Administracinė byla Nr. eA-2047-525/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01596-2015-2
Procesinio sprendimo kategorija 19
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas K. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, atsakovas) 2015 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. KS-17 (toliau – ir Sprendimas Nr. KS-17) dalį, kurioje nuspręsta, kad viešosios įstaigos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (toliau – ir Fondas) tarybos narys K. P., 2014 m. gruodžio 22 d. Fondo tarybos posėdyje svarstant savo buvusios darbovietės (viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini) (toliau – ir VšĮ (duomenys neskelbtini))) kultūros projekto paraišką bei priimant sprendimą skirti valstybės finansinę paramą, nevykdė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatyto reikalavimo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, ir tokiais veiksmais pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2001 m. iki 2014 m. liepos 11 d. dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju redaktoriumi. 2014 m. birželio 17 d. Fondo visuotinis dalininkų susirinkimas išrinko pareiškėją į viešosios įstaigos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybą (toliau – ir Fondo taryba). Pareiškėjui einant Fondo tarybos nario ir pirmininko pavaduotojo pareigas, VšĮ (duomenys neskelbtini) 2014 m. liepos 30 d. ir 2014 m. spalio 2 d. jam išmokėjo honorarus už autorines publikacijas – atitinkamai 51 Lt ir 42,50 Lt. Pareiškėjas teigė, kad Įstatymas expressis verbis nenumato draudimo dalyvauti Fondo taryboje bei dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie liestų juridinį asmenį, kuriame pareiškėjas dirbo. Pareiškėjas pabrėžė, kad neturi privataus intereso. Jo negali būti vien dėl to, kad veikė viešojo asmens struktūrinio organo sudėtyje, kuris sprendė dėl kito viešojo asmens, kuriame kažkada pareiškėjas dirbo, paraiškos. Nesant privataus intereso, negali būti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo sudėties. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis privačius interesus apibrėžia kaip asmens, dirbančio valstybės tarnyboje (ar jam artimo asmens), asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Darbiniai santykiai VšĮ (duomenys neskelbtini) nepatvirtina privataus intereso buvimo, nuo darbinių santykių pabaigos iki balsavimo buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas – 154 dienos. Be to, su VšĮ (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nėra ir balsavimo metu nebuvo susijęs finansiniais, sutartiniais ar darbo santykiais. VTEK neatsižvelgė į tai, kad honorarai iš ankstesnės darbovietės buvo 51 Lt ir 42,50 Lt dydžio, taip pat į tai, kad pareiškėjas yra rašytojas ir vertėjas, meno ir kultūros veikėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kurio veiklos dalį sudaro kūrybinė ir žurnalistinio pobūdžio veikla – straipsnių, komentarų ir kitokių publikacijų, kurios yra publikuojamos ne tik VšĮ (duomenys neskelbtini), bet ir kituose laikraščiuose, žurnaluose bei leidiniuose, rengimas. Pareiškėjo kūrybinis ir žurnalistinis vienos iš veiklų pobūdis negali nulemti negalėjimo vykdyti funkcijų Fondo taryboje, nes būtų pažeista pareiškėjo konstitucinė žodžio ir žurnalistikos laisvė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 str.), taip pat konstitucinė darbo pasirinkimo laisvė (Konstitucijos 48 str.). Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) paraiška buvo pateikta didesnei sumai. Patenkinus paraišką tik iš dalies, VšĮ (duomenys neskelbtini) kreipėsi į aukščiausius valstybės vadovus su pareiškimu dėl per mažo leidinių finansavimo, skųsdama Fondo tarybos, vadinasi, ir pareiškėjo jos sudėtyje, sprendimus. Svarbu ir tai, kad paskirtas finansavimas buvo mažesnis nei prieš tai buvusiais metais. 2015 m. VšĮ (duomenys neskelbtini) projektui „Lietuvos ir Europos kultūrų dialogas: kūryba, procesai, analizė“ gavo 59 100 Eur (203 715,20 Lt), t. y. mažiau nei prieš tai buvusiais metais, o interneto puslapiui apskritai negavo lėšų, kaip ir negavo 2-uoju etapu. Šios aplinkybės, pareiškėjo manymu, paneigia bet kokią abejonę dėl interesų konflikto kilimo ir jo įtakos priimtiems sprendimams (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad dėl VTEK Sprendime Nr. KS-17 nustatyto Įstatymo pažeidimo nėra jo kaltės, kadangi jis nenuslėpė buvusių pareigų VšĮ (duomenys neskelbtini) fakto, šios aplinkybės buvo žinomos Fondo administracijai ir tarybai, be to, pareiškėjas balsavo Fondo taryboje būdamas įsitikinęs, kad neveikia interesų konflikto situacijoje.
