Pranešėjas D. Jocys Baudžiamoji byla
Nr. 1A-292-361/2010
Teisėja D. Navickienė Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.8.1.1.; 1.2.14.1.1.; 1.2.24.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos 8 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teisėjų Rasos Valentinienės ir Stasio Valužio,
sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,
dalyvaujant prokurorei Dianai Mikelėnienei,
gynėjui advokatui Laimonui Straukai,
nuteistajam A. L.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį
skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2010-04-02 nuosprendžio, kuriuo A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas
kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 1 d. 16 MGL (2080 Lt) bauda,
pagal BK 270 str. 3 d. 8 MGL (1040 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5
d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo
būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 16 MGL (2080 Lt) dydžio bauda,
nustatant 6 mėnesių terminą jai sumokėti, skaičiuojant šį terminą nuo
nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuosprendžiu
konfiskuotas A. L. benzininis pjūklas „Husqvarna
254“.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
bylą,
n u s t a t ė:
A. L. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 27–28
dienomis (duomenys
neskelbtini) miške, (duomenys
neskelbtini) rajone, K. V. priklausančiame
miške (sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo pjauti miško, panaudodamas
benzininį pjūklą „Husqvarna 254“, nupjovė 4 egles ir 5 pušis, iš viso 6,359
kietmetrių žalių medžių, kuriuos 2009-12-30, apie 10 val., ištempė iš miško ir
juos pagrobė, tuo padarydamas nukentėjusiajai K. V. 635,90 Lt turtinę žalą, bei minėta neteisėta veika,
neturėdamas leidimo kirsti miško, neteisėtai nupjaudamas paminėtus medžius,
pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 str. 6 p. reikalavimus bei padarė
nedidelę žalą augmenijai ir aplinkai.
Apeliaciniu skundu nuteistasis
prašo nuosprendį pakeisti, baudžiamąją bylą dėl BK 178 str. 1 d., BK 270 str. 3
d. nutraukti bei panaikinti taikytą benzininio pjūklo „Husqvarna 254“ konfiskaciją ir kardomąsias priemones. Nurodo, kad nesutinka su teismo
išvada, kad jis tyčia siekė pagrobti nukentėjusiajai priklausantį mišką, atkreipia dėmesį, kad įvykis įvyko žiemos metu,
2009 metų gruodžio mėnesio 27–30 dienomis, kai dėl gausaus sniego miške
negalima tiksliai atsekti riboženklių ir nustatyti dviejų gretimai esančių žemės sklypų ribų. Be to, nuteistasis teigia, kad
pjaudamas mišką ir jį išveždamas, nesislapstė, darė viską atvirai, prašė
žmonių jam padėti ištempti medieną, kurios neslėpė, o sandėliavo aikštelėje, nes buvo tvirtai įsitikinęs, kad pjauna sausuolius savo žemės
sklype. Žiemos metu, esant šalčiams, kai medžiai yra be lapų, suklydo dėl
medžių savybių, jam pasirodė, kad medžiai, kuriuos pjauna, yra nudžiūvę, juos
būtina pašalinti, tačiau atvykę gretimo žemės sklypo savininko atstovai paaiškino, kad medžiai iškirsti
jiems priklausančiame žemės sklype. Apeliantas nurodo, kad prieš kertant
medžius, žodžiu pasikonsultavo su kompetentingais specialistais dėl kirtimo ir manė, kad jam leidimo kirsti nereikia,
dabar supranta, kad klydo, tačiau mano,
kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip administracinis teisės
pažeidimas, nes Lietuvos Respublikos
ATPK 62 str. 1 d. numato administracinę atsakomybę už savavališką medžių ir
