(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saldva“ dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo A. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.                      Ieškovas V. K. su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Saldva“ (buvęs pavadinimas UAB „Tavlinas“) 125 000 Eur nuostolių atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. 

2.                      Ieškovas nurodė,

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.                      Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4.                      Teismas, nustatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. e2-1045-863/2020 ir apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. e2A-756-643/2021, dalyvavo tie patys asmenys – V. K. ir UAB „Tavlinas“ (dabartinis pavadinimas UAB „Saldva“). Kadangi minėtose bylose V. K. savo poziciją grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir šioje byloje, teismas nusprendė, kad tarp nagrinėjamos bylos Nr. e2-1787-661/2022 ir bylų Nr. e2-1045-863/2020 bei Nr. e2A-756-643/2021 egzistuoja prejudicinis ryšys, todėl, sprendžiant šalių ginčą, galima vadovautis minėtose bylose nustatytomis aplinkybėmis. Teismas nurodė, kad šiai bylai yra svarbi Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. e2A-756-643/2021 padaryta išvada, jog 2021 m. kovo 16 d. nutarties 60 punkte nurodyta, jog „joks susitarimas nebuvo pasiektas. <...> Apeliantai nepateikė įrodymų, kad žodžiu buvo gautas patvirtinimas dėl to, jog sulygta dėl 2019 m. gegužės 7 d. elektroniniu laišku pateiktų sąlygų“.

5.                      Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovei pateikta informacija buvo konfidenciali, jog atsakovė nepagrįstai pasinaudojo pateikta informacija ir kad dėl to ieškovas patyrė žalą, kurią turi atlyginti atsakovė. Nei viename iš ieškovo pateiktų dokumentų nėra nurodyta, kad informacija yra konfidenciali ar kad ji sudaro komercinę paslaptį. Ieškovas nei prieš derybas, nei jų metu neinicijavo ir nesiūlė pasirašyti jokių konfidencialumo įsipareigojimų, ketinimų protokolų ar preliminariųjų sutarčių. Tokių reikalavimų jis nereiškė ir nutraukus ikisutartinius santykius 2019 m. gegužės 13 d. Iš ieškovo pozicijos nėra aišku, ar ieškovas ketino atsakovei parduoti klientų duomenų bazę, ar ketino sudaryti tarpininkavimo sutartį. Pats ieškovas tiksliai nesuformulavo, ar jis siekė būti tarpininku su potencialiais pirkėjais, kuriuos jis žadėjo perduoti atsakovei, ar jis tiesiog ketino parduoti UAB „Preskonita“ klientų bazę už fiksuotą kainą. Jeigu jis ketino parduoti klientų bazę, tai ieškovas po 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Preskonita“ įsiteisėjimo dienos neturėjo teisės disponuoti UAB „Preskonita“ turtu, įskaitant informaciją apie šios įmonės turėtus klientus. Atsakovei buvo pateiktas būtent UAB „Preskonita“ 2017 metų pardavimų tam tikriems pirkėjams sąrašas, o ne paties ieškovo, kaip fizinio asmens, surinkti klientai. V. K. neturėjo tarpininko statuso – tarpininkavimo įmonės verslo leidimo ar komercinio atstovo statuso, neturėjo sutarčių su kokiais nors pirkėjais. Taigi, negalima teigti, jog ieškovo perduodama informacija buvo svarbi. Jeigu informacija yra svarbi ir ją turintis asmuo gali dėl tokios informacijos atskleidimo netekti kokių nors galimybių, tai bet kuris asmuo, remiantis bendraisiais protingumo kriterijais, pirmiausia, prieš tokios informacijos perdavimą, būtų įforminęs perduodamos informacijos saugumą užtikrinančias konfidencialumo ar informacijos nenaudojimo sutartis. Tokių sutarčių nebuvo sudaryta, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jo atsakovei pateikta informacija yra konfidenciali.

