Civilinė byla Nr. e2A-400-180/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00097-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.2; 2.6.1.3.6.; 2.6.1.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. Č. (A. Č.) ir Y. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3636-580/2016 pagal ieškovės Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančios per Nordea Bank AB Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams A. Č., Y. C. ir uždarajai akcinei bendrovei „Viltecha Transport“ dėl skolos priteisimo bei atsakovų A. Č. bei Y. C. priešieškinį ieškovei Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiai per Nordea Bank AB Lietuvos filialą, dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Viltecha“, dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė Nordea Bank AB, Lietuvoje veikianti per Nordea Bank AB Lietuvos filialą, kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti:

1. solidariai iš atsakovės Y. C. turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir iš atsakovo A. Č.: 154 106,13 Eur (15 881,74 Eur + 138,224,39 Eur) skolą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos 15 881,74 Eur skolos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 24 procentų metinių sutartinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos 138 224,39 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo iki 2016 m. kovo 31 d. bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos 138 224,39 Eur sumos nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki visiško sprendimo įvykdymo;
2. iš atsakovės UAB „Viltecha Transprot“:  217 633,07 Eur (79 408,68 Eur + 138 224,39 Eur) skolą, 16 procentų metinių sutartinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų nuo priteistos 79 408,68 Eur sumos, skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo iki 2016 m. kovo 31 d., 6 procentų metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos 79 408,68 Eur sumos nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki visiško sprendimo įvykdymo, 24 procentų metinių sutartinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos 138 224,39 Eur sumos nuo bylos iškėlimo iki 2016 m. kovo 31 d., 6 procentų metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos 138 224,39 Eur sumos nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki visiško sprendimo įvykdymo.
3. solidariai iš visų atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. 2011 m. kovo 17 d. banko sąskaitos kredito sutartimi (toliau – Overdrafto sutartis) ieškovė suteikė UAB „Viltecha“ 90 000 Eur kredito sumą, pastarajai įsipareigojant suteiktas lėšas grąžinti iki 2012 m. kovo 17 d. Nurodyta sutartis buvo pakeista vėlesniais susitarimais, iš kurių 2015 m. balandžio 21 d. susitarimu kredito grąžinimo terminas nukeltas į 2016 m. balandžio 18 d.
3. 2013 m. liepos 24 d. kredito sutartimi (toliau – Kredito sutartis) ieškovė UAB „Viltecha“ suteikė 90 000 Eur kreditą, pastarajai įsipareigojant nurodytą sumą grąžinti iki 2014 m. liepos 24 d. Nurodytos sutarties pakeitimais šalys sulygo dėl 2016 m. vasario 28 d. kredito grąžinimo termino bei padidino kredito sumą.
4. Užtikrinant Overdrafto sutarties įvykdymą ieškovė su atsakovais UAB „Viltecha Transport“ ir A. Č. sudarė tokias sutartis: 2011 m. kovo 17 d. laidavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas A. Č. laidavo už UAB „Vitecha“ įsipareigojimų pagal Overdrafto sutartį įvykdymą, o atsakovė Y. C. sutiko su nurodyto sandorio sudarymu; 2014 m. kovo 17 d. laidavimo sutartį, kurios pagrindu už UAB „Viltecha“ įsipareigojimus pagal Overdrafto sutartį laidavo atsakovė UAB „Viltecha Transport“.
5. Užtikrinant Kredito sutarties vykdymą buvo sudarytos šios sutartys: 2013 m. liepos 24 d. laidavimo sutartis, kurios pagrindu už UAB „Viltecha“ įsipareigojimus pagal Kredito sutartį laidavo A. Č., o jo sutuoktinė Y. C. sutiko su šio sandorio sudarymu; 2014 m. kovo 17 d. laidavimo sutartis, kurios pagrindu už nurodytos skolininkės prievolės pagal Kredito sutartį laidavo UAB „Viltecha Transport“.
6. Laidavimo sutarčių pagrindu atsakovai UAB „Viltecha Transport“ ir A. Č. įsipareigojo, kaip solidarūs skolininkai, atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jeigu skolininkė UAB „Viltecha“ neįvykdys prievolių pagal Overdrafto ar Kredito sutartis, o atsakovė Y. C. pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą davė sutikimą sudaryti laidavimo sutartis.
7. Kadangi UAB „Viltecha“ įsipareigojimų pagal nurodytas sutartis nevykdė, ieškovė 2015 m. rugsėjo 23 d. pareikalavo pastarosios ir laiduotojų iki 2015 m. spalio 17 d. padengti susidariusią 87 686,55 Eur skolą arba nurodė nutrauksianti sutartis. 2015 m. lapkričio 24 d. ieškovė vienašališkai nutraukė Kredito ir Overdrafto sutartis jų 10.4 punktų pagrindu dėl skolininkės prievolių nevykdymo.
8. Atsižvelgiant į paminėtų laidavimo sutarčių 1, 2.8, 3.3, 3.5 punktus, taip pat į tai, kad atsakovų atsakomybės apimtis yra tokia pati, kokia ir pagrindinio skolininko, iš atsakovų priteistina UAB „Viltecha“ neįvykdytų įsipareigojimų suma. Atsakovai neginčija, kad UAB „Viltecha“ pažeidė ginčo sutartyse nustatytas mokėjimo prievoles.
9. Atsakovai A. Č. bei Y. C. pateikė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančiomis 2011 m. kovo 17 d. ir 2013 m. liepos 24 d. laidavimo sutartis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
10. Laidavimo sutarčių negaliojimą motyvavo jų prieštaravimu imperatyvioms įstatymo normoms. Sutarčių laisvės principas nėra absoliutus, nes šalys negali susitarti dėl bet ko. CK 6.3 straipsnio 3 ir 4 dalys nustato, kad prievolės dalykas turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus, o prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma. Susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja. Sandoris, kurio prievolės įvykdymas nuo pat pradžių neįmanomas, laikomas niekiniu.
