Administracinė byla Nr. A-1792-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00603-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja V. V. (toliau – ir pareiškėja) skunde (b. 1. 3-5, 94-95) prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 23 176,94 Lt atlyginimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., budint pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintą grafiką.
Skunde pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis gauti ne didesnę kaip pareiginės algos dydžio vienkartinę priemoką, neviršijant atitinkamų metų nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Ji yra Utenos rajono apylinkės teismo teisėja. Laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. budėjo pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintus grafikus poilsio ir švenčių dienomis, tačiau Utenos rajono apylinkės teismas tik 2010 m. išmokėjo 43 procentų pareiginės algos dydžio vienkartines priemokas, proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, remiantis Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. P-18. Nei 2009 m., nei vėliau, t. y. iki 2013 m. jai nebuvo mokama už atliktą darbą poilsio ir švenčių dienomis, už šį darbą taip pat nebuvo kompensuota papildomų atostogų dienomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsniui. Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į tai, kad specialiu įstatymu apmokėjimas teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra nustatytas, šio ginčo atveju turėtų būti taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kadangi budint pagal nustatytą grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, šiuo atveju taip pat taikytinos DK 193 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą už viršvalandinį darbą. Pažymėjo, kad darbą poilsio ir švenčių dienomis patvirtina darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, todėl už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2013 m. jai turėjo būti apskaičiuota ir išmokėta minėtuose dokumentuose nurodyta suma.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (b. 1. 67-70) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-677/2013 pažymėjo, kad teisiniai santykiai dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų mokėjimo pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, t. y. santykiai tarp šių išmokų mokėtojo – teismo ir jų gavėjų – šio teismo teisėjų, nesant šių teisinių santykių tinkamo sureglamentavimo Teismų įstatyme ir Teisėjų atlyginimų įstatyme, jie (šie santykiai) yra prilyginami DK reglamentuojantiems teisiniams santykiams dėl darbo užmokesčio (DK 186 str.). Administracinių teismų praktikoje tokia situacija suponuoja atsakovo – teismo tinkamumą tokio pobūdžio administracinėse bylose. Be to, šis atsakovas (teismas) yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą. Teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą (Teismų įstatymo 126, 127 str.). Teigė, kad remiantis paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, Teisingumo ministerija dėl šio reikalavimo yra netinkamas atsakovas, todėl dėl jo nepasisako.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą (b. 1. 54) su skundu iš dalies sutiko.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjai negalėjo mokėti didesnio darbo užmokesčio nei numatė Teisėjų atlyginimų įstatymas. Taip pat teismas negalėjo pareiškėjai atlyginti už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jai budint pagal teismo pirmininko nustatytą grafiką, nes neturėjo tam lėšų. Teismui, kaip asignavimų valdytojui, darbo užmokesčiui išmokėti lėšų buvo skiriama netgi mažiau, nei pagal ginčijamu laikotarpiu galiojusių teisės aktų numatytus teisėjų darbo užmokestį sudarančių pareiginės algos ir priedų dydžius, o atlyginti teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jiems budint pagal teismo pirmininko nustatytą grafiką, lėšų iš viso nebuvo skiriama.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 6 712,51 Eur neišmokėto darbo užmokesčio. Sprendimo vykdymą atidėjo iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo.
Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstė aktualų teisinį reguliavimą. Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijai. Taigi nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimus.
Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, jog kompensacija už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjai nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Pabrėžta, kad teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. Išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą.
Teismas išdėstė DK 142, 143, 155 straipsnių nuostatas. Teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Įvertinus minėtus teisėjo budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei tai, kad pagal DK nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, padaryta išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis.
Teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami. Atsižvelgiant į tai, kad pagal DK normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 1 p.), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko.
Pareiškėja budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, todėl sprendžiamoje byloje yra reikšmingas kompensavimo už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis klausimas. Taigi yra pagrindas vadovautis DK 155 straipsnyje įtvirtintomis specialiosiomis normomis, reglamentuojančiomis budėjimo teisinius santykius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai už ginčui aktualius budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis buvo kompensuota suteikiant atitinkamą poilsio laiką, ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas pridėtas prie kasmetinių atostogų išmokant vidutinį darbo užmokestį.
DK 155 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė (DK 144 str. 1 ir 2 d., 145, 146 str. ir 149 str. 1 d.), ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę.
