Administracinė byla Nr. eA-247-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00043-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.5.1; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Utenos skyriaus, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Utenos skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, D. N., A. B., V. G., S. M., R. A., tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. Ž., R. Ž. dėl sprendimų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 41S-304 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei D. N.“; 2) panaikinti NŽT 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 41S-305 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. B.“; 3) panaikinti NŽT 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 41S-306 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. M.“; 4) panaikinti NŽT 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 41S-307 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei N. A.“; 5) pripažinti negaliojančia 2012 m. balandžio 2 d. žemės sklypo dalies dovanojimo sutartį, sudarytą tarp A. B. ir V. G., patvirtintą Utenos r. 2-ojo notarų biuro notarės Birutės Giruckienės, notarinio registro Nr. 855; 6) pripažinti negaliojančia 2013 m. spalio 9 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (paveldėtojas S. M.), išduoto Utenos r. 4-ojo notaro biuro notarės Daivos Praniauskienės, notarinio registro Nr. DP- 4372, dalį dėl paveldimo turto, kurį sudaro 3/2870 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. sav. (duomenys neskelbtini); 7) taikyti restituciją natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn iš D. N. 6/2870 dalis, iš V. G. – 2/2870 dalis, iš S. M. - 3/2870 dalis, iš N. A. - 5/2870 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo (ežero (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r., (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra) gavo NŽT Utenos skyriaus 2016 m. sausio 13 d. skundą „Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2015-12-07 nutarimo Nr. VI-62 ,,Atsisakyti kreiptis į teismą““, kuriuo buvo prašoma panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2015 m. gruodžio 7 d. nutarimą Nr. VI-62 ir kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo bei teisinių pasekmių pripažinimo neteisėtomis. Prokuratūroje atlikus tyrimą, Prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2016 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 13.12-10 buvo panaikintas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2015 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. VI-62 ir kreiptasi su prašymu ginant viešąjį interesą į administracinį teismą dėl administracinių aktų panaikinimo.
3. Prokuroras nurodė, kad natūralus ežeras (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Utenos r., 2003 m. kovo 21 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, identifikavimo kodas 12231132. Utenos apskrities viršininko 2007 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 14-524 „Dėl žemės sklypų įregistravimo Utenos rajone“ buvo patvirtinti suformuotų valstybinės žemės sklypų, kurie turi būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Utenos apskrities viršininko administracijos vardu, duomenys pagal priedą, kuriame 17 numeriu įrašytas suformuotas sklypas Nr. 250, kurio plotas – 28,70 ha, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – vandens ūkio, naudojimo būdas – bendrojo naudojimo vandens telkiniai. Šio įsakymo pagrindu 2007 m. gegužės 5 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į 89/2870 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini ), Utenos r.
4. Utenos apskrities viršininko 2010 m. vasario 25 d. išvadoje Nr. 18-3023 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada) buvo patvirtinta N. A. teisė atkurti nuosavybės teises į 0,05 ha vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui (vertė – 51 Lt (14,77 Eur)). N. A. mirė 2004 m. kovo 29 d., jos turto testamentinė įpėdinė – dukra R. A.. Utenos apskrities viršininko 2010 m. vasario 25 d. išvadoje Nr. 18-3024 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ patvirtinta D. N. teisė atkurti nuosavybės teises į 0,07 ha vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui (vertė – 72 Lt (20,85 Eur)). Utenos apskrities viršininko 2010 m. vasario 25 d. išvadoje Nr. 18-3025 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ patvirtinta M. M. teisė atkurti nuosavybės teises į 0,02 ha žemės (vertė – 31 Lt (8,98 Eur)) ir 0,03 ha vandens telkinį (vertė – 30 Lt (8,69 Eur)), kurie priskirti valstybės išperkamai žemei ir valstybės išperkamam vandens telkiniui. Utenos apskrities viršininko 2010 m. vasario 25 d. išvadoje Nr. 18-3026 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ patvirtinta A. B. teisė atkurti nuosavybės teises į 0,02 ha žemės (vertė – 31 Lt (8,98 Eur)), 0,03 ha vandens telkinį (vertė – 30 Lt (8,69 Eur)), kurie priskirti valstybės išperkamai žemei ir valstybės išperkamam vandens telkiniui.
