Administracinė byla Nr. eAS-1060-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06003-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui First Opportunity Oü dėl nutarimo dalies panaikinimo ir pakeitimo ir pagal pareiškėjo First Opportunity Oü skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl nutarimo dalies panaikinimo ir pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, Taryba, atsakovė) 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-17/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių šilumos ir biokuro gamyba bei tiekimu, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1 punktą tiek, kiek jis susijęs su UAB „Vilniaus energija“, bei rezoliucinės dalies 2.1 punktą; 2) nustačius, kad UAB „Vilniaus energija“ vis dėlto pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį, ir nepanaikinus Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto tiek, kiek jis susijęs su UAB „Vilniaus energija“, ir 2.1 punkto, pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir sumažinti paskirtą baudą iki (duomenys neskelbtini); 3) priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja First Opportunity Oü su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.2 punktus; 2) teismui pripažinus, kad Taryba įrodė padarytą teisės pažeidimą, pakeisti Nutarimo 2 punktą ir sumažinti arba apskritai panaikinti skirtą baudą.

Pateiktame atsiliepime atsakovė Konkurencijos taryba su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo First Opportunity Oü pateiktame atsiliepime į pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą nurodė, kad su skundu sutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ pateiktame atsiliepime į pareiškėjos First Opportunity Oü skundą nurodė, kad su skundu sutinka.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjų UAB „Vilniaus energija“ bei First Opportunity Oü skundus tenkino iš dalies: Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-17/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių šilumos ir biokuro gamyba bei tiekimu, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ 2 punktą pakeitė ir jį išdėstė taip: „2. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti pinigines baudas: 2.1. UAB „Vilniaus energija“ – 17 103 600 (septyniolika milijonų vienas šimtas trys tūkstančiai šeši šimtai) eurų; 2.2. First Opportunity Oü – 3 176 100 (trys milijonai vienas šimtas septyniasdešimt šeši tūkstančiai vienas šimtas) eurų.“ Likusioje dalyje skundus atmetė kaip nepagrįstus.

III.

Atsakovė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą pateikė apeliacinį skundą, taip pat prašymą pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – užtikrinti Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtos baudos (19 004 000 Eur) ir iki baudos sumokėjimo dienos priskaičiuotų 6 proc. metinių palūkanų (2016 m. lapkričio 16 d. palūkanos sudaro 806 891,15 Eur), sumokėjimą tokiais būdais: 1) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir jo pagrindu nustatytos baudos ir palūkanų sumokėjimo dienos areštuojant pinigines lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigose atidarytose UAB „Vilniaus energija“ sąskaitose, lygias baudos dydžio ir priskaičiuotų palūkanų sumai; 2) panaikinant Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje numatytą UAB „Vilniaus energija“ skirtos baudos ir palūkanų priverstinio išieškojimo sustabdymą ir leidžiant taikyti Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje numatytas priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo priemones – priimti Konkurencijos tarybos nutarimą, kuris kaip vykdomasis dokumentas būtų pateiktas antstoliui vykdyti; arba 3) kitu, teismo vertinimu, tinkamu būdu užtikrinant UAB „Vilniaus energija“ skirtos baudos ir palūkanų sumokėjimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi spręsdamas pareiškėjų ir atsakovės Konkurencijos tarybos apeliacinių skundų priėmimo klausimą, išsprendė ir atsakovės prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu ir nutarė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - iki tol, kol įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje, areštuoti pinigines lėšas – 19 004 000 Eur galimam maksimaliam baudos dydžiui dengti ir 806 891,15 Eur palūkanų, 2016 m. lapkričio 16 d. esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigose, atidarytose UAB „Vilniaus energija“ sąskaitose.

Teismas nutartyje nurodė, kad atsakovė prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu, nes UAB „Vilniaus energija“ neteks teisės naudotis (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini), o šios bendrovės pagrindinė ūkinė veikla yra susijusi būtent su (duomenys neskelbtini) naudojimu, pagrindinės pajamos taip pat gaunamos iš šios veiklos. Atsakovės teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas.

Teismas su tokia atsakovės pozicija sutiko ir nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ pateikė prašymą pateikti atsiliepimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinybės, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje ir net paties teismo iniciatyva. Teismo vertinimu, šioje administracinėje byloje šiuo momentu nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkėtų arba taptų negalimas sprendimo įvykdymas, todėl atsakovės prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tenkino.

IV.

Pareiškėja UAB „Vilniaus energija“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas Konkurencijos tarybos prašymas ir pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pareiškėja UAB „Vilniaus energija“ atskirajame skunde nurodo, kad teismas, neišklausęs UAB „Vilniaus energija“ argumentų dėl prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, 2016 m. lapkričio 21 d. priėmė nutartį, kuria iš dalies tenkino Konkurencijos tarybos prašymą ir pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki tol, kol įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje areštavo pinigines lėšas – 19 004 000 eurų galimam maksimaliam baudos dydžiui dengti ir 806 891,15 eurų palūkanų 2016 m. lapkričio 16 d., esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigose, atidarytose pareiškėjo sąskaitose. Nutartyje teismas pritaikė pareiškėjos veiklą labiausiai ribojančią reikalavimo užtikrinimo priemonę, realiai nepateikdamas jokių teismo argumentų ar motyvų dėl būtent tokios priemonės taikymo reikalingumo. Pažymėjo, kad lėšų areštas apskritai nėra administraciniame procese naudojama priemonė, t. y. šis atvejis, pareiškėjos žiniomis, yra beprecedentis. Lėšų areštas paprastai Lietuvos teismų yra naudojamas tik kaip kraštutinio pobūdžio priemonė, kai užtikrinti atitinkamus reikalavimus byloje yra būtina ir to pasiekti neįmanoma kitomis priemonėmis. Be to, teismas nutartimi pritaikė areštą maksimalia apimtimi, t. y. visam Konkurencijos tarybos sprendimu pritaikytos baudos dydžiui ir iki atitinkamos dienos priskaičiuotoms palūkanoms, kai tuo tarpu tas pats teismas 2016 m. spalio 18 d. sprendimu yra sumažinęs šį baudos dydį iki 17 103 600 eurų. Akcentuoja, kad teismas, neišklausęs kitos pusės, tinkamai ir pilnai neįvertino tokio itin drastiško savo sprendimo pasekmių tiek pareiškėjai kaip įmonei, tiek ir pareiškėjos klientams, t. y. šilumos bei karšto vandens vartotojams. Pareiškėja kategoriškai nesutinka su nutartimi jos atžvilgiu pritaikytomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis ir mano, kad jos yra neteisėtos ir nepagrįstos, kadangi: 1) skundžiama nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės prilygsta Konkurencijos įstatyme įtvirtinto baudos ir palūkanų mokėjimo sustabdymą nustatančios normos paneigimui; 2) reikalavimo užtikrinimo priemonės buvo pritaikytos neatsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos taryba nepagrindė būtinųjų sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti; 3) nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės pažeidžia proporcingumo bei šalių interesų pusiausvyros principus.