11. Ginčo laidavimo sutartimis buvo sulygta dėl to, kas jau sutarčių sudarymo metu objektyviai nebuvo įmanoma įvykdyti, ir ieškovei tai buvo žinoma. Laidavimo sutartimis atsakovas A. Č. įsipareigojo sumokėti 90 000 Eur ir 30 500 Eur kredito sumas, kartu vykdant ir kitus piniginius įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Pinigų mokėjimas objektyviai įmanomas tik tuomet, kai sandorio sudarymo metu jį įvykdyti turėsiantis asmuo turi pakankamai pajamų arba turto, arba pagrįsta manyti, kad pajamos ar turtas bus gautas ateityje. Atsakovo A. Č. darbo užmokestis atskaičius mokesčius 2010, 2011 m. buvo tik 456,73 Eur, atsakovės Y. C. 2010 m. – 351,02 Eur, 2011 m. – 480,83 Eur. Šiuo metu atsakovas A. Č. yra bedarbis, o jo sutuoktinė uždirba 270,01 Eur. Nors atsakovai prieš sudarant laidavimo sutartis per mėnesį neuždirbdavo nei 1 000 Eur, tačiau, žinodama šias aplinkybes, ieškovė ginčo sutartis sudarė. Atsakovai nurodė, kad jų įsipareigojimus, kurių įvykdymo užtikrinimui yra įkeistas jų butas ir nebaigtas statyti namas, vykdo vaikai.
12. Atsakovai pažymėjo, kad ieškovė yra pareiškusi finansinį reikalavimą skolininkės UAB „Viltecha“ bankroto byloje, todėl šioje byloje nepagrįstai siekia dvigubo jos reikalavimų patenkinimo.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovų ieškovei po 1 890,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – po 1 000,40 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir po 10,61 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
14. Teismas, spręsdamas ginčą, taikė ginčo sutarčių, CK 1.80, 4.192, 6.3, 6.37, 6.80, 6.210, 6.874 straipsnių nuostatas, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo (bylos Nr. 3K-3-509/2010).

Dėl ieškinio reikalavimų

15. Teismas nustatė, kad skolininkė UAB „Viltecha“ įsipareigojimų pagal Overdrafto ir Kredito sutartis nevykdė; 2015 m. rugsėjo 23 d. pranešimu, kurį išsiuntė skolininkei ir laiduotojams, ieškovė nurodė, kad nustatytu terminu neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, sutartys bus nutrauktos. Nei skolininkei, nei laiduotojams neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, 2015 m. lapkričio 24 d. pranešimais ieškovė Overdrafto ir Kredito sutartis nutraukė.
16. Ieškovės 2016 m. sausio 15 d. pažymoje nurodyta, kad pagal Overdrafto sutartį UAB „Viltecha“ yra skolinga 128 000 Eur panaudoto ir negrąžinto kredito, 1 728,64 Eur nesumokėtų mokėjimo palūkanų, 8 495,75 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, visa skolos suma – 138 224,39 Eur; pagal Overdrafto sutarties 5.2.1 punktą skaičiuojamos 24 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanos nuo pradelstos mokėti skolos iki visiško atsiskaitymo; pagal Kredito sutartį UAB „Viltecha“ yra skolinga 75 318,32 Eur panaudoto ir negrąžinto kredito, 869,86 Eur nesumokėtų mokėjimo palūkanų, 3 220,50 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, visa skolos suma – 79 408,68 Eur; pagal Kredito sutarties 5.2.1 punktą skaičiuojamos 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanos nuo pradelstos mokėti skolos iki visiško atsiskaitymo.
17. 2011 m. kovo 17 d., 2014 m. kovo 17 d. ir 2013 m. liepos 24 d. laidavimo sutarčių 1 punktuose nustatyta, kad laidavimo sutartimis laiduotojas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoja, kaip solidarusis skolininkas, atsakyti visu turtu ir lėšomis bankui, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokėjimų ir/arba kitų įmokų pagal Kredito ir Overdrafto sutartis su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais. Laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas už kredito grąžinimą, palūkanų, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, papildomų palūkanų sumokėjimą, kitų kredito gavėjo mokėjimo įsipareigojimų pagal sutartis įvykdymą ir nuostolių atlyginimą. 2013 m. liepos 24 d. laidavimo sutarties 1 punkte, skirtingai nei kitose laidavimo sutartyje nustatyta, jog laiduotojas atsako 20 procentų Kredito sutarties dalies, kuri apima kredito grąžinimą, palūkanų, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, papildomų palūkanų sumokėjimą, kitų kredito gavėjo mokėjimo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymą ir nuostolių atlyginimą.
18. Nustatęs, kad skolininkė neįvykdė prievolių, už kurias yra laidavę atsakovai, teismas pripažino ieškovės teisę nukreipti reikalavimą į laiduotojus, kaip solidarius skolininkus. Nors atsakovai teigė, kad ieškovė pirmiausia išieškojimą turėjo nukreipti į skolininkės turtą, teismas pažymėjo, jog pagal CK 6.80 straipsnio 2 dalį taisyklė dėl išieškojimo nukreipimo į laiduotojo pasiūlytą konkretų pagrindinio skolininko turtą netaikoma, kai skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji. Tuo labiau, kad laiduotojai nėra nurodę konkretaus skolininkės turto, iš kurio gali būti patenkinamas ieškovės reikalavimas Be to, laidavimo sutarčių 2.8 punktu ieškovei suteikiama galimybė išieškojimą pasirinktinai nukreipti į A. Č. ar UAB „Viltecha transport“ turtą.
19. Teismas nustatė, kad ieškovė ėmėsi skolų išieškojimo iš pagrindinės skolininkės turto veiksmų – Vilniaus miesto 19 notarų biuro notaras 2016 m. vasario 12 d. išdavė: vykdomąjį įrašą priverstinai išieškoti iš UAB „Viltecha“ hipoteka užtikrinto turto ieškovės naudai 138 224,39 Eur skolos sumą bei 24 procentų metinių sutartinių palūkanų nuo negrąžinto kredito ir nesumokėtų palūkanų sumos (129 728,64 Eur) nuo 2016 m. sausio 15 d. iki visiško vykdomojo įrašo įvykdymo; vykdomąjį įrašą priverstinai išieškoti iš UAB „Viltecha“ hipoteka užtikrinto turto ieškovės naudai 79 408,68 Eur sumą bei 16 procentų metinių sutartinių palūkanų nuo negrąžinto kredito ir nesumokėtų palūkanų sumos (76 188,18 Eur) nuo 2016 m. sausio 15 d. iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo. Ieškovė nėra pradėjusi skolos išieškojimo priverstine tvarka veiksmų, o atsižvelgiant į tai, kad UAB „Viltecha“ iškelta bankroto byla, skolininkės turtas turės būti realizuojamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad ieškovė iš atsakovų prašo priteisti tokio dydžio skolą, kokią turėtų sumokėti skolininkė, išskyrus atsakovams A. Č. ir Y. C. taikomą 20 procentų laiduotojo atsakomybę pagal Kredito sutartį.
