Civilinė byla Nr. e2-1534-370/2020

                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00734-2019-1

        Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria buvo atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Eurelus“, antstoliams J. B., R. V., V. Š., D. K., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“, uždarajai akcinei bendrovei „Miesto renesansas“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „GJ baldai“ dėl sutarčių nutraukimo dėl esminių pažeidimų, restitucijos taikymo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nutraukti ieškovės UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovės UAB ,,Eurelus“ sudarytas  2014 m. spalio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 2015 m. vasario 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį  dėl esminio sąlygų pažeidimo (kainos nesumokėjimo), taikyti restituciją – grąžinti ieškovei UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal 2014 m. spalio 29 d., 2015 m. vasario 13 d. ir 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis perduotą nekilnojamąjį turtą. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0179/19/00059.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 1 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartį paliko nepakeistą.

3.       Ieškovė 2019 m. rugpjūčio mėn. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė panaikinti areštą ir  priverstinę hipoteką reikalavime išvardytiems daiktams (nekilnojamojo turto objektams), nutraukti 2014 m. spalio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 2015 m. vasario 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl esminio sąlygų pažeidimo (kainos nesumokėjimo), taikyti restituciją – grąžinti ieškovei UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal 2014 m. spalio 29 d., 2015 m. vasario 13 d. ir 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis perduotą nekilnojamąjį turtą. Patikslinto ieškinio reikalavimams užtikrinti, ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0179/19/00059, 0171/18/04372/TA, Nr. 0157/19/01182, Nr. 0071/19/01122, Nr. 0174/19/00762.

4.       Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad ji su atsakove UAB „Eurelus“ sudarė nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis,  perdavė atsakovei nekilnojamąjį turtą, tačiau atsakovė už įsigytą turtą su ja neatsiskaitė, todėl sudarytos pirkimo pardavimo sutartys teismine tvarka nutraukiamos dėl esminio sutarties pažeidimo – kainos nesumokėjimo, šalys privalo viena kitai grąžinti viską, ką buvo gavusios pagal ginčo sutartis. 

5.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

6.       Ieškovė 2020 m. rugpjūčio 21 d. teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti butų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau  – turtas), realizavimo veiksmus, vykdomus antstolės J. B. vykdomojoje byloje Nr. 0018/16/01778; teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo leisti vykdyti skubiai.

7.       Ieškovė prašyme nurodė, kad antstolė J. B., vykdydama išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0018/16/01778 iš skolininkės UAB „Eurelus“ išieškotojos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos naudai, areštavo turtą (butus), o 2020 m. rugpjūčio 18 d. patvarkymu paskelbė turto pirmąsias varžytynes ir pasiūlė kitiems antstoliams jungtis prie išieškojimo. Varžytinių pabaiga – 2020 m. rugsėjo 17 d. Parduodamas turtas yra restitucijos dalykas šioje byloje, todėl siekiant, kad ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą būtų įmanoma įvykdyti, turtas nebūtų realizuotas varžytynėse ir neapsunkintų restitucijos taikymo, ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, jog turto, dėl kurio paskelbtos varžytynės, realizavimo veiksmų sustabdymas atitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Ieškovė nurodo, kad ieškinys yra pagrįstas, o netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankų teismo sprendimą nebūtų įmanoma įvykdyti. Kitų galimybių išsaugoti turtą nėra ir tai, ieškovės įsitikinimu, patvirtina antstolės aktyvūs vykdymo veiksmai siekiant parduoti ginčo turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

9.       Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teikia trečią kartą. Tiek 2020 m. liepos 1 d. nutartimi, tiek 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi ieškovės prašymai sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0179/19/00059, Nr. 0171/18/04372/TA, Nr. 0157/19/01182, Nr. 0071/19/01122, Nr. 0174/19/00762 (antrame prašyme - byloje Nr. 0179/19/00059) atmesti. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimis civilinėse bylose Nr. e2-1260-943/2019 ir Nr. e2-1540-943/2019 minėtas nutartis paliko nepakeistas.

