Civilinė byla Nr. e2A-1734-580/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00337-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.9.2.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Vido Stankevičiaus ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „KSG sistemos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „KSG sistemos“ ieškinį atsakovei V. B. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 6 233,42 Eur nepagrįsto praturtėjimo, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:

1.1.                      atsakovė pagal 2006-08-10 šalių pasirašytą neterminuotą darbo sutartį dirbo vyr. buhaltere nuo 2006-08-10 iki 2009-01-06, darbo užmokestis minimalus, darbo trukmė – 5 darbo dienos per savaitę, darbo dienos trukmė – 4 valandos. Ieškovui  nusamdžius naują buhalterines paslaugas teikiančią įmonę 2009 m. sausį nustatyta, kad atsakovės skola pagal avanso apyskaitas sudaro 6 233,42 Eur (21 522,76 Lt). Atsakovė atliko pavedimus į asmeninę banko sąskaitą, nurodydama paskirtį: ūkinėms reikmėms, kuras automobiliui, už ankstesnius mokėjimus, avansas detalėms pirkti. Tokios paskirties mokėjimų įmonė nedarė. Atsakovei paskaičiuotas 1 782,86 Eur darbo užmokestis, ji be pagrindo pervedė 6 233,42 Eur sumai;

1.2.                      dėl atsakovės veiksmų sumažėjo ieškovo turtas. Su atsakove nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nes šalių santykiai buvo geri. Atsakovė atleista iš darbo savo noru. Ieškovas nesikreipė į darbo ginčų komisiją, į teismą kreipėsi 2017 m. sausį. Nurodo, kad prarasto turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais t. y. taikant restituciją, vindikaciją.

2.       Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad:

2.1.                      atsakovė buvo darbuotoja, kuriai atsakomybė gali kilti dėl netinkamo darbo pareigų atlikimo. Atsakovė atleista savo noru. Ieškovas turėjo spręsti ginčą vadovaujantis Darbo kodeksu, o ne Civiliniu kodeksu. Ieškovas per tris mėnesius (skaičiuojant nuo 2009 m. sausio) nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl nuostolių atlyginimo pagal tuo metu galiojusio DK 289 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškovas dėl savo nerūpestingumo praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą dėl nuostolių atlyginimo, todėl negali remtis CK 6.237 straipsniu ir reikšti ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo;

2.2.                      ieškinyje nurodytos sumos buvo pervestos į atsakovės sąskaitą. G. G. direktoriaus pareigas ėjo nuo 2006 m. Atsakovės vyras S. B., kaip ieškovo steigėjas, įmonę paliko 2009 m., nes pašlijo santykiai su G. G., vėliau jam pardavė akcijas. Įmonėje buvo du automobiliai: vienu naudojosi bendrovės vadovas, kitu – akcininkas. Dėl patogumo kuro, automobilių remonto išlaidos buvo pervedamos į atsakovės sąskaitą, S. B. pateikdavo buhalterijai išlaidas patvirtinančias sąskaitas, kurias atsakovė užpajamuodavo, o vyro išleistus pinigus pervesdavo į savo sąskaitą. Sąskaitos išraše nurodyta mokėjimų paskirtis „už ankstesnius mokėjimus“ ir „ūkio reikmėms“ galėjo būti už pirktą kurą ar automobilių detales. Šių dokumentų perdavimo aktas nebuvo surašytas, tačiau dokumentai ieškovui perduoti;

2.3.                      nelogiški teiginiai, jog ieškovas gera valia suteikė atsakovei terminą pinigams grąžinti, šalių nesiejo paskoliniai santykiai. Iki ieškinio pateikimo ieškovas pretenzijų nereiškė. Šalis siejo išimtinai darbo, o ne civiliniai teisiniai santykiai. Atsakovė nebuvo pasirašiusi visiškos materialinės atsakomybės sutarties, nebuvo patvirtinta pareigybės nuostatų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

3.1.                      atsakovė 2006-08-10 sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovė priimta į vyr. buhalterės pareigas, ieškovas įsipareigojo mokėti minimalų mėnesinį atlyginimą proporcingai išdirbtam laikui. Atsakovės 2009-01-05 prašymu ji atleista nuo 2009-01-06 įsakymu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu). Iš banko sąskaitos išrašų bei suvestinės nustatyta, kad 6 233,42 Eur suma susidarė 2007-04-20 – 2008-12-23 laikotarpiu, atsakovei dirbant ieškovės įmonėje buhaltere;

3.2.                      nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, taikytinos Darbo kodekso normos, nes prašoma priteisti suma traktuotina, kaip darbuotojo žala ieškovui. Prašoma priteisti suma laikytina žala.  Atsakovė, pervesdama įmonės lėšas į savo sąskaitą, sąmoningai pasisavindama jai patikėtas ieškovo įmonės lėšas, tinkamai neatliko pareigų, pažeidė pareigą dirbti sąžiningai, dorai, tausoti darbdavio patikėtas materialines vertybes ir savavališkai neatlikti veiksmų, kurie kenktų darbdavio interesams (DK 275 straipsnis);

3.3.                      atsakovė nepateikė įrodymų, kad lėšos buvo panaudotos ieškovo veikloje, jog už jas įsigytos bendrovei reikalingos prekės ar paslaugos. Atsakovė, neturėdama pateisinančių dokumentų, sąmoningai (tyčia) sistemingai pervesdavo įmonės lėšas į savo asmeninę sąskaitą;

3.4.                      ieškovas nepasinaudojo DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatyta ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, nepateikė prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijai per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės. Ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2008 metų rudenį, trejus metus nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, kreipėsi  tik 2017-01-25, praėjus 9 metams nuo žalos padarymo. Atsakovė prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas nelaikė aplinkybių, kad atsakovė vis žadėdavo grąžinti skolą, svarbia ir neatnaujino senaties termino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4.       Ieškovas UAB „KSG sistemos“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Nurodė, kad:

4.1.                      atsakovė turi aukštąjį universitetinį buhalterinį išsilavinimą, todėl žinojo, kieno prašymu galėjo atlikti pavedimus iš įmonės sąskaitos. Atsakovė negalėjo nurodyti, dėl ko ji atliko įmonėje nedirbusio savo vyro S. B. nurodymus;

4.2.                      atsakovė, siekdama asmeninių, tikslų beveik trejus metus kiekvieną mėnesį atlikdavo pavedimus iš ieškovės į savo asmeninę banko sąskaitą, todėl praturtėjo svetimo asmens sąskaita. Ieškovo turtas yra sumažėjęs dėl atsakovės veiksmų, ieškovas patyrė nuostolių. Prarasto turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais, t. y. taikant restituciją, vindikaciją;

4.3.                      tarp šalių buvo artimi, draugiški santykiai, geranorišką susitarimą dėl lėšų grąžinimo lėmė ir atsakovės šeimyninės aplinkybės – atsakovė su vyru statėsi naują namą, šeima susilaukė vaikų. Ieškovas suteikė papildomo laiko šeimai, laukė kol atsakovės šeimos finansinė padėtis pagerės ir galės mažomis dalimis grąžinti skolą. Atleidusi atsakovę iš darbo, ieškovas nesikreipė į darbo ginčų komisiją, nes šalys geranoriškai susitarė dėl skolos atidavimo. Ieškovui nebuvo žinoma, kad skolą reikia įforminti raštu;

4.4.                      ieškovas apie pervestas lėšas sužinojo 2009 m. sausio pradžioje. Atsakovė nieko nepaaiškino, parašė prašymą atleisti iš darbo savo noru. Atsakovė žadėjo grąžinti skolą, bet negrąžino, neatsakinėjo į skambučius telefonu, ieškovas laukė, todėl į teismą kreipėsi tik 2017 metais; 

4.5.                      ieškovė pažymėjo, kad materialinės atsakomybės sąlyga – žala reiškia tiesioginę žalą ir negautas pajamas, kurias nukentėjusi šalis būtų gavusi, jei pažeidėjas būtų tinkamai įvykdęs savo darbo pareigas. Įmonėje dirbo du darbuotojai – direktorius ir atsakovė, todėl nebuvo sudaryta materialinės atsakomybės sutartis, neparengti pareiginiais buhalterės nuostatai. Pagal DK 257 straipsnio 2 dalį, kai žala padaroma tyčia, turi būti atlyginama visa žala. 6 233,42 Eur suma laikytina žala.

5.       Atsakovė prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti 500 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginti už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Nurodė, kad:

5.1.                      apeliantas nesuformulavo apeliacinio skundo motyvų, atkartojo ieškinyje nurodytas aplinkybes ir neteikė argumentų, kodėl nesutinka su teismo sprendimu;

5.2.                      atsakovė pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad skola nelaikytina nepagrįstu praturtėjimu, o taikytinos Darbo kodekso normos. Ieškovo prašoma priteisti piniginių lėšų suma traktuotina kaip ieškovui padaryta žala, atsakovei dirbant buhalterės pareigose. Šalys buvo susijusios darbo santykiais ir žalos atsiradimas susijęs su atsakovės atliekamomis buhalterės pareigomis ir disponavimu jai patikėtomis ieškovo įmonės lėšomis;

5.3.                      pagal tuo metu galiojusio DK 289 straipsnio 1 dalį buvo reikalinga kreiptis į darbo ginčų komisiją per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės. Įmonės direktorius G. G. patvirtinto, jog apie nuostolius sužinojo 2008 metų rudenį. Ieškovas nepasinaudojo ikiteismine tvarka. Įmonės vadovas pareigas eina nuo 2006-08-16 iki dabar, todėl gerai išmano verslą ir vadybą, verslininkui taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Nesuprantamas apelianto argumentas, kad įmonės vadovas (verslininkas) nežinojo, jog skolas būtina įforminti rašytiniu dokumentu;

5.4.                      pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl ieškovas praleido senaties terminą. UAB „KSG sistemos“ direktorius buvo pasyvus, nerūpestingas ir aplaidus, todėl dėl savo paties veiksmų praleido ieškinio senaties terminus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

6.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

7.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

8.       Apeliacinis procesas vyksta dėl apylinkės teismo sprendimo, kuriuo atmestas reikalavimas atlyginti nepagrįstą praturtėjimą, nustačius, jog nuostoliai kilo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo, kuriai priteisti yra praleistas ieškinio senaties terminas.

9.       Byloje neginčijama, kad atsakovė V. B. su ieškovu UAB „KSG sistemos“ 2006-08-10 sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovė priimta dirbti vyr. buhalterės pareigose. 2009-01-05 atsakovė parašė prašymą atleisti ją iš darbo savo noru nuo 2009-01-06. 2009-01-06 ieškovo direktoriaus įsakymu atsakovė atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu). Skundžiamu sprendimu apylinkės teismas padarė išvadą, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, o būtent, laikotarpiu nuo 2007-04-20 iki 2008-12-23 pervedė iš ieškovo sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą 6 233,42 Eur ir neįrodė, kad lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje. 2017-05-23 UAB „KSG sistemos“ akte dėl skolos, nurodyta, kad V. B. skola pagal avanso apyskaitas sudaro 6233,42 Eur, įsiskolinimas nustatytas 2009 metais. Teismas sprendė, jog atsakovės veiksmais ieškovui buvo padaryta žala. Šios teismo išvados apeliaciniame procese nėra ginčijamos, kadangi apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo motyvų nepaduotas. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų, todėl apeliacinės instancijos teismas šių argumentų iš naujo nevertina.

10.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo sprendimo motyvais dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Ieškinys paduotas prašant sumą priteisti kaip nepagrįstą praturtėjimą. CK 6.237 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Teismų praktikoje yra aiškiai išdėstyta, jog nepagrįsto praturtėjimo institutas gali būti taikomas tik tada, kad turto negalima išreikalauti kitais teisės institutuose numatytais būdais. Byloje nagrinėjamu atveju šalis siejo sutartiniai darbo santykiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovui atsiradę nuostoliai turi būti vertinamai kaip darbuotojo veiksmais padaryta žala. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Pagal DK 246 straipsnį materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Visos šios sąlygos yra nustatytos nagrinėjamoje byloje. Galimumas pasinaudoti kitų teisės institutų apsauga reiškia galimumą jais naudotis, laikantis nustatytos kreipimosi tvarkos. Tai, kad ieškinys yra paduotas praleidus ieškinio senaties terminą ar nesilaikius išankstinės neteisminės tvarkos, nereiškia, jog tokiu atveju atsiranda galimybė reikalauti nuostolių atlyginimo kaip nepagrįsto praturtėjimo.

11.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016 nurodyta, kad teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos.

12.       Ieškovas aiškina, kad jis negali kitais būdais išreikalauti prarasto turto, nes tarp šalių nebuvo sudaryta sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės, tačiau šis argumentas nėra teisingas. Apylinkės teismas pagrįstai yra nurodęs, jog tyčiniais darbuotojo veiksmais padarytą žalą galima pilnai reikalauti priteisti pagal DK 255 straipsnio 1 punktą. Vien tai, kad ieškovas nesirėmė įprasta praktika ir su asmeniu, kuriam patikėtos materialinės vertybės, nesudarė materialinės atsakomybės sutarties, nesudaro pagrindo prašyti teismo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, kai darbo teisės normos numato papildomas garantijas darbuotojui.

13.       Iš pateikto apeliacinio skundo sunku nustatyti, ar apeliantas ginčija ieškinio senaties termino praleidimo pasekmių taikymą, nes neformuluojama nei pozicija, nei reikalavimai, tik cituojama teismų praktika. Pagal DK 27 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Skaičiuojant nuo  direktorius G. G. liudytojo apklausoje nurodyto sužinojimo momento – 2008 metų rudens, ieškovas į teismą kreipėsi 2017-01-25, praėjus 9 metams nuo sužinojimo apie žalos padarymą ir praleido ieškinio senaties terminą. Jokių svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ieškovas nenurodė, kadangi tikėjimasis, kad skola bus grąžinta geruoju, svarbia priežastimi nelaikomas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

14.       Apibendrinant daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagristą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinis skundas atmestas, dėl to atsakovės naudai priteisiamos jos apeliaciniame procese turėtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai atlyginti (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a:

ieškovo UAB „KSG sistemos“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „KSG sistemos“ V. B. naudai 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai        Loreta Bujokaitė 

        Vidas Stankevičius

        Jūra Marija Strumskienė