Civilinė byla Nr. 3K-3-107/2011
Procesinio sprendimo kategorija 63.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D.
R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo V. U. (V. U.) ieškinį atsakovei D. R. dėl skolos, palūkanų,
delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo
esmė
Byloje kilo
ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutartį,
aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė
priteisti iš atsakovės 217 772,60 Lt negrąžintos paskolos, palūkanų,
delspinigių, 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo
teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė,
kad pagal 2008 m. rugpjūčio 12 d. paskolos sutartį atsakovei paskolino
200 000 Lt; paskolos grąžinimo terminas – 2009 m. gegužės 1 d.; atsakovė
paskolos negrąžino. Ieškovas paskolą atsakovei suteikė su 8 proc. metinėmis
palūkanomis, jos yra 14 772,60 Lt, o 0,02 proc. delspinigiai – 3000 Lt.
Ieškovas teigė, kad nors paskolos sutartyje neįrašyta ieškovo, kaip paskolos
davėjo, pavardė, tačiau iš sutarties teksto matyti, kokios šalys šią sutartį
sudarė; ieškovo pateiktoje 2008 m. deklaracijoje ši paskola nurodyta;
paskolinta 200 000 Lt suma buvo perduota atsakovei grynaisiais, nebuvo reikalauta
užstato ar
laidavimo.
II.
Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė
Panevėžio
apygardos teismas 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė
iš ieškovo atsakovei 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti ir valstybei – 45 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas
pažymėjo, kad pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė, o paskolos
santykiams atsirasti nepakanka vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo. Pinigų
pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties
sąlyga, ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui (ieškovui).
Teismas nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą šios kategorijos bylose
praktiką, kurioje pažymėta, kad tam, jog paskolos santykiai atsirastų ir šalys
įgytų teises ir pareigas, sudarant susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų,
būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus (2006 m. gruodžio 4 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2006; 2008 m. birželio 19 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2008; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009).
Teismas
pažymėjo, kad ieškovas paskolos atsakovei suteikimą įrodinėja nevisiškai
užpildyta paskolos sutartimi; atsakovė neigia tokio fakto buvimą ir kaip
įrodymą pateikia 2008 m. rugpjūčio 12 d. su uždarąja akcine bendrove
,,Edvervita“ sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2007 m. gruodžio 3 d.
su akcine bendrove SEB banku sudarytą kredito sutartį. Esant tokioms
aplinkybėms, sutartį būtina aiškinti pagal Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 6.193 straipsnio taisykles. Teismas pažymėjo, kad atsakovė teigia, jog
2008 m. rugpjūčio 12 d. neketino skolintis pinigų iš ieškovo, nes tą dieną
sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria turimas UAB ,,Edvervita“ akcijas
pardavė ieškovui. Ieškovas, būdamas UAB ,,Edvervita“ stambiausiu akcininku,
buvo akcijų pirkimo iniciatorius, už parduotas akcijas jai turėjo būti sumokėta
411 250 Lt, be to, 2007 m. gruodžio 7 d. AB SEB bankas jai suteikė
kreditą butui pirkti.
Teismas
konstatavo, kad ieškovas yra verslininkas, valdo didelį kapitalą, turi būti
pakankamai apdairus, protingas, sumanus, todėl, realiai suteikdamas didelę –
200 000 Lt – paskolą, paskolos sutartį turėjo pasirašyti tik tada, kai jos
tekstas surašytas, sutartyje aiškiai nurodyta, kas yra paskolos davėjas, kas –
gavėjas, ir kad būtent tokią pinigų sumą perduoda atsakovei. Teismas pažymėjo,
kad paskolos sutarties tekstas iki galo nesurašytas, neįrašytas paskolos
davėjas, nėra duomenų apie pinigų perdavimą ir priėmimą. Teismas, atsižvelgęs į
atsakovės pateiktus įrodymus, kredito ir akcijų pirkimo–pardavimo sutartis,
paskolos sutarties turinį, padarė išvadą, kad atsakovė neketino skolintis
pinigų iš ieškovo, o pateikta paskolos sutartis nepatvirtina paskolos dalyko –
200 000 Lt – perdavimo atsakovei. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog
atsakovė nesinaudojo įstatymo jai suteikta teise ginčyti paskolos sutartį (CK
6.875 straipsnis), neįrodo, kad paskola jai buvo suteikta. Nesant aiškaus
nurodymo paskolos sutartyje apie pinigų perdavimą–priėmimą bei atsakovei
neigiant paskolos suteikimo faktą, ieškovo pateiktos deklaracijos, kuriose
pažymėta, kad jis turi pakankamai pinigų paskolai suteikti ir įrašymas atsakovės
kaip skolininkės, nėra pakankami įrodymai. Teismas konstatavo, kad ieškovas
neįrodė, jog perdavė atsakovei paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 4 d.