10.       Teismas atkreipė dėmesį, kad 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo netenkintas ne tik ieškovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių, jog yra reali grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, bet ir nesant duomenų, kad tokių priemonių taikymas atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartyje pažymėjo, jog ieškovė iš esmės, siekdama užtikrinti savo ieškinio reikalavimus, bando varžyti kito subjekto interesus, tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra neproporcinga bei neatitinka teisingumo bei sąžiningumo principų.

11.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė naują prašymą grįsdama aplinkybėmis dėl atsiradusios grėsmės jai galbūt palankaus teismo sprendimo vykdymui, argumentų dėl proporcingumo, kitų asmenų interesų pusiausvyros pažeidimo, nenurodė.

12.       Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, bei tai, kad turtas, dėl kurio pardavimo paskelbtos varžytynės, šiuo metu priklauso atsakovei UAB „Eurelus“, iš šios įmonės vykdomas skolos išieškojimas ne vienam kreditoriui (antstolė J. B. vykdo išieškojimą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos naudai; be to, 2020 m. rugpjūčio 18 d. patvarkyme nurodyta, jog kiti antstoliai vykdantys išieškojimą iš to paties skolininko, gali prisijungti prie išieškojimo iš realizuojamo turto), taip pat ieškinyje nurodytą ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių (kainos nesumokėjimo) sužinojimo momentą (kainos sumokėjimo data – 2016 m. balandžio 17 d., o ieškovė į teismą kreipėsi tik 2019 m. gegužės 20 d.), sprendė, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas suteiktų pranašumą ieškovei, tokia priemonė būtų neproporcinga ir neatitiktų teisingumo bei sąžiningumo principų.

III. Atskirojo skundo argumentai

13.       Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d.  nutartį ir jos prašymą tenkinti – taikyti jos prašomas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, ieškovė nurodo šiuos argumentus:

13.1.                      Ieškovė kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad antstolė pradėjo ginčo turto realizavimo veiksmus paskelbiant varžytynes, jos šiuo metu vyksta, pasibaigus varžytynėms turtas bus parduotas ir neliks restitucijos dalyko. Ieškovas paskutiniu savo prašymu siaurino laikinųjų apsaugos priemonių mastą ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės ne sustabdant visus vykdymo veiksmus, o tik sustabdant turto, dėl kurio paskelbtos varžytynės, realizavimo veiksmus, tai atitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Tačiau Vilniaus apygardos ieškovės nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės nevertino ir nepateikė išvadų dėl šios aplinkybės reikšmės / įtakos ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir atitinkamai laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

13.2.                      Atsižvelgiant į tai, kad šioje civilinėje byloje ginčas bus išspręstas tik išnagrinėjus bylą iš esmės galutiniu teismo sprendimu, kuris tikėtina bus priimtas jau pasibaigus varžytynėms, kuriose ginčo turtas bus parduotas, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas nelikus restitucijos objekto.

13.3.                      Teismas neįvertino ieškovės ir atsakovų interesų pusiausvyros, t. y., kokias pasekmes pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukeltų ieškovei ir kokias – atsakovams. Ieškovė pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės yra tik laikino pobūdžio, todėl turto realizavimas būtų sustabdytas tik laikinai, iki teismo sprendimu bus išspręstas ginčas šioje byloje. Ieškovė, atsižvelgusi į tai, kad Šiaulių miesto savivaldybė yra biudžetinė įstaiga, byloje nėra duomenų, kad įstaigos turtinė padėtis būtų kritiškai bloga, ir lėšos, kurias įstaiga gautų vykdymo procese realizavus turtą, yra gyvybiškai reikalingos būtent šiuo metu, mano, kad vėlesnis skolos išieškojimas jai nesukeltų jokių neigiamų padarinių. Tačiau ieškovei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas sukeltų neigiamus ir negrįžtamus padarinius, nes realizavus ginčo turtą, restitucija būtų negalima nelikus restitucijos objekto.

