Administracinė byla Nr. I-512-162/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00150-2013-7

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 74

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 14 d.

Klaipėda

        Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės, Laimutės Jokubauskaitės, sekretoriaujant Živilei Račkauskienei, dalyvaujant atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovui A. K., trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atstovams A. V. ir D. J., trečiųjų suinteresuotų asmenų V. P. T. ir UAB „Konstenerga“ atstovui advokatui A. I., 2013 m. rugsėjo 23 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai ištirti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos norminių aktų – Klaipėdos miesto bendrojo plano ir Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano) – teisėtumą.

        Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą,

n u s t a t ė :

        Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjos Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos prašymą panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (6.5)-2D-128812 ir priimti naują sprendimą – panaikinti Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkį Nr. TT-2 (toliau – ir Potvarkis), 2013 m. vasario 14 d. nutartimi (b.l. 3-6) ir 2013 m. liepos 11 d. patikslinta nutartimi (b.l. 110-113)  nutarė kreiptis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti:

        1) ar Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schema (specialusis planas), patvirtinta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

        2) ar Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano), patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punktas ir tekstinės dalies 3.3 punktas dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

        3) ar Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110, tekstinių sprendinių 2.6.3 punktas dalyje, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

        Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

        Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodo, kad tarp Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir Inspekcijos kilęs ginčas dėl Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. Potvarkio, kuriuo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas), teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymi, kad Potvarkis yra grindžiamas Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. balandžio 11 d. patikrinimo aktu Nr. TP1-698 (toliau – ir Aktas), kuriame nurodyta, kad Detaliojo plano sprendiniai ir planavimo procedūros iš esmės atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

        Pareiškėjas nurodo, kad Detaliojo plano skyriuje „Planuojamos teritorijos sprendiniai“ nustatyta, jog planuojamos teritorijos tipas – prekybos paslaugų ir pramogų objektų statyba, statinio aukštis nuo žemės paviršiaus – 132 m, altitudė – 137 m. Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110 (toliau – ir Bendrasis planas), tekstinių sprendinių 2.6 punkte nustatyta, kad kompleksiškai įvertinus aukštybinių pastatų specialųjį planą ir pajūrio kraštovaizdžio plano koncepciją, nutarta aukštybiniais pastatais formuoti moderniško miesto įvaizdį, planuojant juos, be kita ko, pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių, miesto siluetą formuojant iš jūros pusės atskiromis vertikalėmis gamtiniame fone pagal kraštovaizdžio koncepciją plano ketvirtame tome (2.6.3 punktas). Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano), patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201 (toliau – ir Specialusis planas), pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka ir Detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai. Be to, Specialiojo plano 3.3 punkte nustatyta, kad galima aukštybinės statybos plėtra su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais pateikiama pagrindiniame brėžinyje M1:25000 mastelyje, kartu su miesto apžvalgos taškų ir matymo sektorių schema. Pagal Specialiojo plano 3.5 punktą, ginčo Detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į miesto teritorijos zoną, kurioje aukštybinė statyba įmanoma, tačiau reikalinga urbanistinė koncepcija, o taip pat pasekmių vertinimo analizė.

Pažymi, kad Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 dalimi nustatyta, jog teritorijų planavimo dokumentai – bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad bendrojo teritorijų planavimo dokumentai yra: 1) valstybės teritorijos bendrasis (generalinis) planas; 2) apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas; 3) savivaldybės teritorijos bendrasis planas; 4) savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrasis planas. Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad aukštybinių pastatų išdėstymo planai yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentai. Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus – kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo schemas ir (ar) planus (projektus). Aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, jei tokių pastatų statyba nenumatoma. Pažymi, kad pagal Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų 2004 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. Dl-246 (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 29 d. iki 2012 m. kovo 18 d.) (toliau - ir Taisyklės), 6.2. punktą, aukštybinis pastatas – statinys, kurio aukštis nuo žemės sklypo paviršiaus vidutinės altitudės iki pastato stogo konstrukcijos aukščiausio taško bendruoju atveju yra lygus ar viršija 30 m, išskyrus atvejus, kai savivaldybės taryba pagal šių Taisyklių 3.2 punkto reikalavimus nustatė kitą aukštybinio pastato aukštį. Taisyklių 26.2 punkte nustatyta, jog pagrindinis brėžinys, atsižvelgiant į miesto dydį, apimantis planuojamą miesto teritorijos dalį, rengiamas M 1:5 000 M ir/ar M 1: 10 000 ir/ar M 1: 25 000 mastelyje. Jame žymima miesto centrinis rajonas, miesto vizualinio identiteto zonos ir teritorijos, kuriose galima aukštybinės statybos plėtra, su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais.

Pažymi, jog iš minėtų Teritorijų planavimo įstatyme ir Taisyklėse įtvirtintų teisės normų analizės matyti, kad aukštybinių pastatų išdėstymas turi būti reglamentuojamas savivaldybės bendruosiuose, o tuo atveju, kai šie planai nerengiami – specialiuosiuose planuose, t. y. aukštybinių pastatų išdėstymo planuose. Tuo atveju, jei aukštutinių pastatų statyba tam tikroje teritorijos dalyje yra leidžiama, turi būti nustatyti leistini aukščio parametrai.

Akcentuoja, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti santykių, kurie yra reglamentuojami aukštesnės galios teisės aktų. Atsižvelgus į šio principo reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būtus aiškus ir darnus, teisinių santykių turinys turi būti apibrėžtas aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai.       

Taip pat pažymi, jog Bendrojo plano 2.6.3 punkte yra įtvirtinta blanketinė norma, kuri nukreipia į plano ketvirtame tome įtvirtintą reguliavimą, kuriuo apspręsta kraštovaizdžio koncepcija. Mano, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pozicija, kad kraštovaizdžio koncepcija yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas, į kurį galimai atsižvelgus buvo rengiamas Bendrasis planas, yra pagrįsta, tačiau kartu pabrėžia, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalį, 9 straipsnio 1 dalį, dokumentas, kuriame aprašyta kraštovaizdžio koncepcija, nelaikytinas teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentu.  Be to, pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, aukštybinių pastatų išdėstymas ir kiti sprendiniai gali būti konkretizuojami bendruosiuose ir specialiuosiuose planuose.

        Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, gautas atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atsiliepimas (b.l. 36-47), kuriuo prašoma tiriamas norminių administracinių aktų dalis pripažinti neteisėtomis.