sprendimu panaikino Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d.
sprendimą ir ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 200
000 Lt skolos, 11 572,60 Lt palūkanų, 1438,69 Lt delspinigių, 8 proc.
dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme
(2009 m. birželio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10 476,35
Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 3000 Lt išlaidoms advokato pagalbai apmokėti;
valstybei iš atsakovės priteisė 51,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu.
Teisėjų kolegija
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišaiškino visų bylai reikšmingų
aplinkybių, padarė išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams,
netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, teismų praktiką.
Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad iš sutarties teksto aišku, jog sutartį sudarė du asmenys, vienas
kurių – atsakovė – įvardyta kaip paskolos gavėja, kitas sutartį pasirašęs asmuo
yra paskolos davėjas; atidumo ir rūpestingumo reikalavimai turi būti taikomi ne
tik ieškovui, bet ir kitai ginčo šaliai – atsakovei. Teismas nurodė, kad
atsakovė niekada neteigė, jog 2008 m. rugpjūčio 12 d. suteikė ieškovui paskolą,
taigi, pasirašydama sutartį, turėjo suprasti, kad ją pasirašo kaip paskolos
gavėja, kaip, beje, ir nurodyta paskolos sutarties tekste. Teismas konstatavo, kad
atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ginčo sutarties sudarymas buvo susietas su
atsiskaitymu už jos akcijų bendrovei ,,Edvervita“ pardavimą, negali turėti
esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui ne tik dėl to, kad atsakovė akcijas
pardavė bendrovei ,,Edvervita“, kuri nėra paskolos sutarties šalis, bet ir dėl
to, jog paskolos sutartis negali būti vertinama kaip atsiskaitymas už jos
parduotas akcijas.
Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, jog realiai
paskola nebuvo suteikta, iš esmės grindė atsakovės paaiškinimais; konstatavo,
kad toks įrodymų šaltinis šiuo atveju nėra pakankamas sprendžiant šalių ginčą.
Teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio
sutarčių tekste esantis žodis ,,pasiskolino“ iš esmės reiškia tai, kad pinigai
buvo perduoti prieš pasirašant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m.
lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1412/2002; 2003
m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2003);
konstatavo, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-145/2009, nėra aktuali nagrinėjamam ginčui, nes toje byloje paskolos
raštelyje buvo formuluotė ,,skolinausi“, kuri tiek pagal lingvistinę šio žodžio
prasmę, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme neduoda pagrindo konstatuoti, kad
paskolos davėjo pinigų sumos perdavimo ir paskolos gavėjo pinigų sumos gavimo
faktai įvyko raštelio pasirašymo metu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad
aplinkybę, jog pinigai atsakovei buvo perduoti, patvirtina ir sutarties 1
punktas, kuriuo atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2009 m. gegužės
1 d.
Teisėjų kolegija
konstatavo, kad aplinkybės apie atsakovės poreikio skolintis pinigus buvimą ar
nebuvimą nėra tiesiogiai susijusios su byloje nagrinėjamu objektu – paskolos
sutarties sudarymo ir pinigų pagal šią sutartį perdavimo faktu; pažymėjo, kad
aplinkybė, jog su paskolos sutartimi atsakovė sudarė ir akcijų pirkimo–pardavimo
sutartį, o prieš tai 2008 m. birželio 3 d. pasiskolino iš ieškovo sutuoktinės
dar 50 000 Lt, kaip tik ir parodo, kad atsakovei nurodytu laikotarpiu reikėjo
pinigų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad 2008 m. balandžio 29 d.
pretenzijoje, procesiniuose dokumentuose, adresuotuose pirmosios instancijos
teismui, paaiškinimuose teismo posėdžių metu atsakovė teigė, jog 2008 m.
rugpjūčio 12 d. su ja už akcijas nebuvo atsiskaityta, taip pat remdamasi 2008
m. rugpjūčio 14 d. UAB ,,Edvervita“ išrašytu kasos išlaidų orderiu, padarė
išvadą, kad 2008 m. rugpjūčio 12 d. su atsakove už akcijas nebuvo
atsiskaityta, nurodytą dieną ieškovas suteikė atsakovei 200 000 Lt paskolą,
šalių sudaryta paskolos sutartis buvo įvykdyta atsakovei perdavus 200 000
Lt. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sutarties įvykdymą patvirtino ir ieškovo
2009 m. balandžio 24 d. metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija ir jo
privačių interesų deklaracija; kad svarbu atsižvelgti į tai, jog paskolos
sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad
sutartis sudaryta ir pinigus arba daiktus paskolos gavėjas gavo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-187/2008).
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio
apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti
šie argumentai:
1. Pagal CK
6.870 straipsnio 1 dalį paskolos davėjas yra viena iš esminių paskolos
sutarties sąlygų, šio straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodoma, kad paskolos
sutartimi konkretus paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui pinigus.
Tipinėje sutartyje, kurios pagrindu pinigų iš atsakovės reikalauja ieškovas,
toje vietoje, kur privaloma įrašyti paskolos davėją, yra tuščia, t. y.
pasirašiusieji šią sutartį suvokia, kad nėra asmens, kuris būtų paskolinęs
atsakovei pinigų. Paskolos gavėjui kyla prievolė grąžinti paskolą tik tam
asmeniui, kuris sutartyje nurodytas kaip paskolos davėjas (CK 6.873
straipsnis). Ieškovas neturėjo reikalavimo teisės, nes sutartyje nebuvo
nurodytas kaip paskolos davėjas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip
pat keliami reikalavimai paskolos sutarties turiniui ir nustatomos pareigos
asmeniui, pretenduojančiam prisiteisti pinigų pagal sutartį. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje Nr. 3K-3-366/2010, nurodyta, kad paskolos teisiniams santykiams
atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka; tam, kad tarp šalių
atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę
turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo
nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti
paskolos davėjui; šios sąlygos laikomos paskolos sutarties sąlygomis, kurių
nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti sudaroma.
Taigi akivaizdu,
kad ieškovas turi įrodyti, jog jis yra sutartyje įrašytas paskolos davėju.
Ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Ieškovas turėjo teisę pasirašyti nebaigtą
sutartį, kurioje neįrašytas paskolos davėjas, tačiau, tokią sutartį pasirašęs,
jis formaliai patvirtino, kad niekas nėra paskolos davėjas. Jis neginčijo tos
sutarties dalies ir neįgijo paskolos davėjo statuso, todėl negalėjo reikalauti
iš ieškovės pinigų. Teismo išvada, kad paskolą grąžinti gali reikalauti asmuo,
neįrašytas sutartyje paskolos davėju, nesuderinama su CK 6.873 straipsnio ir
6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis.
2. CK 6.193
straipsnio 4 dalyje reikalaujama, kad, kilus abejonių dėl sutarties sąlygų, jos
būtų aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios
šalies naudai. Teismas nustatė, kad sutarties sąlygas surašė ieškovo bendrovės
atstovas ir ieškovas pateikė atsakovei pasirašyti, todėl apeliacinės
instancijos teismas, aiškindamas sutartį ieškovo naudai, pažeidė CK 6.193
straipsnio 4 dalį. Be to, ne tik CK 6.870 straipsnio reikalavimams, bet ir
sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams prieštarauja Lietuvos apeliacinio
teismo išvada, kad 2008 m. rugpjūčio 12 d. sutarties apačioje pasirašęs
ieškovas savaime pripažintinas paskolos davėju, nors sutarties tekste jis
neįrašytas nė vienoje vietoje, kur žymimas paskolos davėjas.
Teismai nustatė,
kad akcijų pirkimo iš atsakovės sutartis buvo pasirašyta 2008 m. rugpjūčio 12
d. ieškovo namuose. Ieškovas neginčijo, kad yra pagrindinis UAB ,,Edvervita“
akcijų akcininkas. Akcijų pardavimo sutartį parengė ir atsakovei pasirašyti
davė vienas iš ieškovo valdomo koncerno vadovų. Kadangi ieškovas, kaip įrodo
Konkurencijos tarybos 2008 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. 1S-68, turėjo
tikslą supirkti visas UAB ,,Edvervita“ akcijas, tai jis buvo suinteresuotas,
kad už tas akcijas pardavėjams būtų mokama kuo mažiau. Atsakovė teigia, kad po
to, kai ji 2008 m. rugpjūčio 12 d. ieškovo namuose pasirašė akcijų pardavimo sutartį,
ieškovas sumokėjo atsakovei dalį sumos – 200 000 Lt, o dėl likusios dalies
pinigų už akcijas sumokėjimo pasiūlė pasirašyti sutartį. Tada tas pats asmuo,
kuris atnešė akcijų pardavimo sutartį, atnešė ir antrą, ginčo sutartį, kuri,
atsakovės įsitikinimu, turėjo garantuoti visišką atsiskaitymą už atsakovės
parduotas akcijas. Apeliacinės instancijos teismas šią protingam žmogui
suprantamą įvykių eigą laiko nerealia ir kaip įrodytą priima ieškovo versiją.
Pagal ieškovo versiją, ieškovė, pasirašiusi akcijų pardavimo sutartį, pagal
kurią iš ieškovo įgijo teisę gauti 400 000 Lt, užuot reikalavusi iš ieškovo šios
sumos, nusprendė iš ieškovo skolintis 200 000 Lt ir dar įsipareigojo mokėti
dideles palūkanas. Šitoks elgesys nebūdingas protingam žmogui. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai patikima šalimi laikė ieškovą ir tikėjo tik jo
aiškinama versija. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą vertinant
ieškovo sąžiningumą atsižvelgti į visuotinai žinomus faktus apie šį asmenį.
Ieškovas,
ginčo sutartyje pasirašęs ne kaip skolos suteikėjas, o tiesiog kaip V. U.,
atsakovės akyse pasirodė kaip garantas, kad bendrovė apmokės už atsakovės
parduotas akcijas. Atsakovė nurodė, kad ieškovu, kaip šeimos draugu, tuo metu
dar pasitikėjo, neskaitė sutarties, pasirašė, manydama, kad sutartis šalims
nedalyvaujant buvo pradėta rašyti, siekiant išspręsti, kaip ieškovo
kontroliuojama bendrovė mokės 400 000 Lt už iš atsakovės nupirktas akcijas.
3. Iš ginčo
,,Paskolos sutarties“ teksto matyti, kad tai yra tipinė sutartis. Lygiai tokia
pat ,,Paskolos sutartis“ pateikta į bylą kaip įrodymas, kad atsakovė anksčiau
sudarė paskolos sutartį su ieškovo sutuoktine. Toje sutartyje įrašyta, kas yra
paskolos davėjas (ieškovo sutuoktinė), ranka įrašyta apie tai, kad skolinamus
pinigus atsakovei perdavė ir kad atsakovė tuos pinigus gavo ir yra jos parašas,
kad gavo. Vadinasi, ieškovo aplinkoje ir atsakovei buvo žinoma, kaip paskolos
sutartimi, laikantis CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimų, patvirtinamas
skolos gavimas iš skolos davėjo: turi būti duomenys apie paskolos davėją ir
įrašas su paskolos gavėjo parašu apie tai, kad pinigai perduoti paskolos
gavėjui. Ginčo sutartyje šių svarbiausių elementų nėra.
Pagal CK 6.870
straipsnį paskolos sutarties šalys yra paskolos davėjas ir paskolos gavėjas,
pagal CK 6.873 straipsnį – paskolos gavėjas turi grąžinti pinigus tam asmeniui,
kuris pagal sutartį yra paskolos davėjas. Vadinasi, kai paskolos sutartyje neįvardijamas
paskolos davėjas, įrašas, kad asmuo pasiskolino iš paskolos davėjo pinigų,
negali reikšti pinigų perdavimo, nes pinigų perdavimas yra galimas tik tarp
paskolos davėjo ir paskolos gavėjo.
