. vidiniais bendraturčių santykių dalyviais, juo labiau įgaliotiniais.
13.6. CK 4.83 str. 3 d. nustatyto reikalavimo jungtinės veiklos sutartį sudaryti tik butų ir kitų patalpų savininkams imperatyvumas pasireiškia ir poįstatyminių teisės aktų kontekste, t. y. Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties formoje, patvirtintoje aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. D1-1047 „Dėl Pavyzdinės Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties formos patvirtinimo“ (toliau – Pavyzdinė forma). Šios Pavyzdinės sutarties 6 p. yra aiškiai įtvirtinta pastaba, kad įgaliotiniu turi būti renkamas asmuo, šiame name turintis patalpas nuosavybės teise.
13.7. Jungtinės veiklos sutarties įgaliotinio paskyrimas, kuris veikia ne savanoriškais pagrindais turėdamas bendrą su savininkais tikslą, o siekia pelno, prieštarauja ne tik imperatyvioms įstatymo normoms, bet ir pačios Jungtinės veiklos sutarties tikslui ir savininkų interesams, todėl ir šiuo pagrindu yra neteisėtas. Pačioje Jungtinės veiklos sutartyje yra numatyta sutarties dalyvių teisė teikti pasiūlymus kitiems Sutarties dalyviams ir patalpų savininkams Sutarties įgyvendinimo veiklos klausimais tik tais atvejais, kai tai nepažeidžia sutarties tikslo (5.2. p.), t. y. paties savininkų nusistatytas draudimas priimti sutarties tikslui prieštaraujančius sprendimus, todėl UAB „Antakalnio būstas“ paskyrimas įgaliotiniu yra nesuderinamas su CK 4.83 str. 3 dalimi, Jungtinės veiklos sudarymo tikslais ir pačios Jungtinės veiklos sutarties nuostatomis.
13.8. CK 4.85 str. 1 d. numatyta vienintelė išimtis, kuomet sprendimai butų ir kitų patalpų susirinkimuose gali būti priimami ne balsų dauguma, t. y. tik tuomet, jeigu įstatyme yra numatytos konkrečios išimtys. Nagrinėjamu atveju, jokių išimčių iš CK 4.85 str. 1 d. nustatytų sprendimų priėmimo procedūrų apeliantams nėra numatyta, priešingai, poįstatyminiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo šaukimo tvarką (2012 m. lapkričio 22 d. LR aplinkoms ministro įsakymas Nr. D1-961), ar balsavimo raštu procedūras (2011 m. kovo 24 d. LR aplinkoms ministro įsakymas Nr. D1-251) yra reikalaujama išlaikyti CK 4.85 str. nustatytą procedūrą ir tvarką, todėl jokie atsakovų argumentai dėl savininkų teisės patiems nusistatyti sprendimo priėmimo procedūras, vadovaujantis sutarties laisvės principu, negali pateisinti imperatyvių normų pažeidimo. Analogiškos pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, kurioje išaiškinta, kad šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).
13.9. Jungtinės veiklos sutarties 10, 11 ir 27 p. nuostatos pažeidžia ne tik imperatyvias įstatymo normas, bet ir viešąjį interesą, t. y. nustatydamas sudėtingesnę sprendimų priėmimo procedūrą, atsakovė UAB „Antakalnio būstas“ suvaržo visų namo gyventojų teisę efektyviai, įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka įgyvendinti jiems nuosavybės teise priklausančių objektų valdymą, priežiūrą ir kt. teises.
VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmetami.
14. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl teisės pareikšti ieškinį
15. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. CK 1.78 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo.
16. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011, 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; k.t.).
17. Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys, t. y. sandorio šalys ar kitas suinteresuotas asmuo, kurio teises toks sandoris pažeidžia. Nors šiuo atveju ieškovė nėra Sutarties dalyvė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė įrodė, kad ginčyti jungtinės veiklos sutarties nuostatos kyla iš jos veiklą reglamentuojančių įstatymo nuostatų ginant viešąjį interesą. Ieškovė byloje savo suinteresuotumą grindė Vietos savivaldos įstatymu (redakcija nuo 2016-01-01), kurio 6 str. 42 p. įtvirtinta, kad viena iš savarankiškų Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų yra butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūra ir kontrolė pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas pavyzdines taisykles. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. D1-612 (toliau – ir Priežiūros ir kontrolės taisyklės). Priežiūros ir kontrolės taisyklių 6.1. p. įtvirtinta, kad Priežiūros ir kontrolės vykdytojas (ieškovė) [...] jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų [...] paskyrimo ar išrinkimo atitiktį nustatytiems teisės aktų reikalavimams – tikrinami valdytojo paskyrimo ar išrinkimo dokumentai, nustatytos kadencijos laikymasis pagal patalpų savininkų sprendimo protokolus, jungtinės veiklos sutartį. CK 4.83 str. 3 d. taip pat įtvirtinta, kad Butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūrą ir kontrolę atlieka savivaldybės. Darytina išvada, jog ieškovei nustačius, kad jungtinės veiklos sutartyje yra nuostatų, kurių kontrolė pavesta ieškovei, prieštaravimų įstatymo normoms, ieškovė turi teisę įpareigoti sudariusius sutartį asmenis pašalinti ieškovės nustatytus neatitikimus, o to sutarties dalyviams nepadarius, kreiptis su ieškiniu į teismą.
