Civilinė byla Nr. 3K-3-258-219/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15900-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.1.4.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 5 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovui B. N. dėl paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dėl jame nurodyto turto 1/4 dalies pripažinimo negaliojančia ir privalomosios palikimo dalies nustatymo; trečiasis asmuo – notaras Dionizas Adomavičius.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių reikalingo išlaikymo įpėdinio teisės į privalomąją palikimo dalį įgijimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė L. V. prašė teismo ieškiniu pripažinti negaliojančia 2006 m. balandžio 19 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo, patvirtinto Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notaro Dionizo Adomavičiaus, dalį dėl 1/4 jame nurodyto turto – buto (patalpos) – buto su rūsiu (duomenys neskelbtini); pripažinti ieškovės teisę į privalomąją palikimo dalį – šio buto 1/4 dalį.
3. Ieškovė nurodė, kad nuo 1996 m. birželio 13 d. gyveno (duomenys neskelbtini) kartu su dukterimi S. V. ir 2000 m. liepos 17 d. gimusia dukterimi V. V., bei ieškovės motina O. A. Ši mirė 2005 m. gruodžio 27 d. Testamentu, sudarytu 1996 m. birželio 1 d., butą (duomenys neskelbtini) ir visą kitą turtą ji paliko sūnui B. N. 2006 m. balandžio 19 d. atsakovui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Ieškovė nuo 1997 m. rugpjūčio 13 d. iki 1999 m. kovo 1 d. buvo nedarbinga; nuo 1999 m. kovo 6 d. iki 2005 m. gegužės 31 d. turėjo trečią neįgalumo grupę. Buvęs ieškovės sutuoktinis nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2006 m. sausio 10 d. neteikė dukteriai S. išlaikymo, dėl to ieškovė gautas darbo pajamas skirdavo dukterims išlaikyti ir rūpintis motina. Ieškovė teigė, kad jos brolis atsakovas jųdviejų motina nesirūpino, o ieškovei velionės motinos O. A. mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas ir jį velionė motina teikė suteikdama ieškovei gyvenamąją vietą bute (duomenys neskelbtini). Todėl ieškiniu ji prašė nustatyti jai, kaip reikalingai išlaikymo, privalomąją palikimo dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.
6. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ieškovės finansinė padėtis motinos mirties dieną buvo sunki dėl gaunamų mažų pajamų: 2005 m. sausio 1 d.–2005 m. rugsėjo 30 d. jos pajamos siekė 477 Lt (138,15 Eur) per mėnesį; 2005 m. spalio 1 d.–2005 m. spalio 19 d. – 269,85 Lt (78,15 Eur) per mėnesį. Nuo 2005 metų vidurio iki mirties O. A. gaudavo 370,54 Lt (107,32 Eur) per mėnesį senatvės pensiją, iš tokių pajamų ji negalėjo teikti išlaikymo.
7. Asmens išlaikymas reiškia nuolatinį, nepertraukiamą finansinį materialinį aprūpinimą, t. y. paprastai jį privalo teikti ir teikia tėvai savo mažamečiams vaikams. Teismas pripažino, kad ieškovė nepagrįstai, ne pagal teisės normų nuostatas išlaikymu laiko tai, kad jos motina O. A. jai suteikė gyvenamąją vietą bute (duomenys neskelbtini). Be to, gyvendama motinai priklausančiame bute, ieškovė mokėjo už komunalines paslaugas, taigi ji nesinaudojo butu neatlygintinai. Teismas sprendė, kad ieškovė nebuvo motinos išlaikoma CK 5.20 straipsnio prasme, todėl jai nepriklauso privalomoji palikimo dalis.
8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu, tenkinus ieškovės L. V. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti visiškai: pripažinti ieškovės L. V. teisę į privalomąją O. A., mirusios 2005 m. gruodžio 27 d., palikimo dalį – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį; pripažinti negaliojančia 2006 m. balandžio 19 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo, išduoto Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notaro Dionizo Adomavičiaus, dalį dėl jame įrašyto turto – 1/4 nurodyto buto dalies.
9. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį įpėdinio teisė gauti privalomąją palikimo dalį priklauso ne nuo to, ar palikėjas iki mirties išlaikė įpėdinį, bet nuo to, ar šiame straipsnyje nurodytiems įpėdiniams, t. y. vaikams (įvaikiams), sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), buvo reikalingas išlaikymas. Aplinkybė, ar palikėjas faktiškai išlaikė įpėdinį, t. y. ar skyrė kokį nors išlaikymą, neturi jokios reikšmės. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta įpėdinio teisė gauti privalomąją palikimo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2013).
10. Ieškovei L. V. jos motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, nes ieškovė neturėjo jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, gyveno su dviejomis dukterimis ir jas viena išlaikė motinos bute, turėjo nustatytą 45 proc. darbingumą dėl neįgalumo, palikimo atsiradimo dieną nedirbo, jos pajamas sudarė 154,83 Lt (44,84 Eur) invalidumo (netekto darbingumo) pensija. Ieškovės sugyventinis V. K. tuo metu nedirbo ir negalėjo jos išlaikyti. Todėl ieškovei palikimo atsiradimo metu 2005 m. gruodžio 27 d. buvo reikalingas išlaikymas, taigi ji pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį įgijo teisę į privalomąją savo motinos palikimo dalį.
11. Ieškovė ir atsakovas yra O. A. vaikai, todėl kiekvienas iš jų, kaip pirmosios eilės įpėdiniai, turi teisę į 1/2 palikimo dalį (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). O. A. paminėtą butą ir visą kitą turtą testamentu paliko atsakovui B. N. Tačiau pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, nepaisant testamento turinio, ieškovė L. V. turi teisę į privalomąją palikimo dalį, t. y. pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš įpėdinių tektų pagal įstatymą, sudarančią 1/4 buto dalį. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas B. N., nepranešdamas notarui apie kitus įpėdinius, veikė nesąžiningai. Dėl nurodytų priežasčių teismas pripažino ieškovei teisę į 1/4 palikimo dalį.
12. Teismas atmetė atsakovo B. N. prašymą taikyti CK 5.8 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovė L. V. po motinos mirties ir toliau gyveno ginčo bute, todėl palikimą priėmė faktiškai valdydama paveldimą turtą, taip tapo buto dalies savininke. Todėl ieškovės ir atsakovo ginčas pagal kasacinio teismo praktiką yra kvalifikuojamas kaip  bendraturčių ginčas dėl teisių į turtą, kuriam taikomas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2013). Ieškovė dešimties metų ieškinio senaties termino nepraleido, todėl byloje nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

