Baudžiamoji byla Nr. 2K-20-1073/2023

                                                                Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00305-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.6.1; 1.2.14.5.2; 1.2.29.1.1 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Aleno Piesliako ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams, 300 straipsnio 1 dalį – areštu keturiasdešimt penkioms paroms, 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant vienai arešto parai, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį E. A. G. per visą laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai priteista solidariai iš E. A. G. ir UAB „O“ Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžetui 24 873,32 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 28 d. nutartis, kuria nuteistojo E. A. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmestas. Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. nuosprendis pakeistas. 

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies kaltinimo E. A. G. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį pašalinta aplinkybė, kad E. A. G. neteisėtai vertėsi finansine veikla.

Nuosprendžio aprašomosios dalies kaltinime nustatyta, kad E. A. G. nuo 2006 m. birželio 9 d., būdamas UAB „O“ direktorius, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. kovo 2 d. UAB „O“ patalpose <...> tokiu būdu versliškai ėmėsi ūkinės, profesinės veiklos neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, ir gavo pajamų.

Nuosprendžio aprašomosios dalies kaltinime nustatyta, kad E. A. G. apgaule UAB „O“ naudai įgijo didelės – 24 645,13 Eur vertės svetimą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priklausantį turtą (lėšas).

Priteistas civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys sumažintas iki 24 645,13 Eur.

Kitos nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas juridinis asmuo UAB „O“, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       E. A. G. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad, nuo 2006 m. birželio 9 d. būdamas UAB „O“ direktorius, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. kovo 2 d. UAB „O“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad „verstis odontologijos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę odontologas, turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą galiojančią licenciją. Verstis odontologijos praktika odontologas gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti odontologijos praktikos paslaugas“, ir Odontologijos praktikos licencijavimo taisyklių, patvirtintų 2004 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-624, 42 punkto nuostatas, kuriose nurodyta, kad „gydytojas odontologas gali verstis odontologijos praktika pagal licencijoje nurodytą profesinę kvalifikaciją tik tapęs Rūmų nariu ir tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti odontologijos praktikos paslaugas“, neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę verstis odontologijos praktika, neteisėtai teikė gydytojo odontologo implantavimo ir kitas odontologijos paslaugas ne mažiau kaip 78 asmenims (kurie išvardyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 2–5 lapuose) ir iš šios veiklos gavo pajamų, ne mažiau kaip 55 592,70 Eur, įskaitant UAB ,,O“ Kauno teritorinės ligonių kasos kompensuotas sumas. Taip E. A. G. versliškai ėmėsi ūkinės, profesinės veiklos, neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga.

2.       Taip pat E. A. G. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad UAB „O“ patalpose laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. spalio 28 d., suteikęs pacientams gydytojo odontologo paslaugas, neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę verstis gydytojo odontologo praktika, suklastojo tikrus dokumentus – A. S., A. O. O., J. S., R. B., M. P., A. Z., J. R., D. B., J. B., V. R., L. J. asmens sveikatos istorijas ir A. K. asmens sveikatos istorijos įdėtinį lapą. Taip E. A. G., pažeisdamas 1999 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. 515 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apskaitos ir atskaitomybės tvarkos“, kad gydytojai odontologai, gydytojai odontologai specialistai, kaip ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, turi pildyti asmens sveikatos istoriją (forma Nr. 025-043/a), ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. V-l „Dėl Numerio sveikatos specialisto spaudui suteikimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, kad visi įrašai asmens sveikatos istorijoje bei kituose medicinos dokumentuose turi būti tvirtinami sveikatos priežiūros specialisto spaudu, pirmiau išvardytuose dokumentuose padarydamas tikrovės neatitinkančius įrašus, kad paslaugas atliko gydytojas J. V., ir tai patvirtindamas J. V. vardu išduotu antspaudu, o A. Z., J. R., J. B. asmens sveikatos istorijų įdėtiniuose lapuose į ambulatorinę kortelę, skiltyje „Anamnezė, objektyvūs duomenys, gydymas ir paskyrimai“ po rankraštiniu tekstu, bei A. K. įdėtiniame lape, stulpelyje „Diagnozė“, po rankraštiniu tekstu, pasirašydamas savo parašu ties J. V. vardiniu atspaudu, nors tikrovėje paslaugas atliko jis pats, neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę verstis gydytojo odontologo praktika, suklastojo tikrus dokumentus.

