Civilinė byla Nr. 3K-3-495/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 33;
35.3.6; 35.5; 43.1; 62.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito
Gurevičiaus, Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas
ir teisėjas pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. M. (D. M.)
kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo UAB ,,Airidvika“ ieškinį atsakovams D. M. ir G. V. dėl skolos ir
palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2008 m.
rugpjūčio 18 d. Pasvalio rajono policijos komisariato pareigūnas pagal
Transporto priemonės pridavimo-priėmimo aktą Nr. 267 perdavė ieškovui UAB
,,Airidvika“ (toliau – ieškovas) saugoti automobilį ,,Renault Clio“ (valst. Nr.
(duomenys neskelbtini)), kurį tą dieną, neturėdamas teisės vairuoti,
vairavo atsakovas G. V. Automobilis perduotas saugoti Policijos komisariato ir
ieškovo sudarytos transporto priemonių priverstinio nuvežimo sutarties
pagrindu. Transporto priemonės pridavimo-priėmimo akte transporto priemonės
savininku nurodytas atsakovas D. M. 2009 m. sausio 22 d. ieškovas išsiuntė
atsakovams pranešimus, prašydamas per nustatytą terminą atlyginti automobilio
saugojimo išlaidas, tačiau atsakovai jų neatlygino.
Ieškovas
kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų 6443,86 Lt
skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Biržų rajono
apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinys atsakovui G. V.
tenkintas, D. M. – atmestas.
Teismas nustatė,
kad 2008 m. balandžio 19 d. atsakovas D. M. automobilį ,,Renault Clio“ (valst.
Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavė atsakovui G. V. ir tą pačią dieną
transporto priemonę išregistravo, todėl sprendė, kad atsakovo G. V. sulaikymo
dieną automobilis atsakovui D. M. nuosavybės teise nebepriklausė. Teismas
nurodė, kad, vadovaujantis 2001 m. gegužės 25 d. vidaus reikalų ministro
įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų
registravimo taisyklių nuostatomis, automobilis privalėjo būti perregistruotas
per 30 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos, ir tai buvo naujojo transporto
priemonės valdytojo – atsakovo G. V. – pareiga. Atsakovas G. V., nors ir
turėdamas visus reikiamus dokumentus, valdydamas transporto priemonę, nustatytu
laiku dėl šios perregistravimo į VĮ ,,Regitra“ nesikreipė. Teismas nurodė, kad,
atsakovams pasirašius 2008 m. balandžio 19 d. automobilio pirkimo-pardavimo
sutartį, automobilis tapo atsakovo G. V. nuosavybe, šis tapo teisėtu
automobilio valdytoju ir turėjo automobilį valdyti taip, kad nebūtų pažeisti
įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas G. V. vairavo įsigytą automobilį neturėdamas teisės vairuoti, jį
sulaikius, automobilis buvo paliktas neleistinoje stovėti vietoje, todėl
pagrįstai policijos pareigūnų atiduotas saugoti ieškovui. Kadangi ieškovas
patyrė automobilio priverstinio nutempimo ir saugojimo išlaidų, tai teismas
sprendė, kad jų atlyginimas priteistinas iš atsakovo G. V.
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 1 d. nutartimi Biržų rajono
apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeitė – ieškinį tenkino
visiškai.
Teisėjų
kolegija, remdamasi VĮ ,,Regitra“ duomenimis, nurodė, kad ginčo transporto
priemonės savininkas yra atsakovas D. M., o valdytojas – atsakovas G. V.
Teisėjų kolegija nustatė, kad automobilį atsakovas D. M. 2008 m. balandžio 19
d. išregistravo iš VĮ ,,Regitra“ įskaitos automobiliui į užsienį parduoti,
tačiau realiai šia transporto priemone naudojosi atsakovas G. V. Teisėjų
kolegija, remdamasi Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo
taisyklių 71.1 punktu, pagal kurį įregistruotų transporto priemonių
registravimo duomenų keitimas yra privalomas pasikeitus transporto priemonės
valdytojui, nurodė, kad apie pasikeitusį automobilio savininką atsakovas D. M.
VĮ ,,Regitra“ neinformavo ir transporto priemonės pardavimo atsakovui G. V.
neįregistravo. Teisėjų kolegija kritiškai vertino atsakovo D. M. argumentus,
kad sutartis VĮ ,,Regitra“ buvo pateikta, nes sutartyje nenurodytas automobilio
identifikavimo numeris, taip pat nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių
duomenų registre. Teisėjų kolegija nurodė, kad, neįregistravusios sandorio,
šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis (CK 1.75
straipsnio 2 dalis). Kadangi atsakovas D. M. nepateikė VĮ ,,Regitra“ duomenų
apie pasikeitusį transporto priemonės valdytoją, transporto priemonė
neperregistruota atsakovo G. V. vardu, tai atsakovas D. M. yra teisėtas automobilio
valdytojas ir ieškovo patirtas automobilio saugojimo išlaidas atsakovai privalo
atlyginti solidariai (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio
6 dalis).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas D. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartį ir palikti galioti
Biržų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatomis
ir sprendė, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartis privalėjo būti
įregistruota ir tik tada galėjo būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.
Kasatoriaus teigimu, tik įstatymu gali būti nustatyta privaloma tam tikrų
sandorių teisinė registracija; automobilio, kaip kilnojamojo daikto,
pirkimo-pardavimo sutarčiai tokios registracijos CK ar kituose įstatymuose
nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi 2001 m. gegužės 25 d.
vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 260, t. y. poįstatyminiu teisės aktu,
kuriuo negalėjo remtis kaip nustatančiu reikalavimus sandorio formai ir
atitinkamai, neįvykdžius jame nustatytų reikalavimų, sukeliančiu CK 1.75
straipsnio 2 dalyje nustatytus padarinius.
Kasatoriaus
teigimu, byloje nustatyta, kad 2008 m. balandžio 19 d. kasatorius išregistravo
iš VĮ ,,Regitra“ automobilį, ir tai įrodo, kad jis nėra automobilio savininkas.
Kasatoriaus nuomone, jeigu daiktas išregistruotas, tai negali likti
įregistruota ir kasatoriaus nuosavybės teisė į jį. 2008 m. rugpjūčio 18 d.
automobilio savininkas buvo atsakovas G. V., kuris valdė, naudojo ir disponavo
automobiliu rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos su kasatoriumi,
pagrindu, turėjo visus automobilio dokumentus ir buvo su kasatoriumi už
automobilį atsiskaitęs. Apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti CK 4.47
straipsnio 1 punkto, 4.49, 6.305 straipsnių nuostatas ir laikyti, kad nuo 2008
m. balandžio 19 d. automobilio savininkas yra atsakovas G. V.
Kasatoriaus
nuomone, automobilio pirkimo-pardavimo sutartis neturi esminių trūkumų, nes
joje nurodytas parduodamas daiktas yra identifikuotas – nurodytas automobilio
valstybinis numeris, modelis.
2. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Motorinių transporto priemonių
ir jų priekabų registravimo taisyklių nuostatas. Taisyklių redakcijos,
galiojusios automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, 86.1 punkte
buvo nustatyta, kad transporto priemonė išregistruojama parduodant (pardavus),
dovanojant (padovanojus) ar kitaip perleidžiant (perleidus) nuosavybės teisę į
transporto priemonę užsienyje gyvenančiam asmeniui arba užsienyje įregistruotai
įmonei, įstaigai, organizacijai. Kasatoriaus teigimu, jis automobilį
išregistravo ir pardavė atsakovui G. V., kuris šį norėjo išvežti į užsienį,
todėl taisyklių nuostatų nepažeidė. 2008 m. spalio 15 d., įsigaliojus nurodytų
taisyklių pakeitimams, buvo nustatyta, kad išregistruoti transporto priemonę galima
tik ją pardavus užsienyje gyvenančiam asmeniui. Remiantis taisyklių 57 punktu,
prieš pradedant transporto priemonę eksploatuoti Lietuvos Respublikoje, būtina
ją įregistruoti VĮ ,,Regitra“ per 30 dienų nuo automobilio eksploatacijos
Lietuvos Respublikoje pradžios, o pagal taisyklių 71.1 punktą - tik
įregistruotų transporto priemonių duomenys keičiami, pasikeitus transporto
priemonės valdytojui. Taigi, kasatoriaus nuomone, taisyklėse nenustatyta
galimybės, išregistravus transporto priemonę, įregistruoti transporto priemonių
duomenų pakeitimus. Dėl šios priežasties tik atsakovas G. V., įregistravęs
nupirktą automobilį, galėjo pakeisti jo registracijos duomenis.
3. Apeliacinės
instancijos teismas, priteisdamas iš kasatoriaus 6443,85 Lt už automobilio
saugojimą, pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo,
sąžiningumo principus. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo aplinkybių,
patvirtinančių, kad ieškovas, penkis mėnesius neinformuodamas kasatoriaus apie
saugomą automobilį, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, taip pat nesąžiningai
kasatoriaus atžvilgiu, nes didino šio galimus nuostolius, taip pat kad
policijos pareigūnas, nepranešęs kasatoriui apie įvardytas aplinkybes, pažeidė
Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Automobilio saugojimo kaina – 25 Lt už parą, yra nepagrįstai didelė, pažeidžia
vartotojo, šiuo atveju kasatoriaus, interesus, todėl atlygintinų išlaidų už
automobilio saugojimą suma mažintina.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas UAB ,,Airidvika“ prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Transporto
priemonių registracijos tikslas – identifikuoti, kas yra atitinkamos transporto
priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, pagal registracijos duomenis apskaičiuojami
mokėtini mokesčiai, sprendžiama apie asmens turtinę padėtį ir pan. Bylos
nagrinėjimo metu viešajame registre automobilio savininku buvo įregistruotas
kasatorius, todėl sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti
panaudota prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, o apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai vadovavosi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20
straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 6 dalimi ir nustatė, kad automobilio
saugojimo išlaidas atsakovai turi atlyginti solidariai. Byloje nebuvo
nustatyta, kad ieškovas žinojo apie atsakovų sudarytą sutartį, taip pat kad
kasatorius automobilį nustojo valdyti prieš savo valią.
Motorinių
transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 71.1 punkte
nustatyta, kad įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenų keitimas
yra privalomas, pasikeitus transporto priemonės valdytojui, tačiau apie
pasikeitusį automobilio savininką kasatorius VĮ ,,Regitra“ neinformavo ir
transporto priemonės pardavimo atsakovui G. V. neįregistravo.
2. Skundžiama
nutartimi apeliacinės instancijos teismas užkirto galimybę nesąžiningiems
asmenims (kasatorius išregistravo automobilį, VĮ ,,Regitra“ nurodydamas, kad
automobilis bus parduotas į užsienį, tačiau realiai automobilis buvo naudojamas
Lietuvoje) išvengti civilinės atsakomybės, atitinkamo turto deklaravimo,
mokėtinų mokesčių ir pan. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo,
kad būtina vadovautis tarptautinės privatinės teisės principu, jog nesąžininga
šalis negali tikėtis savo interesų gynimo kaip sąžininga šalis.
Atsakovas G. V.
CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka atsiliepimo nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
privalomos teisinės sandorių registracijos
CK 1.75
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam
tikrų sandorių teisinę registraciją. Taigi įvardytoje teisės normoje aiškiai
išreikšta įstatymų leidėjo nuostata, kad atitinkami sandoriai privalomai
registruojami tik įstatyme, bet ne poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais
pagrindais. Tokios registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą
tretiesiems asmenims. Nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti
sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau jo sudarymo fakto šalys negali
panaudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius
asmenis remdamosi kitais įrodymais, pvz., liudytojų parodymais ir pan. (CK 1.75
straipsnio 2 dalis).
Viešame registre
registruojami nekilnojamieji daiktai, kilnojamieji daiktai, teisių į juos
suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais – ir juridiniai
faktai (CK 4.253 straipsnio 2 dalis). Remiantis šia norma ir CK 4.253
straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad nekilnojamųjų ir
kilnojamųjų daiktų įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės
aktai, darytina išvada, kad šių registravimo objektų teisinė registracija gali
būti nustatyta ir poįstatyminiuose teisės aktuose, tuo tarpu juridiniai faktai
gali būti registruojami tik įstatymų nustatytais atvejais.
Prie viešame
registre privalomai registruotinų juridinių faktų, susijusių su daiktais,
teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis, priskiriami sandoriai ir sprendimai,
kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos
jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės (CK 4.254 straipsnio 1
punktas). Ši įstatymo nuostata, aiškinant ją sistemiškai su aptartomis CK 1.75
straipsnio 1 dalies ir 4.253 straipsnio nuostatomis, suponuoja, kad viešame
registre turi būti registruojami tik tokie sandoriai, kuriais keičiamas
registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo,
naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Tokias išvadas patvirtina ir formuojama
kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V.,
bylos Nr. 3K-3-448; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB ,,Automera“ v. G. M., bylos Nr. 3K-7-309/2010).
Dėl
automobilio pirkimo-pardavimo sutarties teisinės registracijos ir privalomumo
pakeisti teisinės registracijos duomenis
Automobilio pirkimo-pardavimo
sutartis yra sandoris, kurio pagrindu įgyjama nuosavybės teisė.
Minėta, kad
pagal CK 4.254 straipsnio 1 punktą viešame registre turi būti registruojami
tokie sandoriai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš
esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės.
Lietuvos
viešajame eisme dalyvaujančių ir jų saugumą užtikrinančių asmenų ir institucijų
teises ir pareigas, pagrindinius reikalavimus transporto priemonėms ir jų
registracijai įtvirtinta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas. Šio
įstatymo (2008 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. VIII-2043 redakcija, galiojusi
atsakovų sudarytos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu) 19
straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje leidžiama
eksploatuoti tik Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka
įregistruotas motorines transporto priemones, priekabas ir puspriekabes. Motorinės transporto priemonės, priekabos ir
puspriekabės registruojamos Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių
registre arba Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir
jų priekabų registre (Įstatymo 19 straipsnio 2 dalis). Iš esmės anksčiau
nustatytas reglamentavimas nepakito ir aktualioje Saugaus eismo automobilių
keliais įstatymo redakcijoje (2010 m. birželio 10 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-2043).
Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatyta, kad motorinės transporto priemonės
arba priekabos registravimas – veiksmai, apimantys motorinės transporto priemonės
arba priekabos tapatumo nustatymą, jų duomenų įrašymą į Kelių transporto
priemonių registrą, valstybinio numerio ženklų ir transporto priemonės
registravimo dokumento išdavimą. Dalyvauti viešajame eisme Lietuvos
Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto
priemonėms, priekaboms, kurioms atlikta ir galioja privaloma techninė apžiūra
ir kurių valdytojai yra apsidraudę transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomuoju draudimu. Išvardytos įstatymo nuostatos suponuoja, kad
jose keliami reikalavimai įregistruoti transporto priemonę, bet ne jos
įsigijimo pagrindą, šiuo atveju – automobilio pirkimo-pardavimo sutartį.
Vyriausybės 2005
m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 ,,Dėl Lietuvos Respublikos kelių
transporto priemonių registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“
patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų 3
punkte nustatyta, kad registro paskirtis – registruoti registro objektus,
rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti registro
duomenis ir dokumentus, atlikti kitus registro tvarkymo veiksmu. Registro
objektai yra kelių transporto priemonės (Nuostatų 4 punktas). Registro
duomenimis, tvarkomiems registro, priskiriami registro tvarkymo duomenys, kelių
transporto priemonių techniniai duomenys, kelių transporto priemonių valdytojų
duomenys, apribojimų duomenys (Nuostatų 15 punktas). Išvardytų nuostatų ir
Nuostatų 16-19 punktų, kuriuose nurodyta, kas sudaro pirmiau išvardytas
tvarkomų duomenų rūšis, sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad šiame
poįstatyminiame teisės akte taip pat neįtvirtinta reikalavimo privalomai
registruoti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis. Nuostatų 29.1
punkte įtvirtinta, kad registro duomenys keičiami, pasikeitus transporto
priemonės valdytojui, tačiau detalios registro duomenų keitimo tvarkos
nenustatyta.
Vidaus reikalų
ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto
priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (vidaus reikalų ministro 2006
m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1V-268 išdėstytų nauja redakcija) 60 punkte, be kitų reikalavimų, nustatyta,
kad įregistruodamas transporto priemonę klientas privalo pateikti transporto
priemonės įsigijimą (valdymo pagrindą) patvirtinantį dokumentą (Taisyklių 60.6
punktas). Taisyklių 71.1 punkte įtvirtinta, kad transporto priemonių
registracijos duomenys keičiami, pasikeitus transporto priemonių valdytojui.
Duomenys turi būti pakeičiami per 30 dienų nuo įregistruotų duomenų pasikeitimo
dienos (Taisyklių 72.3.1 punktas). Registracijos duomenims pakeisti, kai
duomenis pakeisti atvykta tik viena iš šalių, turi būti pateikiamas priemonės
įsigijimą (valdymo pagrindą) patvirtinantis dokumentas (Taisyklių 76.7, 77.2
punktai). Taigi šios Taisyklių nuostatos nustato privalomą registracijos
duomenų keitimą, pasikeitus automobilio valdytojui, bet ne privalomą
automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registraciją. Visų išvardytų teisės
aktų nuostatos leidžia daryti išvadą, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai
nekeliamas privalomos registracijos reikalavimas. Be to, minėta, kad toks
reikalavimas galėtų būti nustatytas tik įstatyme, o ne poįstatyminiame teisės
akte.
Įsakymo
nuostatos suponuoja, kad asmenys, sudarę automobilio pirkimo-pardavimo sandorį,
kartu ar atskirai privalo kreiptis į viešųjų duomenų registrą dėl automobilio
duomenų keitimo. Tačiau tai nereiškia, kad, tokių duomenų nustatytais terminais
nepakeitus, šalių sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo negalės būti
laikoma automobilio savininko pasikeitimo faktą patvirtinančiu įrodymu. Savininkai
pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu.
Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas
(CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio
įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Nustačius, kad
automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai įstatyme nenustatyta reikalavimo ją
įregistruoti, netaikoma CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostata, kad neįregistravusios
sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir
įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais.
Dėl aptarto
teisinio reglamentavimo taikymo nagrinėjamoje byloje
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė
Motorinių transporto priemonių ir priekabų registravimo taisyklių 71.1 punkto
nuostatą, ją nepagrįstai siedamas su CK 1.75 straipsnio 2 dalyje nustatytu
reglamentavimu, pagal kurį, minėta, neįregistravusios sandorio šalys negali
panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių
prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos
teismas poįstatyminiame akte nustatytą reikalavimą – pateikti atitinkamą
nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimo dokumentą – nepagrįstai
sutapatino su CK 1.75 straipsnio 1 dalyje nustatytu reikalavimu, kad įstatymas
gali nustatyti privalomą sandorio registraciją. Minėta, kad automobilio pirkimo-pardavimo
sutarčiai įstatyme nenustatyta privalomos registracijos, todėl automobilio
savininkui nustatyti gali būti remiamasi automobilio pirkimo-pardavimo
sutartimi, šalių paaiškinimais ir kitais įrodymais.
Dėl pareigos atlyginti
priverstinai nuvežto automobilio saugojimo išlaidas
Saugaus eismo
automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės
nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto
priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas
ir valdytojas atlygina solidariai.
Atsakovų 2008 m.
balandžio 18 d. sudarytos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties bylos šalys
neginčija. Nustatyta, kad šios sutarties pagrindu ginčo automobilis perleistas
atsakovo G. V. nuosavybėn. Tą pačią dieną (2008 m. balandžio 18-ąją) automobilį
kasatorius išregistravo. Tai reiškia, kad jokių tolesnių teisinių veiksmų,
susijusių su automobilio registracija, duomenų pakeitimu ir pan., kasatorius
atlikti negalėjo ir neprivalėjo. Atsakovas G. V. Taisyklių nustatytais
terminais automobilio neįregistravo, 2008 m. rugpjūčio 18 d. buvo sulaikytas
policijos pareigūnų, automobilis priverstinai nutemptas ir paliktas saugoti
ieškovui priklausančioje aikštelėje. Atsižvelgiant į byloje teismų nustatytas
faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas
pagrįstai nustatė, kad nuo 2008 m. balandžio 18 d. ginčo automobilio savininkas
ir teisėtas valdytojas yra atsakovas G. V. ir jam tenka pareiga atlyginti
automobilio priverstinio nutempimo ir saugojimo išlaidas ieškovui.
Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip
neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasatorius prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų
kasacinės instancijos teisme, atlyginimą. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis
mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis).
Pateikdamas kasacinį skundą, kasatorius sumokėjo 193 Lt žyminio mokesčio (2010
m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymas Nr. 895352), kuris priteistinas iš ieškovo
(CPK 93 straipsnio 1 dalis). Duomenų, pagrindžiančių kasatoriaus turėtas išlaidas,
susijusias su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalis) byloje nepateikta,
todėl jų atlyginimas nepriteistinas.
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės ir kasacinės instancijos
teismuose
Apeliacinės
instancijos teisme patirta 5,40 Lt, kasacinės instancijos teisme – 48,70 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurių atlyginimas
priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas,
92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. pažyma
apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1
d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Biržų rajono apylinkės teismo 2009 m.
gruodžio 23 d. sprendimą.
Priteisti iš UAB
,,Airidvika“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) D. M. naudai 193 Lt (vieną
šimtą devyniasdešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės
instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti iš UAB
,,Airidvika“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai (įmokos
kodas 5660) 5,40 Lt (penkis litus 40 ct) apeliacinės instancijos teismo
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 48,70 Lt (keturiasdešimt
aštuonis litus 70 ct) kasacinio teismo išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Janina
Januškienė
Gintaras
Kryževičius