Administracinė byla Nr. I-934-609/2013
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00544-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugpjūčio 30 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė:
pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą, prašydamas iš valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau- Klaipėdos apskrities VPK), priteisti 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Skunde (b.l. 4-7) nurodė, kad jis buvo sulaikytas ir laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje, kamerose, kuriose trūksta vienam asmeniui reglamentuoto ploto, neatitinkančiose nustatytų higieninių reikalavimų. Pažymėjo, kad visų pažeidimų buvimo faktas yra patvirtintas 2013-05-13 Klaipėdos visuomenės sveikatos centro pažymoje. Teigia, jog Klaipėdos visuomenės centro pažymoje nurodyti pažeidimai yra žmogaus emocinis kankinimas, orumo žeminimas ir ateityje gali sukelti sunkiai gydomus psichologinius bei sveikatos sutikimus.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, atsiliepime į skundą (b.l. 12-16) nurodyta, kad skundas pripažįstamas iš dalies. Teigiama, kad pareiškėjas R. K. Klaipėdos apskrities VPK areštinėje periodiškai buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinės viršininko 2013-06-21 tarnybiniame pranešime nurodytu laikotarpiu ir sąlygomis. 2013-05-13 Klaipėdos visuomenės sveikatos centro rašte Nr. (10.37)V-1702 nurodyti pažeidimai buvo pašalinti. Akcentuojama, kad asmenys Klaipėdos apskrities VPK areštinėje yra laikomi vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – Instrukcija), kurios 23 punkte numatyti į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimai. Nurodoma, kad visose kamerose yra įrengtos bei atitvertos prausyklos bei tualetai, kurių eksploatavimui yra galiojantys Lietuvos Respublikos generalinio komisaro leidimai. Vadovaujantis Kalėjimo departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kamerose nustatyto“ 1.3.1. punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir įgyvendinimo priemonių 2009-2017 įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kvadratiniai metrai. Teigiama, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje buvo laikomas 58 dienas, o pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui buvo laikomas tik 2013 m. sausio 8,9 dienomis, vasario 25 d. ir birželio 5-6 d.- iš viso 6 dienas. Be to, minimalaus ploto vienam žmogui pažeidimai buvo nedideli. Mano, kad atsižvelgiant į tai, kad minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo padaryti įgyvendinant būtinus į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimus, o Klaipėdos visuomenės sveikatos centro nustatyti pažeidimai atsiranda nuolat dėl tyčinių neteisėtų sulaikytų asmenų veiksmų žalojant areštinės inventorių bei į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės, neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjo nurodytu būdu neturėtų būti tenkinamas.
Šalys į teismo posėdį neatvyko, prašymo dalyvauti teismo posėdyje nepateikė, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės proceso šalims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).
Konstatuojama
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų atlyginta 20000 Lt neturtinė žala, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose, neatitinkančiose reglamentuoto kiekvienam asmeniui tenkančio ploto bei higienos normų reikalavimų, tai yra patalpoje buvo nepakankamas apšvietimas, surūdijusios lovos, ant lovų byrantis sienų tinkas, netinkamai įrengti tualetai, nebuvo spintelių daiktams laikyti. Pareiškėjo nuomone, tokios kalinimo sąlygos prilygsta žmogaus kankinimui, orumo žeminimui, kurie gali sukelti sveikatos sutrikdymų.
Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau - - Įsakymas) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas R. K. buvo sulaikytas ir į Klaipėdos apskrities VPK areštinę patalpintas 2012-12-19 ir periodiškai laikomas iki 2013-06-21. Byloje esantis tarnybinis pranešimas (b.l. 17-19) patvirtina, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinėje pareiškėjas išbuvo 58 paras, iš kurių 6 paras praleido kamerose, kuriose buvo pažeistas Įsakymu reglamentuotas areštinės kamerų minimalus plotas tenkantis vienam asmeniui - 2013 m. sausio 8-10 d. (3 paros) buvo kameroje Nr. 9, kurios plotas 6,49 kv.m (2 asmenys), 2013 m. vasario 25 d., kameroje Nr. 10, plotas 6,18 kv.m (2 asmenys) ir 2013 m. birželio 5-6 d., kameroje Nr. 10 plotas 6,18 kv.m (2 asmenys).
Byloje taip pat nustatyta, kad 2013-04-25 Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atliko Klaipėdos apskrities VPK areštinės operatyvųjį valstybinį visuomenės sveikatos saugos patikrinimą pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintus Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus (toliau – HN 37:2009) ir 2013-05-13 rašte Nr. (10.37)V4-1702 (b.l. 8) nurodė, kad tikrintose Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose esanti temperatūra bei dirbtinė apšvieta neatitiko normuojamų parametrų, kamerose nebuvo kabliukų drabužiams kabinti, individualių spintelių maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti.
Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK), kuri yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis, 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą M. ir J. prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją).
Pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą K. prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją). Taip pat EŽTT yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą M. ir J. prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).
Esant byloje nustatytoms aplinkybėms akivaizdu, jog pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tektų mažiau kaip 3 kv.m ploto, o kalinimas pažeidžiant Įsakyme reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį plotą (3,6 kv.m) buvo trumpalaikis ar vienkartinis. Esant aukščiau nurodytai aplinkybei vertintina, jog pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo intensyvus, todėl nelaikytinas EŽTK 3 straipsnio pažeidimu.
Kaip jau buvo pažymėta, pareiškėjo skunde nurodyti higieninių normų pažeidimai- temperatūros bei šviesos trūkumas, kabliukų drabužiams bei individualių spintelių nebuvimas, patvirtinti 2013-05-13 Klaipėdos visuomenės sveikatos centro rašte Nr. (10.37)V4-1702. Kiti skunde nurodyti higieninių normų pažeidimai- per didelė drėgmė bei netinkamai įrengti tualetai, nepagrįsti įrodymais, nes 2013-05-13 Klaipėdos visuomenės sveikatos centro rašte Nr. (10.37)V4-1702 pažymėta, jog tikrintose kamerose santykinė drėgmė atitiko normuojamus parametrus, o sanitariniai mazgai įrengti pagal HN 37:2009 reikalavimus.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Neturtinės žalos dydį taip pat gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Įvertinus byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teisės aktų analizę bei susiformavusią teisminę praktiką, pripažįstama, jog kalinimas netinkamomis sąlygomis, tai yra pažeidžiant higieninius reikalavimus bei per mažo ploto kamerose, nors ir pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką aplinką bei imperatyviai teisės aktuose įtvirtintą teisę į minimalų 3,6 kv. m. kameros plotą, atsižvelgiant į aplinkybę, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimų, kurie būtų netinkamų kalinimo sąlygų pasekmė, nebuvo nustatyta, o laikymas per mažo ploto kamerose nelaikytinas EŽTK 3 straipsnio pažeidimu (žmogaus kankinimu ir orumo žeminimu) bei nenustačius tokio pobūdžio neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos pinigais, darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimo konstatavimas laikytinas pakankama satisfakcija, todėl 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui nepriteistinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu teismas
n u s p r e n d ž i a:
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.
Teisėja Eglė Kiaurakytė