Civilinė byla Nr. 3K-3-324-378/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00159-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4; 69 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LitSpecMet“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LitSpecMet“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus lokomotyvų remonto depui dėl viešojo pirkimo rezultatų pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Plienmetas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių viešojo ar privataus juridinio asmens pripažinimą perkančiąja organizacija ir nustatančių viešųjų pirkimų principus (lygiateisiškumo, nediskriminavimo), aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė UAB „LitSpecMet“ (toliau – ieškovė, kasatorė) kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiais atsakovės UAB Vilniaus lokomotyvų remonto depo (toliau – atsakovė, VLRD) Pirkimo komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą nustatyti supaprastinto atviro juodųjų metalų ruošinių pirkimo konkurso VLRD-36/2013 preliminariąją pasiūlymų eilę ir 2014 m. sausio 8 d. sprendimą patvirtinti pasiūlymų eilę, taip nutraukiant atsakovės vykdomą supaprastintą atvirą juodųjų metalų ruošinių pirkimo konkursą VLRD-36/2013.

Byloje nustatyta, kad atsakovė paskelbė supaprastintą atvirą juodųjų metalų ruošinių pirkimo konkursą VLRD-36/2013 (toliau – Pirkimas), jo sąlygose nurodė, kad Pirkimas vykdomas vadovaujantis atsakovės Laikinosiomis pirkimo taisyklėmis ir Pirkimo sąlygomis. Ieškovė pateikė pasiūlymą Pirkimui; atsakovės 2013 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 2-3925 ieškovė informuota apie Pirkimo nugalėtojų eilę, pagal kurią ji pripažinta Pirkimo laimėtoja tik dėl dalies pasiūlytų prekių. Ieškovė pateikė atsakovei pretenziją, prašydama nutraukti Pirkimą ir paskelbti naują, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatomis; ši pretenzija buvo atmesta.

Ieškovė nurodo, kad Pirkimas turėtų būti vykdomas pagal VPĮ nuostatas, nes atsakovė yra iš valstybės biudžeto finansuojamos AB „Lietuvos geležinkeliai“ patronuojamoji įmonė, kuri valdoma ir visi esminiai sprendimai dėl jos veiklos priimami akcininkės, t. y. AB „Lietuvos geležinkeliai“. Atsakovė yra įsteigta AB „Lietuvos geležinkeliai“ poreikiams teikiant viešąsias paslaugas tenkinti, todėl, ieškovės manymu, atsakovės veikla (jos dalis) skirta viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti. Subjektai, vykdantys veiklą, turinčią viešojo intereso požymių, priskirtini perkančiosioms organizacijoms. Kadangi atsakovė Pirkimą vykdė nesilaikydama VPĮ reikalavimų, tai ieškovė teigia, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiais ginčijamus atsakovės sprendimus. Ieškinyje taip pat pateikti argumentai dėl Pirkimo sąlygų neteisėtumo – trumpo pasiūlymų pateikimo termino (Pirkimo sąlygos paskelbtos 2013 m. lapkričio 29 d., o pasiūlymai turėjo būti pateikti iki 2013 m. gruodžio 11 d.), kuris kliudė tiekėjams pateikti konkurencingą pasiūlymą; nepagrįstai žemų, neskatinančių konkurencijos, pažeidžiančių skaidrumo ir proporcingumo principus tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų (Pirkimo sąlygų 12 punktas); konkurenciją ribojančio 5 kalendorinių dienų prekių pristatymo termino (Pirkimo sąlygų 65 punktas); diskriminacinės ir mažesnių tiekėjų lūkesčius pažeidžiančios sąlygos, kad atsakovė neprivalo pirkti visų prekių, nes tiekėjai, neturėdami sandėliavimo patalpų, atsakovei atsisakius dalies ar visų prekių, patirtų daugiau nuostolių. Skaidrumo principo pažeidimą ir konkurencijos ribojimą, anot ieškovės, patvirtina aplinkybė, kad atsakovės rengiamus konkursus nuolat laimi tie patys tiekėjai.

II. Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad pagal VPĮ 4 straipsnio 2 dalį tam, kad viešasis arba privatus juridinis asmuo būtų laikomas perkančiąja organizacija, nepakanka įrodyti, jog jis yra susijęs su viešojo sektoriaus įmone ar yra jos valdomas; juridinis asmuo savo veiklą ar jos dalį turi skirti viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti. Teismas nustatė, kad atsakovė įsteigta 2003 m. spalio 1 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ Vilniaus lokomotyvų depą reorganizavus į dvi bendroves: UAB Vilniaus lokomotyvų depą ir UAB Vilniaus lokomotyvų remonto depą. Atsakovės įstatuose nurodyta, kad ji yra uždaroji akcinė bendrovė, kurios veiklos tikslai – siekti pelno, racionaliai naudoti bendrovės lėšas, turtą bei kitus išteklius, užtikrinti turtinius akcininkų interesus; vienintelė atsakovės akcininkė – AB „Lietuvos geležinkeliai“. Atsakovės pagrindinės veiklos pajamų struktūra patvirtina, kad pagrindinę jos veiklą, iš kurios gaunama daugiau kaip 99,9 proc. pajamų, sudaro naujų lokomotyvų, skirtų tiek Lietuvos, tiek užsienio rinkoms, gamyba, lokomotyvų kapitalinis ir einamasis remontas, riedmenų remontas, kiti remontai ir techninė priežiūra; nepagrindinę – turto nuoma, metalo laužo pardavimas ir kt. Teismo vertinimu, ši veikla negali būti vertinama kaip viešasis interesas, kuris yra aktualus visiems valstybės piliečiams ir tenkinamas kitu nei vertybių ir paslaugų pasiūlymo rinkai būdu, o valstybė siektų išlaikyti lemiamą vaidmenį teikiant tokias paslaugas. Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad veikia konkurencinėje aplinkoje – dalyvauja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje organizuojamuose pirkimuose, siūlydama savo prekes ir paslaugas. Nors apie 90 proc. atsakovės gaunamų pajamų sudaro pajamos iš pardavimų AB „Lietuvos geležinkeliai“, teismas pažymėjo, kad iš atsakovės pardavimų 2011–2013 m. matyti, jog savo prekes ir paslaugas ji parduoda daugeliui Lietuvos ir užsienio įmonių; atsakovės 2014–2016 m. strateginio plano aprašymas ir finansiniai rodikliai patvirtina, kad, 2015 m. pasibaigus AB „Lietuvos geležinkeliai“ manevrinių lokomotyvų atnaujinimo programai, jos 2015 m. pajamos iš pardavimų AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėtų sudaryti 40 proc., 2016 m. – 15 proc. visų pajamų. Aplinkybės, kad atsakovė gauna pajamas iš kitos perkančiosios organizacijos (AB „Lietuvos geležinkeliai“) už suteiktas paslaugas pagal sudarytas sutartis, teismas nepripažino valstybės finansavimu, pažymėdamas, jog atsakovės įstatų 2 punkte nustatyta, kad jos turtas yra atskirtas nuo akcininkės turto, už savo prievoles atsakovė atsako jai priklausančiu turtu; byloje nėra įrodymų dėl valstybinės institucijos priimto norminio akto, kuriame būrų nustatytas atsakovės finansavimo dydis ir mechanizmas, galimybė atsakovės nuostolius padengti iš viešųjų lėšų. Atsakydami į Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija) kreipimąsi, Europos Komisijos ekspertai nurodė, kad atsakovė nelaikytina perkančiąja organizacija pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18/EB), nes jos tikslai neapima viešųjų interesų tenkinimo; atsakovė turi valstybės įmonės požymių, nustatytų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB, koordinuojančios subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, pirkimų procedūras (toliau – Direktyva 2004/17/EB), 2 straipsnio 1 dalies b punkte (atitinkančio VPĮ 70 straipsnio 1 dalies 3 punktą), tačiau ji tiesiogiai nevykdo šios direktyvos 5 straipsnyje nurodytos tinklų, skirtų teikti visuomenei geležinkelio transporto paslaugas, teikimo naudoti arba eksploatavimo veiklos, be to, jos veikla nėra vykdoma remiantis specialiomis arba išimtinėmis teisėmis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovė nėra perkančioji organizacija VPĮ 4 straipsnio 2 dalies prasme ir jos vykdytam Pirkimui netaikomas VPĮ. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad Pirkimo sąlygos riboja konkurenciją, pažeidžia skaidrumo principus ir yra diskriminacinės, pažymėdamas, jog, taip teigdama, ieškovė pateikė pasiūlymą Pirkimui (to padaryti nesutrukdė 11 kalendorinių dienų pasiūlymų pateikimo terminas), iki jo pateikimo nesikreipė į atsakovę su pretenzija dėl pirkimo sąlygų, pretenziją pateikė tik sužinojusi Pirkimo rezultatus, kurie jos netenkino. Dėl to teismas nepripažino nustatyto termino per trumpu, ypač ieškovei, kuri atsakovės organizuojamuose pirkimuose dalyvauja ne pirmą kartą, yra tapusi jų (jų dalies) laimėtoja, taip pat pripažinta laimėtoja dėl dalies Pirkime siūlytų prekių. Teismas sprendė, kad Pirkimo sąlygos buvo žinomos ir vienodai taikomos visiems tiekėjams; ieškovė neįrodė teiginių, jog nustatytas 5 kalendorinių dienų prekių pristatymo terminas ir atsakovės teisė nepirkti viso prekių kiekio diskriminuoja mažesnius tiekėjus, pažeidžia skaidrumo principą. Nurodęs, kad konkurencija gali būti ribojama tik nustačius itin aukštus arba specifinius, neadekvačius pirkimo pobūdžiui ar neproporcingus jo sąlygoms reikalavimus, kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį galintiems įvykdyti pirkėjams, atsižvelgęs į tai, jog Pirkimo objektas nėra specifinis, jo kaina nėra didelė, Pirkimas yra skaidomas į dalis (tai galimybę įvykdyti pirkimo sutartį daro paprastesnę), teismas sprendė, kad Pirkimo dokumentų 12 punkte nustatytas reikalavimas tiekėjams būti įregistruotiems įstatymų nustatyta tvarka ir verstis veikla, atitinkančia Pirkimo pobūdį, yra pakankamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovės atitiktį VPĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems kriterijams, remdamasis byloje surinktais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad atsakovė įsteigta tam, jog užsiimtų ūkine komercine veikla ir siektų pelno (toks tikslas nustatytas jos įstatuose, ji veikia visoje Europos Sąjungos ekonominėje erdvėje, teikia paslaugas ne tik AB „Lietuvos geležinkeliai“, bet ir kitiems subjektams Lietuvoje ir užsienyje; atsakovės veikla nesusijusi su viešųjų interesų tenkinimu, nėra skirta visuomenės gerovei didinti, priešingai, susijusi su komercinio ir pramoninio pobūdžio veikla, privačiais interesais ir pelno siekimu). Kolegija pažymėjo, kad teismas vertino ne tik ieškovės veiklos prognozes, bet ir įrodymus, patvirtinančius pajamas, gaunamas iš kitų subjektų, dalyvavimą konkursuose. Kolegija pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad atsakovės ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ vidaus sandoriai (VPĮ 10 straipsnio 5 dalis) turėjo įtakos atsakovės statusui, nurodydama, kad perkančiosios organizacijos statusas nustatomas pagal VPĮ 4 straipsnį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ kontroliuoja atsakovę, kuri iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ gauna daugiau nei 90 proc. visų savo pajamų, tačiau ieškovė neįrodė, jog atsakovė įsteigta specialiems viešiesiems interesams tenkinti ir jos veikla skirta visuomenės interesams tenkinti; bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovės veiklos rizika priskiriama tik jai, o patiriamų nuostolių valstybė nefinansuoja. Kolegija nurodė, kad Europos Komisijos ekspertai vertino atsakovės atitiktį Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 9 daliai visos atsakovės veiklos kontekste, atsižvelgdami į reikšmingas faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo laikyti, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ekspertų išvada. Kolegija pažymėjo, kad klausimai dėl atsakovės, kaip perkančiosios organizacijos, statuso spręstini remiantis teismų (tarp jų – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika; ja savo išvadoje vadovavosi ir Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – ir VPT), kuri nurodė sąlygas, kurioms esant kreipimasis į Teisingumo Teismą būtų tikslingas, tačiau neįpareigojo pirmosios instancijos teismo to padaryti. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neprivalėjo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 9 dalies nuostatos „viešieji interesai, kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio“ išaiškinimo ir prejudicinio sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės argumentus dėl viešųjų pirkimų principų pažeidimo nustatant Pirkimo sąlygas, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir konstatuodama, kad ieškovas nepateikė savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Kadangi ieškovės teismo prašyti išreikalauti įrodymai (patvirtinantys atsakovės kaip perkančiosios organizacijos statusą, jos vykdytus kitus pirkimus) neįrodo jokių nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių, tai kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nereikalavo atsakovės juos pateikti (CPK 180 straipsnis), neapsunkindamas ieškovės įrodinėjimo pareigos vykdymo ir neapribodamas jos galimybės pagrįsti savo poziciją. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, bylą iš esmės išsprendė teisingai, todėl teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl perkančiosios organizacijos statuso. Kasatorės teigimu, teismai, spręsdami dėl atsakovės, kaip perkančiosios organizacijos, statuso, nenagrinėjo faktinės situacijos, o išvadas padarė remdamiesi tik formaliais atsakovės argumentais. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nors atsakovė reorganizacijos metu buvo atskirta nuo AB „Lietuvos geležinkeliai“, ir toliau faktiškai vykdė tą pačią veiklą, teikė paslaugas, užtikrinančias AB „Lietuvos geležinkeliai“ galimybę nepertraukiamai teikti viešąsias keleivių ir krovinių pervežimo paslaugas, ir taip tenkinti viešuosius interesus. Viešai prieinamame nepriklausomo auditoriaus atliktame AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2013 m. geležinkelių transporto veiklų ataskaitų įvertinime nurodyta, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ investicijos į patronuojamąsias ir asocijuotas įmones yra priskirtos bendrovės administracijai, nes bendrovė, būdama patronuojamųjų ir asocijuotų įmonių akcininkė (dalininkė), veikia kaip vienas juridinis asmuo. 100 proc. atsakovės akcijų priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“, ji gauna daugiau nei 90 proc. pajamų iš savo akcininkės (sudarant vidaus sandorius), atsakovė vienintelė AB „Lietuvos geležinkeliai“ teikia manevrinių šilumvežių modernizavimo, remonto ir jų detalių bei kitų metalo gaminių tiekimo paslaugas, kurios būtinos viešosioms keleivių pervežimo paslaugoms tinkamai ir nepertraukiamai teikti. Kasatorės vertinimu, nepagrįstas teismų argumentas, kad atsakovė gauna pajamas iš kitos perkančiosios organizacijos, nes tokios pajamos gaunamos ne sutarčių, sudarytų laimėjus viešuosius pirkimus, bet vidaus sandorių pagrindu, kas gali lemti, jog atsakovė, sudariusi vidaus sandorį su perkančiąja organizacija, pati įgis perkančiosios organizacijos statusą santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Kasatorė pažymi, kad pagal infekcijos teoriją subjektai, vykdantys nors ir mažą savo veiklos dalį, turinčią viešojo intereso požymių (t. y. didžioji jų vykdomos ekonominės veiklos dalis yra komercinė), priskirtini perkančiosioms organizacijoms (Teisingumo Teismo 1998 m. sausio 15 d. sprendimas Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt. / Strohal Rotationsdruck, C–44/96, Rink. 1998, p. 1–73). Kasatorė nesutinka su teismų išvada, kad atsakovė veikia konkurencinėje aplinkoje, pažymėdama, jog taip spręsdami teismai rėmėsi ne faktine situacija 2013 m. pabaigoje, kai buvo vykdomas Pirkimas, bet 2015–2016 metų prognozėmis; atsakovės argumentai apie teikiamas paraiškas konkursams nepatvirtina jos veikimo konkurencinėmis sąlygomis, nes byloje nėra duomenų apie laimėtus konkursus. Kasatorė pabrėžia, kad Ūkio ministerijos 2012 m. balandžio 10 d. rašte nurodyta aplinkybė, jog atsakovė nelaikytina perkančiąja organizacija, nepatvirtina, kad tokia išvada teisinga ir sprendžiant dėl 2013 m. pabaigoje vykdyto Pirkimo; šią išvadą paneigia byloje pateikta VPT 2014 m. gegužės 12 d. išvada, kurioje nurodoma, kad, kilus klausimams dėl atsakovės statuso, tikslinga spręsti dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą. Atsakovės nepripažinus perkančiąja organizacija, galėtų susiklostyti praktika, kai nuo valstybės įmonių, teikiančių viešąsias paslaugas, reorganizuojant atskyrus jų struktūrinius padalinius kaip patronuojamąsias įmones, būtų išvengta viešųjų pirkimų vykdymo. Kasatorės įsitikinimu, atsakovė atitinka VPĮ 4 straipsnyje įtvirtintus perkančiosios organizacijos kriterijus, todėl jai taikytinos VPĮ nuostatos.
2. Dėl netinkamo VPT išvados vertinimo. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės išnagrinėjęs bylą, atnaujino jos nagrinėjimą ir kreipėsi į VPT dėl išvados pateikimo, tačiau ją gavęs – nevertino, nesikreipė į Teisingumo Teismą (nors pačiai VPT buvo neaiškus atsakovės statusas), nenustatinėjo išvadoje nurodytų aplinkybių, netyrė atvejo, ar, sudariusi vidaus sandorį, atsakovė neįgijo perkančiosios organizacijos statuso, vien formaliai pasirėmė ankstesniais VPT išaiškinimais. Teismai netyrė, ar atsakovė atitinka perkančiosios organizacijos statusą nustatančius kriterijus – neatsižvelgė į tai, kad iki 2015 m. ji vykdo specialų AB „Lietuvos geležinkeliai“ užsakymą – manevrinių lokomotyvų atnaujinimo programą, dėl kurios apie 90 proc. atsakovės gaunamų pajamų sudaro pajamos iš pardavimų AB „Lietuvos geležinkeliai“; taigi 90 proc. atsakovės vykdomos veiklos skirta viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti. Atsakovė taip pat atitinka VPĮ 4 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas – ją valdo valstybės įmonė AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuriai priklauso 100 proc. atsakovės akcijų, ji skiria atsakovės valdymo organus. Kasatorė nurodo, kad atsakovė buvo AB „Lietuvos geležinkeliai“ struktūrinis padalinys, teikęs lokomotyvų remonto ir kitas panašias paslaugas, vėliau formaliai jis buvo atskirtas, įstatuose nurodant, jog užsiims ūkine komercine veikla ir sieks pelno, tačiau nuo atskyrimo 2003 m. iki 2015 m. vykdo specialų AB „Lietuvos geležinkeliai“ užsakymą – manevrinių lokomotyvų atnaujinimo programą, iš jos gauna 90 proc. pajamų. Kadangi AB „Lietuvos geležinkeliai“ teikia viešąsias paslaugas, yra vienintelė vežėja geležinkeliais Lietuvos Respublikoje, nuosavybės teise priklausanti valstybei, tai kasatorė daro išvadą, kad atsakovė, nors ir atskirta reorganizacijos būdu, vis tiek faktiškai vykdė struktūrinio padalinio funkcijas, atlikdama lokomotyvų remonto bei atnaujinimo darbus, dėl kurių nėra konkurencijos.
3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasatorės teigimu, teismai pažeidė CPK normas, užtikrinančias rungtyniškumo principą, taip pat CPK 199 straipsnį; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti įrodymus, nemotyvuotai konstatuodamas, kad jie nesusiję su byla ir neįrodo jokių reikšmingų aplinkybių; teismas negalėjo padaryti tokios išvados, nesusipažinęs su prašomais išreikalauti įrodymais; tokia jo pozicija – išankstinis nusistatymas, apribojantis kasatorės galimybes pagrįsti savo poziciją.
4. Dėl VPĮ 3 straipsnio pažeidimų. Kasatorė pažymi, kad teismai neatsižvelgė į jos nurodytas aplinkybes, jog atsakovė prieš paskelbdama konkursą išsiuntė užklausas dėl komercinių pasiūlymų, o juos gavusi, paskelbė viešą konkursą, nustatydama labai trumpą terminą pasiūlymams pateikti, taip pažeisdama lygiateisiškumo ir skaidrumo principus. Kasatorė laikosi pozicijos, kad atsakovė turi perkančiosios organizacijos statusą, todėl, Pirkimą vykdydama ne pagal VPĮ nuostatas, pažeidė šio įstatymo reikalavimus; Pirkimas vykdytas ne Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos priemonėmis. Kasatorės teigimu, rengiant Pirkimo sąlygas buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai, nes atsakovė nustatė itin trumpą terminą pasiūlymams pateikti (kasatorė tokiuose pirkimuose dalyvauja ne pirmą kartą, tačiau dėl per trumpo laiko konkurencingam pasiūlymui pateikti niekada nelaimėjo didelės pirkimo apimties); itin žemi tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai neskatina konkurencijos, pažeidžia skaidrumo ir proporcingumo principus; 5 kalendorinių dienų prekių pristatymo terminas iš esmės apriboja konkurenciją, yra pritaikytas tik didelius sandėlius Vilniaus mieste turintiems tiekėjams (pagal susiformavusią praktiką tokio pobūdžio metalo gaminiai pristatomi per 30 kalendorinių dienų nuo užsakymo gavimo); sąlyga, kad atsakovė neprivalo pirkti viso nurodyto prekių kiekio, diskriminuoja ir pažeidžia smulkesnių tiekėjų teisėtus lūkesčius.