(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutarties palikti pareiškimą nenagrinėtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos A pareiškimą suinteresuotam asmeniui B dėl vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – Ukrainos Respubliką.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėja A kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama grąžinti jos ir suinteresuoto asmens B sūnų C, gim. (duomenys neskelbtini), į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – Ukrainos Respubliką.

2.       Nurodė, kad ji ir suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, kuri (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta. Nutraukus santuoką, pareiškėja ir suinteresuotas asmuo epizodiškai gyveno kartu ir palaikė asmeninius šeimos santykius. Jiems (duomenys neskelbtini) gimė sūnus C. Prasidėjus konfliktams, 2019 m. balandžio 17 d. pareiškėja su sūnumi persikėlė gyventi skyriumi nuo suinteresuoto asmens.

3.       Atsižvelgiant į prasidėjusius karinius konfliktus, pareiškėja ir suinteresuotas asmuo 2022 m. balandžio 20 d. pas Ternopilio rajono notarų apygardos privatų notarą patvirtino bendrą vaiko tėvų sutikimą laikinam jų sūnaus išvykimui į (duomenys neskelbtini) nuo 2022 m. balandžio 22 d. iki 2023 m. balandžio 22 d. Suinteresuotas asmuo su sūnumi 2022 m. liepos 3 d. išvyko iš Ukrainos Respublikos ir nuo to laiko pareiškėja sūnaus nebematė, kadangi suinteresuotas asmuo nutraukė visus ryšius su pareiškėja. Po 2023 m. balandžio 22 d., t. y. pasibaigus nurodytam notariniame tėvų sutikime sutartam terminui, šalių sūnus nebuvo grąžintas į Ukrainos Respubliką.

4.       Dėl motinos, su kuria įsiteisėjusiu 2023 m. liepos 20 d. pirmos instancijos Ternopilio apskrities Zbaražo rajono teismo sprendimu (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyta vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, tyčinio atribojimo, padaryta didelė žala mažamečio vaiko psichologinei bei emocinei raidai ir brandai. Tai, kad vaikas mokosi lietuvių kalbos, ketina lankyti pradinę mokyklą, kai su Lietuva jo šeima neturi jokių ryšių pagal kilmę, negali būti laikoma pagrindu atsisakyti grąžinti vaiką į kilmės šalį. Geriausius vaiko interesus užtikrins vaiko saugus buvimas mamos globoje Ukrainoje, mokymasis gimtąja kalba, integravimasis į savo gimtąją aplinką, kurios emocinį, fizinį ir finansinį saugumą pareiškėja savarankiškai gali užtikrinti vaiko kilmės šalyje. Tai, kad suinteresuotas asmuo siekia išvengti šaukimo į Ukrainos kariuomenę ir jo baimė dėl to, vaiko grąžinimui teisinės reikšmės turėti negali, nes tai nėra argumentas, pateisinantis vaiko negrąžinimą į Ukrainą. Grąžinus vaiką į Ukrainą, jis nepapuls į netoleruotiną ir pavojingą jam situaciją. Sūnus dėl amžiaus ir ilgai trukusio nesimatymo su mama turi turėti labai didelį emocinio artumo ir saugumo poreikį, kurį, vaiką grąžinus, pareiškėja pilnai užtikrins. Pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini), kuris yra vaiko gimtasis miestas. Šioje šalies dalyje karo veiksmai nevyksta, todėl fizinė grėsmė yra minimali. Pareiškėja turi aukštąjį išsilavinimą, dirba paklausų darbą, turi galimybę derinti darbo laiką pamainomis su šeimos įsipareigojimais, yra labai gerai charakterizuojama darbe.