Apeliacinės
instancijos teismas lemiamą reikšmę suteikė spausdintiniam sutarties žodžiui
,,pasiskolino“ ir nurodė teismų praktikos pavyzdžius, kuriuose skolininko
įrašyti žodžiai ,,pasiskolinau“ reiškia, kad paskolos davėjas perdavė paskolos
gavėjui pinigus. Tačiau teismas ignoravo šių teismų praktikos pavyzdžių esmę,
nepaisė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse akcentuoja visų CK 6.870
straipsnyje nurodytų elementų privalomą buvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
laikosi nuostatos, kad pagal sandorį kyla šalių teisės tik tada, jei, surašant
sandorį, buvo įvykdyti reikalavimai, keliami paprastai rašytinei sandorio
formai: nurodytos sandorį sudariusių šalių pavardės ir vardai, asmens kodai,
adresai, sandorio suma (2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-1412/2002). Dėl to šiuo atveju, kai sutartyje nenurodytas
paskolos davėjas, neteisinga remtis teismų praktikos pavyzdžiais, kuriuose
nurodyta, kas yra paskolos davėjas ir kad būtent iš to konkretaus asmens gavo
pinigus paskolos gavėjas.
4. Apeliacinės
instancijos teismas laiko, kad ieškovo parašas dokumente savaime reiškia, jog
ieškovas yra ne laiduotojas, ne garantas, bet būtinai asmuo, paskolinęs
atsakovei pinigų. Tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikai. Šio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009, nurodyta, kad paskolos raštelio nuostatos
aiškintinos prioritetiškai vadovaujantis lingvistinės šio paskolos dokumento
teksto reikšmės nustatymo principu, kaip objektyviausiai atspindinčiu tikrąją
šalių valią ir ketinimus.
Taigi
lingvistinis aiškinimas svarbus visos sutarties atžvilgiu. Jeigu sutartyje
niekas neįvardytas paskolos davėju, lingvistiškai aiškinant sutarties tekstą,
darytina išvada, kad atsakovė pasiskolino pinigų iš nieko.
IV.
Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4
d. sprendimą palikti nepakeistą, iš atsakovės ieškovui priteisti 4595,68 Lt
išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios
instancijos teisme. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Atsakovė
siaurinamai ir netiksliai aiškina CK 6.870, 6.873 straipsnių nuostatas, su jais
susijusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, iškreipia apeliacinės
instancijos teismo sprendimo esmę.
Ieškovas įrodė,
kad ieškovas ir atsakovė sudarė paskolos sutartį, paskola pagal sutartį
atsakovei buvo suteikta ir ją suteikė būtent ieškovas, ir faktas, kad sutartyje
nenurodyta, kas yra paskolos davėjas, negali būti laikomas pakankamu, jog būtų
įrodyta, kad paskola nebuvo suteikta. Nurodytas aplinkybes ieškovas įrodė šiais
įrodymais ir teisiniais argumentais: 1) sutartis buvo pasirašyta ieškovo ir
atsakovės; jeigu nebūtų sudarytos sutarties, nė vienam iš jų nebūtų pagrindo
pasirašyti sutartyje; 2) sutarties tekste nurodytos dvi šalys – paskolos
davėjas ir paskolos gavėjas; kadangi atsakovė aiškiai nurodyta paskolos gavėja,
tai akivaizdu, kad paskolos davėjas yra ieškovas; 3) sutartyje aiškiai
nurodyta, kad atsakovė ,,pasiskolino“ lėšų; kad sutartyje nurodytas žodis
,,pasiskolino“ yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis paskolintų pinigų
perdavimą, nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje; 4) atsakovė nepareiškė
reikalavimo dėl ginčo paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia arba
nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 dalis); 5) ieškovo pateiktoje 2009 m.
balandžio 24 d. metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje ir jo privačių
interesų deklaracijoje ieškovo suteikta paskola atsakovei buvo deklaruota; 6)
paskolos sumos gavimą iš ieškovo atsakovė patvirtino teismo posėdžiuose
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose; 7) Aukščiausiasis Teismas
praktikoje yra nurodęs, kad paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra
pakankamas pagrindas preziumuoti, jog sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus
paskolos gavėjas gavo.