5. Prokuroras nurodė, kad NŽT Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. Ž41-413 buvo patvirtintas Utenos rajono Sudeikių seniūnijos Sudeikių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, suprojektuoti žemės plotai, įskaitant ir vandens ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 250, patvirtintas pretendentų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai, sąrašas, kuriame įrašyta: M. M. (Nr. 3), jai suprojektuotas 0,03 ha ploto žemės sklypas (vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkiniai); N. A. (Nr.15), jai suprojektuotas 0,05 ha ploto žemės sklypas (vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkiniai); D. N. (Nr. 16), jai suprojektuotas 0,06 ha žemės sklypas (vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkiniai); A. B. (Nr. 17), jam suprojektuotas 0,02 ha ploto žemės sklypas (vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkiniai).
6. Pareiškėjas paaiškino, kad NŽT 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 41S-307 N. A. atkūrė nuosavybės teisę į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,05 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam 0,05 ha vandens telkinio, ežero (duomenys neskelbtini), dalį (vertė – 51 Lt (14,77 Eur)), esančią 28,70 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Utenos r. Šio sprendimo pagrindu 2012 m. vasario 2 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruota N. A. nuosavybės teisė į 5/2870 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Utenos r. Po N. A. mirties 2004 m. kovo 29 d. turto testamentinė įpėdinė, priėmusi palikimą, yra R. A.
7. Prokuroras nurodė, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2015 m. spalio 7 d. raštu Nr. R2-113 pateikė duomenis apie (duomenys neskelbtini) ežerą: 1) 1922–1939 m. ežerų sąrašų byloje įrašytas 40 ha ploto ežeras (duomenys neskelbtini), esantis Utenos apskrities Utenos urėdijos ribose; 2) Utenos miškų urėdijos 1937 m. vasario 25 d. valstybinių vandenų sąrašo ištraukoje įrašytas 40 ha ploto ežeras (duomenys neskelbtini), esantis Utenos girininkijos ribose, Norvaišių 39 eiguvoje; 3) Utenos apskrities žemės rūšiavimo komisijos Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai 1931 m. kovo 23 d. raštu Nr. 44 pateikti Utenos apskrities Daugailių valsčiaus Sudeikių seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše įrašytas 40 ha ploto ežeras (duomenys neskelbtini), grafoje „savininko pavardė, vardas“ nurodyta: Utenos miškų urėdija, 4) Utenos apskrities Daugailių valsčiaus Sudeikių miestelio bendrai valdomų žemės sklypų Nr. 16 ir Nr. 42 padalinimo 1936 m. plano, patvirtinto 1937 m. kovo 13 d., ištraukoje, gretimųjų žemių sąraše nuo „ H“ iki „I“ pažymėta „valdžios ežeras (duomenys neskelbtini) Utenos Miškų Urėdijos žinioje“, nurodyta riba; 5) Utenos apskrities Užpalių valsčiaus Bradesių kaimo žemės išskirstymo viensėdžiais 1925 m. plano, patvirtinto 1926 m. vasario 12 d., ištraukoje gretimųjų žemių aprašyme nurodyta „Nuo A iki B (duomenys neskelbtini) ežeras Vyriausybės žinioje“. Šie duomenys įrodo, jog ežeras (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė valstybei.