3.       Taip pat E. A. G. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. UAB „O“ patalpose neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę verstis gydytojo odontologo praktika, ir atlikęs gydytojo odontologo paslaugas, taip pat UAB „J“ (duomenys neskelbtini) medicinos punkte, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę verstis gydytojo odontologo praktika, ir atlikęs gydytojo odontologo paslaugas šių asmenų asmens sveikatos istorijose padarė įrašus apie suteiktas paslaugas, juos patvirtino svetimu gydytojo J. V. vardiniu antspaudu, nors tikrovėje odontologijos paslaugas šiems asmenims suteikė jis pats, neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę verstis gydytojo odontologo praktika, o vienam asmeniui jo asmens sveikatos istorijoje padarė įrašus apie atliktas paslaugas, juos patvirtino svetimu gydytojo J. V. vardiniu antspaudu, nors tikrovėje jos nebuvo suteiktos, šių dokumentų su tikrovės neatitinkančiais duomenimis pagrindu užpildė – taip suklastojo ir panaudojo – 2013 m. sausio 10 d., 2013 m. vasario 10 d., dvi 2013 m. kovo 10 d., 2013 m. balandžio 10 d., 2013 m. gegužės 9 d., dvi 2013 m. birželio 10 d., dvi 2013 m. liepos 10 d., 2013 m. lapkričio 10 d., 2013 m. gruodžio 10 d., dvi 2014 m. vasario 10 d., dvi 2014 m. gegužės 10 d., dvi 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 10 d., dvi 2014 m. rugsėjo 9 d., dvi 2014 m. lapkričio 6 d., 2014 m. gruodžio 5 d., 2015 m. sausio 9 d. UAB „O“ suteiktų dantų protezavimo paslaugų asmens lėšomis ataskaitas, o A. A. Ž., I. V., R. V., R. J., M. B., J. S., nežinodami, kad E. A. G., neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę verstis gydytojo odontologo praktika, suteikė jiems gydytojo odontologo paslaugas, ir nežinodami, kad už E. A. G. suteiktas odontologijos paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto teritorinės ligonių kasos jiems negali būti kompensuotos protezavimo išlaidos, nes jis nebuvo registruotas Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos (SVEIDRA) administravimo ir apskaitos posistemyje METAS, patys 2015 m. gegužės 26 d., 2015 m. gegužės 28 d., 2015 m. liepos 14 d., 2015 m. rugsėjo 16 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. kovo 2 d. pateikė prašymus kompensuoti dantų protezavimo išlaidas ir apmokėjimą patvirtinančius dokumentus Kauno ir Panevėžio teritorinei ligonių kasai lėšoms išmokėti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Šių dokumentų pagrindu Kauno teritorinė ligonių kasa išmokėjo į UAB „O“ sąskaitą ir pacientų nurodytas sąskaitas iš viso 24 182 Eur (už B. B., G. D., M. G., L. G., B. G., E. G., R. L., V. J., P. K., A. K., A. K., A. A. Ž., M. L., B. M., L. N., A. O. O., J. P., G. R., R. A. R., J. S., M. K. T., A. Ū., E. U., M. V., N. Ž., D. B., M. P., J. R., A. S., V. R., A. Z., O. B., A. P., A. P., J. B., B. S., M. I. B., B. V., S. B., F. P., K. B., A. G., J. G., O. K., R. J. L., I. R., J. S., V. Č., S. K., J. M., E. D. S., V. V., R. V., R. J., M. B., I. V. suteiktas paslaugas). O V. A. ir J. S., vadovaujantis Dantų protezavimo paslaugų teikimo ir išlaidų kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto tvarkos aprašu, patvirtintu sveikatos apsaugos ministro 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. V-899 nuostatomis, dantų protezavimo išlaidos (iš viso 691,32 Eur) būtų kompensuojamos atėjus eilei. Taip E. A. G., suklastodamas ir panaudodamas UAB „O“ suteiktų dantų protezavimo paslaugų asmens lėšomis ataskaitas, apgaule UAB „O“ naudai įgijo didelės – 24 645,13 Eur vertės svetimą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priklausantį turtą (lėšas), taip padarė Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui didelės vertės – 24 645,13 Eur turtinę žalą. 

4.       Taip pat E. A. G. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nuo 2006 m. birželio 9 d., būdamas UAB „O“ direktorius, UAB „O“ patalpose, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „už valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės, nevalstybinės organizacijos, privataus juridinio asmens veiklos dokumentų išsaugojimą reikiamą laiką atsako vadovas“, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui“, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, privalėdamas garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą, apgaulingai tvarkė 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. birželio 4 d. laikotarpio UAB „O“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „O“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.       Kasaciniu skundu nuteistojo E. A. G. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius prašo panaikinti skundžiamus Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 28 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo

5.1.                      Šioje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir E. A. G. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliacinio skundo argumentai, susiję su E. A. G. nuteisimu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, išnagrinėti neišsamiai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o įrodymai vertinti neišsamiai ir šališkai, neištyrus visų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas). Apeliacinės instancijos teismas iš kaltinimo pašalino stambaus masto požymį, palikdamas tik vieną iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų požymių, kurių bent vienas yra būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, t. y. versliškumą. Tačiau verslo, kaip vykstančio reiškinio, objektyvus konstatavimas yra neatsiejamas nuo aiškiai nustatyto siekio gauti pajamų ir jų gavimo. O E. A. G. atveju objektyviai niekaip nenustatytas ne tik jam spėjamai priskiriamų pajamų dydis, su tuo sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, bet ir pats faktas, kad E. A. G. už savo neteisėtą veiklą iš viso gavo kokias nors pajamas.

5.1.1.                      E. A. G. pripažino, kad neteisėtai ėmėsi profesinės veiklos neturėdamas licencijos, kuriai ji reikalinga, tačiau nuosekliai neigė gavęs piniginį ar kitokį atlygį iš asmenų, kuriems suteikė gydytojo odontologo paslaugas. Pirmosios instancijos teismas paliko neišspręstą klausimą, ar nuosprendyje nurodytas sumas 63 asmenys sumokėjo E. A. G., ar UAB „O“, nurodydamas, kad pinigai galėjo būti sumokėti arba kaltinamajam, arba bendrovei (pinigus sumokėjus UAB „O“, šios įmokos neturėtų būti vertinamos kaip E. A. G. asmeninės pajamos, gautos vykdant neteisėtą veiklą). Tai rodo, kad teismas darė vien prielaidą apie tai, jog sumos galėjo būti mokamos nuteistajam, neturėdamas jokių faktinių duomenų tokiai išvadai pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys ir į pinigų sumų, kurios nuosprendyje nurodytos kaip asmenų, kuriems nuteistasis neteisėtai teikė paslaugas, sumokėtos jam arba UAB „O“, itin didelius nesutapimus su nuosprendyje nurodytais duomenimis, pagrindžiančiais tokių sumų sumokėjimą, t. y. mokėjimo dokumentais ir asmenų, kuriems buvo suteiktos neteisėtos paslaugos, parodymais (išdėstyti kasacinio skundo 4–5 lapuose).

5.1.2.                      Taip pat pažymėtina, kad versliškumo konstatavimas, nesant objektyvių duomenų apie pajamas, paverčia beprasmiu Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 127 straipsnį ir ištrina aiškiai nubrėžtą ribą tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės. Nors skundžiamoje nutartyje teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius argumentus, kodėl E. A. G. veika negali būti kvalifikuojama kaip administracinis nusižengimas, tačiau vertinant šią aplinkybę nuosprendyje tik lakoniškai nurodyta, jog nustačius versliškumo ir stambaus masto požymius taikoma baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė. Tai nėra išsamūs argumentai. Pats apeliacinės instancijos teismas šių apeliacinio skundo argumentų skundžiamoje nutartyje neanalizavo ir nevertino, niekaip neatskleisdamas, kodėl jie atmetami. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas tokių formuluočių kaip „išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra“, „platūs ryšiai su tiekėjais“, „aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška“, „didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti“ ir pan. nevartojo ir tokių veiksmų E. A. G. nepriskyrė bei nenurodė jų kaip nustatytų ir leidusių konstatuoti kvalifikuojančią aplinkybę versliškumą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio argumentus keitė savais, t. y. tokiais, kuriais pirmosios instancijos teismas savo išvadų negrindė ir apie kuriuos apeliantas, skųsdamas nuosprendį, žinoti negalėjo.

5.2.                      Netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą E. A. G. nepagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Aplinkybės aiškiai patvirtina, kad nuteistojo veiksmai, susiję su nurodytų dokumentų pildymu, nepagrįstai įvertinti kaip atitinkantys nurodytus BK 300 straipsnio dispozicijoje. Remiantis specialistų išvadomis, būtent E. A. G. padarytų įrašų apie pacientų gydymo eigą nėra pagrindo vertinti kaip melagingų ar neatitinkančių tikrovės, dėl to akivaizdu, jog išvada apie dokumentų suklastojimą grindžiama vien nuostata, kad E. A. G. padarė tikrovės neatitinkančius įrašus, jog paslaugas atliko gydytojas J. V., tokią aplinkybę teigiančius įrašus dar ir patvirtindamas minėto gydytojo vardu išduotu antspaudu. Tačiau jokiuose nurodytuose dokumentuose nėra jokių nuteistojo darytų įrašų, kad paslaugas atliko gydytojas J. V., kaip ir iš viso tokio turinio įrašų. Šie apeliacinio skundo argumentai skundžiamoje nutartyje liko neišnagrinėti ir niekaip neįvertinti. Nė vienas praeityje su UAB „O“ darbo santykiais susijusių liudytojų neparodė, kad būtų matęs nuteistąjį antspauduojant kokius nors dokumentus gydytojo J. V. vardiniu antspaudu. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi vien liudytojo J. V. parodymais, kad jis tuščių blankų niekuomet nėra antspaudavęs, niekaip neatskleisdamas, kokiais objektyviais duomenimis remdamasis atmeta nuteistojo bei liudytojos E. D. parodymus apie šią aplinkybę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje pabrėžiama, jog šioje kaltinimo dalyje nurodomus veiksmus, t. y. įrašus apie gydymo eigą medicininiuose dokumentuose, nuteistasis darė tuo metu, kai vertėsi nurodyta profesine veikla neturėdamas licencijos, todėl šie jo veiksmai teoriškai galėjo būti vertinami vien kaip sudėtinė BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos dalis, bet ne atskira nusikalstama veika. Skundžiamoje nutartyje niekaip neatskleista, kodėl paslaugų teikimas neturint licencijos vertinamas kaip veika, nustatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje.

5.3.                      Apeliacinis skundas dėl nuteistojo pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį taip pat išnagrinėtas esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepaneigė ir niekaip nekritikavo nepagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų apie tai, kad tie patys pinigai laikomi ir neteisėtomis pajamomis, asmens gautomis savo naudai darant BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą, ir to paties asmens sukčiavimo būdu juridinio asmens naudai įgytu turtu darant BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pats surašė naują kaltinimą, kuriame iš kaltinimo dalies pagal BK 202 straipsnį pašalino teiginį apie E. A. G. tariamai gautas 55 592,70 Eur pajamas, verčiantis neteisėta veikla neturint licencijos, bei perteklines nuosprendyje nurodytas aplinkybes, susijusias su gautomis pajamomis, tačiau jokių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neįžvelgė. Apeliacinės instancijos teismas tik deklaravo, kad tikslina kaltinimą, tačiau suformavo iš esmės savą, naują kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, jo esmė – kad nuteistasis, suklastodamas ir panaudodamas UAB „O“ suteiktų dantų protezavimo paslaugų asmens lėšomis ataskaitas, apgaule UAB „O“ naudai įgijo didelės – 24 645,13 Eur vertės svetimą turtą. Pažymėtina, kad byloje nėra kategoriškai ir neginčijamai įrodyta, jog nuteistasis tiesiogine tyčia siekė būtent apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą kito naudai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas išdėstė, kad E. A. G. apgaulė pasireiškė vien tuo, jog jis, neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę verstis gydytojo odontologo praktika, atliko gydytojo odontologo paslaugas kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nurodytiems asmenims, tačiau niekaip neatskleidė, kokie duomenys patvirtina nuteistojo veiksmuose buvus šios nusikalstamos veikos požymius.

5.4.                      Taip pat byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas dėl E. A. G. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. 

