Administracinė byla Nr. eAS-270-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00944-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2023 m. vasario 6 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 2 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie kurį pareiškėjas informuotas 2021 m. vasario 4 d. elektroniniu laišku (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); Migracijos departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), Migracijos departamento 2023 m. vasario 2 d. sprendimą, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi keitimo (toliau – ir Sprendimas Nr. 3).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 13 d. raštu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas pateikti duomenis, kada pareiškėjui buvo įteiktas Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kokiu būdu išsiųstas / įteiktas bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2023 m. vasario 15 d. gautas atsakovo raštas, kuriame Migracijos departamentas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) piliečio A. P. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje LT7430290 (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) buvo ne panaikintas, bet paskelbtas negaliojančiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 56 straipsnio 9 punkto pagrindu – užsieniečiui 2020 m. spalio 27 d. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravus išvykimą iš Lietuvos Respublikos (toliau – ir Lietuva) į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) nenumato, kad esant Įstatymo 56 straipsnio 9 punkte numatytoms aplinkybėms dėl leidimo nuolat gyventi paskelbimo negaliojančiu turi būti priimtas sprendimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 15 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2023 m. kovo 1 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. išaiškino pareiškėjui teisę prašyti teismo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 2 d. sprendimo paduoti ir nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių terminas yra praleistas, pridedant tai patvirtinančius įrodymus.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2023 m. vasario 28 d. gautas pareiškėjo pareiškimas dėl trūkumų šalinimo, kuriame pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, nusprendus, kad jis yra praleistas, ir priimti pareiškėjo skundą nagrinėti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimo dėl įpareigojimo išvykti galiojimą, aiškiai numatant pareiškėjo teisę būti Lietuvos Respublikoje ir atvykti į Lietuvos Respubliką.

Dėl termino atnaujinimo pareiškėjas nurodė, kad atsakovo 2021 m. vasario 4 d. elektroninis laiškas su pranešimu apie leidimo nuolat gyventi paskelbimą negaliojančiu buvo labai lakoniškas – jame buvo tik vienas sakinys ir nebuvo informacijos, kurią įprasta matyti institucijos sprendime, todėl pareiškėjas šį laišką įvertino kaip nesusipratimą. 2021 m. liepos 26 d. apsilankymo pas atsakovą metu pareiškėjas informavo, kad gavo pranešimą apie leidimo nuolat gyventi paskelbimą negaliojančiu dėl išvykos į (duomenys neskelbtini), kurios iš tikrųjų nebuvo. Atsakovo tarnautojas, patikrinęs duomenis sistemoje, pareiškėją patiktino, kad leidimas nuolat gyventi bus atstatytas, jeigu pareiškėjas pateiks pažymą apie tai, kad jis nėra teistas. Pareiškėjas kurį laiką bandė gauti pažymą apie tai, kad nėra teistas (duomenys neskelbtini). Galiausiai, tiek (duomenys neskelbtini) ambasada Lietuvos Respublikoje, tiek Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) atsisakė išduoti tokią pažymą, nurodant, kad pažyma nebus išduota, kadangi (duomenys neskelbtini) pareiškėjas niekada negyveno ir nedirbo. Apie tokį atsakymą pareiškėjas nedelsdamas informavo atsakovą. Netrukus po to pareiškėjas buvo sustabdytas kelių policijos pareigūno, kuris patikrino pareiškėjo dokumentus, grąžino juos pareiškėjui ir leido važiuoti. Pareiškėjo išsilavinimas ir bendras išprusimas leido jam suprasti ir manyti, kad leidimo nuolat gyventi panaikinimas ar paskelbimas negaliojančiu buvo atšauktas, todėl šio sprendimo skųsti nereikia. Pareiškėjas neturi ne tik teisinio, bet ir aukštojo išsilavinimo, todėl jam taikytini žemesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Pareiškėjo teigimu, Sprendimo Nr. 1 apskundimo