8. Pareiškėjas, remdamasis išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, teigė, kad NŽT priimant ginčijamus sprendimus, kuriais D. N., A. B., M. M. ir N. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį vandens telkinio – ežero (duomenys neskelbtini), atitinkančio Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir Vandens įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusį valstybei, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos. Dėl šių pažeidimų, kuriais vandens telkiniai buvo perduoti privačion nuosavybėn, turėtų būti ginamas viešasis interesas. Prokuroras manė, jog esant tokioms aplinkybėms, skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti, nes yra neteisėti, o panaikinus skundžiamus sprendimus, turėtų būti pripažintos negaliojančiomis paveldėjimo teisės pagal 2013 m. spalio 9 d. testamento liudijimo (paveldėtojas S. M.), išduoto Utenos r. 4-ojo notaro biuro notarės Daivos Praniauskienės, notarinio registro Nr. DP- 4372, dalis dėl paveldimo turto, kurį sudaro 3/2870 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. sav. (duomenys neskelbtini), ir 2012 m. balandžio 2 d. žemės sklypo dalies dovanojimo sutartis, sudaryta tarp A. B. ir V. G., patvirtinta Utenos r. Utenos r. 2-ojo notaro biuro notarės Birutės Giruckienės, notarinio registro Nr. 855. Prokuroras nurodė, jog vien administracinių aktų panaikinimas be atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimo savaime neapgintų viešojo intereso. Panaikinus administracinius aktus dėl jų prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms bei pripažinus sandorius niekiniais, teismas ex officio (pagal pareigas) turi išspręsti restitucijos klausimą, grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš D. N. 6/2870 dalis, iš V. G. 2/2870 dalis, iš S. M. 3/2870 dalis, iš N. A. 5/2870 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo – (duomenys neskelbtini) ežero.
9. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Utenos skyriaus, atsiliepime sutiko su Prokuroro prašyme išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
10. NŽT pažymėjo, kad gavus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus apie valstybinės reikšmės paviršinius vandens telkinius, kurie iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, nustatyta, kad nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) ežero dalį atkurtos neteisėtai. Nors (duomenys neskelbtini) ežeras nebuvo įtrauktas į neprivatizuojamų valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašus, tačiau pagal Vandens įstatymo nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, todėl negalėjo būti privatizuotas.
11. Atsakovas V. G. atsiliepime prašė atmesti Prokuroro prašymą.
12. Atsakovas nurodė, kad ežeras (duomenys neskelbtini) neįrašytas į sąrašą, kurį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, todėl negali būti pripažįstamas valstybinės reikšmės vandens telkiniu, nes Vandens įstatymo nuostatos vienareikšmiškai nustato, jog paviršiniai vandens telkiniai pripažįstami valstybinės reikšmės telkiniais tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1845 (toliau – ir Paviršinių vandens telkinių aprašas) nustato paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką. Vadovaudamasi šiuo aprašu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija rengia ir derina su suinteresuotomis institucijomis nutarimo projektą, kuriuo tvirtinamas valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašas. Teisės aktai nesuteikia galimybės nei pareiškėjui, nei teismui vieną ar kitą vandens telkinį pripažinti valstybinės reikšmės vandens telkiniu ir spręsti dėl jo pripažinimo išimtine valstybės nuosavybe. Taigi atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad ežeras (duomenys neskelbtini) priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise.
13. V. G. teigė, kad NŽT, priimdama sprendimą atkurti A. B. nuosavybės teises į dalį (duomenys neskelbtini) ežero, nepažeidė imperatyvių teisės aktų normų reikalavimų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti 2012 m. balandžio 2 d. žemės sklypo – (duomenys neskelbtini) ežero dalies dovanojimo sutartį, sudarytą tarp A. B. ir atsakovo V. G., nėra juridinio pagrindo. Atsakovas nurodė, jog dėl ginčo objekto yra įvykęs ne vienas sandoris, todėl restitucija negalima, nes objektas yra įgytas sąžiningų įgijėjų, esant jų teisėtiems ir pagrįstiems lūkesčiams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja inter alia (be kita ko) tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus.

II.

14. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimu atmetė Prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą.
15. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra susijęs su viešuoju interesu. Teismas sprendė, kad Prokuroras nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtų veiksmų, prašymą teismui padavė 2016 m. vasario 17 d., nepraleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.