20. Teismas atmetė ieškovų reikalavimą sumažinti sutartyse nustatytus metinių sutartinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydžius, kuris buvo motyvuojamas tuo, jog pagal Overdrafto sutartį nustatytos kompensacinės palūkanos yra 4,9 kartų, o pagal Kredito sutartį – 3,7 kartų didesnės už šiose sutartyse nustatytas mokėjimo palūkanas. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad bankas veikia turėdamas tikslą ne tik turėti finansinę naudą, bet ir užtikrinti viešą interesą – finansų sistemos stabilumą. Pareiga mokėti kompensacines palūkanas atsiranda tik pažeidus įsipareigojimus bankui. Vadinasi, didelių kompensacinių palūkanų nustatymas yra ir prievolių bankui vykdymo užtikrinimo priemonė. Siekiant nuginčyti kompensacinių palūkanų dydį, reikalinga įrodyti, jog toks palūkanų dydis buvo nesąžiningas, t. y. kitiems kreditus gavusiems asmenims analogiškomis sąlygomis buvo taikomas mažesnis palūkanų dydis. Kadangi bankų rinka nemonopolizuota, tai siekiantis gauti kreditą asmuo gali kreiptis į bet kurį Lietuvos ar užsienio banką ir tartis dėl mažesnių palūkanų nustatymo. Taip pat svarbu įvertinti, ar palūkanų sumažinimas nedarytų neigiamos įtakos bankų sektoriaus veiklai. Kadangi nagrinėjamu atveju skolininkė ir jos buvęs akcininkas bei vadovas – atsakovas A. Č., pasinaudojo didele paskola, jos negrąžino ir nėra aišku, ar pinigai bus išieškoti ir kada, teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės patvirtina banko teisę, saugantis nuo paskolintų pinigų išvaistymo, nustatyti dideles kompensacines palūkanas. Teismas pažymėjo, kad atsakovai  nesutikimo su palūkanų dydžiu nuo pat 2011 metų nereiškė ir savo teisių negynė, nors sudarydami laidavimo sutartis galėjo prašyti riboti jų atsakomybės apimtį, kaip tai padaryta sudarant laidavimo sutartį prie Kredito sutarties.
21. Teismas nesutiko su atsakovų pozicija, kad ieškovė nepagrįstai įsipareigojimų nevykdymo palūkanas paskaičiuoja nuo skolų sumų, į kurias jau yra įskaičiavusi sumas, susidariusias iš įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, apskaičiuotų iki 2016 m. sausio 16 d. (pagal Overdrafto sutartį – 8 495,75 Eur, pagal Kredito sutartį – 3 220,50 Eur). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010, išaiškinta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 str. 1 d.). Ši norma yra įstatyminė CK 6.37 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad palūkanos už palūkanas neskaičiuojamos, išimtis.

Dėl priešieškinio reikalavimų

22. Teismas sprendė, kad atsakovų reikalavimai dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, motyvuojami prieštaravimu imperatyvioms įstatymo nuostatomis bei tuo, kad laidavimo sutarčių sudarymo metu atsakovų turtinė padėtis buvo tokia, kad šią padėtį žinodama ieškovė turėjo suprasti, jog laiduotojai negalės įvykdyti prisiimtos laidavimo prievolės, nepagrįsti.
23. CK 6.3 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, jog prievolės dalykas turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus ir prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma.
24. Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis teismas nustatė, kad atsakovas A. Č. nuo 2001 m. liepos 10 d. iki 2005 m. liepos 10 d. buvo UAB „Viltecha“ vadovas, o nuo 2005 m. sausio 20 d. bendrovės akcininkas. Pagal Overdrafto ir Kredito sutartis gauti kreditai buvo skirti bendrovės apyvartinių lėšų papildymui ir įmonės pagrindinių reikmių patenkinimui. Tai, kad A. Č. ginčo laidavimo sutarčių sudarymo metu buvo įmonės akcininkas reiškia, jog jis siekė iš įmonės veiklos gauti pajamų dividendų forma ir tokią galimybę turi. Nors uždarosios akcinės bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininko turto, tačiau įmonė yra akcininko nuosavybė ir mažinant įstatinį kapitalą, parduodant įmonę  ar baigiant juridinio asmens veiklą, akcininkui priklauso dalis įmonės turto. Tinkamas kreditavimo lėšų panaudojimas sudaro sąlygas pagerinti įmonės akcininkų turtinę padėtį ir galėtų esmingai pakeisti atsakovų galimybę atsakyti pagal laidavimo sutartis. Vien kredito gavimas, atsakingai vykdant ūkinę veiklą, padidina įmonės turto apimtį, o kartu ir akcininko turtą. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas sprendė, kad atsakovų turtinė padėtis dėl kreditų gavimo turėjo tendenciją iš esmės pagerėti.
25. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl netinkamos jų finansinės padėties sudaryti ginčo laidavimo sutartis. Nekilnojamojo turto registro duomenimis teismas nustatė, kad atsakovai turi nekilnojamojo turto Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone (žemės sklypų, butų etc.), kurio vertė, atsižvelgiant į tai, kad dalis nekilnojamojo turto įvertinta prieš ilgesnį laiko tarpą, yra didesnė nei laidavimo sutartimis prisiimti įsipareigojimai. Be to, teisės aktai neįpareigoja kredito davėjo įsitikinti, jog prievolę prisiimantis asmuo turi turto daugiau nei verta jo prisiimama prievolė. Sudarant kreditavimo sutartis neįmanoma numatyti visų aplinkybių, kurios gali atsirasti sutarties vykdymo eigoje. Teismas sutiko su ieškove, kad laidavimo sutarčių, kuriomis užtikrinamas susijusių asmenų prievolių vykdymas, sudarymas yra įprastinė praktika. Jeigu atsakovai nebūtų įsipareigoję solidariai laiduoti ir atsakyti už UAB „Viltecha“ prievolių vykdymą, bankas nebūtų išdavęs kreditų. Tai, kad atsakovai sąmoningai siekė gauti kreditą UAB „Viltecha“ veiklos vykdymui ir šio tikslo pasiekimui panaudojo laidavimo sutarčių sudarymą, o dabar ginčija laidavimo sutartis CK 6.3 straipsnio 4 dalies pagrindu, pripažintina nesąžiningu elgesiu, neatitinkančiu bendrųjų teisės principų. 
26. Teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 3 d. prašymu atsakovas A. Č. pateikė prašymą bankui užskaityti beveik 50 000 Eur sumą pagal 2016 m. lapkričio 15 d. kreditavimo sutartį, o tai leidžia spręsti, kad atsakovai gali, esant reikalui, įgyti labai dideles pinigų sumas. Be to, atsakovas A. Č. iki šiol kiekvieną mėnesį pagal dvi kredito sutartis moka apie 630 Eur. Nors atsakovai teigė, kad prievoles pagal nurodytas sutartis vykdo jų vaikai, nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių tokią aplinkybę. Tokia aplinkybė mažai tikėtina ir dėl to, kad vienas iš atsakovų vaikų yra vos sulaikęs pilnametystės.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

27. Atsakovai – A. Č. ir Y. C., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė pareigą motyvuoti sprendimą. Atsakovai viso proceso metu rėmėsi aplinkybe, jog pareiga atsiskaityti už UAB „Viltecha“ prievoles jiems negali kilti, nes egzistuoja specialusis jų, kaip laiduotojų, atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas, nustatytas CK 6.86 straipsnyje. Nepaisant to, teismas nurodytų argumentų visiškai neanalizavo, dėl jų nepasisakė ir sprendime net nenurodė, kad atsakovai tokį klausimą būtų kėlę.
2. Jie (atsakovai) įrodinėjo, kad egzistuoja visos CK 6.86 straipsnio taikymo sąlygos, šalinančios jų – laiduotojų, civilinę atsakomybę. Skolininko prievolių įvykdymas ginčo atveju buvo užtikrintas tiek turto hipoteka, tiek ginčo laidavimo sutartimis. Vienas iš prievolės užtikrinimo būdų – hipoteka, suteikia ieškovei pirmenybės teisę patenkinti reikalavimą, tačiau pastaroji šios savo teisės atsisakė. 2016 m. vasario 12 d. ieškovei buvo išduoti du vykdomieji įrašai, kurių pagrindu ji įgijo realią galimybę išieškoti pagal kreditavimo sutartis susidariusią skolą iš hipoteka įkeisto turto, tačiau ieškovė jokių veiksmų nesiėmė, kad pasinaudotų savo pirmenybės teise. Atitinkamai tai reiškia, kad ieškovė atsisakė savo pirmumo teisės patenkinti reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis, todėl remiantis CK 6.86 straipsniu yra pagrindas atleisti atsakovus nuo atsakomybės.
3. Nei CK 6.73 straipsnio 2 dalis, nei kasacinio teismo formuojama palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo praktika, siekiant kompensacinių palūkanų sumažinimo, nereikalauja įrodyti, kad kitiems asmenims analogiškomis sąlygomis buvo taikomos mažesnės palūkanos. Tokia aplinkybė galėtų būti viena iš daugelio priežasčių, sudarančių pagrindą mažinti kompensacines palūkanas, tačiau jokiais būdais ne vienintelė. Vien tai, kad kreditorius teigia, jog tam tikras palūkanų dydis yra minimalūs jo nuostoliai, savaime nereiškia ir negali reikšti, kad toks dydis pagrįstas, nes priešingu atveju pats kompensacinių palūkanų mažinimo mechanizmas praktiškai nefunkcionuotų ir prarastų savo prasmę. Ginčo atveju byloje nustatyta, kad pagal Overdrafto sutartį nustatytos kompensacinės palūkanos yra 4,9 kartų, o pagal Kredito sutartį – 3,7 kartų didesnės už sutartyse nustatytas mokėjimo palūkanas. Byloje nesat duomenų apie išaugusias komercinių bankų už paskolas skaičiuojamas palūkanų normas bei apie jokius kitus ieškovės patirtus/patiriamus nuostolius, nėra sąžininga ir teisinga už kredito įmokų netinkamą mokėjimą mokėti nurodyto dydžio kompensacines palūkanas.
4. Ginčo kompensacinių palūkanų pagrįstumui neturi jokios įtakos tai, kad ieškovė yra bankas. Teismų praktikoje būta atvejų, kai banko skolininkai prašė teismų sumažinti nustatytas kompensacines palūkanas ir toks jų reikalavimas buvo tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003).
5. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.37 straipsnio 4 dalį, draudžiančią skaičiuoti palūkanas už priskaičiuotas palūkanas, bei nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010, pateiktais išaiškinimais. Nurodytoje byloje teismas pasisakė dėl mokėjimo palūkanų mokėjimo nutraukus paskolos sutartį, bet ne dėl kompensacinių palūkanų.
6. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai atvejais, kai prievolė neatitinka įmanomumo reikalavimo, t. y. jos neįmanoma įvykdyti jau sutarties sudarymo metu, reiškia, kad tokia sutartimi pažeidžiamas teisės imperatyvas, kuris nors nėra tiesiogiai (lot. expressis verbis) nustatytas įstatyme, bet implicitiškai išvestinas iš prievolės esmės (CK 6.3 str. 3, 4 d.). Atitinkamai tai reiškia, kad atsakovai laidavimo sutartis ginčija dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str.), nes sutarčių sudarymo metu buvo susitarta dėl to, ko objektyviai nebuvo įmanoma įvykdyti.
7. Prievolės įvykdymas sudarius laidavimo sutartį tampa užtikrintu tik tuomet, kai laidavimo sutartis sudaroma su pagrindinio skolininko prievolę įvykdyti gebančiu asmeniu, o tokiu asmeniu gali būti tik pakankamai turto/pajamų turintis, mokus asmuo ir tokį aiškinimą pagrindžia CK normos. CK 6.77 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad skolininkas laiduotoju turi pasiūlyti pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį, o CK VI knygos komentaras sako, kad skolininkas privalo elgtis sąžiningai ir pateikti kreditoriui teisingą informaciją apie būsimo laiduotojo mokumą.
8. Byloje pateikti įrodymai, kad ginčo laidavimo sutarčių sudarymo metu atsakovo A. Č. darbo užmokestis buvo tik 456,73 Eur per mėnesį, o atsakovės Y. C. – nuo 351,02 Eur iki 480,83 Eur per mėnesį. Taigi atsakovai prieš sudarant sutartis neuždirbdavo nei 1 000 Eur, tačiau ieškovė, žinodama šias aplinkybes, sudarė ginčo sutartis, kuriomis atsakovai užtikrino 120 500 Eur kredito grąžinimą per 5 metus kartu vykdant ir kitas pinigines prievoles. Atsakovai ginčo laidavimo sutarčių sudarymo metu ir šiuo metu buvo ir yra nemokūs. Atsakovų darbo užmokesčio neužtenka padengti prisiimtiems įsipareigojimams, jų turtas įkeistas, o pagrindo manyti, kad jie yra gavę ar ateityje gaus pajamų, nebuvo nei sudarant laidavimo sutartis, nei šiuo metu.