13.4.                      Teismas neįvertino ieškinio reikalavimų, t. y. kad ieškovės pagrindinis reikalavimas yra nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarčių nutraukimas ir restitucijos taikymas, o reikalavimai panaikinti ginčo turto areštą ir hipoteką, yra išvestiniai reikalavimai.

14.       Atsakovė UAB „Erelus“ su atskiruoju skundu sutinka, pritaria ieškovės pozicijai, kad laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

14.1.                      Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, neįvertino realios grėsmės ieškovei netekti turto, o atsakovei UAB „Eurelus“ tapti atsakinga už žalos atlyginimą ieškovei dėl netekto turto. Tai ne tik padarys neįmanomą ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, bet ir apsunkins atsakovės finansinę padėtį. UAB „Eurelus“ neturi tiek pinginių lėšų, kad galėtų kompensuoti ieškovei jos prarasto turto rinkos vertę. Reikalavimas kompensuoti ieškovės patirtą žalą gali nulemti atsakovės UAB „Eurelus“ nemokumą. Todėl atsakovė mano, kad būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir taip sudaryti sąlygas ieškovei neprarasti restitucijos objekto – turto, o atsakovei išvengti reikalavimų atlyginti ieškovei patirtą žalą.

14.2.                      Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįvertino galimų neigiamų pasekmių ieškovei, o taip pat ir atsakovei UAB „Eurelus“, kurios kils nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių (nebus įmanoma įvykdyti palankaus teismo sprendimo, ieškovė netekusi restitucijos objekto galės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės UAB „Eurelus“) ir suteikė nepagrįstą ir perdėtą pranašumą būtent atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, kurios naudai vykdomas išieškojimas antstolės vykdomojoje byloje.

14.3.                      Ginčo turtas nuosavybės teise priklauso UAB „Eurelus“, kuri ieškinį pripažįsta ir nurodo, kad su ieškove už ginčo turtą nėra atsiskaičiusi ir sutinka turtą grąžinti ieškovei, tačiau negali sudaryti taikos sutarties, nes nesutinka kiti atsakovai, kurių dauguma į bylą įtraukti net ne ieškovės iniciatyva.

15.       Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

15.1.                      Ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teikia trečią kartą. Tiek 2020 m. liepos 1 d. nutartimi, tiek 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi ieškovės prašymai sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomosiose bylose 0179/19/00059, 0171/18/04372/TA, Nr. 0157/19/01182, Nr. 0071/19/01122, Nr. 0174/19/00762 (antrame prašyme - byloje Nr. 0179/19/00059) atmesti. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimis civilinėse bylose Nr. e2-1260-943/2019 ir Nr.e2-1540-943/2019 minėtas nutartis paliko nepakeistas. Ankstesni prašymai teismo buvo netenkinami, motyvuojant tuo, kad ieškovė, kreipdamasi su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog yra reali grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas ir taip pat nepagrindė, kad tokių priemonių taikymas atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimus.

15.2.                      Ieškovė 2020 m. rugpjūčio 20 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindė tik naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, t. y. nurodė faktą, kad antstolė J. B., vykdanti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0018/16/01778, 2020 m. rugpjūčio 18 d. priėmė patvarkymą, kuriuo paskelbė butų, esančių (duomenys neskelbtini), pirmąsias varžytynes ir pasiūlė kitiems antstoliams jungtis prie išieškojimo. Varžytynės paskelbtos ir vyksta nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. iki 2020 m. rugsėjo 17 d. Atsakovė pabrėžia, kad ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrindė tik naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, nes teismas nutartimis, kuriomis buvo atmesti ankstesni du ieškovės prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, aiškiai nurodė, kad toks prašymas turi būti pagrįstas duomenimis, atitinkančiais tokių priemonių taikymo proporcingumo, ekonomiškumo bei proceso šalių lygiateisiškumo principais, tačiau ieškovė, teikdama teismui trečiąjį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jo nepagrindė taip, kaip to prieš tai jau reikalavo pirmosios instancijos. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės 2020 m. rugpjūčio 20 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė būtent šiais pagrindais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartis yra teisiškai motyvuota, todėl yra teisėta ir teisinga.