13. Kasaciniu skundu atsakovas B. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

13.1.              Išvadą, kad ieškovei motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis vien tik aplinkybe, jog ieškovės materialinė padėtis buvo sunki. Teismai netyrė aplinkybių, kad ieškovė pati kalta dėl atsiradusios sunkios materialinės padėties – piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais, gyveno lengvabūdišką, amoralų gyvenimą, dėl to sąmoningai atsidūrė sudėtingoje socialinėje ir finansinėje situacijoje; byloje įvardijamas bendras susirgimas, lėmęs nedarbingumą ir neįgalumo atsiradimą, buvo per išgertuves įvykusio barnio, kurio metu ieškovę sumušė jos buvęs sutuoktinis, pasekmė; ji velione motina visiškai nesirūpino, ją mušdavo. Apeliacinės instancijos teismas netyrė su tuo susijusių įrodymų, taip pažeidė CPK 176–185 straipsniuose nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

13.2              Pripažindamas išlaikymo ieškovei reikalingumą apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-33/2008, pateiktus išaiškinimus dėl išlaikymo reikalingumo kriterijaus, kad įrodinėjimo dalykas tokiose bylose neapribojamas pavieniais faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis. Kadangi teisė į privalomąją išlaikymo dalį nesiejama su palikėjo teiktu išlaikymu, tai viena ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl tokios teisės įgijimo. Teisė į privalomąją palikimo dalį įstatyme siejama ne su viena ar keliomis iš išvardytų aplinkybių. Išlaikymo reikalingumui konstatuoti lemiamos reikšmės neturi kompetentingų institucijų nustatytas ar nenustatytas darbingumo lygis, neįgalumo grupė, bet būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduojant į palikimo dalį. Taigi klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą (pavyzdžiui, valstybės pašalpą), nepriklausomai nuo to, ar tokią teisę jis įgyvendino.

13.3.              Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad jei byloje paaiškėja aplinkybės, jog išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomą palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą iškyla todėl, kad asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgaus apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008).

13.4.              Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė savo netinkamu elgesiu sukūrė tokią savo materialinę bei socialinę padėtį. Kartu su ieškove apsigyvenęs sugyventinis linkęs piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, neturi nuolatinio darbo ir dėl to jos socialinė padėtis tik dar labiau pablogėjo. Ieškovė turi trečios grupės neįgalumą, gali dirbti tik lengvus darbus. Vis dėlto ji galėjo ieškoti darbo, dirbti ir užsidirbti savo pragyvenimui. Ieškovė nesikreipė dėl išlaikymo jos dukterims iš jų tėvų priteisimo. Ieškovė galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl didesnės pašalpos mokėjimo vienišai dviejų vaikų motinai arba netgi būtų galėjusi kreiptis dėl gyvenamosios vietos suteikimo, jeigu nebūtų gyvenusi motinos bute. Nepateisinamą ieškovės elgesį atskleidžia motinos atsakovui rašytų laiškų turinys – juose ji nepritarė ieškovės pasirinktam gyvenimo būdui ir nesijautė laiminga bei saugi gyvendama kartu su dukterimi.

13.5.              Testamente palikėja O. A. išreiškė valią teisę į palikimą suteikti savo sūnui atsakovui. Būtent atsakovui, o ne dukteriai ieškovei, su kuria kartu gyveno gana ilgai, ji paliko butą, norėdama išsaugoti savo ilgai kauptą ir sunkiai uždirbtą turtą. Tai, kad ieškovė ir motina 1996 m. birželio 13 d. sudarė rašytinę buto nuomos sutartį, parodo, jog motina dukterimi nepasitikėjo. Ieškovei neturi būti nustatyta teisė į privalomąją palikimo dalį ir taip ribojama palikėjos testamento laisvė.

13.6.              Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-27442-89/2015 dėl ieškovės iškeldinimo iš atsakovo paveldėtos buto dalies. Už ieškovės gautas, bet neapmokėtas buto komunalines paslaugas atsakovui kaip buto savininkui pareikštas UAB „Žirmūnų būstas“ ieškinys dėl skolos priteisimo.

14. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė L. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai argumentai:

14.1.              Visos kasaciniame skunde nurodomos ieškovę neigiamai charakterizuojančios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ir jokių ieškovę neigiamai apibūdinančių įrodymų atsakovas (kasatorius) nėra pateikęs.

14.2.              Apeliacinės instancijos teismas sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. K. v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2013, ir joje pateiktais išaiškinimais dėl išlaikymo kriterijų. Kasatorius skunde neginčija šių apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant dėl ieškovės išlaikymo reikalingumo: 1) ieškovė niekada neturėjo kitos gyvenamosios vietos; 2) nuo 1996 m. birželio 13 d. iki šios dienos gyvena palikėjai O. A. priklausiusiame bute (duomenys neskelbtini); 3) ieškovė niekada neturėjo ir šiuo metu neturi jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto; 4) palikėjos mirties dieną ieškovė buvo tik iš dalies darbinga (45 proc. darbingumo), jai buvo nustatyta trečia neįgalumo grupė; 5) dėl nedidelio darbingumo buvo sunku rasti geriau mokamą darbą; 6) ieškovė palikėjos O. A. mirties dieną nedirbo; 7) vienintelės ieškovės pajamos palikėjos mirties dieną – 44,84 Eur gaunama invalidumo (netekto darbingumo) pensija; 8) palikėjos mirties dieną ieškovė viena išlaikė dvi dukteris. Šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovei palikėjos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas.

14.3.              Ieškovė pasinaudojo teise į socialinę paramą, nes jai išmokama netekto darbingumo (invalidumo) pensija. Būdama iš dalies darbinga ji dėjo pastangų rasti darbą. Ieškovė, kiek jai leido sveikata, dirbo, bet dažnai dėl silpnos sveikatos sirgo. Su ieškiniu buvo pateikti duomenys iš antstolio kontoros apie išlaikymo vaikui S. V. išieškojimo eigą, susidariusią išlaikymo skolą. Kasatorius neteisingai teigia, kad ieškovė darbingumą prarado dėl išgertuvių metu kilusio konflikto. Motinos laiškus kasatorius pridėjo prie atsiliepimo į apeliacinį skundą, jų neprašė pridėti prie bylos, dėl to apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo dėl jų pasisakyti. Nėra galimybės identifikuoti šių laiškų autoriaus, siuntimo fakto, o palikėja buvo neraštinga ir negalėjo jų parašyti. Ieškovei išsikėlus iš namo (duomenys neskelbtini), buto nuomos sutartis buvo sudaryta ne dėl to, kad motina nepasitikėjo ieškove, o dėl to, kad ieškovė galėtų su dukterimi deklaruoti gyvenamąją vietą ir duktė galėtų lankyti mokyklą pagal gyvenamąją vietą. Ieškovė šiuo metu nurodo neturinti skolų už buto komunalines paslaugas, ji moka tiek už sau, tiek už kasatoriui priklausančią buto dalį.

                          Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įpėdinio teisės į privalomąją palikimo dalį

15.              Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008).

16.              CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai, sutuoktinis, tėvai, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, turi teisę į privalomąją palikimo dalį ir šios dalies dydį. Šios įstatymo nuostatos taikytinos tik tuo atveju, kai paveldima pagal testamentą. Taigi įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad teisę į privalomąją palikimą dalį turi tik CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o testatorius šiems asmenims neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą. Pažymėtina, kad ši teisė nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu. Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. T. v. S. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-106/2013).

17.              Kadangi teisė į privalomąją palikimo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu, tai viena ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl tokios teisės įgijimo. Pažymėtina, kad išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus (CK 1.5 straipsnis), taip pat proporcingumo principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), pagal kurį teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas.

18.              Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė palikimo atsiradimo dieną buvo 45 proc. darbinga dėl neįgalumo, kitos gyvenamosios vietos neturi, nuolatos gyvena palikėjos bute nuo 1996 m. birželio 13 d., jame deklaravo kartu su nepilnametėmis dukterimis gyvenamąją vietą, palikimo atsiradimo dieną nedirbo, jos pajamas sudarė 154,83 Lt (44,84 Eur) invalidumo (netekto darbingumo) pensija, todėl, pripažindamas, kad ieškovei reikia išlaikymo, ir tenkindamas ieškinio reikalavimą nustatyti privalomąją palikimo dalį, teismas sprendimu tinkamai taikė aptartas teisės normas ir, jas aiškindamas, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

19.              Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei byloje paaiškėja aplinkybės, jog išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomą palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą kyla todėl, kad asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgaus apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) ir CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. T. v. S. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009; kt).

20.              Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kad ieškovė kaltais veiksmai susikūrė savo sunkią materialinę padėtį, todėl neturėjo teisinio pagrindo remtis nurodytomis teismų praktikos nuostatomis (kai dėl asmens kaltės jam nepripažįstama teisė į privalomąją palikimo dalį) ir ieškinio reikalavimą dėl privalomosios palikimo dalies pripažinimo atmesti. Nenustačius tokių aplinkybių dėl paties asmens veiksmais ar neveikimu prisidėjimo prie sunkios turtinės padėties, galinčių atskleisti išlaikymo reikalingumo atsiradimo priežastis, nėra pagrindo spręsti apie tokio asmens kaltę dėl sunkios materialinės padėties, nulėmusios išlaikymo reikalingumą. Nenustačius išlaikymo reikalingo asmens kaltės, jam turėtų būti pripažįstama įstatyme nustatyta teisė į privalomąją palikimo dalį.

Dėl įrodymų vertinimo

21.              Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

22.              Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

23.              Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008).

24.              Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Schöpp-Sportboden“ GmbH v. UAB „Regio“, bylos Nr. 3K-3-13/2013).

25.              Apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus ir jų visumos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl ieškovei išlaikymo palikėjos mirties dieną reikalingumo, lemiančio teisę į privalomąją palikimo dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad teismas priimtu sprendimu nesilaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių ar jas taikė netinkamai.

26.              Kasacinio skundo argumentais nenuginčijus skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir kolegijai nenustačius CPK 346 straipsnio 2 dalies ir 359 straipsnio 3 dalies teisinio pagrindo panaikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, jis paliktinas nepakeistas.

                            Dėl bylinėjimosi išlaidų

27.              Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą ieškovė sumokėjo advokatui 608,23 Eur, jų atlyginimą prašo priteisti iš atsakovo. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, iš jo priteistina nurodyta suma ieškovei.

28.              Kasaciniame teisme patirta 5 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), ši suma, netenkinus kasacinio skundo, priteistina iš atsakovo valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo B. N. 608,23 Eur (šešis šimtus aštuonis Eur 23 ct) ieškovei L. V. ir valstybei 5 (penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                       Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys

                                                                                    Vincas Verseckas