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl perkančiosios organizacijos statuso. Nesutikdama su kasatore, atsakovė nurodo, kad negali būti pripažįstama perkančiąja organizacija, nes nevykdo Direktyvos 2004/17/EB 2 straipsnio 2 dalyje ir VPĮ 70 straipsnio 2 dalyje nurodytų rūšių veiklos (jos vykdoma veikla – naujų šilumvežių gamyba, šilumvežių ir dyzelinių traukinių remontas, metalo gaminių gamyba, lokomotyvų gamyba ir remontas ir kt. – nesusijusi su geležinkelių transporto tinklų eksploatavimu ir valdymu), todėl teismai pagrįstai jos statusą vertino tik Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 9 dalies ir VPĮ 4 straipsnio 2 dalies aspektu. Atsakovės vertinimu, kasatorė netinkamai aiškina VPĮ 10 straipsnio 5 dalį, privataus subjekto, sudarančio vidaus sandorius su perkančiąja organizacija, veiklą sutapatindama su tos perkančiosios organizacijos vykdoma veikla. Direktyvoje 2004/17/EB neįtvirtinta, kad perkančioji organizacija turi teisę sudaryti vidaus sandorius tik su kita perkančiąja organizacija ar kad subjektas, sudaręs vidaus sandorį su perkančiąja organizacija, pats įgyja tokios organizacijos statusą; šis nustatomas esant visoms Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 9 dalies, VPĮ 4 straipsnio sąlygoms. Atsakovė pažymi, kad ne visa AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikla skirta viešiesiems interesams, kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio, tenkinti; keleivių ir krovinių vežimo paslaugos tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek pagal faktines aplinkybes priskirtinos komercinio pobūdžio paslaugoms. Taigi ir atsakovės teikiamos prekės ir paslaugos, skirtos keleivių ir krovinių vežimo geležinkelių transportu veiklos vykdymui užtikrinti, tiekti geležinkelio transporto priemones keleiviams ir kroviniams gabenti, yra skirtos komercinei AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklai vykdyti. Atsakovė pažymi, kad nagrinėjamu atveju negalima remtis infekcijos teorija, kuri netaikoma vertikaliai (atsakovė ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra atskiri subjektai). Remdamasi Teisingumo Teismo praktika (Teisingumo Teismo 1990 m. liepos 12 d. sprendimas A. Foster ir kt. prieš British Gas p/c. C-1SSI89, Rink. 1990, p. 1-03313; 1998 m. sausio 15 d. sprendimas Mannesmann Anlagenbau Austria AG ir kt. prieš Strohal Rotationsdruck GesmbH Nr. C–44/96, Rink. 1998, p. 1-00073), atsakovė nurodo, kad vien fakto, jog atsakovė reorganizavimo metu atskirta nuo AB „Lietuvos geležinkeliai“, nepakanka, kad ji būtų pripažįstama perkančiąja organizacija; būtina nustatyti, ar jos veikla vis dar skirta viešiesiems nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio interesams tenkinti. Atsakovė atkreipia dėmesį į teismų nustatytas aplinkybes, kad ji įsteigta ne išimtinai AB „Lietuvos geležinkeliai“ poreikiams tenkinti – prekes ir paslaugas teikia ir kitiems subjektams; dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, veiklą vykdo visoje Europos ekonominės erdvės teritorijoje. Atsakovės veikla nesusijusi su viešųjų interesų tenkinimu, nėra skirta visos visuomenės gerovei didinti, priešingai, tai komercinio ir pramoninio pobūdžio veikla, susijusi su privačių subjektų interesų tenkinimu ir pelno siekimu; prekės ir paslaugos teikiamos atskirų individualių sutarčių, o ne institucijos pavedimo ir (arba) teisės norminio akto pagrindu. Nesutikdama su kasatore, atsakovė pažymi, kad perkančiosios organizacijos statusas nustatomas pagal subjekto veiklą, o ne kiekvienam atskiram pirkimui individualiai, todėl teismai turėjo vertinti ne konkretaus pirkimo aplinkybes, bet visą atsakovės vykdomą veiklą, jos pobūdį, veikimo konkurencijos sąlygomis lygį (iš byloje esančių duomenų pagrįstai nustatyta, kad atsakovė veikė konkurencinėje aplinkoje). Atsakovės vertinimu, kasatorė nepagrįstai vidaus sandorius sutapatina su investicijomis į patronuojamąsias įmones (Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme vidaus sandorių sudarymas nereglamentuotas kaip investavimo būdas); jos pajamos gaunamos iš sutarčių vykdymo, AB „Lietuvos geležinkeliai“ moka už suteiktas paslaugas, o ne remia atsakovę; byloje nėra duomenų apie valstybės institucijos priimtą norminį aktą, kuriame būtų nustatytas atsakovės finansavimo dydis ir mechanizmas; atsakovės strateginio plano apraše nurodytas bendrovės tikslas – didinti pajamas ir optimizuoti sąnaudas, užtikrinant pelningumą.
2. Dėl netinkamo VPT išvados vertinimo. Atsakovė nesutinka, kad Europos Komisijos ekspertų 2012 m. išvadoje nurodyta aplinkybė, jog atsakovė nelaikytina perkančiąja organizacija, nereiškia, kad tokia pati išvada taikoma ir atsakovės 2013 m. vykdytam pirkimui; perkančiosios organizacijos statusas nustatomas pagal VPĮ 4 straipsnį vertinant visą subjekto veiklą, o ne atskirą pirkimą. Kadangi ekspertai vertino atsakovės ir jos veiklos atitiktį Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 9 daliai ir Direktyvos 2004/17/EB 2 straipsniui (atitinka VPĮ 4 straipsnį), tai atsakovė neturi pagrindo manyti, kad teismai nepagrįstai rėmėsi ekspertų išvada. VPT išvadoje nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Ūkio ministerijos oficialiame rašte pateikta Europos Komisijos ekspertų išvada dėl atsakovės statuso; neįpareigojo teismų kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, o tik nurodė sąlygas, kurioms esant, toks kreipimasis būtų galimas. Atsakovė nurodo, kad skundžiami procesiniai sprendimai patvirtina, jog Teisingumo Teismo praktikos pakanka motyvuotam ir teisingam sprendimui dėl perkančiosios organizacijos statuso priimti, todėl teismai neturėjo pagrindo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo; be to, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnį žemesnės instancijos teismai turi teisę, bet ne pareigą, kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Atsakovės vertinimu, nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl neišreikalautų įrodymų, nes jie nesusiję su ginču, t. y. nepagrindžia kasatorės argumentų dėl atsakovės statuso kvalifikavimo (CPK 180 straipsnis). Atsakovė pažymi, kad neginčija, jog 90 proc. jos veiklos vykdoma vidaus sandorių su AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagrindu, todėl nėra poreikio išreikalauti papildomus įrodymus dėl vidaus sandorių ir jų dalies atsakovės veikloje; kasatorė ginčija konkretaus pirkimo sąlygas, kurios vertintinos atsižvelgiant į pirkimo procedūras reguliuojančias teisės normas, o ne lyginant jas su kitais atsakovės vykdytais pirkimais.
4. Dėl VPĮ 3 straipsnio pažeidimų. Atsakovės teigimu, kasatorės argumentai dėl Pirkimo neatitikties VPĮ nuostatoms yra susiję su atsakovės, kaip perkančiosios organizacijos, statusu, todėl pripažinus, kad ji tokia nėra, Pirkimo nepaskelbimas Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, pasiūlymų pateikimo termino nustatymas ne pagal VPĮ nuostatas ir kiti kasatorės nurodomi tariami pažeidimai nebuvo padaryti. Tuo atveju, jei atsakovei būtų pripažintas perkančiosios organizacijos statusas, ji laikosi pozicijos, kad teismai pagrįstai nusprendė, jog nustatyti tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai užtikrina sąžiningą konkurenciją. Atsakovė nurodo, kad apie Pirkimą buvo paskelbta viešai (jos interneto svetainėje ir leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“), visiems tiekėjams sudarytos vienodos sąlygos konkuruoti tarpusavyje, suteiktas vienodas terminas pasiūlymams parengti. Kasatorė neįrodė savo teiginių dėl skaidrumo principo pažeidimo, konkurencijos ribojimo ir privilegijų tam tikriems tiekėjams teikimo, todėl šie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas tikrina skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas bylas, paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nebent dėl viešojo intereso apsaugos gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Šalys iš esmės nesutaria dėl VPĮ 4 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo sprendžiant, ar VLRD laikytina perkančiąja organizacija, ar ne.

VPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kartu taikomame su šio straipsnio 2 dalimi, įtvirtinta, kad perkančioji organizacija yra viešasis ar privatusis juridinis asmuo (išskyrus valstybės ar savivaldybių valdymo institucijas), jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti ir atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) jo veikla yra daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų; 2) yra kontroliuojamas (valdomas) valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų; 3) turi administraciją, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių yra skiriami valstybės ar savivaldybių institucijų arba šioje dalyje nurodytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų.

Dėl pristatyto teisinio reguliavimo atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė veikia transporto, t. y. komunaliniame, sektoriuje, todėl dėl jos statuso nustatymo būtų aktualios VPĮ 70 straipsnio nuostatos (žr. VPĮ 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą). Vis dėlto VPĮ 70 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuoroda į, inter alia, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą (kaip nurodyta pirmiau, taikomą kartu su VPĮ 4 straipsnio 2 dalimi), todėl kasacinis teismas iš esmės pasisakys dėl atitinkamų VPĮ 4 straipsnio nuostatų, o pateikti išaiškinimai bus aktualūs ne tik dėl atsakovės statuso vertinimo, bet ir kitų subjektų, veikiančių komunaliniame sektoriuje (Direktyva 2004/17/EB).

Dėl šalių ginčo teisėjų kolegija pažymi, kad jos iš esmės nesutaria dėl VPĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo, a fortiori, dėl sąvokos „veikla (jos dalis), kuri yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio“. Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo aspektais pagal šioje byloje nustatytus duomenis sprendžia dėl šio pagrindinio šalių nesutarimo objekto.

Dėl veiklos (jos dalies), kuri yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, sąvokos aiškinimo (VPĮ 4 straipsnio 2 dalis)

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes (kurių vertinimą kasacinis teismas pateiks vėliau) atsakovei nepripažintinas perkančiosios organizacijos statusas, nes jos veikla nelaikytina tokia, kuri būtų skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytą išvadą grindė šiais argumentais: atsakovės įstatuose nustatyta, kad VLRD veiklos tikslas, inter alia, siekti pelno, užtikrinti turtinius akcininkų interesus (šiuo metu vienintelis atsakovės akcininkas – AB „Lietuvos geležinkeliai“), atsakovės steigimo dokumentuose taip pat nurodyta, kokią ūkinę veiklą ji vykdo; iš atsakovės pajamų matyti, kad beveik visas jas sudaro įplaukos už naujų lokomotyvų, skirtų vietinei ir užsienio rinkoms, gamybą, remontą, riedmenų remontą, kitus su tuo susijusius darbus, kurie nelaikytini su viešuoju interesu susijusia veikla, nes ši įmonė veikia atviroje konkurencinėje aplinkoje; atsakovė veikia konkurencinėje aplinkoje, dalyvauja tiek Lietuvos, tiek užsienio viešuosiuose pirkimuose; nors 2011–2013 m. didžiąją pajamų dalį (apie 90 proc.) sudarė mokėjimai iš AB „Lietuvos geležinkeliai“, tačiau iš VLRD 2014–2016 m. strateginio plano aprašymo ir finansinių rodiklių matyti, kad 2015 m., pasibaigus manevrinių lokomotyvų atnaujinimo programai, pajamos iš pardavimų vieninteliam akcininkui turėtų sudaryti 40 proc. visų atsakovės pajamų, 2016 m. – 15 proc.; aplinkybė, kad atsakovė pajamas gauna iš kitos perkančiosios organizacijos, nekvalifikuotina kaip valstybės finansavimas; atsakovė prisiima riziką, išplaukiančią iš vykdomos veiklos; tai, kad atsakovė nelaikytina perkančiąja organizacija patvirtinama, ir Europos Komisijos išvadoje, kurią pateikti paprašė Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės sutiko, papildomai nurodė, kad atsakovės ir jos vienintelės akcininkės AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarinėjami vidaus sandoriai (VPĮ 10 straipsnio 5 dalis) teisiškai nereikšmingi sprendžiant dėl VLRD kaip perkančiosios organizacijos statuso vertinimo.

