Administracinė byla Nr. I-2030-764/2016

Proceso Nr. 3-61-3-07482-2013-0

   Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjai J. Z., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų R. K., I. K., N. S., J. Z., V. A., I. G., N. K., V. S., A. V., A. K., J. P. ir N. J. skundus atsakovėms Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

nustatė:

Pareiškėjos kreipėsi į teismą su skundais (t. I, b. l. 7–9, 63–70, 99–101; t. II, b. l. 1–4), prašydamos priteisti iš atsakovės Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo.

Pagrįsdamos savo reikalavimus pareiškėjos nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu joms mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisę – gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Kreipdamosis į teismą pareiškėjos rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu ir nurodė, kad pagal Konstituciją savo pažeistas teises turi teisę ginti teismine tvarka.

Teismo posėdyje pareiškėja J. Z. paaiškino, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija yra apskaičiavusi jai išmokėtiną darbo užmokesčio kompensaciją, tačiau mano, kad dėl sveikatos būklės ir sunkios materialinės padėties, ši kompensacija jai turėtų būti išmokėta nedelsiant, o ne dalimis iki 2020 metų. 

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (t. I, b. l. 40–42, 85–87, 119–121; t. II, b. l. 95–97) prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, nes prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis pareiškėjoms nebuvo išmokėta dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo. Ginčui aktualiu laikotarpiu apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjoms sumažintą darbo užmokestį, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija vadovavosi galiojančiomis Valstybės tarnybos įstatymo bei jo priedėlio nuostatomis. Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas tik 2013-07-01, o oficialiai paskelbtas 2013-10-01. Vadinasi, iki tol atsakovė neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

Skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjos siekia apginti savo pažeistas teises ir prašo teismą joms priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo.

Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, inter alia, pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, Valstybės tarnybos įstatymo                             25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17, 2010-06-30,                          2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos), Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis (2009-07-17 redakcija) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis                       (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22 ir 2012-12-20 redakcijos), Valstybės saugumo departamento statuto 43 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija), tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, Valstybės saugumo departamento statuto 43 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22 redakcijos), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 6 dalis                                (2009-07-17 redakcija), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 41 straipsnio 4 dalis (2009-07-17 redakcija), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-15 sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose                                   Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo ir 2015-11-19 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Po pareiškėjų kreipimosi į teismą, Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Taigi teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.), susiję su dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio valstybės tarnautojų patirtais praradimais, yra sureguliuoti įstatymu.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nurodytą pareigą, – nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Grąžinimo įstatymą, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti valstybės tarnautojų patirtus praradimus. Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir priteisti dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio dalį nėra, todėl šie reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas taip pat pažymi, kad pagal Grąžinimo įstatymo 2 str. 7 d. nuostatas, apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis 2016–2020 metais tokiomis procentinėmis dalimis: 2016 metais – 5 procentai išmokėtinos sumos; 2017 metais – 20 procentų išmokėtinos sumos;                  2018 metais – 25 procentai išmokėtinos sumos; 2019 metais – 25 procentai išmokėtinos sumos; 2020 metais – 25 procentai išmokėtinos sumos. Grąžinimo įstatyme išimtys dėl šių nuostatų imperatyvaus taikymo nėra. Vadinasi, asmens sveikatos būklė, sunki materialinė padėtis ar kitos priežastys, negali būti pagrindas nesilaikyti Grąžinimo įstatymo 2 str. 7 d. reikalavimų. Teismas privalo vadovautis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis ir neturi teisės tenkinti pareiškėjos prašymą bei įpareigoti atsakovę išmokėti visą jai priklausiančią darbo užmokesčio dalį, neatsižvelgiant į nustatytus terminus.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 88 str. 1 p., 132–134 str. teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjų R. K., I. K., N. S., J. Z., V. A., I. G., N. K., V. S., A. V., A. K., J. P. ir N. J. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                    Egidija Puzinskaitė