5.4.1.                      Sutiktina, kad byloje esančioje 2016 m. vasario 22 d. specialisto išvadoje yra nustatyta dalis buhalterinės apskaitos trūkumų, tačiau nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir kad tai darė būtent bendrovės direktorius, kuris šiuo atveju ir buvo atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi nuteistasis dėl šios kaltinimo dalies pripažintas kaltu ne specialisto išvadoje esančių duomenų pagrindu, o faktiškai vien UAB „O“ dviejų buvusių darbuotojų – buhalterės B. J. ir administratorės Z. Ž. – parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs faktiniai bylos duomenys. Skundžiamame nuosprendyje niekaip neatskleista, kodėl liudytojos B. J. parodymai vertinami kaip nuteistojo tariamos kaltės įrodymas ir kodėl būtent šių parodymų pagrindu padaryta išvada, jog nuteistojo ir B. J. darbiniai santykiai vertintini kaip situacija, kai apgaulingai apskaitai vesti įmonės vadovas panaudoja nekaltą asmenį. Nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje tokios formuluotės nėra. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatskleidė, kokius apgaulingus dokumentus, kuriais remdamasi B. J. tvarkė apskaitą, nuteistasis jai neva pateikė. Be to, skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog nuteistasis kaip UAB „O“ vadovas buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir iš tiesų įvykdė savo pareigą organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau, nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas vis tiek laikėsi nuostatos, jog E. A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai ir teisėtai, ir šią išvadą iš esmės grindė vien liudytojų B. J. ir Z. Ž. parodymais, o paties nuteistojo parodymus visiškai atmetė.

5.4.2.                      Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys tai, jog dirbdama buhaltere UAB „O“ B. J. tuo pačiu metu teikė analogiškas paslaugas dar keliolikai įmonių, kurių didžioji dalis jų veiklą tikrinusių įstaigų buvo pripažintos buhalterinę apskaitą tvarkančiomis netinkamai. Šie duomenys nei skundžiamame nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyti ir į juos niekaip neatsižvelgta vertinant šios liudytojos parodymų patikimumą. Nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra jokių formuluočių apie nekalto asmens, kuris atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, panaudojimą apgaulingai apskaitai vesti, tokio asmens suklaidinimas vertintinas kaip tarpinis vykdymas.

5.4.3.                      Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad savo pareigą organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą nuteistasis įvykdė, t. y. įmonėje dirbo buhalterė, kuri pagal įstatymą tapo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą ir realiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Pareigos organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą įvykdymą skundžiamoje nutartyje pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. E. A. G. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „O“ direktorius, minėtu laikotarpiu apgaulingai tvarkė šios bendrovės buhalterinę apskaitą. Tačiau, remiantis tuometine įstatymo leidėjo valia ir teismų praktika, direktorius netvarkė buhalterinės apskaitos įmonėje esant buhalteriui. Byloje nustatytomis aplinkybėmis E. A. G. galėtų atsakyti už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą tik tuo atveju, jei jis bendrininkavo su įmonės buhaltere ar panaudojo ją kaip nekaltą asmenį buhalterinei apskaitai apgaulingai tvarkyti. Tačiau skundžiamame nuosprendyje tokių formuluočių nėra, o E. A. G. nuteistas kaip nusikaltimo vykdytojas. Taigi nuteistasis akivaizdžiai neatitinka tuo metu įstatymo keltų reikalavimų asmeniui, trauktinam baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, be to, nebuvo nustatytas nei bendrininkavimas, nei tarpinis vykdymas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. A. G. yra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas, yra nepagrįsta ir neturinti teisinio pagrindo, be to, padaryta nesivadovaujant teismų praktika.

6.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. A. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1.                      Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, susijusiais su BK 202 straipsnio 1 dalies sudėties požymių aiškinimu ir taikymu. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė išsamius argumentus dėl versliškumo požymio E. A. G. veiksmuose nustatymo ir, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu baudžiamojo įstatymo normos sudėties požymių aiškinimu ir jos taikymu, pagrįstai konstatavo, kad versliškumas nagrinėjamu atveju tinkamai atskleistas byloje surinktais patikimais, leistinais ir teismo posėdyje ištirtais bei įvertintais įrodymais. Nustačius vieną iš alternatyvių BK 202 straipsnio 1 dalies požymių – versliškumą, kuris savaime nereikalauja nustatyti tikslaus iš neteisėtos veikos gauto pajamų dydžio, taip pat pašalinus iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybes, susijusias su gautų pajamų dydžiu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su gautomis pajamomis, reikšmės kvalifikuojant nusikalstamą veiką neturi. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad E. A. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, t. y. apgaulingą apskaitos tvarkymą. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tik nedidelė dalis pajamų buvo fiksuojama oficialioje buhalterijoje. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant odontologijos klinikos pacientus, dalis jų pateikė pinigų priėmimo kvitus, kurie oficialioje buhalterinėje apskaitoje buvo neapskaityti. Taip nuteistojo veiksmai apgaulingai tvarkant bendrovės buhalteriją, dalies odontologinių paslaugų neapskaitymas oficialioje buhalterijoje, lėmė situaciją, kai nustatyti tikslų gautų pajamų dydį nėra galimybės, tačiau pats pajamų gavimo faktas yra įrodytas. Pritartina apeliacinės instancijos teismui, kad versliškumas pasireiškia nuteistojo vykdytos veikos sistemingumu ir nuolatiniu jos pobūdžiu, nes jis, neturėdamas leidimo, versliškai ėmėsi ūkinės ir profesinės veiklos, ją vykdė virš trejų metų – laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. kovo 2 d. – ir neteisėtai suteikė odontologines paslaugas ne mažiau kaip 78 asmenims, taip pat iš šios veiklos gavo pajamų. Pažymėtina, kad, be kitų įrodymų, egzistavusi neoficiali UAB „O“ kasos knyga (kurioje fiksuotos pajamos už suteiktas paslaugas minėtiems asmenims) taip pat patvirtina E. A. G. veiklos sistemiškumą. Be to, nustatyta, kad E. A. G. organizavo parengiamuosius darbus neteisėtai profesinei veiklai vykdyti, kadangi vykdė pacientų dantų apžiūrą, matavimus protezų gamybai, pildė asmens sveikatos istorijas, taip pat teikė duomenis teritorinėms ligonių kasoms, kompensacijoms išmokėti. Be kita ko, nuteistojo neteisėta veikla buvo susijusi su specifine ūkinės ir profesinės veiklos rūšimi, t. y. medicinos paslaugų teikimu žmonių sveikatos (odontologijos) srityje, dėl to faktas, kad odontologines paslaugas pacientams teikia asmuo, neturintis licencijos atlikti tokias paslaugas, savaime yra pavojingas ir atitinkamų padarinių nereikalauja. E. A. G. veiksmuose nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, nustatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementai, todėl baudžiamasis įstatymas nagrinėjamu atveju buvo pritaikytas tinkamai.