Kasacinis teismas, iš esmės sutikdamas su ieškovės kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kai kuriems jų suteikė pernelyg didelę įrodomąją reikšmę, nepagrįstai aiškino VPĮ 4 straipsnio nuostatas, neatsižvelgdami į suformuotą Teisingumo Teismo praktiką šiuo klausimu. Kasacinio teismo vertinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų tinkamai neįvertinti VLRD įsteigimo aplinkybės, veiklos specifika, santykiai su patronuojančiąja bendrove AB „Lietuvos geležinkeliai“.

Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvoka „viešieji interesai, neturintys komercinio ar pramoninio pobūdžio“ priklauso Europos Sąjungos teisei ir turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai visose valstybėse narėse, atsižvelgiant į normos, kurioje ji įtvirtinta, kontekstą ir jos siekiamą tikslą (Teisingumo Teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimas Adolf Truley, C–373/00, ECLI:EU:C:2003:110). Sprendžiant, ar tam tikra veikla atitinka viešuosius interesus, nesvarbu, jog visuotinės svarbos poreikius tenkina ar gali tenkinti kiti ūkio subjektai; svarbu, kad valstybė ar vietos valdžios institucija nusprendžia šiuos poreikius patenkinti pačios arba kurių atžvilgiu jos ketina išsaugoti lemiamą įtaką (pvz., Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimas Ing. Aigner, C–393/06, ECLI:EU:C:2008:213). Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Sąjungos įstatymų leidėjas turėjo tikslą išskirti tokius interesus, kurie yra ne komercinio ar pramoninio pobūdžio, t. y. nurodytas pobūdis yra tikslinantis, o ne apibūdinantis viešųjų interesų kriterijus; dėl to esama ir tokių viešųjų interesų, kurie yra komercinio ar pramoninio pobūdžio ir todėl dėl jų subjektas neįgyja perkančiosios organizacijos statuso (Teisingumo Teismo 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas sujungtose bylose Agor? ir Excelsior, C–223/99 ir C–260/99, ECLI:EU:C:2001:259).

Teisingumo Teismo ne kartą konstatuota, kad, siekiant išvengti rizikos, jog valstybės, savivaldybės ar viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos finansuojamas ar kontroliuojamas subjektas vadovausis kitais nei ekonominiai kriterijais, sąvoka „viešosios teisės reglamentuojama įstaiga“ turi būti aiškinama naudojant funkcinį aiškinimo metodą (pvz., Teisingumo Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas Bayerischer Rundfunk ir kt., C–337/06, ECLI:EU:C:2007:786). Sprendžiant dėl veiklos pripažinimo pramoninio ar komercinio pobūdžio, būtina atsižvelgti į visas svarbias teisines ir faktines aplinkybes, pavyzdžiui, aptariamo subjekto įsteigimo aplinkybes ir sąlygas, kuriomis jis vykdo savo veiklą (pvz., pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas Adolf Truley, C–373/00), ypač į tai, kad jo pagrindinis tikslas nėra pelno siekimas, tai, kad jai netenka rizika, ir nagrinėjamos veiklos valstybinį finansavimą. Šiuo požiūriu svarbu patikrinti, ar aptariama organizacija savo veiklą vykdo konkurencijos sąlygomis (pvz., Teisingumo Teismo 2003 m. gegužės 22 d. sprendimas Korhonen ir kt., C–18/01, ECLI:EU:C:2003:300).

Šiame kontekste Teisingumo Teismo pažymėta, kad, kalbant apie ekonomines sąlygas, į kurias reikia atsižvelgti, arba, kitaip, apie atitinkamą rinką, kurią reikia išnagrinėti siekiant patikrinti, ar aptariamas subjektas savo veiklą vykdo konkurencijos sąlygomis, taikant funkcinį sąvokos „viešosios teisės reglamentuojama įstaiga“ aiškinimo metodą, reikia atkreipti dėmesį į veiklos sritį, kurioje veikti šis subjektas [nagrinėjamu atveju – VLRD] buvo įsteigtas (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas Ing. Aigner, C–393/06). Šiame sprendime Teisingumo Teismas kaip svarbią aplinkybę vertino tai, ar subjektas vykdo veiklą išplėtotoje konkurencinėje aplinkoje, ar ši veikla yra visiškai ar iš dalies monopolinė (konkurentų skaičius, ekonominis pajėgumas ir pan.), taip pat ar ūkinės veiklos sritis pasižymi pakankamai didele autonomija ir galimybe ją pakeisti kito pobūdžio veikla, galiausiai – ar vykdomos veiklos būtų galima lengvai atsisakyti, atsižvelgiant į steigėjo ir visuomenės interesus. Pagal Teisingumo Teismo praktiką išplėtota konkurencija gali būti požymis, patvirtinantis, kad tai nėra visuotinės svarbos poreikis, neturintis pramoninio ar komercinio pobūdžio (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose Agor? ir Excelsior, C–223/99 ir C–260/99). Teisingumo Teismo praktikoje nurodyti ir kiti svarbūs vertinamieji kriterijai: ar subjektas savo veikloje vadovaujasi produktyvumo ir kainų efektyvumo kriterijais, ar subjektas prisiima ekonominę riziką dėl savo veiklos, ar galimi nuostoliai padengiami valstybės, ir kt.

Iš atsakovės įstatų matyti, kad ji vykdo šią ūkinę veiklą: metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrenginius, gamyba, stūmoklinių vidaus degimo variklių ir jų detalių remontas, lokomotyvų gamyba ir remontas, elektrovežių gamyba ir remontas, vagonų gamyba ir remontas, garo ir karšto vandens tiekimas, variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas, atliekų ir laužo didmeninė prekyba, papildomoji ir pagalbinė transporto veikla, nekilnojamojo turto operacijos, mašinų ir įrengimų be operatoriaus, asmeninių bei namų ūkio reikmenų nuoma, verslo informacijos paieška ir pateikimas, reklama, kita niekur nepriskirta verslo veikla, kita aptarnavimo veikla, taip pat visos kitos Lietuvos įstatymų leidžiamos ūkinės veiklos. Iš VLRD strateginio plano (dėl jo kolegija taip pat pasisakys vėliau) matyti, kad atsakovė vykdo šias veiklas: naujų manevrinių šilumvežių ir kelio technikos gamybą, riedmenų kapitalinį remontą su remotorizacija arba modernizacija, geležinkelio riedmenų technines priežiūras, einamuosius ir kapitalinius remontus, aširačių išsamią patikrą, naujų aširačių gamybą, kapitalinį elektros mašinų ir elektros įrengimų remontą, vidutinį ir kapitalinį remontą visų tipų geležinkelio riedmenų vidaus degimo variklių, degalų aparatūros, įvairių tipų kompresorių bei riedmenų mechaninių pavarų, geležinkelio riedmenų greitmačių, manometrų ir elektros matavimo prietaisų žinybinę patikrą bei remontą, įvairių konstrukcijų mechaninio apdirbimo bei suvirinimo darbus. Kasacinis teismas pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės nenagrinėjo šių veiklų (pvz., riedmenų remonto ir priežiūros darbai) specifikos, jų konkurencinės aplinkos ir kitų, su šiomis veiklomis susijusių svarbių aplinkybių (pvz., darbų substitucijos aplinkybę).

Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pernelyg didelę reikšmę suteikė atsakovės įstatuose įtvirtintam tikslui siekti pelno. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokia steigimo dokumentų formuluotė atitinka VLRD, kaip juridinio asmens, veiklos formą – uždarąją akcinę bendrovę. Bendrovės (tiek akcinės, tiek uždarosios akcinės) iš esmės ir kuriamos tam, kad siektų pelno, jų veikla susijusi su ekonomine rizika, t. y. pelno ar nuostolio patyrimu, šių juridinių asmenų valdymas, inter alia, apima gauto pelno paskirstymą ir t. t. Vis dėlto tokia šių juridinių asmenų specifika per se nereiškia, kad privatus juridinis asmuo, įsteigtas kaip uždaroji akcinė bendrovė, kurios vienas iš steigimo tikslų yra siekti pelno, negali būti pripažintas perkančiąja organizacija. Šiame kontekste Teisingumo Teismo taip pat pažymėta, kad, sprendžiant apie viešojo intereso, kuris yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinimą, nereikėtų vadovautis vien bendra privačių juridinių asmenų tikslo (pelno siekimo) ar jų veiklos, kuri nusakoma kaip ūkinė-komercinė, apibrėžtimi (Teisingumo Teismo 2003 m. spalio 16 d. sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C–283/00, ECLI:EU:C:2003:544).

Primintina, kad pagal VPĮ 4 straipsnio 2 dalį nebūtina, kad visa subjekto veikla (gali būti tam tikra jos dalis) būtų skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti. Šiame kontekste Teisingumo Teismo pažymėta, kad sąlyga, jog organizacija turi būti įsteigta konkrečiu tikslu tenkinti visuotinės svarbos interesus, neturinčius pramoninio arba komercinio pobūdžio, nereiškia, kad ji gali tenkinti tik šiuos poreikius ir negali verstis kita veikla, net jei tokios užduotys sudaro didžiąją jos veiklos dalį, nes teisiniu apibrėžimu neatsižvelgiama į santykinę tokių užduočių svarbą jos visam verslui (Teisingumo Teismo 1998 m. sausio 15 d. sprendimas Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt., C–44/96, ECLI:EU:C:1998:4). Šiame sprendime ir vėlesnėje praktikoje Teisingumo Teismas išplėtojo vadinamąją infekcijos (užkrato) teoriją, iš esmės reiškiančią, kad net ir maža vykdomos veiklos dalis, jei ji atitinka visuotinės svarbos poreikius, neturinčius komercinio ir pramoninio pobūdžio, suponuoja tokio subjekto pripažinimą perkančiąja organizacija, nepriklausomai nuo to, kad likusi veiklos dalis yra grynai komercinė, nešanti pelną. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatliko giluminio visų atsakovės vykdomų veiklų vertinimo, o apsiribojo apibendrintomis išvadomis.

Nagrinėjamam ginčui aktuali ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatyta aplinkybė, kad 2011–2013 metais (taigi ir ginčo Pirkimo organizavimo metu) VLRD veikla iš esmės buvo nukreipta vienintelės akcininkės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai, nes apie 90 proc. patronuojamosios įmonės pajamų gauta iš patronuojančiosios bendrovės pagal šių juridinių asmenų tarpusavio sandorius. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovės ir ją valdančios bendrovės veiklos yra glaudžiai susijusios, ši aplinkybė svarbi vertinant VLRD steigimo tikslus ir jos santykį su AB „Lietuvos geležinkeliai“. Taigi neatmestina kaip nepagrįsta ieškovės abejonė, kad VLRD įsteigimas, įvykęs po AB „Lietuvos geležinkeliai“ reorganizacijos, de facto nesukūrė kokybiškai naujų atskirų ūkio subjektų teisinių ir ekonominių santykių, o daugiau yra pastarosios bendrovės veiklos organizavimo formos pakeitimas, nes tiek atsakovės įsteigimas, tiek jos veikla ir toliau skirta jos steigėjos poreikiams, kurie susiję su viešojo intereso, neturinčio komercinio požymio, užtikrinimu (de minimis keleivių vežimu), tenkinimui. Be to, kasacinio teismo vertinimu, veiklos pelningumas, jei tai iš tiesų nėra pagrindinis subjekto įsteigimo ir veiklos tikslas, o tai nustatytina ne tik pagal steigimo dokumentų nuostatų formuluotes, bet pagal ginčui svarbių faktinių aplinkybių visumą, nepaneigia galimybės, kad šio subjekto veikla bent jau tam tikra dalimi susijusi su viešojo intereso, kuris nėra komercinio ar pramoninio pobūdžio, tenkinimu (šiame kontekste žr. pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo sprendimą Korhonen ir kt., C–18/01, ECLI:EU:C:2003:300).

Dėl ekonominių atsakovės ir ją valdančios bendrovės santykių taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai, ypač pirmosios instancijos, didesnę reikšmę suteikė ne Pirkimo organizavimo metu buvusiai situacijai, o jos ateities projekcijai. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pagal VLRD 2014–2016 m. strateginio plano aprašymą atsakovės vykdomų sandorių vertė patronuojančiajai bendrovei (AB „Lietuvos geležinkeliai“) tolygiai mažės iki 15 proc. 2016 m. Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia dėl nepagrįsto šio dokumento duomenų apie ekonominę veiklą (pajamų struktūrą) vertinimo: pirma, įmonės strateginis planas (jo aprašymas) – vidaus dokumentas, skirtas bendrovės valdymo organų santykiams plėtoti, leidžiantis akcininkams prognozuoti įmonės pelningumą, dėl to priimti tam tikrus sprendimus, susijusius su bendrovės valdymu, ūkine veikla ir pan.; antra, patronuojamosios įmonės suplanuoti veiklos tikslai ir uždaviniai tiesiogiai priklauso nuo patronuojančiosios bendrovės priimamų sprendimų; trečia, strateginis planas – daugiau ne realios situacijos atspindys, o ateities projekcija, kurios realumas patikrintinas a posteriori; taigi šiuo atveju teismams 2014 m. priimant skundžiamus procesinius sprendimus, buvo nepagrįsta atsižvelgti į po dvejų metų planuojamų rodiklių dydžius; ketvirta, net jei į ateitį orientuoti rodikliai iš principo ir būtų realūs (t. y. jie vėliau pasitvirtintų), pagal Teisingumo Teismo praktiką, sprendžiant dėl subjekto statuso pripažinimo perkančiąja organizacija, pirmenybę reikia suteikti kiek įmanoma realiai apskaičiuotiniems, o ne kelerius metus į priekį prognozuojamiems rodikliams. Teisingumo Teismo nurodyta, kad, siekiant nustatyti, ar subjektas laikytinas perkančiąja organizacija tam tikro pirkimo atžvilgiu, reikia atsižvelgti į jo tikslią finansinę situaciją taip užtikrinant tam tikro lygio procedūros numatomumą, nes tokio subjekto finansavimas metai iš metų gali kisti; teisinio tikrumo ir skaidrumo imperatyvai suponuoja tai, kad prasidėjus biudžetiniams metams toks subjektas ir tretieji asmenys žinotų, ar pirkimai patenka į viešųjų pirkimų reguliavimo sritį (žr. mutatis mutandis Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 3 d. sprendimą University of Cambridge, C–380/98, ECLI:EU:C:2000:529).