6.                      Bylose Nr. e2-1045-863/2020 ir Nr. e2A-756-643/2021 įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad po bankroto bylos UAB „Preskonita“ iškėlimo V. K. apskritai neturėjo teisės disponuoti šios įmonės dokumentais, įskaitant ir informacija apie šios įmonės turėtus klientus, taip pat parduoti šią informaciją kitiems asmenims (atsakovei). Po nutarties iškelti UAB „Preskonita“ bankroto bylą įsiteisėjimo, tik bankroto administratorius turėjo teisę disponuoti įmonės turtu bei dokumentais. Bet koks kitų asmenų (šiuo atveju ieškovo) pasinaudojimas UAB „Preskonita“ duomenimis (turtu) bei gavimas iš to naudos yra neteisėtas. Ieškovas, neteisėtai pasinaudojęs UAB „Preskonita“ turtu, dokumentais, duomenimis, kontaktais ir kt., neturi teisės už tai gauti pajamų ar nuostolių atlyginimo. Visos pajamos, gautos už naudojimąsi UAB „Preskonita“ nuosavybe, gali būti skiriamos tik šiai įmonei – jos kreditorių reikalavimams dengti ir administravimo išlaidoms apmokėti.

7.                      Ieškovas iš esmės pateikė tik vieną įrodymą, kad atsakovei perdavė informaciją apie potencialius klientus – išrašą iš UAB „Preskonita“ buhalterinės apskaitos apie UAB „Preskonita“ pardavimus pirkėjams už 2017 metus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas atsakovei būtų perdavęs turėtus asmeninius galimų klientų kontaktus (pavadinimus, kitus duomenis). Nors ieškovas įrodinėja, kad atsakovė naudojasi jo pateikta informacija, jis nepateikė įrodymų, kad atsakovė prekiauja ir gauna pajamas su kokiais nors buvusiais ieškovo V. K., kaip fizinio asmens, o ne UAB „Preskonita“, verslo partneriais. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad nei V. K., nei A. K. atsakovei nepateikė jokių sutarčių ar susitarimų, patvirtinančių, jog jie, kartu ar skyrium, yra kokių nors potencialių pirkėjų agentai, distributoriai, prekybos atstovai ar pan. Teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė nepagrįstai naudojasi ieškovo perduotais kontaktais, bendradarbiauja su buvusiais ieškovo, kaip fizinio asmens, klientais, todėl padarė išvadą, jog ieškovas nepagrįstai reikalauja, kad atsakovė atlygintų nuostolius.

8.                      Teismas, atmetęs ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovas neperdavė atsakovei jokių asmeninių savo klientų kontaktų, dėl kitų ieškovo ir atsakovės argumentų atskirai nepasisakė.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.                      Apeliaciniu skundu ieškovas V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.       Teismas sprendime iškraipė ieškovo poziciją dėl kitoje civilinėje byloje nustatytų prejudicinių faktų.

9.2.       Ieškovo atsakovei pateikta informacija teismo nepagrįstai nebuvo laikoma konfidencialia. Konfidencialia gali būti ne tik informacija, šalių įvardijama kaip konfidenciali, bet ir konfidencialia neįvardinta informacija, priklausomai nuo informacijos pobūdžio ir šalių padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58-378/2019). Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nė viename iš apelianto pateiktų dokumentų nėra nurodyta, jog informacija yra konfidenciali ar kad ji sudaro komercinę paslaptį, tačiau apeliantas ir neįrodinėjo, jog informacija sudaro komercinę paslaptį. Pirmosios instancijos teismas sąvokas konfidenciali informacija ir komercinė paslaptis klaidingai išaiškino kaip sinonimus. Teismas neteisingai nurodė, jog apeliantas turėjo pareigą įrodyti, kad jo pateikta informacija buvo konfidenciali ir kad atsakovė nepagrįstai šia informacija pasinaudojo, tačiau byloje nėra ginčo, jog informaciją apie klientus, t. y. jų kontaktinius duomenis ir pirkimo poreikius, atsakovė gavo iš apelianto.

9.3.       Apelianto pozicija buvo nuosekli ir aiškiai išdėstyta tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu. Ieškinyje yra nurodyta, kad šalys buvo susitarę dėl sutarties objekto – klientų duomenų bazės ir bendradarbiavimo su atsakove, šiai užmezgant santykius su naujais klientais. Iš šalių susirašinėjimo matyti, ką konkrečiai apeliantas norėjo parduoti, o atsakovė nupirkti. Derybos vyko tik dėl kainos, bet ne dėl paties perleidžiamo objekto. Apeliantas žinojo, kas galėtų pirkti atsakovės produkciją, galėjo padėti atsakovei užmegzti bendradarbiavimą su naujais klientais, ir šią informaciją pardavinėjo.