18. Taip pat nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė šioje byloje gina viešąjį interesą. CPK 49 str. 2 d. numatyta, kad įstatymų numatytais atvejais valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Lietuvos Konstitucinis teismas 2000-12-21 nutarime byloje Nr. 8/99 yra pasisakęs, kad daugiabučiame name kiekvienam savininkui nuosavybės teise priklauso konkrečios gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos, o namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nuosavybės teisė – viena pamatinių žmonių teisių. Jos įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas. Nuosavybė įpareigoja. Šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas.
19. Įstatymas suteikia daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams dėl jų valdymo sudaryti jungtinės veiklos sutartis. Taigi jungtinės veiklos sutarties sudarymas yra vienas iš daugiabučio namo patalpų savininkų būdų įgyvendinti bendrosios nuosavybės teisę į šia teise valdomą objektą – bendrąją savininkų nuosavybę daugiabučiame name. Kadangi daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas, todėl nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai, jog savivaldybė nepagrįstai byloje įžvelgė viešąją interesą pareikšdama ieškinį, kuriuo sprendžiamas jungtinės veiklos sutarties nuostatų, susijusių su administratoriaus kaip vienos iš sutarties dalyvio paskyrimu įgaliotiniu bei gyventojų susirinkimo organizavimo tvarkos teisėtumas.
20. Atsakovai apeliaciniuose skunduose nurodydami, kad ieškovė nelaikytinas subjektu ginančiu viešąjį interesą, ir neturėjo jokio pagrindo ginčyti jungtinės veiklos sutartį remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-684/2016. Kolegija susipažinusi su nurodyta Kasacinio teismo byla pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šia Kasacinio Teismo byla nesivadovavo, nes šioje byloje jungtinės veiklos sutartį ginčijo ne savivaldybė, o administratorius, kuriam, priešingai nei šioje byloje, įstatymai nesuteikė teisės ginti viešąjį interesą ar vykdyti daugiabučio namo gyventojų sudarytos jungtinės veiklos sutarties įgaliotų asmenų ir bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos priežiūrą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos priežiūra laikytina viešąja teisės aktais nustatyta Savivaldybės administravimo funkcija, todėl Savivaldybė turėjo pagrindą imtis veiksmų šios funkcijos įgyvendinimo užtikrinimui.
Dėl Jungtinės veiklos sutarties 6 punkto nuostatų
21. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas Sutarties 6 p., susijusį su UAB „Antakalnio būstas“ dalyvavimu jungtinės veiklos sutartyje ir jo paskyrimu įgaliotiniu pripažinti niekiniu ir negaliojančiu. Teismas šį sprendimą motyvavo tuo, kad administratorius, neturi nuosavybės name ir, kad jo veiklos tikslas yra pelno siekimas, namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkai negalėjo ginčijama Jungtinės veiklos sutartimi UAB „Antakalnio būstas“ paskirti patalpų savininkų įgaliotiniu, nes įgaliotinio veiklos tikslas prieštarauja Jungtinės veiklos sutarties 2 p. nurodytam tikslui. Atsakovai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad Aplinkos ministro įsakymu patvirtinta pavyzdinė sutarties forma yra tik rekomendacinio pobūdžio, t. y. tokia forma nėra imperatyvi. Aplinkos ministro įsakymas yra poįstatyminis teisės aktas, kuris negali būti vertinamas kaip numatantis imperatyvias įstatymo normas. Be to, apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas apribojo laisvai šalims susitarti dėl jiems priimtinų sutarties sąlygų. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovų argumentais nesutinka.
22. Civilinėje teisėje vyrauja dispozityvus teisinio reguliavimo metodas, kuris inter alia pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 str.). Sutarties laisvė ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 str. 1 d.). Kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos, tai šalių teisė nustatyti sutarties sąlygas savo nuožiūra ribojama tiek, kiek jos nustatytos imperatyviu reguliavimu (CK 6.156 str. 4 d.).