15.3.                      Ieškovė atskirajame skunde kartojasi ir nurodo, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, stabdyti turto realizavimo veiksmus yra teikiamas dėl to, kad vykdomojoje byloje Nr. 0018/16/01778, dėl aukščiau minėtų butų yra paskelbtos varžytynės ir deklaratyviai teigia, kad tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principus, tačiau šių savo teiginių niekaip nepagrindžia.

15.4.                      Juridinius asmenis UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Eurelus“ valdo ta pati fizinių asmenų grupė, kuri naudodamasi įstatymo spragomis siekia išvengti mokestinių prievolių. Būtent dėl to tokie ieškovės teiginiai atskirajame skunde, kaip „šiame kontekste ieškovė pažymi, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso atsakovei UAB „Eurelus“, kuri ieškinį pripažįsta ir nurodo, kad su ieškove už ginčo turtą nėra atsiskaičiusi ir sutinka turtą grąžinti ieškovei“ yra vertintini kritiškai, kaip sąmoningas bandymas suklaidinti teismą. Joks juridinis asmuo, kuris veikia kaip sąmoninga bei apdairi sutarties šalis, po praleisto termino sumokėti visą sutarties kainą, nelauktų beveik 4 metus reikalavimui teisme pareikšti.

15.5.                      Ieškovės argumentus, kad skolos išieškojimas Šiaulių miesto savivaldybei nesukeltų jokių neigiamų padarinių, vertina kaip nepagrįstus.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

17.       Ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismo nagrinėjamojoje byloje teikė trečią kartą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 1 d., 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimis ieškovės prašymų sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomosiose bylose atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimis civilinėse bylose Nr. e2-1260-943/2019 ir Nr.e2-1540-943/2019 minėtas nutartis paliko nepakeistas. Ieškovė 2020 m. rugpjūčio 24 d. pateiktame prašyme susiaurino prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apimtį (prašo jas taikyti konkretaus nekilnojamojo turto atžvilgiu) bei nurodo naujai paaiškėjusią aplinkybę, kad antstolė paskelbė varžytynes dėl konkretaus turto pardavimo varžytynėse.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

18.       Ieškovė vadovaudamasi CPK 145 straipsnio 1 dalies 9 punktu prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – turto realizavimo sustabdymą.

19.       CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi įstatyme nustatytos dvi privalomosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti prima facie (tikėtinai) pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

20.       CPK 145 straipsnio 1 dalyje viena iš teismo galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Turto realizavimo sustabdymas taikomas tuomet, kai pareiškiamas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo (CPK 145 str. 1 d. 9 p.). Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė šioje byloje iškėlė ginčą dėl pirkimo pardavimo sutarčių nutraukimo ir restitucijos taikymo, o  arešto panaikinimo ieškovė prašo tik kaip išvestinio, o ne pagrindinio reikalavimo. Ieškovė iš esmės nenurodo jokių argumentų areštui panaikinti, nekelia UAB „Eurelus“ turtui taikytų areštų teisėtumo ir pagrįstumo klausimų.

21.       Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, kuris suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, dėl to asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Kartu pritartina, kad vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. civilinėje byloje Nr. 2-1046/2012).

22.       Iš tinklalapyje Evarzytynes.lt esančių duomenų matyti, kad ieškovės nurodyto turto varžytynės nėra paskelbtos / aktyvios (tikrinta 2020 m. lapkričio 12 d.), iš Valstybės įmonės Registrų centro išrašų matyti, kad ginčo nekilnojamasis turtas priklauso UAB „Eurelus“ ir nėra perleistas tretiesiems asmenims.

23.       Nors ieškovė 2020 m. rugpjūčio 20 d. prašyme nurodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą – CPK 145 straipsnio 1 dalies 9 punktą, tačiau iš jos prašymo pobūdžio bei atskirajame skunde nurodytų motyvų matyti, kad ji iš esmės siekia sustabdyti vykdymo procesą nurodytoje vykdomojoje byloje, kad nebūtų realizuotas turtas, už kurį UAB „Eurelus“ su ja nėra tinkamai atsiskaičiusi. 