6.2.                      Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką dėl tikrų dokumentų suklastojimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai atskleidė BK 300 straipsnio 1 dalies turinį ir normos taikymo aspektus, o apeliacinės instancijos teismas su tokiu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu sutiko ir nenustatė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų taisyklių pažeidimų. Pabrėžtina, kad nuteistasis, pildydamas UAB „O“ pacientų sveikatos korteles, jose padarytus įrašus apie suteiktas paslaugas patvirtino gydytojo J. V. antspaudu. Be paties nuteistojo parodymų, nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kad asmens sveikatos kortelėse J. V. vardu buvo antspauduotų tuščių lapų, byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad liudytojas J. V. turėjo pagrindą apkalbėti nuteistąjį, todėl teismai pagrįstai atmetė nuteistojo teiginius. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad dėl nuteistojo padarytų įrašų pacientų sveikatos kortelėse nurodyti duomenys sudarė regimybę, jog aprašytas paslaugas atliko būtent gydytojas J. V., nors pastarasis teigė, kad tokių paslaugų neatliko ir minėtų įrašų nedarė, o tikrovėje paslaugas atliko E. A. G., neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę verstis gydytojo odontologo praktika. Taip dėl nuteistojo veiksmų minėtuose dokumentuose buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, kuria neteisėtai iškraipyti juridiniai faktai, neva odontologo paslaugas suteikė teisę verstis gydytojo odontologo praktika turintis asmuo. Taip pat nesutiktina ir su kasacinio skundo teiginiu, kad įrašų apie gydymo eigą medicininiuose dokumentuose darymas turėjo būti E. A. G. inkriminuotas kaip sudėtinė BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos dalis. Šiuo atveju nuteistojo veiksmai darant įrašus pacientų sveikatos istorijos kortelėse apie suteiktas paslaugas nebuvo sudedamoji BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo dalis, tie veiksmai nebuvo prielaida įvykdyti šį nusikaltimą. Nusikaltimas pasireiškė tuo, kad pacientams paslaugos buvo teikiamos neturint licencijos tokiai veiklai, o dokumentų užpildymas buvo paskesni nuteistojo veiksmai, kurie būdavo atliekami atskirai, jau baigus realizuoti BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos požymius, t. y. neteisėtai suteikus paslaugas. Taigi E. A. G. suklastotuose dokumentuose įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys faktai sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius, šiuo atveju tai pasireiškė ir realiu dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumo bei patikimumo pažeidimu ir veika pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkančia BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką ir vertinama kaip nepavojinga.

6.3.                      Taip pat atmestini skundo argumentai, susiję su nuteistajam inkriminuota BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika. Žemesnės instancijos teismai nustatė, kad lėšas teritorinės ligonių kasos (toliau – ir TLK) pervedė kaltinime nurodytiems asmenims, nes buvo suklaidintos būtent nuteistojo, kai šis pateikė suklastotas UAB „O“ suteiktų dantų protezavimo asmens lėšomis ataskaitas, t. y. dėl nuteistojo panaudotos apgaulės sukčiaujant. Tarp UAB „O“ ir Kauno teritorinės ligonių kasos buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie atsirado sudarytos sutarties pagrindu. Byloje nustatyta, jog E. A. G. žinojo, kad neturi teisės verstis profesine veikla – odontologo praktika ir kad nėra įtrauktas į Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos (SVEIDRA) administravimo ir apskaitos posistemį METAS. Taigi jis žinojo, kad neatitinka subjekto, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka galimas išlaidų už odontologines paslaugas mokėjimas PSDF biudžeto lėšomis, reikalavimų. Vis dėlto suteikęs odontologines paslaugas asmenims, po to dalį šių asmenų įtraukė į UAB „O“ suteiktų dantų protezavimo asmens lėšomis ataskaitas, jas suklastojo ir žinodamas, kad jose nurodyta tikrovės neatitinkami informacija, pateikė šias ataskaitas teritorinėms ligonių kasoms kartu su šių ataskaitų pagrindu išrašytomis sąskaitomis faktūromis. Būtent šių ataskaitų pagrindu ligonių kasoms ir kilo pareiga pervesti pinigus, kurių be apgaulės nebūtų kilę pareigos pervesti. Tokie nusikalstami veiksmai buvo padaryti tiesiogine tyčia, turint tikslą, panaudojus suklastotus dokumentus (ataskaitas), neteisėtai UAB „O“ naudai gauti turtinės naudos. Šiuo atveju lėšos, pervestos tiek į bendrovės banko sąskaitą, tiek į atskirų pacientų banko sąskaitas jau po atliktų procedūrų, pagrįstai pripažintos turtu, kuris nuteistajam yra svetimas, nes nei jis, nei trečiasis asmuo, kurio naudai buvo veikiama (bendrovė), jokių teisių į jį neturėjo.

6.4.                      Priešingai nei teigia kasatorius, nuteistojo veiksmai teismų tinkamai kvalifikuoti kaip nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, vykdytojo. Vien tai, kad UAB „O“ buhalterinę apskaitą tvarkė pasamdyta buhalterė, savaime nereiškia, jog nuteistasis negalėjo būti BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektas. Šioje byloje E. A. G. kaip įmonės vadovo baudžiamosios atsakomybės už apgaulingą apskaitos tvarkymą sąlygos yra nustatytos pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais – liudytojų B. J., Z. Ž., M. J.-Ž. parodymais, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2016 m. vasario 22 d. specialisto išvada, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais (dokumentais). Dėl byloje nustatytų nuteistojo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 4 d. padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „O“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Nors nuteistasis teigia, kad jis bendrovės buhalterei pateikė visus reikiamus dokumentus apskaitai vykdyti ir apie egzistavusius bendrovėje neoficialius buhalterinės apskaitos žiniaraščius jam nebuvo žinoma, tačiau pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo teiginius nuosprendyje motyvuotai paneigė, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių parodymus, tiek rašytinius įrodymus, kiekvieną atskirai ir kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės reikšmės ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę apgaulingai tvarkius UAB „O“ buhalterinę apskaitą. Teismas taip pat motyvuotai paneigė nuteistojo versiją, esą jis nežinojo apie įmonėje vedamą neoficialią buhalteriją. Pažymėtina, kad liudytojų B. J., Z. Ž., M. J.-Ž. parodymai yra tinkami įrodymai E. A. G. kaltei pagrįsti, nes jie yra detalūs, nuoseklūs, papildantys vienas kitą ir aplinkybių, dėl kurių būtų siekiama apkalbėti nuteistąjį, nenustatyta.

6.5.                      Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas išsamiai, nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių jo argumentų – tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, nurodyta, kodėl skundo argumentai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai išanalizavęs šios bylos įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, išnagrinėjo esminius apeliacinio skundo argumentus ir pateikė dėl jų išsamiai pagrįstas išvadas, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7.       Nuteistojo E. A. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

8.       Šioje byloje susiklostė tokia teisinė situacija, kai nuteistojo 2019 m. teiktas kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos buvo tenkintas iš dalies ir byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Po šios instancijos teismo sprendimo nuteistasis vėl teikia kasacinį skundą, kuris yra grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir ankstesnis, todėl kasacinės instancijos teismui visų pirma kyla pareiga patikrinti, ar anksčiau kasacinės instancijos teismo nustatytos klaidos buvo ištaisytos.

9.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 22 d. nutartyje Nr. 2K-60-489/2020, išanalizavus žemesniųjų instancijų teismų motyvus dėl BK 202 ir 182 straipsnių taikymo ir aiškinimo, nurodyta, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Kasacinės instancijos teismas nustatė, kad teismas nepasisakė dėl svarbiausių apeliacinio skundo prašymų ir esminių argumentų, nenurodė pakankamai motyvų, kodėl skundas atmetamas, taip pažeidė tiek BPK 320 straipsnio 3 dalies, tiek BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Tokiu atveju laikoma, kad skundas liko tinkamai neišnagrinėtas. Atitinkamai kasacinės instancijos teismas nurodė, kad į dalį argumentų dėl BK 182 straipsnio, 202 straipsnio taikymo, administracinės atsakomybės atribojimo liko neatsakyta arba atsakyta neišsamiai ir pasirinktinai.

10.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 22 d. nutartyje Nr. 2K-60-489/2020 nurodyti trūkumai buvo ištaisyti. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, sutikslino dalį kaltinimų ir juos pagrindė įrodymų visuma.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo

11.       BK 202 straipsnis nustato atsakomybę už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Atitinkamai jis suskirstytas į dvi dalis, kurių pirmoje baudžiamoji atsakomybė kyla už vertimąsi teisėta veikla, tik vienu įstatyme ar teismų praktikoje uždraustu būdu – neturint licencijos ar kitu neteisėtu būdu, teismų praktikoje įvardijant tokias alternatyvas: 1) neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; 2) imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus); 3) akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; 4) licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-58/2013, 2K-174/2012, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-490/2010, 2K-147/2010, 2K-388/2009, 2K-218-1073/2020).??? Taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos sąsajumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016, 2K-7-358-303/2015, 2K-7-102-222/2018).

12.       Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nustatytas ir įrodytomis pripažintas aplinkybes konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog E. A. G. veikloje nėra stambaus masto požymio, atitinkamai patikslino, kad jis neteisėtai vertėsi ūkine profesine veikla. Teismas tinkamai nurodė, kad ūkinė veikla – įvairiausia gamybinė veikla, susijusi su prekių gaminimu, pardavimu bei paslaugų teikimu, o profesinė veikla – tam tikros profesijos asmens teikiamos jo profesijos srities paslaugos. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas nustatytas faktines bylos aplinkybes pagrįstai pripažino atitinkančiomis ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę. Šiame kontekste pabrėžtina:

12.1.                      Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos ir burnos priežiūros praktikos įstatymo (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) 4 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad verstis odontologijos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę odontologas, turintis šio įstatymo įtvirtinta tvarka išduotą galiojančią licenciją. Verstis odontologijos praktika odontologas gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti odontologijos praktikos paslaugas. Gydytojas odontologas rezidentas verstis odontologijos praktika pagal rezidentūros studijų programą gali tik įstaigoje, kurioje atlieka rezidentūrą, ir tik prižiūrimas odontologo rezidento vadovo. Taigi specialisto odontologo veiklos teisėtumui taikomas dvigubas reikalavimas – tiek pačiam, tiek jo veiklos įstaigai turėti reikiamas licencijas. 