5.       Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Metodinės pagalbos, nacionalinio ir tarptautinio bendradarbiavimo skyrius (toliau – Tarnyba) pateikė išvadą, kad galimai neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvežto vaiko atvejis jai tapo žinomas 2025 m. gegužės 12 d., gavus Ukrainos centrinės institucijos persiųstą pareiškėjos prašymą pagal 1980 m. Hagos konvencijos ,,Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“ (toliau – Hagos konvencija) dėl galimai neteisėtai 2024 m. rugsėjo mėn. į Lietuvos Respubliką atvežto vaiko C sugrąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Tarnyba 2025 m. gegužės 28 d. nuvyko į vaiko ir tėvo gyvenamąją vietą, kurioje buvo bendrauta su suinteresuotu asmeniu B, jam paaiškinta, kad Tarnyboje nagrinėjamas vaiko motinos prašymas pagal Hagos konvenciją ir išklausyta jo nuomonė dėl vaiko sugrąžinimo bendru sutarimu. Tarnybos specialistų teigimu, vyras, sužinojęs šią informaciją, nurodė, kad pats vienas vaiką augina jau septynerius metus. Šeima gyveno dviejų kambarių bute, kuriam reikėtų remonto. Paklaustas, ar sutiktų vaiką sugrąžinti į Ukrainą bendru sutarimu, vyras nurodė, jog vaiko į Ukrainą tikrai negrąžins ir pats neplanuoja ten vykti, nes Ukrainoje yra nesaugu, jis privalės tarnauti Ukrainos kariuomenėje, o to daryti neketina, kadangi nesijaučia skolingas šiai valstybei. Galiausiai vyras nurodė specialistams, kad po jų apsilankymo Lietuvoje nebesijaus saugiai ir planuos išvykti nuolat gyventi į kitą užsienio valstybę.

6.       Tarnyba pateikė atsakymą iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos, kad vaikas darželyje yra tvarkingas ir pakankamai savarankiškas. Berniukui reikia individualios pagalbos dėl kalbos supratimo, su juo papildomai dirba logopedė. Ugdymo įstaiga nurodė, kad berniuko adaptacija darželyje vyko sudėtingai.

7.       Nurodė, kad Tarnyboje 2025 m. liepos 14 d. gautas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus (toliau – Migracijos departamentas) raštas, kuriame nurodoma, jog B per Migracijos departamento informacinę sistemą atsiuntė pranešimą, kad su sūnumi 2025 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir daugiau į šią valstybę gyventi nebegrįš. Tarnyba 2025 m. liepos 11 d. nuvyko šeimos gyvenamosios vietos adresu, tačiau buto durų niekas neatidarė, o vaiko tėvui prisiskambinti nepavyko. Bendraujant su kaimyne paaiškėjo, kad tėvo su vaiku kaimynai nemato jau kelias savaites. Tarnybai 2025 m. liepos 14 d. susisiekus su buto savininku, jis nurodė neturintis informacijos apie nuomos sutarties nutraukimą bei patikino, kad patikrins ar butas yra gyvenamas. Buto savininkas 2025 m. liepos 15 d. informavo Tarnybos specialistus, kad nuvykus į butą jame niekas nebegyveno, bute nebuvo asmeninių B daiktų, o susisiekti su asmeniu nepavyko. Tarnyboje 2025 m. liepos 21 d. gautas B prisistačiusio asmens laiškas, kuriame nurodoma, kad suinteresuotas asmuo su vaiku šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini).

8.       Suinteresuotas asmuo B atsiliepimo į pareiškėjos pareiškimą nepateikė.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pareiškėjos A pareiškimą paliko nenagrinėtą.