Byloje gauti Utenos rajono apylinkės teismo teisėjų 2009 m. – 2013 m. budėjimo grafikai bei darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Jų duomenys patvirtina, jog pareiškėja 2009-2013 metais dirbo darbe poilsio ir švenčių dienomis bei budėjo pagal teismo pirmininko sudarytą grafiką poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 6-22, 86-88). Teismas išdėstė DK 194 straipsnio 1 dalies, 186 straipsnio 2 dalies nuostatas, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2004.
Skirtingai nei teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną, kurio metu neiškilus poreikio atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus tokie veiksmai neatliekami, teisėjo darbas, atliekamas poilsio dieną ne pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką, o teismo pirmininko nustatyta tvarka, yra teisėjo funkcijų vykdymas poilsio dieną, kai tokio darbo nebuvo galima numatyti ar suplanuoti iš anksto, taip pat dėl turimų atlikti veiksmų specifikos nesant galimybės šį darbą atidėti darbo laikui, nustatytam teismo vidaus tvarkos taisyklėse. Pavyzdžiui, esant įstatyme nustatytam įpareigojimui teismui išnagrinėti skundą per 48 valandas nuo jo padavimo (Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 74 str. 2 d.) ir į šį terminą patenkant poilsio dienai. Dėl kompensavimo teisėjui už darbą poilsio dieną ne pagal grafiką, nesant kito teisinio reguliavimo, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į DK 194 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja dirbo darbe poilsio dienomis ir švenčių dienomis. Pareiškėja taip pat poilsio dienomis budėjo namuose (pusei darbo laiko prilygintas budėjimo laikas) (b. l. 86-88). DK 162 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos švenčių dienos, kuriomis įmonėse, įstaigose ir organizacijose yra nedirbama. Iš byloje surinktų įrodymų taip pat matyti, jog pareiškėja pagal grafiką budėjo ir šventinėmis dienomis, todėl, vadovaujantis DK 194 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai už šias dienas priteistinas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis.
Teismui pateiktos Utenos rajono apylinkės teismo pažymos apie pareiškėjai priskaičiuotiną ir išmokėtiną darbo užmokestį patvirtina, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai neišmokėtos prašomos priteisti teisėjų atlyginimo dalys. Teismas neturėjo pagrindo abejoti pateiktais apskaičiavimais. Ginčo dėl darbo užmokesčio nepriemokos dydžio byloje nėra. Pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteistinos neišmokėtos atlyginimo dalys už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei budėjimą švenčių dienomis pareiškėjai priteista (dvigubai), o už budėjimus poilsio dienomis pareiškėjai priteistina 1,5 vid. atlyginimo, iš viso, kartu su atlyginimu už budėjimą šventinėmis dienomis, pareiškėjai priteistina 6 712,51 Eur (23 176,94 Lt). Atlyginimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai priteistas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Kadangi 2015 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, sprendimo vykdymas atidėtas kitiems biudžetiniams metams.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Teismų praktikoje nagrinėjant šios kategorijos bylas yra ne kartą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-790/2009 ir kt.) nurodyta, kad nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme numatyta, jog šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį, teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Taigi teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas minėtas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas DK 27 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 11 d. ir prašė priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio mėn. Akivaizdu, kad ji praleido ieškinio senatį reikalavimams nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d. pareikšti, todėl atsakovui reikalaujant ieškinio senatį taikyti, teismas turėjo skundą atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 str. 1 d.), tačiau to nepagrįstai nepadarė.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą apeliacine tvarka, 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje nurodė, kad šios bylos išsprendimui yra aktualus Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas. Atsakovo atstovas sutinka, kad pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas, tačiau mano, jog minėtame Konstitucinio Teismo nutarime yra aiškiai nurodytos papildomos sąlygos, kurioms egzistuojant būtų galima tenkinti pareiškėjos skundą. Mano, kad pareiškėjai atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu ji būtų atlikusi konkrečias funkcijas: sprendusi suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus ar kt. Pirmosios instancijos teismas šių svarbių aplinkybių netyrė, todėl skundžiamas sprendimas yra naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl apmokėjimo pareiškėjai (Utenos rajono apylinkės teismo teisėjai) už darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal iš anksto patvirtintą grafiką nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad, Utenos rajono apylinkės teismo teisėjų 2009 m. – 2013 m. budėjimo grafikų duomenimis, pareiškėja 2009–2013 metais dirbo darbe poilsio ir švenčių dienomis bei budėjo pagal teismo pirmininko sudarytą grafiką poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 6-22, 86-88), su pareiškėja nebuvo atsiskaityta, tenkino pareiškėjos skundą.