termino atnaujinimas neužvilkintų bylos nagrinėjimo, kadangi šis sprendimas yra susijęs su kitais byloje skundžiamais sprendimais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 3 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. P. skundo dalį dėl Migracijos departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimo ir 2023 m. vasario 2 d. sprendimo panaikinimo; atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 2 d. (teismo nutartyje nurodyta data – 2021 m. vasario 3 d.) sprendimo panaikinimo; taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė Migracijos departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Teismas nurodė, jog Įstatymo 138 straipsnyje nustatyta, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Aprašo 110 punkte nustatyta, kad duomenis apie leidimo nuolat gyventi negaliojimą Įstatymo 56 straipsnio 4, 5, 7, 8 ir 9 punktuose ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnyje nurodytais pagrindais Migracijos departamentas įrašo į MIGRIS ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo informacijos gavimo. Migracijos departamento darbuotojas per 3 darbo dienas nuo leidimo nuolat gyventi paskelbimo negaliojančiu Įstatymo 56 straipsnio 9 punkto pagrindu per MIGRIS arba jei užsieniečio prašymas išduoti ar pakeisti leidimą nebuvo užpildytas per MIGRIS – elektroniniais ryšiais išsiunčia užsieniečiui pranešimą apie leidimo nuolat gyventi paskelbimą negaliojančiu (jei žinomas užsieniečio elektroninio pašto adresas).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad jam 2021 m. vasario 4 d. elektroniniu paštu buvo išsiųstas pranešimas apie leidimo nuolat gyventi negaliojimą. Tai patvirtinta ir pareiškėjo skundo priedai. Nors pareiškėjas teigia, kad jis iki šiol nėra gavęs skundžiamo Migracijos departamento 2021 m. vasario 3 d. sprendimo, tačiau Apraše įtvirtintos nuostatos nenustato, kad, esant Įstatymo 56 straipsnio 9 punkte numatytoms aplinkybėms, dėl leidimo nuolat gyventi paskelbimo negaliojančiu turi būti priimtas sprendimas. Be to, iš prie pareiškėjo skundo pridėto 2023 m. sausio 23 d. nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, matyti, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 26 d. buvo atvykęs į Migracijos departamentą ir jam buvo išaiškinta situacija, kad 2021 m. vasario 3 d. jo leidimas nuolat gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu pagal Įstatymo 56 straipsnio 9 punkto nuostatas ir pareiškėjas buvo informuotas, kokių veiksmų turėtų imtis, kad įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas nebuvo rūpestingas ir operatyvus, nes, sužinojęs apie priimtą Migracijos departamento 2021 m. vasario 3 d. sprendimą tik po dviejų metų su skundu kreipėsi į teismą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, sukliudžiusių nedelsiant po minėto sprendimo gavimo pateikti skundą teismui. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės – pareiškėjo įsivaizdavimas, kad leidimas bus savaime pripažintas galiojančiu, negali būti laikomos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis nustatytu terminu paduoti skundą. Būtent paties pareiškėjo pasirinktas elgesys nulėmė termino skundui paduoti praleidimą.

Teismas konstatavo, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, o dėl savo pasyvaus elgesio, todėl terminas skundui paduoti negali būti atnaujintas. Netenkinęs prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjo skundo dalį dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 3 d. sprendimo panaikinimo teismas atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas A. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 3 d. nutarties dalį, kuria jo skundą atsisakyta priimti, ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo panaikintas (paskelbtas negaliojančiu) leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad termino skundui paduoti jis nepraleido, kadangi terminas skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo, o skundžiamas Sprendimas Nr. 1 jam nebuvo įteiktas. Jeigu būtų nustatyta, kad terminą pareiškėjas praleido, jis yra atnaujintinas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas pažymi, atsakovo elektroninis laiškas („Jūsų 2021-02-02 leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pripažintas negaliojančiu po