Baudžiamoji byla Nr. 2K-510/2012

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00675-2009-6

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                  1.2.4.5; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro Gintaro Misevičiaus ir nukentėjusiosios J. Š. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: S. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį išteisinta neįrodžius, kad ji padarė nusikalstamą veiką.

Civiliniai ieškiniai – Valstybinės ligonių kasos dėl J. Š. gydymo išlaidų atlyginimo ir J. Š. dėl neturtinės žalos atlyginimo – atmesti.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu S. B. nuteista pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį pradėti dirbti ar užsiregistruoti ir būti registruotai darbo biržoje; per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš S. B. priteista: Valstybinei ligonių kasai – 2017,61 Lt J. Š. gydymo išlaidoms atlyginti, J. Š. – 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. B. buvo nuteista už tai, kad 2009 m. gruodžio 1 d., apie 19.30 val., ,,duomenys neskelbtini“, būdama gyvenamojo namo viduje, tyčia per išdaužtą namo langą metė stiklo šukę į lauke prie lango stovėjusią J. Š., pataikė jai į dešinę akį, padarė nukentėjusiajai dešinės akies obuolio kiaurinę žaizdą su viršutinio voko ragenos ir odenos sužalojimais, traumine lęšiuko drumstimi, rainelės ir stiklakūnio iškritimu, kraujo išsiliejimu į priekinę akies kamerą, taip nesunkiai ją sužalojo, nes J. Š. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, apklausė ekspertą H. Daujotą, nukentėjusiąją, uždavė klausimų nuteistajai ir, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad neįrodyta, jog S. B. padarė nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti duomenys bei specialisto išvada, kurioje nėra suformuluotas vienareikšmis teiginys apie nukentėjusiajai padaryto sužalojimo pobūdį. Byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad S. B. padarė nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog nukentėjusiosios parodymų, kad ją sužalojo būtent S. B., mesdama stiklo šukę, vienareikšmiškai nepatvirtino jokie byloje surinkti įrodymai. Nė vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų (liudytojai M. Š., E. I., J. Č., L. Č.) nematė nukentėjusiosios sužalojimo momento, taip pat nematė, kad S. B. būtų metusi stiklo šukę į nukentėjusiąją. Šių liudytojų parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa su nuteistosios parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kadangi tiek nuteistosios, tiek kitų įvykio dalyvių parodymai nuoseklūs, patvirtina vieni kitus bei bylai reikšmingas aplinkybes, jais netikėti nėra pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovavosi jais kaip įrodymais, paneigiančiais nuteistosios kaltę.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad teismo medicinos specialistų išvados nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, kartu neįrodo ir S. B. kaltės. 2009 m. gruodžio 18 d. specialisto išvadoje Nr. G 1766/09(04) pateikti duomenys apie tai, kokie sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajai, jų padarymo laikas, pobūdis ir sveikatos sutrikdymo laipsnis. 2010 m. lapkričio 10 d. specialisto išvadoje Nr. KG 28-1766/09(04), atsakant į papildomus klausimus (ar galėjo nukentėjusioji susižaloti pati save, ar galėjo ji patirti sužalojimą dūžtant lango stiklui), nepateiktas kategoriškas vienareikšmiškas atsakymas, o nurodyta situacija apibūdinta tik kaip mažai tikėtina (nėra teismo medicinos duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad J. Š. susižalojo pati, mažai tikėtina, kad J. Š. buvo sužalota dūžtančio lango stiklu). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokia specialisto išvada nepašalina prieštaravimų tarp nukentėjusiosios, nuteistosios bei kitų liudytojų parodymų, taip pat nepašalina abejonių dėl S. B. kaltės, todėl šią abejonę teismas aiškino kaltinamosios naudai.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Netinkamai įvertinęs įrodymus, teismas netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai, atskirai vieną nuo kito, o ne kaip visumą, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad S. B. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetama visuma S. B. kaltinančių įrodymų, be to, visiškai neanalizavo nukentėjusiosios parodymų bei nenurodė jokių motyvų, kodėl jos parodymais negalima vadovautis, net nepaaiškindamas, ar juos atmeta ar ne, išskyrus tai, kad jos parodymų niekas nepatvirtina. Tačiau nukentėjusioji parodė, kad ji matė, kaip S. B. užsimojo stiklo šuke, o ji, siekdama išvengti sužalojimo, stengėsi greitai pasisukti, tačiau nespėjo to padaryti ir šukė pataikė jai į akį. Liudytojai E. I. ir L. Č. parodė, kad išdužusio lango stiklo šukes į rankas imant ir rankose jas laikant matė tik S. B., kuri, beje, šią aplinkybę patvirtino. Liudytojo M. Š. parodymai, kuris buvo lauke kartu su nukentėjusiąja, patvirtina tai, kad J. Š. buvo sužalota ne tuo metu, kai išdužo lango stiklas, o praėjus tam tikram laiko tarpui. Iš M. Š. parodymų matyti, kad jis pasakoja tiek, kiek matė, kiek girdėjo, ir, nepaisant to, kad nukentėjusioji yra jo sutuoktinė, stengiasi būti objektyvus. Šmėgų parodymai tarpusavyje sutampa. Iš tiesų liudytojai M. Š., E. I., J. Č. bei L. Č. parodė, kad nematė, jog S. B. būtų metusi stiklo šukę, tačiau nė vienas iš jų nepasakė, kad matė viską, ir matė, kad S. B. stiklo šukės tikrai nemetė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. I., J. Č., L. Č. ir S. B. vienokiais ar kitokiais saitais yra susiję, dėl to jų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai atsižvelgiant ir į šią aplinkybę.