9. Tai, kad atsakovas A. Č. buvo UAB „Viltecha“ akcininkas, savaime nereiškia, kad jis gavo ar būtinai turėjo gauti dividendų, kurių išmokėjimas priklauso nuo įmonės finansinių galimybių bei vidaus politikos. Iš byloje pateiktų atsakovo metinių pajamų deklaracijų matyti, kad jis nėra gavęs dividendų, o laidavimo sutarčių sudarymo metu ieškovė nesiaiškino, ar atsakovas gauna/gaus bendrovės dividendų.
10. Teismas visiškai neįvertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovų turtas yra įkeistas pagal kitas prievoles, todėl jis negali būti panaudotas įvykdyti prievoles pagal ginčo laidavimo sutartis. Įsipareigojimus kreditoriams už atsakovus šiuo metu vykdo jų vaikai, kurie, ateityje paveldėsiantys atsakovų turtą, yra suinteresuoti padėti savo šeimai ir išsaugoti gyvenamąjį būstą. Pagrindo netikėti šia aplinkybe nėra, nes atsakovai teismui pateikė oficialias darboviečių pažymas apie jų deklaracijas, taip pat A. Č. darbo biržos knygelę, kuri patvirtina, kad pastarasis šiuo metu yra bedarbis.

28. Ieškovė – Nordea Bank AB, Lietuvoje veikianti per Nordea Bank AB Lietuvos filialą, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas labai aiškiai konstatavo, kad atmeta atsakovių teiginius dėl jų atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartis, nes jų atsakomybė yra solidarioji, taip pat jie nėra nurodę konkretaus pagrindinio skolininko turto, iš kurio gali būti patenkinamas ieškovės reikalavimas. Be to, teismas nustatė, kad skolininkė neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Nei viena teisės norma nenustato, kad kreditorius iš solidaraus laiduotojo skolą galėtų prisiteisti tik po tai, kai baigs išieškojimą iš pagrindinio skolininko, ar kad pagrindinio skolininko bankroto byloje būtų sprendžiami ir laiduotojų prievolių vykdymo klausimai. UAB „Viltecha“ bankroto byloje nėra jokio įkeisto turto, yra įkeistas tik atsakovų nekilnojamasis turtas (antrine hipoteka).
2. Atsakovai be pagrindo teigia, kad sutartyse sulygtos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos tariamai yra nepagrįstos, per didelės. Pirma, ginčo šalys yra verslininkai, todėl jiems keliama didesnė pareiga veikti atsakingai sudarant sutartis, domėtis skolos atsiradimo pagrindu etc. Antra, atsakovai klaidingai supranta ir aiškina kredito sutartyse sulygtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, skaičiuojamų už prievolių pažeidimus, skaičiavimo pagrindą ir dydį. Atsakovai, teigdami, kad sutartinės palūkanos tariamai yra per didelės, tokios savo teiginio visiškai neįrodė. Ieškovė metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydį nustatė įsivertinusi savo, kaip finansų įstaigos, skolinimo riziką ir mažesnis kompensacinių palūkanų dydis neatitiktų banko intereso bei veiklos principų. Be to, kompensacinių palūkanų dydis negali būti prilyginamas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydžiui. Pastarosios mokamos tuo atveju, kuomet kredito gavėjas tinkamai vykdo mokėjimo prievoles, o kompensavimo funkciją atliekančios palūkanos mokamos tuo atveju, kuomet skolininkas pažeidžia mokėjimo prievoles, todėl jos yra didesnės.
3. Atsakovų atsakomybės apimtis yra tokia pati, kaip ir pagrindinio skolininko. Iš skolininkės UAB „Viltecha“ 2016 m. vasario 12 d. vykdomųjų įrašų pagrindu yra priteistos 16 ir 24 procentų metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos. Kadangi skolininkei iškelta bankroto byla, banko reikalavimas dėl sutartinių metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų skaičiavimo yra pareikštas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
4. Kredito ir Overdrafto sutartys buvo keistos ne vieną kartą, laiduotojai davė sutikimus dėl sąlygų keitimo, kas reiškia, kad visus tuos kartus jie patvirtino sutarčių sąlygų tinkamumą ir priimtinumą.
5. Nors atsakovai teigia, kad teismas neteisingai taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalį, tačiau jie neįrodė, kad kreditavimo sutartyse sulygtos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos būtų kvalifikuojamos kaip netesybos.
6. Atsakovai skunde įrodinėja tariamą imperatyvios normos pažeidimą, tačiau jokios imperatyvios normos ar jos pažeidimo neįrodo. Ginčo laidavimo sutarčių sudarymo metu atsakovai laidavo už su jais susijusį asmenį ir visiškai galėjo įvertinti tiek skolininkės, tiek savo galimybes prisiimti finansinius įsipareigojimus ir juos įvykdyti. Laidavimas už susijusius juridinius asmenis yra įprastinė ir normali praktika, kadangi fiziniai asmenys vykdo verslą per juridinius asmenis ir būtent per pastaruosius gauna pajamas.
7. Tai, kad laiduotojas laidavimo sutarties sudarymo metu neturėjo ar neturi tiek turto, kiek reikalinga skolai padengti, nedaro laidavimo prievoles neįmanoma objektyviai įvykdyti ar negaliojančia. Kaip teisingai pažymėjo teismas, teisės aktai neįpareigoja kredito gavėjo įsitikinti, kad prievolę prisiimantis asmuo turi turto daugiau nei verta jo prisiimama prievolė. Atsakovai nekvestionuoja fakto, kad sudarydami laidavimo sutartis, jie labai aiškiai suprato savo įsipareigojimus ir jų apimtį.
8. Atsakovų aiškinimas apie jų dabartinę blogą finansinę padėtį neturi nieko bendro su laidavimo sutarčių sudarymo metu buvusia jų finansine padėtimi.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl faktinių aplinkybių

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su UAB „Viltecha“ 2011 m. kovo 17 d. sudarė Overdrafto sutartį, kurios ir papildomų susitarimų prie šios sutarties pagrindu pastaroji įsipareigojo grąžinti suteiktą kredito sumą iki 2016 m. balandžio 18 d. Šalys 2013 m. liepos 14 d. sudarė Kredito sutartį, kurios ir papildomų susitarimų prie šios sutarties pagrindu UAB „Vitecha“ įsipareigojo grąžinti suteiktą kredito sumą iki 2016 m. vasario 28 d. Skolininkės įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė ir atsakovai 2011 m. kovo 17 d., 2013 m. liepos 24 d. ir 2014 m. kovo 17 d. sudarė laidavimo sutartis, kuriomis pastarieji neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo kaip solidarūs skolininkai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu pagrindinė skolininkė – UAB „Viltecha“, neįvykdys savo prievolių pagal Overdrafto ir Kredito sutartis (laidavimo sutarčių 1 d.). Skolininkei nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovė 2015 m. rugsėjo 23 d. pranešimu pareikalavo jos ir laiduotojų įvykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, o pastariesiems nesureagavus į tokį raginimą, 2015 m. lapkričio 24 d. vienašališkai nutraukė Overdrafto ir Kredito sutartis.
31. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė reikalavo laiduotojų – atsakovų, solidariosios atsakomybės taikymo už UAB „Viltecha“ neįvykdytus sutartinius įsipareigojimus. Atsakovai A. Č. ir Y. C. su ieškiniu nesutiko, įrodinėjo, kad ieškovė turėjo pareigą pirmiausia išieškojimą nukreipti į skolininkės UAB „Viltecha“ turtą, reikalavo sumažinti Overdrafto ir Kredito sutartyse nustatytus metinių sutartinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydžius. Atsakovai A. Č. ir Y. C. byloje pareikštu priešiniu reikalavimu prašė pripažinti negaliojančiomis 2011 m. kovo 17 d. ir 2013 m. liepos 23 d. laidavimo sutartis, motyvuodami jų prieštaravimu imperatyvioms įstatymo normoms.
32. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus patenkino visiškai, atsakovų A. Č. ir Y. C. priešieškinį atmetė.
33. Apeliaciniame skunde atsakovai A. Č. ir Y. C. iš esmės kelia sprendimo motyvavimo stokos, netinkamo materialiosios teisės ir kasacinio teismo praktikos taikymo, įrodymų vertinimo problemas.

Dėl skundo argumentų

34. Skundžiamo sprendimo neteisėtumą apeliantai pirmiausia argumentuoja proceso teisės normų pažeidimu. Nors procesiniuose dokumentuose buvo keliamas jų, kaip laiduotojų, atleidimo nuo atsakomybės pagal CK 6.86 straipsnį klausimas, teismas dėl nurodytos aplinkybės visiškai nepasisakė, todėl, apeliantų teigimu, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą motyvuoti sprendimą. Teisėjų kolegija su tokia apeliantų pozicija nesutinka.
35. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 1 d.). Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.82 str. 2 d.).
36. Pagal CK 6.86 straipsnį kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Siekdamas pasinaudoti paminėtoje normoje įtvirtintu pagrindu nebevykdyti prievolės kreditoriui, laiduotojas turi įrodyti, kad kreditorius turėjo tokią pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą (tam tikrą užtikrinimo priemonę), buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant tokiomis pirmumo teisėmis (užtikrinimo priemonėmis) ir kreditorius jų atsisakė.
37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės pagal CK 6.86 straipsnį klausimą, taip pat yra išaiškinęs, kad laiduotojas, siekdamas pasinaudoti paminėta teisės norma, turi įrodyti, jog kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą: buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis ir kreditorius šių savo teisių atsisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2013; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2014). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad kreditorius neprivalo užtikrinti, jog laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).
38. Įvertinus paminėtą teisės normą bei kasacinio teismo suformuotą šios normos aiškinimo ir taikymo praktiką, prieinama išvados, kad apeliantai, reikalaudami atleisti juos nuo laiduotojams taikytinos civilinės atsakomybės CK 6.86 straipsnio pagrindu, privalėjo įrodyti, kad ieškovė turėjo realią galimybę visiškai patenkinti savo reikalavimus iš pagrindinės skolininkės – UAB „Viltecha“, hipoteka užtikrinto turto ir kad ieškovė atsisakė išieškoti skolas iš nurodyto turto. Vien tai, kad pagrindinės skolininkės sutartinių įsipareigojimų ieškovei įvykdymas buvo užtikrintas keliais būdais (hipoteka bei apeliantų laidavimu), kad ieškovė, kaip hipotekos kreditorė, turi pirmumo teisę kitų skolininkės kreditorių atžvilgiu, savaime nesudaro pagrindo atleisti apeliantus nuo atsakomybės, o jokių konkrečių duomenų, kurie patvirtintų anksčiau paminėtų CK 6.86 straipsnio taikymo sąlygų egzistavimą apeliantai į bylą nepateikė (CPK 12, 178 str.). Nors skundžiamame sprendime teismas atskirai neaptarė nurodytos teisės normos, jos taikymo sąlygų, teismas sprendė, kad nei vienas iš šioje byloje atsakovais patrauktų laiduotojų nenurodė jokio konkretaus pagrindinio skolininko turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal byloje pareikštus ieškovės reikalavimus, t. y. nepateikė duomenų, kad UAB „Viltecha“ nuosavybės teise valdytų kokį nors materialių turtą, vykdytų veiklą, gautų pajamas. Be to, teismas nustatė, kad šiuo metu bendrovei yra iškelta bankroto byla, o jos finansinės atskaitomybės duomenys kelia pagrįstas abejones dėl galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Taigi apeliantams nepateikus įrodymų, kurie leistų spręsti apie CK 6.86 straipsnio taikymo sąlygų egzistavimą, teismas neturėjo pagrindo iš esmės analizuoti ir pasisakyti dėl atsikritimo į ieškinį argumentų, susijusių su paminėtos normos taikymu. Tokiu būdu teismas proceso teisės normų, įpareigojančių motyvuoti sprendimą, nepažeidė.
39. Iš ginčo laidavimo sutarčių 2.8 punkto matyti, kad šalys susitarė, kad kai atsiranda banko teisė patenkinti savo reikalavimo teises pagal Kredito ir Overdrafto sutartis iš nurodytas sutartis užtikrinančių priemonių, laiduotojas sutinka ir suteikia bankui teisę savo nuožiūra pasirinkti konkrečią prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę; bet koks banko pasirinkimas neapriboja jo teisių vėliau pasinaudoti kitomis prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis, jeigu bankas nepatenkino savo reikalavimo ar patenkino nevisiškai, ir tai nėra laikoma ir negali būti suprantama banko teisių atsisakymu ir laiduotojo atleidimu nuo atsakomybės (CK 6.86 str.). Nurodytos sutartinės nuostatos pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad skunde akcentuojamos aplinkybės, jog notaras 2016 m. vasario 12 d. išdavė ieškovei du vykdomuosius įrašus, kurių pagrindu pastaroji įgijo galimybę išieškoti pagal Kredito ir Overdrafto sutartis susidariusias skolas iš jos naudai hipoteka užtikrinto pagrindinės skolininkės turto, tačiau jokių išieškojimo veiksmų nesiėmė, nesudaro pagrindo apeliuoti į ieškovės pirmumo teisės atsisakymą bei reikalauti atleidimo nuo atsakomybės pagal CK 6.86 straipsnį.