Įtvirtindamas Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nustatytą normą, įstatymų leidėjas siekė apsaugoti teisėtus ūkio subjektų, dėl kurių nėra priimto galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo, interesus ir nepagrįstai nesuvaržyti jų galimybių sėkmingai ir efektyviai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, konkuruoti su kitais ūkio subjektais, investuoti, plėstis bei siekti kitų verslo tikslų, taip pat panaikinti ūkio subjektų netikrumą dėl to, jog jiems gali būti paskirtos piniginės baudos už konkurencijos teisės pažeidimus, kurias vėliau teismas pripažins neegzistuojant arba ženkliai sumažins. Tuo tarpu Konkurencijos taryba savo prašyme prašė teismo panaikinti Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje numatytą pareiškėjui paskirtos baudos ir palūkanų priverstinio išieškojimo sustabdymą, t. y.  Konkurencijos taryba prašė teismo veikti contra legem ir paminti Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Nors šio Konkurencijos tarybos prašymo teismas ir netenkino, tačiau tokio prašymo turinys parodo tikruosius Konkurencijos tarybos prašymo siekius – t. y. siekį apeiti labai aiškią įstatymo leidėjo Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą normą, ginančią privačius subjektus ir leidžiančius jiems, vykstant teisminiams ginčams dėl Konkurencijos tarybos paskirtos baudos teisėtumo ir adekvatumo, atitinkamai plėtoti savo ūkinę-komercinę veiklą, naudojant pinigus, kurie priešingu atveju būtų skirti baudai mokėti. Būtent šis normos tikslas ir buvo faktiškai paneigtas pritaikant pareiškėjos atžvilgiu atitinkamos sumos lėšų areštą ir nepadarant absoliučiai jokių išlygų dėl tokio suvaržymo apimties, t. y. de facto atimant iš pareiškėjos galimybę naudotis atitinkama suma pinigų savo veikloje. Taigi, net ir tos priemonės, kurios buvo pritaikytos pareiškėjos atžvilgiu, sukelia funkciškai tapačias pasekmes aukščiau aptartam ir įstatymui tiesiogiai prieštaraujančiam Konkurencijos tarybos reikalavimui panaikinti Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos efektą.

Pažymėjo, kad įsigaliojusi Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies ir 39 straipsnio redakcija, numatanti paskirtos baudos ir palūkanų išieškojimo sustabdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei atitinkamų palūkanų mokėjimą už visą laikotarpį, kol buvo sustabdytas priverstinis baudos ir palūkanų išieškojimas, užtikrina tiek ūkio subjekto galimybes efektyviai vykdyti ūkinę veiklą, tiek ir atitinkamas pajamas į valstybės biudžetą (t. y. ūkio subjekto mokamas palūkanas nuo baudos sumos), kol vyksta teisinis ginčas. Be to, palūkanų nustatymas akivaizdžiai apriboja ūkio subjektų paskatas teikti aiškiai nepagrįstus skundus dėl Konkurencijos tarybos paskirtų baudų vien tam, kad laikinai sustabdyti baudos išieškojimą. Metinių palūkanų norma, kurią privalėtų sumokėti pareiškėja tuo atveju, jei jos skundas būtų netenkintas, yra labai didelė, vertinant palūkanų normos dydžius šių dienų pasaulinės ekonominės situacijos kontekste, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog pareiškėjai finansiškai yra naudinga nemokėti nutarimu paskirtos baudos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjos teigimu, be to, kad tiek prašymas, tiek ir jo pagrindu pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės tiesiogiai prieštarauja Konkurencijos įstatymui, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino, kad Konkurencijos taryba nepagrindė nei vienos iš būtinųjų sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti, nustatytų ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje. Konkurencijos taryba nepagrindė ir negalėjo pagrįsti savo reikalavimų tikėtino pagrįstumo, nes ji šioje administracinėje byloje yra atsakovė ir nereiškia jokių materialinių teisinių reikalavimų, kuriuos reikėtų užtikrinti reikalavimo užtikrinimo priemonėmis. Net ir darant prielaidą, kad Konkurencijos taryba galėjo teikti tokį prašymą, ji neįrodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių bus padaryta neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos, be to, Konkurencijos taryba tariamą žalos tikėtinumą grindė vien spekuliatyviomis prielaidomis, o ne įrodymais.

Pareiškėjos nuomone, tikėtino reikalavimų pagrįstumo sąlyga atspindi reikalavimo užtikrinimo priemonių esmę – šios priemonės administraciniame procese yra skirtos užtikrinti materialinius teisinius reikalavimus byloje reiškiančios šalies, t. y. visų pirma pareiškėjos, o ne atsakovo, teises ir teisėtus interesu (dėl to, šios priemonės ir vadinamos reikalavimo užtikrinimo priemonėmis). Šioje byloje materialinius teisiniu reikalavimus reiškia pareiškėja, tuo tarpu Konkurencijos taryba, prašydama pareiškėjos teisių suvaržymo, siekė užtikrinti ne savo reikalavimus nagrinėjamoje administracinėje byloje, tačiau iki bylos inicijavimo nutarimu paskirtos baudos ir priskaičiuotų palūkanų sumokėjimą. Poziciją, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra pirmiausia skirtos pareiškėjo, reiškiančio materialinį teisinį reikalavimą byloje, teisėms ir interesams užtikrinti, patvirtina ir ankščiau plėtota LVAT praktika, kur buvo suformuluota vienareikšmė taisyklė, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones gali būti adresuojamas tik atsakovui. Toks reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto aiškinimas koreliuoja tiek su tarptautiniuose dokumentuose nustatyta šių teisinių priemonių paskirtimi, tiek ir su administracinių teismų, kaip specializuotos teisingumą vykdančios institucijos, tikslais.