24.       Pažymėtina, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytas išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra itin riboto taikymo procesinė priemonė, kuri taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 2, 8 dalys), arba kai tokių procesinių priemonių taikymo prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 361 straipsnio 1 dalis), ar kai prašoma atnaujinti procesą (CPK 372 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1458-236/2020). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, gali būti taikomas kai, prasidėjus vykdymo procesui, yra ginčijamas pats vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas, arba kai ginčijamas sudarytas sandoris, kurio pagrindu priimto teismo ar arbitražo sprendimo vykdymo procesas jau prasidėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013).

25.       Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo atveju nesant duomenų apie tai, kad ginčo turtas yra parduotas įvykusiose varžytynėse ar realizuotas kitu priverstinio vykdymo procese įstatymo nustatytu būdu, nėra pagrindo daryti išvados, jog šiuo metu yra iškilusi reali, o ne hipotetinė grėsmė, kad iki šios bylos išnagrinėjimo teisme bus parduotas ieškovei nuosavybės teise priklausantis turtas.

26.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė yra pareiškusi reikalavimus nutraukti pirkimo pardavimo sutartis ir taikyti restituciją, t. y. nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl sutarčių nutraukimo, tačiau ne dėl pradėto vykdymo proceso ar procesą lėmusio vykdomojo dokumento teisėtumo. Taigi ieškovės pareikšti reikalavimai iš esmės nėra tiesiogiai susiję su prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės sumenkintų vykdomojo dokumento, kurio teisėtumas nėra ginčijamas, privalomumą ir jo galią.

27.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).

28.       Ieškovė atskiruoju skundu taip pat kvestionuoja Šiaulių miesto savivaldybės administracijos finansinę padėtį, teigdama, kad jai nebus didelio skirtumo, jeigu UAB „Eurelus“ skolą atgaus šiek tiek vėliau. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pozicija nesutinka ir pasisako, kad tokių, skirtingų šalių, interesų vertinimas nėra šios bylos dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, ieškovės subjektyviu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos poreikių vertinimu, nesivadovaus. Taip pat pažymi, kad tokie ieškovės argumentai nepagrindžia jos prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir teisingumo principo užtikrinimo kitų bylos šalių atžvilgiu.

29.       Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės suvaržys UAB „Eurelus“ kreditorių, kurių naudai yra išieškoma iš UAB „Eurelus“ turto, teises ir interesus. Nors, kaip nurodo ieškovė atskirajame skunde, pripažinus jai nuosavybės teisę į ginčo turtą, UAB „Eurelus“ kreditorių reikalavimai išliktų, tačiau šiuo atveju būtų pažeisti teisėti trečiųjų asmenų interesai kuo greičiau gauti finansinį patenkinimą realizuojant jų naudai areštuotą turtą. Be to, tenkinus ieškovės ieškinį ir nelikus ginčo objekto ji turės teisę į skolos ir žalos atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovei terminas atsiskaityti už įsigytą turtą iš ieškovės buvo 2016 m. balandžio 17 d., o ieškovė dėl sutarčių nutraukimo ir restitucijos taikymo kreipėsi į teismą tik po 3 metų – 2019 m. gegužės 17 d. Atitinkamai, pritartina pirmosios instancijos teismui, jos atsižvelgus į šiuos duomenis, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas suteiktų pranašumą ieškovei ir tokia priemonė būtų neproporcinga ir neatitiktų teisingumo bei sąžiningumo principų UAB „Eurelus“ kitų kreditorių atžvilgiu. Taigi nesant duomenų, kad išieškojimo procesas yra vykdomas neteisėtai, ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingos ir neekonomiškos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1249-790/2020).

30.       Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuojama, jog šioje bylos proceso stadijoje nenustatyta reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įgyvendinimui, taip pat ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitiktų proporcingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų, todėl atskirasis skundas atmetamas, o apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d.  nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja