Pranešėja Eugenija Morkūnienė               Civilinė byla Nr. 2A-20-159/2013

Teisėja Daiva Žebelienė              (Proceso Nr. 2-46-3-02162-2011-0)

              Procesinio sprendimo kategorija

(S)

              121.21; 128.2.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 4 d.

Klaipėda

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eugenija Morkūnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kiaunė“ apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-130-607/2012 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kiaunė“ administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Vermosa“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Herantas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Tauragės rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

              n  u  s  t  a  t  ė :

pareiškėja prašė nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso šie nekilnojamojo turto objektai, esantys adresu (duomenys neskelbtini): 1) 1999 m. statybos 500 kv. m betoninės dangos kiemo aikštelė; 2) 1999 m. statybos 370 kv. m asfalto dangos kiemo aikštelė; 3)     1987 m. statybos 2100 kv. m betoninės dangos kiemo aikštelė; 4) 1987 m. statybos 570 kv. m betoninių plokščių dangos kiemo aikštelė; 5) 1999 m. statybos įrengti 700 m ilgio inžineriniai vandentiekio tinklai; 6) 1987 m. statybos 200 m ilgio lauko drenažo trasa; 7) 1987 m. statybos 880 kv. m betoninės dangos kiemo aikštelė; 8) 1999 m. statybos 3400 kv. m kiemo aikštelė su žvyro danga; 9) 1987 m. statybos 115 m ilgio fekalinė kanalizacija; 10) 1987 m statybos 320 m ilgio lietaus kanalizacija; 11) 1987 m. statybos 90 m ilgio lauko drenažo trasa prie pastato. Pareiškėja nurodė, kad užsakė UAB „Kertė“ parengti turto vertinimo ataskaitą dėl šių paminėtų Nekilnojamojo turto registre neįregistruotų nekilnojamojo turto objektų rinkos vertės. Turto vertintoja UAB „Kertė“ nustatė, kad išvardyto turto vertė yra 120 000 Lt. Vertinamasis turtas yra BUAB „Kiaunė“ priskirtos teritorijos ribose, kur stovi iki 2008-01-02 bendrovei nuosavybės teise priklausę pastatai. Pareiškėjos pateikta medžiaga patvirtina, kad pareiškime nurodytas turtas priklauso UAB „Kiaunė“. Jokių tiesioginių rašytinių pareiškėjos nuosavybės teisę į pareiškime išvardytą nekilnojamąjį turtą patvirtinančių įrodymų pareiškėja neturi. Nekilnojamasis turtas yra neįregistruotas viešame registre, todėl jokiais kitais būdais pareiškėja negali jo įregistruoti ir pardavinėti kaip bankrutavusios įmonės turto (b. l. 1–3).

Tauragės rajono apylinkės teismas 2012-05-30 sprendimu pareiškimą atmetė kaip neįrodytą. Teismas nustatė, kad nors pareiškėjos atstovas įrodinėjo, kad dalis paminėtų nekilnojamojo turto objektų įgyti pagal 1998-02-13 pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią V. Z. įmonė „Kiaunė“ nusipirko iš UAB „Tauragės keramika“ statinius–buitines–technines patalpas ir sandėlį, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau pirkimo–pardavimo sutartyje kiemo statiniai konkrečiai neįvardyti, nes žemės sklypas nebuvo suformuotas. Teismas nepripažino, kad nuosavybės teisė į dalį 1987 m. statybos ginčo nekilnojamojo turto objektų buvo įgyta pagal 1998-02-13 pirkimo–pardavimo sutartį. Nors pareiškėja įrodinėjo, kad nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto įgijo pagaminant naują daiktą statybos būdu, t. y. įmonė „Kiaunė“ juos įrengė savo lėšomis, tačiau pareiškėja nepateikė nuosavybės atsiradimo pagrindą į šiuos ginčo nekilnojamojo turto objektus statybos būdu pagrindžiančių jokių leistinų įrodymų – statybos leidimų, priėmimo naudoti aktų. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Teismas vertino, kad konkrečiu atveju pareiškėja neįrodė, kad ji įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu buvo įgijusi nuosavybę į ginčo objektus ir kad pareiškėja turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, kad turtas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėja neįrodė, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu yra dingę. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nuosavybės teisės į ginčo objektus teisėtu pagrindu iki    2008-01-02 nebuvo įgijusi, tai ir nuosavybės teises į ginčo nekilnojamojo turto objektus patvirtinančio dokumento nėra turėjusi. Tai, kad pareiškėja nekilnojamojo turto objektais naudojosi daugelį metų, nesukuria jai nuosavybės teisės. Teismas padarė išvadą, kad nėra juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo sąlygų (b. l. 254–257).

Pareiškėja BUAB „Kiaunė“ 2012-07-02 padavė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti       Tauragės rajono apylinkės teismo 2012-05-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti visiškai ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai (buvusi V. Z. individuali įmonė „Kiaunė“) nuosavybės teise priklauso pareiškime nurodyti nekilnojamojo turto objektai, esantys adresu (duomenys neskelbtini). Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad apeliantė nuosavybės teises įgijo pagal keletą pagrindų. Dalį turto – 1987 m. statybos 2100 kv. m betoninės dangos kiemo aikštelę, 1987 m. statybos 570 kv. m betoninių plokščių dangos kiemo aikštelę, 1987 m. statybos 200 m ilgio lauko drenažo trasą, 1987 m. statybos 880 kv. m betoninės dangos kiemo aikštelę, 1987 m. statybos 115 m ilgio fekalinę kanalizaciją, 1987 m. statybos 320 m ilgio lietaus kanalizaciją, 1987 m. statybos 90 m ilgio lauko drenažo trasą prie pastato – įgijo 1998-02-13 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, ja V. Z. individuali įmonė „Kiaunė“ įsigijo iš UAB „Tauragės keramika“ statinius–buitines–technines patalpas ir sandėlį, esančius (duomenys neskelbtini). Teismas, konstatuodamas, kad šie statiniai nėra įgyti iš UAB „Tauragės keramika“, kartu nenurodė, kas šią dieną, jei ne BUAB „Kiaunė“, turi nuosavybės teisę į šiuos nekilnojamojo turto objektus. Kita dalis ginčo statinių – 1999 m. statybos 500 kv. m betoninės dangos kiemo aikštelė, 1999 m. statybos 370 kv. m asfalto dangos kiemo aikštelė; 1999 m. statybos 3400 kv. m kiemo aikštelė su žvyro danga; 1999 m. statybos įrengti 700 m ilgio inžineriniai vandentiekio tinklai – buvo įgyti pagaminant naują daiktą (CK 4.47 str. 4 d.). Teismas visiškai nepasisakė dėl šio turto nuosavybės teisės turėtojo. Šis turtas buvo sukurtas apeliantės pastangomis ir lėšomis, todėl mano, kad apeliantei sukūrus šiuos statinius jai atsirado nuosavybės teisė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – 1990 m. Tauragės vyr. architekto patvirtintas planas ir kiti V. Z. individualios įmonės „Kiaunė“ rengti sklypo planai – patvirtina, jog statiniai yra pastatyti teisėtai. Žemės sklypo savininkė Tauragės rajono savivaldybės administracija žinojo apie ginčo statinius, nes šie statiniai buvo ir yra pažymėti į bylą pateiktuose žemės sklypų planuose, apie juos buvo žinoma ir savivaldybei. Medžiagų pirkimą patvirtinantys daugiau kaip 10 metų senumo dokumentai nėra išlikę, todėl jų pateikti nebuvo įmanoma. Liudytojas V. Z. parodė, kad statiniai nebuvo įregistruoti registre dėl to, kad Tauragės rajono savivaldybė vilkino klausimo dėl žemės sklypo suformavimo sprendimą, tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2010-09-30 pažyma Nr. 4D-2010/4-446 (b. l. 259–261).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Herantas“ prašo palikti nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2012-05-30 sprendimą, pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus reikalavimus atmesti. Nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja 1998-02-13 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu 1987 m. statybos ginčo statinių (kiemo statinių) neįgijo, o jokio kito pagrindo, kuriuo būtų įgijusi 1987 m. statybos ginčo statinius, pareiškėja nepateikė. Teismas neprivalėjo nurodyti, kam priklauso nuosavybės teisė į apeliantės nurodytus statinius. Teismas nustatė, kad tie statiniai šią dieną nepriklauso būtent BUAB „Kiaunė“, o kam jie priklauso, teismas šioje byloje neprivalėjo ir negalėjo nustatyti. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta, o pareiškėja nepateikė jokių ginčo objektus statybos būdu pagrindžiančių leistinų įrodymų – statybos leidimų, priėmimo naudoti aktų. Pažymi, kad teismo posėdžio metu pats liudytojas V. Z. patvirtino, kad jis nesikreipė ir neprašė jokių leidimų dėl ginčo statinių statybos iš jokių valstybinių institucijų, todėl statydamas ginčo statinius jokių leidimų ir neturėjo. Pareiškėjai 1999 m. statant aikšteles ir inžinerinius tinklus buvo būtinas statybos leidimas. Be to, jai nepriklausė žemės sklypas, kuriame ji tariamai statė ginčo statinius, tai patvirtina faktą, kad pareiškėjai negalėjo būti išduotas teisėtą statybą patvirtinantis dokumentas – statybos leidimas. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji sukūrė ginčo statinius, t. y. neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo. Ji turėjo paneigti prezumpciją, kad jeigu ginčo statiniai ir egzistuoja, tai jie priklauso žemės sklypo savininkui, šiuo atveju valstybei, tačiau šios prezumpcijos nepaneigė, todėl neįrodė, kad ginčo statiniai priklauso būtent pareiškėjai, bet ne žemės sklypo savininkui (b. l. 266–271).

