Civilinė byla Nr. e2-349-450/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00605-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens T. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Finansų srautai“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) firma „Lietuvos melioracija“ kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti BUAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalies, 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindu.

2.       Pareiškėja nusprendė kreiptis į teismą dėl BUAB „Finansų srautai“ bankroto pripažinimo tyčiniu, įvertinusi 2016 m. spalio 5 d. finansinės ekspertizės aktą Nr. 11-1861 (16) Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-23989-872-872/2016.

3.       Teigė, kad egzistuoja keli įstatyme nustatyti tyčinio bankroto požymiai. BUAB „Finansų srautai“ 2006 m. balandžio 1 d. buvo nemoki, tačiau įmonės vadovas ir akcininkas T. R. būnant įmonei nemokiai neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, tokiu būdu didindamas įmonės nuostolius ir kreditorių įsipareigojimus (netesybas, delspinigius, palūkanas už neįvykdytus įsipareigojimu) bei sąmoningai ir tikslingai sudarė sandorius, pabloginančius įmonės finansinę padėtį, t. y. 2006 m. spalio 4 d. pardavė paskutinį įmonės turtą, o gautas lėšas, pažeidžiant atsiskaitymų su kreditoriais atsiskaitymų eiliškumą, pervedė kreditoriams, kuriems bendrovės įsipareigojimai nebuvo pradelsti, tuo pažeisdamas kitų kreditorių interesus ir teises.

4.       BUAB „Finansų srautai“ bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Būrai“ palaikė pareiškėjos prašymą pripažinti BUAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi pripažino BUAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu.

6.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Finansų srautai“; bendra patvirtintų kreditorių reikalavimų suma – 491 899,29 Eur; nuo 2002 m. spalio 8 d. iki 2014 m. birželio 27 d. įmonės vadovu buvo T. R.; 99 proc. įmonės akcijų priklausė T. R. ir 1 proc. akcijų priklausė A. P.; Lietuvos teismo Ekspertizės centro finansinės ekspertizės 2016 m. gruodžio 5 d. akte Nr. 11-1861(16) nurodyta, kad pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas UAB „Finansų srautai“ tapo nemoki 2006 m. balandžio 1 d.; bendrovės ilgiau nei 3 mėnesius pradelsti įsipareigojimai 2006 m. balandžio 1 d. sudarė 1 481 000 Lt (428 927,25 Eur), iš jų pradelstų įsipareigojimų R. J. – 955 000 Lt (276 587,12 Eur), A. P. – 526 000 Lt (152 340 Eur); minėti pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę bendrovės turimo turto; didžiosios knygos duomenimis 2006 m. kovo 31 d. bendra turto suma 2 796 544,73 Lt, pusė turto – 1 398 272,37 Lt.

7.       Teismas konstatavo, kad nuo 2006 m. balandžio mėnesio įmonė buvo nemoki, todėl įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; T. R. (vadovas) faktiškai nuo įmonės įregistravimo žinojo apie įmonės finansinę padėtį, nes ir pats T. R. įmonei buvo suteikęs paskolą, įmonės įsipareigojimai jam sudarė 1 452 483,48 Lt, ir nors 2006 m. jie nebuvo pradelsti, vadovas galėjo ir privalėjo suvokti, jog įmonė yra nemoki.

8.       Teismas, įvertinęs įmonės 2005 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, kurį sudarė AB „Paminklų restauravimo institutas“ (678 960 Lt) ir UAB „Molesta“ (1 943 328 Lt) akcijos; taip pat aplinkybę, kad 2007 m. AB „Paminklų restauravimo institutas“ akcijos buvo nurašytos į nuostolius, nes bendrovė buvo išregistruota (bankroto byla iškelta 2005 m. gruodžio 20 d.), sprendė, kad BUAB „Finansų srautai“ vadovui jau 2006 m. rugsėjo 29 d. turėjo būti žinoma, kad bankrutavusios įmonės akcijos yra bevertės ir įmonėje lieka vienintelis turtas, t. y. UAB „Molesta“ akcijos.

9.       Teismas nustatė, kad BUAB „Finansų srautai“ 2006 m. spalio 4 d. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė UAB „Molesta“ akcijas už 2 186 244 Lt, o gautos lėšos buvo paskirstytos įmonės kreditoriams: 2006 m. spalio - 2007 m. vasario mėnesiais padengta R. J. 720 000 Lt dydžio skolos dalis, 100 000 Lt sumokėta A. P. ir 1 230 000 Lt T. R..