40. Prievolių užtikrinimo priemonių teisinio reguliavimo ypatumai lemia tai, kad kreditorius turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė būtų įvykdyta. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pastarąją aplinkybę patvirtinančių duomenų. Kita vertus, tokių duomenų pateikimas nesudarytų pagrindo konstatuoti ieškovės atsisakymo nuo apeliantų laidavimo fakto.
41. Skunde apeliuojamas ir teismo atsisakymas sumažinti šalių sulygtas kompensacines palūkanas. Apeliantai nurodo, kad nei CK 6.73 straipsnio 2 dalis, nei kasacinis teismo formuojama palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo praktika siekiant kompensacinių palūkanų sumažinimo neįpareigoja įrodyti, kad kitiems asmenims analogiškomis sąlygomis buvo taikomos mažesnės palūkanos, todėl teismas nepagrįstai atsisakė sumažinti ginčo kompensacines palūkanas, kurios pagal Overdrafto sutartį yra 4,9 kartų, o pagal Kredito sutartį – 3,7 kartų, didesnės už paminėtose sutartyse nustatytas mokėjimo palūkanas.
42. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už naudojimąsi pinigais (vadinamosios mokėjimo arba pelno palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Bendra pinigų suma, kurią privalo sumokėti skolininkas tais atvejais, kai piniginė prievolė neįvykdyta laiku, susideda iš šių sumų: 1) neįvykdytos piniginės prievolės suma; 2) palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi pinigais (mokėjimo arba pelno palūkanų), kai jos nustatytos sutartyje, pavyzdžiui, paskolos sutartyje (CK 6.872 str.), suma; 3) palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius po prievolės įvykdymo termino praleidimo (kompensuojamosios palūkanos pagal CK 6.261 str.), suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016).
43. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Kompensuojamųjų palūkanų dydis yra įtvirtintas CK 6.210 straipsnio 1 ir 2 dalyse, tačiau ginčo atveju Overdrafto ir Kredito sutartyse buvo sulygta dėl didesnių kompensuojamųjų palūkanų nei nustato įstatymas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003), į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006) ir kitas aplinkybes. 
44. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad siekiant sutartinių kompensuojamųjų palūkanų sumažinimo, nėra privaloma įrodyti, kad kitiems banko kreditus gavusiems asmenims analogiškomis sąlygomis buvo taikomas mažesnis tokių palūkanų dydis. Nurodyta aplinkybė, ją įrodžius, galėtų būti viena iš daugelio priežasčių, sudarančių pagrindą mažinti kompensacines palūkanas, tačiau nėra vienintelė. Kita vertus, tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas palūkanų sumažinimo klausimą, akcentavo apeliantus neįrodžius, jog Overdrafto ir Kredito sutarčių sudarymo metu kitiems banko klientams buvo taikomas žymiai mažesnis kompensuojamųjų palūkanų dydis, nereiškia, kad teismas sprendė priešingai. Atsisakymą patenkinti apeliantų prašymą sumažinti sutartines palūkanas, teismas motyvavo ne tik paminėtos aplinkybės neįrodymu, bet ir tuo, kad bankų rinka nėra monopolizuota, todėl skolininkė, nesutikdama su ieškovės pasiūlyta kompensuojamųjų palūkanų norma, galėjo kreiptis į bet kurį kitą Lietuvos ar užsienio banką ir derėtis dėl žemesnių palūkanų nustatymo. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nei skolininkė, nei laiduotojai, taip pat ir apeliantai, nuo pat ginčo sutarčių sudarymo nereiškė pretenzijų dėl palūkanų dydžio, neprašė jų sumažinti.
45. Apeliantai prašymą sumažinti sutartyse nustatytą kompensuojamųjų palūkanų dydį motyvavo iš esmės vienintele aplinkybe – kad kompensuojamosios palūkanos pagal Overdrafto sutartį yra 4,9 kartų, o pagal Kredito sutartį – 3,7 kartų, didesnės už paminėtose sutartyse nustatytas mokėjimo palūkanas, tačiau kaip pagrįstai atsiliepime į skundą pažymi ieškovė, kompensacinių palūkanų dydis negali būti prilyginamas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydžiui. Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos mokamos tuo atveju, kai kredito gavėjas tinkamai vykdo mokėjimo prievoles, o kompensacinės palūkanos yra skirtos atlyginti dėl prievolės nevykdymo patirtus kreditoriaus nuostolius, todėl logiška, kad pastarosios yra didesnės.
46. Skunde apeliantai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003, teigia, kad teismų praktikoje yra nagrinėta bylų, kuriose banko skolininkai prašė teismų sumažinti nustatytas kompensacines palūkanas ir toks jų reikalavimas buvo patenkintas.
47. Pirma, teisėjų kolegija nekvestionuoja, kad teismų praktikoje būtą atvejų, kuomet teismai yra sumažinę sutartinių kompensuojamųjų palūkanų dydį, tačiau vien skolininko prašymo sumažinti palūkanas iki atitinkamo dydžio neužtenka ir, kaip minėta, byloje būtina įrodyti aplinkybes, kad šalių sulygtas atitinkamas palūkanų dydis prieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.
48. Antra, kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Apeliantų nurodytoje byloje teismai sumažino kredito sutartyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų dydį, nustatę, kad sulygtas palūkanų dydis buvo didesnis už sutarties sudarymo metu buvusias vidutines bankų metines palūkanas. Nagrinėjamu atveju neįrodyta nei tokia, nei kitų aplinkybių, sudarančių palūkanų sumažinimo pagrindą (CPK 12, 178 str.), todėl apeliantų nurodyta kasacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali ir ja vadovautis nėra pagrindo.
49. Kitų argumentų, įrodymų, leidžiančių spręsti, kad ginčo kompensuojamosios palūkanos prieštarautų įstatymams, neatitiktų sąžiningumo bei protingumo principų (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.), apeliantai nepateikė, todėl plačiau dėl ginčo kompensuojamų palūkanų sumažinimo nepasisakytina.
50. Skundžiamo sprendimo teisėtumą apeliantai kvestionuoja ir tuo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.37 straipsnio 4 dalį, draudžiančią skaičiuoti palūkanas už priskaičiuotas palūkanas, bei nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2010 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010. Apeliantai nurodo, kad į ginčo skolų sumas, nuo kurių ieškovė reikalauja skaičiuoti įsipareigojimų nevykdymo (kompensacines) palūkanas, jau yra įskaičiuotos ir sumos, kurios susidarė iš tų pačių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, apskaičiuotų iki 2016 m. sausio 16 d. (pagal Overdrafto sutartį – 8 495,75 Eur, pagal Kredito sutartį – 3 220,50 Eur), nors įstatymas draudžia dvigubą atsakomybės taikymą (CK 6.37 str. 4 d.). Be to, teismas neturėjo pagrindo remtis paminėtoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, kadangi jie pateikti dėl mokėjimo palūkanų skaičiavimo. Nurodyti skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
51. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Šių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008).
