Baudžiamoji byla Nr. 2K-548/2014
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00266-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.20.5;
2.1.7.4;
2.1.14;
2.1.15.1.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda.
Priteista iš K. B. nukentėjusiajai T. R. 6050 Lt turtinei ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 4750 Lt atstovavimo išlaidų.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
K. B. nuteistas už tai, kad, būdamas ekspertu, 2008 m. rugsėjo 23 d., surašė ir pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui melagingą eksperto išvadą Nr. I-75-406/2008, kurioje melagingai nurodė, jog pastatų pamatų buvimo faktas tiriamoje namų valdoje yra akivaizdus ir yra pagrindas pripažinti juos realiai egzistuojančiais žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), be to, 2009 m. gegužės 28 d., laikotarpiu nuo 14.30 iki 15.48 val., Kauno apygardos administraciniame teisme, esančiame Kaune, A. Mickevičiaus g. 18A, teismo posėdžio metu, būdamas ekspertu, pateikė melagingą paaiškinimą, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra buvusio pastato pamatų išlikusios dalys, taip teisme, būdamas ekspertu, pateikė melagingą išvadą ir paaiškinimą.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, nukentėjusiosios T. R. civilinio ieškinio netenkinti; tuo atveju, jeigu bus nuspręsta perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, bylą perduoti nagrinėti kitam apeliacinės instancijos teismui.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti.
Kasatorius pažymi, kad iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų taikant BK 235 straipsnio 1 dalį, pateikiamų kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2010, matyti, jog atskleidžiant kaltės turinį (t. y. vidinį psichinį santykį su daromais veiksmais) pirmiausia turi būti nagrinėjami paties kaltininko parodymai – kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika jis siekė, ir tik kartu su šių parodymų vertinimu, siekiant nustatyti jų teisingumą, turi būti atliekamas išorinių (objektyviųjų) nusikalstamos veikos požymių vertinimas. Nagrinėjant šią bylą esminis dėmesys skirtas ne jo parodymams ir veiksmų paskatoms, bet išoriniams (objektyviesiems) nusikalstamos veikos požymiams.
Kasatoriaus nuomone, nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme jo išvadų, išdėstytų 2008 m. rugsėjo 23 d. statybinės teismo ekspertizės akte Nr. I-75-406/2008, ir Kauno apygardos administraciniame teisme duotų šias išvadas pagrindžiančių paaiškinimų teisingumas liko nepaneigtas. Pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė ir nesiaiškino, ar jis, duodamas išvadas ir paaiškinimus, suvokė, kad tai neatitinka tikrovės, bei sąmoningai norėjo, jog tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 31 d nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje, akcentavo tokio inkriminuojamos veikos subjektyviųjų požymių tyrimo būtinybę, iš naujo nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme toks tyrimas buvo tik imituojamas, subjektyvieji požymiai vėl faktiškai liko nesiaiškinti. Nesant jokių įrodymų, jog jis sąmoningai melavo teikdamas eksperto išvadas ir paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl BK 235 straipsnyje numatytos veikos tiesioginės tyčios buvimas grindžiamos argumentais, pažeidžiančiais nekaltumo prezumpcijos principą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, kad BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą patvirtina tai, kad nenustatyta aplinkybių, jog jis suklydo duodamas parodymus, ir kad jis pats pirmosios instancijos teisme neprisipažino suklydęs. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad jis laikomas kaltu, kol nenustatyta priešingai, kad jis nebūtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką tik tuo atveju, jei būtų prisipažinęs, kad suklydo. Taip pat nutartyje nurodoma, kad jo kaltės turinį atskleidžia objektyvios aplinkybės, o jo argumentai, kad ekspertizės darymo metu jis negalėjo žinoti apie liudytojų nurodytas aplinkybes, tik patvirtina jo kaltę, nes šias aplinkybes jis, kaip ekspertas, privalėjo konstatuoti pats. Kasatorius teigia, kad tokie argumentai prieštarauja Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Pagal teismų padarytas išvadas galima spręsti, kad pakanka pripažinti, jog eksperto išvada yra neteisinga, ir to pakanka ekspertą apkaltinti melagingos išvados davimu. Iš BK 235 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad veikos padarymo motyvas nėra būtinasis šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis. Tačiau, sprendžiant apie melagingą eksperto išvadą, kyla klausimas, kodėl ekspertas taip veikė, kokios buvo jo veiksmų paskatos. Neatsižvelgimą į paskatas (t. y. – motyvus) galima būtų suprasti, jei nusikalstamos veikos požymiai ir sudėties elementai yra akivaizdūs ir įrodyti. Tuo tarpu, kasatoriaus nuomone, šioje byloje jo kaltės įrodymų akivaizdžiai nepakanka.
Kasatorius, pažymėdamas bei nurodydamas atitinkamas kasacinio teismo nutartis, teigia, kad byloje atliktas įrodymų vertinimas neatitinka nei BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. sausio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005 (kuri cituojama ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje) išaiškino, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintos ir įvertintos tam tikros specifinės aplinkybės, t. y.: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. Kasatorius teigia, kad nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo apskritai neatliko, o apeliacinės instancijos teismas minėtų kasacinės instancijos teismo išaiškinimų taip pat nesilaikė. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis daugiausia grindžiamas liudytojų parodymais. Tačiau byloje nagrinėtas klausimas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) žemėje esančių konstrukcijų pobūdžio. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kompetentingai atsakyti į šį klausimą be specialiųjų statybos inžinerijos žinių neįmanoma. Tai reiškia, kad byloje dalyvaujančių statybos specialistų nuomonė šiuo klausimu yra esminė. Todėl, kaip teigia kasatorius, nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes pagal liudytojų, nukentėjusios parodymus, kas, kada ir ką galėjo į tą sklypą atvežti, išvežti, užkasti, atkasti, iškelti į paviršių – reiškia palikti šį klausimą iš esmės neatsakytą. Nė vienas liudytojas nebuvo kompetentingas įvertinti atliktų darbų ar veiksmų, kuriuos jie neva stebėjo. Be to, nė vienas iš pirmosios instancijos teismo apklaustų liudytojų (taip pat ir nukentėjusioji) nebuvo tame sklype visą laiką ir nuolat nestebėjo sklypo.
Kasatorius teigia, kad administracinėje byloje Nr. I-75-406/2008 paskyrus ekspertizę, jis, kaip teismo ekspertas, privalėjo vadovautis Teismo ekspertizės įstatymo normomis. Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertas neturi teisės savarankiškai rinkti ar imti medžiagą, reikalingą ekspertizei. Ekspertizei atlikti jis vadovavosi jam pateiktos administracinės bylos Nr. I-75-406/2008 dokumentais, gauta E. B. požeminių darbų įmonės inžinerinių geologinių tyrinėjimų medžiaga, turimomis specialiomis statybos inžinerijos žiniomis bei sklypo (duomenys neskelbtini), apžiūros vietoje 2008 m. gegužės 27 d. duomenimis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neišnagrinėtas ir nevertintas nė vienas jo šaltinių, kuriais remdamasis jis pateikė savo išvadas.
Įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti, kaip teigia kasatorius, tik tokie duomenys, kuriais jis, kaip ekspertas, disponavo ir apie kurių buvimą jis galėjo sužinoti nepažeisdamas įstatymo. Jo kaltę tariamo nusikaltimo padarymu pirmosios instancijos teismas pagrindė neleistinais įrodymais – liudytojų E. B., V. V., M. P., nukentėjusios T. R. parodymais apie tariamus veiksmus bei įvykius, apie kuriuos, atlikdamas teismo paskirtą ekspertizę jis nežinojo ir negalėjo žinoti. Pagal Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatas jis negalėjo rinkti kokių nors liudytojų, ar kitų asmenų paaiškinimų apie sklype buvusius įvykius, taip pat savarankiškai negalėjo rinkti ir kitokios medžiagos, juolab kad įstatymų nustatyta tvarka jam pateiktų duomenų pakako duoti išvadoms, kurias nurodė 2008 m. rugsėjo 23 d. statybinės teismo ekspertizės akte Nr. I-75-406/2008. Todėl teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, kuriais ekspertas apskritai negalėjo disponuoti, pažeidė įrodymų leistinumo taisyklę. Be to, šiems subjektyviems įrodymams (nukentėjusios, liudytojų parodymams) pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra suteikta padidinta įrodomoji galia prieš kitus įrodymus, iš jų – ir prieš objektyviuosius, taip šiurkščiai pažeidžiant įrodinėjimo taisykles.