Atsakovas VTEK atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens šališkumas, anot teismų praktikos, kyla iš jo teigiamo ar neigiamo nusistatymo svarstomo klausimo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, prieš pat tapdamas vienu iš Fondo vadovų, beveik kelis dešimtmečius vadovavo VšĮ (duomenys neskelbtini), su kuriuo, kaip meno žmogus, autorinės kūrybos ryšių nenutraukė ir eidamas šias pareigas, tokio asmens nusistatymą svarstant minėtojo leidinio paraišką valstybės paramai gauti tikrai negalima laikyti neutraliu, nešališku ar objektyviu. Vertindamas individualų pareiškėjo elgesį skirti penktadalį milijono litų valstybės paramą VšĮ (duomenys neskelbtini), atsižvelgdamas į šio asmens išskirtinį, nusipelniusio rašytojo statusą visuomenėje bei į tai, kad asmuo užėmė tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas Fonde, atsakovas teigė, kad ginčijamu atveju minėtas sprendimas galėjo būti netinkamai paveiktas neabejotinai šališko asmens. VTEK nesiėmė spręsti, koks galėjo būti kolegialaus organo – Fondo tarybos sprendimas, jeigu jį priimant nebūtų dalyvavęs Lietuvos meno kūrėjų asociacijos į ją deleguotas pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad pareiškėjui kilo Įstatyme nustatyta pareiga siekiant išvengti interesų konflikto pareikšti apie nusišalinimą, kurios jis neįvykdė. Atsakovas pažymėjo jog kiti pareiškėjo skundo argumentai, esą kiti Fondo tarybos nariai žinojo apie jo ryšius su VšĮ (duomenys neskelbtini), kad šis leidinys gavo mažesnį nei prašė finansavimą, pareiškėjo kaltės nebuvimo ir kt., yra nesusiję su Įstatymo nuostatomis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo K. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2001 m. iki 2014 m. liepos 11 d. dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju redaktoriumi. 2014 m. birželio 17 d. Fondo visuotinis dalininkų susirinkimas išrinko pareiškėją į Fondo tarybą. Fondo tarybai 2014 m. gruodžio 22 d. posėdyje svarstant buvusios jo darbovietės (VšĮ (duomenys neskelbtini)) kultūros projekto paraišką bei priimant sprendimą skirti valstybės finansinę paramą, pareiškėjas nenusišalino nuo svarstymo ir balsavimo, neinformavo Fondo tarybos narių apie galimą interesų konfliktą. Pareiškėjui einant Fondo tarybos nario ir pirmininko pavaduotojo pareigas, VšĮ (duomenys neskelbtini) 2014 m. liepos 30 d. ir 2014 m. spalio 2 d. išmokėjo jam honorarus už autorines publikacijas – atitinkamai 51 Lt ir 42,50 Lt. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl šių nustatytų aplinkybių tarp proceso šalių nėra.
Pareiškėjas teigė, kad Įstatymas nenumato draudimo dalyvauti Fondo taryboje bei dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie liestų juridinį asmenį, kuriame kažkada pareiškėjas dirbo. Pareiškėjas esą neturi privataus intereso; nesant privataus intereso, negali būti ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo sudėties.
Teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutiko, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog Įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama vešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 str.). Siekiant šių uždavinių, Įstatyme yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės (Įstatymo 3 str.). Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. To paties Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Įstatymo tikslai yra prevenciniai, todėl tam, kad būtų konstatuota, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą. Tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus – t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto. Vertindamas, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, teismas aiškinosi tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus. Pagal administracinių teismų praktiką, pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Teismas atkreipė dėmesį, kad terminai „interesų konfliktas“, „viešieji interesai“, „privatūs interesai“ yra specialūs teisiniai terminai.