10.       Teismas sutiko, kad 2006 m. spalio 4 d. akcijų pirkimo-pardavimo sandoris, eksperto įvertintas kaip pelningas įmonei, tačiau pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo kontekste reikšminga yra tai, kad vien sandorio pelningumo faktas negali būti vertinamas atskirai nuo įmonės bendros finansinės situacijos ir tolimesnių vadovo veiksmų pasirenkant gautų piniginių lėšų paskirstymo būdą. Teismas konstatavo, kad aplinkybės, jog buvo parduotas vienintelis įmonės turtas, iš gautų lėšų buvo dengiami iš dalies pradelsti įsipareigojimai ir didžiąja dalimi nepradelsti įmonės įsipareigojimai pačiam vadovui ir akcininkui, sudaro pagrindą išvadai, kad nebuvo imtasi priemonių nemokios įmonės veiklos subalansavimui ar ieškoma galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, o priešingai, nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo didinami įmonės nuostoliai.

11.       Teismas nesutiko su teiginiais, kad buvo siekiama atgaivinti įmonės veiklą, nes iš 2011 m. spalio 28 d. ketinimų protokolo dėl BUAB „Finansų srautai“ akcijų ir investicijų į įmonę matyti, kad įsipareigojimai dėl investicijų ateityje yra abstraktūs, neaptartas jų mastas, įvykdymo laikotarpis. Be to, 2007-2014 m. laikotarpiu bendrovės veikla buvo nuostolinga ir įmonės veikla vadovo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu buvo sustabdyta 5 metams.

12.       Teismas sprendė, kad liudytojo M. A. paaiškinimai dėl galimų investicijų į įmonę nėra informatyvūs, prieštaringi ketinimų protokolo turiniui, nes liudytojas negalėjo paaiškinti, kokiu būdu ketino investuoti į BUAB „Finansų srautai“, negalėjo paaiškinti savo vizijos dėl tolimesnės ketinamos vykdyti įmonės veiklos, nieko nežinojo ir negalėjo paaiškinti dėl įmonės veiklos, jos finansinės būklės iki neva jo ketinimo investuoti į įmonę, negalėjo įvardinti kitų įmonės akcininkų, įmonės kreditorių, taip pat pripažino, jog jokių derybų su įmonės akcininkais, kreditoriais nevykdė.

13.       Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių visų bendrovės kreditorių ir akcininkų sutarimą nekelti bendrovei bankroto bylos, nėra jokių sutarimų dėl skolų nukėlimo, reikalavimo teisės atsisakymo ar pan. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad aplinkybė, jog kreditoriai raštu nereiškė pretenzijų ir neginčijo sandorių, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai dėl tokio sutarimo buvimo. Sprendė, kad nors ir esant prielaidai, kad visų kreditorių ir akcininkų buvo susitarta dėl bankroto bylos nekėlimo, tai tokio susitarimo egzistavimas negali pašalinti ar atleisti vadovą nuo pareigos atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei, veikti pagal įstatymus ir nenusižengti įstatymo reikalavimams.

14.       Įvertinęs, kad įmonė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme; taip pat įmonei pardavus vienintelį likusį įmonės turtą, o iš gautų lėšų apmokėjus pradelstus įsipareigojimus tik iš dalies (R. J. – pervesta 720 000 Lt, liko pradelsta skola – 275 000 Lt, A. P. – pervesta 100 000 Lt, liko pradelsta skola 426 000 Lt); didžiąja dalimi buvo padengti nepradelsti įmonės įsipareigojimai T. R. (pervesta 1 230 000 Lt, likusi nepradelsta skola 223 483,48 Lt), teismas padarė išvadą, kad esant tokiai faktinei įmonės finansinei būklei, įvykdyti atsiskaitymai vertintini kaip pažeidžiantys CK 6.9301 str. nustatytą atsiskaitymų eiliškumą ir proporcingumą, kuris būtų išlaikytas turto realizavimo bankroto procedūrų metu ir vykdant atsiskaitymą su kreditoriais per bankroto procedūras. Nurodė, kad pardavus turtą įmonė turėjo galimybę atsiskaityti su kreditoriais, kuriems įmonės įsipareigojimai buvo pradelsti, ir išvengti jų įstatymo saugomų interesų pažeidimo, bei išvengti bankroto bylos iškėlimo.

15.       Teismas atmetė suinteresuoto asmens T. R. argumentus dėl pareiškėjos pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir naudojimusi teise teikti prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu ne pagal paskirtį. Nurodė, kad UAB „Finansų srautai“ bankroto byla nėra užbaigta, nėra priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, todėl laikyti, jog pareiškėja pavėluotai kreipėsi dėl BUAB „Finansų srautai“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra pagrindo. Teismas sprendė, kad nėra objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja naudojasi teise teikti prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu ne pagal paskirtį. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens nurodomos aplinkybės dėl kokių nors jo sąsajų su R. J., kad jie buvę verslo partneriai, įmonių UAB „Molesta“, UAB „Lietuvos melioracija“ akcininkai, dėl jų tarpusavio nesutarimų, teisinių ginčų ir konfliktų, nepašalina ir nepaneigia įstatymo nustatytos vadovui pareigos inicijuoti nemokiai įmonei bankroto bylos iškėlimą nevykdymo, bei nemokios įmonės kreditorių teisių pažeidimų, atliekant atsiskaitymus pažeidžiant eiliškumą. 