9.4.       Teismas nurodo, kad apeliantas elgėsi neprotingai, neįforminęs sutarties dėl perduodamos informacijos saugumo. Tuo atveju, jeigu apeliantas būtų sudaręs sutartį dėl informacijos konfidencialumo, byloje būtų sprendžiamas klausimas dėl sutartinės atsakovės atsakomybės, tačiau įstatymas numato ir ikisutartinę atsakomybę, kai nesudaroma sutartis, dėl ko apeliantas ir pareiškė ieškinį.

9.5.       Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nusprendė, kad ieškovas neturėjo teisės disponuoti atsakovei perduota informacija. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas neturėjo teisės disponuoti UAB „Preskonita“ turtu, įskaitant informaciją apie šios įmonės turėtus klientus. Teismas nenurodė nė vieno argumento, nenurodė nė vienos teisės normos šiai išvadai pagrįsti. Tiek apeliantas, tiek ir atsakovė yra privatūs asmenys, todėl turi teisę vykdyti bet kokią įstatymo neuždraustą veiklą. Teismui nenurodžius nė vienos teisės normos, draudžiančios apeliantui parduoti turimą informaciją, nepagrįsta yra teismo išvada, kad ieškovas neturėjo teisės perleisti informaciją apie potencialius klientus atsakovei.

9.6.       Apeliantas atsakovei neperdavė nė vieno originalaus (popierinio, materialaus) UAB „Preskonita“ dokumento. Apeliantas atsakovei perdavė informaciją ir pateikė vieno UAB „Preskonita“ dokumento elektroninę kopiją. Dėl minėto dokumento pateikimo atsakovei UAB „Preskonita“ turto ar dokumentų apimtis nesumažėjo. 

9.7.       Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nėra konstatuota, kad po bankroto bylos UAB „Preskonita“ iškėlimo apeliantas neturėjo teisės disponuoti įmonės dokumentais, įskaitant ir informacija apie įmonės turėtus klientus, taip pat parduoti informaciją kitiems asmenims (atsakovei).

9.8.       Sprendžiant klausimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendime padarytos išvados apie apelianto neturėjimą teisės disponuoti dokumentais ir informacija, svarbu nustatyti prejudiciniams faktams taikomus reikalavimus. Vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Apeliantas neginčija, kad minėtoje byloje dalyvavo tie patys asmenys, tačiau nėra jokių sąlygų atsitiktinę ir nemotyvuotą apylinkės teismo išvadą laikyti prejudiciniu faktu. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. byloje Nr. e2A-756-643/2021 nei apelianto dokumentų perdavimas (neperdavimas) administratorei, nei apelianto teisė disponuoti dokumentais nebuvo įrodinėjimo dalykas. Dėl tokių faktų nepasisakė ir šalys, jais negrindė savo reikalavimų ar atsikirtimų, nuo apelianto teisės disponuoti dokumentais ar informacija nepriklausė įrodinėjimo dalyką sudariusios aplinkybės, kad apelianto sutuoktinė yra skolinga atsakovei pagal paskolos sutartis, o paskolos sutartys nėra apsimestiniai sandoriai.

9.9.       Egzistuoja visos sąlygos ieškovo ieškinį patenkinti. Atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.163 straipsnio 1 ir 3 dalį, 6.164 straipsnio 1 dalį, ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai, nes derėjosi nesąžiningai, atliko kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus – panaudojo derybų metu gautą konfidencialią informaciją savo tikslams, be pakankamos priežasties nutraukė toli pažengusias derybas, kurių metu buvo sukėlęs ikisutartinį pasitikėjimą apeliantui ir tokiu būdu iki derybų nutraukimo susirinko, o vėliau savo veikloje panaudojo konfidencialią informaciją.