16. Teismas nustatė, jog byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad ežeras (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Utenos r., iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl jis pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą priskirtinas valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Teismas sprendė, kad nepaisant to, kad ežeras (duomenys neskelbtini) teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ginčo sprendimų priėmimo dieną nustatė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, ežeras priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas.
17. Teismas darė išvadą, kad NŽT sprendimais atkuriant nuosavybės teises į ežero (duomenys neskelbtini) dalį (kaip lygiavertę turėtajam vandens telkiniui) D. N., A. B., M. M. ir N. A., buvo pažeistos Konstitucijos 47 straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos, todėl atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, ginčijami NŽT sprendimai turėtų būti naikinami.
18. Teismas, vertindamas viešojo ir privataus intereso pusiausvyros klausimą, atsižvelgė į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jo ginčo ežeras yra priskirtas rezervatui, draustiniui ar kitai teritorijai, turinčiai išskirtinę svarbą visuomenei, taip pat į tai, kad nėra ginčo dėl D. N., A. B., M. M. ir N. A. teisių atkurti nuosavybės teises į vandens telkinius buvimo, jų apimties. Teismas atkreipė dėmesį, kad didžia dalimi nuosavybės teisės į ežerą (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos iki Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo (2009 m. gruodžio 28 d.) – Utenos apskrities viršininko administracijos 2007 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 13-20315 A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 27,81 ha ežero (duomenys neskelbtini) plotą, vėliau jo nuosavybės teisės buvo perleistos tretiesiems asmenims. Lietuvos Respublikos nuosavybė sudaro 0,73 ha ginčo ežero, šioje byloje ginčas kyla tik dėl nedidelės ežero dalies – 0,16 ha. Netgi patenkinus pareiškėjo prašymą ir panaikinus ginčijamus Sprendimus, valstybės nuosavybė sudarytų 0,89 ha, o didžioji dalis ginčo ežero vis tiek nuosavybės teise liktų privatiems asmenims.
19. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad pati nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija – NŽT sprendė, jog teisių atkūrimas į ginčo vandens telkinį buvo galimas, tuo metu netinkamai vadovaudamasi vien tik Atkūrimo įstatymo nuostatomis, bet neatsižvelgė į Vandens įstatymo nuostatas, pagal kurias ežeras (duomenys neskelbtini) negalėjo būti laikomas privatizuotinu vandens telkiniu, be to, ežeras nebuvo įrašytas į Valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo“, o D. N., M. M., A. B. ir N. A. nesąžiningų veiksmų jiems atkuriant nuosavybės teises nėra nustatyta.
20. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju tenkinus Prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, viešasis interesas būtų apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o privatiems asmenims, t. y. sąžiningiems (priešingai neįrodyta) atsakovams būtų sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, nepagrįstai neproporcingai pažeistos jų teisės. Nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų, šiuo atveju egzistuoja pagrindas teikti prioritetą privačių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugai, teisėtiems lūkesčiams ir atsisakyti ginti viešąjį interesą nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Teismas priėjo prie išvados, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamų NŽT sprendimų, su jais susijusių civilinių sandorių bei taikyti restituciją.

III.

21. Pareiškėjas Prokuroras apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti Prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas, spręsdamas dėl viešojo ir privataus intereso pusiausvyros klausimo, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje A-146-1353/2014, kurioje buvo nagrinėjamas administracinis ginčas dėl įstatymų pažeidimų atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį, ar kitomis nutartimis, priimtomis bylose, kuriose buvo ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybes teise priklausančius objektus ir sprendžiama dėl paimamo turto kompensacijos pagrįstumo (pvz., 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje A-759-146/2016), o rėmėsi LVAT praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės nepanašios, jose sprendžiant interesų pusiausvyros klausimą buvo vertinama tai, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento, žemės sklypai dalyvavo civilinėje apyvartoje, ne kartą buvo perleisti civilinių sandorių pagrindu, sklypas suteiktas miško atsodinimui ir kt. Nagrinėjamu atveju Prokuroro ginčijami administraciniai aktai priimti ne prieš dešimtį ir daugiau metų, o 2011 m. gruodžio 12 d., vandens telkinio dalys suteiktos ne natūra, o perduotos neatlygintinai (lygiavertės turėtosioms, kurių vertė atitinkamai – 72 Lt (20,85 Eur), 30 Lt (8,69 Eur), 30 Lt (8,69 Eur), 51 Lt (14,77 Eur)), ginčo vandens telkinio dalys nebuvo perleistos atlygintinų sandorių pagrindu.
2. Klausimą dėl interesų pusiausvyros derinimo teismas išsprendė mechaniškai, neatsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, apsiribodamas abstrakčiu teiginiu, kad viešasis interesas būtų apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, nenurodydamas jokių motyvų, kokiu būdu ir kam bus padaryta didesnė žala, juolab, kad administracinėje byloje nėra ginčijami atlygintini sandoriai.
3. Valstybinės reikšmės vidaus vandenys yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, turintys neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, ir nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, teisės aktuose nėra jokių išlygų, kad priklausomai nuo valstybinės reikšmės vidaus vandenų dydžio galima savarankiškai spręsti, ar jie priskirtini išimtinei valstybės nuosavybei ir kokią išskirtinę svarbą visuomenei jie turi.
4. Teismo motyvai, kad ginčo ežeras nėra priskirtas rezervatui, draustiniui ar kitai teritorijai, turinčiai išskirtinę svarbą visuomenei, pati nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija sprendė, kad teisių atkūrimas ginčo vandens telkinį buvo galimas, nesudaro pagrindo teikti prioritetą privačių asmenų teisių ir interesų apsaugai. Ežero išskirtinę svarbą visuomenei lemia ne jo priskyrimas rezervatui, draustiniui ar kitai teritorijai, o tai, kad jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės vandens telkinys, t. y. Konstitucijos ginama vertybė, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise, yra išimtas iš civilinės apyvartos daiktas, kurio perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas. Kai byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė, administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga.
5. Visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų, Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę.
6. Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo, jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas, o nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali kilti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teisėtų lūkesčių apsaugos principu.
7. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsnyje neįtvirtinta nuostata, kad niekinio sandorio atveju restitucija netaikoma sąžiningam asmeniui, todėl teismo argumentai dėl atsakovų sąžiningumo, vertinant dėl interesų pusiausvyros derinimo ir turto išreikalavimo iš jų klausimą, nepagrįsti.
8. Teismas nesprendė klausimo dėl galimo kompensavimo mechanizmo už paimamą turtą ir neatsižvelgė į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnio prasme, paprastai bus laikomas nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos. Teismas nesivadovavo EŽTT praktika dėl paimamo turto kompensacijos sąlygų ir dydžio, formaliai sprendė, kad privatiems asmenims bus užkrauta pernelyg didelė našta už valdžios institucijų padarytas klaidas, ir kad todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, su jais susijusius civilinius sandorius bei taikyti restituciją.
22. Atsakovas NŽT, atstovaujama Utenos skyriaus, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismo sprendime išdėstyti motyvai yra mažareikšmiai, jie nesudaro pagrindo teismui teikti prioritetą privačių asmenų interesų gynimui ir atsisakyti ginti viešąjį interesą.
2. Privalu vadovautis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-1353/2014, netikslinga taikyti išimčių pavieniams atvejams.
23. Prokuroras atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė, kad sutinka su jame išdėstytais argumentais ir prašė atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Pareiškėjas papildomai nurodė, jog byloje esant nustatytai aplinkybei, kad ginčo ežero dalis išimtine nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis šis objektas iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Tačiau skundžiamu teismo sprendimu buvo įteisinta privačių asmenų nuosavybės teisė į valstybei išimtinės nuosavybės teise priklausančią ežero dalį.