23. Teisės normos imperatyvus pobūdis ne visada yra akivaizdus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005).
24. Pagal CK 4.83 str. 3 d. butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių. Pavyzdinę jungtinės veiklos sutarties formą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
25. Aplinkos ministro 2012-12-04 įsakymu Nr. D1-1047 patvirtintos pavyzdinės „Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties“ 6 p. numatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviai šia Sutartimi įgalioja patalpų savininkų susirinkime išrinktą asmenį (Įgaliotinį) atstovauti patalpų savininkų interesams, susijusiems su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, naudojimu, priežiūra, remontu ir kitokiu tvarkymu. Minėtame 6 p. yra pastaba, kad įgaliotiniu turi būti renkamas asmuo, name turintis patalpas nuosavybė teise. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovai daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojai sudarė Sutartį su administratoriumi UAB „Antakalnio būstas“, paskirdami jį įgaliotiniu, tačiau, kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, atsakovė UAB „Antakalnio būstas“ neturi nuosavybės teise priklausančių patalpų name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pažymėtina, jog CK 4.83 str. 3 d. įtvirtinta teisė sudaryti jungtinės veiklos sutartį dėl bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir būti jos dalyviais suteikiama tik butų ir kitų patalpų savininkams, kurie vieninteliai turi įstatymo suteiktą teisę priimti atitinkamus sprendimus dėl nuosavybės teisės įgyvendinimo ir vieninteliai yra suinteresuoti tinkama namo priežiūra, todėl ši norma laikytina imperatyvia. Pavyzdinė jungtinės veiklos sutartis, patvirtinta Vyriausybės yra patvirtinta taip, kad atitiktų šią nuostatą įskaitant pastabą, kad įgaliotiniu gali būti renkamas tik toks asmuo kuris turi patalpas tame name dėl kurio priežiūros sudaroma jungtinė veiklos sutartis. Pastaroji pastaba išplaukia iš įstatymo, kad tik daugiabučių namų ir kitų patalpų savininkai gali būti jungtinės veiklos sutarties dalyviai, iš kurių išrenkamas įgaliotinis, kuris veiks visų bendraturčių interesais. Todėl atsakovų Sutarties 6 p. įtvirtinta nuostata neatitinka, visų pirma, privalomo pobūdžio įstatyme (CK 4.83 str. 3 d.) ir tik tuomet pavyzdinėje sutartyje numatytos sąlygos, kad jungtinės veiklos sutartis gali būti sudaryta tik butų ir patalpų savininkų, o įgaliotinis skiriamas vienas iš šių savininkų, todėl teismo buvo pagrįstai aptariama Sutarties nuostata pripažinta niekine ir negaliojančia (CK 1.78 str. 5 d. ir 1.80 str. 1 d.).
26. Teisėjų kolegija taip pat negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šalių sudarytos Sutarties 6 p. prieštarauja ir pačiam jungtinės veiklos sutarties tikslui. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr.3K-3-519-415/2015). Taigi šiuo atveju tiek šį ginčą reglamentuojanti CK 4.83 str. 3 d. nuostata, tiek įstatyme įtvirtinta nuostata, kad jungtinės veiklos dalyviais gali būti tik asmenys, kuriuos sieja bendras tikslas ir bendras ilgalaikis interesas. Nagrinėjamos bylos atveju butų ir kitų patalpų savininkų bendrasis tikslas yra nesiekiant pelno valdyti, naudoti, prižiūrėti, remontuoti ir kitaip tvarkyti namo bendrojo naudojimo objektus (Sutarties 2 p.), kai tuo tarpu atsakovės UAB „Antakalnio būstas“ tikslas yra pelno siekimas – gauti mokestį už jos paslaugų teikimą. Akivaizdu, jog negaudama jokio atlygio už savo paslaugų teikimą, atsakovei nebūtų jokio intereso sudaryti su daugiabučio namo patalpų savininkais jungtinės veiklos sutartį. Atsakovė UAB „Antakalnio būstas“ nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sutapatindamas dvi sąvokas Sutarties dalyvis ir įgaliotinis padarė akivaizdžią teisės aiškinimo klaidą ir priskyrė Sutarties dalyvių teises įgaliotiniui. Pastebėtina, kad Sutarties įžanginėje dalyje atsakovė UAB „Antakalnio būstas“ nurodoma kaip sutarties dalyvis. Sutarties 6 p. įtvirtinta, kad Įgaliotinis yra laikomas Sutarties dalyviu, turinčiu pilnos apimties teises Sutarties vykdyme, todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, kad teismas šias sąvokas nepagrįstai sutapatino. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Sutarties 6 p. prieštaravimą jungtinės veiklos sutarčiai, laiko abejotinu tokio įgaliotinio tinkamu atstovavimu, nes pvz. kilus ginčui dėl administravimo įmokų ar kitokio pobūdžio administravimo klausimų daugiabučio namo ir kitų patalpų gyventojai nebūtų tinkamai atstovaujami įgaliotinio, nes tarp jų būtų priešpriešinis tikslas.
