Civilinė byla Nr. 2A-331-430/2019
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.5.; 2.6.10.2.4.1.; 3.3.1.14.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Virginijaus Kairevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui K. Č. dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo sudarytu ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti, kad tarp šalių – pardavėjo K. Č., ir pirkėjo A. G., 2015 m. spalio 9 d. sudaryta automobilio HYUNDAI H1, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią K. Č. pardavė, o A. G. nupirko minėtą automobilį už 4 150 Eur; 2) priteisti iš atsakovo ieškovui 2 170,41 Eur nuostolių atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo ieškovui 150 Eur išlaidas, turėtas už transporto priemonės vertinimo ataskaitos parengimą, ir visas kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje pasisakoma, kad 2015 m. spalio mėn. ieškovas internetiniame portale www.autoplius.lt rado skelbimą apie parduodamą automobilį HYUNDAI H1, pagamintą 2007 m. Ieškovas susisiekė su automobilio pardavėju, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo atsakovas K. Č., ir 2015 m. spalio 9 d. susitarė dėl automobilio pardavimo–pirkimo už 4 150 Eur. Pinigai atsakovui buvo sumokėti iš karto. Šalys nutarė, kad pirkimo–pardavimo sutartį pasirašys 2015 m. spalio 13 d., nes atsakovas dar neturėjo visų reikiamų dokumentų sandoriui sudaryti. 2015 m. spalio 9 d., ieškovui važiuojant namo nupirktu automobiliu, sugedo variklis. Ieškovas susisiekė su atsakovu, paaiškino situaciją ir prašė ją spręsti, tačiau atsakovas pradėjo neigti, kad tarp jų buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir atsisakė pasirašyti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas pasiūlė ieškovui pačiam nurodyti Valstybės įstaigai Registrų centras (toliau – VI Registrų centras), kad pats parsivarė automobilį iš Prancūzijos, tačiau ieškovas atsisakė tai padaryti. Dėl tokio atsakovo elgesio, ieškovas kreipėsi į policiją. Policijos pareigūnai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau atsakovas apklausoje pripažino, kad jis pardavė ieškovui automobilį ir paaiškino, jog nenorėjo ieškovo apgauti. Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovas neskundė ir nusprendė savo teises ginti civilio proceso tvarka. Ieškovas kreipėsi į automobilių servisą uždarąją akcinę bendrovę „Servika“ (toliau – UAB „Servika“), kurios darbuotojai, apžiūrėję sugedusį automobilį, konstatavo, kad nesenai buvo atliktas variklio remontas, kuris atliktas nekokybiškai. Ieškovo teigimu, atsakovas turi pareigą atlyginti pirkėjui 2 170,41 Eur nuostolius dėl netinkamos kokybės daikto.
3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžiu metu nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti, prašė bylą dalyje dėl sandorio pripažinimo nutraukti nesant tarp šalių ginčo. Atsakovas pripažino, kad pardavė ieškovui ginčo automobilį už 4 150 Eur, ieškovas sumokėjo jam pinigus, tačiau pats ieškovas atsisakė pasirašyti atsakovo siūlomą pasirašyti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Paaiškino, kad ieškovas, prieš pirkdamas automobilį, jį apžiūrinėjo apie 3–4 valandas, išbandė ir sutiko pirkti už šalių sutartą kainą. Nors ieškovas turėjo galimybę automobilį patikrinti autoservise, tačiau nusprendė, kad automobilis tinkamas, dėl to sumokėjo pinigus ir išvažiavo. Tos pačios dienos vakare ieškovas informavo atsakovą apie gedimą, tačiau atsakovas nieko apie šį gedimą nežino, jokių defektų nenuslėpė ir pasiūlė kreiptis į techninę pagalbą. Atsakovo vertinimu, automobilio gedimas galėjo atsirasti ir dėl ieškovo kaltės, jeigu šis vairavo automobilį, kai jame nebuvo pakankamai tepalų. Nei ieškovas, nei kiti kartu atvykę asmenys nepatikrino tepalų lygio, nesikreipė į autoservisą, dėl to pats ieškovas, nebūdamas rūpestingas ir atidus, prisiėmė visą riziką dėl perkamo automobilio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį dalyje, kuria buvo prašoma patvirtinti, jog tarp šalių sudaryta automobilio HYUNDAI H1, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią K. Č. pardavė, o A. G. už 4 150 Eur nupirko automobilį, atmetė. Reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo paliko nenagrinėtu.
5. Teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 9 d. ieškovas A. G. pirko iš atsakovo K. Č. transporto priemonę HYUNDAI H1 už 4 150 Eur. Ieškovas sumokėjo atsakovui pinigus už automobilį, šalys tarėsi sudaryti vėliau rašytinę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau jos nesudarė.
6. Teismas padarė išvadą, kad tam, jog teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo–pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina. Pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas daikto, kuris priklauso nuosavybės teise. Teismo vertinimu, byloje esantys dokumentai neįrodo, jog atsakovas K. Č. buvo teisėtas ginčo transporto priemonės savininkas, kuris galėjo parduoti ginčo automobilį, nes byloje pateikta Prancūzijos Respublikos automobilio registracijos liudijimo kopija rodo, jog šios transporto priemonės savininku yra D. F..
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovas buvo pateikęs teismui neišverstą galimą pirkimo sutartį, kurią atsakovas buvo įpareigotas išversti į lietuvių kalbą, tačiau vertimų biuras nurodė, kad dėl prastos sutarties egzemplioriaus būklės vertimo atlikti negali. Teismas padarė išvadą, kad toks dokumentas nėra tinkamas ir jo negalima vertinti, dėl to ieškovo reikalavimas patvirtinti tokią automobilio pirkimo–pardavimo sutartį negali būti tenkinamas.
8. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo šiuo atveju yra išvestinis ir neatsiejamai susijęs su pagrindiniu reikalavimu, dėl to netenkinus pagrindinio reikalavimo, reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo paliktinas nenagrinėtu. Akcentavo, kad tik išsprendus transporto priemonės nuosavybės teisinį klausimą, gali būti sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas.
III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus regiono apylinkės 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
10. Apelianto manymu, teismo išvados, kad byloje nepakanka duomenų, jog atsakovas K. Č. buvo teisėtas transporto priemonės savininkas, yra nepriimtinos ir neteisingos. Teigia, kad nors atsakovas savo nuosavybės nebuvo įregistravęs VĮ Regitra, tačiau byloje šalys neginčijo aplinkybių, jog atsakovas buvo šios transporto priemonės savininku. Be to šias aplinkybes patvirtina ir atsakovo konkliudentiniai veiksmai.
11. Teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas peržengė ieškinio nagrinėjimo ribas, nes teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo, tačiau nagrinėjamu atveju teismas grindė sprendimą faktais, kurių šalys nenurodė. Šalys neginčijo, kad parduotas automobilis priklausė atsakovui ir nereiškė reikalavimo šį automobilį pripažinti atsakovo nuosavybe, todėl ieškinio reikalavimai negalėjo būti atmesti dėl to, kad automobilis neva nepriklausė atsakovui.
12. Akcentuoja, kad panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinys turi būti patenkintas, nes ieškovo patirtų nuostolių dydis įrodytas tiek rašytiniais įrodymais, tiek liudytojų parodymais.
13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
14. Atsakovas paaiškino, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovas pardavė ieškovui transporto priemonę, tačiau atsakovas, parduodamas automobilį, nežinojo ir negalėjo žinoti apie automobilio variklio vidaus būklę. Kitus automobilio trūkumus atsakovas ieškovui buvo nurodęs vykstant šalių deryboms dėl automobilio pirkimo–pardavimo. Pats ieškovas, kartu su specialistu apžiūrėjęs automobilį, patvirtino, jog automobilis techniškai tvarkingas, išbandė jį, pats atsisakė detalesnio automobilio patikrinimo autoservise, nors jam buvo pasiūlyta tai padaryti, dėl to prisiėmė visą riziką. Atsakovo manymu, tokie ieškovo veiksmai laikytini dideliu ieškovo neatsargumu, atleidžiančiu pardavėją nuo atsakomybės už parduodamo daikto trūkumus, kuriuos dėl daikto specifikos ir sudėtingumo pirkėjas galėjo patikrinti prieš pardavimą.