24. Atsakovas NŽT, atstovaujama Utenos skyriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad sutinka su jame išdėstytais argumentais ir prašė tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
26. Byloje yra ginčijamas nuosavybės teisių atkūrimas perduodant lygiavertį turtą, kai vietoje turėto vandens telkinio pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant lygiavertį turtą – atitinkamą dalį ežero.
27. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau atsisakė ginti viešąjį interesą, nes nustatė, kad priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui.
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuosavybės teisių atkūrimo nustatytos tvarkos pažeidimo, todėl jų nekeičia ir tik papildo, tačiau nesutinka su pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymo netenkinimo argumentais ir juos keičia.
29. Šiam ginčui taikytinu Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktu nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d.).
30. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas atlyginti už nusavintą vandens telkinį lygiaverčiu turtu galima tik iš laisvo žemės fondo. Tokia sąlyga yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 50 punkte, kuriuo nustatyta, kad perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai ir vandens telkiniai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje. (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1446-261/2017).
31. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktu nustatyta, kad laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d.).
32. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ežeras, esantis (duomenys neskelbtini), Utenos r., į kurio dalį buvo atkurtos nuosavybės teises pretendentams, iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, nes šis faktas partvirtintas byloje pateiktais įrodymais.
33. Nustačius faktą, kad (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 m. buvo valstybės nuosavybė, jis nebuvo ir negalėjo būti laisvu žemės fondu nuosavybės teisių atkūrimo metu, dėl ko nuosavybės teisės į jį piliečiams negalėjo būti atkurtos.
34. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini) ežeras teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, valstybei nuosavybės teise priklausantis vandens telkinys negalėjo nuosavybės teisių atkūrimo būdu perduotas privačion nuosavybėn, ir remdamasis šiais argumentais pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjo ginčijamus sprendimus.
35. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Utenos skyriaus, apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai šio ginčo atveju įvertino interesų pusiausvyrą atsisakydamas ginti viešąjį interesą ir suteikdamas pranašumą privačiam interesui, nes tokia pozicija neatitinka teismų formuojamos praktikos panašiose bylose.
36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašioje administracinėje byloje yra konstatavęs, kad nekvestionuotina, jog visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir teisei (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1361/2014 ir kt.).Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) ežerų dalies perdavimas atsakovams, nepriklausomai nuo perduotos dalies dydžio, neabejotinai turi reikšmės valstybės ir visuomenės interesams, o tai reiškia, kad prokuroras į teismą kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Teismų praktikoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas; 2008 m. vasario 20 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės (LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1088-525/2017; 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017).
37. Vadovaudamasis šiomis teismų praktikos nuostatomis apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nėra reikšminga, kad šio ginčo atveju pretendentams buvo atkurtos nedidelės dalys (duomenys neskelbtini) ežero ir kad nuosavybės teises į ežerą be valstybės turi ir kiti privatūs asmenys. Vandens telkinys yra vientisas nuosavybės teisių objektas, todėl nustačius teisės pažeidimą, dėl kurio pretendentai neteisėtai įgijo dalį ežero, toks pažeidimas negali tęstis ir turi būti nutrauktas.
38. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo prašymą šios nutarties 20 punkte nurodytais argumentais netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams, ir tai yra pagrindas patenkinti apeliacinius skundus bei panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 147 straipsnis).
39. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymas tenkintinas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimas Nr. 41S-304 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei D. N.“, NŽT 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimas Nr. 41S-305 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. B.“, NŽT 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimas Nr. 41S-306 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. M.“, NŽT 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimas Nr. 41S-307 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei N. A.“ naikintini kaip neteisėti iš esmės, savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
40. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad tais atvejais, kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę. Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07)).