Kasatorius teigia, kad šiomis aplinkybėmis bei argumentais jis grindė apeliacinį skundą. Pakartotinai nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, tačiau jo nurodytas aplinkybes ištyrė tik paviršutiniškai bei nutartyje išdėstė ne tik klaidingas, bet ir tarpusavyje prieštaraujančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismo įrodymų tyrimas ir vertinimas, pasak kasatoriaus, iš esmės nesiskyrė nuo pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo ir vertinimo. Analogiškai, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje pakartoti nukentėjusiosios T. R., liudytojų E. B., V. V., M. P. parodymai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pripažįstama, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, jog aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Tačiau šio teismo nutartyje toliau dėstomos išvados grindžiamos specialių žinių neturinčių liudytojų, nukentėjusiosios (kuri yra suinteresuota jo nuteisimu) parodymais. Apeliacinės instancijos teismas išvadas padarė remdamasis ne konkrečiomis aplinkybėmis ir leistinais įrodymais, o abstrakčiomis formuluotėmis „duomenų visuma“, „gausa“, „eile“, „kita baudžiamosios bylos medžiaga“. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis prieštarauja Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatoms, rėmimasis liudytojų parodymais prieštarauja įrodymų leistinumo taisyklėms, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje nepasisakyta, nenurodyta, kodėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Prie šių argumentų nagrinėjimo galima priskirti tik užuominą, kad aplinkybės, jog ekspertizės darymo metu jis negalėjo žinoti apie liudytojų parodymus, tik patvirtina jo kaltę.
Taip pat kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas apklausė inžinerinius geologinius tyrinėjimus, kurių duomenimis jis grindė savo, kaip eksperto, išvadas, atlikusį E. B.. Apklausos metu E. B. patvirtino, kad jo įmonės atliktų inžinerinių geologinių tyrimų žemės sklype (duomenys neskelbtini), metu buvo atrasti betono pamatai (namo jau nebuvo, tačiau pamatai buvo) , kad visos inžinerinių geologinių tyrimų aiškinamajame rašte nurodytos aplinkybės ir išvados yra teisingos; tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie E. B. parodymai tendencingai nenurodomi, o pateikiami tik iš konteksto ištraukti atsakymai į klausimus, be to, šie atsakymai nėra tikslūs. Inžinerinių geologinių tyrinėjimų metu visada tiriamos inžinerinės geologinės sąlygos, tai leidžia nustatyti ir žemės gelmėse esančias konstrukcijas. Kasatoriaus nuomone, natūralu, kad E. B. įmonė neatliko tyrimo, ar žemės sklypo gelmėse esančios konstrukcijos yra imitacija, nes neturėjo tokios užduoties. Bylai reikšmingi E. B. parodymai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nefiksuoti, t. y. nurodyti tik tie, kurie nesusiję su bylos dalyku, be to, teismui juos savaip interpretuojant. Apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje taip pat nėra jokio vertinimo, kokia įtaką jo ekspertinių išvadų pagrįstumui galėjo turėti sklypo (duomenys neskelbtini) apžiūros, atliktos 2008 m. gegužės 27 d., rezultatai, nenagrinėta faktinė situacija sklype būtent tą dieną, kai jis jį apžiūrėjo. Neatlikta jokio tyrimo, kaip keitėsi faktinė situacija sklype nuo jo ekspertizės atlikimo 2008 m. iki S. M. ekspertizės atlikimo 2010 m. ir Z. B. ekspertizės atlikimo 2013 m. Apeliacinės instancijos teismas formaliai ištyrė Kauno apygardos administracinės bylos Nr. I-332-406/2012 (ankstesnis Nr. I-75-406/2008), kurioje jis pateikė ekspertizės išvadą ir paaiškinimus, medžiagą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėmesys skirtas ne šios bylos medžiagai, kuri jam buvo pateikta ekspertizei atlikti ir šios medžiagos galimai įtakai jo ekspertinių išvadų pagrįstumui, o Kauno apygardos administracinio teismo išvadoms, kurios padarytos būtent šios baudžiamosios bylos medžiagos ir nuosprendžio pagrindu. Nutartyje remiamasi teismo sprendimo administracinėje byloje duomenimis, tačiau šis sprendimas administracinėje byloje buvo priimtas jau po to, kai pirmosios instancijos teismas dėl jo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad ne tik jam, bet ir viešojo administravimo funkcijas vykdantiems subjektams, kitiems kompetentingiems asmenims bei komercinių teisinių santykių dalyviams niekada nekėlė abejonių buvusio namo pamatų egzistavimo faktas sklype (duomenys neskelbtini). Statiniai šiame sklype, o vėliau – jų pamatai visada turėjo savininkus, su jais nuolat, iki pat 2007 metų pradžios (kai juos įsigijo liudytojas E. M.), buvo atliekami teisiniai veiksmai: šie statiniai, o vėliau jų pamatai, buvo perleidžiami, įkeičiami bankui, antstolio areštuojami, vertinami turto vertintojo, parduodami iš varžytynių. Tai oficialiuose dokumentuose fiksuoti duomenys, kurie nėra nuginčyti, ar kaip nors oficialiai paneigti. Tai patvirtina į bylą pateikti statinio (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų bylos duomenys, liudytojų E. M., antstolio R. S. parodymai ir kiti bylos duomenys. Nei pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl šių oficialiai fiksuotų ir nenuginčytų duomenų, patvirtinančių jo išvadų pagrįstumą ir kartu – jo nekaltumą, nepasisakyta.
Byloje nekilo abejonių, kad sklypo (duomenys neskelbtini), žemėje buvo ir yra betoninės konstrukcijos. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo akcentuojama, kad (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas 1928 m., todėl jo pamatams negalėjo būti panaudotos betoninės konstrukcijos. Tačiau apklausos pirmosios instancijos teisme metu jis paaiškino ir pademonstravo teismui schemą, kaip galėjo būti atlikta statinių, buvusių žemės sklype (duomenys neskelbtini), pamatų rekonstrukcija. Taip jis teismui pagrindė savo ekspertizės išvadą, paremtą ir savo, ir geologiniais tyrimais, kodėl neabejoja, kad šios konstrukcijos yra buvusio namo pamatų elementai. Jo paaiškinimų pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, net nefiksavo ir nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl juos atmetė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šių apeliacinio skundo argumentų vertinimas taip pat prieštaringas. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas „išgirdo" jo argumentus, kad neteigė, jog sklype 2008 m. jo stebėtos konstrukcijos buvo įrengtos 1928 m. Nutartyje netgi nurodyta, kad jis teisme pagrindė duotą ekspertizės išvadą, jog šios konstrukcijos yra buvusio namo pamatų elementai. Kasatoriaus nuomone, net nekalbant apie tokios išvados reikšmę subjektyvių jam inkriminuojamos veikos požymių vertinimui, tai reiškia, kad jo duotas ekspertines išvadas teismas laiko pagrįstomis. Kita vertus, kaip teigia kasatorius, didžioji dalis apeliacinės instancijos nutarties motyvų yra apie tai, kad sklype esančios konstrukcijos negalėjo būti pagamintos ir sumontuotos 1928 m. Būtent šiais motyvais remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas apie nusikalstamos veikos padarymą. Tačiau akivaizdu, kad nurodyti motyvai dėl konstrukcijų gamybos ir montavimo 1928 m. niekaip negali pagrįsti kaltinimo, nes jis pats to niekada neteigė.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės teismo nutarties motyvus dėl antstolio R. S. parodymų vertinimo, taip pat ir specialisto J. R., ir eksperto išvadų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad jam inkriminuojamą veiką neva įrodo aplinkybės, jog nėra oficialių duomenų apie žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvusių statinių rekonstrukciją. Tačiau tai, kaip ir tai, ar pamatai yra nekilnojamasis daiktas, yra teisės, o ne statybos inžinerijos sritis. Aplinkybės, kad duomenys apie statinio rekonstrukciją nebuvo registruoti, nereiškia, jog rekonstrukcijos nebuvo. Tai, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinėje byloje nėra duomenų apie šiame žemės sklype buvusius statinius, taip pat nieko nereiškia byloje įrodinėjamų aplinkybių kontekste, nes tokių duomenų apstu statinių (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų byloje, kuri buvo apžiūrima pirmosios instancijos teisme bei kurios duomenis apie nevienkartinį disponavimą šiais statiniais jau gerokai po VĮ Nekilnojamojo turto registre registruotos tariamo jų „sunaikinimo“ datos, išsamiai buvo nurodęs apeliaciniame skunde. Nuorodos apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kad statiniai žemės sklypo kadastro duomenų byloje nefiksuoti, suponuoja išvadą, jog šiame žemės sklype nebuvo statinių. Tačiau tai, kad statiniai nurodytame žemės sklype buvo, šioje byloje ginčo nebuvo.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje ne vieną kartą nurodyta, jog pamatai žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo imituojami. Tokios išvados padarytos pagal specialisto J. R., eksperto S. M. teiktus duomenis, liudytojų parodymus apie matytus ir fiksuotus faktus šiame žemės sklype. Tačiau ekspertui, atliekančiam inžinerinį statybinį ekspertinį tyrimą ir turint užduotį nustatyti, ar žemė sklype yra statinio pamatai, svarbiausia yra nustatyti: a) ar sklype yra statinio statybinės konstrukcijos; b) ar jos gali būti laikomos statinio pamatais. Jei atsakymas į abu klausimus yra teigiamas, visiškai nesvarbu, ar kas nors tuos pamatus „imitavo“, o kalbant statybiniais inžineriniais terminais – kas ir kada tuos pamatus įrengė. Net jei pamatai buvo įrengti po statinio nugriovimo, nesant akivaizdžių tai patvirtinančių požymių, turint duomenų apie statinių buvimą žemės sklype, nėra galimybės nustatyti, jog tai ne buvusių statinių pamatai. Taigi, pamatų „imitavimas“, ar neimitavimas – tai taip pat teisinis klausimas, iš esmės prasilenkiantis su jo ekspertinių išvadų teisingumo (o juo labiau – melagingumo) vertinimu.