        Nurodo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis numatė du atvejus, kuomet privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus – aukštybinių pastatų išdėstymo schemas ir (ar) planus (projektus): 1) kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti; 2) kai parengtų bendrųjų planų sprendiniuose aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai nespręsti. Taip pat numatyta išlyga, kuriai esant aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, - jei tokių pastatų statyba nenumatoma. Taisyklių 26 punkte nurodyta, kad aukštybinių pastatų išdėstymo specialiuosius planus (projektus) sudaro sprendinius atspindintys brėžiniai ir tekstinė dalis (aiškinamasis raštas) bei procedūrų dokumentai. Taisyklių 26.2 punkte nustatyta, kad pagrindinis brėžinyje žymima miesto centrinis rajonas, miesto vizualinio identiteto zonos ir teritorijos, kuriose galima aukštybinės statybos plėtra, su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais. Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatomis įstatymų leidėjas siekė, kad tuo atveju, kai numatoma aukštybinių pastatų statyba, aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai privalo būti išspręsti savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose – aukštybinių pastatų išdėstymo schemose ir (ar) planuose (projektuose). Teigia, jog aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai laikytini išspręstais, kai iš teritorijų planavimo dokumento yra aišku, kokio aukščio pastatas gali būti planuojamas konkrečioje teritorijoje. Tokį Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies aiškinimą patvirtina ir Specialiojo plano sprendinių aprašymo 3.1 punktas, kuriame nurodoma, kad Specialiojo plano tvirtinamosios dalies pagrindą sudaro inter alia galima aukštybinės statybos plėtra su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais (pagrindinis brėžinys). Šio Specialiojo plano sprendinių aprašymo priede Nr. 1 nurodyta aukštybinio pastato sąvoka – statinys, kurio aukštis nuo žemės paviršiaus altitudės iki pastato stogo konstrukcijos aukščiausio taško yra lygus ar viršija 30 m. Specialiojo plano pagrindinio brėžinio didžioji dalis teritorijos taip pat pažymėta kaip teritorijos, kuriose nustatyti pastatų aukščio (metrais) zonos, arba teritorijos, kuriose aukštybinė statyba nenumatoma.

        Iš Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų matyti, jog teisės aktai nenumatė galimybės aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus reglamentuoti koncepcijomis, inter alia urbanistinėmis koncepcijomis. Teritorijų planavimo dokumento rengimo etape koncepcijos rengimo stadijoje nustatoma teritorijos vystymo bendroji erdvinė koncepcija, funkciniai prioritetai ir teritorijos tvarkymo reglamentavimo ypatumai. Analizuojant Taisyklių 20, 22, 26, 28, 32 punktų nuostatas, akivaizdu, kad koncepcija yra procedūrinis dokumentas.        

        Pažymi, kad Specialiojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkte ir sprendinių aprašymo 3.3 punkte daroma bendra nuoroda į urbanistinę koncepciją, o ne į konkretų (patvirtintą) teritorijų planavimo dokumentą. Specialusis planas nekonkretizuoja, kokio lygmens teritorijų planavimo dokumentas yra (turi būti) urbanistinė koncepcija. Mano, jog iš faktinių aplinkybių negalima daryti išvados, kad urbanistinė koncepcija yra Specialiojo plano sudedamoji dalis, nes tokio dokumento Specialiojo plano tvirtinimo metu apskritai nebuvo, jis nebuvo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T2-201 sudedamąja dalimi. Be to, Specialiojo plano nuoroda į urbanistinę koncepciją yra abstrakti, nekonkreti, nėra pagrįsta tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, todėl negalima daryti prielaidos, kad tokia urbanistinė koncepcija apskritai egzistuoja.

        Nurodo, kad Specialiojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir Specialiojo plano sprendinių aprašymo 3.3 punkto nuostatos, pagal kurias grafiškai išskiriamos zonos, kurioms reikalinga urbanistinė koncepcija, t. y. zonos, kurios aukštybinė statyba įmanoma tik atlikus pasekmių vertinimo analizę yra neaiškios ir prieštaringos, todėl negali būti aiškinamos kaip leidžiančios aukštybinės statybos leistinumą ir (ar) aukštybinių pastatų leistiną aukštį nustatyti detaliojo planavimo metu. Pažymi, jog rengiant detalųjį planą strateginis teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių aplinkai vertinimas atliekamas tik tuo atveju, kai tai numato įstatymai ir kiti teisės aktai.

        Teigia, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu nesuderinama situacija, kuomet norminio teisės akto taikymo teisinis santykis (detaliojo plano rengimas ir tvirtinimas) nėra atskirtas nuo norminio teisės akto priėmimo teisinio santykio (leistino aukštybinių pastatų aukštingumo parametrų nustatymo specialiuoju planu). Bendro pobūdžio norminiai teisės aktai (specialieji planai), kurie taikomi neapibrėžtam subjektų ratui, turi būti priimami atskirai nuo individualaus teisės akto (detaliojo plano). Aukštybinis pastatas gali būti planuojamas konkrečioje teritorijoje tik tada, kai yra aiškiai nustatyti leistinų aukštybinių pastatų aukštingumo parametrai Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies, Taisyklių 26.2 punkto nustatyta tvarka.

        Mano, jog teisinės valstybės požiūriu negalima situacija, kuomet leistino aukštybinių pastatų aukštingumo parametrų nustatymas, kuris pagal įstatymus gali būti įgyvendintas tik bendrojo plano ar specialiojo plano, yra deleguojamas detaliojo planavimo organizatoriui, kuris gali net nebūti viešojo administravimo subjektu, o tik privačiu asmeniu.

        Atkreipia dėmesį, kad 2007 m. balandžio 5 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-110 patvirtintame Bendrajame plane yra tik du priedai (I priedas – tekstiniai sprendiniai ir II priedas – grafiniai sprendiniai, kuriuos sudaro 4 brėžiniai). Pabrėžia, kad be Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110 patvirtinto Bendrojo plano, vėlesni bendrojo teritorijų planavimo dokumentai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje rengiami nebuvo. Todėl Bendrojo plano 2.6.3 punkte minima kraštovaizdžio koncepcija nėra patvirtintų Bendrojo plano sprendinių dalis. Nurodo, kad teisinės valstybės požiūriu negalima situacija, kuomet pagal nepaskelbtą ir nepatvirtintą dokumentą, į kurį daroma nuoroda Bendrajame plane, suplanuojama teritorija, turinti didelę įtaką vietos bendruomenei ir visam miestui. Mano, jog nustatant reglamentavimą norminiame teisės akte (Bendrajame plane), nuoroda galėjo būti daroma (įtvirtinama blanketinė norma) tik į norminį teisės aktą, kuris gali būti laikomas teritorijų planavimo dokumentu (Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju, nuoroda galėjo būti daroma (įtvirtinama blanketinė norma) tik į Specialųjį planą (Taisyklių 26.2 punktas).

        Atsiliepime taip pat prašo nustatyti, kad panaikintos norminių administracinių aktų dalys negali būti taikomos nuo norminių administracinių aktų priėmimo dienos.

        Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus.

        Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu (b.l. 72-76) prašo tiriamas norminių administracinių aktų dalis pripažinti teisėtomis.

        Pažymi, kad aukštybinių pastatų statybos klausimai iš dalies buvo spręsti Bendrojo plano sprendiniuose. Bendrojo plano aiškinamojo rašto 2.6 punkte reglamentuota, kad „kompleksiškai įvertinus aukštybių pastatų specialųjį planą ir pajūrio kraštovaizdžio plano koncepciją, nutarta aukštybiniais pastatais formuoti naują moderniško miesto įvaizdį, siluetą“ planuojant juos: <...> 2.6.3. pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių formuojant modernišką miesto siluetą iš jūros pusės atskiromis vertikalėmis gamtiniame fone pagal kraštovaizdžio koncepciją plano ketvirtame tome“. Bendrojo plano sprendiniai buvo detalizuoti grafiškai ir papildyti Specialiojo plano sprendiniuose. Toks reglamentavimas nepažeidžia Teritorijų planavimo įstatymo, o įgyvendina jame keliamus reikalavimus ir Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punktas nėra prieštaraujantis Teritorijų planavimo įstatymui, taip pat teisinės valstybės principui. Pažymi, kad Inspekcijoje archyvuojamoje Bendrojo plano byloje kraštovaizdžio koncepcija yra Bendrojo plano ketvirtame tome. Tikrinant Bendrojo plano sprendinius teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioje institucijoje, ši kraštovaizdžio koncepcija buvo pateikta kaip sudėtinė Bendrojo plano dalis. Pažymi, jog net ir vertinant, kad Bendrojo plano kraštovaizdžio koncepcija nebuvo paskelbta, Bendrojo plano aiškinamojo rašto 2.6.3 punkte išreikšta šį planą patvirtinusio subjekto – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos – valia. Konkretūs sprendiniai dėl aukštybinių pastatų pateikti po Bendrojo plano patvirtintame Specialiajame plane. Nevisapusiškas Klaipėdos miesto savivaldybės pareigų vykdymas (dalies Bendrojo plano sprendinių nepaskelbimas savivaldybės interneto tinklalapyje) negali būti laikomas pagrįstu pagrindu laikyti nepaskelbtą teritorijų planavimo dokumento dalį negaliojančia.

        Pažymi, jog teiginiai, kad Specialusis planas neleidžia aukštybinių pastatų statybos teritorijoje, į kurią patenka žemės sklypas (duomenys neskelbtini), vien tik tuo požiūriu, kad šioje teritorijoje nenurodytas leistinas aukštybinių pastatų aukščio parametras, minimas Taisyklių 26.2 punkte, nėra pagrįstas ir prieštarauja teritorijų planavimo tikslams, principams ir Specialiojo plano grafiniams ir tekstiniams teiginiams, kuriuose minėta teritorija numatyta kaip zona, kurioje aukštybinių pastatų statyba galima, atlikus pasekmių vertinimo analizę teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimo etape. Taisyklių 25 punkte nustatyta, kad sprendinių konkretizavimo stadijoje turi būti nurodytos teritorijos (sklypų grupės), kuriose visais atvejais draudžiama statyti aukštybinius pastatus ir kuriose jie gali būti statomi tik parengus pasekmių vertinimo ataskaitą bei nurodoma, kad tiksli atskirų aukštybinių pastatų lokalizacija sklypuose nustatoma parengus sklypo detalųjį planą. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pasekmių vertinimas yra atliekamas rengiant detaliuosius planus, kad leistino pastatų aukščio parametro nustatymas yra būtent detaliojo planavimo dalykas, o ši nuostata įtvirtinta Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pabrėžia, kad Specialiojo plano nuoroda į urbanistinę koncepciją yra perteklinis reikalavimas, kurio teisės aktai, reglamentuojantys teritorijų planavimą, nenumato, tačiau tokios nuostatos nurodymas Specialiajame plane nedaro jos neteisėtos.

        Teigia, kad nenurodytas leistinas aukštybinių pastatų aukščio parametras Specialiojo plano sprendiniuose pažymėtoje teritorijoje pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių, veikiau atskleidžia parengto specialiojo plano kokybės trūkumus ir tai, kad ši teritorija neturi jokios įtakos Klaipėdos miesto vizualinio identiteto zonoms, kurių apsaugai ir yra reglamentuoti ribiniai galimų pastatų aukščiai, tačiau jokiu būdu nereiškia Specialiojo plano nuostatų neteisėtumo.

        Akcentuoja, jog į konstitucinio teisinės valstybės principo turinį įeina teisėtų lūkesčių principas, todėl sprendžiant dėl ginčijamų norminių aktų teisėtumo į šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama. Inspekcijos nuomone, norminių teisės aktų ar jų dalies pripažinimas neteisėtais vien dėl formalių pažeidimų (t.y. iš esmės teisėtus aktus) yra didesnis teisinės valstybės principo pažeidimas, nei jų palikimas galioti, išsaugant teisėtus asmenų lūkesčius.

        Taip pat pažymi, kad teritorijų planavimo dokumentai yra vientisi teisės aktai, jų nuostatos sudaro tam tikrą sistemą ir yra taikomos kartu. Pripažinus neteisėtomis atskiras norminių aktų nuostatas, ši sistema bus sutrikdyta ir reikalaus papildomų sprendimų priėmimo. Nurodo, kad prašomos pripažinti neteisėtomis Bendrojo plano ir Specialiojo plano nuostatos, susijusios ne tik su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), tačiau ir su kitais žemės sklypais, esančiais teritorijose, kuriose jos reglamentuoja veiklą.

        Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovai teismo posėdyje palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus.

        Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. atsiliepime (b.l. 24-31) teigia, jog tiriamų norminių administracinių aktų dalys neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

       Nurodo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies normą aiškinant tiek lingvistiškai, tiek sistemiškai ir teleologiškai, joje nėra nustatyta reikalavimo bendrajame ir (arba) specialiajame plane nustatyti aukštybinių pastatų aukštingumo parametrus. Taip pat pažymi, jog Taisyklių 26.2 punktas nenustato reikalavimo specialiajame plane visais atvejais, kuomet tam tikroje teritorijoje yra leidžiama aukštybinių pastatų statyba, būtinai nustatyti aukštybinių pastatų aukštingumo parametrus (aukštį metrais). Pagal Taisykles, aukštybinių pastatų išdėstymo schemoje yra leidžiama ne tik nustatyti teritorijas, kuriose galima aukštybinės statybos plėtra su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais, bet tuo pačiu nustatyti teritorijas, kuriose aukštybinių pastatų statyba apskritai neleidžiama, arba gali būti leidžiama parengus pasekmių vertinimo ataskaitą (t.y. rengiant detalųjį planą, kurio metu ir bus nustatoma, ar leidžiama statyti aukštybinius pastatus, jeigu taip, kur tiksliai ir kokio aukštingumo). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leistinas pastatų aukščio parametras yra vienas iš rodiklių, nustatomų rengiant detaliuosius planus. Akcentuoja, kad specialiuoju planu nustatomi tam tikrų teritorijų vystymo prioritetai ir kryptys, tačiau nėra nustatomas konkretus teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (kurio vienas privalomų elementų yra aukštingumas). Pastatų aukštis bei kiti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo elementai yra nustatomi detaliaisiais planais.

        Teigia, jog Specialiajame plane esanti nuoroda į urbanistinę koncepciją bei pareigą atlikti papildomą pasekmių vertinimo analizę (kaip tai numatyta Specialiojo plano 3.3 punkte), reiškia būtent tai, kad aukštingumo rodiklių nustatymui tam tikrose teritorijose (taip pat ir teritorijoje, į kurią patenka Detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas) reikalingas papildomas pasekmių vertinimas ir aukštingumo rodiklių nustatymas Specialiojo plano rengimo metu buvo negalimas, t.y reikėjo detalesnių vertinimo procedūrų, kurios pagal Teritorijų planavimo nuostatas atliekamas ne rengiant specialiuosius planus, o detaliuosius, t.y. nustatant konkrečios teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimą. Tokia galimybė numatyta ir Taisyklių 25 punkte.

        Specialiajame plane daroma nuoroda į urbanistinę koncepciją negali būti paaiškinama kaip leidžianti aukštingumo rodiklius reglamentuoti kituose, nei teritorijų planavimo, dokumentuose. Specialiojo plano 3.3 punkte minima ne tik urbanistinė koncepcija, bet ir pasekmių vertinimas. Sistemiškai vertinant Teritorijų planavimo įstatymo apibrėžtas sąvokas bei procedūras mano, jog Specialiojo plano 3.3 punkte nurodytas koncepcijos rengimas bei pasekmių vertinimas yra detaliojo planavimo proceso etapai. Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad būtent detaliojo teritorijų planavimo vienas iš uždavinių yra detalizuojant bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinius ir kiekybinius parametrus. Pažymi, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymą pastatų aukštingumas, kaip vienas iš teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimo elementų, yra nustatomas būtent detaliojo teritorijų planavimo metu, parengus koncepciją bei atlikus pasekmių poveikio vertinimą (Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 4 dalis).

        Bendrasis planas nesprendžia aukštybinių pastatų išdėstymo klausimų, tačiau tai negali lemti jo neteisėtumo. Nuoroda į Bendrojo plano ketvirtąjį tomą (kuris faktiškai nebuvo parengtas) laikytina technine klaida, o ne imperatyvių teisės normų pažeidimu. Bendrasis planas buvo priimtas anksčiau nei Specialusis planas, todėl Specialiajame plane aukštybinių pastatų išdėstymo klausiami buvo reglamentuoti detaliau, tokiu būdu pašalinant bet kokius galimus Bendrojo plano neaiškumus bei visa apimtimi įgyvendinant Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį.

        Tretieji suinteresuoti asmenys V. P. T. ir UAB „Konstenerga“ atsiliepimu (b.l. 147-148) prašo administracinę bylą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo nutraukti.

        Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog norminio administracinio akto teisėtumo tikrinimas, kai kreipiasi bendrosios kompetencijos teismas ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminio administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti besikreipiančiam teismui įvykdyti teisingumą individualioje administracinėje byloje. Taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tam tikrais atvejais iš teismui pateikiamos konkrečios bylos medžiagos ir paklausimo, jo teisinių ir faktinių dokumentų matyti, kad teismo prašymas nors ir yra tam tikra apimtimi susijęs su nagrinėjama individualia byla, tačiau peržengia konkrečios bylos ribas ir apima tuos klausimus, teisinį reguliavimą, kurie nėra susiję su teismo nagrinėjama individualia byla. Tokiais atvejais teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, turi arba atsisakyti priimti tam tikrą dalį prašymo, o jei jis priimtas – nagrinėjamą bylos dalį nutraukti, arba patikslinti pareikšto prašymo turinį taip, kad jis atitiktų individualios bylos aplinkybes, padėtų tinkamai išspręsti tą individualią bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis dėl norminio akto ištyrimo.       

        Pripažinus neteisėtomis atskiras norminių aktų nuostatas, bus sutrikdyta teritorijų planavimo dokumentų nuostatų sistema ir reikalaus papildomų sprendinių priėmimo. Pažymi, kad Bendrajame plane ir Specialiajame plane apskritai nėra dalių, kurios nurodytų tik žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl teismas negali atlikti neegzistuojančios norminio administracinio akto dalies tyrimo. Viešasis interesas reikalauja, jog būtina imtis priemonių, kad neliktų galioti neteisėti administraciniai aktai, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimąsi pradėjus tirti Bendrojo ir Specialiojo plano atitinkamų dalių teisėtumą, būtų nepagrįsta viešojo intereso prasme apsiriboti tik Klaipėdos miesto savivaldybės prašyme iškeltų klausimų tyrimu, tačiau šios bylos kontekste būtina ištirti viso norminio administracinio akto atitikimą konstituciniam valstybės principui ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms.

        Trečiųjų suinteresuotų asmenų V. P. T. ir UAB „Konstenerga“ atstovas teismo posėdyje palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus.

        Teisėjų kolegija konstatuoja

        Byloje nagrinėjamas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti:

        1) ar Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schema (specialusis planas), patvirtinta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201 (minėta, toliau – ir Specialusis planas), toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

        2) ar Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano), patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

        3) ar Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110 (minėta, toliau – ir Bendrasis planas), tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalyje, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

        Dėl prašomų ištirti administracinių aktų  norminio pobūdžio

        Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnį administraciniai aktai yra dviejų rūšių: 1) individualūs ir 2) norminiai. ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis nustato, kad norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, norminis administracinis aktas yra viena iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų), kuris Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje apibrėžiamas, kaip teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog norminiuose teisės aktuose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie paprastai orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs ir tai, jog vienas iš norminio administracinio akto požymių yra jį priėmusio subjekto statusas – tam, kad tam tikras teisės aktas galėtų būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, jis turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto. Tačiau ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas yra norminis administracinis aktas. Tam, kad tam tikras teisės aktas būtų pripažintas norminiu, be visų kitų nurodytų norminių teisės aktų požymių, turi būti nustatyta, kad jame įtvirtintos elgesio taisyklės turi visuotinio privalomumo požymį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444‑1406/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010).

        Pareiškėjui iškilo abejonių dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110 patvirtinto Bendrojo plano tekstinių sprendinių dalies ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201 patvirtinto Specialiojo plano dalių prieštaravimo Teritorijų planavimo įstatymui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl teritorijų planavimo, ne kartą yra pasisakęs, kad bendrasis teritorijos planas atitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl laikytinas norminiu administraciniu teisės aktu. Klaipėdos miesto bendrasis planas yra priimtas savivaldybės administravimo subjekto, jis turi teisės aktui būtiną imperatyvumo požymį, skirtas individualiais požymiais neapibūdintai subjektų grupei, todėl yra norminis administracinis teisės aktas. Prašomas ištirti Bendrasis planas (norminis aktas) yra paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir galiojantis (administracinė byla Nr. I-1144-426, t. I, b.l. 51-52, prieiga internete: http://www.klaipeda.lt/index.php?702945385). 

        Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, specialieji planai gali būti priskiriami prie individualių arba prie norminių teisės aktų, kadangi specialusis teritorijų planavimas pasižymi didele šio planavimo dokumentų, išvardintų Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, įvairove. Ši įvairovė lemia, jog specialusis teritorijų planavimo dokumentas gali būti priskiriamas arba prie norminių, arba prie individualių administracinių aktų. Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad specialiojo teritorijų planavimo organizatoriai gali rengti ir kitus reikalingus specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, kas leidžia daryti išvadą, jog išsamaus specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sąrašo įstatymas nenustato. Vien faktas, jog konkretus teritorijų planavimo dokumentas yra priskirtinas prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, neleidžia daryti išvados, kad jis yra norminio ar individualaus pobūdžio aktas. Tai, ar konkretus specialiojo teritorijų planavimo dokumentas yra norminis ar individualus, gali būti sprendžiama tik kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šio dokumento reguliavimo apimtį ir jo pobūdį bei kitus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62‑216/2008).

        Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201 patvirtintas Specialusis planas yra priimtas savivaldybės administravimo subjekto, t.y. viešojo administravimo subjekto, vykdančio viešojo administravimo funkcijas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1, 3–5, 9 dalis; Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Eksplicitiškai įtvirtintas specialiojo plano privalomumas yra įtvirtintas Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, kuri Specialiojo plano priėmimo metu nustatė, jog patvirtinto specialiojo plano sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai, taip pat jie nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti. Kaip matyti iš minėtos nuostatos, įstatyme įtvirtinta, jog specialusis planas yra privalomas. Tačiau kartu pažymėtina, kad specialiojo plano privalomumas ne visada reiškia jo norminį pobūdį. Kad specialusis planas būtų norminis aktas, jis privalo būti skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei arba adresuotas ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, be to, norminis aktas paprastai orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų.

        Iš Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201 patvirtinto Specialiojo plano matyti, kad Specialusis planas reglamentuoja aukštybinių pastatų išdėstymą Klaipėdos miesto juridinėse ribose ( Specialiojo plano bendrosios dalies 1.4 punktas), t.y. išdėstymą statinių, kurių aukštis nuo žemės paviršiaus altitudės iki pastato stogo konstrukcijos aukščiausio taško yra lygus ar viršija 30 m. (Specialiojo plano bendrosios dalies 1.5 punktas). Be to, Specialiojo plano 2.2 punkte nurodoma, jog Specialiojo plano tikslas – apibrėžti pastatų aukštingumo apribojimo principus Klaipėdos mieste, siekiant išsaugoti vertingus vizualinio identiteto elementus – siluetą ir panoramas – svarbius sudedamuosius miesto kultūrinio tapatumo ženklus; 2.3 punktas nusako, kad Specialusis planas nustato aukštybinių pastatų statymo galimybes Klaipėdos miesto kvartaluose. Jis tikslina Klaipėdos miesto bendrojo plano, kitų patvirtintų specialiųjų planų bei detaliųjų planų nustatytus aukštingumo apribojimus, nekeisdamas 2004 m. gegužės 5 d. priimtų sprendinių. Tuo atveju, kai Specialiajame plane nurodytas maksimalus aukštybinių pastatų aukštingumas viršija kituose galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose nurodytas aukštingumo ribas, Specialiojo plano nustatyti reikalavimai yra rekomendacinio pobūdžio (2.4 punktas). Iš šių Specialiojo plano nuostatų akivaizdu, jog jis visuotinai taikomas ir privalomas, t.y. taikomas neapibrėžtam subjektų ratui, o rekomendacinio pobūdžio yra tik tuomet, kai kituose aukštesnės galios teisės aktuose nustatyta mažesnė aukštybinių pastatų riba nei Specialiajame plane. Specialusis planas atitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl laikytinas norminiu administraciniu aktu. Specialusis planas yra paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir yra galiojantis (administracinė byla Nr. I-1144-426, t. I, b.l.74-81, prieigainternete: http://www.infolex.lt/klaipeda2/Default.aspx?Id=3&DocId=130134).

        Dėl prašomų ištirti norminių administracinių aktų ryšio su individualia byla

        Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato specialią procesinę norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo tvarką, kuri įtvirtinta ABTĮ XVI skirsnyje. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis).

        ABTĮ 111 straipsnis nustato, jog prašyti ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis). Kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą, o kitais atvejais taikomas šio įstatymo 112 straipsnis (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis). Pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. 

        Vadovaudamasis ABTĮ 112 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimi kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar Bendrojo ir Specialiojo plano nuostatos neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui bei konstituciniam teisinės valstybės principui, teismui iškilus abejonių dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjant individualią administracinę bylą Nr. I-1144-426/2013 pagal pareiškėjos Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (tretieji suinteresuoti asmenys S. T., V.P. Trečekauskas, A. T., P. V., UAB „Konstenerga“) dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos  2012 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. (6.5)-2D-12812 panaikinimo ir įpareigojimo priimti naują sprendimą – panaikinti 2011 m. spalio 6 d. potvarkį Nr. TT-2, kuriuo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą siejamas su Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama individualia administracine byla. Tam, kad būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šie norminiai administraciniai aktai (Bendrasis ir Specialusis planai) realiai buvo taikomi ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Administracinės bylos I-1144-426/2013 medžiaga patvirtina, kad prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai buvo taikomi, t.y. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkiu Nr. TT-2 patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (minėta, toliau – ir Detalusis planas, administracinė byla Nr. 1144-426/2013, t. I, b.l. 22), priimtą potvarkį grįsdama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. balandžio 11 d. patikrinimo aktu Nr. TP1-698, kuriame pažymėta, kad Detaliojo plano sprendiniai ir planavimo procedūros iš esmės atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus (administracinė byla Nr. I-1272-562/2012, b.l. 110). Klaipėdos miesto savivaldybės 2009 m. gruodžio 14 d. išduotose planavimo sąlygose Nr. (21.5)-09-67 buvo nurodyta, kad planuojamam žemės sklypui (duomenys neskelbtini), taikomi galiojančių atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai inter alia, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110 patvirtintas Bendrasis planas bei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201 patvirtintas Specialusis planas (Žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano procedūrinių dokumentų psl. 56-58). Konstatavimas, kad Bendrojo plano ar Specialiojo plano sprendinių dalys (kurias nurodė pareiškėjas) prieštarauja (neprieštarauja) įstatymams, reikšmingas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje. Ištyrus Bendrojo plano ir Specialiojo plano sprendinių dalių atitiktį Teritorijų planavimo įstatymui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Vilniaus apygardos administracinis teismas atitinkamu būdu galės išnagrinėti administracinę bylą dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. (6.5)-2D-128812, kuriuo netenkintas Klaipėdos miesto savivaldybės prašymas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkį Nr. TT-2 dėl Detaliojo plano patvirtinimo bei minėto potvarkio panaikinimo.

        Dėl Klaipėdos miesto bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalies atitikimo Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui

        Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentai yra bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. To paties įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog bendrojo teritorijų planavimo dokumentai yra: 1) valstybės teritorijos bendrasis (generalinis) planas; 2) apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas; 3) savivaldybės teritorijos bendrasis planas; 4) savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrasis planas. Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus – kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo schemas ir (ar) planus (projektus). Aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, jei tokių pastatų statyba nenumatoma.    