10.       Teismas iš oficialaus Tarnyboje 2025 m. liepos 14 d. gauto Migracijos departamento rašto nustatė, kad B per Migracijos departamento informacinę sistemą atsiuntė pranešimą, jog su sūnumi 2025 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir daugiau į šią valstybę gyventi nebegrįš. Taip pat nustatė, kad Tarnybos specialistams  2025 m. liepos 11 d. nuvykus šeimos gyvenamosios vietos adresu, buto durų niekas neatidarė, o vaiko tėvui prisiskambinti nepavyko. Kaimynai nurodė, kad tėvo su vaiku nematė jau kelias savaites. Buto savininkas 2025 m. liepos 15 d. informavo Tarnybos specialistus, kad nuvykus į butą paaiškėjo, jog jame niekas nebegyvena: bute nebuvo jokių asmeninių B daiktų, o susisiekti su asmeniu nepavyko. Tarnyboje 2025 m. liepos 21 d. gautas B prisistačiusio asmens laiškas, kuriame nurodoma, kad suinteresuotas asmuo su vaiku šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini).

11.       Remdamasis paminėtais bylos duomenimis, teismas konstatavo, kad suinteresuotas asmuo kartu su vaiku yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir pagrindo manyti, jog jie sugrįš į Lietuvą, šiuo metu nėra. Įvertinęs šias aplinkybes ir tai, kad vaiko buvimo vieta, remiantis bylos duomenimis, šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), teismas priėjo prie išvados, jog išnyko Vilniaus apygardos teismo jurisdikcija nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl vaiko grąžinimo į Ukrainos Respubliką.

12.       Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjos prašymą paliko nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 13 punktas, 782 straipsnis).

III. Atskirojo skundo argumentai

13.       Pareiškėja A pateikė atskirąjį skundą, prašydama Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti civilinę bylą iki bus nustatyta vaiko buvimo vieta, priimti papildomus rašytinius įrodymus: 2025 m. birželio 27 d. B pasirašytą registruotos siuntos su procesiniais dokumentais grąžinimo Vilniaus apygardos teismui pažymą, pažymas apie 2025 m. rugpjūčio 12 d. B ir C deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.       Mano, kad Hagos konvencijos prasme procedūros Lietuvos Respublikoje pradžia laikytina ne data, kai teismas priėmė pareiškėjos pareiškimą, o data, kai Lietuvos Respublikos Centrinė institucija gavo pareiškimą dėl vaiko grąžinimo. Apeliantė per Ukrainos Centrinę instituciją dėl vaiko grąžinimo kreipėsi 2025 m. gegužės 12 d.

13.2.       Pareiškėja 2025 m. birželio 12 d. pateikė prašymą teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio, kurį teismas 2025 m. birželio 16 d. nutartimi patenkino – uždraudė suinteresuotam asmeniui išvykti iš Lietuvos Respublikos bei išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos. Nutartį nukreipė vykdyti skubiai, jos patvirtintą kopiją išsiuntė bylos šalims, Tarnybai, Migracijos departamentui. Suinteresuotas asmuo 2025 m. birželio 27 d. asmeniškai pasirašytinai patvirtino teismo nutarties gavimą. Šios aplinkybės prieštarauja faktui apie išvykimą 2025 m. birželio 15 d., nes 2025 m. birželio 27 d. suinteresuotas asmuo realiai buvo surastas jo deklaruotu ir žinomu gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje.

13.3.       Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 135 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad užsieniečio išvykimas iš Lietuvos Respublikos laikomas neteisėtu, jeigu jis <…> išvyksta iš Lietuvos Respublikos, nors jam taikomi judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje apribojimai. Suinteresuotas asmuo buvo informuotas apie jam teismo taikomus apribojimus, todėl, jeigu pasitvirtintų prielaidos, kad šis asmuo išvyko iš Lietuvos Respublikos, privalėjo būti pradėtas administracinių nusižengimų tyrimo procesas. Apie tai byloje iš Migracijos departamento uomenų nėra pateikta.

13.4.       Faktinė aplinkybė, kad 2025 m. liepos 11 d. nei suinteresuoto asmens, nei vaiko deklaruotoje gyvenamojoje vietoje Tarnybos specialistas nerado, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog suinteresuoto asmens ir vaiko realiai nėra Lietuvos Respublikoje. Gyventojų registro 2025 m. rugpjūčio 12 d. duomenimis suinteresuotas asmuo ir vaikas nėra deklaravę išvykimo iš Lietuvos. Gyvenamosios patalpos, kurioje buvo deklaruota suinteresuoto asmens ir vaiko gyvenamoji vieta, savininkas pats išdeklaravo juos iš jam nuosavybės teise priklausančio būsto, o tai teisiškai negali būti prilyginta asmenų išvykimui iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę.

