Civilinė byla Nr. e2A-458-881/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00769-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.5.4

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Farmus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Farmus“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Essmedi“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Farmus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti krovinio – 12 000 vienetų akių lašų pakuočių, pavadinimu „Medical devices: THEALOZ DUO SOL OCULARE 10ML“ – vagystę, įvykusią 2023 m. vasario 27 d. (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“ svečių namų, esančių (duomenys neskelbtini), kieme draudžiamuoju įvykiu; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ 115 130 Eur draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad yra juridinis asmuo, užsiimantis vaistų, veterinarinių vaistų, maisto papildų, kosmetikos prekyba. 2023 m. vasario 14 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos faktūros pagrindu ieškovė įsigijo 14 995 vienetus akių lašų, pavadinimu „Medical devices: THEALOZ DUO SOL OCULARE 10ML“ iš UAB „Essmedi“ ir nusprendė dalį jų parduoti pirkėjams – (duomenys neskelbtini) įmonėms: 6 000 vienetų bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir 6 000 vienetų bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. Minėtiems juridiniams asmenims žodinio susitarimo dėl prekių pardavimo pagrindu buvo išrašytos dvi PVM sąskaitos faktūros: 2023 m. vasario 23 d. sąskaita Nr. 025, išrašyta (duomenys neskelbtini) juridiniam asmeniui „(duomenys neskelbtini)“ už 6 000 vienetų akių lašų ir pristatymą į paskirties vietą – 58 500 Eur; 2023 m. vasario 24 d. sąskaita Nr. 026, išrašyta (duomenys neskelbtini) juridiniam asmeniui „(duomenys neskelbtini)“, už 6 000 vienetų akių lašų ir pristatymą į paskirties vietą – 57 800 Eur.

3.       2023 m. vasario 23 d. tarp ieškovės ir atsakovės, pasitelkiant tarpininką UADB „Edrauda“, buvo sudaryta krovinio „Medical devices: THEALOZ DUO SOL OCULARE 10ML“ akių lašai, kurį sudarė 12 000 vienetų pakuočių, draudimo sutartis. Gabendami krovinį 2023 m. vasario 26 d. apie 17 val. ieškovės vadovas ir darbuotojas atvyko į „(duomenys neskelbtini)“ svečių namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir apsistojo nakvynei. 2023 m. vasario 27 d. rytą ieškovės darbuotojas V. M., išėjęs į kiemą, pastebėjo, kad nėra transporto priemonės, kuria buvo vežamas krovinys. Policijos pareigūnai informavo ieškovės vadovą, kad transporto priemonė buvo rasta sudegusi, krovinio likučių rasta nebuvo. Ieškovės vadovas T. S. įvykį nedelsdamas užregistravo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ žalų registravimo savitarnos paskyroje. Ieškovė, manydama, kad įvykio tyrimas atliekamas neprotingai ilgą laiką, 2023 m. birželio 2 d. pateikė atsakovei pretenziją. 2023 m. birželio 9 d. atsakymu atsakovė atsisakė pateikti ieškovei sprendimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovė, kaip esminį argumentą, dėl kokių priežasčių sprendimas negali būti priimtas, nurodė, kad šiuo metu nėra gavusi visos informacijos ir duomenų, reikalingų ištirti aplinkybes, kurios būtinos draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti.

4.       Ieškovės vertinimu, atsakovė nepagrįstai vilkina tyrimą, nors turi visus reikalingus dokumentus tyrimui atlikti. Ieškovė dėl įvykio patyrė nuostolius, kadangi pristačiusi krovinį būtų gavusi 116 300 Eur pajamas. Be to, dėl atsakovės veiksmų – įvykio tyrimo ir sprendimo įvykį pripažinti draudžiamuoju bei draudimo išmokos išmokėjimo priėmimo vilkinimo – ieškovė patiria papildomus nuostolius. Ieškovė dėl įvykio negavo pajamų, kurias būtų naudojusi apyvartinėms lėšoms vykdyti veiklą – vaistų, veterinarinių vaistų, maisto papildų, kosmetikos prekybą (importą ir eksportą).

5.       Remiantis Krovinių draudimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3.1 papunkčiu, įvykis turi būti pripažintas draudžiamuoju, kadangi krovinys buvo pavogtas – įvyko netikėtas ir nenumatytas įvykis, krovinys buvo apdraustas tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta draudimo sutartimi, draudimo sutartis galiojo įvykio metu, įvykis įvyko draudimo teritorijoje, ieškovė dėl krovinio vagystės patyrė finansinius nuostolius. Krovinio vagystės faktą ir ieškovės patirtų nuostolių dydį patvirtina rašytiniai įrodymai. Draudimo sutarties pagrindu ieškovė apdraudė krovinį 117 000 Eur, išskaita – 1 170 Eur. Ieškovė, pristačiusi krovinį pirkėjams, būtų gavusi 116 300 Eur pajamas, todėl ši suma yra laikytina ieškovės nuostoliais. Vadovaujantis krovinių draudimo taisyklių 12.1 ir 12.5 papunkčiais, teismui įvykį pripažinus draudžiamuoju, draudimo išmokos suma, kuri turi būti išmokėta ieškovei kaip kompensacija, atskaičius 1 170 Eur išskaitą, yra 115 130 Eur.  

        II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas pagrįstais pripažino atsakovės argumentus, kad įvykis negali būti laikomas draudžiamuoju, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog: 1) prekės, sudariusios krovinį, buvo įsigytos; 2) prekės, sudariusios krovinį, buvo perduotos ieškovei; 3) su (duomenys neskelbtini) bendrovėmis sutartas pristatyti krovinys buvo faktiškai pakrautas į transporto priemonę ir buvo joje įvykio metu. Nei 2023 m. kovo 9 d. mokėjimo nurodymas, nei kiti mokėjimai (jų paskirtis) nėra aiškiai detalizuoti (nėra nurodyta, kad mokėjimas atliktas konkrečios PVM sąskaitos faktūros pagrindu), visais atvejais abstrakčiai nurodant „už prekes“. Mokėjimų nurodymais bendra UAB „Essmedi“ sumokėta suma yra didesnė, nei 2023 m. vasario 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta suma. Mokėjimai atlikti kovo–balandžio mėnesiais, kai PVM sąskaitoje faktūroje buvo numatytas apmokėjimo terminas iki 2023 m. vasario 15 d. Įvertinus tai, kad pirkimas pagal 2023 m. vasario 14 d. PVM sąskaitą faktūrą nebuvo vienintelis, kurį vykdė ieškovė ir UAB „Essmedi“, nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė mokėjimus atliko būtent 2023 m. vasario 14 d. PVM sąskaitos faktūros pagrindu.

8.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė buvo nenuosekli ir pateikdama UAB „Farmus“ bei UAB „Essmedi“ sutartinius santykius patvirtinančius įrodymus. Įvykio tyrimo metu ieškovė pateikė atsakovei 2020 m. balandžio 1 d. ieškovės ir UAB „Essmedi“ pirkimo–pardavimo sutartį anglų kalba, pasirašytą tik ieškovės vadovo T. S.. Kartu su dubliku buvo pateikta 2020 m. balandžio 1 d. tarp ieškovės ir UAB „Essmedi“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis lietuvių kalba, pasirašyta abiejų šalių. Ieškovės pateiktų pirkimo–pardavimo sutarčių turiniui nesant tapačiam, ieškovės atstovas teismo posėdžio metu sutarčių turinio skirtumų paaiškinti negalėjo,  abstrakčiai nurodydamas, kad ieškovės veikloje naudojamos sutartys tiek anglų, tiek lietuvių kalba. Teismas kritiškai įvertino ieškovės atstovo baigiamųjų kalbų metu išsakytus teiginius, kad šalių sudarytos sutartys buvo „tik formalumas“, kadangi tai nesudaro pagrindo atleisti ieškovę nuo pareigos tinkamai įteisinti šalių tarpusavio santykius, sudarytų sutarčių pagrindu vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir pateikti šalių sutartinius santykius patvirtinančius bei turiniu neprieštaringus įrodymus.

9.       Iš byloje esančio siuntėjo Turkijoje „(duomenys neskelbtini)“ CMR važtaraščio turinio teismas nustatė, kad siuntos gavėju yra nurodyta ne ieškovė, o UAB „Essmedi“. Siuntos pristatymo vieta ((duomenys neskelbtini)) sutampa su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinės adresu. Be to, važtaraštyje nenurodyta, kad buvo gabenti akių lašai „THEALOZ DUOSOL 10ML“, siunta (prekės) įvardinta – „Medical equipment“ (medicininė įranga). Dėl to teismas nusprendė, kad neturi pagrindo nepritarti atsakovės argumentams, jog minėtas dokumentas nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad siuntą sudarė akių lašai, pavadinimu „Medical devices: THEALOZ DUO 10ML“, o krovinys UAB „(duomenys neskelbtini)“ vėliau buvo perduotas ieškovei. Teismas taip pat sutiko su atsakovės teiginiu, kad ieškovės nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. vasario 28 d. PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma vienareikšmiškai patvirtinančia prekių perdavimo faktą, kadangi ši sąskaita ieškovei galėjo būti išrašyta už terminalo paslaugas bet kokiam siuntiniui / kroviniui (sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad sąskaita išrašyta už „terminalo paslaugas“). Į bylą buvo pateiktas 2023 m. vasario 22 d. elektroninis važtaraštis, kuriame nurodyta krovinio pakrovimo vieta – (duomenys neskelbtini), iškrovimo vieta – (duomenys neskelbtini) (ieškovės registruotos buveinės adresas). Krovinio pavadinimas – „Thealoz Duo 10 ml“, krovinio kiekis – 12 000 vienetų. Nors ieškovės teigimu, šis elektroninis važtaraštis patvirtina, kad ieškovė gavo prekes iš UAB „Essmedi“, o 2023 m. vasario 22 d., ruošdamasi jas parduoti, pervežė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio į ieškovės buveinės vietos adresu esančią sandėliavimo vietą, teismas atkreipė dėmesį, kad minėtame elektroniniame važtaraštyje prekių siuntėjas, vežėjas ir gavėjas yra tas pats asmuo – ieškovė UAB „Farmus“. Be to, teismas nurodė, kad iš ieškovės nurodyto prekių kiekio (14 995 vienetai) išskaičiavus krovinį ir defektuotus akių lašus (270 vienetų) ieškovei turėjo likti 2 725 vienetai akių lašų (14 995 - 12 000 - 270), kuriuos, kaip nurodė ieškovė, ji pardavė kitam pirkėjui. Teismui patenkinus atsakovės prašymus dėl duomenų apie akių lašų likučio įsigyto 2023 m. vasario 14 d. realizavimą, krovinio, kuriuo vėliau buvo pakartotinai pirkėjui „(duomenys neskelbtini)“ pristatyti pavogti akių lašai, įsigijimo dokumentų išreikalavimo, ieškovė be kita ko, pateikė 2023 m. kovo 6 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurios pagrindu ieškovė UAB „Farmus“ įsigijo 3 450 ir 11 550 vienetų akių lašų, pavadinimu „THEALOZ DUO 10ML (Thea Pharma)“ iš UAB „Essmedi“. Bendras PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų akių lašų kiekis iš viso yra 15 000 vienetų. Ieškovė taip pat pateikė 2023 m. kovo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurios pagrindu, ieškovės teigimu, po įvykusios krovinio vagystės, ji pakartotinai pardavė akių lašus pirkėjui „(duomenys neskelbtini)“. Teismas atkreipė dėmesį, kad skirtingai nei su ieškiniu pateikta sąskaita minėtam pirkėjui, kuri buvo išrašyta anglų kalba, aptariama pakartotinė sąskaita išrašyta lietuvių kalba, be to, joje nurodomas parduodamas akių lašų kiekis 9 226 ir 6 000 vienetų iš viso – 15 226 vienetai, taigi, skirtumas tarp 2023 m. kovo mėnesį įsigyto ir parduoto akių lašų kiekio yra vos 226 vienetai, tai niekaip nepatvirtina viso 2 725 vienetų akių lašų likučio panaudojimo (realizavimo). 