Be to, kaip teigia kasatorius, vertindamas specialisto J. R. tyrimą ir išvadas, išdėstytas 2007 m. liepos 9 d. akte, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šios išvados fragmentiškos, techniškai nenuoseklios ir visiškai neargumentuotos. Specialistas šiame akte pakankamai nepagrindė, kodėl laiko, kad sklype esančios konstrukcijos tik imituoja pamatus. Taip pat kasatorius atkreipia dėmes į tai, kad, prieš pat J. R. atliekant tyrimą, kažkas tame sklype darbavosi. Tai, kasatoriaus nuomone, patvirtina nukentėjusiosios T. R., liudytojų V. V. ir M. P. (antstolio) parodymai. Specialistui J. V. apžiūrint sklypą 2006 metų rudenį, konstrukcijos buvo žemėje apie 40-60 cm gylyje. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė tirti gynybos kelto klausimo – gal tos konstrukcijos prieš J. R. atliekant tyrimą ir antstoliui M. P. apžiūrint sklypą, specialiai buvo iškeltos į paviršių, kad lengviau būtų galima konstatuoti, jog jos nesusijusios su buvusio statinio pamatais. Be to, J. R. tyrimas atliktas nukentėjusios T. R. užsakymu. J. R. pripažino, kad gruntas šalia konstrukcijų sklype, kurias jis tyrė, buvo judintas, konstrukcijos buvo sklypo paviršiuje. Kelias dienas prieš tai antstolis M. P. (taip pat nukentėjusios užsakymu) buvo nustatęs, kad po tomis konstrukcijomis galima pakišti ranką. Tokiomis aplinkybėmis specialistas J. R. privalėjo bent jau pasidomėti, ar prieš jam atvykstant atliktų darbų metu minimos konstrukcijos nebuvo dirbtinai iškeltos į žemės paviršių.
Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis. Teismo eksperto išvados negali peržengti jo srities specialių žinių ribų. Teismo eksperto išvados, išeinančios už eksperto specialių žinių ribų, negali turėti įrodomosios reikšmės. Teisinės žinios teismo ekspertizėje nelaikomos specialiomis žiniomis. Todėl, kaip teigia kasatorius, eksperto S. M. išvadomis, pagrįstomis ne techninio pobūdžio vertinimu, o ekonominėmis prielaidomis bei teisiniu vertinimu, negalima buvo remtis kaip leistinu įrodymu. Be to, kasatorius pažymi, kad apklausiami pirmosios instancijos teisme nei S. M., nei J. R. jau nebuvo tokie kategoriški. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje, be jokių motyvų ir neišnagrinėjus jo nurodomų aplinkybių, teigiama, kad tiek J. R., tiek S. M. pirmosios instancijos teisme kategoriškai patvirtino savo išvadas. Šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas grindė ne teisme, o dar ikiteisminio tyrimo metu fiksuotais J. R. paaiškinimais ir S. M. ekspertizės interpretacijomis. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą grįsdamas nurodytomis specialistų išvadomis, „pamiršo“, kad 2013 m. lapkričio 11 d. nutartyje dėl naujos ekspertizės (BPK 286 straipsnio 7 dalis) skyrimo pats suabejojo šių specialistų išvadų įrodomąja galia. Šioje nutartyje pasisakydamas apie J. R. ir S. M. išvadas, jas įvardijo kaip prieštaringas bei nurodė, jog iš esamų ekspertų ir specialistų išvadų teismas negali atsakyti į specialiųjų žinių reikalaujantį klausimą, ar sklype (duomenys neskelbtini) esančios konstrukcijos yra pamatų sudedamosios dalys. Taigi pats apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J. R. ir S. M. išvados nėra pakankami nusikalstamos veikos įrodymai. Tačiau šiais įrodymais, pats sau prieštaraudamas, apeliacinės instancijos teismas grindė savo išvadas. Apeliacinės instancijos teismas naują ekspertizę pavedė atlikti teismo ekspertei Z. B.. Pats ilgai dirbęs teismo ekspertu ir žinodamas, kad ekspertė Z. B. neturi reikiamos patirties tokio pobūdžio tyrimui, bei atsižvelgdamas į konfliktinius jų tarpusavio santykius (tą Z. B. nepagrįstai neigė) iš karto pareiškė šiai ekspertei nušalinimą, tačiau jis nepagrįstai nebuvo patenkintas. Kasatorius pažymi ir tai, kad nutartyje formuluodamas klausimus ekspertui apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo pagrindų, kuriais remiantis buvo nuspręsta skirti naują ekspertizę. Nutartyje nebuvo pateiktas svarbus klausimas – ar yra požymių ir duomenų, kad faktinė situacija sklype (duomenys neskelbtini) pasikeitė, ar išlikę nepakeistos jo ekspertizės akte fiksuotos statybinės konstrukcijos, jų padėtis, įgilinimas, ar sklype neatlikta naujų statybos, ardymo darbų ir pan. Šių svarbių klausimų neuždavimas, tikėtina, taip pat prisidėjo prie to, kad ekspertės Z. B. pateiktas 2013 m. lapkričio 9 d. papildomos statybos ekspertizės aktas yra neišsamus, išvados – nepagristos ir akivaizdžiai nepašalina tų prieštaravimų, kurie buvo konstatuoti 2013 m. lapkričio 11 d. nutartyje dėl ekspertizės skyrimo. Kasatoriaus nuomone, iš ekspertizės akto matyti, kad ekspertė visiškai klaidingai įsivaizdavo ir nurodė pamatų stiprinimo procesą. Akte komentuojama, kad pamatų stiprinimui „pirmiausiai turi būti nustatyta, kad pamatai yra, toliau nustatoma jų techninė būklė. Kai yra žinoma, koks bus statomas statinys, paskaičiuojamos būsimo antstato (statinio) apkrovos, kurias privalės perimti pamatai ir atsižvelgiant į jų techninę būklę priimami sprendimai jų stiprinimui“. Taigi, pamatų stiprinimas susietas tik su naujo statinio statyba ir prilygintas naujų pamatų statybai. Tai ekspertė pripažino ir apklausiama 2014 m. sausio 28 d. teismo posėdyje. Ekspertė visiškai nenagrinėjo ir nevertino jo bei J. V. šioje byloje ne kartą išsakytų pamatų stiprinimo būdų, kai gelžbetoninės ar kitokios pakankamai tvirtos konstrukcijos gali būti panaudotos jau esamo namo susidėvėjusių pamatų stiprinimui. Ekspertizės akte sklype esančios gelžbetoninės konstrukcijos įvardijamos kaip „stulpai“ ar gelžbetoninių elektros linijų atramų dalys“, nors jokių tai pagrindžiančių duomenų nepateikiama. Kasatorius pažymi, kad to nepatvirtina ir pridėtos prie akto gelžbetoninių gaminių katalogo ištraukos, nes ekspertizės akto duomenys apie sklype rastas konstrukcijas neatitinka pateiktame kataloge nurodytų duomenų. Apklausiama 2014 m. sausio 28 d. teismo posėdyje ekspertė Z. B. negalėjo pagrįsti, kaip susiję šie (be to, nevalstybine kalba pateikto dokumento) duomenys su sklype (duomenys neskelbtini) jos apžiūrėtomis konstrukcijomis. Ekspertė pripažino, kad kai kurias iš paminėto katalogo ištraukų pateikė „šiaip sau“ ir jų duomenų nesieja su sklype apžiūrėtomis konstrukcijomis. Tačiau, net jei sklype esančios gelžbetoninės konstrukcijos iš tiesų yra anksčiau buvusios elektros linijų atramos ar stulpai, tai nereiškia, kad tokių konstrukcijų nebuvo galima naudoti pamatams stiprinti.
Kasatorius teigia, kad ekspertės Z. B. tyrimas atliktas tendencingai ir su išankstiniu nusistatymu: sklypo grunte rastos gelžbetoninės konstrukcijos jau iš anksto (nemotyvuotai ir nesuprantamai) nelaikytos pamatų dalimis; ignoruotos ir atrastos senesnių pamatų liekanos nesuprantamai tvirtinant, kad sklype pamatų nėra. Iš ekspertės Z. B. paaiškinimų 2014 m. sausio 28 d. teismo posėdyje matyti, kad ekspertė negalėjo išsamiau paaiškinti duotų išvadų, jų sąsajų su bylos duomenimis, nurodyti išvadas lėmusių motyvų bei pašalinti aptartų neaiškumų, neatitikimų ir prieštaravimų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kaip teigia kasatorius, kad ekspertizės aktas Nr. 1A-336-245/2013 ir jo išvados laikytini neleistinu, o taip pat ir nepatikimu įrodymu šioje byloje.
Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas tendencingai stengėsi ignoruoti jam palankias specialisto J. V. išvadas ir vertinimus. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. V. labai aiškiai pagrindė 2006 m. gruodžio 19 d. ekspertizės akto Nr. 15/06 išvadas, detaliai paaiškino teismui, kaip tokio tipo konstrukcijos, kokios yra sklypo (duomenys neskelbtini), galėjo būti panaudotos tokio namo pamatams stiprinti. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, tendencingai nenurodė šių, gynybai palankių J. V. paaiškinimų nuosprendyje, apsiribodamas parodymų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo metu, perrašymu bei nieko nepagrįstomis nuorodomis, kad J. V. parodymai – prieštaringi. Nenurodyta nei kokie tie prieštaravimai, nei kuo pasireiškia J. V. parodymų nenuoseklumas. Apeliacinės instancijos teisme pakartotinai apklaustas J. V. paaiškino, kad jam apžiūrint sklypą nekilo abejonių dėl pamatų egzistavimo. Jam apžiūrint matėsi atkasti pamatų kontūrai. Atkasta buvo rankomis, visi betoniniai paviršiai buvo vienoje horizontalėje, apie 30 cm nuo viršaus, pamatas lygus, o tai rodė, kad tai būtent pamatų konstrukcijos, o ne išmėtyti betoniniai stulpai. Šis specialistas taip pat paaiškino, kad namo pamatams stiprinti, namui pakelti galėjo būti naudojami ir gelžbetoniniai stulpai (tai ne itin sudėtinga). Taigi šio atestuoto specialisto išvados sutampa su jo, kaip eksperto, išvadomis. J. V. išvados ir parodymai svarbūs ir dėl to, kad jis fiksavo situaciją sklype bemaž tuo pačiu metu, kai buvo surašytos geologų E. B. ir O. G. išvados, kuriomis vadovavosi jis (kasatorius). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuoseklūs ir argumentuoti J. V. parodymai, pasak kasatoriaus, iškraipyti, pateikta tik J. V. parodymų interpretacija – ir būtent tokia, kokia palanki kaltinimui, dalis parodymų nurašyta dar nuo kaltinamojo akto.
Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas bylą apeliacinės instancijos teismui pakartotinai nagrinėti, 2013 m. sausio 31 d. nutartyje privalomai nurodė (BPK 386 straipsnio 2 dalis), kad: 1) nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus; 2) vien teorinis nutarties argumentavimas negali būti laikomas tinkamomis teismo išvadomis dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kokias numato BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos. Tokios išvados neatsako į apelianto argumentus dėl to, kad jis, duodamas eksperto išvadą, neveikė tiesiogine tyčia. Išvados dėl kaltės turi būti suformuluotos taip, kad nekiltų abejonių dėl jų pagrįstumo; 3) iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, grindžiamo iš esmės apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pakartojimu ir bendro pobūdžio argumentais, nesusietais su konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, negalima daryti išvados, kad nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas tinkamai ir atsakyta į apeliaciniame skunde iškeltus klausimus; 4) išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų nepateikimas reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde. Pakartotinai nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme, kasacinio teismo nurodymų nebuvo laikomasi.
Apeliacinės instancijos teismo išvados nutarties aprašomojoje dalyje prieštaringos, jose gausu tiek loginių spragų, tiek faktinių neatitikimų, dalis išvadų ir nuorodų apskritai klaidingos. Pavyzdžiui, nurodoma, kad šioje byloje buvo apklausiamas liudytojas A. J. Š., tačiau šį gynybos kviestą specialistą 2013 m. birželio 12 d. teismo posėdyje dėl visiškai formalių priežasčių apklausti atsisakyta; taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas geologas E. B., tačiau jis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas. Ignoruodamas kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodytus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas vis dėlto netyrė nemažos dalies apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepasisakė. Teismas nurodė, kad neturi atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus. Tačiau tokiu atsakymu šis teismas atmetė dalį esminių argumentų, kuriais buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas.
Kasatorius teigia, kad bendrai vertinant apeliacinės instancijos teismo išvadas, manytina, jog teismas turėjo aiškią vidinę nuostatą palaikyti kaltinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinti nekaltumo prezumpcijos teisiniai pagrindai: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai), tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012) yra ne kartą konstatavę, kad nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, 2K-463/2011). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad jis neįrodė savo nekaltumo, todėl esąs kaltas. Tai, kaip teigia kasatorius, – akivaizdus nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Baudžiamojo proceso kodekso normų (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies) pažeidimai, kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos įrodymų tyrimo, vertinimo apeliacinės instancijos teisme bei nutarčių motyvavimo klausimais nesilaikymas ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimas vertintini ne kaip formalūs, o kaip esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.
Kasatoriaus nuomone, nukentėjusios T. R. pareikštas civilinis ieškinys nepagrįstas ir neįrodytas, todėl negalėjo būti patenkintas, nepriklausomai nuo priimto nuosprendžio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė nukentėjusiajai 6050 Lt išlaidų, patirtų apmokant ekspertui S. M. už prokuroro prašymu ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi paskirtą ekspertizę.
BPK 104 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso išlaidos ekspertui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Dėl to kasatoriui nesuprantama, kodėl už prokuroro prašymu paskirtą ekspertizę ikiteisminio tyrimo metu sumokėjo nukentėjusioji (tai, beje, kelia rimtų abejonių dėl eksperto S. M. išvados objektyvumo) ir kodėl šias išlaidas nukentėjusiajai turi atlyginti jis (kasatorius). Šios nukentėjusiosios išlaidos, kasatoriaus nuomone, patirtos pažeidžiant įstatymais nustatytą teisinį reglamentavimą (iš neteisės negali kilti teisė), be to, jam inkriminuota veika su šiomis nukentėjusiosios išlaidomis nėra susijusi priežastiniu ryšiu, nes ekspertizė paskirta prokuroro prašymu. Tačiau pakartotinai išnagrinėjęs apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus nepagrįstai atmetė. Teismas nepagristai vadovavosi BPK 104 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, jam apmoka pats iš savo lėšų ir gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas BPK 104 straipsnio nuostatomis nesivadovavo, 6050 Lt nukentėjusiajai priteisė kaip turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas, pritaikydamas kitą teisinį pagrindą šios sumos priteisimui, pakeitė skundžiamą nuosprendį, tačiau to nenurodė aprašomojoje ir rezoliucinėje nutarties dalyse (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3, 4 punktai, 332 straipsnio 7 dalis). Kita vertus, jeigu nukentėjusioji savo nuožiūra pakvietė ekspertą S. M., kodėl ši ekspertizė buvo skiriama Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi, prokurorui nusprendus apie ekspertizės būtinumą ir dėl to kreipusis į teismą BPK 209 straipsnio numatyta tvarka ir kodėl eksperto S. M. išvadoms suteiktas teismo ekspertizės statusas. Pasak kasatoriaus, išeitų, kad jis pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas dviejų nukentėjusiosios pasitelktų ir apmokėtų specialistų (J. R. ir S. M.) išvadų pagrindu, o situacija dėl ekspertizės išlaidų dar kartą parodo viso šio baudžiamojo proceso, vykdomo jo atžvilgiu, neobjektyvumą.