                             III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16.       Suinteresuotas asmuo T. R. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – UAB „Lietuvos melioracija“ prašymą pripažinti BUAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

16.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad dėl galimai nevykdytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir vykdyti atsiskaitymus pagal CK 6.9301 straipsnyje nustatytą eiliškumą nevykdymo yra pakankamas pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Bankrutavusios įmonės bankrotas nėra tyčinis, nes nebuvo nustatyti sąmoningi ir tyčiniai įmonės valdymo organo veiksmai, kurie privedė įmonę prie bankroto arba iš esmės pablogino jos turtinę padėtį.

16.2.                      Nagrinėjamu atveju nebuvo esminio įmonės turtinės padėties pabloginimo. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas pelningą įmonei sandorį ir iš jo visų gautų piniginių lėšų paskirstymą vieninteliams įmonės kreditoriams, padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonės bankrotas yra tyčinis.

16.3.                      Apelianto atlikti veiksmai nebuvo nukreipti į blogą įmonės valdymą, kuriais būtų siekta tyčia privesti įmonę prie bankroto arba pabloginti jos turtinę padėtį dar labiau, tačiau priešingai – bankrutavusi įmonė sudarė pelningą sandorį, visas gautas lėšas paskirstė vieninteliams kreditoriams pagal bendrą sutarimą ir vėliau tikėjosi atnaujinti įmonės veiklą. Tačiau tai nebuvo padaryta, nes tarp verslo partnerių kilo konfliktas.

16.4.                      Pirmosios instancijos teismas ignoravo ekspertizės akte nustatytą faktą, kad dėl apelianto veiksmų sudarant pelningą sandorį ir vėliau visus gautus pinigus paskirstant vieninteliams įmonės kreditoriams, įmonės skolų apimtis sumažėjo 154 395,61 Eur suma. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai akcentuojamas tik gautų pinigų padalinimas kreditoriams, nes tokiu būdu nebuvo įvertinta aplinkybių visuma, jog įmonės įsiskolinimai sumažėjo.

16.5.                      Pažymėjo, kad 2006 m. spalio 4 d. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartimi už 2 186 244 Lt buvo parduotos UAB „Molesta“ akcijos, o iš gautų lėšų pagal bendrą visų trijų bankrutavusios įmonės kreditorių sutarimą, buvo padengti vienintelių kreditorių įsiskolinimai. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad 2006-2007 m. laikotarpiu bankrutavusios įmonės kreditoriai buvo tik 3 asmenys, kuriems visos gautos lėšos ir buvo padalintos. Gautos sumos nebuvo panaudotos kitiems tikslams, o skirtos padengti visų kreditorių reikalavimus pagal bendru sutarimu suderintas proporcijas.

16.6.                      Apeliantas teigia, kad įmonės kreditoriai ir akcininkai susitarė, kad nėra pagrindo įmonei kelti bankroto bylos, nes ateityje buvo planuojama įmonės veiklą atnaujinti. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad įmonės kreditoriai ir akcininkai nuo 2001 m. iki pat 2014 m. nekėlė įmonei bankroto bylos, nebandė prisiteisti skolų, nereiškė jokių pretenzijų, neginčijo sandorių, o priešingai – sutiko su įmonės veiklos laikinu stabdymu. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimui sustabdyti bankrutuojančios įmonės veiklą 5 metams pritarė kreditorius ir akcininkas A. P., kurio iniciatyva įmonei iškelta bankroto byla. 

16.7.                      Siekiant tęsti įmonės veiklą, buvo rastas naujas investuotojas – M. A. individuali įmonė. Šią aplinkybę patvirtina 2011 m. spalio 28 d. ketinimų protokolo dėl BUAB „Finansų srautai“ akcijų pirkimo-pardavimo ir investicijų į įmonę turinys. M. A. individuali įmonė ketino tapti 100 proc. įmonės akcininku, investuoti pinigus ir tęsti įmonės veiklą. 2011 m. spalio 31 d. buvo pasirašyta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią 49 procentai įmonės akcijų buvo parduota M. A. individualios įmonės (kreditoriaus) savininkui M. A..

16.8.                      Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritikuoja jo ir liudytojo M. A. posėdžio metu duotus parodymus, nes tiek apeliantui, tiek liudytojui M. A. sudėtinga prisiminti įvykius, planus ir ketinimus, kurie buvo svarstomi prieš 7-8 metus.