10.       Ieškovė pateikė 2019 m. gruodžio 5 d. patalpų panaudos sutartį tarp panaudos davėjo T. S. ir panaudos gavėjo UAB „Farmus“ direktoriaus T. S.. 2024 m. vasario 2 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad aptariamas prekių likutis minėtos patalpų panaudos sutarties pagrindu buvo saugomas (duomenys neskelbtini), nors ieškovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose buvo laikomasi pozicijos, jog 2023 m. vasario 22 d. elektroninio važtaraščio pagrindu iš sandėliavimo vietos, esančios (duomenys neskelbtini) (UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio), į (duomenys neskelbtini) (ieškovės registruotos buveinės adresas) buvo pervežta 12 000 vienetų akių lašų „Thealoz Duo 10 ml“, o ne visas 14 995 vienetų akių lašų krovinys. Nors 2024 m. balandžio 26 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovės vadovas nurodė, kad prekių likutis taip pat buvo pervežtas į (duomenys neskelbtini)ir ten saugomas, tai patvirtinantys įrodymai į bylą pateikti nebuvo. Papildomai teismas pažymėjo, kad, atsakovei atliekant tyrimą ieškovės buveinės adresu, minėtas prekių likutis nebuvo rastas, išskyrus 270 vienetus brokuotų akių lašų buteliukų. Įvertinęs visa tai, teismas konstatavo, kad ieškovės į bylą pateikti duomenys yra prieštaringi ir neišsamūs (nepagrindžia 14 995 vienetų akių lašų įsigijimo iš UAB „Essmedi“, jų perdavimo ieškovei fakto ir atitinkamai – dalies jų buvimo transporto priemonėje įvykio metu).

11.       Aptardamas krovinio pakrovimo aplinkybes, teismas pažymėjo, kad ieškinyje ieškovė nurodė, jog 2023 m. vasario 26 d. rytą ieškovės darbuotojai – vadovas T. S. ir vairuotojas V. M. – pakrovė krovinį į transporto priemonę „Mercedes B. S. 209“. Krovinys į transporto priemonę buvo pakrautas tokia tvarka – trys paletės, ant kiekvienos buvo pakrautos 25 dėžutės (iš viso – 75 dėžutės) krovinio, kiekvienoje dėžutėje buvo po 160 vienetų akių lašų pakuočių, iš viso krovinį sudarė 12 000 vienetų pakuočių. Pakrovę krovinį, nurodyti ieškovės darbuotojai iš įmonės buveinės išvyko į paskirties vietą (duomenys neskelbtini), „Google Maps“ programėle suplanuotu kelionės maršrutu. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) policijos 2023 m. vasario 27 d. tarnybinio protokolo, kuriame užfiksuoti ieškovės vadovo, vežusio krovinį, parodymai apie įvykį, nustatyta, kad atsakydamas į klausimą: ar galite pasakyti kokio dydžio buvo paletės ir kokio aukščio buvo krovinys? T. S., be kita ko, atsakė, jog prekes sukrovė pats su vairuotoju, užtruko 30 minučių, krovė rankomis. Ieškovės teigimu, padegtoje transporto priemonėje krovinio likučių nebuvo rasta ne dėl to, kad krovinys nebuvo faktiškai pakrautas į transporto priemonę, bet dėl to, jog krovinys buvo iškrautas iš transporto priemonės ir pavogtas. Teismas pažymėjo, kad byloje esančioje 2023 m. birželio 12 d. (duomenys neskelbtini) policijos departamento nutartyje nustatyta, jog nežinomas nusikaltėlis 2023 m. vasario 27 d. 03.27 val. automobilių stovėjimo aikštelėje priešais pensionatą „(duomenys neskelbtini)“ pagrobė automobilį „Mercedes B. S. 209“, po to nuvažiavo į lauko keliuką, kur apie 04.00 val. tyčia padegė transporto priemonę. UAB „Klaipėdos Netas“ atliktame raporte nurodytos iš esmės analogiškos aplinkybės, t. y. kad automobilis iš stovėjimo aikštelės pajudėjo 03:27:24 val., sudegusi transporto priemonė buvo rasta nutolusi apie 1,3 km nuo UAB „Farmus“ atstovų apsistojimo vietos (duomenys neskelbtini). Įvertinus tai, kad kraudami prekes bendrovės darbuotojai užtruko 30 minučių, teismui kilo abejonių, jog per tą patį 30 minučių laikotarpį, t. y. nuo 03.27 val. iki 04.00 val. transporto priemonė galėjo būti ne tik pavogta, nuvažiuota apie 1,3 km ir padegta, bet ir iš transporto priemonės iškrautas ir pavogtas krovinys. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, jų visetą, išklausęs bylos šalis, teismas, kaip nepagrįstus, atmetė ieškovės argumentus, kad krovinys įvykio metu buvo transporto priemonėje ir galėjo būti prarastas (draudžiamasis įvykis įvyko), nes šių aplinkybių nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Tai sudarė pagrindą teismui nuspręsti, kad atsakovė pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

12.       Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktas nuotraukas, kuriose matyti ant pastato sienos pritvirtinti pavieniai šviestuvai bei ant pavėsinės esantis baltas apvalios formos daiktas, nusprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai išvadų apie stovėjimo aikštelės neatitiktį taisyklių reikalavimams nepaneigia. Draudimo sutartimi šalims susitarus dėl konkrečių draudimo apsaugos ribų, t. y. nustačius, kad transporto priemonę su kroviniu palikus nesaugioje teritorijoje (neskirtoje stovėti transporto priemonėms, tamsiu paros metu neapšviestoje, nuolat nestebimoje vaizdo kamerų ir (arba) aikštelės personalo, į kurią nekontroliuojamas patekimas) draudikas nuostolių neatlygina, nebuvo pagrindo susiformuoti draudėjos (ieškovės) lūkesčiui, jog ji neturi pareigos faktiškai įsitikinti, kokios saugumo priemonės yra taikomos šioje stovėjimo aikštelėje, įskaitant stebėjimą vaizdo kameromis, o ne remtis vien internete (svečių namų „(duomenys neskelbtini)“, Google, Booking internetiniuose puslapiuose) pateiktais duomenimis, kurių aktualumas nėra žinomas. Ieškovė, kaip verslininkė, nusprendusi užsiimti krovinių pervežimu, turi pareigą iš anksto numatyti ir įvertinti galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio paradimo rizikos veiksniams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti.

13.       Teismas tenkino atsakovės reikalavimą ir kaip savarankišką pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką pripažino aplinkybę, kad ieškovė nesilaikė draudimo sutartyje numatytų saugos reikalavimų ir atsargumo priemonių, t. y. ieškovės nakties poilsiui pasirinkta aikštelė neatitiko draudimo taisyklių reikalavimų. Krovinio draudimo sertifikate įtvirtinti šie reikalavimai krovinius gabenant nuosavu transportu: vežant krovinius būtina iš anksto planuoti maršrutą ir vairuotojų poilsio metu stoti aikštelėse, kurios yra aptvertos, skirtos transporto priemonėms stovėti, tamsiu paros metu apšviestos, nuolat stebimos vaizdo kamerų ir (arba) aikštelės personalo, į kurias kontroliuojamas patekimas. Šio reikalavimo nesilaikymas suteikia teisę draudimo bendrovei mažinti arba nemokėti draudimo išmokos įvykio atveju. UAB „Klaipėdos Netas“ raporte nustatyta, kad įvykio metu stovėjimo aikštelės teritorija (kiemas) buvo neapšviesta ir tamsi. Krovininis automobilis yra apšviestas iš dalies bei šviesa sklinda ne iš aikštelės teritorijos, bet nuo aplink stovėjimo aikštelę esančių teritorijų apšvietimo. Didžioji dalis stovėjimo aikštelės teritorijos yra tamsi. Minėtame raporte taip pat nustatyta, kad svečių namų „(duomenys neskelbtini)“ stovėjimo aikštelėje nebuvo įrengta vaizdo stebėjimo kamerų, vaizdo stebėjimo kamera buvo įmontuota ant šalia esančio pastato sienosm Be to, svečių namų savininkas paaiškino, kad, kiek jam žinoma, nėra jokių ženklų, rodančių, jog stovėjimo aikštelės teritorija yra stebima, kameros įrengtos tik viešbučio viduje. Atsakovė pateikė duomenis, patvirtinančius, kad apie 30 minučių atstumu važiuojant automobiliu nuo svečių namų „(duomenys neskelbtini)“, ieškovė turėjo galimybę apsistoti Lenkijoje esančiose stovėjimo aikštelėse, kurios skirtos krovinius gabenantiems automobiliams ir kuriose taikomos reikiamą saugumą užtikrinančios priemonės.

14.       Vertindamas ieškovės argumentus dėl draudimo bendrovės atlikto tyrimo trukmės, teismas papildomai pažymėjo, kad Taisyklių 11.4 papunktyje įtvirtinta draudiko pareiga priimti sprendimą išmokėti draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti po visų reikalingų dokumentų gavimo ir nuostolių sumos bei aplinkybių nustatymo, 11.11 papunktyje numatant teisę įtraukti į žalos reguliavimo procesą trečiąsias šalis. Atsižvelgiant į tai, kad atliekamas tyrimas buvo susijęs su tarptautiniu elementu, į tyrimą įtraukti subjektai iš kelių užsienio valstybių, ieškovės argumentus dėl atliekamo tyrimo vilkinimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Farmus“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Įvykis nepagrįstai buvo pripažintas nedraudžiamuoju. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–185 straipsniuose.

15.2.                      Sprendimu nepagrįstai nustatytos ir įvertintos penkios esminės faktinės aplinkybės, dėl kurių teismas padarė galutinę išvadą, kad įvykis yra nedraudžiamasis. Ieškovė nurodė, kad mokėjimai yra atlikti būtent už ginčo prekes, trečiasis asmuo UAB „Essmedi“ patvirtino, kad gavo atsiskaitymą už prekes. Teismo įsitikinimui, kad tai nėra atsiskaitymas už prekes, pakako atsakovės iškeltos abejonės, jog tai nėra atsiskaitymas už prekes, nes mokėjime nėra įvardinta tiksli mokėjimo paskirtis. Tokiu būdu teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą ieškovei. Teismas neargumentavo ir nepagrindė, kodėl abejonę dėl mokėjimų už prekes interpretavo ieškovės nenaudai.

15.3.                      Dviejų sutarčių sudarymo faktas apskirtai neturėjo ir negalėjo padaryti įtakos nei prekių vagystei, nei draudžiamojo įvykio atsiradimui. Teismas, subjektyviai interpretuodamas ir selektyviai vertindamas įrodymus, sureikšmino faktinę aplinkybę, kuri neturi tiesioginio ryšio su įvykiu ir nedaro įtakos jo vertinimui. Teismas buvo neobjektyvus ir neteisingas ieškovei. Vertindamas sutarčių sudarymo aplinkybes, teismas nepagrįstai jas sureikšmino,  nors šios aplinkybės įrodymų vertinimo prasme yra neutralios ir nesuponuoja ieškovės nenuoseklumo draudimo santykių kontekste.

15.4.                      Teismo

15.5.                      Teismo

15.6.                      Teismas neišsprendė prieštaravimų tarp rašytinių įrodymų. Byloje pateikti įrodymai: CMR važtaraščio, kurio pagrindu prekės buvo įvežtos į Lietuvą, prekių pristatymą patvirtinančioje grafoje (24 pozicija) yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ parašas, kuris patvirtina prekių gavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje; 2023 m. kovo 14 d. Intrastato ataskaita patvirtina, kad ginčo prekės buvo išvežtos iš Lietuvos teritorijos į (duomenys neskelbtini); prekių pirkėjas „(duomenys neskelbtini)“ išankstiniu mokėjimu sumokėjo 28 900 Eur ieškovei už planuojamas įsigyti prekes; ieškovės užpildytiems dokumentams teismas neteikė jokios reikšmės, nurodydamas, jog ši gali užsipildyti bet kokius dokumentus.

15.7.                      Sprendimu nepagrįstai nustatyta, kad aikštelė, kurioje buvo palikta transporto priemonė, neatitinka draudimo sutarties reikalavimų. Ieškovės pasirinkta aikštelė yra visiškai aptverta, skirta transporto priemonėms stovėti, patekimas į aikštelę nuolat kontroliuojamas elektroniniu pulteliu valdomais vartais, į aikštelę yra patekimas iš gatvės pusės. Ieškovė negali prisiimti rizikos ir atsakyti už saugos priemonių veikimą, tame tarpe ir vartų veikimą. Ieškovės apsilankymo metu nebuvo pagrindo abejoti, kad aikštelės vartai neveikia ar nėra rakinami. Kitą krovinio draudimo sertifikate keliamą sąlygą aikštelei, kad ji tamsiu paros metu būtų apšviesta, nagrinėjamu atveju patvirtina ieškovės atstovo pateikti paaiškinimai, svečių namų nuotraukos, iš kurių matyti, jog ant pastato yra pritvirtinti šviestuvai. Ieškovės pasirinkta aikštelė atitiko ir kitą krovinio draudimo sertifikate keliamą sąlygą – buvo nuolat stebima vaizdo kamerų ir (arba) aikštelės personalo.

16.       Atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1.                      Ieškovė siekia sudaryti įspūdį, kad teismo sprendimas neatitinka dokumento turinio arba tokio dokumento parengimo logikos, tačiau apeliaciniame skunde ignoruoja vieną iš pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių – išvadas apie fakto buvimą arba nebuvimą teismas daro iš įrodymų visumos. Skunde nutylimos tokios esminės aplinkybės: įrodymų apie tai, kad ieškovė iki įvykio gavo prekes, nėra; objektyvaus įrodymo apie tai, kad iš prekių sudarytas krovinys buvo priimtas vežimui, nėra; ieškovės atstovai tiek įvykio metu, tiek po įvykio kreipdamasis į atsakovę, teikiant paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su deklaruojamais faktais apie prekių įsigijimą, elgėsi nenuosekliai ir prieštaringai.

16.2.                      Mokėjimo nurodymuose nėra nurodyta, kad mokėjimai atlikti apmokant PVM sąskaitą faktūrą, kuria ieškovė teigė įgijusi prekes. Visais atvejais mokėjimo paskirtyje tik abstrakčiai nurodyta „už prekes“. Egzistuojant šiems prieštaravimams dėl PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad UAB „Essmedi“ išrašyta PVM sąskaita faktūra buvo apmokėta. Pagal šiuos mokėjimo nurodymus nurodyta bendra sumokėta suma yra didesnė nei PVM sąskaitos faktūros suma. Be to, remiantis paaiškinimais, pirkimas pagal PVM sąskaitą faktūrą nebuvo vienintelis, kurį vykdė ieškovė ir UAB „Essmedi“. Ieškovės nurodyti mokėjimai atlikti daug vėliau nei PVM sąskaitoje faktūroje nustatytas mokėjimo terminas. Nors ieškovė teigia, kad UAB „Essmedi“ patvirtino apmokėjimą, tačiau, kaip nurodė pati ieškovė, ieškovės vadovas (T. S.) ir UAB „Essmedi“ vadovas (A. S.) yra broliai.

16.3.                      Nenuoseklumas ieškovės veiksmuose pasireiškė ne sudarant dvi sutartis, tačiau draudimo bendrovei teikiant prieštaringą (tikrovės neatitinkančią) informaciją apie sutartį, kuria remiantis prekės buvo neva įsigytos. 

16.4.                      CMR važtaraštis patvirtina tik tai, kad UAB „Essmedi“ buvo pristatytas siuntinys, kurį sudarė tam tikra medicininė įranga, todėl negali būti daroma išvada, jog ieškovei buvo perduotos prekės. Ieškovės nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. vasario 28 d. PVM sąskaita faktūra taip pat negali būti laikoma patvirtinančia prekių perdavimą. Sąskaitoje nenurodyta, kad paslaugos buvo suteiktos dėl prekių. Šios UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos faktūros aprašymo dalyje tik abstrakčiai nurodyta; „Terminalo paslaugos“. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, CMR važtaraščio turinį nurodo siuntėjas, o ne vežėjas. Ieškovė teigia, kad CMR važtaraštyje siunta „Medical equipment“ (Medicininė įranga) galėjo būti įvardinta dėl vertimo klaidos, tačiau šie teiginiai yra tik abstraktūs samprotavimai.

16.5.                      Ieškovės įrodymai bei paaiškinimai dėl 2 725 vienetų akių lašų likučio yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė tinkamai nepagrindė pagal PVM sąskaitą faktūrą įsigytų akių lašų (prekių) likučio (2 725 vienetai) realizavimo aplinkybių. Ieškovei teigiant, kad akių lašų likutis buvo realizuotas, tačiau to nepagrindžiant įrodymais, egzistuoja pakankamas pagrindas spręsti, jog ieškovė prekių (akių lašų) pagal PVM sąskaitą faktūrą apskritai neįsigijo. Ieškovė pateikė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. gruodžio 5 d. sudarytą sandėliavimo paslaugų sutartį, kurios turinys paneigia ieškovės paaiškinimus dėl prekių priėmimo, taip pat ieškovės vienašališkai surašytus dokumentus dėl prekių paėmimo iš sandėlio bei prekių likučio apskaitos. Kaip matyti iš sutarties turinio, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo dalyvauti priimant ieškovei skirtas prekes ir tuo pagrindu vesti ieškovės gautų ir sandėliuojamų prekių likučius, tačiau ieškovė nepateikė į bylą nė vieno UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengto dokumento, kuris patvirtintų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovės vardu priėmė ginčo prekes, jas apskaitė, perdavė ginčo prekes ieškovei, taip pat užfiksavo ginčo prekių likučius.

16.6.                      Įvertinus tai, kad ieškovės vadovas kartu su vairuotoju kraudamas prekes užtruko 30 minučių, kyla pagrįstų abejonių, jog per tą patį 30 minučių laikotarpį, t. y. nuo 3 val. 27 min. iki 4 val. transporto priemonė galėjo būti ne tik pavogta, nuvažiuota apie 1,3 km ir padegta, bet ir iš transporto priemonės iškrautas ir pavogtas krovinys. Nors ši aplinkybė nėra esminė, kuri nulemia įvertinimą, kad įvykis nelaikytinas draudžiamuoju, tačiau ši aplinkybė papildomai pagrindžia išvadą, jog ieškovės pateikiama įvykio versija bei įrodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, abstraktūs ir nepagrindžia prekių įsigijimo, perdavimo (pristatymo) ir gabenimo į (duomenys neskelbtini) fakto.

16.7.                      Egzistuoja rašytiniai įrodymai, kad svečių namų „(duomenys neskelbtini)“ savininkas, kuris prieš ir po įvykio tiesiogiai bendravo su ieškovės direktoriumi T. S. ir vairuotoju V. M., (duomenys neskelbtini) policijai paliudijo, jog, remiantis asmenų elgesiu, jo nuomone, įvykis yra apsimestinis.

16.8.                      Priešingai nei teigia ieškovė, svečių namų „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonių stovėjimo aikštelė įvykio metu nebuvo visiškai aptverta, kadangi patekimas į ją nebuvo kontroliuojamas vartais. Automobilių stovėjimo aikštelės vartai neveikia maždaug 1,5 metų ir vartai visada yra atidaryti. Ieškovės direktorius svečių namuose „(duomenys neskelbtini)“ lankėsi 2022 metų pabaigoje, todėl vartams neveikiant apie 1,5 metų, pastarasis žinojo (turėjo žinoti) faktinę situaciją dėl neveikiančių ir neuždaromų stovėjimo aikštelės vartų. Faktinę situaciją dėl neveikiančių ir neuždaromų vartų ieškovė (jos atstovai) matė (turėjo matyti) ir apsilankymo, kai įvyko įvykis, metu, t. y. ieškovės atstovai matė (turėjo matyti), jog prieš įvažiuojant į stovėjimo aikštelę vartai buvo atidaryti, o įvažiavus nebuvo uždaryti. Tai, kad ant svečių namų pastato įrengti šviestuvai, savaime nereiškia, jog jie yra naudojami ir (ar) tamsiu paros metu nuolat veikia, t. y. pagal krovinio draudimo sertifikatą keliamas reikalavimas, jog teritorija, kurioje sustojama poilsiui, būtų apšviesta, o ne tiesiog įrengti šviestuvai. Tiriant įvykio aplinkybes nebuvo gauta duomenų, kad stovėjimo aikštelėje yra įrengta vaizdo stebėjimo kamera. Ieškovės pateiktoje nuotraukoje matyti tik baltas apvalios formas daiktas, kurį ieškovė įvardija vaizdo stebėjimo kamera, tačiau šis daiktas taip pat gali būti pavėsinės sieninis šviestuvas. Iš ieškovės skunde pateiktos nuotraukos matyti, kad ji padaryta 2018 metais, t. y. prieš 5 metus iki įvykio. Ieškovė, gabendama krovinį, turėjo galimybę pasirinkti stovėjimo aikšteles, kuriose yra taikomos didesnės saugumo priemonės, nei svečių namų „(duomenys neskelbtini)“ stovėjimo aikštelėje, tačiau to nepadarė.

16.9.                      Jeigu teismas nuspręstų, kad ieškovei iš atsakovės priteistina draudimo išmoka, krovinio vertė šiuo atveju turėtų būti skaičiuojama pagal jo įsigijimo iš UAB „Essmedi“ kainą, nurodytą PVM sąskaitoje faktūroje. Atsižvelgiant į tai, kad, ieškovės teigimu, krovinį sudarė 12 000 vienetų akių lašų buteliukų, krovinio vertė sudaro ne daugiau nei 103 320 Eur (8,61 Eur x 12 000), todėl, pritaikius draudimo liudijime nurodytą 1 170 Eur besąlyginę išskaitą, ieškovei priteistina draudimo išmokos suma negalėtų viršyti 102 150 Eur (103 320 Eur – 1 170 Eur).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

18.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai atlikus įrodymų įvertinimą. Apelianto nuomone, teismo sprendimu nepagrįstai nustatytos ir įvertintos esminės faktinės aplinkybės, dėl kurių teismas padarė galutinę nepagrįstą išvadą, kad įvykis yra nedraudžiamasis.

19.       Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos A. T. 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).

20.       Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos A. T. 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

21.       Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovei, reiškiančiai reikalavimus pripažinti draudžiamuoju įvykiu apdrausto krovinio vagystę ir priteisti iš atsakovės (draudikės) draudimo išmoką, kyla pareiga įrodyti, kad įvykis patenka į 2023 m. vasario 23 d. draudimo sutarties apimtį ir jai priklauso atitinkamo dydžio draudimo išmoka, o atsakovei, kuri atsisakė išmokėti draudimo išmoką, tenka pareiga įrodyti, jog įvykis laikomas nedraudžiamuoju.

22.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą dėl to, jog įpareigojo ieškovę įrodyti atsakovės iškeltas abejones. Ieškovės teigimu, byloje neretai neįmanoma pašalinti visų bylos nagrinėjimo metu iškilusių abejonių, bet tokiu atveju turi būti vadovaujamasi įrodymų visetu, kitais byloje surinktais įrodymais, tikėtinumo taisykle ir panašiai. Ieškovės vertinimu, teismas neargumentavo ir nepagrindė, kodėl abejonę dėl atliktų mokėjimų interpretavo ieškovės nenaudai ir atsakovės naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė atsikirtimus, kuriais nesutiko su ieškovės ieškinio reikalavimais. Atsakovė atsikirtimuose nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog prekės, sudariusios krovinį, apskritai buvo įsigytos, perduotos ieškovei ir su (duomenys neskelbtini) bendrovėmis sutartas pristatyti krovinys buvo faktiškai pakrautas į transporto priemonę (kuri buvo pavogta ir sudeginta) ir buvo joje įvykio metu, o šiems atsikirtimams pagrįsti atsakovė pateikė nepriklausomų ekspertų–siurvejerių UAB „Klaipėdos Netas“, kuri atliko akių tirpalo krovinio vagystės (duomenys neskelbtini)tyrimą, raportą. Remdamiesi tyrimo metu surinkta bei išnagrinėta informacija, nepriklausomi ekspertai padarė išvadą, kad nebuvo pateikta pakankamai dokumentų, pagrindžiančių, jog akių tirpalo krovinys buvo pavogtas trečiųjų asmenų ar, kad apskritai buvo transporto priemonėje ieškovės atstovų nakvynės metu (duomenys neskelbtini). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, esant įrodymais pagrįstiems atsakovės atsikirtimams, ieškovė turėjo pareigą pateikti tinkamus ir pakankamus įrodymus ieškinio pagrindui įrodyti, kuriais būtų paneigti atsakovės atsikirtimus patvirtinantys duomenys. Ieškovės ir atsakovės pateikti įrodymai vertintini pagal bendrąją CPK nustatytą įrodinėjimo tvarką bei įrodymų pakankamumo taisyklę.

23.       Pažymėtina, kad ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog teismo padarytos išvados yra nepagrįstos, kadangi jos grindžiamos subjektyviu ir selektyviu įrodymų įvertinimu bei prielaidomis, tačiau, siekdama pagrįsti šį argumentą, ieškovė pateikia tik savo pačios įrodymų įvertinimą, t. y. teigia, kad jos pateikti įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, bankiniai pavedimai) pagrindžia prekių įsigijimo faktą. Teismo sprendime nurodoma, kad mokėjimai (jų paskirtis) nėra aiškiai detalizuoti (nėra nurodyta, kad mokėjimai atlikti konkrečios PVM sąskaitos faktūros pagrindu), visais atvejais tik abstrakčiai nurodant „už prekes“, mokėjimo nurodymais bendra UAB „Essmedi“ sumokėta suma yra didesnė nei 2023 m. vasario 14 d. PVM sąskaitos faktūros suma, mokėjimai atlikti 2023 m. kovo–balandžio mėnesiais, nors PVM sąskaitoje faktūroje buvo numatytas apmokėjimo terminas iki 2023 m. vasario 15 d. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai išdėstyti motyvai, kodėl šie įrodymai neįtikino teismo dėl prekių įsigijimo fakto.

24.       Ieškovės vertinimu, dviejų sutarčių sudarymo faktas apskirtai neturėjo ir negalėjo padaryti įtakos nei prekių vagystei, nei draudžiamojo įvykio atsiradimui. Teisėjų kolegija su tokiu teiginiu nesutinka, nes, kaip jau minėta, išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju teismas dviejų skirtingų teismui pateiktų sutarčių faktą (įvykio tyrimo metu ieškovė pateikė atsakovei 2020 m. balandžio 1 d. ieškovės ir UAB „Essmedi“ pirkimo–pardavimo sutartį anglų kalba, pasirašytą tik ieškovės vadovo T. S., o bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pateikta 2020 m. balandžio 1 d. tarp ieškovės ir UAB „Essmedi“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis lietuvių kalba, pasirašyta abiejų šalių) įvertino įrodymų visumoje. Pažymėtina, kad teismas minėtus įrodymus ištyrė, aiškinosi, kodėl byloje egzistuoja du skirtingi sutarčių variantai, tačiau ieškovės atstovas to paaiškinti negalėjo. Kadangi teismas vertino aplinkybes dėl akių lašų įsigijimo fakto, visiškai pagrįstai jis vertino ir minėtų lašų įsigijimo sutartis, kurios šiuo atveju buvo pateiktos skirtingos, o tai leido teismui pagrįstai suabejoti tokio ieškovės elgesio patikimumu.

25.       Be kita ko, ieškovė teigia, kad teismas, nukrypdamas nuo tarptautinį krovinių vežimą reguliuojančios Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR konvencija) nuostatų, interpretavo CMR važtaraščio užpildymą, ir tai padarė be pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčui išspręsti nėra svarbu nustatinėti, kas atsakingas už važtaraščio pildymą – siuntėjas ar vežėjas, o svarbu įvertinti byloje pateiktų CMR važtaraščių turinį. Siuntėjo Turkijoje „(duomenys neskelbtini)“ CMR važtaraštyje 358270 siuntos gavėja nurodyta UAB „Essmedi“, siuntos pristatymo vieta ((duomenys neskelbtini)), kuri sutampa su UAB „(DUOMENYS NESKELBTINI)“ buveinės adresu, o siunta (prekės) įvardinta – „Medical equipment“ (medicininė įranga). Be to, byloje pateiktas 2023 m. vasario 22 d. elektroninis važtaraštis, kuriame nurodyta krovinio pakrovimo vieta ((duomenys neskelbtini)), iškrovimo vieta – (duomenys neskelbtini) (ieškovės registruotos buveinės adresas). Krovinio pavadinimas „Thealoz Duo 10 ml“, krovinio kiekis – 12 000 vienetų, o prekių siuntėjas, vežėjas ir gavėjas yra ieškovė UAB „Farmus“. Teisėjų kolegija sutinka, kad važtaraštyje 358270 įvardytos prekės, kaip „medicininė įranga“, galėtų būti ir akių lašai, tačiau tai galėjo būti ir bet kokia kita medicininė įranga, priemonės ir panašiai. Kita vertus, šiuo atveju vėlgi akcentuotina, kad šie įrodymai pirmosios instancijos teisme buvo įvertinti ne izoliuotai, atsietai, tačiau kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Kaip matyti iš apskųsto sprendimo, teismas įvertino ne tik važtaraščių turinį, kuriuose kaip prekių gavėja ieškovė net nėra nurodyta (gavėja yra UAB „Essmedi“), tačiau įvertino ir informaciją apie ieškovės turimų prekių (akių lašų) likutį ir jo realizavimą. Iš ieškovės nurodyto prekių kiekio (14 995 vienetai), išskaičiavus krovinį ir defektuotus akių lašus (270 vienetų) ieškovei turėjo likti 2 725 vienetai akių lašų (14 995 - 12 000 - 270), kuriuos, kaip nurodė ieškovė, ji pardavė kitam pirkėjui, o 2023 m. kovo 23 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. OF 027, kurios pagrindu po įvykusios krovinio vagystės ieškovė pakartotinai pardavė akių lašus pirkėjui „(duomenys neskelbtini)“, nurodomas parduodamas akių lašų kiekis 9 226 ir 6 000 vienetų, iš viso – 15 226 vienetai. 2023 m. kovo 6 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. ESS011884, kurios pagrindu ieškovė UAB „Farmus“ įsigijo 3 450 ir 11 550 vienetų akių lašų, pavadinimu „THEALOZ DUO 10ML (Thea Pharma)“ iš UAB „Essmedi“, bendras PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų akių lašų kiekis yra 15 000 vienetų. Kadangi skirtumas tarp 2023 m. kovo mėnesį įsigyto ir parduoto akių lašų kiekio sudaro vos 226 vienetus, lieka neaiškus 2 725 vienetų akių lašų likučio panaudojimo (realizavimo) būdas. Būtent šių įrodymų visuma pirmosios instancijos teismui leido padaryti išvadą, kad ieškovės į bylą pateikti duomenys yra prieštaringi ir neišsamūs (nepagrindžia 14 995 vienetų akių lašų įsigijimo iš UAB „Essmedi“, jų perdavimo ieškovei fakto ir atitinkamai – dalies jų buvimo transporto priemonėje įvykio metu). Nors ieškovė teigia, kad 2023 m. kovo 14 d. Intrastato (duomenų apie Lietuvos Respublikos prekybą prekėmis su Europos Sąjungos valstybėmis surinkimo sistema) ataskaita, patvirtina, jog ginčo prekės buvo išvežtos iš Lietuvos teritorijos į (duomenys neskelbtini), tačiau iš šios ataskaitos nėra matyti, kad išvežti buvo būtent akių lašai (nurodoma, kad išvežami papildai). Be to, nurodoma, kad išvežtas 900 (700 + 200) kg kiekis prekių už 264 533 Eur statistinę vertę, nors 2023 m. vasario 22 d. elektroniniame važtaraštyje prekių svoris yra nurodytas 150 kg, CMR važtaraštyje 358270 – 500, o, pristačiusi krovinį, ieškovė teigia, kad būtų gavusi 116 300 Eur pajamų. Be kita ko, ši ataskaita užpildyta 2023 m. kovo mėnesį, kai ieškovė pakartotinai pirkėjui „(duomenys neskelbtini)“ pristatė akių lašus. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad prekių likutis niekaip nėra susijęs su įvykiu ir jo pripažinimu draudžiamuoju, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka. Byloje kilo klausimas, ar ieškovė prekes buvo įgijusi, ar jas gabeno į užsienį ir, ar toks krovinys iš tiesų buvo pavogtas (duomenys neskelbtini). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie leido teismui padaryti išvadą dėl minėtų faktų (ne)egzistavimo.

26.       Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad ieškovės pasirinkta transporto priemonės stovėjimo aikštelė, esanti prie svečių namų „(duomenys neskelbtini)“, neatitiko krovinio draudimo sertifikate nurodytos sąlygos, jog, vežant krovinius, būtina iš anksto suplanuoti maršrutą ir vairuotojų poilsio metu stoti aikštelėse, kurios yra aptvertos, skirtos transporto priemonėms stovėti, tamsiu paros metu apšviestos, nuolat stebimos vaizdo kamerų ir (arba) aikštelės personalo, į kurias kontroliuojamas patekimas. Nesutikdama su teismo išvada, ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad jos pateikti įrodymai patvirtina, jog aikštelė reikalavimų sąlygas atitiko, pateikdama ir pirmosios instancijos teismui teiktų įrodymų nuotraukas. Kaip matyti iš apskųsto sprendimo, teismas įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, susijusius su svečių namų stovėjimo aikštelės savybėmis, įskaitant ir ieškovės pateiktas nuotraukas, svečių namų „(duomenys neskelbtini)“, Google, Booking internetiniuose puslapiuose. Teismas nustatė, kad stovėjimo aikštelėje nebuvo įrengta vaizdo stebėjimo kamerų, vaizdo stebėjimo kamera buvo įmontuota ant šalia esančio pastato sienos, tačiau ši vaizdo stebėjimo kamera nėra skirta stebėti svečių namų „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelę ir į šios vaizdo kameros stebėjimo lauką patenka tik nedidelė stovėjimo aikštelės dalis. Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktas nuotraukas, iš kurių matyti ant pastato sienos pritvirtinti pavieniai šviestuvai bei ant pavėsinės esantis baltas apvalios formos daiktas, nusprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai išvadų apie stovėjimo aikštelės neatitiktį taisyklių reikalavimams nepaneigia. Iš raporte esančių nuotraukų matyti, kad krovininis automobilis yra apšviestas iš dalies bei šviesa sklinda ne iš aikštelės teritorijos, bet nuo aplink stovėjimo aikštelę esančių teritorijų apšvietimo. Iš apeliacinio skundo taip pat nėra aišku, kodėl ant pavėsinės esantį baltą apvalios formos daiktą ieškovė įvardija kaip vaizdo stebėjimo kamerą, kai svečių namų savininkas patvirtino, kad kieme vaizdo stebėjimo kamerų nėra, tokių duomenų nepateikė ir policijai, nagrinėjusiai įvykį. Nors ieškovė apeliaciniame skunde primygtinai teigia, kad aikštelė buvo uždara ir į ją kontroliuojamas patekimas, tačiau nagrinėjamu atveju buvo nustatyta priešingai – „(duomenys neskelbtini)“ svečių namų savininkas paaiškino, kad automobilių stovėjimo aikštelės vartai neveikia maždaug 1,5 metų ir vartai visada yra atidaryti, o tai turėjo būti žinoma ieškovės vadovui, kuris ten pat lankėsi 2022 metų pabaigoje. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos įrodymus, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs, t. y. ieškovė tiesiog atkartoja pirmosios instancijos teisme teiktus įrodymus ir pateikia subjektyvų vertinimą.

27.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad per pusvalandį transporto priemonė negalėjo būti pavogta, iškrauta ir padegta, nėra teisiškai reikšminga, nes nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog ieškovė neįrodė prekių įsigijimo, pakrovimo ir gabenimo fakto, o taip pat, kad aikštelė, kurioje buvo palikta transporto priemonė, atitiko draudimo sąlygas.

28.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad įvykis nelaikytinas draudžiamuoju, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ((duomenys neskelbtini), 177, 178, 185 straipsniai). Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Ieškovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jos paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ieškovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik ieškovės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

Dėl procesinės bylos baigties

29.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

31.       Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas visa apimtimi, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

32.       Atsakovė nurodė apeliacinės instancijos teisme patyrusi 6 616,20 Eur bylinėjimosi išlaidas bei pateikė šių išlaidų patyrimą patvirtinančius įrodymus.

33.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

34.       Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis).

35.       Apskaičiavus pirmiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2024 m. I ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 2 809,30 Eur (2 161 Eur x 1,3).

36.       Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti 6 616,20 Eur bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nurodytą rekomenduotiną priteisti maksimalų dydį, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinamas iš dalies ir atsakovei iš ieškovės priteisiama 2 809,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužė 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei akcinei draudimo bendrovei „C. V. Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Farmus“, juridinio asmens kodas 305366296, 2 809,30 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus devynis eurus ir 30 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                            Rasa Gudžiūnienė

Vilija Mikuckienė

Laima Ribokaitė