12.2.                      Nagrinėjamai bylai aktualiu metu galiojusios Odontologijos praktikos licencijavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-624, (toliau – Taisyklės) nustatė odontologijos praktikos licencijos išdavimo odontologui, atsisakymo išduoti licenciją, licencijos galiojimo sustabdymo, licencijos galiojimo sustabdymo panaikinimo, licencijos galiojimo panaikinimo, licencijos dublikato išdavimo, licencijos rekvizitų duomenų patikslinimo tvarką, licencijos išdavimo sąlygas ir licencijos sąlygų laikymosi priežiūros tvarką, licencijos turėtojo teises ir pareigas (1 punktas). Atitinkamai nurodė, kad licencijos turėtojas yra odontologas, turintis Lietuvos Respublikos odontologų rūmų išduotą licenciją, patvirtinančią odontologo teisę verstis odontologijos praktika, laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų sąlygų ir reikalavimų (2.4 punktas).

12.3.                      Nagrinėjamu atveju nėra ginčijama, kad E. A. G. neturėjo teisės verstis odontologijos praktika, nes neturėjo reikalingos kvalifikacijos, t. y. ūkinės profesinės veiklos ėmėsi neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga. Pats E. A. G. nurodė, kad 2000 m. baigė Kauno medicinos universitetą ir yra įgijęs medicinos gydytojo kvalifikaciją, tačiau toliau nesimokė ir papildomų kitų kvalifikacijų nėra įgijęs. Odontologines paslaugas jis pradėjo teikti po to, kai perskaitė daug knygų ir lankė tobulinimosi kursus. Iš pradžių plombuodavo tik pažįstamiems, vėliau ratas plėtėsi. Implantacijos kursus pabaigė 2012 m. viduryje. Atitinkamai Kauno apygardos teismo posėdžio 2019 m. balandžio 1 d. protokole jis nurodė, kad prieš metus užsirašė į studijas licencijai gauti (26 t., b. l. 58).

12.4.                      Todėl paslaugų teikimas, neįvykdžius įstatyme keliamų reikalavimų, negavus licencijos verstis odontologo praktika, kuri būtina odontologijos paslaugų rinkoje norintiems veikti ūkio subjektams ir privatiems asmenims, pažeidžia nustatytą ekonomikos ir verslo tvarką ir sąžiningų rinkos dalyvių teises, net ir neatsižvelgiant į tai, kad veiklą, neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, vykdė privatus asmuo įmonėje, kuri turėjo reikiamas licencijas versti odontologijos praktikomis. Todėl šie argumentai pagrindžia ir esminį BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo aspektą – odontologijos praktika yra licencijuojama veikla, o norinčiam šia veikla užsiimti tiek fiziniam (E. A. G. atveju), tiek juridiniam asmeniui licencijai gauti yra keliami atitinkami įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose nurodyti reikalavimai.

13.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrįstu laikytinas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad šiuo atveju E. A. G. veiksmai – ilgalaikis įstatymu įtvirtintų ir jam žinomų reikalavimų ignoravimas, versliškas (nuolat ir sistemingai teikdavo odontologines paslaugas, reklamuodavo teikiamas procedūras, dirbdavo pagal sudarytą darbo grafiką, rūpindavosi užsakomų gaminių pristatymu) užsiėmimas veikla, kuriai keliami specialieji reikalavimai – licencija, rodo tiek asmens, tiek veikos pavojingumą, kuris peržengia administracinės atsakomybės ribas. Todėl keisti dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismo išvadas nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo

14.       Pasisakant dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo, apeliacinės instancijos teismas argumentuotai paneigė apeliaciniame skunde nurodytus teiginius dėl esminės apgaulės požymio nenustatymo, bet kasaciniame skunde jie vėl dėstomi nurodant, kad byloje nėra kategoriškai ir neginčijamai įrodyta, jog nuteistasis tiesiogine tyčia siekė būtent apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą kito naudai.

15.       Be to, kas paminėta apeliacinės instancijos teismo sprendime, būtina pažymėti, kad šią veiką reikia vertinti sistemiškai visame E. A. G. veiklos kontekste. Tam pirmiausia būtina aptarti bendrąsias įstatymu įtvirtinto reguliavimo ir teismų praktikos taisykles, kurios yra suformuotos dėl BK 182 straipsnio bei 300 straipsnio taikymo ir kurios keliamos būtent dantų protezavimo paslaugų gavimui ir kompensavimui.

16.       Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų, kurių baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka nustatyti bent vieną, padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-112/2012). BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-136-976/2022).??? ???Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims) ???(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303-693/2019).

17.       Dokumento suklastojimas (BK 300 straipsnis) – tai veiksmai, kuriais sukuriamas dokumento netikrumas arba jo turinio neteisingumas. Teismų praktikoje tikro dokumento suklastojimas – tai kaltininko veiksmai, kuriais fizinėmis pastangomis pakeičiama dokumente užfiksuota informacija (keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-805/2005, 2K-500/2005) arba teisinga informacija pakeičiama intelektinėmis pastangomis (įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007).