41. Šio ginčo atveju yra nustatyta, kad atsakovas NŽT, pažeisdamas imperatyvias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, neteisėtai atkūrė nuosavybės teises D. N., A. B., M. M. ir N. A. bei perdavė valstybei priklausantį turtą, dalį vandens telkinio, todėl klaidos ištaisymo pasekmių našta turi tekti Lietuvos valstybei, kurią atstovauja NŽT.
42. Panaikinus sprendimus, kurių pagrindų neteisėtai valstybės turtas buvo perduotas privačion nuosavybėn, pripažintini negaliojančiais ir šių aktų pagrindu sudaryti sandoriai: 2012 m. balandžio 2 d. žemės sklypo 2/2870 dalių dovanojimo sutartis, sudarytą tarp A. B. ir V. G., patvirtinta Utenos r. 2-ojo notarų biuro notarės Birutės Giruckienės, notarinio registro Nr. 855, ir 2013 m. spalio 9 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (paveldėtojas S. M.), išduoto Utenos r. 4-ojo notaro biuro notarės Daivos Praniauskienės, notarinio registro Nr. DP- 4372, dalis dėl paveldimo turto, kurį sudaro 3/2870 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. sav. (duomenys neskelbtini).
43. Taip pat naikintinos atsiradusios iš neteisėtų sandorių teisinės pasekmės, taikant restituciją natūra ir grąžinant Lietuvos valstybei D. N. 6/2870 dalis, V. G. 2/2870 dalis, S. M. 3/2870 dalis ir N. A. 5/2870 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo (ežero (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r., (duomenys neskelbtini).
44. Grąžinus Lietuvos valstybei vandens ūkio paskirties žemės sklypo (ežero (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r., (duomenys neskelbtini) neteisėtai įgytas dalis, taikant restituciją, paskutiniams žemės sklypo dalių valdytojams iš Lietuvos valstybės priteistina žala, kuria kompensuojama paimtų žemės sklypų vertė. Žalos dydis apskaičiuojamas remiantis žemės sklypo dalies vidutine rinkos verte, nustatyta pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis, kur nurodyta, kad bendro 28,7 ha ploto žemės sklypo vertė yra 41 700 Eur. Todėl D. N. už 6/2870 dalis ginčo žemės sklypo priteistina 87,18 Eur, R. A. (N. A. paveldėto turto įpėdinei) už 5/2870 dalis – 72,65 Eur, V. G. už 2/2870 dalis – 29,06 Eur, S. M. už 3/2870 dalis – 43,59 Eur (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Utenos skyriaus, apeliacinius skundus tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 41S-304 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei D. N.“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 41S-305 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. B.“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 41S-306 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. M.“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 41S-307 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei N. A.“.

Pripažintini negaliojančia 2012 m. balandžio 2 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. sav. (duomenys neskelbtini), 2/2870 dalių dovanojimo sutartį, sudarytą tarp A. B. ir V. G., patvirtintą Utenos r. 2-ojo notarų biuro notarės Birutės Giruckienės, notarinio registro Nr. 855, ir pripažinti negaliojančia 2013 m. spalio 9 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (paveldėtojas S. M.), išduoto Utenos r. 4-ojo notaro biuro notarės Daivos Praniauskienės, notarinio registro Nr. DP-4372, dalį dėl paveldimo turto, kurį sudaro 3/2870 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. sav. (duomenys neskelbtini).

Grąžinti Lietuvos valstybei D. N. 6/2870 dalis, V. G. 2/2870 dalis, S. M. 3/2870 dalis, ir N. A. 5/2870 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo (ežero (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r., (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš Lietuvos valstybės D. N. 87,18 Eur (aštuoniasdešimt septynis Eur 18 ct), R. A. 72,65 Eur (septyniasdešimt du Eur 65 ct), V. G. 29,06 Eur (dvidešimt devynis Eur 6 ct), S. M. 43,59 Eur (keturiasdešimt tris Eur 59 ct) turtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                                                 Stasys Gagys

                                                                                                                Irmantas Jarukaitis

                                                                                                                Ramutė Ruškytė