2. Atsakovė
siaurinamai ir atskirtai nuo kitų CK nuostatų aiškina CK 6.193 straipsnio 4 dalies
normą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartyje nėra neaiškių ar dviprasmiškų
nuostatų, CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, kilus abejonių dėl
sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies
nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, šiuo atveju netaikytina.
3. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad sutarties aiškinimas yra fakto
klausimas (2003 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-544/2003).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl paskolos
sutarties ir jos sudarymo
Viena iš
civilinių teisinių kreditavimo formų yra paskolos sutartis. Įstatyme paskolos
sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas)
perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies
požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja
grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat
kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu
sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis
pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo
paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal juridinę
prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos
teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo
nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties
šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų
arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos
gavėjui. Dėl to tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos
dalyką, vis dėlto jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia,
jog paskolos sutartis nesudaryta. Kartu tai reiškia, kad ir paskolos gavėjas
neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką. Paskolos sutartis
taip pat yra vienašalė sutartis, nes iš šios sutarties kylančios pareigos
grąžinti paskolos dalyką ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku
tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja
reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už
paskolą arba be jo. Taigi esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina
paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo
įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo
daikto ekvivalentą.
Pastaruoju metu
pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose
akcentuojama, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos
dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui
faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad
būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi
reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos
dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai
skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui,
pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti
paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178
straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R.
G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr.
3K-3-564/2010). Šie išaiškinimai įgalina konstatuoti, kad CK 6.875 straipsnio
nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla
abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos
sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie
pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka ,,perdavimas“ suprantama kaip
paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo –
paskolos gavėjo – gavimas ir priėmimas paskolos dalyko). Tik sudaryta sutartis
gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo
negaliojimo pagrindų – niekine ar nuginčijama). Nesudaryta paskolos sutartis
(nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo
negaliojančiu objektas. Pastaruoju atveju įrodyti, kad paskolos dalykas
perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos
davėjui (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl
paskolos sutarties turinio aiškinimo
Poreikis
aiškinti sutartis atsiranda dėl ne visiškai aiškių sutarties sąlygų, taip pat esant
ginčui, ar šalių ginčijama sutartis yra sudaryta. Jau minėta, kad sutarties
turinio išsiaiškinimas įgalina nustatyti, ar paskolos sutartis yra sudaryta.
Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės
reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Teismų praktikoje pripažįstama,
kad sutarčių aiškinimui taikomi ir UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių
principai, kurių 4 skyrius yra skirtas išimtinai sutarčių aiškinimui. Skiriami
du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis.
Subjektyvusis metodas reikalauja, kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti
tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad,
aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių
vidinių ketinimų nustatymas. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad
teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai,
tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Tai ir įtvirtinta CK 6.193
straipsnio nuostatose, pagal kurias turi būti laikomasi šių principų: 1)
sąžiningumas aiškinant sutartį; 2) pirmenybės teikimas tikriesiems šalių
ketinimams, o ne vien rėmimasis pažodiniu sutarties tekstu; 3) atsižvelgimas į
protingo žmogaus kriterijų, kai tikrųjų šalių ketinimų negalima nustatyti; 4) sutarties
sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir
sudarymo aplinkybes; 5) esant abejonių dėl sąvokų, atsižvelgiama į sutarties
prigimtį, esmę ir jos dalyką; 6) abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškintinos
tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė);
7) sutarties sąlygų aiškinimas vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu
sudariusios šalies naudai; 8) atsižvelgimas į šalių derybas iki sutarties
sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties
sudarymo, papročius. Sutarčių aiškinimo taisyklės nuosekliai išplėtotos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2004 m.
rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB
,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m.
balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Libra Vitalis“ v.
UAB ,,Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „BIVAINIS“ v. A. B. firma
„ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB
„Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės
10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“,
bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje R. M. v. bendra Lietuvos–Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos
Nr. 3K-3-201/2008; kt.).