52. Nagrinėjamos bylos duomenys įrodo, kad pradiniu ieškiniu ieškovė reikalavo už priteistas įsiskolinimo sumas nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. sausio 16 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisti atitinkamai 16 ir 24 procentų dydžio procesinių palūkanų ir toks jos reikalavimas buvo pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad CK 6.210 straipsnis nustato šalims teisę susitarti dėl didesnių nei šiame straipsnyje nustatytų procesinių (kompensuojamųjų) palūkanų dydžio. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad pagrindinei skolininkei UAB „Viltecha“ Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. B2-3758-794/2016) buvo iškelta bankroto byla ir toks procesinis sprendimas įsiteisėjo 2016 m. kovo 31 d., bei atsižvelgdama į tai, kad dėl ĮBĮ įtvirtinto reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) ir akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali būti atsakingas didesniu mastu negu skolininkas (CK 6.76 str., 6.78 str. 2 d., 6.81 str. 2 d.), ieškovė patikslintu ieškiniu modifikavimo reikalavimą dėl procesinių palūkanų – sutartines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo reikalavo priteisti iki 2016 m. kovo 31 d., o nuo 2016 m. balandžio 1 d. reikalavo priteisti įstatyme nustatytus procesinių palūkanų dydžius (CK 6.210 str. 1, 2 d.). Įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes, šios nutarties 51 punkte aptartą teisinį reglamentavimą bei šio reglamentavimo pagrindu suformuotą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas CK 6.37 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė.
53. Nors kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010 buvo sprendžiamas palūkanų už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo nutraukus paskolos sutartį klausimas, nurodytoje byloje pateikti išaiškinimai, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 straipsnio 1dalis), kad ši norma yra įstatyminė CK 6.37 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad palūkanos už palūkanas neskaičiuojamos, išimtis, yra bendro pobūdžio ir aktualūs nagrinėjamu atveju. Paminėti išaiškinimai patvirtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokamos už visą priteistą įsiskolinimo sumą (paskolos negrąžinta dalis, palūkanos kaip atlyginimas už naudojimąsi pinigais ir palūkanos, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo), t. y. nagrinėjamu atveju ir už į ginčo skolos sumas įtrauktas įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumas, apskaičiuotas iki 2016 m. sausio 1 d. (bylos iškėlimo teisme dienos). Taigi atmestinas, kaip nepagrįstas, skundo argumentas, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl palūkanas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo.
54. Skunde apeliuojamas ir teismo atsisakymas pripažinti negaliojančiomis ginčo laidavimo sutartis. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad nurodyti sandoriai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms – CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalims. Nurodytų normų aiškinimo ir taikymo praktikoje kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai prievolė neatitinka įmanomumo reikalavimo, laikytina, kad tokia sutartimi pažeidžiamas teisės imperatyvas, kuris nors nėra expressis verbis nustatytas įstatyme, bet implicitiškai išvestinas iš prievolės esmės. Byloje pateikti duomenys, apeliantų nuomone, patvirtina, kad ginčo laidavimo sutarčių sudarymo metu apeliantai negalėjo įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Teisėjų kolegija su nurodyta apeliantų pozicija nesutinka.
55. CK 6.3 straipsnis reglamentuoja prievolių dalykus. Šio straipsnio 4 dalyje nustatytas vienas iš prievolės dalykui keliamų reikalavimų – įmanomumas. Taigi jei skolininkas privalo atlikti objektyviai neįmanomus veiksmus, tai prievolės nėra (lot. impossibilium nulla obligatio est). Teisės doktrinoje aiškinama, kad šis reikalavimas grindžiamas protingumo kriterijumi, nes asmens negalima įpareigoti atlikti tai, kad neįmanoma. Turima omenyje tik visiškas, t. y. objektyvus, negalėjimas įvykdyti prievolės, kai niekas negali atlikti veiksmų, o ne santykinis. Santykinis neįmanomumas, t. y., kai tam tikro veiksmo negali atlikti konkretus skolininkas, bet šiaip tą veiksmą galima atlikti, nedaro prievolės negaliojančia. Atsižvelgiant į išdėstytą, spręstina, kad skunde deklaruojamos aplinkybės, jog sutarties sudarymo metu apeliantai buvo ir šiuo metu yra nemokūs, nepriskirtinos objektyviai neįmanomiems veiksmams, todėl ginčo laidavimo prievolių nedaro negaliojančiomis CK 6.3 straipsnio 4 dalies pagrindu.
56. Konstatavus, kad apeliantų deklaruojamas nemokumas negali būti prievolės neįmanomumą lemianti aplinkybė, teisinės reikšmės netenka skundo argumentų, susijusių su netinkamu įrodymų vertinimu, sprendžiant dėl apeliantų finansinių galimybių įvykdyti ginčo laidavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, analizavimas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
57. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti ginčui nėra reikšmingi. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs bylą, nepažeidė ginčui aktualių materialinės ir proceso teisės normų, tinkamai taikė ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58. Netenkinus atsakovų apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.). Teismui pateikti dokumentai (2017 m. sausio 4 d. PVM sąskaita faktūra, klientui suteiktų teisnių paslaugų ataskaita, 2017 m. sausio 10 d. mokėjimo nurodymas) įrodo, kad Nordea Bank AB, Lietuvoje veikianti per Nordea Bank AB Lietuvos filialą, apeliacinės instancijos teisme patyrė 865,57 Eur atstovavimo (skundžiamo sprendimo analizės, atsiliepimo parengimo) išlaidų. Šios išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatytų tokių paslaugų maksimalių dydžių, yra pagrįstos, todėl priteisiamos. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantų (CPK 98 str.).
59. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi apeliantams iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo buvo atidėtas 1 524 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas, valstybei iš apeliantų priteistina nurodyta žyminio mokesčio suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Y. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiai per Nordea Bank AB Lietuvos filialą (j. a. k. 303252632) 865,57 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt penkis eurus ir penkiasdešimt septynis centus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir valstybei – 1 524 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt keturis eurus) žyminio mokesčio.

Teisėjos                                                                                                                                    Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                                            Romualda Janovičienė

                                                                                                                                            Nijolė Piškinaitė