Be to, specialistas teisme paaiškino, kad J. Š. galėjo būti sužeista arba į ją mestos stiklo šukės, arba, kas yra mažai tikėtina, pati turėjo kišti galvą į nedidelę išdaužto lango rėmo kiaurymę, sugebėti pakreipti galvą specialiu kampu, nes stiklo šukė jai įsmigo specialiu kampu, ir kontakte su likusiomis stiklo nuolaužomis susižaloti akį. Specialistas pabrėžė, kad J. Š. negalėjo susižaloti paslydusi, krisdama ant nukritusios stiklo šukės, nes, kad taip susižalotų akį, reikia, jog stiklo šukė būtų labai stabili. Šios specialisto nurodytos aplinkybės nebuvo vertintos, o tik formaliai remtasi galutine specialisto išvada. Kasatoriaus manymu, tokie specialisto paaiškinimai nebeturėtų kelti abejonių dėl S. B. kaltės, juolab įvertinus S. B. parodymus, kad ji tvarkė nukritusias stiklo šukes, taigi buvo šalia lango ir turėjo matyti, kas metė stiklo šukę į J. Š., arba matyti pačią J. Š., įkišusią galvą į lango rėmą. Tačiau S. B. nurodė nieko nemačiusi, tai, kasatoriaus nuomone, yra pagrindas abejoti jos parodymų nuoširdumu ir teisingumu. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad S. B. parodymai yra nuoseklūs ir tai yra pagrindas ja tikėti, tačiau būtent apeliacinės instancijos teisme S. B. pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad J. Š. galėjo būti sužalota jau ne krintančios stiklo šukės, o paslydusi ir nugriuvusi ant jau nukritusios stiklo šukės, nors kartu ji teigė, kad nematė, kaip buvo sužalota J. Š.. Kasatorius nurodo, kad J. Š. parodymai taip pat nuoseklūs, be to, nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad J. Š. turi pagrindą apkalbėti S. B.. Kasatorius pažymi, kad nei S. B., nei J. Š. parodymų teismas pakankamai neanalizavo vertindamas juos kaip visumą su kitais įrodymais.

Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, išanalizavęs ir įvertinęs įrodymų visumą, padarė pagrįstas išvadas, jog J. Š. sužalojo S. B..

Kasaciniu skundu nukentėjusioji prašo panaikinti išteisinamąjį ir palikti galioti apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Kadangi nukentėjusiosios kasaciniame skunde nurodyti tie patys argumentai kaip ir prokuroro kasaciniame skunde, jie nekartojami. Išskyrus tai, kad liudytojų E. I. ir J. Č. parodymai patvirtina Šmėgų parodymus apie sužalojimo momentą, t. y. jie nukentėjusiąją išgirdo šaukiant ir prašant iškviesti medikus ne iš karto po lango stiklo sudužimo, o tik po to, kai J. Č. jau paskambino į policiją.

Kasaciniai skundai atmestini.

Kasaciniuose skunduose išreikštas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nesant nustatytų esminių BPK pažeidimų, nėra pagrindas kasacine tvarka keisti teismų sprendimus.

BPK 369, 376 straipsniuose nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu. Įrodymų tyrimas nagrinėjant bylą kasacine tvarka neatliekamas, faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, naujai žemesnės instancijos teismų įvertinti įrodymai nevertinami. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinius skundus, kuriuose kaip kasacinis pagrindas nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, pagal savo kompetenciją gali tik spręsti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, t. y. tikrinti, ar byloje įrodinėtos visos reikšmingos teisingam bylos išsprendimui aplinkybės, ar teisingai spręstas duomenų pripažinimo (nepripažinimo) įrodymais klausimas, ar darant išvadas vertinti visi byloje surinkti įrodymai ir pan. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tokio pobūdžio BPK pažeidimų nepadarė. Nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinio proceso metu būtų pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad byloje yra nepašalintų abejonių, kurios, vadovaujantis principu in dubio pro reo, turi būti vertinamos kaltinamosios naudai, nes, išnaudojus visas įmanomas įrodinėjimo priemones, patikimų išvadų dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo nebuvo galima daryti. Nesutiktina su kasacinių skundų argumentais dėl nesisteminio įrodymų vertinimo, įrodymų turinio iškraipymo, didesnės reikšmės suteikimo vieniems įrodymams prieš kitus. Jokie procesiniai pažeidimai nepadaryti įrodymais pripažįstant ir vertinant liudytojų, kurie teigė, jog jie nematė, kad S. B. būtų metusi stiklo šukę, parodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje analizuoti visi bylos įrodymai, išvados darytos įvertinus įrodymų visumą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies yra aišku, kodėl buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs iš dalies nesutampančius byloje apklaustų asmenų parodymus ir vienareikšmio atsakymo dėl sužalojimo mechanizmo neduodančią specialisto išvadą, pagal savo vidinį įsitikinimą turėjo pagrindą konstatuoti, kad neįrodyta, jog S. B. padarė nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Šiaulių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro Gintaro Misevičiaus ir nukentėjusiosios J. Š. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Olegas Fedosiukas

                                                                                                                                            Tomas Šeškauskas

                                                                                                                                            Gintaras Goda