16.9.                      Skundžiamojoje nutartyje nepateiktas vertinimas dėl to, kad BUAB „Finansų srautai“ bankroto administratorė dar 2014 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo T. R. 491 899,29 Eur žalos atlyginimą, remiantis aplinkybe dėl ĮBĮ 8 straipsnyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo. 2018 m. kovo 26 d. sprendimu šioje civilinėje byloje Nr. 2-2487-872/2018 ieškinys buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai CK 6.9301 str. nuostatų pažeidimą įvertino kaip tyčinio bankroto požymį, o ne kaip kitomis priemonėmis privalomą įvertinti galimą pažeidimą. Nurodo, kad kreditorė tyčinio bankroto institutą siekia panaudoti savo interesų patenkinimui, kai paaiškėjo, kad jos finansinis reikalavimas bankroto byloje gali likti nepatenkintas, nes civilinėje byloje Nr. 2-2487-872/2018 dėl žalos atlyginimo ieškinys buvo atmestas.

17.       BUAB „Finansų srautai“ bankroto administratorė UAB „Būrai“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

17.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino BUAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu, nes T. R. aiškiai suprasdamas, kad įmonė nuo 2006 m. balandžio 1 d. buvo nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, sąmoningai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o 2006 m. spalio 4 d. sudarė paskutinio likusio bendrovės turto UAB „Molesta“ akcijų pirkimo-pardavimo sandorį ir didžiąją dalį gautų pinigų persivedė sau, padengdamas nepradelstą bendrovės įsipareigojimą, palikdamas nepadengtus pradelstus įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Tokiu būdu buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas, kuris taip pat laikomas tyčinio bankroto požymiu.

17.2.                      Taip pat skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, kad T. R. nesiėmė priemonių nemokios bendrovės veiklos subalansavimui, neieškojo galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, bet priešingai didino bendrovės nuostolius, kadangi ekspertas išvadoje konstatavo, kad bendrovės veikla 2007-2014 m. laikotarpiu buvo nuostolinga. T. R. neįrodė buvusių susitarimų tarp akcininkų ir kreditorių nekelti bankroto bylos įmonei, be to tokie susitarimai nepanaikina bendrovės vadovo pareigos veikti pagal įstatymų reikalavimus.

17.3.                      Nurodo, kad T. R. nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė turto pardavimo pagal ĮBĮ tvarką, pardavė paskutinį bendrovės turtą ir sau išsimokėjo itin reikšmingą sumą, nors įsipareigojimai jam nebuvo pradelsti, tokiu būdu kiti kreditoriai nebeturėjo galimybės gauti savo reikalavimų, kurių terminas jau buvo suėjęs, patenkinimo.

18.       Pareiškėja UAB firma „Lietuvos melioracija“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

18.1.                      Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė 2016 m. gruodžio 5 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu Nr. 11-1861(16), kuris nėra nuginčytas, todėl padarė pagrįstas išvadas jog BUAB „Finansų srautai“ jau 2006 m. balandžio 1 d. buvo nemoki, tačiau T. R. kaip bendrovės vadovas ir savininkas tai puikiai suprasdamas ir žinodamas neinicijavo bankroto bylos, bet sąmoningai ir tikslingai sudarė sandorius, vykdė atsiskaitymus, iš esmės pabloginančius BUAB „Finansų srautai“ finansinę padėtį ir pažeidžiančius kreditorių interesus.

18.2.                      Teigiama, kad apeliantas T. R., žinodamas, jog jo vadovaujama įmonė yra nemoki, savo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdė per visą įmonės nemokumo laikotarpį nuo 2006 m. iki 2014 m., netgi po to, kai pats 2011 m. rugsėjo 26 d. vadovo sprendimu konstatavo, kad įmonė nesudaro ir nevykdo jokių sandorių, nevykdo atsiskaitymų su ūkio subjektais, negauna jokių pajamų, bei sustabdė įmonės veiklą.

18.3.                      Apeliantas pardavė paskutinį BUAB „Finansų srautai“ priklausantį turtą UAB „Molesta“ akcijas, kuris galėjo būti ir turėjo būti realizuotas bankroto procedūrų metu ir vykdė atsiskaitymus pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje nustatytą eiliškumą, didesniąją už akcijas gautos sumos dalį pervesdamas sau, nors jo reikalavimai nebuvo pradelsti, o mažesnę dalį skirdamas atsiskaitymams su kitais kreditoriais, kuriems įsipareigojimai buvo pradelsti. Tokiu būdu buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas ir proporcingumas, kuris būtų išlaikytas turto realizavimo bankroto procedūrų metu ir vykdant atsiskaitymą su kreditoriais per bankroto procedūras.