13.5.       Tarnybos kartu su 2025 m. birželio 16 d. atsiliepime į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktuose prieduose yra dokumentai apie tai, kad suinteresuotas asmuo yra registruotas Užimtumo tarnyboje, gauna socialinę pašalpą, išmokas vaikui. Tarnybos išvadoje nėra atitinkamo teritorinio skyriaus specialistų surinktų duomenų, kad visos paminėtos Lietuvos Respublikoje teikiamos socialinės paramos paslaugos yra nutrauktos ir jeigu taip, nuo kada bei kokiu administraciniu sprendimu tai buvo atlikta.

13.6.       Byloje nėra objektyvių duomenų, kad suinteresuotas asmuo ir vaikas išvyko iš Lietuvos Respublikos ir oficialiai pakeitė gyvenamąją vietą. Teismas neinicijavo teisinių veiksmų Lietuvos Respublikoje dingus vaikui, kurio išvežimui taikomi ir galiojo teismo nustatyti ribojimai. Teisėtai iškeltos bylos sustabdymas padėtų Centrinių institucijų bendradarbiavimo procese išaiškinti vaiko dabartinio buvimo vietą ir jo turimo leidimo gyventi teisinį statusą bei išnagrinėti bylą iš esmės toje valstybėje, kurios gyventoju šiuo metu laikytinas vaikas ir suinteresuotas asmuo bei oficialiai įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl vaiko grąžinimo.

13.7.       Faktinis vaiko turėjimas suinteresuoto asmens valdžioje pasiteisina kaip būdas išvengti šaukimo atlikti karo tarnybą Ukrainos ginkluotuose pajėgose, tai ne kartą oficialiai užfiksuota bylos dokumentuose. Dėl itin kruopščiai apgalvotų ir suplanuotų suinteresuoto asmens tyčinių neteisėtų veiksmų ilgą laiką apeliantė išvis nežinojo vaiko buvimo valstybės, nežinojo, į kurią valstybę – Hagos konvencijos narę – jai reikia kreiptis su pareiškimu.

13.8.       Teikia naujus rašytinius įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo susipažinus su rašytinio proceso tvarka priimtos skundžiamos nutarties motyvais, turiniu ir rezultatais. Šių rašytinių įrodymų anksčiau objektyviai nebuvo galimybės pateikti.

14.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. rugsėjo 18 d. gautas pareiškėjos A prašymas priimti atskirąją nutartį, nusiunčiant ją atitinkamoms institucijoms, pareigūnams, informuojant juos apie pažeidimus dėl aplinkybių, susijusių su Migracijos departamento 2025 m. liepos 14 d. rašto Nr. 25SD13915 išdavimu.

15.       Nurodė, kad, išnagrinėjus atskirąjį skundą ir priimant galutinį procesinį dokumentą, vadovaujantis CPK 299 straipsnio, 332 straipsnio nuostatomis, būtina pasisakyti ar byloje yra (nėra) pagrindas išvadai, jog asmenys, išdavę Migracijos departamento 2025 m. liepos 14 d. raštą Nr. 25SD13915 su tikrovės ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatų neatitinkančiais duomenimis, pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, nes dėl netinkamo pareigų atlikimo buvo suklaidintas skundžiamą nutartį priėmęs teismas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo

17.       Pareiškėja A, pateikusi atskirąjį skundą, prašė priimti papildomus rašytinius įrodymus – B 2025 m. birželio 27 d. pasirašytą registruotos siuntos su procesiniais dokumentais įteikimo pažymą, Gyventojų registro pažymas apie B ir C deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje panaikinimą savininko prašymu.