krūmų kirtimą, naikinimą arba
žalojimą privačiuose miškuose, kai iškertama, sunaikinama ar sužalojama iki
dešimties kietmetrių medžių ar krūmų, ATPK 62-2 str. 1 d. numato administracinę
atsakomybę už savavališkai iškirstų medžių ir
krūmų, augusių miško žemėje, ištraukimą arba išvežimą be leidimo, kai
ištraukiama ar išvežama iki dešimties kietmetrių medžių ar krūmų, o ATPK 69 str. 2 d. numato administracinę atsakomybę
už nukirstų medžių pasisavinimą.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas be
pagrindo veiką kvalifikavo kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 270 str. 3 d.,
kurioje numatyta, kad tas, kas
pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo
taisykles, jeigu dėl to buvo padaryta
nedidelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar atsirado kitų nesunkių padarinių aplinkai, padarė baudžiamoji nusižengimą
ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės
apribojimu, arba areštu. Taigi BK 270 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė
už aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimą. Iš
straipsnio pavadinimo akivaizdu, kad straipsnyje nustatyta norma yra blanketinė, jos turinys atskleistas gamtos apsaugos klausimus reglamentuojančiuose įstatymuose. Šio nusikaltimo
objektyvųjį požymį apibūdina gamtos apsaugos įstatymų pažeidimas, todėl sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo,
numatyto BK 270 str., sudėties buvimo, būtina nustatyti, kokie gamtos
apsaugos įstatymų reikalavimai yra pažeisti. Nuosprendyje yra nurodyta, kad
pažeistas Miškų įstatymo 9 str. 6 p. reikalavimas (ši norma numato, kad vykdant miško kirtimus yra būtina
turėti leidimą miško kirtimui), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ši
norma nėra skirta reguliuoti teisės
aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos
išteklių naudojimo taisykles, todėl teismas šiuo atveju netinkamai taikė materialines teisės normas ir nepagrįstai veiką kvalifikavo pagal BK 270
str. 3 d., nes pagal LAT praktiką ši
norma yra taikoma dėl konkrečių teisės
aktais nustatytų aplinkos
apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimo (2009-01-20 kasacinė
byla Nr. 2K-25/2009).
Apeliantas taip pat pažymi, jog nesutinka su paskirta
bausme, nes yra senyvo amžiaus, pensininkas, neturi tokių galimybių ir nepajėgs sumokėti
paskirtą didelę piniginę baudą. Baudžiamosios bylos metu jis atlygino priskaičiuotą žalą, byloje neturėjo net advokato, per visą savo gyvenimą teisiamas pirmą kartą,
tikėjosi, kad su nukentėjusiaisiais bus galima susitaikyti ir tokiu būdu
pabaigti šį baudžiamąjį procesą, tačiau jam buvo skirta didelė piniginė bauda
ir taikyta konfiskacija, su kuria jis taip pat nesutinka. Mano, kad teismas be
pagrindo konfiskavo benzininį pjūklą, kuris nebuvo specialiai
pritaikytas jokiai nusikalstamai veikai, nes jam, pensininkui, gyvenančiam kaimo
vietovėje, turėti pjūklą malkų pjovimui yra labai svarbu, o iš savo gaunamos
pensijos kito pjūklo įsigyti nepajėgs.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė
apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo
kaltės, įrodymus vertino nepažeisdamas BPK reikalavimų, o apeliacinio skundo
argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto apylinkės
teismo nuosprendžio.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal BK 270 str. 3 d. ir 178 str. 1 d. BK 270
str. 3 d. numatyta veika pasireiškė tuo, kad A. L. 2009 m.
gruodžio 27–28 dienomis (duomenys neskelbtini) miške, (duomenys neskelbtini)
rajone, K. V. priklausančiame miške, neturėdamas leidimo
pjauti miško, panaudodamas benzininį pjūklą nupjovė 4 egles ir 5 pušis, iš viso
6,359 kietmetrių žalių medžių, taigi neteisėta veika, neturėdamas leidimo kirsti
miško, neteisėtai nupjaudamas paminėtus medžius, pažeidė Lietuvos Respublikos
miškų įstatymo 9 str. 6 p. reikalavimus, bei padarė nedidelę žalą augmenijai ir
aplinkai. BK 178 str. 1 d. numatyta veika pasireiškė tuo, kad nukirstus medžius
A. L. 2009-12-30, apie 10 val., ištempė iš miško ir taip juos
pagrobė, tuo padarydamas nukentėjusiajai K. V. 635,90 Lt
turtinę žalą. A. L. apeliaciniame skunde iš esmės sutinka,
kad padarė teisės pažeidimą, tačiau mano, kad jo veika turėjo būti kvalifikuota
ne pagal BK normas, bet kaip administracinis teisės pažeidimas. Tad galima
teigti, jog nuteistasis skunde kelia nusikalstamos veikos (BK 270 str. 3 d.) ir
administracinio teisės pažeidimo atskyrimo problemą.
Iš tikro pasitaiko atvejų, jog tam tikrų veikų
požymių galima aptikti ir BK, ir ATPK. Prie tokių galima priskirti veikas,
numatytas BK XXXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai
aplinkai ir žmonių sveikatai“. Iš principo nusikalstama veika nuo kitų teisės
pažeidimų skiriasi didesniu pavojingumu ir atskiriama pagal tam tikrus
nusikalstamos veikos sudėties požymius. BK 270 str. 3 dalyje nurodyta, kad tas, kas pažeidė teisės
aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisykles,
jeigu dėl to buvo padaryta nedidelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar atsirado
kitų nesunkių padarinių aplinkai, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Lietuvos
Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 62¹ str. numato,
kad savavališkas medžių ir krūmų kirtimas, naikinimas arba žalojimas
privačiuose miškuose, kai iškertama, sunaikinama ar sužalojama iki dešimties
kietmetrių medžių ar krūmų, užtraukia baudą piliečiams nuo 200 iki 400 Lt su
pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo ir su
iškirstos medienos konfiskavimu. Iš paminėtų teisės normų matyti, jog
administracinei atsakomybei atsirasti pakanka savavališkai kirsti medžius
privačiuose miškuose, o baudžiamosios atsakomybės taikymui reikia ne tik
pažeisti teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių
naudojimo taisykles, bet būtina nustatyti, kad buvo padaryta žala gyvūnijai, augmenijai
ar atsirado kitų nesunkių padarinių aplinkai, taigi turi kilti atitinkamos
pasekmės (materiali veikos sudėtis). Šioje konkrečioje byloje žalos ne tik
savininkui, bet ir aplinkai faktas yra konstatuotas Kretingos rajono agentūros
vedėjo R. K. 2009-12-31 skaičiavimu (b. l. 47), vadinasi,
dėl padarytos veikos, kai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus be leidimo išpjauti medžiai, kilo atitinkamos pasekmės,
todėl yra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos
teismas, atsižvelgęs į pateiktus skaičiavimus, padarytą žalą aplinkai vertino
kaip nedidelę ir A. L. veiką kvalifikavo kaip baudžiamąjį
nusižengimą. Kolegijai nekyla abejonių, jog žala gamtai šiuo atveju nėra tokia
didelė, jog veiką reikėtų kvalifikuoti pagal kitą BK 270 str. dalį.
Tam tikras veikų atskyrimo kriterijus įtvirtintas
ir pačiame ATPK, kurio 9 str. 2 dalyje nurodyta, kad administracinė atsakomybė
už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jei savo pobūdžiu šie
pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Ši nuostata reiškia, kad tokiais atvejais, kai už analogišką veiką numatyta ir
baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, sprendžiant teisinės atsakomybės
rūšies nustatymo klausimus, pirmiausia svarstomi nusikalstamos veikos sudėties
ir baudžiamosios atsakomybės klausimai ir tik po to, padarius išvadą kad veikos
pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kuris daro veiką nusikalstama,
svarstomi administracinės atsakomybės
klausimai. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė byla Nr.
2K-531/2001). Šiuo atveju A. L. aiškiai suvokė, jog neturi
leidimo medžių kirtimui, tačiau tai jo visiškai nesustabdė nuo veikos padarymo.
Nors apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, jog medžiams esant be lapų
klydo ir manė, jog pjauna sausuolius, tačiau pirmosios instancijos teismo
posėdyje pats tvirtino, jog žalių medžių pjauti aplinkos apsaugos darbuotojas
neleido, tačiau vis dėlto buvo pjaunami ir žali medžiai (b. l. 107), apeliacinės instancijos teisme apeliantas vėl
nurodė, kad jam buvo leista kirsti medžius, kurie yra pasvirę arba nudžiūvę. Jeigu,
kaip bando teigti pats apeliantas, jis nesugebėjo atskirti žalių medžių nuo
sausuolių, kyla klausimas, ar jis iš viso galėjo miške savarankiškai vienas
pats pjauti medžius. Taigi savo elgesiu A. L. tik parodė abejingą ir atsainų požiūrį į aplinkos
apsaugos darbuotojo nurodymą, o apeliacinio skundo argumentai apie tai, jog
nesuprato, kokius medžius pjauna, vertintini tik kaip siekimas sušvelninti savo
atsakomybę. Jei apeliantas, pažeisdamas galiojančias taisykles, medžius būtų
iškirtęs tik nuosavoje miško žemėje, būtų galima manyti, jog veika nėra tokia
pavojinga, jog ją būtų galima traktuoti kaip nusikalstamą, tačiau šiuo
konkrečiu atveju, neturėdamas leidimo, apeliantas nupjovė medžių ne tik savo
sklype, bet ir K. V. priklausančiame miške, taip
padarydamas žalos bei sukeldamas pavojų ne tik aplinkai, bet ir kito asmens
turtui. Apeliacinės instancijos teismo manymu, paminėtos aplinkybės vis dėlto
yra pakankamos A. L. veiką vertinti kaip nusikalstamą, o ne
pažeidžiančią administracinės teisės normas.
Nuteistasis A. L. apeliaciniame
skunde tvirtina, jog buvo įsitikinęs, kad medžius pjauna savo žemės sklype,
tačiau šie jo argumentai neįtikinantys. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje
nurodytos aplinkybės, kurios vis dėlto patvirtina, kad apeliantas suprato
peržengęs jo ir gretimą sklypą skiriančią miško ribą. Apeliacinės instancijos
teismas taip pat pažymi, jog iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole
užfiksuotų parodymų matyti, kad abiejų gretimų sklypų savininkai dalyvavo
žymint sklypus skiriančią ribą. A. L. parodė, kad
žemėtvarkininkai matavo žemės sklypų ribas, buvo susmaigstyti pagaliukai,
tačiau dabar yra priaugę medžių (b. l. 107). Nukentėjusioji K.
V. teigė, kad prieš kelerius metus su matininkais kirto sklypo ribas, A. L. nepadėjo, tik žiūrėjo, o po kiek laiko dingę visi iš
ribos iškirsti medžiai, tarp sklypų yra proskyna, medžių joje dar nėra priaugę
(b. l. 108). K. V. sūnus R. V. taip
pat nurodė, kad žino sklypo ribas, įsidėmėjo, palei kuriuos medžius eina riba,
medžius riboje kirto prieš 4–5 metus (b. l. 108). Atkreiptinas dėmesys, jog
ikiteisminio tyrimo metu atliekant parodymų patikrinimą vietoje, A. L. pareigūnams pats parodė sklypus skiriančią ribą (b. l. 36–39),
tiesa, pirmosios instancijos teisme apeliantas teigė, jog įvykio dieną į mišką
buvo atėjęs iš kitos pusės, todėl susipainiojo, tačiau aplinkybė, kad jis pats
parodė ribą pareigūnams, akivaizdžiai patvirtina, jog A. L. žino,
kur prasideda K. V. miškas. Pažymėtina ir tai, jog
parodymų patikrinimo metu A. L. parodė, jog medžius,
išpjautus arčiau išvažiavimo (t. y. savo sklype), sukrovė vienoje vietoje, o
išpjautus iš toliau esančio miško (t. y. priklausančio K. V.)