18.4.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas T. R. nesiėmė jokių priemonių nemokios bendrovės veiklos subalansavimui, neieškojo galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, o priešingai didino bendrovės nuostolius, nes ekspertas konstatavo, kad bendrovės veikla 2007-2014 m. laikotarpiu buvo nuostolinga. Pažymėjo, kad ketinimų protokolas ir liudytojo M. A. parodymai kaip įrodymai vertintini rezervuotai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo, kadangi šie įrodymai prieštarauja vienas kitam.

18.5.                      Teigia, kad nereikšmingi ir nepagrįsti T. R. teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoruoja faktą, kad UAB „Molesta“ akcijos parduotos pelningai, o gauti pinigai padalinti visiems kreditoriams, taip sumažinant pradelstus įmonės įsipareigojimus kreditoriams.

18.6.                      Nesutinka su apelianto T. R. teiginiu, kad kreditorius negali savo pažeistų teisių ginti vadovaudamasis tyčinio bankroto institutu, o turi teikti ieškinį dėl sandorio ginčijimo, kadangi nesant priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios bendrovės esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto požymiai gali būti vertinami naudojant kitas teisės priemones. Nurodo, kad T. R. nepagrįstai tapatina žalos atlyginimo bylą su tyčinio bankroto byla. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, kad tyčinio bankroto bylose teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų. Todėl apelianto nurodomas sprendimas, kuriuo atmestas bankroto administratoriaus reikalavimas dėl žalos atlyginimo, neturi jokios reikšmės sprendžiant tyčinio bankroto klausimą.

2.                      Suinteresuotas asmuo T. R. pateikė prašymą prijungti papildomus įrodymus. Paaiškino, kad apeliantas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad kreditorė UAB „Lietuvos melioracija“ pateikė prašymą pripažinti BUAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu tik todėl, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 26 d. sprendimu, civilinėje byloje Nr. 2-2487-872/2018, atmetė BUAB „Finansų srautai“ ieškinį dėl žalos, padarytos buvusio vadovo T. R. veiksmais, atlyginimo. 2019 m. vasario 19 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, civilinėje byloje Nr. 2A-285-661/2019, kuria BUAB „Finansų srautai“ apeliacinis skundas buvo atmestas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu yra patvirtinta, kad BUAB „Finansų srautai“ buvęs vadovas T. R. nepadarė žalos įmonei dėl to, kad nesikreipė dėl bankroto bylos inicijavimo. Teigia, kad nagrinėjant klausimą dėl tyčinio bankroto pripažinimo, turi būti atsižvelgta į šią aplinkybę ir ji privalo būti įvertinta, nes patvirtina, kad T. R. neatliko neteisėtų veiksmų pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies, 2.87 straipsnio, ĮBĮ 8 straipsnio nuostatas ir dėl galimo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo nepadarė jokios žalos kreditoriams. 

3.                      Pareiškėja UAB firma „Lietuvos melioracija“ pateikė papildomus paaiškinimus, prašydama atmesti T. R. pateiktą įrodymą (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-285-661/2019), nes jis nepaneigia tyčinio bankroto požymių ir nėra susijęs su nagrinėjamu tyčinio bankroto klausimu. Nurodo, kad T. R. pateikta nutartis nėra reikšminga ir neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto, kadangi sprendžiant tyčinio bankroto klausimą nėra sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas, ir atvirkščiai. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo du tyčinio bankroto požymius (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje 1 ir 4 punktai). Tuo tarpu T. R., teikdamas naują įrodymą, siekia paneigti tik vieną iš tyčinio bankroto požymių, t. y. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sąmoningą ir tyčinį nevykdymą. Pažymėjo, kad pateikta nutartis niekaip nepaneigia kito tyčinio bankroto požymio - atsiskaitymo pirmenybės suteikimo kreditoriui, kuriam įsipareigojimai nebuvo pradelsti, taip panaikinant pirmumo teisę į atsiskaitymą turinčių kreditorių galimybes atgauti skolą. T. R. nepagrįstai teigia, kad pateikta teismo nutartis neginčijamai patvirtina, kad T. R. neatliko neteisėtų veiksmų pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies, 2.87 straipsnio ir ĮBĮ 8 straipsnio nuostatas ir dėl galimo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo nepadarė jokios žalos kreditoriams, kadangi minėtoje teismo nutartyje kaip neįrodyta civilinės atsakomybės sąlyga buvo žalos dydis, bet ne neteisėti veiksmai, tuo labiau, kad nustatant tyčinio bankroto požymį - sąmoningą ir tyčinį nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo, žalos fakto klausimas nėra sprendžiamas ir nėra aktualus, nes žalos klausimas nėra tyčinio bankroto požymis. 