10.                      Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė UAB „Saldva“ prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1.                      Aplinkybė, kad ieškovas, kaip buvęs bendrovės vadovas ir akcininkas, 2019 m. vasario 4 d. neturėjo teisės disponuoti bendrovės dokumentais, persiųsti bendrovės 2017 metų pardavimo duomenis atsakovei ir tokiu būdu atskleisti klientų saugotinus duomenis (pavadinimus, kodus, apyvartos dydžius ir skolas) kitiems asmenims (atsakovei), turi būti laikoma prejudicine aplinkybe šioje byloje. Ši išvada buvo nurodyta tiek pirmosios instancijos sprendime, tiek vėliau pakartota apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatyta aplinkybė bei teismo padaryta išvada sudarė minėtos bylos nagrinėjimo dalyką, kadangi išnagrinėtoje byloje priešieškinio išnagrinėjimui buvo svarbu nustatyti, ar paskolos sutartys, kuriomis buvo grindžiamas ieškinys, buvo tikri ar apsimestiniai sandoriai, kuriais, anot ieškovo, buvo siekiama pridengti ieškovo ir atsakovės tarpusavio atsiskaitymus, atlyginant už suteiktą informaciją. Teismui buvo svarbu nustatyti, ar ieškovo išnagrinėtoje byloje nurodyta pozicija, jog paskolos sutarčių sudarymo tikslas buvo atlygio (avanso) sumokėjimas už jau perduotą informaciją, gali būti laikoma pagrįsta. Akivaizdu, kad būtent tame kontekste teismas turėjo vertinti ir vertino ieškovo teisę perduoti informaciją atsakovei ir gauti už ją atlygį. Šios aplinkybės buvo ginčo dalykas minėtose bylose, ir sudarė priešieškinio įrodinėjimo dalyką. Todėl negalima laikyti teismo išvados, kad ieškovas neturėjo teisės disponuoti UAB „Preskonita“ informacija, atsitiktine ar nemotyvuota bei neatitinkančia prejudiciniam faktui keliamų reikalavimų.

10.2.                      Ieškovas byloje įrodinėjo, kad jis atsakovei perdavė savo ilgametės darbinės veiklos prieskonių prekybos srityje sukauptą informaciją apie klientus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog vienintelė ieškovo atsakovei perduota informacija – 2017 metų UAB „Preskonita“ pardavimų duomenys, ištraukti iš UAB „Preskonita“ duomenų bazės. Šią informaciją ieškovas persiuntė atsakovei kaip priedą prie 2019 m. vasario 4 d. elektroninio laiško. Jokios kitos informacijos ieškovas atsakovei neperdavė, taigi, teismas  pagrįstai įvertino ieškovo teisę perduoti atsakovei duomenis apie 2017 metais vykusius UAB „Preskonita“ produkcijos pardavimus, 2019 m. vasario mėn. šiai bendrovei jau iškėlus bankroto bylą.

10.3.                      Atsakovė byloje buvo nurodžiusi, kad 2017 metų UAB „Preskonita“ pardavimų bazėje nurodyti klientų pavadinimai nebuvo slapta informacija, kurios nebūtų galima gauti iš viešosios erdvės, pavyzdžiui, pasinaudojus paieška internete. Taigi, ir šiuo aspektu perduoti duomenys negali būti laikomi konfidencialia informacija. Be to, 2017 metų pardavimų duomenys 2019 metais, kai buvo perduoti, jau nebebuvo aktualūs, nes situacija rinkose buvo pasikeitusi. Likusių duomenų, dėl kurių vyko derybos tarp ieškovo ir atsakovės, ieškovas iki derybų pabaigos neperdavė, nors ieškiniu reikalauja nuostolių atlyginimo, kurių dydį grindžia savo paties nustatyta kaina už visų duomenų perdavimą. Atsakovė niekada nesutiko nei su atlygio dydžiu, nei su ieškovo pageidaujamu atlygio nustatymo principu (fiksuota suma).

10.4.                      Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas neįrodė informacijos konfidencialumo. Nagrinėjamu atveju nebuvo nei šalių konfidencialumo susitarimo (nepaisant to, kad ieškovas derybų su atsakove metu buvo atstovaujamas advokatų, o atsakovė – ne), nei kitų kasacinio teismo nurodytų aplinkybių: ieškovas ir atsakovė nebuvo konkurentai, ieškovas neprekiavo prieskoniais, nevykdė tarpininkavimo veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-58-378/2019).

10.5.                      Ieškinys šioje byloje buvo pareikštas CK 6.163 straipsnio 1 ir 3 dalies, 6.164 straipsnio 1 dalies pagrindu. Būtent CK 6.164 straipsnio 1 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė už gautos konfidencialios informacijos, gautos per derybas, atskleidimą ar naudojimą savo tikslams neteisėtu būdu. Taigi, net jeigu ir laikytumėm perduotą informaciją konfidencialia, civilinės atsakomybės taikymui turi būti nustatyta dar viena sąlyga – informacijos atskleidimas ar jos naudojimas savo tikslams neteisėtu būdu. Šiuo atveju nė vienos iš šių sąlygų neegzistuoja – atsakovė informacijos neatskleidė, o ją naudojo teisėtai, ieškovui neprieštaraujant, siekdamas įvertinti, ar verta sudaryti sutartį dėl visos informacijos įgijimo.