pareiškimo apie išvykimą į (duomenys neskelbtini). Pagarbiai, J. B. vyresnioji specialistė Migracijos departamento prie LR VRM Vilniaus skyrius El. p. (duomenys neskelbtini) http://www.migracija.lt“) neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes jame nebuvo nei registracijos numerio, nei aiškaus informavimo apie teisės gyventi Lietuvos Respublikoje netekimą, nei teisinio pagrindo, nei motyvų, nei apskundimo tvarkos. Net jeigu ir būtų galima sutikti su skundžiama teismo nutartimi, kad leidimo nuolat gyventi paskelbimas negaliojančiu neturi būti įformintas atskiru dokumentu pavadinimu „sprendimas“, tai vis tiek neatleido atsakovo nuo pareigos pareiškėjui pateikti išsamią informaciją, t. y. nurodyti kiekvieną administracinio sprendimo elementą, įskaitant motyvus ir apskundimo tvarką. Pripažinus, kad atsakovo elektroninis laiškas neatitiko VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, darytina išvada, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie leidimo nuolat gyventi paskelbimą negaliojančiu.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas teiginį apie 2021 m. liepos 26 d. susitikimo metu pareiškėjui pateiktą informaciją įrodinėja savo paties surašytu dokumentu, todėl jis negali būti laikomas patikimu ir pakankamu įrodymu. Atsakovas gali ir turi pateikti abejones nekeliančius įrodymus (pavyzdžiui, susitikimo garso įtašą, kadangi atsakovo patalpose nurodoma, kad susitikimo pokalbiai yra įrašinėjami). Tačiau net ir be garso įrašo bylos medžiaga rodo, kad atsakovas nėra teisus – jeigu 2021 m. liepos 26 d. susitikimo metu pareiškėjui būtų pranešta, kad jis Lietuvos Respublikoje yra nelegaliai, atsakovas turėjo priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, tačiau tokį sprendimą atsakovas priėmė tik po pusantrų metų – 2023 m. sausio 23 d. Be to, tai, kad pareiškėjas tuo metu (kitaip nei dabar) nesikreipė teisinės pagalbos, irgi rodo, kad jam nebuvo pranešta, kad jis Lietuvos Respublikoje yra nelegaliai ir turi išvykti. Tai, ką atsakovas paaiškino pareiškėjui žodžiu susitikimo metu, apskritai yra teisiškai nereikšminga. Remiantis VAĮ 10 straipsnio 6 dalimi, administracinis sprendimas turi būti įformintas raštu. Tai reiškia, kad informavimas apie administracinį sprendimą arba jo atskirus elementus žodžiu nėra laikomas tinkamu.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo 2021 m. vasario 4 d. elektroniniame laiške pranešimas apie leidimo nuolat gyventi paskelbimą negaliojančiu buvo surašytas ne valstybine lietuvių, o rusų kalba, todėl jis atrodė kaip neformalaus pobūdžio trumpoji (SMS) žinutė, pareiškėjas šį laišką įvertino kaip nesusipratimą. Siekdamas pašalinti bet kokias abejones, pareiškėjas paskambino atsakovui bendruoju telefono numeriu šiam klausimui aptarti. Pareiškėjui buvo pasakyta, kad tokio pobūdžio informacija telefonu neteikiama, ir rekomenduota atvykti. Atvykus pas atsakovą 2021 m. liepos 26 d., pareiškėjas informavo, kad gavo pranešimą apie leidimo nuolat gyventi paskelbimą negaliojančiu dėl išvykimo į (duomenys neskelbtini), kurio iš tikrųjų nebuvo, nes pareiškėjas visą laiką buvo Lietuvoje. Atsakovo tarnautojas, patikrinęs pareiškėjo duomenis sistemoje, patikino pareiškėją, kad leidimas nuolat gyventi bus atstatytas, jeigu pareiškėjas pateiks pažymą apie tai, kad jis nėra teistas. Tačiau, pasak tarnautojo, šią pažymą turėjo išduoti (duomenys neskelbtini) kompetentinga įstaiga, kadangi pareiškėjas, nors ir neišvažiavo į (duomenys neskelbtini), tačiau deklaravo ketinimą ten išvažiuoti. Pareiškėjas kurį laiką bandė gauti pažymą apie tai, kad nėra teistas (duomenys neskelbtini). Galiausiai, tiek (duomenys neskelbtini) ambasada Lietuvos Respublikoje, tiek Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) atsisakė išduoti tokią pažymą, nurodant, kad pažyma nebus išduota, kadangi (duomenys neskelbtini) pareiškėjas niekada negyveno ir nedirbo. Atsakovas suklaidino pareiškėją, reikalaudamas iš jo dokumento, kurio pareiškėjas objektyviai negalėjo pateikti. Atsakovas patikino pareiškėją, kad teistumo pažyma iš (duomenys neskelbtini) yra vienintelis dokumentas, kurio trūksta leidimui nuolat gyventi atstatymui, tačiau gavęs informaciją, kad šio dokumento gauti neįmanoma, jokių veiksmų nesiėmė. Pareiškėjas pažymi, kad jis neturi ne tik teisinio, bet ir aukštojo išsilavinimo, todėl jam taikytini žemesni nei vidutiniai atidumo ir rūpestingumo standartai.