18.       Dantų protezavimo paslaugų teikimo ir išlaidų kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-890 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. V-743 redakcija), (toliau – Aprašas) nustatyta, kad asmuo, pageidaujantis gauti dantų protezavimo paslaugas, kompensuojamas iš PSDF biudžeto, kreipiasi į <...> bet kurios kitos sveikatos priežiūros įstaigos, turinčios licenciją teikti odontologinės priežiūros (pagalbos) paslaugas, odontologą (7 punktas). Gydytojas odontologas, nustatęs, kad asmuo turi teisę į kompensuojamą iš PSDF biudžeto dantų protezavimą ir atitinka indikacijas, sudaro burnos priežiūros bei gydymo planą, su kuriuo asmuo supažindinamas. Gydytojas odontologas išvadą dėl dantų protezavimo reikiamumo pateikia asmeniui medicininių dokumentų išraše (forma Nr. 027/a) (Aprašo 8 punktas). Gavęs TLK pažymą ir sveikatos priežiūros įstaigų sąrašą asmuo (vienas arba su atstovu) per tris mėnesius nuo šių pažymų išsiuntimo datos atvyksta į vieną iš sveikatos priežiūros įstaigų, nurodytų sąraše arba TLK interneto svetainėse, ir su gydytoju odontologu suderina dantų protezavimo paslaugų teikimo jam arba jo atstovaujamajam laiką, mastą ir kitas šių paslaugų teikimo sąlygas (Aprašo 23 punktas). Gavęs šias paslaugas asmuo (arba jo atstovas) pateikia TLK, kurioje jis įrašytas į TLK sąrašą, nustatytos formos prašymą kompensuoti dantų protezavimo išlaidas, pranešimą apie asmens įtraukimą į laukiančiųjų dantų protezavimo TLK sąrašą ir apmokėjimą patvirtinančius dokumentus (sąskaitą faktūrą, pinigų priėmimo kvitą ir kt.) (Aprašo 27 punktas). Dantų protezavimo paslaugų išlaidos kompensuojamos vadovaujantis TLK ir sveikatos priežiūros įstaigų sudarytomis išlaidų kompensavimo sutartimis, kurias TLK sudaro su sveikatos priežiūros įstaigomis, turinčiomis licencijas verstis asmens sveikatos priežiūros veikla bei teikti odontologinės priežiūros (pagalbos) ir (ar) burnos priežiūros paslaugas ir pageidaujančiomis sudaryti tokias sutartis. Dėl to sveikatos priežiūros įstaiga pateikia TLK, kurios veiklos zonai ji priklauso, prašymą sudaryti išlaidų kompensavimo sutartį bei licencijos nuorašą (Aprašo 30 punktas). Atitinkamai UAB „O“ su TLK sudarytos sutarties 2.21 punkte nurodyta, jog įstaiga įsipareigoja ne vėliau kaip kitą dieną informuoti TLK apie gydytojų sąrašų pasikeitimus ir atitinkamai patikslinti duomenis Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos (SVEIDRA) administravimo ir apskaitos posistemyje METAS, o 2.24 punkto nuostatomis buvo įtvirtinta, kad įstaiga įsipareigoja užtikrinti, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nurodytas Sutarties 1 priede, teiktų tik Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos (SVEIDRA) administravimo ir apskaitos posistemyje METAS nurodyti gydytojai.

19.       Taigi, kasatorius, būdamas UAB „O“ įmonės vadovas ir akcininkas, siekdamas pelningos šios įmonės veiklos, kuriai yra svarbus ir TLK pacientų pritraukimas, sąmoningai ignoruodamas savo kvalifikacijos neatitiktį nustatytai tvarkai, ėmėsi veiksmų UAB „O“ naudai. Tai patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad yra įrodyta E. A. G. kaltė dėl to, jog jis, neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę verstis gydytojo odontologo praktika, atliko gydytojo odontologo paslaugas ir pacientų sveikatos istorijose padarė įrašus apie atliktas paslaugas, juos patvirtindamas svetimu gydytojo J. V. vardiniu antspaudu, bei šių dokumentų su tikrovės neatitinkančiais duomenimis pagrindu užpildė UAB „O“ suteiktų dantų protezavimo paslaugų asmens lėšomis ataskaitas ir jas pateikė Kauno teritorinei ligonių kasai, taip pat 6 pacientai, nežinodami, kad E. A. G. neturi licencijos, suteikiančios teisę verstis gydytojo odontologo praktika, ir nežinodami, kad už E. A. G. atliktas odontologijos paslaugas iš PSDF jie negali kompensuoti protezavimo išlaidų, patys pateikė prašymus kompensuoti dantų protezavimo išlaidas, to pagrindu Kauno teritorinė ligonių kasa išmokėjo į UAB „O“ sąskaitą ir pacientų nurodytas sąskaitas 24 645,13 Eur – svetimą PSDF priklausantį turtą.

Dėl BK 222 straipsnio taikymo

20.       Pripažintini nepagrįstais ir kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 222 straipsnio taikymo kasatoriui, nes jie iš esmės grindžiami žemesniųjų instancijų teismų nustatytų ir patikrintų faktinių aplinkybių neigimu siūlant jas aiškinti savaip.

21.       Primintina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-67-942/2022 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-173-495/2021, 2K-157-976/2022 ir kt.). Kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017, 2K-141-697/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

22.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nutarties 59 punkte motyvuotai pagrindė, kodėl E. A. G. yra tinkamas šios veikos subjektas, todėl plačiau šiuo klausimu kasacinės instancijos teismas nepasisakys.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. A. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                Sigita Jokimaitė

Alenas Piesliakas

                                                                Gabrielė Juodkaitė-Granskienė