10.6.                      Atsakovė užmezgė komercinius santykius tik su nedidele dalimi 2017 metų UAB „Preskonita“ duomenų bazėje nurodytų klientų. Keturi iš nurodytų klientų liko skolingi atsakovei tuo pagrindu, kad jiems liko skolingas V. K. ar su juo susijusios įmonės. V. K. profesinė reputacija buvo prasta, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl atsakovė nebesutiko tęsti derybų. Kita priežastis buvo ta, kad šalims nepavyko susitarti ne tik dėl atlygio dydžio, bet ir dėl jo nustatymo principų. Užmezgus santykius 2019 metais su keliais klientais, su kai kuriais toliau nebuvo dirbama, o su kitais pardavimai buvo nedideli.

10.7.                      Ieškovas kritikuoja teismo argumentus dėl to, kas gali būti laikoma konfidencialia informacija, koks konfidencialios informacijos santykis su komercine paslaptimi, tačiau nepateikia nė vieno argumento, kodėl 2017 m. UAB „Preskonita“ pardavimų duomenų bazėje pateikti duomenys apie UAB „Preskonita“ klientus turėtų būti laikomi ieškovo konfidencialia informacija, kai tai nėra duomenys apie ieškovą.

10.8.                      Ieškovas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis jis turi teisę disponuoti bankrutuojančio juridinio asmens informacija, išskyrus tai, kad jis šią informaciją teisėtai įgijo, būdamas UAB „Preskonita“ vadovu ir akcininku. Tai, kad ieškovas tokios teisės neturi, konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nutartis iškelti UAB „Preskonita“ bankroto bylą įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 20 d. Duomenys iš UAB „Preskonita“ vidinės duomenų bazės apie 2017 metų pardavimus yra UAB „Preskonita“ nuosavybė, kuria naudotis, valdyti ir disponuoti ieškovas, kaip šios įmonės vadovas, galėjo iki tol, kol nepasibaigė jo įgaliojimai. Aplinkybė, kad UAB „Preskonita“ nereiškė prieštaravimų dėl jos duomenų naudojimo, savaime nereiškia, kad ieškovas įgijo teisę į juridinio asmens informaciją. Kad asmuo turėtų teisę disponuoti informacija, kaip nuosavybės objektu, jam tokia teisė savininko turėjo būti perleista.

10.9.                      Ieškovas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.163–6.164 straipsnių nuostatas ir nepagrindė nuostolių dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12.                      Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovo, kaip fizinio asmens, teisės disponuoti komercinę vertę turinčia informacija (ne)turėjimo, taip pat dėl nuostolių, kurie  galimai susidarė šią informaciją atsakovei naudojant savo veikloje ir po ikisutartinių santykių nutraukimo, atlyginimo.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

13.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas V. K. buvo UAB „Preskonita“ vadovas ir akcininkas. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi UAB „Preskonita“ buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 20 d. Ieškovas ir atsakovė 2018–2019 metais derėjosi dėl sutartinių santykių sukūrimo, t. y. kad ieškovas perleistų, o atsakovė įgytų komercinę vertę turinčią informaciją – ieškovo turimus asmeninius ir UAB „Preskonita“ klientų (pirkėjų) kontaktus. Šalims nesusitarus dėl tokios informacijos kainos, derybos buvo nutrauktos ir sutartis tarp šalių nebuvo pasirašyta. Ieškovas teigia, kad derybų metu jis perdavė atsakovei turimų klientų sąrašą, atsakovė pasinaudojo ieškovo kontaktais ir ryšiais, tarpininkavimu, kad pradėtų pardavimus perduotiems klientams, su minėtais klientais bendradarbiauja, tačiau už suteiktą informaciją su ieškovu neatsiskaitė. Ieškovo apskaičiavimu, nuostoliai, kuriuos privalo padengti atsakovė, sudaro 125 000 Eur. 

14.                      Atsakovė su šiais ieškovo teiginiais nesutinka. Nurodo, kad ieškovas apskritai neturėjo teisės disponuoti atsakovei perduota informacija. Be to, ieškovas jokios naudingos informacijos atsakovei ir neperdavė. Teigia, jog prekyba su keliais ieškovo nurodytais klientais buvo epizodinė ir už suteiktą paslaugą su ieškovu buvo atsiskaityta, o kiti klientai prekybą nutraukė, nes pats ieškovas buvo jiems skolingas ir, nors buvo atsakovei žadėjęs, įsiskolinimų nepadengė. 