Nagrinėjamu
bylos atveju ginčijamoje paskolos sutarties įžanginėje dalyje neįvardytas
paskolos davėjas, tačiau jis pakankamai aiškiai identifikuojamas pagal sutartį
pasirašiusį asmenį – ieškovą. Kita vertus, sutartyje nėra specialiai aptarto
sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momento. Sutarties
teksto formuluotė ,,Paskolos gavėjas R. D. pasiskolino iš Paskolos davėjo 200
000 Lt ir privalo juos grąžinti iki ...“ neginčijamai rodo tik paskolos davėjo
susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip
tokio, savaime nepatvirtina. Jau minėta, kad paskolos sutartis yra realinė
sutarčių rūšis ir jos sudarymui patvirtinti būtinas sutarties dalyko
perdavimas. Tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos
raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar)
neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos
gavėjui momentas. Žodžio ,,pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį
laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai
aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo
pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Tuo
tarpu apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino šį sutarties teksto žodį,
nors, kaip jau minėta, sutarčių aiškinimo principai ir taisyklės nepripažįsta
pažodinio sutarties teksto suabsoliutinimo. Pažymėtina ir tai, kad pagal
atsakovės ir J. B. (ieškovo žmonos) prieš du mėnesius iki ginčijamos sutarties
sudarymo sudarytoje tokios pačios formos paskolos sutartyje atskirai aptartas
paskolos dalyko – pinigų gavimo momentas, nurodant, kad paskolos gavėja
atitinkamą pinigų sumą gavo (yra paskolos gavėjos parašas bei data). Ši
aplinkybė rodo, kad šalių iki tol egzistavusi tarpusavio santykių praktika buvo
kitokia, nekelianti abejonių dėl atitinkamų veiksmų atlikimo. Išsiaiškinant
tikrąjį ginčijamos sutarties turinį, atsižvelgtina ir į tai, kad sutarties
tekstas, pirma, panaudotas kaip tipinė forma ir, antra, surašytas ne paskolos
gavėjos. Tai įgalina taikyti contra proferentem taisyklę ir abejones dėl
paskolos sutarties dalyko perdavimo aiškinti atsakovės naudai (CK 6.193
straipsnio 4 dalis). Jau minėta, kad pagal sutarčių aiškinimo taisykles atsižvelgiama
ir į sutarties sudarymo aplinkybes. Ginčijama paskolos sutartis sudaryta tą
pačią dieną, kai atsakovė savo turimas akcijas už pagal sutarties 3.1 a
papunktyje nurodytą 411 250 Lt sumą pardavė ieškovo kontroliuojamai UAB
,,Edvervita“. Ši aplinkybė, kaip reikšminga ir pagrindžianti atsakovės
paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo tinkamai neįvertinta (CPK 185
straipsnis).
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie
ginčijamos paskolos sutarties dalyko – pinigų – perdavimo atsakovei patvirtinimą
prieštarauja šioje nutartyje pateiktiems išaiškinimams ir dabartinei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikai, todėl skundžiamas sprendimas negali būti
pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo
sprendimą, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359
straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Atsakovė
advokatui sumokėjo 2000 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Panaikinus
apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimą, ši suma iš ieškovo priteistina atsakovei (CPK 93
straipsnis).
Apeliacinės
instancijos teismas turėjo 51,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ši suma į valstybės biudžetą
priteistina iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96
straipsnis).
Atsakovė
sumokėjo 500 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Patenkinus atsakovės
kasacinį skundą, ši suma iš ieškovo priteistina atsakovei (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2010 m.
lapkričio 12 d. nutartimi atidėjo atsakovei žyminio mokesčio už kasacinį skundą
dalies – 4760,23 Lt – sumokėjimą ik nutarties kasaciniame teisme priėmimo.
Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, ši suma į valstybės biudžetą priteistina
iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).
Kasacinis
teismas turėjo 46,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. pažyma).
Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, ši suma valstybės biudžetą priteistina iš
ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu
ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir
palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo V. U. (duomenys
neskelbtini) atsakovei D. R. (duomenys neskelbtini) 2000 (du
tūkstančius) Lt advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą
surašymą, 500 (penkis šimtus) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą.
Priteisti iš ieškovo V. U. (duomenys
neskelbtini) į valstybės biudžetą 51,75 Lt (penkiasdešimt vieną litą
75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės
instancijos teisme, 4760,23 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus
šešiasdešimt litų 23 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą, 46,85 Lt (keturiasdešimt
šešis litus 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Janina Januškienė
Česlovas Jokūbauskas
Egidijus Laužikas