Teismas pažymėjo, kad VTEK, priimdama ginčijamą Sprendimą Nr. KS-17, konstatavo, jog pareiškėjas nuo 2001 m. iki 2014 m. liepos 11 d. dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju redaktoriumi. 2014 m. birželio 17 d. Fondo visuotinis dalininkų susirinkimas išrinko pareiškėją į Fondo tarybą. Fondo tarybai 2014 m. gruodžio 22 d. posėdyje svarstant buvusios jo darbovietės (VšĮ (duomenys neskelbtini)) kultūros projekto paraišką bei priimant sprendimą skirti valstybės finansinę paramą (59 100 Eur), pareiškėjas nenusišalino nuo svarstymo ir balsavimo, neinformavo Fondo tarybos narių apie galimą interesų konfliktą. Pareiškėjui einant Fondo tarybos nario ir pirmininko pavaduotojo pareigas, VšĮ (duomenys neskelbtini) 2014 m. liepos 30 d. ir 2014 m. spalio 2 d. jam išmokėjo honorarus už autorines publikacijas – atitinkamai 51 Lt ir 42,50 Lt. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pareiškėjo darbas VšĮ (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju redaktoriumi, gauti honorarai, kuomet pareiškėjas jau buvo Fondo tarybos narys ir pirmininko pavaduotojas, sprendė buvusios darbovietės (VšĮ (duomenys neskelbtini)) paraišką valstybės paramai gauti, galėjo lemti interesų konflikto situaciją. Todėl esant tokiai situacijai, pareiškėjas privalėjo prieš pradedant minėtos paraiškos valstybinei paramai gauti rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu informuoti savo tiesioginį vadovą (Fondo tarybos pirmininką) ar Fondo tarybos narius apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad pareiškėjui kilo Įstatyme nustatyta pareiga siekiant išvengti interesų konflikto pareikšti apie nusišalinimą, kurios jis neįvykdė. Pareiškėjo skundo argumentai, kad kiti Fondo tarybos nariai esą žinojo apie jo ryšius su VšĮ (duomenys neskelbtini), kad šis leidinys gavo mažesnį nei prašė finansavimą, nėra susiję su Įstatymo nuostatomis.
Teismas akcentavo, kad tokių konfliktinių situacijų sprendimui Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kada asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje.
Teismas pažymėjo ir tai, jog pareiškėją elgtis taip, kad nekiltų jokių net menkiausių abejonių jo nešališkumu, įpareigoja ne tik minėtos Įstatymo nuostatos, tačiau toks įpareigojimas kyla ir iš paties pareiškėjo, kaip Fondo tarybos nario ir Fondo tarybos pirmininko pavaduotojo, statuso bei jam keliamų reikalavimų ir su tuo susijusių visuomenės lūkesčių. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti Įstatymo reikalavimus bei pranešęs Fondo tarybos pirmininkui ar Fondo tarybos nariams apie siekį nusišalinti. Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad jis Fondo tarybos nariams nepranešė apie gautus honorarus iš VšĮ (duomenys neskelbtini), nebandė nusišalinti nuo klausimo rengimo, svarstymo bei sprendimo priėmimo. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nusišalinimo nepriėmimo institutas leidžia išvengti situacijos, kad nenusišalintų visi galintys priimti sprendimą asmenys, taip galimai užkertant kelią sprendimų priėmimui, tačiau tam, visų pirma, turi būti išreikštas į interesų konflikto situaciją patekusio asmens siekis nusišalinti.
Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į ginčo klausimo teisinį reglamentavimą, priėjo išvadą, kad VTEK ginčijamame 2015 m. vasario 25 d. sprendime Nr. KS-17 teisingai konstatavo, jog Fondo tarybos narys ir pirmininko pavaduotojas K. P., nenusišalinęs šio Fondo tarybai 2014 m. gruodžio 22 d. posėdyje svarstant buvusios jo darbovietės (VšĮ (duomenys neskelbtini)) kultūros projekto paraišką bei priimant sprendimą skirti valstybės finansinę paramą, nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatyto reikalavimo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Todėl pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą nėra teisinio pagrindo, ir atmetė skundą kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas K. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
- Praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas nuo apelianto darbo santykių su VšĮ (duomenys neskelbtini) pabaigos iki balsavimo. Be to, yra be pagrindo sureikšminamas honoraro sumokėjimas, nes ne pareiškėjas turi interesą būti publikuojamas VšĮ (duomenys neskelbtini), bet VšĮ (duomenys neskelbtini) turi interesą publikuoti pareiškėjo tekstus. Šiuo atveju honoraras, atsižvelgiant į jo dydį, atlieka ne atlygintinumo, bet simbolinę funkciją.