4.                      BUAB „Finansų srautai“ bankroto administratorė pateikė atsiliepimą į T. R. prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, prašydama pateiktą papildomą įrodymą (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-285-661/2019) atmesti, nes jis nepaneigia tyčinio bankroto požymių ir nėra susijęs su nagrinėjamu tyčinio bankroto klausimu. Šiuo metu yra rengiamas kasacinis skundas dėl šios pateiktos Vilniaus apygardos teismo nutarties, o priėmus kasacini skundą ir išnagrinėjus jį, išlieka galimybė, kad nutartis bus panaikinta. Ginčo atveju T. R. pateikta nutartis neturi įrodomosios galios nustatant/paneigiant tyčinio bankroto požymius, nes T. R. nurodomoje žalos byloje nebuvo nagrinėjami ir paneigti neteisėti T. R. veiksmai, t. y. nebuvo paneigtas nesikreipimas laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o reikalavimas atlyginti žalą atmestas tik todėl, kad anot teismo neįrodytas žalos dydis. T. R. pateiktas įrodymas ir prašyme nurodomi paaiškinimai nepaneigia tyčinio bankroto požymių, kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas, nes nustatant tyčinio bankroto požymį – sąmoningą ir tyčinį nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo, žalos klausimas nėra sprendžiamas, nes žalos padarymas nėra tyčinio bankroto požymis. 

5.                      Pareiškėja UAB firma „Lietuvos melioracija“ prašo priteisti 1 905,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pateikė PVM sąskaitas-faktūras, paslaugų detalizavimą, apmokėjimo dokumentų kopijas.

        Teismas

k o n s t a t u o j a :

III.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.                      Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

14.                      Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15.                      ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

16.                      Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

17.                      Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

18.                      Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).

19.                      Pirmosios instancijos teismas BUAB „Finansų srautai“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintais pagrindais nurodęs, kad BUAB „Finansų srautai“ nuo 2006 m. balandžio 1 d. buvo nemoki, įmonės vadovas neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, o iš 2006 m. spalio 4 d. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutarties gautos lėšos buvo panaudotos pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas.

20.                      Atskirajame skunde teigiama, kad BUAB „Finansų srautai“ buvusio vadovo T. R. veiksmai nebuvo nukreipti į blogą įmonės valdymą, kuriais būtų siekiama tyčia privesti įmonę prie bankroto arba pabloginti jos turtinę padėtį, o priešingai, įmonė 2006 m. spalio 4 d. sudarė pelningą sandorį pardavus UAB „Molesta“ akcijas, o gautas lėšas paskirstė vieninteliams kreditoriams pagal bendrą sutarimą ir vėliau tikėjosi atnaujinti įmonės veiklą.

21.                      Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą tyčinio bankroto požymiu pripažįstami veiksmai, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad apeliantas T. R. pažeidė šią ĮBĮ nuostatą.

22.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 str. 4 d.), šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

23.                      Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad nuo 2006 m. balandžio 1 d. BUAB „Finansų srautai“ tapo nemoki, todėl jau nuo šios dienos T. R., einant įmonės vadovo pareigas, buvo žinomi įmonės finansiniai sunkumai, prisiimtos ir nevykdomos prievolės kreditoriams, todėl jis turėjo pareigą jau 2006 metais kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Juo labiau, kad atsakovui buvo žinoma, kad BUAB „Finansų srautai“ turtą sudarė tik UAB „Molesta“ ir AB „Paminklų restauravimo institutas“ akcijos, kai pastarosios 2007 metais buvo nurašytos į nuostolius, nes AB „Paminklų restauravimo institutas“ 2005 m. gruodžio 20 d. buvo iškelta bankroto byla, taigi apeliantas turėjo suprasti, kad vienintelis įmonės turtas liko UAB „Molesta“ akcijos. 

24.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2006 m. spalio 4 d. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartimi apeliantas pardavė vienintelį BUAB „Finansų srautai“ turimą turtą UAB „Molesta“ akcijas, o iš gautų lėšų buvo apmokėti iš dalies pradelsti įsipareigojimai kreditoriams ir didžiąja dalimi nepradelsti įmonės įsipareigojimai pačiam vadovui T. R. (iš viso pervesta 1 230 000 Lt, likusi nepradelsta skola 223 483,48 Lt), R. J. (iš viso pervesta 720 000 Lt, likusi pradelsta skola 275 000 Lt), A. P. (pervesta 100 000 Lt, likusi pradelsta skola 426 000 Lt). Teismas vertino, kad faktiškai įmonei esant nemokiai, apeliantas T. R. už parduotą turtą gautas lėšas paskirstė pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą ir proporcingumą, kuris būtų išlaikytas turto realizavimo bankroto procedūrų metu ir vykdant atsiskaitymą su kreditoriais per bankroto procedūras.