Kasatorius nurodo, kad teismas priteisė iš jo nukentėjusiajai 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, įvertinęs jos dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Tačiau BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra teisingumas, šių nusikaltimų sudėtis – formalioji, nereikalaujanti padarinių. Kadangi tokio pobūdžio įvykdytos nusikalstamos veikos sieti su padariniais negalima, neturtinės žalos priteisimas nukentėjusiajai yra teisiškai nepagrįstas ir prieštarauja įstatymams, net nevertinant kitų aplinkybių.
Kasatoriaus nuomone, kaip ir turtinės žalos atveju, neturtinės žalos dydis ir faktas negali būti nustatomi a priori, o turi būti įrodyti. Dvasinis sukrėtimas ir emocinė depresija – tai iš esmės medicininiai terminai. Nukentėjusioji nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad dėl tariamų kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių nors kiek būtų sutrikusi jos sveikata. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusioji būtų patyrusi neturtinę žalą. Kasatorius pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio klausimą, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, nei turtinės, nei neturtinės žalos patyrimo fakto, aplinkybių teismai plačiau netyrė bei tinkamai nemotyvavo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad net bylose, kuriose nukentėję asmenys patyrė kūno sužalojimus, buvo sutrikdyta jų sveikata, ar bylose dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų, dėl kurių nukentėjusiems buvo neteisėtai atimta laisvė, taikomos procesinės prievartos priemonės, teismai paprastai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2008, 2K-352/2009, 2K-140/2012, 2K-259/2012 ir civilinėse bylose Nr. 3K-3-465/2010, 3K-3-2/2012 ir kt.). Kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107/2012 15 000 Lt priteista nepilnametei nukentėjusiai dėl išžaginimo, tokio pat dydžio suma įvertinta nukentėjusiųjų neturtinė žala dėl vyro ir tėvo žūties kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90/2012. Be to, nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad priteisdamas neturtinę žalą atsižvelgė į žalos padarinius ir kasatoriaus turtinę padėtį, tačiau iš tikrųjų šių aplinkybių visiškai netyrė. Taigi 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai teismas priteisė iš esmės neatlikęs jokio šios žalos aplinkybių tyrimo ir vertinimo, o nukentėjusios tariamai patirtą žalą įvertino neadekvačiai didele suma, šitaip sudarydamas sąlygas jai neteisėtai praturtėti jo sąskaita. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarties nurodymus būtinai ištirti apeliacinio skundo argumentus ir pateikti motyvuotas išvadas dėl jų, apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė be jokių motyvų, tik formaliai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistojo nukentėjusiajai 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus. Kasatoriaus nuomone, teismai, spręsdami civilinio ieškinio klausimus, šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nukrypo nuo pirmiau nurodytos teismų praktikos įrodymų tyrimo, vertinimo apeliacinės instancijos teisme bei nutarčių motyvavimo klausimais.
Dėl galimo sprendimo perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasatorius nurodo, kad tokiu atveju pageidautų, jog byla būtų perduota nagrinėti kitam teismui. Savo prašymą kasatorius motyvuoja tuo, kad ši byla Kauno apygardos teisme jau buvo nagrinėta du kartus. Pirmą kartą Kauno apygardos teismas visiškai nesigilino į jo apeliacinio skundo argumentus (dėl to byla buvo grąžinta pakartotiniam nagrinėjimui), o nagrinėjant bylą antrą kartą nuolat jautė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus dėl visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo stengiamasi įgyvendinti tik formaliai. Šiame kasaciniame skunde nuolat teko pabrėžti įrodymų tyrimo ir vertinimo tendencingumą, kaltinimą paneigiančių aplinkybių nevertinimą ir nutylėjimą. Dėl šių priežasčių Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai nuteistasis buvo pareiškęs nušalinimą, kuris nebuvo patenkintas. Kasatorius teigia, kad dėl priežasčių, kurių šiame oficialiame dokumente aiškiai negali įvardyti, Kauno teismuose stengiamasi palaikyti jam pareikštą kaltinimą ir jį nuteisti. Kasatoriaus įsitikinimu, bylos perdavimas nagrinėti ne Kauno apygardos teismui šiuo atveju užtikrintų esmines jo teises į teisingą teismą, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, ir pašalintų bet kokias abejones dėl teismo neobjektyvumo tuo atveju, jei būtų nuspręsta vėl perduoti šią byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių BPK pažeidimų vertindami įrodymus nepadarė.
Priešingai, negu nurodo kasatorius, kaltinime nurodytame žemės sklype pamatų akivaizdaus buvimo faktas nenustatytas ir pakanka duomenų techniniu požiūriu pripažinti realiai juos neegzistuojančiais. Tokią išvadą teismai padarė remdamiesi ne tik ekspertizių aktais, ekspertų paaiškinimais, bet įvertinę byloje nustatytų įrodymų visumą. Melagingos BK 235 straipsnio prasme ekspertų ir specialistų išvados yra tokios, kurios yra neteisingos, ar kuriomis iškreipiami faktai ir aplinkybės, svarbūs tiesai nustatyti, teisingumui vykdyti, ar sąmoningai klaidinančios, kokios, įvertinus visą baudžiamosios bylos medžiagą, ir yra pateiktos eksperto K. B. išvadoje. Pateikdamas melagingą išvadą teismui kasatorius suvokė, kad joje yra nustatytas tam tikras faktas ir kad ji bus panaudota teismui nagrinėjant administracinę bylą, o teisminio nagrinėjimo metu patvirtindamas melagingą išvadą ir duodamas melagingus paaiškinimus, suvokė, kad jie bus įrašyti posėdžio protokole, teismas jais remsis nustatydamas teisinę reikšmę turinčius faktus, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. BK 235 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais, kad teismai turėjo aiškintis veikos motyvus. Atsakomybei nėra svarbūs nusikalstamos veikos padarymo motyvai – savanaudiškų, altruistinių ar kitokių.
Kasatorius neteisus teigdamas, kad teismai, grįsdami jo kaltę, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, nes jie nagrinėtinu klausimu neturi reikiamų specialių žinių. Vertindami, ar nagrinėjamojoje situacijoje žemės sklype buvo pamatai, ar vėliau buvo sukurta pamatų neatitinkanti imitacija, teismai turėjo vertinti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, taip pat valstybės duomenų registruose esančius duomenis. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji pirko tuščią žemes sklypą be jokių statinių ar pamatų, liudytoja parodė, kad vėliau į sklypą buvo atgabentos mūrinės konstrukcijos ir bandoma imituoti buvusius pamatus, o valstybės duomenų registro duomenys ir kiti duomenys patvirtina, kad statinių ir pamatų bei jų rekonstrukcijos nebuvo.
Teismas nustatė, kad sklype esančios konstrukcijų medžiagos gaminamos nuo 1961 metų ir negalėjo būti panaudotos 1928 metais namo pamatų statybai. Atlikęs ekspertizę ekspertas konstatuoja tam tikrus faktus išvados davimo dieną, todėl teismas ir neprivalėjo tirti sklype padarytų pokyčių po to, kai K. B. apžiūrėjo sklypą ir davė išvadas. Tiriamais klausimai kasatorius turi specialių žinių, tačiau, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jis, kaip ekspertas, turėdamas tam tikrą rašytinę informaciją administracinėje byloje, neatliko reikiamo tyrimo, neišsiaiškino akivaizdaus tikrovės neatitikimo rašytiniams šaltiniams ir taip akivaizdžiai melavo statybinės ekspertizės akte administracinėje byloje, nurodydamas, kad sklype esančios konstrukcijos buvo panaudotos pamatams sustiprinti, kad jos pakankamai išsilaikiusios ir laikytinos namo ir ūkinio pastato pamatais, kad pats pamatų buvimo faktas akivaizdus ir yra pagrindo juos pripažinti realiai egzistuojančiais žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Rašytiniai bylos įrodymai paneigia pamatų rekonstrukcijos atlikimą.