15. Atsakovas prašo remtis Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1889-553/2013 nustatytomis aplinkybėmis.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl automobilio pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo sudarytu, o reikalavimas atlyginti nuostolius paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
19. Automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti ginčui aktualiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų CK nuostatų, kaip pvz., CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Privaloma rašytinė sandorio forma motorinių transporto priemonių pirkimo–pardavimui (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas) taikoma tik nuo 2015 m. lapkričio 1 d., todėl 2015 m. spalio 9 d. (šalių nurodomu sutarties sudarymo laikotarpiu) negaliojo. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta bet kuria forma, tai teisės aktuose nėra nustatytų ribojimų jos sudarymo faktą įrodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).
20. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepagrįstai peržengė ieškinio nagrinėjimo ribas ir nagrinėjo aplinkybes, ar atsakovas K. Č. buvo automobilio HYUNDAI H1, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtu savininku, nors šiomis aplinkybėmis šalys byloje nesirėmė ir laikė, kad atsakovas, nors neįregistravo ginčo automobilio nuosavybės VĮ Registrų centre, tačiau buvo šios transporto priemonės savininku.
21. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (požymiai). CK 6.305 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, dažniausiai konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-255/2013). Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste būtina pažymėti, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet kokio daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise priklausančio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Pagrindinis pirkimo–pardavimo kvalifikuojantis požymis yra tas, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į daiktą, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas. Tuo pirkimo–pardavimo sutartis skiriasi nuo nuomos ir panaudos ar kitų panašių sutarčių, kurių pagrindu perduodamas daiktas laikinam naudojimuisi kitai šaliai, bet neperduodama nuosavybės teisė į tą daiktą. Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra esminė sutarties sąlyga. Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje (CK 6.306 straipsnio 1 dalis). CK 6.317 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Taigi, nuosavybės teisę pagal pirkimą–pardavimą pagal bendrą taisyklę gali perduoti tik tas asmuo, kuris ją turi pats, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (pvz., komisionierius, turto patikėtinis, antstolis, administratorius ir pan.). Tik esant šių juridinių faktų sudėčiai galima laikyti, jog buvo sudaryta teisėta pirkimo–pardavimo sutartis ir pirkėjas tampa teisėtu daikto savininku, o automobilio pirkimo–pardavimo sutartis tampa nuosavybės teisės įgijimo patvirtinimo pagrindu. Dėl to nesutiktina su apelianto skundo argumentais ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje, kurioje prašoma pripažinti, jog buvo sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, buvo būtina išsiaiškinti aplinkybes, ar ginčo automobilis priklausė atsakovui (pardavėjui) ir tai nėra ieškinio ribų peržengimas, o laikoma pirkimo–pardavimo sutarties kvalifikavimo požymių nustatymu.
22. Automobilis yra kilnojamasis daiktas, kuriam privaloma teisinė registracija. Nuosavybės teisę į tokį daiktą patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2011). Nagrinėjamu atveju į bylą pateikta Prancūzijos Respublikos automobilio registracijos liudijimo kopijos pagal kurią transporto priemonės savininkas yra D. F., (duomenys neskelbtini), kitų įrodymų kurie galėtų patvirtinti, kad atsakovas būtų įsigijęs automobilį iš D. F., byloje nėra.
23. Byloje neįrodžius, kad atsakovui nuosavybės teise priklausė automobilis HYUNDAI H1, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (t. y. subjektines teisės į daiktą), negalėjo būti pripažinta (teisės pripažinimas), kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta teisėta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis pagal CK 6.305 straipsnio pirkimo–pardavimo sutarties sampratą.
