Administracinė byla Nr. I-962-644/2017

  Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00006-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.

(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. A. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5-7).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d., buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, nuteistųjų skaičius jose viršijo leistiną maksimalų skaičių, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Paaiškino, kad gyvenamųjų patalpų plotas buvo apie 50 kv. m., jose buvo laikoma apie 20 nuteistųjų, daug ploto užėmė baldai, taip pat žiemą patalpose buvo šalta, o jos vėdinamos tik per atveriamus langus. Vieno būrio nuteistieji naudojosi 6 praustuvais, 5 tualetais, 3 pisuarais, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus būriuose teko laukti eilėse prie sanitarinių mazgų. Maitinimo vietoje, baudos izoliatoriaus kameroje ir būrio virtuvėlėje nebuvo šilto vandens, trumpalaikių pasimatymų patalpose nebuvo sanitarinio mazgo. Skalbyklos ir džiovyklos patalpos bendrai sudarė apie 10 kv. m. ir negalėjo aptarnauti tokio didelio asmenų skaičiaus, pareiškėjui dažnai nebuvo suteikiamos skalbimo ir džiovinimo paslaugos. Išsimaudyti po karštu dušu leidžiama tik vieną kartą per savaitę, tačiau visas lokalinis sektorius per tris valandas nespėdavo nusiprausti. Pasivaikščiojimų kiemelis mažas, jame netelpa visi lokalinio sektoriaus nuteistieji. Teigė, kad pataisos namai neturi leidimo-higienos paso, statinio techninio ir energetinio paso, evakuacijos planų. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus ir nepakankamo patalpų dezinfekavimo susidaro palankios sąlygos veistis graužikams ir parazitams, pareiškėjas buvo sukandžiotas blakių. Dėl šių aplinkybių patyrė sveikatos sutrikimų, pažeminimą, jam reikalinga medikamentinė ir psichologinė pagalba, atsirado nerimas.

Atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 12-20) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-jį sektorių. Pažymėjo, kad duomenų, kiek konkrečiai buvo asmenų ginčo laikotarpiu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nėra galimybės pateikti, nes tokie duomenys nesisteminami. Tačiau gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Akcentavo, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Tvirtino, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos yra įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Karšto vandens tiekimas į virtuvėles nenumatytas, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje nepagrįsti. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatyta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ir dezinfekcijos paslaugas. Ginčo laikotarpiu pataisos namai su UAB „Vilniaus skalbykla“, vėliau su UAB ‚Kauno skalbykla“, buvo sudarę paslaugų teikimo sutartį dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę, savo nuosavus drabužius nuteistieji gali skalbti ir patys maudymosi laiku. Kiekvienam nuteistajam yra išduodama: skalbiamasis muilas – 200 g. – vieną kartą per mėnesį, tualetinis muilas – 100 g – vieną kartą per mėnesį, tualetinis popierius – 1 rulonas – vieną kartą per mėnesį, kaskart einant praustis į dušą - 30 g muilo. Dušine pareiškėjas galėjo naudotis kartą per savaitę. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Pataisos namuose yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, priešgaisrinės instrukcijos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškia jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo objektyviais duomenimis. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Prašo skundą atmesti bei taikyti trejų metų senaties terminą.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d.  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose, nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 26 d. Teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016 m. gruodžio 30 d. (b. l. 8), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos pablogėjimą ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gruodžio 29 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo perpildytuose Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo ir kamerų tipo gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas 3-me lokaliniame sektoriuje, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. A. A. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 2-jį lokalinį sektorių (b. l. 23, 24, 26, 27, 106).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas šiose 2-jo lokalinio sektoriaus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. birželio 17 d. –13 būrio 3 brigadoje, kurios 66,49 kv. m., įrengta 16 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 4,15 kv. m. (66,49/16) ploto; nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. - 12 būrio 3 brigadoje, kurios 66,25 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 6,62 kv. m. (66,25/10) ploto; nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. –18 būrio 1 brigadoje, kurios 86,29 kv. m., įrengtos 27 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,19 (86,29/27) kv. m. ploto; nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. – 12 būrio 4 brigadoje, kurios 65,72 kv. m., įrengta 15 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 4,38 kv. m. (65,72/15) ploto; nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2016 m. liepos 21d. – 10 būrio 1 brigadoje, kurios 66,29 kv. m., įrengta 20 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,31 kv. m. (66,29/20) ploto; nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. –18 būrio 1 brigadoje, kurios 86,29 kv. m., įrengtos 27 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,19 kv. m. (86,29/27) ploto (b. l. 21-22, 23, 106). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas šiose kamerų tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. spalio 7 d. - kamerų tipo patalpoje Nr. 10, kurios plotas 8,29 kv. m., įrengtos dvi miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,14 kv. m. (8,29/2) ploto; nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. - kamerų tipo patalpoje Nr. 15, kurios plotas 6,37 kv. m., įrengta viena vieta, t. y., pareiškėjui 6,37 kv. m. ploto; nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. - kamerų tipo patalpoje Nr. 1, kurios plotas 6,58 kv. m., įrengta viena vieta, t. y., pareiškėjui 6,58 kv. m. ploto (b. l. 23, 24, 106). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktus, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad būryje gyveno iki 90 nuteistųjų, kuriems teko naudotis 6 praustuvais, 5 tualetais, 3 pisuarais. Pažymėjo, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus jam teko laukti eilėse prie sanitarinių mazgų.