18.       CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

20.       Nustatyta, kad apeliantės teikiama B 2025 m. birželio 27 d. pasirašyta registruotos siuntos su procesiniais dokumentais gavimo pažyma yra bylos medžiagoje, su šiuo dokumentu apeliacinės instancijos teismas gali susipažinti ir jį įvertinti. Atsižvelgiant į tai, spręsti byloje jau esančio dokumento priėmimo klausimą nėra pagrindo, todėl apeliantės teikiamą pažymą atsisakoma priimti. Kiti apeliantės teikiami rašytiniai įrodymai – duomenys iš Gyventojų registro apie suinteresuoto asmens B ir nepilnamečio vaiko C registruotą gyvenamąją vietą, priimami ir, kaip galintys turėti reikšmės sprendžiamam klausimui dėl paminėtų asmenų buvimo vietos, vertinami kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Dėl nutarties palikti pareiškimą nenagrinėtą teisėtumo ir pagrįstumo

21.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškimas po jo priėmimo paliktas nenagrinėtu, konstatavus, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

22.       Teismingumo taisyklių laikymasis reiškiant ieškinį (pareiškimą) yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas laikantis teismingumo taisyklių, o būtent, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį (pareiškimą). Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 13 punktas, 782 straipsnis).

23.       Pagal CPK 781 straipsnio 1 dalį, jeigu ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia. Teismų praktikoje išaiškinta, kad aiškinant CPK 781 straipsnį darytina išvada, jog Lietuvos teismai išlaiko prioritetą nagrinėti bylą tais atvejais, kai ieškinys yra pareiškiamas Lietuvos teismuose, nepaisant to, kad vėliau aplinkybės pasikeitė ar byla nagrinėjama ir kitame užsienio valstybės teisme, t. y. nacionalinio teismingumo prioritetas siejamas su bylos iškėlimo Lietuvos teismuose momentu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-519-912/2022, 31 punktas). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CPK 781 straipsnyje yra įtvirtintas perpetuatio fori principas. Ši norma yra skirta Lietuvos teismų jurisdikcijos tęstinumui užtikrinti tais atvejais, kai po ieškinio pareiškimo momento pasikeičia aplinkybės. Teismo jurisdikcijos buvimas ar nebuvimas paprastai vertinamas ieškinio priėmimo stadijoje, atitinkamai Lietuvos teismams jurisdikciją suteikiančių jungiamųjų faktorių (pvz., šalies nuolatinė gyvenamoji vieta, žalos atsiradimo vieta ar kt.) egzistavimas ar neegzistavimas vertinamas ieškinio padavimo momentu. Atitinkamai šių aplinkybių pasikeitimas po bylos iškėlimo nekeičia jau prisiimtos teismo jurisdikcijos. Kitoks aiškinimas lemtų šalies galimybę išvengti jurisdikcijos po bylos iškėlimo momento panaikinant (pakeičiant) jungiamąjį faktorių, kuris suteikia jurisdikciją teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023  m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-381/2023, 52 punktas).

24.       Nustatyta, kad pareiškėja A pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė grąžinti jos ir suinteresuoto asmens B nepilnametį vaiką C, gim. (duomenys neskelbtini), į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – Ukrainos Respubliką. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėja A ir suinteresuotas asmuo B 2022 m. balandžio 20 d. notariškai patvirtino bendrą sutikimą laikinam jų sūnaus C išvykimui į užsienį ((duomenys neskelbtini)) nuo 2022 m. balandžio 22 d. iki 2023 m. balandžio 22 d. Suinteresuotas asmuo su sūnumi 2022 m. liepos 3 d. išvyko iš Ukrainos Respublikos, tačiau vaikas iki sutarto termino į kilmės šalį grąžintas nebuvo.