Pareiškėja taip pat pažymi, kad priėmus naująją ABTĮ redakciją, reikalavimo užtikrinimo priemonių reguliavimas pasikeitė – vieną vertus, susiaurinti ir sukonkretinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindai, t. y. užtikrinimo priemonių taikymas susietas su reikalavimu įrodyti neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo galimybę, kitą vertus, praplėsta teismo diskrecija įtvirtinant nebaigtinį reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšių sąrašą, kurios gali būti teismo taikomos, kai yra įrodyti jų taikymo pagrindai. Taigi, interpretuojant dabartinę įstatymo redakciją vien lingvistiškai, galima daryti prielaidą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių gali prašyti taip pat ir atsakovai. Tačiau, pareiškėjos nuomone, dėl pasikeitusių kai kurių įstatymo formuluočių ir platesnės diskrecijos suteikimo teismams, neturėtų keistis principinis reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas, t. y. teisinį-materialinį reikalavimą administraciniame procese reiškiančios šalies (paprastai privataus fizinio ar juridinio asmens) teisių ir teisėtų interesų apsauga nuo galimai neatitaisomos žalos jo teisėms ir teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos taryba šioje byloje yra atsakovė, pareiškėjos įsitikinimu, ji pareiškėjos atžvilgiu apskritai neturi jokio reikalavimo ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies prasme, ir dėl šios priežasties net neturi teisės prašyti reikalavimo užtikrinimo priemonių dėl paskirtosios ginčijamos sankcijos įvykdymo užtikrinimo.

Pareiškėjos nuomone, Konkurencijos taryba apskritai neįrodė, kad atsisakymas taikyti jos prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones sąlygotų neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimą, net jei baudos nesumokėjimas būtų tikėtinas. Akcentavo, kad Konkurencijos taryba painioja nutarimo vykdymą su teismo sprendimo vykdymu. Baudos sumokėjimas ar nesumokėjimas apskritai nėra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, nes ne teismo sprendimu yra paskiriama bauda. Teismo sprendimas, net jei bus palankus Konkurencijos tarybai, bus savaime įvykdomas, t. y. tokiu atveju pareiškėjos ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas tiesiog liks galioti. Net jeigu vertinti, kad Konkurencijos tarybos siekis įvykdyti iki administracinės bylos inicijavimo pareiškėjai pritaikytą sankciją prilygsta tikslui užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, Konkurencijos tarybos pozicija būtų teisiškai nepagrįsta, nes nuo naujos ABTĮ redakcijos įsigaliojimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimas negali būti laikomas pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Taigi, tariama žala teisingumo vykdymui nėra ir negali būti laikoma didele neatitaisoma žala ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, siekdamas priartinti Lietuvoje galiojantį reguliavimą prie tarptautinių standartų, pakeitė įstatymą, sukonkretindamas jį ir susiedamas reikalavimo užtikrinimo taikymo priemonių pagrindus būtent su potencialia neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, o ne su abstrakčiu sprendimo įvykdymo pasunkėjimu. Nesutinka su Konkurencijos tarybos teiginiais, kad ne pats baudos paskyrimas, o tik realus jos sumokėjimas gali būti laikoma pakankama neigiama pasekme, sukeliančia atgrasymo efektą, kas yra svarbu viešojo intereso požiūriu. Pareiškėjos nuomone, žala viešajam interesui reiškia ne ką kitą, o realią ir didelę žalą visuomenei, ar tam tikrai jos daliai, kuri gali pasireikšti tiek kaip reali materiali žala turtui, aplinkai, sveikatai, šalies ūkiui ar pan., tiek ir kaip reali ir pagrįsta žala nematerialioms vertybėms, tokioms kaip susirinkimų laisvė, žodžio laisvė ir pan. Konkurencijos taryba turėjo aiškiai ir pateikdama atitinkamus įrodymus pagrįsti kaip konkrečiai visuomenei ar tam tikrai jos daliai bus padaryta didelė neatitaisoma žala, tačiau to nepadarė. Pareiškėjos teigimu, teisiniai santykiai konkurencijos srityje nėra susiję su nematerialiomis visuomenės puoselėjamomis vertybėmis, todėl nei laikinas baudos nemokėjimas, kurį expressis verbis leidžia Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis, nei teorinis pareiškėjos bankrutavimas ir baudos nesumokėjimas nepažeidžia ir negali pažeisti jokių nematerialių visuomenės vertybių. Baudos laikinas nemokėjimas vykstant teisminiam ginčui su Konkurencijos taryba, kai tokį nemokėjimą leidžia Konkurencijos įstatymas, negali būti laikomas žala vartotojams. Nagrinėjamu atveju nei atsakovė, nei teismas skundžiamoje nutartyje nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymui būtinosios sąlygos – neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos buvimo galimybės.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad tiek atsakovės prašymas, tiek nutartis nėra pagrįsti ir faktine prasme, kadangi juose nėra aptarta įrodymų, galinčių pagrįsti, kad taip vadinama „žala“, kuri tariamai būtų padaryta viešajam interesui esant baudos nesumokėjimo galimybei dėl teorinio bendrovės bankroto, yra apskritai realiai tikėtina. Atsakovė prašyme didelės žalos viešajam interesui tikėtinumą grindžia tuo, kad nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėja neteks teisės naudotis (duomenys neskelbtini), kadangi baigsis (duomenys neskelbtini) sudaryta nuomos sutartis su (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pareiškėja gamino ir tiekė šilumą Vilniaus miestui. Pareiškėjos pagrindinė veikla yra susijusi su šių centralizuoto šildymo sistemų naudojimu ir yra tikimybė, kad jos pajamos, pasibaigus nuomos sutarčiai, gali reikšmingai sumažėti. Tačiau, pareiškėjos teigimu, tokia Konkurencijos tarybos pozicija yra grindžiama vien tik spekuliacijomis ir prielaidomis, ir prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams.