Dėl ieškovo teisės disponuoti atsakovei perduota informacija (ne)turėjimo

15.                      Ieškovas, ginčydamas teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nurodo, kad jis turėjo teisę disponuoti bendrovės informacija, o teismas nenurodė teisinio pagrindo, kuris ieškovui draustų tai daryti. Dėl informacijos panaudojimo UAB „Preskonita“ jokių pretenzijų ieškovui nepareiškė.

16.                      Kaip jau buvo nurodyta, nutartis iškelti UAB „Preskonita“ bankroto bylą įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 20 d., todėl nuo šios datos įmonės valdymo organai (kartu ir ieškovas) neteko savo įgaliojimų (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas) ir, per teismo nustatytus terminus, visą įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, bei visus dokumentus privalėjo perduoti teismo paskirtam bankroto administratoriui (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Taigi, po nutarties iškelti UAB „Preskonita“ bankroto bylą įsiteisėjimo, tik bankroto administratorius turėjo teisę disponuoti įmonės turtu bei dokumentais. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad derybas dėl galimo tarpusavio bendradarbiavimo jis, kaip fizinis asmuo, su atsakove vedė nuo 2018 m. spalio mėn., t. y. jau įsiteisėjus nutarčiai iškelti UAB „Preskonita“ bankroto bylą. Iš bylos medžiagos matyti, kad vienintelė ieškovo atsakovei perduota informacija buvo UAB „Preskonita“ duomenys apie 2017 metų pardavimus, ištraukti iš UAB „Preskonita“ duomenų bazės. Būtent šią informaciją ieškovas persiuntė atsakovei kaip priedą prie 2019 m. vasario 4 d. elektroninio laiško. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kad ieškovas atsakovei būtų perdavęs kitus turėtus asmeninius galimų klientų (pirkėjų) kontaktus.

17.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir šalių teismui pateiktus rašytinius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas, kaip fizinis asmuo, neturėjo teisės disponuoti atsakovei perduota informacija. Duomenys iš UAB „Preskonita“ vidinės duomenų bazės apie 2017 metų pardavimus yra UAB „Preskonita“ nuosavybė, kuria disponuoti po UAB „Preskonita“ bankroto bylos iškėlimo ieškovas neturėjo teisės nei kaip buvęs bendrovės vadovas, nei kaip akcininkas. Šiuo atveju ieškovo nurodyta aplinkybė, kad UAB „Preskonita“ nereiškė prieštaravimų dėl jos duomenų naudojimo, ieškovo veiksmų (UAB „Preskonita“ priklausančios informacijos naudojimo asmeniniais tikslais) niekaip nepateisina ir nepatvirtina, jog ieškovas šiuos duomenis naudojo teisėtai. Tam, kad ieškovas turėtų teisę disponuoti tam tikra informacija, kaip nuosavybės objektu, jam tokia teisė savininko turėjo būti perleista, tačiau ieškovas nepateikė jokių dokumentų, kurių pagrindu UAB „Preskonita“ jam būtų perleidusi savo teises ar nuosavybę į dokumentus. Teisėje galioja bendrasis principas, kad teisė iš neteisės neatsiranda, todėl, nustatęs, kad ieškovas neturėjo teisės disponuoti UAB „Preskonita“ informacija, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo atmetė. 

18.                      Ieškovas, neteisėtai pasinaudojęs UAB „Preskonita“ duomenimis, neturi teisės už tai gauti naudą ar tikėtis nuostolių atlyginimo.

19.                      Kiti apelianto apeliaciniame skunde dėstomi argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės, sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

20.                      Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

21.                      Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį apelianto bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

22.                      Netenkinus apelianto apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgijo atsakovė UAB „Saldva“ (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis). Atsakovė teismui pateikė įrodymus, kad patyrė 1 089 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurios susidarė rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisinės pagalbos išlaidos yra laikomos pagrįstomis, be to, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamos atsakovei iš ieškovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Saldva“, juridinio asmens kodas 300588179, iš ieškovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbiami), 1 089 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                      Dalia Kačinskienė

                                                                            Vilija Mikuckienė