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal bylos duomenis ir viešai prieinamą informaciją (http://www.vpt.lt/vpt/uploaded/Kita/Vidaus%20sandoriai%202012-2014%20m.pdf) atsakovė su AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2011–2014 m. laikotarpiu sudarinėjo vidaus („in-house“) sandorius, vidutiniškai po 15 vidaus sandorių kasmet. Pažymėtina, kad pagal VPĮ 10 straipsnio 5 dalį šio įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 80 proc. (iki 2014 m. – 90 proc.) pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (arba per laiką nuo subjekto įsteigimo dienos, jeigu subjektas vykdė veiklą mažiau kaip vienerius finansinius metus) gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti.

Pažymėtina, kad atsakovės ir jos patronuojančiosios bendrovės vidaus sandoriai parodo ne tik pirmiau nurodytus šių įmonių glaudžius ekonominius santykius, bet galbūt ir tai, kad VLRD iš esmės neveikia laisvos rinkos sąlygomis. Pagal Teisingumo Teismo praktiką vidaus sandoriai nekvalifikuotini kaip viešojo pirkimo sutartys, t. y. sandoriais, kuriems, inter alia, būdinga kontrahentų atskirtis (nepriklausomumas) (Teisingumo Teismo 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimas Teckal, C–107/98, ECLI:EU:C:1999:562). Taigi – tai išimtinės situacijos, kai sandorį, nepatenkantį į bendrą panašaus pobūdžio (dėl tokių pačių pirkimo objektų) sutarčių apyvartą, sudaro perkančioji organizacija su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, tačiau kuris jos yra kontroliuojamas kaip savo paties tarnyba (vidaus padalinys). Teisingumo Teismo šiame kontekste konstatuota, kad perkančioji organizacija gali įgyvendinti su viešuoju interesu susijusias užduotis savo administracinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis ir neprivalo kreiptis į kitas įmones (Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 11 d. sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau, C–26/03, ECLI:EU:C:2005:5). Atsižvelgiant į tai, kita vidaus sandorio šalis (atskirą juridinio asmens statusą turintis subjektas) iš esmės prilyginama perkančiosios organizacijos vidaus struktūriniam padaliniui, nepriklausomai nuo to, kad uždarosios akcinės bendrovės ir grynai vidaus padalinio kontrolė nėra ir negali būti identiška. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vidaus sandoriai nelaikytini įprastiniais sandoriais, kurie sudaromi laisva (t. y. laisvu pasirinkimu, ar konkrečiu atveju sudaryti sandorį ar ne), vieni nuo kitų nepriklausomų ūkio subjektų bendra valia, įgyvendinant sutarčių laisvės principą (oferta, akceptas).

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Teisingumo Teismo nurodyta, jog viešaisiais interesais, neturinčiais komercinio ar pramoninio pobūdžio, pripažįstami tokie poreikiai, kurie, pirma, tenkinami kitu nei vertybių ir paslaugų pasiūlymo (oferta) rinkai būdu, ir, antra, kurių atžvilgiu visuomeninio intereso sumetimais valstybė pati ar per kitą kontroliuojamą subjektą, nesvarbu, ar jo veikla reguliuojama privatinės ar viešosios teisės, nusprendžia patenkinti šiuos poreikius (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas Korhonen ir kt., C–18/01, ECLI:EU:C:2003:300).

Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės nesprendė, ar tokia situacija, kokia susiklostė ir nagrinėjamoje byloje, kai perkančioji organizacija įsteigia nuo jos atskirą juridinį asmenį, su kuriuo sudarinėja vidaus sandorius dėl darbų, esančių visuotinės svarbos (viešojo intereso) ir galbūt turinčių nekomercinį pobūdį, bet pastarasis subjektas (atsakovė) tiems sandoriams sudaryti teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis plėtoja ne kaip perkančioji organizacija, nesuponuoja imperatyviojo teisinio reguliavimo išvengimo. Iš tiesų, jei VLRD nebūtų atskirtas nuo AB „Lietuvos geležinkeliai“, pastaroji bendrovė lokomotyvų ar riedmenų remonto ar kitiems darbams vykdyti reikalingas priemones, medžiagas ir pan. įsigytų pagal VPĮ, todėl vien tai, kad atsakovė yra atskiras juridinis asmuo, tačiau jos veikla iš esmės nesiskiria nuo tos, kurią ji būtų vykdžiusi, jei tokio statuso neturėtų, negalėtų lemti skirtingo savo turiniu tapačių situacijų vertinimo.

Dėl procesinės bylos baigties

Dėl pirmiau nurodytų argumentų visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nevisapusiškai nagrinėjo ginčui spręsti svarbias aplinkybes, susijusias su atsakovės steigimu, veiklos specifika, vykdomų ūkinių veiklų pobūdžiu, VLRD ir jos steigėjos AB „Lietuvos geležinkeliai“ tarpusavio santykiais, kt. Atsižvelgiant į tai, byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šalių ginčą, galėtų įvertinti galimybę kreiptis į VPT, kad ši pateiktų duomenis apie tai, ar atsakovė pastaruoju metu (2015 m.) sudarė su AB „Lietuvos geležinkeliai“ vidaus sandorių, jei taip, tai kiek ir kokios vertės ir pan.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių vertinimo teisėjų kolegija taip pat atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad, ypač atsižvelgiant į skirtingos reikšmės ir turinio proceso šalių pateiktus įrodymus, dėl nagrinėjamų klausimų sudėtingumo ir išskirtinumo jis įvertintų galimybę paskirti teismo ekspertizę (CPK 160 straipsnio 1 dalies 4 punktas) atsakant į klausimus, reikalaujančius specialių žinių technikos, amato ar kitose srityse (CPK 212 straipsnis) (dėl šio aspekto žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Entafarma“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-96-916/2015).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamas klausimas glaudžiai susijęs su Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu, be kita ko, svarstytina galimybė ir poreikis kreiptis į Teisingumo Teismą, jo prašant pateikti prejudicinį sprendimą dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo Europos Sąjungos teisės atžvilgiu.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė, pateikdama kasacinį skundą, sumokėjo 1000 Lt (289,62 Eur) žyminio mokesčio, o atsakovė turėjo 8589,29 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jų atlyginimą prašo priteisti iš ieškovės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 7,03 Eur tokių išlaidų. Kadangi skundžiama teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                        Gražina Davidonienė

                                                                      Birutė Janavičiūtė

Dalia Vasarienė