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimo Nr. 1 apskundimo termino atnaujinimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi šis sprendimas yra susijęs su kitais byloje skundžiamais sprendimais. Teisingas ginčo dėl Sprendimo Nr. 2 ir Sprendimo Nr. 3 išsprendimas yra neįmanomas, nevertinus Sprendimo Nr. 1 priėmimo pagrįstumo, kadangi minėti sprendimai buvo priimti Sprendimo Nr. 1 pagrindu – atsakovas įpareigojo pareiškėją išvykti ir atsisakė priimti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo (pratęsimo) tik dėl to, kad mano, jog pareiškėjo turimas leidimas nuolat gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu, todėl Lietuvos Respublikoje pareiškėjas neva yra neteisėtai. Be to, neatnaujinus Sprendimo Nr. 1 apskundimo termino, bus pažeisti bendrieji teisės principai (teisingumas, protingumas ir sąžiningumas), kadangi susiklostė neeilinė situacija, kai Lietuvos Respublikoje gimęs ir visą gyvenimą praleidęs asmuo, laisvai kalbantis lietuvių kalba dėl techninių priežasčių deportuojamas iš savo tėvynės į šalį, su kuria jokie šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai jo nesieja ir niekada nesiejo, kur jis nieko neturi ir kur jo niekas nelaukia.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad (duomenys neskelbtini) pilietis A. P. Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas leidimą nuolat gyventi Nr. LT7430290, galiojusį nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2023 m. kovo 7 d. Užsienietis 2020 m. spalio 27 d. gyvenamosios vietos seniūnijoje deklaravo išvykimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 9 punktu (leidimas nuolat gyventi yra negaliojantis, kai užsienietis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravo, kad išvyko iš Lietuvos Respublikos), 2021 m. vasario 2 d. leidimas nuolat gyventi paskelbtas negaliojančiu. 2021 m. vasario 4 d. pareiškėjui elektroniniu paštu buvo išsiųstas pranešimas apie leidimo nuolat gyventi negaliojimą.

Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 21 d. per MIGRIS elektroniniu būdu pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, nes pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas, 2021 m. liepos 26 d. atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, pateikė rašytinį paaiškinimą, jam buvo paaiškinta, kad turi teikti kitokį prašymą, t. y. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi. MIGRIS 2021 m. liepos 26 d. 17:17 tarnybinėje žymoje nurodoma, kad pareiškėjas pateiks naują prašymą išduoti LNG (atstatyti). 2021 m. liepos 26 d. surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas. Pareiškėjas 2021 m. liepos 29 d. per MIGRIS elektroniniu būdu pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, nes leidimas nuolat gyventi yra prarastas, 2021 m. rugpjūčio 5 d. atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių pateikti dokumentų. Prašymas buvo atmestas. Pareiškėjas 2023 m. sausio 5 d. per MIGRIS elektroniniu būdu pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, nes leidimas nuolat gyventi yra prarastas, 2023 m. vasario 2 d. atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių. 2023 m. sausio 23 d. priimtas sprendimas Nr. 23S7538, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. seniūnijoje pats deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos, todėl pagal Įstatymo 56 straipsnio 9 punktą pareiškėjo leidimas nuolat gyventi tapo negaliojančiu. Atskiras sprendimas tuo metu dėl pareiškėjo leidimo nuolat gyventi panaikinimo nebuvo priimtas, kadangi Įstatyme nėra įtvirtinta nuostatų, pagal kurias būtų panaikinamas jau negaliojantis (pasibaigęs) leidimas nuolat gyventi. Aprašo nuostatos taip pat nenumato atskiro sprendimo priėmimo, o tik duomenų įvedimą į MIGRIS. Pareiškėjo teiginiai, kad jam iš Migracijos departamento gautas elektroninis pranešimas pasirodė neformalus, yra niekuo nepagrįsti ir nepatvirtina, kad pareiškėjui netinkamai buvo informuota apie jo teisinę padėtį. Vėlesni pareiškėjo veiksmai (prašymų pakeisti leidimą nuolat gyventi pildymas per MIGRIS dar nepasibaigus oficialaus leidimo nuolat gyventi galiojimo terminui (galiojo iki 2023 m. kovo 7 d.) bei lankymasis Migracijos departamento Vilniaus skyriuje patvirtina, kad pareiškėjas žinojo, kad jo leidimas nuolat gyventi yra negaliojantis ir bandė įteisinti savo teisinę padėtį Lietuvoje.