Akcentuoja, kad iš pareiškėjos pelno (nuostolio) ataskaitų, kurias pateikė teismui Konkurencijos taryba, akivaizdu, jog (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) balanso matyti, kad pareiškėja turi tiek ilgalaikio, tiek trumpalaikio turto, kurio bendra vertė (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos nuosavas kapitalas – (duomenys neskelbtini). Pagal (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėja turi ilgalaikio ir trumpalaikio turto, kurio bendra vertė yra (duomenys neskelbtini), o nuosavas kapitalas padidėjo iki – (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjos turtas beveik (duomenys neskelbtini), o nuosavas kapitalas – t. y. akcininkų nuosavybė bendrovėje, atmetus jos įsipareigojimus – beveik (duomenys neskelbtini), viršija Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtą baudą kartu su iki 2016 m. lapkričio 16 d. priskaičiuotomis palūkanomis. Konkurencijos taryba prašyme nenurodė, o teismas nutartyje neaptarė jokių įrodymų pagrindžiančių, kad pareiškėja elgtųsi nesąžiningai, mėgintų perleisti savo turimą turtą arba siektų sumažinti akcininkų nuosavo kapitalo dalį bendrovėje. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėja, pasibaigus administraciniam ginčui jai nepalankia linkme, būtų nepajėgi sumokėti Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtą baudą ir palūkanas. Net jei pareiškėjos veikla būtų nuostolinga, ko šiuo atveju nėra, pagal LVAT formuojamą praktiką tai savaime nepatvirtintų, jog atsakovei gali kilti didelė neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių sprendimus nutraukti pareiškėjos ūkinę veiklą, kai pasibaigs (duomenys neskelbtini). Pareiškėja priklauso ir yra kontroliuojama (duomenys neskelbtini), kuri yra pasaulinė tvaraus resursų valdymo lyderė, daugiau nei (duomenys neskelbtini) visame pasaulyje turtinti įmonių grupė, teikianti (duomenys neskelbtini) paslaugas miestams, gyventojams ir įmonėms. Todėl visiškai neatmestina, kad pareiškėja gali imtis ir kitos, su (duomenys neskelbtini) nesusijusios ūkinės veiklos, kurią grupės bendrovės vykdo kitose šalyse. Be to, (duomenys neskelbtini) yra sudėtingas ir ilgas procesas, kuris, tikėtina, gali užtrukti ilgą laiką net ir formaliai (duomenys neskelbtini). Visos šios aplinkybės Konkurencijos tarybai buvo žinomos dar iki teikiant prašymą, nes jos buvo patvirtintos pareiškėjos Konkurencijos tarybai siųstame atsakyme. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad ji, kaip atskiras juridinis asmuo, negali pasisakyti dėl išimtinai mokios bendrovės akcininkų prerogatyvoje esančio sprendimo (duomenys neskelbtini), tačiau atkreipia teismo dėmesį į tai, kad net ir priėmus (duomenys neskelbtini), toks (duomenys neskelbtini), tame tarpe ir su Konkurencijos taryba, jei būtų priimtas pastarajai palankus teismo sprendimas šioje administracinėje byloje (Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 13 dalis).

Pareiškėja taip pat akcentavo, kad be iš kitų pareiškėjos rašte Konkurencijos tarybai nurodytų planuojamų veiklų gautinų pajamų, pareiškėja jau šiai dienai turi (duomenys neskelbtini) reikalavimo teisę į (duomenys neskelbtini), kuris savo apimtimi žymiai viršija Konkurencijos tarybos pareiškėjai paskirtą baudą. Šią sumą pripažįsta (duomenys neskelbtini) ir nuo jos yra skaičiuojamos teismo sprendimu nustatytos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, o gautinos sumos pareiškėjai bus sumokėtos per (duomenys neskelbtini), priklausomai nuo bylinėjimosi baigties (nes (duomenys neskelbtini), nors ir pripažindama savo įsiskolinimą, siekia išdėstyti skolos mokėjimą per ilgesnį laiko tarpą). Akivaizdu, kad Konkurencijos tarybos prašyme išdėstyti argumentai, susiję su žalos viešajam interesui tikėtinumu, yra spekuliatyvūs ir grindžiami vidinėmis Konkurencijos tarybos prielaidomis, o ne objektyvia ir faktais pagrįsta informacija.

Pareiškėja atskirajame skunde taip pat nurodo, kad atsakovės prašymas pažeidžia proporcingumo ir interesų pusiausvyros principus. Pareiškėjai nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės yra neproporcingas, kadangi, teismui nepritaikius (panaikinus pritaikytas) reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjai, viešajam interesui žala nebūtų padaryta. Priešingai, pareiškėja už nutarimu paskirtos baudos sumokėjimo atidėjimą, jei skundas bus galiausiai atmestas, privalės sumokėti iki atitinkamo teismo sprendimo įsiteisėjimo susikaupusias itin dideles 6 procentų metinės palūkanų normos dydžio palūkanas, kurios šiai dienai jau siekia beveik 900 000 eurų. Būtent šis palūkanų skaičiavimo mechanizmas ir yra nustatytas siekiant užtikrinti privataus verslo ir viešojo intereso, kurį pasvertai ir laikantis įstatymų privalo ginti Konkurencijos taryba, pusiausvyrą ir yra visiškai pakankamas viešajam interesui apsaugoti. Tuo tarpu, pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjai sukelia labai konkrečią žala, o taip pat gali lemti neišvengiamus šilumos tiekimo sutrikimus šildymo sezono metu, kas taip pat reiškia ir viešojo intereso (t. y. konkrečios reikšmingos visuomenės grupės, Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų interesų) pažeidimą. Pritaikytas areštas 19 810 891,15 eurų sumai neišvengiamai trikdo pareiškėjos veiklą, kadangi ji jau yra suplanavusi savo išlaidų ir pajamų srautus ir neturi tokio kiekio laisvų lėšų savo banko sąskaitose. Pareiškėjos išlaidos esamam šildymo sezonui yra aiškiai suplanuotos, o netekus teisės disponuoti tokia ženklia suma, pareiškėja neturės finansinių galimybių net ir reikalingam kurui įsigyti tam, kad galėtų užtikrinti šilumos tiekimą Vilniaus miesto gyventojams (daugiau nei 194 000 butų ir privačių gyvenamųjų namų), jau neminint to, kad pareiškėja, suėjus terminams, negalės mokėti atlyginimų darbuotojams, atsiskaityti su tiekėjais už kitas paslaugas, tokias kaip komunalinės, ryšio paslaugos, lizingo išlaidos, palūkanos bankams ir kt. Šiai dienai, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu atitinkamu laikotarpiu šildymo sezono metu per mėnesį pareiškėjos patiriamos išlaidos svyruoja apytiksliai nuo (duomenys neskelbtini) ir yra dengiamos pagrinde iš atitinkamų įplaukų į bendrovės sąskaitas.