        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog teritorijos bendrasis planavimas yra sudėtingas, daug laiko trunkantis kompleksinis planavimo procesas, kurio metu tarpusavyje derinami visuomenės poreikiai, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumai, geografinė padėtis, geologinės sąlygos, urbanistikos, architektūros, techniniai, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimai, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teisės, valstybės saugumo ir gynybos poreikiai Bendrojo planavimo rezultatai yra įtvirtinami teritorijos bendrajame (generaliniame) plane. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, šis dokumentas yra privalomas visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams. Aiškindamas šias Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra pažymėjęs, jog bendrasis teritorijos planas iš esmės nustato teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos principus (tam tikras elgesio taisykles), kuriais turi vadovautis visi planuojamos teritorijos nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai ar naudotojai (individualiais požymiais neapibūdinanti subjektai). Taigi teritorijos bendrasis planavimas yra glaudžiai ir neatsiejamai susijęs su valstybės, visuomenės, žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) interesų derinimu, įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų jų teisių bei teisėtų lūkesčių apsauga. Įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, daroma įtaka ne tik suplanuotos teritorijos nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) teisėms bei teisėtiems interesams, tačiau ir ekonominiam bei socialiniam teritorijos vystymuisi, aplinkai ar atskiriems jos elementams, visuomenės narių sveikatai, kultūros paveldui ir kitiems valstybei bei visuomenei svarbiems objektams. Tvirtinamu teritorijų planavimo dokumentu yra išreiškiama ne tik valstybės (vietos savivaldos institucijų) politika dėl konkrečios teritorijos, bet ir kompromisas tarp valstybės (savivaldybės), jai atstovaujančių institucijų, nekilnojamojo turto savininkų ir suinteresuotos visuomenės bei atskirų jos narių, todėl tik įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų (neprieštaraujančių aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams) nuostatų laikymasis teritorijų planavimo procese yra prielaida suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus.

        Klaipėdos miesto Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6 punkte nustatyta, kad kompleksiškai įvertinus aukštybinių pastatų specialųjį planą ir pajūrio kraštovaizdžio plano koncepciją, nutarta aukštybiniais pastatais formuoti naują moderniško miesto įvaizdį, siluetą, planuojant juos: <...> 2.6.3 punktas. Pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių formuojant modernišką miesto siluetą iš jūros pusės atskiromis vertikalėmis gamtiniame fone pagal kraštovaizdžio koncepciją plano ketvirtajame tome.

        Kaip matyti iš Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto, jame pateikiama nuoroda į kraštovaizdžio koncepcijos plano ketvirtąjį tomą.

        Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, bendrasis planas yra teritorijų planavimo kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai. Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrojo teritorijų planavimo procesas, kurį sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas ir baigiamasis etapas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodomas teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, kurį sudaro: 1) esamos būklės analizės stadija – atliekamas teritorijos gamtinės, socialinės, kultūrinės, ekonominės būklės, galimybių ir kokybės potencialo vertinimas, teritorijos vystymo tendencijų bei probleminių situacijų ir arealų ištyrimas; 2) koncepcijos rengimo stadija, kurios metu nustatoma teritorijos vystymo bendroji erdvinė koncepcija, funkciniai prioritetai ir teritorijos tvarkymo reglamentavimo ypatumai; 3) sprendinių konkretizavimo stadija, kurios metu parengiami sprendiniai urbanistinio ir gamtinio karkasų formavimo, kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir kultūros paveldo išsaugojimo, bioprodukcinio ūkio, rekreacinės, pramonės, verslo ar kitokios paskirties teritorijų naudojimo ir tvarkymo, socialinės, kultūrinės ir susisiekimo komunikacijų bei kitos infrastruktūros teritorinio vystymo ir teritorijų rezervavimo valstybės poreikiams (miestų ir miestelių bendruosiuose planuose taip pat ir dėl architektūrinės erdvinės kompozicijos formavimo, želdynų sistemos plėtojimo, gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimo, ekologinės apsaugos zonų nustatymo, teritorinių reglamentų bei tolesnio detalaus planavimo vykdymo nuostatų) klausimais. Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyti bendrojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo etapai ir vienas iš šių etapų yra koncepcijos rengimas, kuri rengiama po esamos būklės analizės etapo. Loginio teisės normos aiškinimo metodu aiškinant minėtas nuostatas, Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytame etape yra nustatomos gairės, kryptys, abstraktūs vystymo prioritetai, kuriais vadovaujantis bus suformuoti detalūs sprendiniai jau kito teritorijų planavimo etapo metu, kuris numatytas Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog bendrojo plano koncepcija yra tik rekomendacinio pobūdžio teritorinio planavimo dokumentas, kuriuo numatomos tam tikros teritorijos vystymo kryptys ir tikslai, žemės naudojimo prioritetai, infrastruktūros sistemos modelis, prognozuojamas gyventojų skaičius, juridinių ir fizinių asmenų veiklos plėtojimo tendencijos ir pan., nes šiame akte nėra suformuluota ar sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-635/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-184/2010, 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-283/2012, 2012 m. spalio 29 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2645/2012). Teritorijų planavimo įstatyme vartojamo žodžio „koncepcija“ sąvoka Dabartinės lietuvių kalbos žodyne apibrėžiama kaip „samprata“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 323 psl.), o „samprata“ minėtame žodyne apibrėžiama kaip „ko nors suvokimo būdas, pažiūra“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 674 psl.). Taigi koncepcijos rengimas (teritorijos vystymo krypčių, tikslų nustatymas) yra tik viena iš teritorijų planavimo dokumento rengimo (2-ojo bendrojo teritorijų planavimo proceso etapo) stadijų (Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įvertinus tai, darytina išvada, jog koncepcija yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas, o bendrojo teritorijų planavimo dokumentu laikytinas dokumentas, kuris rengiamas keliais etapais (Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnis), t.y. kuriame ne tik rengiama koncepcija, tačiau kituose etapuose konkretizuojami sprendiniai, jie įvertinami (Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis), o baigiamajame etape šie sprendiniai suderinami, patikrinami ir patvirtinami (Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalį ir 9 straipsnio 1 dalį, kraštovaizdžio koncepcija nelaikytina teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentu, o laikytina tarpiniu procedūriniu dokumentu, kuriame suformuota teritorijos vystymo kryptys, tikslai. Todėl ta apimtimi, kuria Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalyje daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, kadangi kraštovaizdžio koncepcijai nesant Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies punkte numatytam teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentu, ji negali reguliuoti kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus, kurie pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį turi būti sureguliuoti bendraisiais planais arba specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais – kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo schemomis ir (ar) planais (projektais).

        Vertinant norminio akto atitikimą konstituciniam teisinės valstybės principui pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, konstitucinės valstybės principas yra universalus, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, o teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiuose Konstitucijos nuostatuose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pabrėžęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. ir kt. nutarimai).

        Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nustatyta, jog patvirtintas savivaldybės ar jos dalies teritorijos bendrasis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiame teisės akte nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Oficialiame informaciniame pranešime apie teisės akto priėmimą nurodoma teisės akto priėmimo data, numeris, antraštė, jei ji yra, išdėstoma priimto sprendimo esmė ir nurodomas interneto tinklalapio, kuriame paskelbtas teisės aktas, adresas.  

        Remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu, norminis aktas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje.  2007 m. balandžio 5 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-110 buvo patvirtintas Klaipėdos miesto bendrasis planas su dviem priedais: I priedas – tekstiniai sprendiniai ir II priedas – grafiniai sprendiniai, kuriuos sudaro 4 brėžiniai, kuris buvo paskelbtas vietinėje spaudoje (administracinė byla Nr. I-1144-426/2013, t. I, b.l. 51-52) bei patalpintas internetiniame tinklalapyje (http://www.klaipeda.lt/index.php?702945385) kaip to reikalavo Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalis bei Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos tvirtinimu, kraštovaizdžio koncepcijos ketvirtasis tomas nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir šią aplinkybę patvirtina Klaipėdos miesto savivaldybės internetinės svetainės duomenys. Kitų duomenų, jog kraštovaizdžio koncepcijos ketvirtasis tomas buvo paskelbtas Klaipėdos miesto savivaldybės internetiniame tinklalapyje ar spaudoje, nėra.

        Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „paskelbti“ reiškia ir tai, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisė negali būti nevieša. Įstatymai turi būti paskelbti viešai, kad su jais galėtų susipažinti visi teisės subjektai. Konstitucinis reikalavimas, kad gali galioti tik tie įstatymai, kurie yra paskelbti – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Šis konstitucinis reikalavimas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi konstitucinis principas, kad teisė negali būti nevieša. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. spalio 29 d. nutarime padarė išvadą, jog atsižvelgus į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. liepos 9 d. ir 2003 m. spalio 29 d. nutarimuose konstatavo, kad visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią. Priedėlių nuo teisės akto atskirti negalima, nes, keičiant juose nustatytą teisinį reguliavimą, keičiasi ir visas teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo turinys. Paisant minėtų Konstitucijos reikalavimų, turi būti paskelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis.

        Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, konstatuojama, jog kraštovaizdžio koncepcija, į kurią daroma nuoroda Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkte, yra nepaskelbta, kaip to reikalauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis, Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalis, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, todėl ši koncepcija yra negaliojanti bei prieštaraujanti konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris reikalauja, jog būtų laikomasi Konstitucijos ir kitų teisės aktų reikalavimų, jog visi subjektai veiktų remdamiesi teise ir paklusdami teisės aktų reikalavimams.

        Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110, tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalyje, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

        Dėl Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano) atitikimo Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai

        Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus – kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo schemas ir (ar) planus (projektus). Aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, jei tokių pastatų statyba nenumatoma.

        Iš pateiktos nuostatos matyti, kad reglamentavimas nurodė du atvejus, kai privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus (aukštybinių pastatų išdėstymo schemas ir (ar) planus projektus: 1) kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti; 2) kai parengtų bendrųjų planų sprendiniuose aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai nespręsti. Šioje teisės normoje nustatyta, jog aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, kai jų statyba nenumatoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11- 1121/2007, aiškindamas nurodytą teisės normą – Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį – lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, nurodė privalomąjį jos pobūdį. Tai reiškia, kad joje nustatytas elgesio modelis (suformuluotas imperatyviu būdu) yra privalomas subjektams, kuriems ši norma yra adresuota be jokių išlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad aptariamoje normoje yra nustatytas bendrojo pobūdžio imperatyvas (privalomumas rengti joje nurodytus specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus). Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog kai parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, t.y. specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais išspręsti kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimus. Akcentuotina, kad Teritorijų planavimo įstatymas nedetalizuoja, kokiu konkrečiu būdu turi būti išspręsti aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai, todėl sistemiškai aiškinant minėtą Teritorijų planavimo įstatymo nuostatą, bus naudojamos Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklės (minėta, toliau – ir Taisyklės), patvirtintos 2004 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. Dl-246 (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 29 d. iki 2012 m kovo 18 d.). Taisyklės reglamentuoja aukštybinių pastatų išdėstymo miestuose specialiųjų planų rengimą, viešą svarstymą, derinimą, tikrinimą, tvirtinimą ir keitimą bei planavimo proceso dalyvių tarpusavio santykius šiame procese ir procedūrose (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 6.15 punkte numatyta, jog užstatymo aukštis – planuojamos teritorijos vyraujantis (daugiau kaip 70 procentų užstatymo) pastatų aukštų skaičius ar maksimalus pastatų aukštis metrais, kurio negalima viršyti. Taisyklių 26 punkte nustatyta, jog specialiojo plano sprendinių projektą sudaro sprendinius atspindintys brėžiniai ir tekstinė dalis (aiškinamasis raštas) bei procedūrų dokumentai. Taisyklių 26.2 punktas reglamentuoja, kad pagrindinis brėžinys, atsižvelgiant į miesto dydį, apimantis planuojamą miesto teritorijos dalį, rengiamas M 1:5 000 M ir/ar M 1: 10 000 ir/ar M 1: 25 000 mastelyje. Jame žymima miesto centrinis rajonas, miesto vizualinio identiteto zonos ir teritorijos, kuriose galima aukštybinės statybos plėtra, su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais. Minėtos nuostatos detalizuoja tikslius aukštybiniams pastatams keliamus reikalavimus, įvardijant juos – parametrais (taip pat metrais, procentais). Tai vertinant loginiu teisės aiškinimo metodu, suponuojama išvada, jog aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai laikytini išspręstais, kai iš teritorijų planavimo dokumento aišku, kokio aukščio pastatas gali būti planuojamas konkrečioje teritorijoje. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne sąvoka „parametras“ apibrėžiama kaip matematinis raidinis koeficientas, kiekvienu konkrečiu atveju turintis pastovią reikšmę (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 500 psl.). Minėta, jog Taisyklių 6.15 punkte nurodyta, kad užstatymo aukštis – planuojamos teritorijos vyraujantis (daugiau kaip 70 procentų užstatymo) pastatų aukštų skaičius ar maksimalus pastatų aukštis metrais, kurio negalima viršyti. Įvertinus Taisyklių 26.2 ir 6.15 punkto nuostatas, darytina išvada, jog specialiojo plano pagrindiniame brėžinyje privaloma nustatyti aukštybinės statybos plėtrą, su aukštybinių pastatų leistinais aukščių konkrečiais matavimo vienetais (pastoviais raidiniais koeficientais, pvz., metrais ar kt.). Minėta, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, jei tokių pastatų statyba nenumatoma. Pagal aptartą reglamentavimą, jei aukštybinių pastatų statyba numatoma, vadinasi turi būti parengiami aukštybinių pastatų išdėstymo planai su atitinkamais konkrečiais aukščių parametrais. Priešingu atveju, specialiuosiuose planuose nenurodant konkrečių aukštybinių pastatų parametrų, nebūtų prasmės tokių specialiųjų planų rengti net ir numatant jų statybą, kadangi tokie planai nesuteiktų teisinių santykių subjektams teisinio tikrumo ir aiškumo. Be to, jei būtų galima specialiuosiuose planuose nenumatyti aukštybinių pastatų konkrečių parametrų, tuomet Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis taptų pertekline, neturėtų teisinės prasmės, kadangi tokie planai neišspręstų (nesureguliuotų) aukštybinių pastatų išdėstymo klausimų.

        Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimuose yra nurodęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose.

        Specialiajame plane nenustačius ar netinkamai nustačius aukštybinių pastatų leistinų aukščių parametrus, kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, taip pat minėti Taisyklių punktai, atsiranda teisinis neaiškumas bei netikrumas, nepaisoma teisės aktų hierarchija, dėl to pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

        Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schema (specialusis planas), patvirtinta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 

        Dėl Klaipėdos miesto Specialiojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalies, kuria Detaliuoju planu suplanuotos teritorijos užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, atitikties Teritorijų planavimo įstatymo  įstatymui bei konstituciniam teisinės valstybės principui

        Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano) tekstinės dalies 3.3 punkto dalyje bei pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto dalyje, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nurodyta, jog Specialiajame plane grafiškai išskiriamos šios miesto teritorijos: zonos, kurioms reikalinga urbanistinė koncepcija, t.y. zonos, kuriose aukštybinė statyba įmanoma tik atlikus pasekmių vertinimo analizę.

        Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nurodyta, jog teritorijų planavimo dokumentai yra bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje pateikta specialiojo plano (projekto) definicija, pagal kurią specialusis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai. Specialusis teritorijų planavimas yra atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimas (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalis). Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje pateiktas specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sąrašas, o tokiais dokumentais yra: 1) žemėtvarkos schemos ir planai (projektai), žemėtvarkos planai (projektai); 2) miškų tvarkymo schemos; 3) kraštovaizdžio tvarkymo planai; 4) vandentvarkos schemos ir planai (projektai); 5) saugomų teritorijų tinklų schemos ir atskirų saugomų teritorijų, jų dalių ar jų zonų, kultūros paveldo objektų teritorijų ar jų zonų planai (projektai); 6) turizmo ir rekreacijos schemos ir planai (projektai); 7) infrastruktūros plėtros (komunikacijų koridorių, inžinierinių tinklų, susisiekimo komunikacijų, mažmeninės prekybos ir kiti infrastruktūros objektai) schemos ir planai (projektai); 8) Lietuvos Respublikos ir vienos ar kelių užsienio valstybių tarpvalstybiniai pasienio teritorijų planavimo planai; 9) aukštybinių pastatų išdėstymo planai; 10) gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių teritorijų išdėstymo planai. Teritorijų planavimo įstatymas (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) nustatė, kad aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai, kai aukštybinių pastatų statyba numatoma, privalo būti sprendžiami savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose planuose – aukštybinių pastatų išdėstymo schemose ir (ar) planuose (projektuose).

        Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, jog šiose normose nėra numatyta galimybės aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus reglamentuoti koncepcijomis, inter alia urbanistinėmis koncepcijomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-267/2012, atskleisdamas specialiojo plano koncepcijos reikšmę pažymėjo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymą koncepcijos rengimo sta­dijos metu nustatomi planuojamų teritorijų erdvinio vystymo prioritetai ir tvarkymo principai (Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad toks dokumentas tėra tarpinis specialiojo teritorijų planavimo pro­ceso dokumentas, kuriuo nėra patvirtinti konkretūs sprendiniai. Jau buvo minėta, kad žodis „koncepcija“ Dabartinės lietuvių kalbos žodyne apibūdinamas kaip samprata, o ši apibrėžiama kaip suvokimo būdas, pažiūra. Taigi koncepcijoje formuojama samprata, idėja (suvokimas) tam tikrai teritorijai (pvz., aukštybinės statybos erdvinis plėtojimas), tačiau joje nėra suformuluojami konkretūs specialiojo plano sprendiniai. Specialiojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas (Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nurodyti šie teritorijų planavimo dokumento rengimo etapai: 1) esamos būklės analizės stadija – atliekamas teritorijos vystymo galimybių vertinimas, vystymo tendencijų ir probleminių situacijų bei arealų nustatymas; 2) koncepcijos rengimo stadija – nustatomi planuojamų teritorijų erdvinio vystymo prioritetai ir tvarkymo principai; 3) sprendinių konkretizavimo stadija – parengiami sprendiniai atitinkamų naudmenų tvarkymui, atskirų infrastruktūros objektų vystymui, kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir kultūros paveldo apsaugai, galimam teritorijų rezervavimui, nustatomi planavimo lygmenis atitinkantys teritorijų tvarkymo reglamentai. Pažymėtina, kad Taisyklių 20 punkte taip pat numatyta, jog specialiojo plano rengimo etapą sudaro trys stadijos (esamos būklės analizės, koncepcijos rengimo ir sprendinių konkretizavimo), kurių metu atliekama planuojamos teritorijos analizė, nustatomos jos plėtros galimybės ir prioritetai bei parengiami sprendiniai. Užbaigus kiekvieną plano rengimo etapo stadiją, turi būti gautas planavimo organizatoriaus pritarimas. Pagal Taisyklių 22 punktą, koncepcijos rengimo stadijoje apibrėžiama aukštybinių pastatų išdėstymo miesto ar jo dalyje koncepcija, siekiant nustatyti miesto aukštybinės statybos erdvinį plėtojimą, įgalinančią kryptingai formuoti pasirinktą miesto kompozicinę idėją ir išvengti atsitiktinių aukštybinių pastatų atsiradimo miesto struktūroje. Paminėtas teisinis reglamentavimas taip pat leidžia daryti išvadą, jog koncepcija (specialiojo teritorijų planavime) yra tik procedūrinis dokumentas, kuriame atsispindi vienos iš teritorijų planavimo dokumento rengimo stadijos užbaigimo rezultatas.

        Jau sprendime minėta, jog Konstitucinis reikalavimas, kad gali galioti tik tie įstatymai, kurie yra paskelbti – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Šis konstitucinis reikalavimas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi konstitucinis principas, kad teisė negali būti nevieša. Visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią. Priedėlių nuo teisės akto atskirti negalima, nes, keičiant juose nustatytą teisinį reguliavimą, keičiasi ir visas teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo turinys. Paisant minėtų Konstitucijos reikalavimų, turi būti paskelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis. Urbanistinė koncepcija kartu su Specialiuoju planu nebuvo ir nėra paskelbta nei vietinėje spaudoje (administracinės bylos Nr. I-1144-426/2013, t. I, b.l. 74-81), nei Klaipėdos miesto savivaldybės internetinėje svetainėje, kurioje yra paskelbtas Specialusis planas bei priedai (http://www.infolex.lt/klaipeda2/Default.aspx?Id=3&DocId=130134).

        Atsižvelgdama į nurodytus teisinius argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano), patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

        Norminių administracinių aktų pripažinimo neteisėtais teisinės pasekmės

        Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnis reglamentuoja norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisines pasekmes. Šios straipsnio 1 dalis numato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečiais bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

        Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ABTĮ 116 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos, kai norminio teisės akto teisėtumas yra režisuojamas ryšium su teisme nagrinėjama individualia byla. Priešingu atveju, toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų laikyti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualioje byloje, atsiradimo metu.

        Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į konkrečias bylos aplinkybes (prašymą ištirti norminių administracinių aktų dalies teisėtumą ryšium su pareiškėjo nagrinėjama individualia byla) bei nesant teisinių prielaidų konstatuoti neigiamų pasekmių tikimybę, nustato, kad panaikintos norminių administracinių aktų dalys negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.      

        Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 114 straipsniu, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 116 straipsnio 2 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

        pripažinti, kad Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schema (specialusis planas), patvirtinta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

        Pripažinti, kad Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano), patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punktas ir tekstinės dalies 3.3 punktas dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

        Pripažinti, kad Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110, tekstinių sprendinių 2.6.3 punktas dalyje, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

        Nustatyti, kad panaikintos norminių administracinių aktų dalys negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.

        Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas leidinyje „Valstybės žinios“ ir laikraštyje „Vakarų ekspresas“ Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos lėšomis.

        Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjos                                                                                                 Dalia Gumuliauskienė

                                                                                                  Eglė Kiaurakytė

  Laimutė Jokubauskaitė