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas negebėtų savimi pasirūpinti, kad apsilankymų Migracijos departamente metu jam nebuvo tinkamai paaiškinta, ką jis turi atlikti siekiant įteisinti savo padėtį Lietuvoje, nėra duomenų, kad jam nebuvo paaiškinta jam suprantama kalba. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nebuvo rūpestingas ir operatyvus, nes, sužinojęs apie priimtą Migracijos departamento 2021 m. vasario 2 d. sprendimą (2022 m. vasario 4 d. pranešimu), tik po dviejų metų su skundu kreipėsi į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 3 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas (pripažintas negaliojančiu), teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) laikytis įstatymo numatytų skundo padavimo teismui terminų.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Įstatymo 138 straipsnio 1 dalį užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas skundą dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 2 d. sprendimo (skundžiamoje teismo nutartyje nurodyta data – 2021 m. vasario 3 d.), kuriuo leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje pripažintas negaliojančiu, ir apie kurį pareiškėjas buvo informuotas 2021 m. vasario 4 d. elektroniniu laišku, teismui padavė 2023 m. vasario 6 d., t. y. po dviejų metų. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą sprendimo apskundimo terminą.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-33-492/2022). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019). 

Vertinant, dėl kokių priežasčių įstatymo nustatytas terminas kreiptis į teismą praleistas, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-33-492/2022). Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai yra siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-438/2019). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad elektroniniu paštu gavęs informaciją apie leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimą (pripažinimą negaliojančiu), jis kreipėsi į institucijas, bandydamas išsiaiškinti situaciją, bei tikėjosi, kad leidimo nuolat gyventi panaikinimas ar paskelbimas negaliojančiu bus atšauktas, apibūdina jo subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis, priežastimis.

Pareiškėjo argumentai apie neišsamų ir nemotyvuotą atsakovo elektroninį laišką, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie skundžiamą Migracijos departamento sprendimą, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl objektyvių priežasčių, kadangi vėlesni pareiškėjo veiksmai, siekiant pakeisti leidimą nuolat gyventi, patvirtina, jog pareiškėjas suprato leidimo nuolat gyventi panaikinimo (pripažinimo negaliojančiu) teisines pasekmes.

Pareiškėjas teigia, kad jis neturi ne tik teisinio, bet ir aukštojo išsilavinimo, todėl jam taikytini žemesni nei vidutiniai atidumo ir rūpestingumo standartai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar bendrojo išsilavinimo stoka savaime nėra laikoma aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis ar naudotis valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos institutu  (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011, 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1110-556/2015, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-641-624/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, bylos faktines aplinkybes, ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką bylose dėl termino atnaujinimo, konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, priklausė nuo paties pareiškėjo valios ir sietinos su jo nepakankamu rūpestingumu, dvejus metus nesiimant veiksmų dėl tinkamo teisės į teisminę gynybą realizavimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti bei atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas (pripažintas negaliojančiu). Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                    Audrius Bakaveckas

                                                                                                    Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                            Ernestas Spruogis