Ginčo laikotarpiu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų bei po vieną pisuarą dvylikai asmenų.

Atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK 10 būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 6 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje – 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 12 būrio sanitariniame mazge - 6 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje – 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 13 būrio sanitariniame mazge – 6 unitazai, prausykloje – 3 praustuvės, 18 būrio sanitariniame mazge – 7 klozetai, prausykloje – 5 praustuvės (b. l. 106). Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis, Pravieniškių PN-AK 12 būryje bausmę atlieka 68 nuteistieji, 13 būryje – 30 nuteistųjų, 10 būryje – 60 nuteistųjų, 18 būryje – 14 nuteistųjų (b. l. 23, 106), teismas sprendžia, jog sanitarinių įrenginių skaičius būriuose atitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytus reikalavimus, o pisuarų trūkumą būriuose Nr. 13 ir Nr. 18 kompensavo pakankamai didelis unitazų ir klozetų skaičius.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad jam dažnai nebuvo suteikiamos skalbimo ir džiovinimo paslaugos.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta galimybė nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punktą, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK su UAB „Vilniaus skalbykla“, vėliau su Kauno skalbykla“, buvo sudarę paslaugų teikimo sutartį dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Pažymėjo, kad patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę, savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti patys 2-o sektoriaus maudymosi laiku, o džiovinti būrio teritorijoje. Patalynės ir drabužių skalbimo paslaugos Pravieniškių PN-AK teikiamos vadovaujantis pataisos namų direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 patvirtintu Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašu (b. l. 58-66). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie skalbimo paslaugų užtikrinimą pataisos namuose, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai pagal Skalbimo paslaugų teikimo sutartį (b. l. 71-76) nebūtų vykdomi. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog jam nebuvo suteikiamos skalbyklos paslaugos, į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo deklaratyvių paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl skalbimo paslaugų nesuteikimo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad maitinimo vietoje ir baudos izoliatoriaus kameroje nebuvo šilto vandens, būrio virtuvėlėje nebuvo nei šalto nei šilto vandens, o trumpalaikių pasimatymų patalpose nebuvo sanitarinio mazgo.

Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 27 punktą maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Konkrečiu atveju pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl šilto vandens sistemos įrengimo nuteistųjų maitinimo vietoje (valgykloje), baudos izoliatoriaus kameroje ir būrio virtuvėlėje, tačiau teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti šiltą vandenį minėtose patalpose. Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą, šalto vandens tiekimas į būrio virtuvėlę taip pat nenumatytas, tačiau atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad būrių virtuvėlėse yra įrengta po kriauklę ir vandens tiekimo čiaupą. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas šalia trumpalaikių pasimatymų patalpų, šiuo sanitariniu mazgu gali naudotis tiek nuteistieji, tiek ir į pasimatymus atvykę asmenys. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Be to, galiojantys teisės aktai nesuteikia pareiškėjui teisės ginti viešąjį interesą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai dėl vandens neįrengimo bei sanitarinių mazgų nebuvimo trumpalaikių pasimatymų patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini. 

Pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos maudymosi trukmės, atmestini, kadangi pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Pravieniškių PN-AK imasi priemonių, kad visi nuteistieji turėtų galimybę maudytis duše (skiriant jiems atitinkamą konkretų maudymosi laiką) (b. l. 50). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų, ar, kad realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi laikas neatitiko atsakovo atstovo nustatytos maudymosi trukmės, buvo nepakankamas, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl to nenustatyta.

Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namuose dėl didelio nusiteistųjų skaičiaus susidaro sąlygos plisti graužikams ir parazitams.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76: 2010 60 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų ir, esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Bylos duomenys patvirtina, kad pagal 2014 m. lapkričio 18 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. KN-P-2014/395/76-145 UAB „Dezinfa“ įsipareigojo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 1, 2, 3 sektoriuose, gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose periodiškai atlikti vabzdžių, graužikų naikinimą ir kontrolę (b. l. 67-70, 107-118). Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, be to, galiojantys teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo sukandžiotas blakių, tačiau nurodytoms aplinkybėms jokių įrodymų nepateikė. Iš Pravieniškių PN-AK parteikto medicinos išrašo iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota, A. A. ginčo laikotarpiu kreipėsi į odontologą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai šioje dalyje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad patalpos vėdinamos tik per langus, tačiau žiemą jų neatidarydavo, nes patalpose buvo šalta.

Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas neneigia, kad gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN-AK yra vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punktą. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl žemos patalpos temperatūros ir šildytuvo išdavimo. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius, jog patalpose buvo žema temperatūra, o atsakovo atstovas šiuos pareiškėjo teiginius paneigė nurodydamas, kad tinkama temperatūra patalpose yra užtikrinama, esant reikalui, nuteistiesiems išduodami oro šildytuvai, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo atstovo veiksmų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotas tokiam dideliam skaičiui nuteistųjų (300 asmenų) buvo per mažas, tačiau teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK neturi leidimo-higienos paso, statinių techninių ir energetinių pasų, evakuacijos planų ir pan. Tačiau teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                                                     Audrius Grauželis