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantė BUAB „Kiaunė“ CPK 444 str. 2 d. 5 p. pagrindu kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad BUAB „Kiaunė“ nuosavybės teise priklauso pareiškime nurodyti nekilnojamojo turto objektai, esantys adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantė BUAB „Kiaunė“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestas.

CPK 444 str. 2 d. 5 p. numatytas pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas siejamas su šių sąlygų egzistavimu: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 str. nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti (CPK 444 str. 1 d., 445 str.).

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad apeliantė neįgijo dalies pareiškime nurodytų statinių iš UAB „Tauragės keramika“. CK 4.47 str. 1 p. numato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius. Iš bylos duomenų matyti, kad BUAB „Kiaunė“ 1998-02-13 pirkimo–pardavimo sutartimi įrodinėjo nuosavybės teisę į 1987 m. statybos nekilnojamąjį turtą: 2100 kv. m betoninės dangos kiemo aikštelę, 570 kv. m betoninių plokščių dangos kiemo aikštelę, 200 m ilgio lauko drenažo trasą, 880 kv. m betoninės dangos kiemo aikštelę, 115 m ilgio fekalinę kanalizaciją, 320 m ilgio lietaus kanalizaciją, 90 m ilgio lauko drenažo trasą prie pastato. Šis nekilnojamasis turtas neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų matyti, kad UAB „Kiaunė“ 1998-02-13 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo buitines–technines patalpas ir sandėlį, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuos, beje, 2008-01-02 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perleido AB „SEB lizingas“ (b. l. 191–199). Bylos nagrinėjimo metu buvęs V. Z. IĮ „Kiaunė“ (dabar – BUAB „Kiaunė“) savininkas V. Z. patvirtino, kad iš UAB „Tauragės keramika“ pirko buitines patalpas ir sandėlį. Šią aplinkybę patvirtina ir UAB „Kertė“ turto įvertinimo metu pagal užsakovės BUAB „Kiaunė“ žodinį paaiškinimą nustatytos aplinkybės, kad vertinamasis turtas, adresu (duomenys neskelbtini), yra BUAB „Kiaunė“ priskirtos teritorijos ribose, kur stovi iki 2008-01-02 bendrovei nuosavybės teise priklausę sandėliavimo ir buitinės–techninės paskirties pastatai (b. l. 33). Nustačius, kad pirkimo–pardavimo sutartyje, kuria apeliantė įrodinėja savo nuosavybės teisę į statinius, neaptarti ir kiemo statiniai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime konstatavo, kad 1998-02-13 pirkimo–pardavimo sutartis negali būti pagrindas pripažinti apeliantei BUAB „Kiaunė“ nuosavybės teisę į dalį pareiškime nurodomo nekilnojamojo turto.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad minėti ginčo statiniai nepriklauso būtent BUAB „Kiaunė“, kuri kreipėsi dėl statinių valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo BUAB „Kiaunė“, neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl minėtų statinių savininkų ir nustatyti nuosavybės teisę kitiems asmenims.

              Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad 1999 m. statybos pareiškime nurodomą nekilnojamąjį turtą – 500 kv. m betoninės dangos kiemo aikštelę, 370 kv. m asfalto dangos kiemo aikštelę, 3400 kv. m kiemo aikštelę su žvyro danga ir 700 m ilgio inžinerinius vandentiekio tinklus – įgijo sukurdama statybos būdu. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą (CK 4.47 str. 4 p.). Įvertinęs bylos medžiagą, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl apeliantės BUAB „Kiaunė“ nuosavybės teisės į minėtus 1999 m. statybos pastatus. Bylos duomenys patvirtina, kad žemės sklypo savininkė yra Tauragės rajono savivaldybės administracija. Vien statinių pažymėjimas žemės sklypų planuose ir statinių sukūrimo – statybos, kaip proceso, apeliantės lėšomis įrodinėjimas liudytojo V. Z. parodymais nepavirtina šių statinių statybos teisėtumo (legalumo) ir taip nelemia nuosavybės teisės įgijimo vienu iš CK 4.47 str. įvardytų pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pažymi, kad nagrinėjamos civilinės bylos ir civilinės bylos, kurioje pateiktais išaiškinimais remiasi apeliantė, faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. Z. parodė, kad aikšteles platino, didino, išasfaltavo, išbetonavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nepateikta nuosavybės teisės atsiradimą į minėtus statinius patvirtinančių objektyvių leistinų įrodymų – statybos leidimų, priėmimo naudoti aktų. Paminėtų statinių statybos metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 18 str. 1 d. numatė, kad statiniai Lietuvos Respublikoje gali būti statomi arba griaunami tiktai gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti. Tuo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 2 d. reglamentavo, kad statinys – pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.), statinio sklypas ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra pastoviai tvirtai sujungta su žeme. Tai gyvenamieji namai, pramonės, transporto, žemės ūkio, komercijos, sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, valstybės valdžios institucijų, visuomeninių organizacijų ir kiti pastatai, taip pat tiltai, viadukai, pėsčiųjų perėjos, tuneliai, vandentiekio bokštai, rezervuarai, hidrotechnikos įrenginiai, vandens ir nuotekų valymo įrenginiai, pylimai, atraminės sienutės, keliai, gatvės, aikštės, inžineriniai tinklai, monumentalios skulptūros ir kt. Atsižvelgiant į tai matyti, kad minėtų inžinerinių tinklų ir kiemo aikštelių statybai buvo reikalingi statybą leidžiantys dokumentai. Tokių dokumentų buvimo ir vėlesnio praradimo apeliantė neįrodė. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė neįrodė nuosavybės teisės į minėtus nekilnojamuosius daiktus įgijimo įstatymų nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra visų juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui būtinų sąlygų. Skundžiamojo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o Tauragės rajono apylinkės teismo       2012-05-30 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

              n  u  t  a  r  i  a :

              Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                              Eugenija Morkūnienė