24. Ieškovas ieškinyje buvo nurodęs, kad pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas sudaryta būtinas dėl to, jog jis galėtų automobilį įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka. Apeliaciniame skunde pakeitė poziciją, nurodydamas, kad pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas sudaryta būtinas dėl fakto nustatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pripažinimas kaip pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo būdas siejamas ne su fakto, bet su teisės pripažinimu (CK 1.138 straipsniu). Šiuo atveju (nesant duomenų, kad atsakovas galėjo būti ginčo automobilio teisėtu pardavėju) pripažinimas, kad tarp šalių buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nesukeltų jokių teisinių pasekmių, t. y. nebūtų pripažinta ieškovo nuosavybės teisė į ginčo automobilį, ir tokio ieškinio reikalavimo tenkinimas neatitiktų teisės pripažinimo, kaip teisės gynimo būdo, esmės, o tik būtų pripažinti teisinių pasekmių nesukeliantis faktai, kurių šalys neginčija.
25. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nenustačius įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių ar teisės taikymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti priešingas išvadas dėl pirmojo ieškovo reikalavimo, nei padarė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ir šioje dalyje ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.
26. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo paliko nenagrinėtu, nurodęs, kad šis reikalavimas yra išvestinis ir neatsiejamai susijęs su pagrindiniu reikalavimu, todėl netenkinus pagrindinio reikalavimo, antrasis reikalavimas paliekamas nenagrinėtu. Pažymėjo, kad tik išsprendus transporto nuosavybės teisinį klausimą, gali būti sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas.
27. Ieškinio palikimo nenagrinėtu pagrindai išvardinti CPK 296 straipsnio 1 dalyje. Pateiktas pagrindų sąrašas nėra baigtinis, kadangi CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkte daroma nuoroda į kitus CPK ir CK numatytus atvejus. Papildomus ieškinio palikimo nenagrinėtu atvejus taip pat gali numatyti ir kiti įstatymai, kai CPK suteikia pirmenybę tokių įstatymų normoms (CPK 1 straipsnio 1 ir 2 dalis). Tačiau ieškinio (jo reikalavimų) pareiškimo palikimo nenagrinėtu pagrindai negali būti aiškinami plečiamai, kadangi, nors ieškinio palikimas nenagrinėtu ir neužkerta galimybės kreiptis į teismą pakartotinai, tačiau užkerta kelią tolesnei konkrečios bylos eigai, riboja teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą ir nutolina teismo sprendimo dėl pažeistos teisės gynimo priėmimą. Tokiu būdu šioje dalyje ginčas pagal pareikštą ir priimtą reikalavimą neišsprendžiamas, nors ieškovas jo neatsisakė, neprašė atsiimti, o prašė išnagrinėti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė išimtinių CPK ir CK nustatytų atvejų, dėl kurių buvo galima vieną iš reikalavimų palikti nenagrinėtu, tokių pagrindų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė dėl reikalavimo priteisti nuostolius, pasisakydamas, kad reikalavimas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 2170,41 EUR nuostolių atlyginimą yra išvestinis ir neatsiejamai susijęs su pagrindiniu reikalavimu, tačiau neteisingai pritaikė CPK nuostatas dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu. Nurodytų aplinkybių visuma vertintina kaip pagrindas ginčijamam sprendimui iš dalies pakeisti, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio dalies reikalavimų palikimo nenagrinėtu ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
28. Kiti apelianto skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
29. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju skundžiamu sprendimu buvo priteista iš ieškovo valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų, dėl to, atmetus ieškinį pilnai, dalies sprendimo pakeitimas nekeičia pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kurios ir taip buvo pilnai priteistos iš ieškovo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo A. G. ieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo paliktas nenagrinėtu, ir priimti naują sprendimą – reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo atmesti.
Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Loreta Braždienė
Laima Gerasičkinienė
Virginijus Kairevičius