25.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto argumentus, kad 2006 m. spalio 4 d. sudarius akcijų pirkimo-pardavimo sandorį įmonės skolų apimtis sumažėjo 154 395,61 Eur suma, todėl nėra pagrindo konstatuoti ĮBĮ nuostatų pažeidimo ir pripažinti bankrotą tyčiniu neinicijavus bankroto bylos. Lietuvos Teismo ekspertizės centro finansinės 2016 m. gruodžio 5 d. ekspertizės akte Nr. 11-1861(16) padaryta išvada, kad pats akcijų perleidimo sandoris vertintinas kaip pelningas, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamo ginčo kontekste reikšminga yra tai, kad vien sandorio pelningumo faktas negali būti vertinamas atskirai nuo įmonės bendros finansinės situacijos ir tolimesnių vadovo veiksmų pasirenkant gautų piniginių lėšų paskirstymo būdą.

26.                      Kaip matyti, BUAB „Finansų srautai“ pardavusi UAB „Molesta“ akcijas gavo 2 186 244 Lt pajamų, tačiau BUAB „Finansų srautai“ turėjo skolų: R. J. 995 000 Lt, A. P. – 526 000 Lt ir T. R. – 1 452 483,48 Lt. Pardavus vienintelį likusį įmonės turtą, iš gautų piniginių lėšų buvo dengiami pradelsti įsipareigojimai tik iš dalies R. J. ir A. P., o didžiąja dalimi buvo apmokėti nepradelsti įmonės įsipareigojimai T. R., t. y. liko neapmokėtos pradelstos skolos R. J. ir A. P., kurios 2013 m. sausio 10 d. reikalavimo perleidimo sutartimis buvo perleistos UAB firmai „Lietuvos melioracija“. Galutinė iš R. J. perimta skola sudarė 811 770 Lt sumą, o iš A. P. – 579 836 Lt, taigi bendras UAB firmos „Lietuvos melioracija“ įgytas reikalavimas skolininkui BUAB „Finansų srautai“ sudaro 1 391 606 Lt sumą (403 036,95 Eur), tokio dydžio kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi bankroto byloje. Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad nors Ekspertizės akte nurodyta, jog pradelsti įsipareigojimai BUAB „Finansų srautai“ nemokumo atsiradimo dienai (2006 m. balandžio 1 d.) sudarė 428 927,25 Eur, o bankroto bylos iškėlimo dieną (2014 m. gegužės 26 d.) sudarė 274 531,64 Eur, t. y. sumažėjo 154 395,61 Eur suma, tačiau tai nereiškia, kad nuo likusių neapmokėtų pradelstų skolų neturėjo būti skaičiuojamos R. J. ir A. P. palūkanos (delspinigiai, baudos) ir finansinio reikalavimo  sumos nedidėjo. Pažymėtina ir tai, kad bankroto byloje 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi yra patvirtinta ir kreditoriaus A. P. finansinio reikalavimo suma 46 000 Lt  (13 322,52 Eur) pagrindinė skola ir 13 797 Lt (3995,88 Eur) delspinigiai, baudos, palūkanos. Taigi, iškėlus BUAB „Finansų srautai“ bankroto bylą, bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai atspindi realius bendrovės finansinius įsipareigojimus kreditoriams ir aplinkybę, kad nevykdžius pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės skola kreditoriams tik augo ir dėl didėjančių netesybų (ir/ar palūkanų).

27.                      Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu tuomet, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

28.                      CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje (reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą) nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje įstatymo normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).

29.                      Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).

30.                      Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptarti įmonės vadovo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip sąmoningai blogas įmonės valdymas ir sąmoningas sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, sudarymas, dėl kurių nemokios BUAB „Finansų srautai“ padėtis pablogėjo. Apeliantas T. R. tokiais veiksmais suteikė prioritetą savo kaip kreditoriaus nepradelstam reikalavimui į įmonę prieš kitų kreditorių reikalavimus, be to, neturėdamas jokio teisėto pagrindo pasiliko sau didelę iš sandorio gautų lėšų sumą. Tokie apelianto T. R. veiksmai lėmė, kad buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas ir atsiskaitymų proporcingumas, kuris būtų išlaikytas turto realizavimo bankroto procedūrų metu ir vykdant atsiskaitymą su kreditoriais per bankroto procedūras. Nurodytina, kad pagal kasacinio teismo praktiką vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei, bet ir užtikrinti maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais.