– kitoje, taip aiškiai atskirdamas savo ir nukentėjusiosios medieną. Be to,
pats apeliantas teisiamajame posėdyje teigė į svetimą mišką įėjęs apie 20 metrų, o toks atstumas
negali būti laikomas nežymiu spontanišku sklypus skiriančios ribos peržengimu,
juolab, jog apeliantas patikino, kad medžius pjovė per dvi dienas, taigi turėjo
pakankamai laiko įvertinti ir susigaudyti, kur dar yra jo miškas ir kur
prasideda kaimyninis. Nors apeliantas skunde teigia, jog miške buvo gausiai
prisnigę ir nebuvo galima atsekti riboženklių, tačiau ir tokiu atveju A. L. elgėsi akivaizdžiai neatsakingai, kadangi nematydamas jo
ir gretimą sklypą skiriančios ribos, vis dėlto ėmėsi pjauti medžius taip
rizikuodamas patekti į kaimyninį sklypą, tai šiuo atveju ir atsitiko. Net ir
tikint A. L. versija, jog jis nesuprato, kad pjauna medžius
svetimame miške, ši nuteistojo klaida nereikštų, jog jam nekyla baudžiamoji
atsakomybė, kadangi pagal baudžiamosios teisės teoriją, jeigu asmuo klaidingai
mano, kad jo veiksmuose nėra faktinių aplinkybių, sudarančių objektyviuosius
nusikalstamos veikos požymius, nors tikrovėje jos egzistuoja, tai ši klaida nepašalina
veikos baudžiamumo, o kaltas asmuo traukiamas atsakomybėn už neatsargų
nusikaltimą (jei tokią sudėtį numato BK). BK 178 str. 1 dalyje numatytas
nusikaltimas, kuris ir buvo inkriminuotas A. L., gali būti
tik tyčinis, todėl, net ir pripažinus, kad A. L. pagrįstai
klydo, nebūtų jokio pagrindo keisti jo veikos kvalifikaciją. Nepaisant to,
spręsdama iš pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visumos, kolegija vis
dėlto sutinka su išvada, kad A. L. sąmoningai pagrobė kitam
asmeniui priklausantį turtą, o tai neabejotinai yra pavojinga baudžiamojo
įstatymo draudžiama veika, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl
ATPK straipsnių, numatančių atsakomybę už savavališką iškirstų medžių, augusių
miško žemėje, ištraukimą arba išvežimą be leidimo (ATPK 62² str.) bei už nukirstų
medžių pasisavinimą (ATPK 69 str.), taikymo. Apeliaciniame skunde nurodyta
aplinkybė, jog apeliantas pjaudamas medžius bei juos išveždamas nesislapstė,
nepakankama manyti, jog A. L. nenorėjo pagrobti K. V. miške nupjautų medžių.
Apeliantas taip pat nurodo, jog BK 270 str. 3
dalies teisės norma yra blanketinė ir jis nuteistas už tai, kad nesilaikė Miškų
įstatymo 9 str. 6 punkto reikalavimų, tačiau pastaroji norma nėra skirta
reguliuoti teisės aktais nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių
naudojimo taisykles, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė
teisės normas ir nukrypo nuo LAT praktikos (kasacinė byla Nr. 2K-25/2009). Tačiau apeliacinės instancijos
teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Apeliantas teisingai
pažymi, jog BK 270 str. 3 dalies norma yra blanketinė, jos turinys atskleistas gamtos apsaugos
klausimus reglamentuojančiuose įstatymuose, šios nusikalstamos veikos
objektyvųjį požymį apibūdina gamtos apsaugos įstatymų pažeidimas, todėl
sprendžiant klausimą dėl veikos, numatytos BK 270 str. 3 d. , sudėties buvimo,
būtina nustatyti, kokie gamtos apsaugos įstatymų reikalavimai yra pažeisti. Tai
nereiškia, kad inkriminuojant veiką, turi būti nurodomi absoliučiai visi teisės
aktai, kuriuos galėjo pažeisti kaltas asmuo. Iš kaltinimo asmeniui turi būti
aišku, kuo jis yra kaltinamas. Šiuo atveju A. L. buvo
kaltinamas ir nuteistas už tai, kad nesilaikė Miškų įstatymo 9 str. 6 p.