Prokuroras pažymi, kad byloje nustatytas aplinkybes kasatorius vertina išimtinai savo naudai, plačiai aptaria ekspertų S. M., Z. B., specialistų J. R., J. V. atliktus tyrimus, nagrinėja ir vertina kitas faktines bylos aplinkybes, tačiau tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Kasatoriaus teiginiai, kad byla nagrinėta formaliai, tendencingai, šališkai, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą – deklaratyvūs. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, nėra pagrindo teigti, kad teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo. Nagrinėjant bylą buvo išnaudotos visos teisinės priemonės ištirti bylos aplinkybes. Šios instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tai, kad ne visi K. B. prašymai buvo patenkinti, nereiškia teismo šališkumo ar jam įstatymo garantuojamų teisių suvaržymo. Teismas jo prašymus nagrinėjo ir, įvertinęs, kad kai kurie jų nėra reikšmingi bylai, juos atmetė. Teismo išvados nėra grindžiamos prielaidomis ar netikslumais, tai, kad kasatoriui buvo priimtas nepalankus sprendimas, nereiškia, jog teismų sprendimai yra nepagrįsti, nemotyvuoti ar neteisėti.
Visiškai nepagrįstai kasatorius ginčija nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos dydį. Teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra ne teisės, o fakto klausimas.
Atsiliepimu nukentėjusioji T. R. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti, išieškoti iš nuteistojo 2000 Lt nukentėjusiajai advokato paslaugoms kasaciniame procese apmokėti.
Priešingai, negu teigia kasatorius, teismai pagrįstai jo veiksmuose nustatė visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Teismai teisingai nustatė, kad nuteistasis, būdamas teismo ekspertu (t. y. turėdamas specialų pasiruošimą ir žinias) ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados pateikimą, atlikęs žemės sklypo paviršiuje esančių gelžbetoninių stulpų ekspertizę, akte tyčia melagingai (t. y. neabejotinai žinodamas apie pateikiamos išvados neteisingumą ir suprasdamas, kad tokiais jo veiksmais bus sutrikdytas teisingumo vykdymas bei norėdamas taip veikti) nurodė, kad pastatų pamatų buvimo faktas tiriamoje namų valdoje yra akivaizdus ir yra pagrindo pripažinti juos realiai egzistuojančiais žemės sklype, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), bei Kauno apygardos administraciniame teisme 2009 m. gegužės 28 d. teismo posėdyje melagingai paaiškino, kad tai yra buvusio pastato pamatų išlikusios dalys ir dabar jos yra išlikusios sklype. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad žemės sklype stovėjusio namo pamatai buvę cemento skiediniu sumūryti iš lauko akmenų, kad, nukentėjusiajai perkant žemės sklypą, jokių statinių ar jų dalių sklype nebuvo, kad gelžbetoniniai stulpai, imituojant pamatus, sklype buvo sudėti 2006 metų rudenį, kad 2007 m. liepos 9 d. antstolis, konstatuodamas faktines aplinkybes, sklype nematė statinių pamatų ar kitokių įrenginių, išskyrus žemėje įmestus betono stulpus, po kuriais kai kur buvo galima net ranką pakišti, ir kt.
Nukentėjusiosios manymu, kasatorius sąmoningai klaidina teismą savaip interpretuodamas bylos aplinkybes ir mėgindamas įrodyti, jog ginčo stulpus jis įvardijo sklype stovėjusių statinių pamatais todėl, kad tokie gelžbetoniniai stulpai galėjo būti naudojami pamatų sutvirtinimui. Tokie kasatoriaus teiginiai aiškiai prieštarauja Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio bei Statybos reglamento STR2.01.01(l):1999 9.12 punkto nuostatoms, pagal kurias statinys (bei jo dalis) yra tai, kas sukuriama statybos darbais, naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Būdamas teismo ekspertu, nuteistasis šias nuostatas gerai žinojo, todėl atmestini skundo argumentai, kad jis, duodamas išvadą ir paaiškinimus, galėjo sąžiningai klysti. Juolab kad nuteistasis pirmosios instancijos teisme nė neužsiminė apie suklydimą, o specialistas J. R., atsakydamas į teismo klausimą, nurodė, kad tokios klaidos statybos ekspertas padaryti tiesiog negali.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, tinkamai ištyręs byloje esančią medžiagą ir atlikęs įrodymų tyrimą (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis) bei nustatęs visus nusikalstamos veikos sudėties požymius, pagrįstai veiką kvalifikavo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Be to, byloje esantys ir nutartyje aptarti naujai surinkti įrodymai (liudytojo E. B. parodymai, ekspertės Z. B. išvados, žemės sklypo kadastrinės bylos duomenys) tik dar kartą patvirtino nuteistojo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką. Teismas tinkamai atskleidė nuteistojo padarytos veikos subjektyviuosius požymius – suvokimą, kad jis administraciniam teismui pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie bylai reikšmingas aplinkybes, ir norėjimą, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje.
Iš abiejų instancijų teismų sprendimų matyti, kad teismai, vertindami įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėję visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindami juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama kaltė, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (pavyzdžiui, liudytojo E. M. bei specialisto J. V.).
Aplinkybę, kad gelžbetoniniai stulpai žemės sklype buvo sudėti siekiant imituoti pamatus, patvirtina ne tik nukentėjusiosios, liudytojų parodymai bei specialistų ir ekspertų išvados, bet ir kiti byloje esantys įrodymai – tai 2007 m. balandžio 25 d. patikrinimo aktas, 1998 m. gruodžio 3 d. raštas Nr. 2029-94-1080, nekilnojamojo turto registro pažymėjimas ir žemės sklypo planas, kuriuos teismai savo sprendimuose tinkamai aptarė.
Skundžiamuose sprendimuose padarytų išvadų motyvai įstatymų taikymo požiūriu išsamūs ir logiški. Bylos dokumentai neteikia pagrindo manyti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir dėl teismų procesinių sprendimų grindimo neleistinais įrodymais. Priešingai – visi teismų vertinti įrodymai yra leistini. Tuo tarpu nuteistasis, remdamasis geologų E. B. ir O. G. tyrimo aktu, pažeidė Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio nuostatą, nes šis aktas administraciniame teisme ekspertui nebuvo pateiktas įstatymo nustatyta tvarka (ir nuteistasis pirmosios instancijos teisme negalėjo paaiškinti, iš kur jį gavo, nors pripažino, kad administracinėje byloje jo nebuvo), o apeliacinės instancijos teisme apklaustas E. B. nurodė, kad O. G. apskritai nedalyvavo atliekant geologinį tyrimą, tik pasirašė akte.
Priešingai, negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo apeliacinį skundą nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas patikrino apskųsto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko išsamią byloje surinktų įrodymų analizę. Teismas pasisakė dėl konkrečių bylos įrodymų.
Kasatorius kelia bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo šališkumo klausimą, nurodydamas, jog teismas suinteresuotas palaikyti jam pareikštus kaltinimus, tačiau kartu pripažindamas negalintis nurodyti pagrindų, kuriais remiantis teismą laiko suinteresuotu bylos baigtimi. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus nuomonė, kad teismo teisėjai gali būti šališki byloje, nėra pagrįsta konkrečiais įrodymais ir nesukelia objektyviam stebėtojui abejonių dėl šio teismo nešališkumo. Tai, kad kasatoriaus nuomone teismas įrodymus vertino paviršutiniškai, nereiškia, kad teisėjai suinteresuoti bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami kasaciniam teismui. Tačiau savaime nesutikimas su teismo procesiniais sprendimais nesudaro teisėjų nušalinimo pagrindo.
Nukentėjusiosios teigimu, nekaltumo prezumpcijos principas nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeistas, teismai vertino ne vieną kurį nors kaltinimo ar gynybos pateiktą įrodymą atskirai, o visą jų visumą ir tos visumos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės.
Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti. Teismai nukentėjusiosios nuostoliais, kurių nebūtų buvę, jei nebūtų nuteistojo neteisėtos veikos, pripažino jos išlaidas, susijusias su statybine teismo ekspertize nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Šioje byloje statybinė teismo ekspertizė buvo skiriama nukentėjusiosios prašymu, todėl išlaidas, susijusias su ekspertize, nukentėjusioji apmokėjo savo lėšomis. Vadovaujantis BPK 104 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusioji galėjo prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų išieškotos iš nuteistojo. Nukentėjusioji neginčija to, kad šios jos išlaidos galėjo būti pripažintos ne turtine žala, o proceso išlaidomis, tačiau ši aplinkybė nepanaikintų nuteistojo pareigos šias išlaidas atlyginti. Šioje dalyje net ir nustačius teismo padarytą BPK 104 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą, jis nelaikytinas esminiu, leidžiančiu skundžiamus nuosprendį bei nutartį panaikinti ar pakeisti kasacinės instancijos teisme.
Taip pat nuteistasis nepagrįstai skundžiasi dėl neteisingai išspręsto neturtinės žalos klausimo. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistojo nukentėjusiajai 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, įsigilino į faktines bylos aplinkybes, teisingai suprato CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Teismas įvertino nukentėjusiosios patirtus dvasinius sukrėtimus, neviltį, emocinę depresiją, bejėgiškumą, prarastą pasitikėjimą teisingumu, nepatogumus dėl prarastos galimybės nevaržomai disponuoti savo nuosavybe. Teismas atsižvelgė į nuteistojo (kaip teisingumo vykdymo procese dalyvavusio asmens) kaltę ir jo turtinę padėtį bei, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nukentėjusiosios prašomą neturtinės žalos dydį sumažino. Todėl pagrindo teigti, kad teismas pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, nėra.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Šioje byloje ji pasireiškė tiesiogine tyčia ir dar veikoje asmens, kuriam keliami didesni atidumo, atsakingumo ir rūpestingumo standartai, tai sudarė prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį. O nuteistojo gerą turtinę padėtį patvirtina dar ir ta aplinkybė, jog nuosprendžio vykdymo procese priteista turtinė ir neturtinė žala buvo operatyviai išieškota iš nuteistojo banko sąskaitoje laikomų piniginių lėšų.
Nuteistojo K. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 235 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius savo prašymus iš esmės argumentuoja tuo, kad pagal BK 235 straipsnio 1 dalį jis nuteistas nepagrįstai, nes jo atliktos statybos ekspertizės išvadų, išdėstytų ekspertizės akte, teisingumas nėra paneigtas, tiesioginė tyčia neįrodyta; kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai įvertino įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių; kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir jo skundą atmetė, padaręs tik prielaidomis bei formaliais motyvais pagrįstas išvadas.
Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 235 straipsnio 1 dalies – taikymą sieja su įrodymų vertinimu, t. y. ginčydamas teismų nustatytas faktines aplinkybes ir pateikdamas savo versiją dėl jo padarytų veiksmų vertinimo.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje sutrinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Už melagingos išvados pateikimą ekspertas atsako pagal BK 235 straipsnį. Eksperto išvados melagingumas BK 235 straipsnio prasme pasireiškia tyčiniu bylos duomenų iškraipymu, nepagrįstų išvadų davimu, sąmoningu klaidinimu, nustatytų faktų nutylėjimu ir pan. Nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.
Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo E. M. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2007 m. liepos 23 d. raštą Nr. S-3818 bei VĮ Registrų centro 2007 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 335 ir įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą ištaisyti pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis viešajame nekilnojamųjų daiktų registre, 2008 m. vasario 19 d. nutartimi ekspertui K. B. (įrašytam į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą) paskyrė atlikti statybos ekspertizę pavedant atsakyti į klausimą, ar žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančios statybinės konstrukcijos yra šiame žemės sklype stovėjusių statinių – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pamatai.
K. B. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas ekspertu, 2008 m. rugsėjo 23 d. surašė ir pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui melagingą eksperto išvadą, kurioje melagingai nurodė, jog pastatų pamatų buvimo faktas tiriamoje namų valdoje yra akivaizdus ir yra pagrindas pripažinti juos realiai egzistuojančiais, be to, 2009 m. gegužės 28 d. vykusio šio teismo posėdžio metu pateikė melagingus paaiškinimus, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra išlikusios buvusio pastato pamatų dalys.
Kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiama, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 235 straipsnio 1 dalis, atmestini.
Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, ekspertų paaiškinimai bei išvados, duomenys, užfiksuoti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, Kauno filialo Kadastro duomenų tvarkymo specialistų patikrinimo akte ir kt. nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus) yra išdėstyti, K. B. gynybos versija, kad jo pateikta eksperto išvada yra teisinga, kad ji nėra melaginga, remiantis byloje ištirtais įrodymais, atmesta. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. B., ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį, nes jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. birželio 19 d. nutartimi nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmetė. Nuteistasis abiejų instancijų teismų sprendimus kasacine tvarka apskundė dviem BPK 369 straipsnyje numatytais įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais: 1) dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, 2) dėl padarytų esminių šio kodekso pažeidimų, ir prašė abiejų instancijų teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes jis nepadarė veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo kasacinį skundą, 2013 m. sausio 31 d. nutartimi K. B. kasacinį skundą patenkino iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 bei 5 dalių – reikalavimų pažeidimų ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal BPK 324 straipsnio 2 dalį dėl pareikštų proceso dalyvių prašymų apeliacinės instancijos teismas priima motyvuotą nutartį, bei nurodė, kad nagrinėjamoje byloje apeliantas prašė atlikti įrodymų tyrimą, apklausti specialistus, išreikalauti atitinkamus dokumentus, tačiau jo prašymas buvo atmestas iš esmės nemotyvuotai, taip pažeidžiant nuteistojo teisę teikti įrodymus apeliacinio proceso metu. Taip pat kasacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos išvados neatsako į apelianto argumentus dėl to, kad jis, duodamas eksperto išvadą, neveikė tiesiogine tyčia, kad nutartyje neišnagrinėti K. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai.
Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs apeliacinę bylą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atlikęs įrodymų tyrimą – apklausęs specialistą E. B., dar kartą apklausęs specialistą J. V., paskyręs papildomą statybos ekspertizę, pavedant ją atlikti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytai ekspertei Z. B., ištyręs gautą išvadą, ekspertę apklausęs teismo posėdyje bei atlikęs kitus tyrimo veiksmus nepažeidžiant nuteistojo gynybos teisių bei rungimosi principo reikalavimų, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, duomenis, užfiksuotus VĮ Registrų centro Kauno filialo 2007 m. liepos 23 d. rašte, 2007 m. balandžio 25 d. Kadastrinių duomenų patikrinimo akte, Žemės ir nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Kauno filialo 1998 m. rugpjūčio 18 d. pažymėjime ir kt., visus juos sulyginęs ir įvertinęs jų visumą konstatavo, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, kad K. B. tiesiogine tyčia padaryta veika pagrįstai ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Kaip minėta, BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir t. t., bet ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismų išvada, jog K. B. padarė tyčinį nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia, padaryta remiantis bylos faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu.
Pagal byloje nustatytas pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes konstatuoti, kad K. B. nuteistas nenustačius jo veikoje visų būtinų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra pagrindo. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji padarytos nusikalstamos veikos požymiai yra nustatyti, apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakant į apelianto argumentus jie pakankamai motyvuotai bei argumentuotai atskleisti.
Kasatorius teigia, kad sprendžiant jo kaltės klausimą buvo remiamasi neleistinais įrodymais, t. y. liudytojų E. B., V. V., M. P., nukentėjusiosios T. R. parodymais „apie tariamus veiksmus bei įvykius“, apie kuriuos jis, atlikdamas ekspertizę, nežinojo ir negalėjo žinoti, nes pagal Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 3 dalį teismo ekspertas neturi teisės savarankiškai rinkti ar imti medžiagą, reikalingą ekspertizei.
Teisėjų kolegija pažymi, kad taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, numatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o šio straipsnio 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais. Šios duomenų pripažinimo įrodymais taisyklės nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeistos, be to, pažymėtina, kad ir nukentėjusiosios, ir kasatoriaus minimų liudytojų parodymai buvo vertinami visų byloje ištirtų įrodymų kontekste. Daryti išvadą, kad teismas įrodymais pripažino neleistinus ir nesusijusius su sprendžiama byla duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Procesines teismo eksperto teises ir pareigas nustato proceso įstatymai. Teismo eksperto teisės ir pareigos nustatytos ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatyme. Pagal Teismo ekspertizės įstatymą teismo ekspertų veikla turi būti grindžiama nepriklausomumo, profesionalumo, profesinių sprendimų skaidrumo, sąžiningumo, nešališkumo, pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms, konfidencialumo, teisingumo ir tyrimo išsamumo principais. Kasatorius teisingai pažymi, kad pagal šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalį teismo ekspertas neturi teisės savarankiškai rinkti ar imti medžiagą, reikalingą ekspertizei, bet nepateiktą jam įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau pažymėtina, kad pagal to paties straipsnio 2 dalį ekspertas gali prašyti tyrimui reikalingos papildomos medžiagos, dalyvauti proceso veiksmuose, jei tokiu būdu gaunama ekspertizei reikalinga medžiaga. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnį teismo ekspertas privalo garantuoti išsamų ir nešališką visų pateiktų duomenų ištyrimą. Taip pat pažymėtina, kad ekspertas turi teisę atsisakyti pateikti išvadą, jeigu jam pateiktos medžiagos nepakanka išvadai padaryti arba ta medžiaga neatitinka jo specialių žinių.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis visuma ištirtų įrodymų, konstatavo, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini), stovėjusio namo pamatai buvę cemento skiediniu sumūryti iš lauko akmenų; kad nukentėjusiajai 1998 m. perkant žemės sklypą jame jokių statinių ar jų dalių, pamatų, nebuvo; gelžbetoniniai stulpai, imituojant pamatus, sklype buvo sudėti 2006 m. vėlų rudenį, kad VĮ Registrų centro darbuotojai 2007 m. patikrinę vietoje rado tik gelžbetoninių stulpų nuolaužas ir sudėliotas plytas; kad atlikdamas ekspertizę K. B. matė ne įgilintus cemento skiediniu lauko akmenis, bet žemės paviršiuje esančius gelžbetoninius stulpus ir plytas, tačiau savaip interpretavo faktines aplinkybes, siekdamas įrodyti, kad gelžbetoniniai stulpai yra statinių pamatai, kad jie galėjo būti naudojami pamatų sutvirtinimui, nors rašytiniai įrodymai byloja, jog jokių gelžbetoninių pamatų šiame sklype nebuvo ir jokia pamatų rekonstrukcija nebuvo vykdoma. Taip pat teismas konstatavo, kad K. B., turėdamas tokią rašytinę informaciją, duomenis, esančius administracinėje byloje, neatliko reikiamo tyrimo, nesiaiškino akivaizdaus tikrovės neatitikimo rašytiniams šaltiniams, akivaizdžiai melavo ekspertizės akte darydamas išvadą, kad sklype esančios konstrukcijos buvo panaudotos pamatams sustiprinti, kad jos yra patenkinamai išsilaikiusios ir laikytinos namo ir ūkinio pastato pamatais, kad pats pamatų buvimo faktas tiriamoje namų valdoje yra akivaizdus ir yra pagrindo juos pripažinti realiai egzistuojančiais žemės sklype (duomenys neskelbtini), bei melavo duodamas paaiškinimus administracinio teismo posėdyje.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pripažintos įrodytomis K. B. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos pažeidžiant įrodymų tyrimo bei jų vertinimo BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. Pagal byloje nustatytas aplinkybes K. B. baudžiamasis įstatymas – BK 235 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, bylą išnagrinėjo „paviršutiniškai“ ir priimtoje nutartyje neatsakė į visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Tokie kasatoriaus teiginiai atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turiniui. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad esminiai skundo argumentai dėl nuosprendžio pagrįstumo, įrodymų vertinimo, jų pakankamumo teismo išvadoms padaryti yra išsamiai išnagrinėti, motyvai, paaiškinantys, kodėl apelianto argumentai atmetami, nurodyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą priimtame nuosprendyje ar nutartyje išsamiai aptarinėti kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Baigiamajame apeliacinės instancijos teismo dokumente turi būti pasisakyta dėl apeliacinio skundo esmės, t. y. atsakyta į apeliacinio skundo esminius argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir (ar) pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
Nukentėjusioji T. R. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš K. B. 20 000 Lt neturtinei žalai bei 10 300 Lt turtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies – priteisė 15 000 Lt. Taip pat priteisė 6050 Lt turtinei žalai atlyginti.
Nuteistasis K. B. apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė nukentėjusiajai 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kad nukentėjusioji nepateikė jokių duomenų, jog „dėl tariamų kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių nors kiek būtų sutrikusi jos sveikata“, kad 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą teismas priteisė nurodęs, jog atsižvelgia į žalos pasekmes ir jo turtinę padėtį, tačiau šios aplinkybės nebuvo tirtos, kad teismas apskritai žalos aplinkybių netyrė ir nevertino, o nukentėjusiajai, tikėtinai, padarytą neturtinę žalą įvertino neadekvačiai didele suma.
Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentus atmetė nutartyje nurodęs tokio sprendimo motyvus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas klausimus dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėja teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teisėjų kolegija pripažinti, kad nukentėjusiajai priteistas atlyginti neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, kad jis nustatytas netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.250 straipsnio nuostatas bei vadovaujantis netinkamu neturtinės žalos dydžio kriterijų reikšmės vertinimu, neturi pagrindo.
Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš nuteistojo K. B. nepagrįstai priteista atlyginti nukentėjusiajai 6050 Lt turtinę žalą.
Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Bylos duomenys patvirtina, kad K. B. nusikalstama veika turtinė žala nebuvo padaryta. Proceso išlaidos negali būti laikomos nusikaltimu padaryta turtine žala. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji turėjo 6050 Lt išlaidas apmokėdama teismo ekspertui S. M. už jo atliktą ekspertizę. Kaip matyti iš bylos duomenų, ekspertizė buvo paskirta BPK 209 straipsnyje nustatyta tvarka. Prokuroras su pareiškimu dėl statybinės ekspertizės paskyrimo kreipėsi pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi ji buvo paskirta pavedant ją atlikti į Teisingumo ministerijos ekspertų sąrašus įtrauktam ekspertui S. M..
Pagal BPK 104 straipsnio 1 dalį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Šių išlaidų atlyginimo tvarką ir jų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo K. B. argumentus, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš jo atlyginti nukentėjusiajai turtinę žalą – 6050 Lt – pažeidė įstatymą, nurodė, kad „sutinkamai su BPK 104 straipsnio 2 dalimi, proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, kaip kad ir buvo šioje byloje, patirtas išlaidas apmoka iš savo lėšų, tačiau jis turi teisę prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Kadangi šioje byloje teismo ekspertizė buvo skiriama nukentėjusiosios T. R. prašymu, todėl išlaidas, susijusias su ekspertize, kurias ji apmokėjo savo lėšomis, ji visiškai pagrįstai, remiantis minėto įstatymo nuostatomis, galėjo prašyti teismo išieškoti iš nuteistojo“.
Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai cituoja BPK 104 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau iš nutarties visiškai neaišku, kuo, kokiais duomenimis remdamasis šis teismas konstatuoja, kad teismo ekspertizė buvo skiriama nukentėjusiosios prašymu.
Kaip minėta, BPK 109 straipsnis nustato, kad baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį turi teisę pareikšti tas asmuo, kuris turtinę ar (ir) neturtinę žalą patyrė dėl nusikalstamos veikos. Proceso išlaidos nėra civilinio ieškinio dalykas, todėl ieškinys dėl turtinės žalos – 6050 Lt atlyginimo – apskritai negalėjo būti nagrinėjamas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš K. B. nukentėjusiajai atlyginti 6050 Lt turtinę žalą, pažeidė BPK 109 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas padaryto pažeidimo neištaisė. Šis pažeidimas pripažintinas esminiu pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir tai yra pagrindas teismų sprendimus pakeisti, panaikinant jų dalį, kuria iš nuteistojo K. B. priteistas turtinės žalos atlyginimas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a:
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį pakeisti:
nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis iš K. B. priteista atlyginti nukentėjusiajai T. R. 6050 Lt turtinę žalą, panaikinti; ieškinį dėl 6050 Lt atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Kitas nuosprendžio bei nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Olegas Fedosiukas
Aldona Rakauskienė