31.                      Nesudaro pagrindo daryti kitokios išvados apelianto akcentuojama aplinkybė, kad buvo siekiama plėtoti įmonės veiklą, ieškoma naujų investuotojų. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad įmonei esant faktinio nemokumo būsenoje, apeliantas T. R. turėjo pareigą ne tik inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procedūrą, bet ir kreditorių atžvilgiu elgtis ypač atidžiai bei įsitikinti, kad jo atliekami veiksmai nepažeidžia jų teisių ir interesų. Šiuo atveju apeliantas sąmoningai pasirinko neinicijuoti bankroto proceso, neieškoti galimybių atsiskaityti su kreditoriais, bet parduoti iš esmės vienintelį vertingą įmonės turtą, o iš jo pardavimo gautas lėšas panaudoti iš esmės savo interesais. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2011 m. spalio 28 d. ketinimų protokole dėl BUAB „Finansų srautai“ akcijų ir investicijų į įmonę numatyti įsipareigojimai dėl investicijų ateityje yra abstraktūs, neaptartas jų mastas, įvykdymo laikotarpis. Minėtame nutarime priimti susitarimai yra tik formalus bandymas plėtoti įmonės veiklą, nenumatant jokių konkrečių tikslų, tai patvirtina BUAB „Finansų srautai“ vadovo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimas sustabdyti 5 metams įmonės veiklą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad faktas jog kreditorius akcininkas A. P. (valdęs 1 proc. akcijų) pritarė 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimui sustabdyti įmonės veiklą penkiems metams nepakanka konstatuoti buvus tokį akcininkų ir kreditorių susitarimą.

32.                      Kita vertus, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių bendrovės kreditorių ir akcininkų susitarimą, nekelti bendrovei bankroto bylos. Aplinkybė, kad įmonės kreditorius R. J. ir akcininkas A. P. nuo 2001 m. iki 2014 m. nekėlė įmonei bankroto bylos, nebandė prisiteisti skolų, nereiškė jokių pretenzijų, jokiu būdu nepašalina bendrovės vadovui pareigos daryti viską, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, tame tarpe ir pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Be to, teismo posėdžio metu R. J. pripažino, kad pretenzijos buvusiam vadovui buvo reiškiamos nuolat žodžiu.

33.                      Pažymėtina ir tai, kad T. R. nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ne tik 2006 m. balandžio 1 d. esant įmonei faktiškai nemokiai, bet ir per visą įmonės nemokumo laikotarpį iki 2014 metų (kai bankroto bylos iškėlimą iniciavo kreditorius A. P.), netgi po to, kai paties vadovo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu konstatuota, kad įmonė nevykdo jokių sandorių, atsiskaitymų su kitais ūkio subjektais, negauna jokių pajamų, bei iš esmės sustabdė įmonės veiklą. T. R. aiškiai suvokė, kad įmonė nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto. Taigi, apelianto atskirajame skunde dėstomos aplinkybės, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų nagrinėjamu klausimu.

34.                      Teismas nurodo, kad faktas jog Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-285-661/2019 atmetė bankroto administratoriaus ieškinį T. R. dėl žalos atlyginimo, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, kadangi reikalavimo dėl žalos atlyginimo netenkinimas niekaip nepaneigia tyčinio bankroto fakto buvimo galimybės. Žalos klausimas nėra tyčinio bankroto požymis. Vilniaus apygardos teismas konstatavo du tyčinio bankroto požymius numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose: pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sąmoningas ir tyčinis nevykdymas bei atsiskaitymo pirmenybės suteikimas kreditoriui, kuriam įsipareigojimai nebuvo pradelsti, pažeidžiant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą.

35.                      Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas įvertinęs, tinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, suformuotą tyčinio bankroto bylose, ir pagrįstai pripažino BUAB „Finansų srautai“ bankrotą tyčiniu. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ši nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36.                      Netenkinus atskirojo skundo, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

37.                      Pareiškėja UAB firma „Lietuvos melioracija“ pateikė prašymą priteisti iš T. R. 1 905,75 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Netenkinus atskirojo skundo, pareiškėja kreditorė UAB firma „Lietuvos melioracija“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Teismui pateikti duomenys (sąskaita už teisines paslaugas, apmokėjimo dokumentas, atliktų darbų išklotinė) įrodo, kad kreditorė UAB firma „Lietuvos melioracija“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 905,75 Eur išlaidų, rengiant procesinius dokumentus. Šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (2015 m. kovo 19 d. rekomendacijų redakcija) nustatytus maksimalius teisinių paslaugų dydžius, todėl kreditorei UAB firmai „Lietuvos melioracija“ priteistina bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma mažintina, priteisiant jai iš apelianto T. R. 1 590,69 Eur (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei firmai „Lietuvos melioracija“ (j. a. k. 122264338) 1 590,69 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt eurų šešiasdešimt devynis centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                                                                                         Asta Radzevičienė