reikalavimo, nustatančio, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus
miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal
galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas. Ši teisės norma yra
pakankamai aiški ir numato konkrečią pareigą asmeniui, norinčiam atlikti
kirtimą, gauti nustatyta tvarka išduotą leidimą. Liudytojas aplinkos apsaugos
darbuotojas R. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad
išpjauti sausuolius ir išvirtusius medžius leidimo nereikia. Iš teismo
nustatytų aplinkybių matyti, jog A. L. išpjovė žalius
medžius, tačiau miške pjauti žalius medžius jis neturėjo leidimo ir šią
aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek aplinkos
apsaugos darbuotojas R. K.. Taigi akivaizdu, kad A. L. pažeidė konkretų Miškų įstatymo 9 str. 6 p. reikalavimą
atliekant kirtimą turėti nustatyta tvarka išduotą leidimą.
Nuteistasis A. L. nesutinka
ir su jam paskirta bausme bei taikyta pjūklo konfiskacija. Pirmosios instancijos
teismo nuosprendžiu A. L. pagal BK 178 str. 1 d. skirta 16 MGL (2080 Lt) bauda, pagal BK 270 str. 3 d. 8
MGL (1040 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta
galutinė subendrinta bausmė – 16 MGL (2080 Lt) dydžio bauda, nustatant 6
mėnesių terminą jai sumokėti, taip pat konfiskuotas A. L. benzininis pjūklas „Husqvarna 254“. Apylinkės teismas, skirdamas bausmes
už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinę subendrintą bausmę, BK nuostatų
nepažeidė, A. L. skirta viena švelnesnių
bausmės rūšių – bauda, kurios galutinis dydis yra žymiai mažesnis nei
straipsnių sankcijose numatytos šios bausmės rūšies vidurkis. Pažymėtina, jog
už BK 270 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką A. L. galėjo būti skirta iki 50 MGL dydžio, o už BK 178
str. 1 d. nusikaltimą – iki 100 MGL dydžio bauda, todėl dar labiau švelninti
skirtą bausmę nėra pagrindo. Kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį, kad BK 47
str. numato galimybę asmeniui, neturinčiam lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, nuteistojo
sutikimu šią bausmę pakeisti viešaisiais darbais, tačiau tokiu atveju jis pats turi
kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą.
BK 72 str.
2 d. įsakmiai nurodo, kad teismas privalo konfiskuoti nusikalstamos veikos
įrankį, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo kaip nors specialiai pritaikytas
daryti konkrečią nusikalstamą veiką, vadinasi, apylinkės teismas šiuo atveju
neturėjo pasirinkimo teisės. Kadangi A. L. darydamas nusikalstamą veiką panaudojo benzininį
pjūklą „Husqvarna 254“, šis nusikaltimo įrankis ir buvo konfiskuotas.
Apeliantas
skunde užsimena, kad byloje net neturėjo advokato. Tačiau bylos medžiaga
patvirtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme A. L. pats gynėjo atsisakė (b. l. 29, 107). Nepaisant to,
apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo A. L. gynėjas, todėl nėra pagrindo manyti, jog galėjo būti pažeista A. L. teisė į gynybą.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
n u t a r i a:
nuteistojo
A. L. apeliacinį skundą
atmesti.
Kolegijos pirmininkas Dalius Jocys
Teisėjai Rasa Valentinienė
Stasys Valužis