25.       Pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjos prašymą dėl vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą ir, remdamasis pateiktais duomenimis, nustatęs, kad vaiko buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, 2025 m. liepos 2 d. pareiškimą priėmė, tačiau, gavęs Tarnybos išvadą ir įvertinęs išvadoje pateiktą informaciją bei kartu su išvada pateiktus įrodymus, pareiškimą paliko nenagrinėtą.

26.       Nustatyta, kad Tarnybos specialistams 2025 m. gegužės 28 d. aplankius suinteresuotą asmenį B ir jo sūnų jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), suinteresuotas asmuo nesutiko grąžinti vaiko į Ukrainos Respubliką, pažymėjęs, jog po specialistų apsilankymo Lietuvoje nebesijaus saugiai ir planuos išvykti nuolat gyventi į kitą užsienio valstybę. Kartu su išvada Tarnyba pateikė pirmosios instancijos teismui iš Migracijos departamento 2025 m. liepos 14 d. gautą raštą, kuriame nurodyta, kad B per Migracijos departamento informacinę sistemą atsiuntė pranešimą, jog su sūnumi 2025 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir daugiau į šią valstybę gyventi nebegrįš. Tarnybos išvadoje taip pat buvo nurodyta, kad, 2025 m. liepos 11 d. nuvykus šeimos gyvenamosios vietos adresu, buto durų niekas neatidarė, prisiskambinti suinteresuotam asmeniui B nepavyko, o 2025 m. liepos 15 d. buvo savininkas informavo Tarnybą, jog bute niekas nebegyvena, nes nebuvo jokių B asmeninių daiktų. Tarnybos išvadoje taip pat nurodyta, kad 2025 m. liepos 21 d. buvo gautas B prisistačiusio asmens laiškas, kuriame nurodyta, jog suinteresuotas asmuo su vaiku šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini).

27.       Įvertinęs paminėtus Tarnybos išvadoje nurodytus duomenis, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi paliko A pareiškimą dėl vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą nenagrinėtą, konstatavęs, kad išnyko Vilniaus apygardos teismo jurisdikcija nagrinėti pareiškėjos prašymą.

28.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, atskirojo skundo argumentus, nusprendžia, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami konstatuoti, jog suinteresuotas asmuo B su šalių nepilnamečiu vaiku C iš tiesų išvyko iš Lietuvos Respublikos ir oficialiai pakeitė gyvenamąją vietą.

29.       Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 16 d. nutartimi buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė suinteresuotam asmeniui B išvykti iš Lietuvos Respublikos bei išvežti vaiką C iš Lietuvos Respublikos. Paminėta nutartis tą pačią dieną, be kita ko, buvo išsiųsta suinteresuotam asmeniui B deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Byloje esanti pažyma patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasirašytinai 2025 m. birželio 27 d. buvo įteikta asmeniškai B. Taigi paminėti duomenys patvirtina, kad, nepaisant Tarnyboje 2025 m. liepos 14 d. gauto Migracijos departamento pranešimo, jog B per informacinę sistemą neva pranešė, kad jis su sūnumi 2025 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos ir nebeketina grįžti, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikoje suinteresuotas asmuo tuo metu fiziškai buvo, nes, kaip minėta, 2025 m. birželio 27 d., radus jį gyvenamojoje vietoje, jam buvo įteikti teismo siųsti procesiniai dokumentai.

30.       Esant paminėtiems duomenims, pirmosios instancijos teismas privalėjo ne palikti A pareiškimą nenagrinėtą, remdamasis vien Tarnybos pranešime nurodyta informacija apie negalėjimą rasti suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adresu ir pridėtu raštu iš Migracijos departamento, o visų pirma atlikti išsamesnį tyrimą, siekiant nustatyti suinteresuoto asmens ir šalių nepilnamečio vaiko buvimo vietą, t. y. pakartotinai kreiptis į Migracijos departamentą, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kurioms buvo išsiųsta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, patikrinti gyventojų registro duomenis.

31.       Remiantis bylos duomenimis, šalių nepilnametis sūnus C lankė (duomenys neskelbtini) gimnaziją. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti suinteresuoto asmens ir nepilnamečio vaiko C buvimo vietą, būtų kreipęsis į paminėtą gimnaziją, siekiant sužinoti, ar C vis dar lanko šią ugdymo įstaigą, nesiaiškino, ar vaikas nebuvo įregistruotas kitoje ugdymo įstaigoje Lietuvos Respublikoje. Be to, Tarnybos atsiliepime į pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pateikta informacija, kad suinteresuotas asmuo B nuo 2024 m. spalio 28 d. registruojasi Užimtumo tarnyboje, gauną socialinę pašalpą ir išmoką vaikui. Siekiant išsiaiškinti suinteresuoto asmens buvimo vietą, tikslinga būtų kreiptis ir į atitinkamas valstybines institucijas (Užimtumo tarnybą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą), siekiant išsiaiškinti, ar socialinės paramos paslaugos Lietuvos Respublikoje vis dar yra teikiamos ar yra nutrauktos, jeigu taip – nuo kada ir kokiu administraciniu sprendimu bei kokiu teisiniu pagrindu.

32.       Nors apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys iš Gyventojų registro patvirtina, kad nuo 2025 m. liepos 30 d. buto savininko iniciatyva B ir C gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), deklaravimas panaikintas, tačiau tiek ši aplinkybė, tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyta Tarnybos informacija, jog specialistams nepavyko rasti suinteresuoto asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, galėtų patvirtinti nebent tai, kad B kartu su nepilnamečiu vaiku pakeitė gyvenamąją vietą (adresą) Lietuvos Respublikoje, tačiau neįrodo, jog B su vaiku išvyko iš šalies. Juo labiau, kad suinteresuotas asmuo pats oficialiai nedeklaravo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, gyvenamosios vietos deklaravimas, kaip minėta, panaikintas ne jo, o buto savininko iniciatyva, be to, deklaravimas panaikintas būtent konkrečiam gyvenamosios vietos adresui. Išvykimo iš Lietuvos Respublikos, nesant byloje kitų įrodymų, nepatvirtina ir Tarnybai B prisistačiusio asmens 2025 m. liepos 21 d. atsiųstas laiškas, kad suinteresuotas asmuo su vaiku neva išvyko į (duomenys neskelbtini).

33.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad, siekiant išsiaiškinti suinteresuoto asmens ir nepilnamečio vaiko buvimo vietą, nebuvo nustatytos ir įvertintos visos šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės. Išvados apie B ir šalių nepilnamečio vaiko C gyvenamosios vietos pakeitimą pirmosios instancijos teismas priėjo iš esmės nesurinkęs visų įrodymų ir neatlikęs detalesnio tyrimo, galinčio patvirtinti arba paneigti suinteresuoto asmens ir šalių nepilnamečio vaiko išvykimo iš Lietuvos Respublikos faktą, o pasirėmęs tik Tarnybos išvadoje nurodyta informacija apie negalėjimą rasti B jo gyvenamosios vietos adresu, gautu laišku neva B su nepilnamečiu vaiku šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) bei Tarnybai pateiktu Migracijos departamento raštu, kuriame nurodyta informacija prieštarauja byloje nustatytai prieš tai aptartai faktinei situacijai.

34.       Byloje nesant patikimų įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad suinteresuotas asmuo B ir šalių nepilnametis vaikas C iš tiesų nebegyvena Lietuvos Respublikoje, pirmosios instancijos teismo nutartis palikti pareiškėjos A pareiškimą dėl vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą nenagrinėtą priimta nesurinkus ir neįvertinus visų šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų duomenų ir informacijos, be to, neįvertinus, kokią įtaką ši aplinkybė galėtų turėti Vilniaus apygardos teismo jurisdikcijos turėjimui ar neturėjimui, todėl naikinama, grąžinant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