- Įstatymas expressis verbis nenumato draudimo dalyvauti Fondo taryboje bei dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie liestų juridinį asmenį, kuriame pareiškėjas dirbo. VšĮ (duomenys neskelbtini) nėra privataus sektoriaus dalis, funkcionuoja išimtinai valstybės biudžeto lėšų dėka, o pareiškėjas nėra šios įstaigos steigėjas ar dalininkas, neturi ir 2014 m. gruodžio 22 d. balsavimo metu neturėjo sutartinių, darbinių, finansinių ar teisinių santykių. Už paramos skyrimą VšĮ (duomenys neskelbtini) buvo balsuota vienbalsiai „bendru sutarimu“, o pareiškėjas jokių siūlymų neteikė. Faktiškai balsavimas net nevyko aktyviai išreiškiant kiekvienam tarybos nariui poziciją – balsavimas vyko nei vienam iš tarybos narių neišreiškiant prieštaravimo. Taigi, apelianto balsavimas (nebalsavimas) Fondo tarybos posėdyje jokios įtakos balsavimo rezultatams padaryti negalėjo, juolab, kad ankstesnės jo pareigos VšĮ (duomenys neskelbtini) buvo žinomos tiek Fondo administracijai, tiek Fondo tarybos pirmininkui bei kitiems tarybos nariams.
- VTEK Sprendimo Nr. KS-17 nuoroda, kad vieną paraišką 59 100 Eur paramai gauti pateikė VšĮ (duomenys neskelbtini), neatitinka tikrovės, kadangi paraiška buvo pateikta didesnei sumai. Patenkinus paraišką tik iš dalies (t. y. priėmus iš esmės nepalankų sprendimą paraišką pateikusiam asmeniui), VšĮ (duomenys neskelbtini) kreipėsi į aukščiausius valstybės vadovus su pareiškimu dėl per menko leidinių finansavimo, skųsdama Fondo tarybos, taigi, ir pareiškėjo jos sudėtyje, sprendimus. Svarbu ir tai, kad paskirtas finansavimas buvo mažesnis nei prieš tai buvusiais metais: 2013 m. – 210 000 Lt (spauda) ir 25 000 Lt (internetas), 2014 m. – 212 000 Lt (spauda) ir 15 000 Lt (internetas), o 2015 m. VšĮ (duomenys neskelbtini) projektui „Lietuvos ir Europos kultūrų dialogas: kūryba, procesai, analizė“ gavo 59 100 Eur (203 715,2 Lt), t. y. mažiau nei prieš tai buvusiais metais, o interneto puslapiui apskritai negavo, kaip ir negavo antruoju etapu. Šios aplinkybės paneigia bet kokią abejonę dėl interesų konflikto kilimo ir jo įtakos priimtiems sprendimams (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.). Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad minėtos aplinkybės nėra susijusios su Įstatymo nuostatomis.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57–59) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas teigia, kad valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis Įstatymas įpareigoja nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti savo tarnybines pareigas, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų net abejonių, jog toks konfliktas yra, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (Įstatymo 3 str. 1 d. 1, 2 ir 3 p.). Tokiems asmenims Įstatymas imperatyviai draudžia dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie jiems sukelia ar gali sukelti interesų konfliktą (Įstatymo 11 str. 1 d.). Būdamas interesų konflikto situacijoje, kai yra sprendžiamas klausimas, susijęs ir su jo privačiais interesais, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Pareiškėjui, einančiam Fondo tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, t. y. turinčiam valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens statusą, visi šie Įstatymo reikalavimai taikomi tiesiogiai ir visa apimtimi. Pareiškėjas iki tapdamas vienu iš Fondo vadovų beveik kelis dešimtmečius vadovavo VšĮ (duomenys neskelbtini), su kuria, kaip meno žmogus, autorinės kūrybos ryšių nenutraukė ir eidamas šias pareigas (tą patvirtina honorarai už publikacijas). Atsakovo teigimu, tokio asmens nusistatymą svarstant minėtojo leidinio paraišką valstybės paramai gauti tikrai negalima laikyti neutraliu, nešališku ar objektyviu, tai iš esmės patvirtino ir pats pareiškėjas, nagrinėjant jo skundą teismo posėdyje, nurodęs, kad jam, kaip buvusiam ilgamečiam VšĮ (duomenys neskelbtini) vadovui, buvo puikiai žinomas šios įstaigos finansavimo poreikis, tačiau nuo šio klausimo jis nenusišalino. Pareiškėjo veiksmuose nustačius šališkumo egzistavimo faktą, Įstatymo nuostatų taikymo prasme neturi reikšmės apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl skirtos finansinės paramos VšĮ (duomenys neskelbtini) ar pareiškėjo gautų honorarų dydžių. Vien pareiškėjo dalyvavimas ir nenusišalinimas Fondo tarybos posėdyje svarstant minėtąjį klausimą prieštarauja Įstatymo 1 straipsnyje nurodytam tikslui – užtikrinti priimamų sprendimų objektyvumą ir nešališkumą. Įstatymas šiuo atveju nenumato jokių išimčių kolegialiai ar viešųjų juridinių asmenų naudai priimamiems sprendimams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Tačiau šioje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas – viešosios įstaigos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo narys ir pirmininko pavaduotojas – pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, t. y. neįvykdė reikalavimo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, nenusišalino rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, kuris sukelia interesų konfliktą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 straipsnis). Siekiant šių uždavinių, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta pareiga asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje (ar jam artimo asmens), asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Taigi, privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, ne būtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-30/2012).
Byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas nuo 2001 m. vasario 2 d. iki 2014 m. liepos 11 d. dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju redaktoriumi. 2014 m. birželio 17 d. Fondo visuotinis dalininkų susirinkimas išrinko pareiškėją į Fondo tarybą. Fondo tarybai 2014 m. gruodžio 22 d. posėdyje svarstant buvusios pareiškėjo darbovietės (VšĮ (duomenys neskelbtini)) kultūros projekto paraišką bei priimant sprendimą skirti valstybės finansinę paramą, pareiškėjas neinformavo Fondo tarybos narių apie galimą interesų konfliktą bei nenusišalino nuo sprendimo svarstymo ir priėmimo (balsavimo). Pareiškėjui einant Fondo tarybos nario ir pirmininko pavaduotojo pareigas, VšĮ (duomenys neskelbtini) 2014 m. liepos 30 d. ir 2014 m. spalio 2 d. išmokėjo jam honorarus už autorines publikacijas – atitinkamai 51 Lt ir 42,50 Lt.
Minėtos faktinės aplinkybės liudija apie tai, kad pareiškėjas, 2014 m. gruodžio 22 d. viešosios įstaigos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos posėdžio metu eidamas Fondo tarybos nario (pirmininko pavaduotojo) pareigas, prieš kelis mėnesius ėjęs VšĮ (duomenys neskelbtini)vyriausiojo redaktoriaus pareigas ir atleistas iš VšĮ (duomenys neskelbtini) nenutraukęs su šia viešąja įstaiga bet kokio pobūdžio bendradarbiavimo ryšių (t. y. sukūręs leidiniui du autorinius darbus bei gavęs už juos materialųjį atlyginimą – honorarą), 2014 m. gruodžio 22 d. Fondo posėdyje sprendžiant klausimą dėl valstybės finansinės paramos pagal VšĮ (duomenys neskelbtini) paraišką skyrimo nesilaikė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nepagrįstai nenusišalino nuo minėto sprendimo priėmimo (Įstatymo 11 str. 1 d., 2 d.).
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas nuo jo darbo santykių su VšĮ (duomenys neskelbtini) pabaigos iki balsavimo Fondo taryboje, balsavimo metu jo nesiejo sutartiniai, darbiniai, finansiniai ar teisiniai santykiai su VšĮ (duomenys neskelbtini), honoraro sumokėjimas yra be pagrindo sureikšminamas, pareiškėjo balsavimas (nebalsavimas) Fondo tarybos posėdyje jokios įtakos balsavimo rezultatams padaryti negalėjo, be to, VšĮ (duomenys neskelbtini) paraiška paramai gauti buvo patenkinta tik iš dalies.
Dėl nurodytų apelianto argumentų pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, kad priimant sprendimą asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pažymėta, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad šio įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. nevykdė šio Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/2007, 2010 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011, 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2312/2012, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012 ir kt.).
Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad interesų konfliktas yra situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatus interesas formaliai pasireiškė jo ilgamečiais ryšiais su VšĮ (duomenys neskelbtini), kurios finansavimo klausimas buvo sprendžiamas Fondo tarybos 2014 m. gruodžio 22 d. posėdyje. Pareiškėjas, prieš pradėdamas eiti pareigas Fondo taryboje, buvo ilgametis VšĮ (duomenys neskelbtini) vadovas – dirbo vyriausiuoju redaktoriumi nuo 2001 m. vasario 2 d. iki 2014 m. liepos 11 d., t. y. beveik 13,5 metų; su šia viešąja įstaiga nenutraukė autorinio bendradarbiavimo ryšių ir po darbo santykių pabaigos (2014 m. liepos 11 d.), t. y. sukūrė leidiniui du autorinius darbus, už kuriuos 2014 m. liepos 30 d. ir 2014 m. spalio 2 d. gavo iš VšĮ (duomenys neskelbtini) honorarus. Pažymėtina ir tai, kad, nors paraiškų valstybės finansinei paramai gauti svarstymas Fondo taryboje prasidėjo 2014 m. lapkričio 24 d., tačiau, kaip matyti iš Fondo 2015 m. sausio 26 d. rašto Nr. 0-11 atsakovui, Fondas paraiškas paramai gauti priėmė dar iki 2014 m. rugsėjo 20 d. (b. l. 12), vadinasi, ir tuo metu, kai pareiškėjas ėjo VšĮ (duomenys neskelbtini) vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Išvardytų aplinkybių visuma kelia pagrįstų abejonių, jog ginčo situacijoje yra pareiškėjo, Fondo tarybos nario, privačių interesų, susijusių su jo buvusiais bei esamais ryšiais ir jo galimu lojalumu konkrečiam paramos gavėjui – VšĮ (duomenys neskelbtini), ir viešojo intereso, kuris nukreiptas į objektyvų ir sąžiningą Fondui pateiktų paraiškų vertinimą, nešališką ir skaidrų valstybės finansinės paramos paskirstymą, konfliktas.
Esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad pareiškėjas Fondo tarybos 2014 m. gruodžio 22 d. posėdyje dalyvavo svarstant jo buvusios darbovietės (VšĮ (duomenys neskelbtini)) kultūros projekto paraišką ir priimant sprendimą skirti šiai viešajai įstaigai valstybės finansinę paramą, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju pareiškėjas pateko į interesų konflikto situaciją, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, privalėjo imtis priemonių šiai interesų konflikto situacijai pašalinti. Tokia priemone, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turėjo būti pareiškėjo nusišalinimas nuo dalyvavimo svarstant ir priimant sprendimą dėl valstybės finansinės paramos pagal VšĮ (duomenys neskelbtini) pateiktą paraišką. Tačiau pareiškėjas tokio nusišalinimo nepareiškė, tuo pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 11 straipsnio 1, 2 dalis. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ginčijamas atsakovo 2015 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. KS-17 ta apimtimi, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl sutartinių santykių su VšĮ (duomenys neskelbtini) neturėjimo balsavimo Fondo taryboje metu, taip pat dėl iš VšĮ (duomenys neskelbtini) gautų honorarų dydžio, VšĮ (duomenys neskelbtini) paraiškos dėl paramos gavimo tenkinimo iš dalies ir pan. nepaneigia abejonių dėl ginčo atveju kilusio interesų konflikto ir pareiškėjo galimo asmeninio suinteresuotumo priimant palankų VšĮ (duomenys neskelbtini) sprendimą dėl paramos skyrimo. Atsižvelgdama į pareiškėjo pareigas ir ypatingą statusą Fondo taryboje (pirmininko pavaduotojas), teisėjų kolegija pažymi, kad jo veiksmai visuomenės viešosios nuomonės požiūriu neturėjo kelti jokių abejonių dėl galimų asmeninio suinteresuotumo prielaidų priimant vienokio ar kitokio pobūdžio Fondo tarybos sprendimus, juo labiau, kai toks sprendimas yra susijęs su didelės valstybės biudžeto lėšų sumos skyrimu. Fondo tarybos nariai – t. y. asmenys, dirbantys viešojoje įstaigoje, gaunantys lėšų iš Lietuvos valstybės ir turintys administravimo įgaliojimus – Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies taikymo prasme laikytini valstybinėje tarnyboje dirbančiais asmenimis. Pareiškėjo statusas įpareigojo jį tarnybinėje veikloje laikytis įstatymais numatytų reikalavimų, kurių tikslas užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto principo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ įgyvendinimą. Vienas šio principo įgyvendinimo aspektų yra užtikrinimas, kad priimant sprendimus, pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, kad priimami sprendimai būtų nešališki ir būtų užkirstas kelias atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Siekiant šio tikslo, Įstatyme (inter alia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse) asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, yra numatytos konkrečios pareigos, kurių pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįvykdė.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo K. P. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a
Pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė