Administracinė byla Nr. I-1784-629/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06784-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjai D. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų J. K. (J. K.), D. S. ir V. B. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo,

nustatė:

Pareiškėjai J. K., D. S. ir V. B. (toliau – ir pareiškėjai) su skundais (b. l. 23–28, 41–44, 64–69) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti jiems iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. J. K. prašo priteisti  3 901, 67 Lt (1 130 Eur) nepriemoką, o D. S. prašo nepriemokos, susidariusios tik dėl priedo už pareigūnų kvalifikacinę kategoriją mažinimo. Be to, D. S. prašo panaikinti Lukiškių TI-K 2013 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 22-1660 dalį dėl atsisakymo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą

Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog 2009 m. teisiniu reguliavimu sumažintas valstybės tarnautojų darbo užmokestis (pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases dydžiai) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjų teigimu, tai sudaro pagrindą teigti, kad jų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę buvo sumažinti neteisėtai.

Pareiškėja D. S. taip pat nurodė, kad teisės akto, reglamentuojančio patirtų praradimų kompensavimo tvarką, nebuvimas nepaneigia jos teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, todėl nurodė, kad Lukiškių TI-K atsisakymas tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti darbo užmokesčio skirtumą negali būti pripažintas teisėtu.

Lukiškių TI-K atsiliepimuose (b. l. 11–18, 50–57, 75–83) prašė nustatyti pareiškėjams priteistinos sumos kompensavimą pagal įstatymo leidėjo patvirtintą tvarką bei sąlygas, pareiškėjų prašymą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo tenkinti ta apimtimi, kuria darbo užmokesčio nepriemoka yra susidariusi dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę dydžio. Pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimams taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d. nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Teigė, kad pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį reikėtų priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir teismo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams arba išdėstyti mokėjimus proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per 2 metus. Pažymėjo, kad nėra nustatytos tvarkos, kad susidaręs darbo užmokesčio skirtumas yra mokamas įstaigos iniciatyva, todėl Lukiškių TI-K, atsakydama į pareiškėjos D. S. prašymą, atsakė tinkamai, prašomą informaciją pateikė laiku, atsakymas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, todėl negali būti pripažintas neteisėtu.

Pareiškėja D. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko savo skundą visa apimtimi ir prašo teismo jį patenkinti, priteisti jai neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjai J. K., V. B., atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 108, 114–115).

Skundai atmetami.

Byloje ginčas kilo dėl statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Lukiškių TI-K pareiškėjų reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. ir taikytinu reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., o į teismą su skundais J. K. kreipėsi 2013 m. lapkričio 14 d. (b. l. 1), D. S. ir V. B. – 2013 m. lapkričio 19 d. (b. l. 1, 41, 64).

Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai. Todėl, atsižvelgiant į Lukiškių TI-K prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai pateikė skundą praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. spalio mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų reikalavimas šioje dalyje atmetamas.

Nustatyta, kad pareiškėjas J. K. ginčo laikotarpiu ėjo Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo pareigas (pareigybės lygis – C, pareigybės kategorija – 3), 2003 m. liepos 23 d. jam suteikta ir 3-ia kvalifikacinė kategorija (b. l. 29). Pareiškėja D. S. ginčo laikotarpiu ėjo Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniąja prižiūrėtoja (pareigybės lygis – C, pareigybės kategorija – 3), jai suteikta 1-a kvalifikacinė kategorija. Pareiškėjas V. B. taip pat ėjo Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo pareigas.

Pareiškėjų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – Statutas) bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Pagal VTĮ 23–25 str. nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą. Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis, be kita ko, yra ir priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją.

Pažymėtina, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai, kuriais sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų (ir statutinių) pareiginės algos koeficientai, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjų eitas pareigas, šiuo pagrindu jų darbo užmokestis mažinamas nebuvo. Tačiau nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Statuto 42 str. 6 d. pakeitimams buvo sumažinti Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Taigi dėl šio pasikeitusio teisinio reglamentavimo pareiškėjams buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis (b. l. 20–21, 46–47, 84–85).

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Lukiškių TI-K Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjams nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti jiems darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio teismo sprendimu.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K, kol nebuvo priimtas Grąžinimo įstatymas, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai D. S. darbo užmokesčio nepriemoką, todėl reikalavimas panaikinti Lukiškių TI-K 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 22-1660 atmetamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų J. K. (J. K.), D. S. ir V. B. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja              Milda Vainienė