35.       Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad jei valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija turi pagrindo manyti, kad vaikas išvežtas į kitą valstybę, ji gali sustabdyti bylos nagrinėjimą arba atmesti prašymą grąžinti vaiką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis suinteresuoto asmens ir šalių nepilnamečio vaiko buvimo vietą, turėtų spręsti dėl paminėto Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalies taikymo. Pažymėtina, kad bylos sustabdymas, kreipiantis į atitinkamas valstybines institucijas, padėtų išsiaiškinti nepilnamečio vaiko buvimo vietą, turimo leidimo gyventi teisinį statusą ir, nustačius, jog vaiko gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje – išnagrinėti bylą iš esmės bei įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą (nutartį). Savo ruožtu teismui įsitikinus, kad vaiko gyvenamoji vieta, pažeidžiant Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartimi nustatytą draudimą B išvykti iš Lietuvos Respublikos bei išvežti vaiką C iš Lietuvos Respublikos, kuris suinteresuotam asmeniui neabejotinai buvo žinomas (byloje esanti pažyma apie nutarties įteikimą 2025 m. birželio 27 d.), vis tik yra ne Lietuvos Respublikoje – spręsti dėl procesinės bylos baigties Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalies kontekste, įvertinant neteisėto išvežimo iš Lietuvos Respublikos faktą.

Dėl atskirosios nutarties priėmimo

36.       Lietuvos apeliaciniame teisme gautas apeliantės prašymas, priimant galutinį procesinį dokumentą, išspręsti klausimą dėl atskirosios nutarties priėmimo, informuojant atitinkamas institucijas ir pareigūnus dėl tikrovės neatitinkančio, įstatymus pažeidžiančio Migracijos departamento 2025 m. liepos 14 d. rašto, kuriuo buvo suklaidintas skundžiamą nutartį priėmęs teismas, pateikimo.

37.       CPK 299 straipsnis nustato, kad jeigu  teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, jog asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Pagal šią teisės normą, teismo atskirosios nutarties priėmimo pagrindas yra teismo nagrinėjant bylą nustatyti asmenų padaryti įstatymų ar kitų teisės normų pažeidimai, taip pat teismo nustatyti galimi įstatymo pažeidimai, jei šie pažeidimai reikštų viešojo intereso pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-969/2021, 40 punktas).

38.       Nustatyta, kad Migracijos departamentas 2025 m. liepos 14 d. raštu tik pasidalino su Tarnyba tuo metu gauta informacija apie B ir C, informuodamas, jog B per Migracijos departamento informacinę sistemą atsiuntė pranešimą, kad jo sūnus C išvyko iš Lietuvos Respublikos 2025 m. birželio 15 d. ir daugiau nebegrįš gyventi į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamento gautos ir turimos informacijos pateikimas Tarnybai, nepaisant to, kad pats suinteresuotas asmuo, siekdamas išvengti vaiko grąžinimo į Ukrainos Respubliką, galėjo pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, siekdamas suklaidinti institucijas, savaime neįrodo nei Migracijos departamento, nei jos pareigūnų tarnybinio aplaidumo ir (ar) atitinkamų įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų pažeidimo. Pažymėtina, kad visos bylos teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su suinteresuoto asmens ir šalių nepilnamečio vaiko buvimo vieta, įskaitant ir suinteresuoto asmens Migracijos departamentui pateiktos informacijos apie galimai neteisėtą (pažeidžiant Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartimi nustatytus draudimus) vaiko išvežimą iš Lietuvos Respublikos teisingumą, bus tiriamos ir vertinamos šį klausimą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

39.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, įvertinus bylos duomenis bei Migracijos departamento Tarnybai pateikto 2025 m. liepos 14 d. rašto turinį, nenustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties ir (ar) kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ar teisės aktų pažeidimo, kurie reikštų viešojo intereso pažeidimą, todėl atskiroji nutartis byloje nepriimama.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                Rasa Gudžiūnienė