Dėl jungtinės veiklos sutarties 10, 11 ir 27 p. nuostatų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms
27. Byloje kilo ginčas dėl Sutarties 10, 11 ir 27 p. nuostatų, kuriuose įtvirtinta butų ir kitų patalpų savininkų sprendimų priėmimo procedūros patvirtinimas. Ieškovė ieškiniu įrodinėjo, jog Sutartyje nurodytos nuostatos prieštarauja CK 4.85 straipsnyje numatytai Namo patalpų ir butų savininkų susirinkimo organizavimo ir sprendimų priėmimo tvarkai. Pirmosios instancijos teismas jas taip pat pripažino negaliojančiomis kaip prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
28. Kaip matyti Sutarties 10 str. įtvirtinta, kad susirinkimai šaukiami, sprendimai priimami ir skelbiami vadovaujantis CK 4.85 str., išskyrus Sutarties 11 ir 27 punktuose nurodytą kitokią sprendimų priėmimo tvarką. Butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimų šaukimo, jo darbotvarkės sudarymo ir priimtų sprendimų skelbimo tvarkos aprašu, kurį tvirtina aplinkos ministras, arba organizuojant patalpų savininkų balsavimą raštu vadovaujantis Butų ir kitų savininkų balsavimo raštu, priimant sprendimus, tvarkos aprašu, kurį tvirtina aplinkos ministras. Sutarties 11 p. įtvirtinta, kad sprendimai dėl įgalioto asmens rinkimo, atšaukimo ar keitimo, stojimo į asociacijas ar kitas organizacijas ir išstojimo iš jų priimami ¾ visų patalpų savininkų kvalifikuota balsų dauguma, šis ¾ visų patalpų savininkų kvalifikuotos balsų daugumos reikalavimas taikomas ir pakartotiname susirinkime. Sutarties 27 p. įtvirtina, kad Sutarties nuostatos keičiamos ar Sutartis nutraukiama ¾ visų patalpų savininkų kvalifikuota balsų dauguma. Jei sušaukus butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimą nesusirenka sprendimui priimti pakankamas butų ir kitų patalpų savininkų skaičius, pakartotiname susirinkime sprendimai priimami ta pačia tvarka – ¾ visų patalpų savininkų kvalifikuota balsų dauguma.
29. Atsakovų teigimu, CK 4.85 str. 1 d. neleidžia, kad sprendimai būtų priimami neturint butų ir kitų patalpų savininkų daugumos, tačiau minėtas straipsnis nenumato ir jokiu būdu nedraudžia sprendimus priimti didesne nei 50 proc. + 1 balsų dauguma. Su tokiu argumentu nėra jokio pagrindo sutikti. CK 4.85 str. 1 d. aiškiai įtvirtinta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Taigi aptariamoje nuostatoje įtvirtinta, kad tik įstatymas gali nustatyti kitokią sprendimų priėmimo tvarką, tačiau ne jungtinės veiklos sutartis numatyti kitokią nei CK 4.85 str. 1 d. nustatytą tvarką priimti sprendimus.
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.85 straipsnio 1–7 dalyse ir įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta teisės normų visuma užtikrina butų ir kitų patalpų savininkų teises, kai yra priimami butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai pagal CK 4.85 straipsnį. <...> Šių reikalavimų įgyvendinimas yra itin reikšminga bendraturčių teisių priimant sprendimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės užtikrinimo garantija atsižvelgiant į tai, kad CK 4.85 straipsnis, nustatydamas paprastesnę bendraturčių sprendimų priėmimo tvarką, įtvirtina išimtį iš bendrosios CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendraturčių sprendimų priėmimo taisyklės, maksimaliai užtikrinančios įstatymo garantuotą savininko teisių apsaugą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017). Sutartyje nustatyta tvarka dėl sprendimo priėmimo reikalauja ¾ butų savininkų ir kitų patalpų savininkų kvalifikuotos daugumos tiek ir pakartotinai balsuojant reikalinga ta pati ¾ kvalifikuota balsų dauguma. Tokios Sutarties nuostatos prieštarauja 4.85 str. įtvirtintai įstatymo nuostatai, kad daugiabučių namų ir kitų patalpų savininkai priimta sprendimus balsų dauguma, o pagal šio straipsnio 2 d. tuo atveju, jei sprendimui priimti nesusirenka pakankamas butų ir kitų patalpų savininkų skaičius, pakartotinai sprendimai priimami balsų dauguma, bet ne mažiau kaip ¼ visų butų ir kitų patalpų savininkų balsų, išskyrus sprendimus dėl lėšų skolinimosi, dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų bei kitus įstatymuose nustatytus sprendimus, kuriems priimti reikalinga butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad griežtesnės nei įstatymas numato sprendimo priėmimo procedūros Sutartyje įtvirtinimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str.).
31. Kiti apeliacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
32. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rita Kisielienė
Liuda Uckienė
Tomas Venckus