Pareiškėja pabrėžia, kad jai yra būtina turėti tam tikrą kiekį laisvų lėšų sąskaitose, nes šildymo sezono pradžioje susidaro gana reikšmingi išlaidų, kurios turi būti patiriamos pareiškėjos ankščiau, ir pajamų, kurios gaunamos vėliau, skirtumai. Pagal 2012 m. rugsėjo 7 d. energetikos ministro įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 32 punktą, šilumos vartotojai su tiekėjais (šiuo atveju su pareiškėja) privalo atsiskaityti ne vėliau kaip iki po ataskaitinio mėnesio kito mėnesio paskutinės dienos, tuo tarpu už patiektą kurą, kuris reikalingas šildymo energijai, pareiškėja privalo sumokėti kuro tiekėjams per kur kas trumpesnius terminus (pvz. su (duomenys neskelbtini) privalo atsiskaityti ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo sąskaitos-faktūros išsiuntimo dienos). Pažymi, kad faktas, jog pareiškėja šiai dienai neturi pakankamo kiekio laisvų lėšų ((duomenys neskelbtini), tačiau iš išrašų matyti, kad jei toks areštas nebūtų pritaikytas, tai bendras likutis šiai dienai būtų (duomenys neskelbtini)) niekaip nesuponuoja, kad pareiškėja yra nepajėgi padengti baudos ir palūkanų. Nutartimi pritaikytas areštas iš esmės išbalansuoja suplanuotus išlaidų ir pajamų srautus, todėl pareiškėjos veiklos sutrikdymas yra neišvengiamas faktas ir gali lemti tai, kad jos finansinė būklė iš tiesų pradės drastiškai blogėti (pvz. laiku neatsiskaitant su tiekėjais ir kreditoriais gali tekti dengti nuostolius, mokėti delspinigius bankams, laiku nemokant mokesčių administratoriui gali tekti mokėti baudas ir t.t.). Tokio mąsto lėšų areštas, koks yra pritaikytas šioje situacijoje, nenustatant jokios vykdymo tvarkos, jokių išimčių, ribojantis atsiskaitymus su tiekėjais, įskaitant ir kuro šildymui tiekėjus, darbuotojais, valstybinius mokesčius surenkančiomis institucijomis, yra visiškai neproporcingas ir grubiai pažeidžia interesų pusiausvyros principą.

Konkurencijos tarybos teiginiai apie tariamą galimybę pareiškėjai išsireikalauti žalos atlyginimą iš valstybės tuo atveju, jei nutarimas bus panaikintas, yra deklaratyvūs. Žalos iš valstybės išsireikalavimas yra itin sudėtingas ir daug išlaidų reikalaujantis procesas, o tai faktiškai reiškia tik teorinę, tačiau ne realią galimybę gauti patirtos žalos kompensaciją dėl galimai neteisėtų valstybės institucijų veiksmų.

Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal savo esmę jai pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės iš esmės yra analogiškos laikinosioms apsaugos priemonėms, t. y. turto areštui, taikomoms civiliniame procese. Tačiau, civiliniame procese, kur turto areštas yra dažnai naudojama priemonė, lėšų areštas yra naudojamas tik kaip visiškai neišvengiama kraštutinio pobūdžio priemonė, kai užtikrinti reikalavimą yra būtina ir to pasiekti neįmanoma kitomis priemonėmis, pvz. areštuojant kitą turtą. Taip yra todėl, kad apribojus įmonės galimybę naudotis jos apyvartinėmis lėšomis, dėl jų trukumo bet kurios įmonės veikla gali sutrikti. Taigi, pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos dar ir tuo pažiūriu, kad jos nukreiptos į pačią jautriausią ir svarbiausią bet kuriai įmonei turtą – jos apyvartines lėšas. Atsižvelgiant į visą pareiškėjos santykių su valstybės ir savivaldybės institucijomis kontekstą, akivaizdu, kad pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės yra ne tik neproporcingos, pažeidžiančios interesų pusiausvyra, tačiau ir neteisingos bei galimai diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžiančios minimalių elgesio standartų su užsienio investuotojais reikalavimus, nustatytus Lietuvos valstybės tarptautiniuose įsipareigojimuose. Šiuo atveju užtikrinimo priemonė pritaikyta valstybės institucijos prašymu – taigi, administracinis teismas, neišklausęs pareiškėjos, pritaikė jos veiklą itin ribojančią priemonę.

Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo adresuotas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas išsprendė šį klausimą pats. Nors teisę teismui bet kurioje bylos stadijoje ex officio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones suteikia Administracinių bylų teisenos įstatymas, tačiau toks pirmos instancijos teismo veiksmas, kai yra pritaikomos beprecedentės ir drastiškos priemones jau pasibaigus procesui pirmosios instancijos teisme ir priėmus sprendimą, tuo pačiu atimant galimybę išspręsti šį klausimą iš apeliacinės instancijos teismo ir net neišklausant kitos šalies, kurios veikla bus suvaržyta, nuomonės, pareiškėjos įsitikinimu, gali būti prilyginamas piktnaudžiavimui teismo diskrecija ir pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą.

Pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Konkurencijos taryba su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad UAB „Vilniaus energija“ klaidingai interpretuoja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto esmę. Negalima tapatinti reikalavimo, susijusio su Konkurencijos tarybos nutarimu paskirti baudą, vykdymo ir šio reikalavimo užtikrinimo. Sprendimo vykdymas - atskira proceso stadija, vykdoma antstolio, ją reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Reikalavimo užtikinimas - administracinio proceso dalis, reglamentuojama Administracinių bylų teisenos įstatymo. Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis - laikinai sureguliuoti su ginčytinais santykiais susijusią padėtį. Taigi arešto taikymas nagrinėjamoje byloje reikalingas tam, kad būtų laikinai užtikrintas Konkurencijos tarybos reikalavimas, kurio įgyvendinimui galėtų kilti reali grėsmė, jei tokia priemonė nebūtų pritaikyta. Tai nėra paties sprendimo vykdymas, o jo įvykdymo užtikrinimas ateityje. Teismas nutartimi neįpareigojo UAB „Vilniaus energija“ sumokėti baudą (ir palūkanas) į valstybės biudžetą, o pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę - apribojo galimybę pareiškėjai naudotis jai priklausančiomis lėšomis. Akivaizdu, kad UAB „Vilniaus energija“ dėl pritaikyto arešto patyrė suvaržymų, tačiau tai neleidžia tapatinti šių dviejų teisinių institutų. Atvejus, kai reikalavimų užtikrinimo priemonės negali būti taikomos, numato ABTĮ 70 straipsnio 2 dalis, ir ši nuostata nenumato jokių išimčių, susijusių su Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi, todėl UAB „Vilniaus energija“ argumentai, kad teismas paneigė įstatyminį reguliavimą, yra nepagrįsti. Pažymi, kad Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymo sustabdymas nereiškia, jog jokie veiksmai su skolininko turtu negali būti atlikti. Civilinio proceso kodekso 628 straipsnio 3 dalis numato, kad sustabdžius vykdomąją bylą šio kodekso 626 ir 627 straipsniuose numatytais pagrindais, antstolis gali imtis priemonių skolininko turtui surasti bei areštuoti. Tai, kad pagal Civilinio proceso kodeksą net sustabdžius vykdomąją bylą antstolis gali areštuoti skolininko turtą, rodo, kad ir teismas neabejotinai gali areštuoti asmens, kuriam paskirta Konkurencijos tarybos bauda, turtą, kai priverstinis baudos išieškojimas yra sustabdytas pagal Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalį. Priešingas aiškinimas nepagrįstai apribotų teismų galimybę imtis priemonių, reikalingų siekiant laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Dėl UAB „Vilniaus energija“ argumentų, kad sustabdžius baudos mokėjimą, skaičiuojamos, pakankamai didelės palūkanos, nurodo, jog palūkanų mokėjimas nesudaro sąlygų užtikrinti paskirtos baudos sumokėjimą, o reikalavimo užtikrinimo priemonė nagrinėjamu atveju buvo pritaikyta būtent dėl to, kad bauda apskritai gali būti nesumokėta. Dėl šių priežasčių palūkanų mokėjimas nėra pakankamas tam, kad būtų pasiekta viešojo intereso pusiausvyra su privačiu ūkio subjekto interesu. Nepaisant Konkurencijos įstatyme numatyto apribojimo Konkurencijos tarybai imtis priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismui nustačius realią grėsmę, kad baudos ir palūkanų sumokėjimas iki to laiko taptų negalimas, ir dėl to gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, teismas turi imtis priemonių tokiai situacijai išvengti, užtikrindamas baudos ir palūkanų sumokėjimą. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai ūkio subjektų privatūs interesai visais atvejais būtų viršesni už viešuosius su konkurencijos apsauga ir teisingumo vykdymu susijusius interesus, kas neatitiktų nei Konkurencijos įstatyme, nei ABTĮ, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų principų. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ūkio subjektų atžvilgiu, kai yra sustabdytas priverstinis Konkurencijos tarybos nutarimu nustatytos baudos išieškojimas, ir tai neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 daliai.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Konkurencijos taryba nereiškia jokių reikalavimų šioje byloje, kuriuos reikėtų užtikrinti reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, nurodo, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančioje ABTĮ redakcijoje įtvirtina nuostata dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pasikeitė. Nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo metu galiojančios nuostatos leidžia tik pareiškėjui prašyti teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Be to, UAB „Vilniaus energija“ nurodyta teismų praktika yra susijusi su anksčiau galiojusia ABTĮ redakcija, todėl nagrinėjamu atveju nėra aktuali.

Pareiškėja ginčija galiojantį Konkurencijos tarybos nutarimą, pagal kurį pareiškėja turi pareigą sumokėti baudą, o Konkurencijos taryba turi teisę reikalauti baudos sumokėjimo. Būtent šią reikalavimo teisę pareiškėja bando paneigti teisminiu būdu. Taigi, priešingai nei tvirtina UAB „Vilniaus energija“, šios bylos nagrinėjimo dalykas, be kita ko, yra Konkurencijos tarybos reikalavimo teisė, kurios atžvilgiu Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai pritaikė užtikrinimo priemonę. Dėl pareiškėjos argumentų, kad Konkurencijos taryba neįrodė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nurodo, kad pagal Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 1 dalį, UAB „Vilniaus energija“ paskirtą baudą į valstybės biudžetą privalėjo sumokėti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos, t. y. iki 2016 m. kovo 2 d. Pagal Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 dalį ūkio subjektui nesumokėjus baudos per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą, skaičiuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio, t. y. 6 proc. metinės palūkanos. Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad ūkio subjekto nesumokėta bauda ir palūkanos išieškomos į valstybės biudžetą pasitelkus antstolius per vienerius metus nuo Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo skirta bauda priėmimo dienos. Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis nurodo, kad skundo padavimas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui paskirta bauda, sustabdo baudos ir palūkanų priverstinį išieškojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi, nors ūkio subjektas apskundžia Konkurencijos tarybos nutarimą ir dėl to laikinai yra apribojamos Konkurencijos tarybos galimybės imtis baudos ir palūkanų išieškojimo priemonių, ūkio subjekto pareiga sumokėti nutarimu paskirtą baudą savaime neišnyksta ir nėra sustabdoma - už kiekvieną praleistą dieną skaičiuojamos nustatyto dydžio palūkanos.

Pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymas, įskaitant, paskirtos baudos sumokėjimą, yra tiesiogiai susijęs su viešojo intereso apsauga, atitinkamai tai reiškia, kad situaciją, kai bauda nesumokama Konkurencijos įstatymo nustatyta tvarka, yra pagrindas pripažinti neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didele žala viešajam interesui. Atsižvelgus į tai, kad Konkurencijos taryba įgytų teisę imtis priemonių užtikrinant baudos ir palūkanų sumokėjimą tik įsiteisėjus teismo sprendimui, pagrįstai teigtina, kad nagrinėjamu atveju viešojo intereso, susijusio su baudos už nustatytą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, užtikrinimas, be kita ko, yra tiesiogiai susietas ir su būsimo teismo sprendimo įvykdymu, t. y. teisingumo įgyvendinimu. Nagrinėjamoje byloje įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo būtų atmestas skundas, ir UAB „Vilniaus energija“ nesumokėjus baudos, akivaizdu, kad būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala viešajam interesui, kylančiam iš konkurencijos apsaugos ir teisingumo vykdymo - UAB „Vilniaus energija“ faktiškai išvengtų tiesioginių neigiamų pasekmių už padarytą Konkurencijos tarybos nustatytą ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą sudarius konkurenciją ribojusį susitarimą.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad Konkurencijos taryba žalos viešajam interesui tikėtinumą grindė vien spekuliatyviomis prielaidomis, nurodo, kad šie atskirojo skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nesudaro sąlygų spręsti problemą, dėl kurios buvo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė. Pareiškėja tik įrodinėja, kad ji turi turto ir jos finansinė padėtis yra gera, tačiau nors ir pateikė duomenis apie turtą, bet nepateikė jokių pasiūlymų, koks konkretus turtas galėtų būti areštuotas vietoj lėšų, siekiant užtikrinti teismo sprendimo vykdymą. Pareiškėja turėtų pateikti konkrečius pasiūlymus, kurie galėtų būti alternatyvos areštuotoms lėšoms. Pareiškėja remiasi prielaidomis, kad ji galėtų vykdyti kitokią ūkinę veiklą, tačiau jokių duomenų, kurie pagrįstų tokią tikėtiną aplinkybę ateityje, nėra. Kaip nurodė Konkurencijos taryba prašyme, UAB „Vilniaus energija“ savanoriškai nesumokėjus baudos, priverstinis jos ir palūkanų išieškojimas būtų įmanomas tik įsiteisėjus teismo sprendimui nagrinėjamoje byloje, t. y. geriausiu atveju pasibaigus bylos nagrinėjimui apeliacinėje instancijoje LVAT. Atsižvelgiant į bylų dėl Konkurencijos tarybos nutarimų nagrinėjimo patirtį, yra pagrindo manyti, kad ir šiuo atveju bylos nagrinėjimas vien apeliacinėje instancijoje gali užtrukti metus ar net ilgiau, taigi, UAB „Vilniaus energija“ visą šį laikotarpį, kol įsiteisėtų teismo sprendimas, turėtų vienašališką diskreciją spręsti, kaip elgtis su savo turtu, atsižvelgiant išimtinai tik į savo interesus ir tik pačiai UAB „Vilniaus energija“, jos akcininkams žinomus jos ūkinės veiklos planus. Nesiėmus priemonių baudos ir palūkanų sumokėjimo užtikrinimui, gali susidaryti situacija, kad UAB „Vilniaus energija“ nagrinėjamoje byloje įsiteisėjus teismo sprendimui baudos ir palūkanų nesumokėtų dėl reikšmingai pasikeisiančių su jos ūkine veikla susijusių aplinkybių.

Atsakovė pažymėjo, kad nuo (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini). Taigi, yra labai reali tikimybė, jog UAB „Vilniaus energija“ bendrosios pajamos po (duomenys neskelbtini) gali itin reikšmingai sumažėti. Pasibaigus (duomenys neskelbtini) tolimesnė UAB „Vilniaus energija“ ūkinė veikla priklausytų išimtinai nuo jos pačios ar jos akcininkų sprendimų, kurie, tikėtina, būtų priimami įvertinus, be kita ko, UAB „Vilniaus energija“ finansinę padėtį ir tikėtinus jos pokyčius. Nepriklausomai nuo to, kokie būtų UAB „Vilniaus energija“ ir jos akcininkų sprendimai dėl tolimesnės veiklos, nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti, kad, net ir tęsdama veiklą (duomenys neskelbtini) UAB „Vilniaus energija“ gebėtų iš karto generuoti tokias pardavimo pajamas, kokias generuoja šiuo metu, kai ji vis dar užsiima (duomenys neskelbtini). Tai rodo, kad UAB „Vilniaus energija“ galimybės sumokėti Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtą baudą ir palūkanas po (duomenys neskelbtini) reikšmingai sumažėtų, lyginant su dabartine situacija.

Konkurencijos tarybos nutarimu paskirta bauda (19 004 000 Eur) ir bent iki šio prašymo pateikimo dienos (2017 m. lapkričio 16 d.) susidariusios palūkanos (806 891,15 Eur) sudaro santykinai dideles finansines lėšas. Todėl (duomenys neskelbtini) tik patvirtina būtinybę būtent šiuo metu imtis baudos ir palūkanų sumokėjimo užtikrinimo priemonių, nes vėliau tokios baudos ir susikaupusių palūkanų išieškojimas gali būti neįmanomas.

Atsakovės teigimu, pareiškėjos atskirojo skundo argumentai, kad Konkurencijos tarybos prašymas pažeidžia proporcingumo principą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti duomenimis. Pareiškėja nepaneigė Konkurencijos tarybos prašyme nurodytų aplinkybių. Pareiškėjos kitos įvardijamos galimybės sumokėti baudą iš kitų šaltinių, taip pat yra tik prielaidos. Nėra jokių garantijų, kad įmonė tikrai sumokės baudą su palūkanomis savanoriškai iš kitų šaltinių.

Dėl pareiškėjos argumentų dėl žalos vartotojams pažymi, kad nėra pagrindo manyti, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas užtikrinant UAB „Vilniaus energija“ skirtos baudos ir palūkanų sumokėjimą, sukeltų neigiamų pasekmių vartotojams, kuriems UAB „Vilniaus energija“ tiekia šilumą ir karštą vandenį. Tokia išvadą daro dėl to, kad pagal (duomenys neskelbtini) sutartį UAB „Vilniaus energija“ motininė bendrovė (duomenys neskelbtini) yra suteikusi garantiją UAB „Vilniaus energija“ įsipareigojimams pagal sutartį. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei UAB „Vilniaus energija“ turėtų finansinių sunkumų vykdydama ūkinę veiklą nuomos sutarties pagrindu (tiekdama vartotojams šilumą ir karštą vandenį), atitinkami finansiniai reikalavimai gali būti nukreipti ir juos turėtų įvykdyti (duomenys neskelbtini). Tačiau nei (duomenys neskelbtini), nei joks kitas asmuo nėra suteikęs garantijos UAB „Vilniaus energija“ ir apie tai pranešęs Konkurencijos tarybai, taip patvirtindamas, kad esant pagrindui sumokėtų už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą UAB „Vilniaus energija“ skirtą baudą ir palūkanas. Todėl akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių grėstų didesnė žala viešiesiems interesams, nei vis dėlto pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, dėl kurių tam tikrų nepatogumų patirtų tik pati UAB „Vilniaus energija“, tačiau vartotojai nepatirtų neigiamų pasekmių.

Pažymi, kadangi yra suteikta garantija užtikrinti nuolatinę veiklą, be to, UAB „Vilniaus energija“ priklauso (duomenys neskelbtini) įmonių grupei, nėra pagrindo teigti, kad įmonė negali kitais būdais užsitikrinti savo veiklai būtinas lėšas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja turi visas galimybes teismui pateikti duomenis apie savo turtą bei lėšas, tačiau to nepadarė. Iš pareiškėjos atskirojo skundo negalima nustatyti jokios alternatyvos lėšų areštavimui. Konkurencijos taryba neprieštarauja, kad UAB „Vilniaus energija“ pateiktų alternatyvių pasiūlymų, kaip galėtų būti užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas. Pareiškėja pati turėtų pateikti teismui pasiūlymus dėl alternatyvių būdų užtikrinti skirtos baudos ir palūkanų sumokėjimą, kadangi būtent pareiškėja geriausiai žino situaciją dėl savo turimo turto ir gali pateikti pasiūlymus dėl alternatyvų. Jei pareiškėjas gali pateikti tinkamą alternatyvą lėšų areštavimui, tuomet ji tai turėtų padaryti, kad teismas galėtų tai įvertinti, o Konkurencijos taryba neprieštarauja ir kitokiam veiksmingam baudos ir palūkanų sumokėjimo užtikrinimo būdui.

Nepagrįstus vertina ir pareiškėjo argumentus dėl diskriminavimo. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iš esmės yra išimtinė priemonė ir jos taikymas praeityje apskritai buvo apribotas pareiškėjų atžvilgiu. Taigi, pareiškėjos suponavimas, kad neva šiuo atveju ji yra diskriminuojama, yra visiškai nepagrįsti ir nelogiški atsižvelgiant į kitokį teisinį reguliavimą praeityje ir išskirtines šio atvejo aplinkybes. Dėl galimybės išsireikalauti žalą, pareiškėja neteisingai interpretuoja Konkurencijos tarybos prašymą. Jeigu vis dėlto LVAT panaikins nutarimą, UAB „Vilniaus energija“ interesai nebūtų pažeisti, nes būtų visos galimybės atstatyti buvusią padėtį. Panaikinus areštą, UAB „Vilniaus energija“ vėl galėtų laisvai disponuoti savo bankų sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis arba, jei bauda ir palūkanos jau būtų sumokėtos ar išieškotos į valstybės biudžetą - atitinkamas lėšas atgauti, kaip tai numato Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovės Konkurencijos tarybos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjos atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas proceso taisykles.

Pirmiausiai apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad remiantis funkcinio teismingumo taisyklėmis, yra paskirstoma teismų kompetencija instancijų sistemoje, t. y. nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Teismų įstatymo 29 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai, o šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų administracinių teismų sprendimų ir nutarčių.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, 2016 m. spalio 18 d. išnagrinėjo administracinę bylą ir paskelbė sprendimą. Taigi bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme baigėsi, todėl pirmosios instancijos teismas išnagrinėtoje byloje galėjo atlikti tik tuos procesinius veiksmus, kuriuos tiesiogiai suteikia teisę atlikti Administracinių bylų teisenos įstatymas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 133 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniai skundai paduodami arba apeliacinės instancijos teismui, arba per teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas.

Atsakovė Konkurencijos taryba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą 2016 m. lapkričio 16 d. pateikė apeliacinį skundą, o 2016 m. lapkričio 17 d. - prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme baigėsi, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išsprendęs apeliacinio skundo priėmimo klausimą, atsakovės 2016 m. lapkričio 17 d. pareikštą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, adresuotą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nors jis ir pateiktas per pirmosios instancijos teismą, privalėjo persiųsti nagrinėti pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau to nepadarė, o pats išsprendė šiuo atveju jam neteismingą atsakovės Konkurencijos tarybos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, tokiu būdu pažeisdamas funkcinio teismingumo taisykles.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ 108 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvaus pobūdžio proceso norma, reglamentuojanti teismo nutarties turinį. Šioje normoje, be kita ko, įtvirtinta bendro pobūdžio teismo pareiga motyvuoti priimamas teismo nutartis, kurioje be kitų reikalavimų teismo nutarties turiniui, nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais teismas grindė savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi (5 punktas). Taigi šis reikalavimas taikomas ir priimant nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės apsiribojo vieninteliu teiginiu, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkėtų arba taptų negalimas sprendimo įvykdymas. Teismas nevertino atsakovės prašyme nurodytų aplinkybių dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nenurodė jokių motyvų, kuriais remdamasis sprendė, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir būtent - piniginių lėšų areštą, o ne kitą atsakovės prašyme nurodytą alternatyvią reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepasisakė dėl taikomos užtikrinimo priemonės įtakos proceso šalių interesų pusiausvyrai ar viešajam interesui.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip pagrįstai atskirajame skunde nurodo pareiškėja UAB „Vilniaus energija“, reikalavimo užtikrinimo priemonių esmė – šios priemonės administraciniame procese yra skirtos užtikrinti byloje reiškiančios šalies materialinius teisinius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė, kieno ir kokiam reikalavimui užtikrinti taikoma užtikrinimo priemonė.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo nutartis turi būti pagrįsta tiek taikytinomis teisės normomis, tiek faktinių aplinkybių analize bei turi būti motyvuota, kad iš šios nutarties būtų visiškai aišku, kokiais motyvais remdamasis teismas grindė savo išvadas bei kokiais įstatymais jis vadovavosi.

Atsižvelgiant į nurodytos proceso normos imperatyvą, įvertinus skundžiamos teismo nutarties turinį, tikrinamu atveju nekyla jokių abejonių, jog skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartis yra be motyvų (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 151 straipsnis), o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti šią nutartį.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nutartyje nurodė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, t. y. rėmėsi iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 71 straipsnio 1 dalyje nurodyta nuostata, tačiau nutarties priėmimo pagrindą nurodė nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios ABTĮ redakcijos 70 straipsnį, kurio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrintas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala <...>. Taigi teismas nepaaiškino, nei kuo remdamasis daro prielaidą, kad sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (jeigu remiasi iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusia ABTĮ redakcija), nei kokiu įstatymu vadovaujasi.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pažeidė proceso teisės normas, kurios galėjo turėti reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ atskirasis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartis dalyje, kurioje UAB „Vilniaus energija“ taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, naikinama ir atsakovės Konkurencijos tarybos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių perduodamas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarties dalį, kurioje UAB „Vilniaus energija“ taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, panaikinti.

Konkurencijos tarybos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.