Atsakovas apeliaciniu skundu faktinių bylos aplinkybių neginčija, tačiau prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad teismas, tenkindamas skundą, netyrė, ar pareiškėja budėjimo poilsio dienomis metu atliko konkrečias teisėjo funkcijas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurios aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos (ginčas buvo kilęs dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą namuose poilsio dienomis pagal patvirtintą grafiką), atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės akto, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, be to, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis.
Nors minėtoje administracinėje byloje ginčas buvo kilęs tik dėl apmokėjimo už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje spręsdama dėl taikytinų Darbo kodekso normų, be kita ko, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą DK 194 straipsnio taikymo praktiką, akcentavo, kad Darbo kodeksas numato skirtingą mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis (DK 194 str.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 pažymėjo, jog DK 194 straipsnio, reglamentuojančio mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis, 1 dalyje nustatyta, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgdama į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 1 p.), išplėstinė teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. budėjimas pagal grafiką namuose poilsio dieną prilygintinas 4 darbo valandoms.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant individualiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 suformuotos praktikos, kuri nuosekliai plėtojama kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1466/2014, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2504-261/2015 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Utenos rajono apylinkės teismo teisėjų 2009 m.–2013 m. budėjimo grafikais bei darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei budėjimą švenčių ir poilsio dienomis priteisė pareiškėjai 6 712,51 Eur (23 176,94 Lt).
Kadangi abejoti pirmosios instancijos teismo, vadovaujantis Utenos rajono apylinkės teismo teisėjų 2009 m.–2013 m. budėjimo grafikų bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenimis, padarytų skaičiavimų teisingumu nėra pagrindo, apeliaciniame skunde taip pat nepateikta argumentų šiuo aspektu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 suformuota praktika, pareiškėjai iš atsakovo priteisė atitinkamas neišmokėtas išmokas už darbą poilsio ir švenčių dienomis.
Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo pozicija, jog pareiškėjai kompensacija už budėjimą poilsio dienomis galėjo būti priteista tik tokiu atveju, jei pareiškėja tomis dienomis būtų atlikusi konkrečias teisėjo funkcijas. Pagal DK 155 straipsnį, budėjimas gali būti vykdomas įmonėje arba namuose. Pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Taigi budėjimo vertinimas skiriasi tik pagal tai, kur jis yra atliekamas, jokie kiti vertinimo kriterijai, taip pat ir aplinkybė, ar budėjimo metu realiai buvo atliekamos tam tikros darbo funkcijos ar nebuvo atliekamos, šiame straipsnyje nėra nustatyti.
Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nors ginčo atveju aktualiomis poilsio ir švenčių dienomis pareiškėja realiai konkrečių ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų ir neatliko, tačiau vien tai negali paneigti jos teisės į apmokėjimą už jų budėjimą, kadangi toks jų budėjimas buvo skirtas užtikrinti Baudžiamojo proceso kodekso numatytų ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą iškilus tam poreikiui.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 pripažino, kad teisėjui budint pagal nustatytą grafiką, neatidėliotini procesiniai veiksmai gali būti ir neatliekami, jei neiškilo poreikis tokius veiksmus atlikti, tačiau vien tai nereiškia, kad asmuo praranda teisę į kompensaciją.
Atsakovas taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl to, jog pirmosios instancijos teismas netaikė 3 metų ieškinio senaties termino, numatyto DK 27 straipsnio 2 dalyje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Lietuvos Respublikos darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. ABTĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme neprašė taikyti senaties termino, o nesant atsakovo prašymo pirmosios instancijos teisme ieškinio senaties terminas netaikomas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 39, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai netaikė senaties termino pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu, o atsakovo argumentai šiuo aspektu nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepagrįstu.
Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje apeliaciniu skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 pateiktus išaiškinimus ir pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikant Darbo kodekso normas, apibrėžiančias apmokėjimo už darbą bei budėjimą poilsio ir švenčių dienomis tvarką.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei nepadarė procesinės teisės normų pažeidimų. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan