Civilinė byla Nr. 2A-1804-640/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04806-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.5; 121.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų  kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Neringos Švedienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį, pareikštą atsakovui Vaikų ligoninei, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas dėl  atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I.              Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (b.l. 20-23) prašydama pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš Vaikų ligoninės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo gydytojos vaikų neurologės pareigų, ir grąžinti į darbą Vaikų ligoninėje VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale. Atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Nurodė, kad 2008-09-22 įsidarbino pas atsakovą Vaiko raidos centre gydytoja vaikų neurologe pagal neterminuotą sutartį 0,5 etato darbo krūviu. Nurodė, kad vykdant struktūrinius pertvarkymus, vadovaujantis 2010-03-30 vaiko raidos centro  direktorės įsakymu, ieškovės darbo krūvis buvo sumažintas iki 0,5 etato ir raštu pranešta apie atleidimą iš darbo pagal DK 129str., ieškovei nesutinkant su darbo sutarties sąlygų keitimu.  Ieškovė, gavusi įspėjimą, dirbo toliau gydytoja vaikų neurologe 0,5 etato krūviu. Nurodė, kad ieškovė 2011 m. rugsėjo mėnesį pateikė prašymą Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui dėl podiplominių studijų, tačiau gavo atsakymą, kad neįtraukta į asmenų, kurių profesinei kvalifikacijai kelti numatoma gydytojo socialinio pediatro stažuotė, sąrašą. Ieškovė nurodė, kad įspėjimą dėl atleidimo iš darbo, gavo prieš keturis mėnesius, laikantis DK 130 str. nustatytos tvarkos, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra praradusi 50proc. darbingumo. Įspėjime nurodytas pagrindas atleisti iš darbo - VšĮ  Vilniaus universiteto vaikų ligoninės visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimas reorganizuoti  vaikų ligoninę nuo 2011-05-01 d., nutraukiant Vaiko raidos centro veiklą, dėl šios priežasties panaikinamas ieškovės užimta vaikų neurologo pareigybė. Pasiūlymo perkelti ieškovę į kitą darbą nei žodžiu nei raštu negavo. Ieškovė nurodė, kad atsakovo nurodyti struktūriniai pasikeitimai nėra struktūriniai pasikeitimai DK 138 str. prasme, todėl atsakovas negalėjo atleisti iš darbo ieškovės pagal DK 129 str.

II.           Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-11-22 sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 216-219). Nurodė, kad aplinkybių, kad ieškovė dėl darbdavio kaltės negalėjo įgyti  reikalaujamos kvalifikacijos, ieškovė neįrodė (CPK 178 str.). Nurodė, kad VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninė, kartu su kitomis, aukščiau nurodytomis ligoninėmis, kaip juridinis asmuo, buvo reorganizuojamas, panaikinant  tam tikrus skyrius ir juose buvusius etatus, ir šie struktūriniai pertvarkymai  negali būti vertinami  formaliu juridinių asmenų apjungimu  DK 138 straipsnio prasme. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ji galėjo dirbti gydytoju asistentu, funkcinės diagnostikos  kabinete, atmestini, nes iš rašytinių atsakovo pateiktų įrodymų nustatyta, kad tokių laisvų pareigybių  pas atsakovą nebuvo. Taip pat nurodė, kad įvertinus byloje surinktus įrodymus, konstatuotina, kad atsakovas nepažeidė įstatymo, todėl nėra pagrindo ieškovės ieškinį tenkinti, nes atsakovas dėl realių struktūrinių pokyčių, dėl kurių neliko ieškovės pareigybės, atsisakė ieškovės vykdytų darbinių funkcijų, įvertinęs, kad ieškovės, neturint jai reikalaujamos  profesinės specializacijos, negalima perkelti jos sutikimu į kitą darbą. Nurodė, kad atsakovas neprašė  taikyti Lietuvos Respublikos DK 297 str. nustatyto 1 mėnesio ieškinio senaties termino, todėl nepasisakytina dėl ieškovės prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė R. P. apeliaciniu skundu (b.l. 222-227) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais, įvardijamų Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. kovo 12 d. direktyvą 2001/23/EB (toliau - Direktyva) 4 straipsnio 1 dalyje, kaip galimų pagrįstų atleidimo priežasčių, Atsakovės įstaigoje nebuvo. Taip pat nurodo, kad šiuo atveju Atsakovo įstaigoje ir buvusioje Ieškovės darbovietėje vyko tokio pobūdžio reorganizavimas, kuris pagal įstatymą (DK 138 straipsnio 1 dalį) galėjo būti pagrįsta priežastimi nutraukti darbo santykius su Ieškove, todėl šiuo pagrindu Ieškovės atleidimas iš darbo pripažintinas nepagrįstu. Mano, kad 2011-04-28 įsakymu (b.l. 48-68) patvirtintas etatų sąrašas, jo dalyje, kuria panaikinta Ieškovės turėto gydytojos vaikų neurologės 0,5 etato, yra neteisėtas, kadangi prieštarauja dalininkų sprendimui (b.l. 40 - 42) ir reorganizavimo sąlygoms (b.l. 170 -189). Nurodo, kad įspėjimą dėl atleidimo iš darbo Vaiko raidos centre yra gavusi galimai vienintelė Ieškovė, nes byloje nėra jokių rašytinių įrodymų apie įspėjimų įteikimą kitiems Vaiko raidos centro darbuotojams. Taip pat nurodo, kad Ieškovė neįgijo socialinio pediatro sertifikato tik todėl, kad būtent pati Vaiko raidos centro vadovė, kuri, būdama asmeniškai atsakinga už minėtų socialinės pediatrijos kursų Vilniaus universitete komplektavimą, sąmoningai nesiuntė Ieškovės į mokymus šiam sertifikatui įgyti. Prašo apklausti liudytoja gyd. J. P. dėl pavaldžios darbuotojos nesiuntimo į jos organizuojamus mokymus. Taip pat nurodo, kad dalininkai nepatvirtino struktūrinių ir kitų pertvarkymų, tai paneigiančių įrodymų byloje nepateikta, todėl darbo sutarties nutraukimas su Ieškove turi būti pripažintinas neteisėtu. Nurodo, kad dėl 0,5 gydytojo vaikų neurologo etato naikinimo buvo nuspręsta net nesant dalininkų sprendimo ir reorganizavimo sąlygų, todėl 2012-04-07 administracijos atstovų pasitarimo sprendimai, kaip prieštaraujantys vėlesniems dalininkų sprendimams atitinkamoje dalyje, pripažintini neteisėtais. Nurodo, kad byloje taip ir nenustatyta, kada konkrečiai priimtu ir kokio turinio sprendimu „panaikinta” Ieškovės pareigybė ir nuo kada tai galimai įsigaliojo. Taip pat nurodo, kad pas atsakove dirba daug teisininkų personalo srityje, todėl advokato samdymas šioje byloje yra perteklinis atstovavimas, todėl advokato išlaidos priteistos nepagrįstai.

Atsiliepimu (b.l. 230-234) į apeliacinį skundą atsakovas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teisės aktai nenumato reikalavimo reorganizavimo sąlygose aptarti darbuotojų darbinių santykių tolimesnę eigą. Nurodo, kad vykusios reorganizacijos pasekmėje darbo santykiai buvo nutraukti ne tik su apeliante R. P., bet ir su kitais darbuotojais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki reorganizacijos apeliantės darbo vieta buvo Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Vaikų raidos centre, kurio teisinis statusas buvo nurodytos ligoninės filialas. Po reorganizacijos minimo filialo visiškai neliko, pertvarkytas į skyrių, neturinčiu jokių juridinių teisių, dalį funkcijų perduodant kitiems padaliniams, atsisakant dalies funkcijų. Nurodo, kad apeliantė nenurodo, kuo pasireiškė nacionalinės ir tarptautinės teisės prieštaravimai, taip pat ir kuo pasireiškė nepagrįstas etatų sąrašo keitimas, struktūriniai pertvarkymai, todėl nėra galimybės pasisakyti dėl šių motyvų. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu apeliantė taip pat nepasisakė kuo pasireiškė jos nuomone neva tai neteisėtas pastarosios atleidimas iš darbo. Taip pat nurodo, kad šiuo atveju kompetentingo subjekto sprendimas dėl struktūrinių pertvarkymų ir įtakojo, kad šių veiksmų pasekmėje iš viso nebeliko pareigybės, kurią dirbo ieškovė R. P.. Nurodo, kad šiuo atveju iki reorganizacijos apeliantė dirbo Bendrajame skyriuje gydytoja neurologe. Šiose pareigose nėra reikalavimo, kad gydytojas, apart reikiamos licencijos, turėtų ir socialinio pediatro sertifikatą. Apeliantė tokio sertifikato ir neturėjo. Nurodytas sertifikatas reikalingas gydytojams, dirbantiems vaikų raidos ankstyvosios reabilitacijos skyriuje, kuris išliko ir po reorganizacijos, šiame skyriuje dirbantys gydytojai minimus sertifikatus turėjo ir turi. Šis reikalavimas yra nustatytas Sveikatos apsaugos ministro 2000-12-14 įsakymu. Nurodo, kad apeliantė reikalavimo iškviesti liudytoja J. P. neteikė pirmosios instancijos teisme, todėl nėra pagridno ją kvieti apeliacinės instancijos teisme. Taip pat nurodė, kad advokatui už suteiktas paslaugas priteista ženkliai mažesnė suma, nei rekomenduojami advokatų apmokėjimo įkainiai. Taip pat nurodo, kad įstatymai suteikią subjektams teisę pavesti savo interesus teisme atstovauti advokatams.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.) ir CPK 327 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytų pagrindų patikrinimas. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo.

Ieškovė buvo atleista vadovaujantis DK 129 str. 1 d. darbdavio iniciatyva nuo 2012-02-20 atsakovo 2012-02-13 įsakymo Nr. P-79 pagrindu (b.l. 106).

Apeliantė apeliaciniame skunde buvo nurodžiusi prašymą vertinti, ar nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas dėl būtinumo apklausti liudytoją gyd. J. P. apie aplinkybes susijusias su kvalifikacijos kėlimu, nes  šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, papildomu prašymu apeliantė prašo išreikalauti duomenis apie ieškinio nagrinėjimo metu buvusį ir šiuo metu esantį laisvą gydytojo vaikų neurologo laisvą etatą, apie kurį atsakovas nutylėjo.

Kolegija vadovaudamasi CPK 314 str., 322 str. atmeta prašymą dėl žodinio nagrinėjimo bei naujų įrodymų išreikalavimo, nes duomenys apie laisvus etatus byloje buvo išreikalauti į bylą. Tai, jog atsakovas nutylėjo informaciją apie laisvus etatus apeliantė grindžia ir nurodo remdamasi tik buvusių kolegų pasakymu, jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų pagrįsti šiuos apeliantės argumentus, ji nenurodo ir nepateikia. Be to, kolegija mano, jog nėra pagrindo kviesti liudytoją J. P., nes aplinkybės apie apeliantės kvalifikacijos kėlimą buvo analizuojamos ir vertinamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išreikalavo duomenis apie tai, ar 2008-2001 buvo organizuojama socialinės pediatrijos dalyko programa, ar šia tema kelti profesinę kvalifikaciją nurodytu laikotarpiu kreipėsi ieškovė. VU Medicinos fakultetas nurodė, kad socialinės pediatrijos kursas buvo organizuojamas 2008-2011 metų laikotarpiu, tačiau ieškovės paraiškos dalyvauti nebuvo gauta (b.l. 132, 135). Šios aplinkybės apeliantei byloje buvo žinomos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau prašymo susijusio su minėtomis aplinkybėmis, tame tarpe ir J. P., kaip liudytojos, apklausimo apeliantė neteikė. Pažymėtina, kad apeliantė buvo atstovaujama kvalifikuoto teisininko. Apeliantei buvo žinoma, jog atsakovas ginčija aplinkybes, jog ji ketino kelti kvalifikaciją, tačiau vadovė sąmoningai nesiuntė jos į mokymus, todėl nėra pagrindo teigti, jog būtinybę apklausti liudytoją iškilo tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.

DK 138 straipsnyje nustatyta, kad įmonės, įstaigos, organizacijos savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius (straipsnio 2005 m. gegužės 12 d. redakcija, aktuali ieškovės atleidimo iš darbo metu). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad DK 138 straipsnio normos 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188 padaryto pakeitimo tikslas – įgyvendinti 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvą Nr. 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos taikytinos tik tiems darbuotojams, kuriuos su darbdaviu darbo santykiai sieja įmonės, verslo ar jų dalies perdavimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. v. UAB „Kalvarijų turgus“ ir UAB „Šnipiškių ūkis“, bylos Nr. 3K-3-8/2012).

Byloje nustatyta, kad apeliantė įspėjimą apie atleidimą iš darbo gavo 2011 m. gegužės 04 d.; iš darbo atleista nuo 2012 m. vasario 20 d. pagal DK 129 str. 1 d. dėl atsakovo įvykdytų struktūrinių pertvarkymų.  Viešosios įstaigos, kurioje dirbo ieškovė, veikla buvo nutraukta nuo 2011-05-01, VšĮ Vilniaus Universiteto Vaikų ligoninės visuotino dalininkų susirinkimui 2011-04-13 priėmus sprendimą reorganizuoti VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninę, VšĮ Respublikinės tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinės ligoninę ir VšĮ Valstybinį patologijos centrą prijungimo būdu, o VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialų Druskininkų „Saulutė“, Valkininkų „Pušelė“ ir Vaiko raidos centro veiklos buvo nutrauktos.

Apeliantė nurodo, kad minėti pertvarkymai negalėjo būti teisėtu pagrindu atsakovui nutraukti su ja darbo sutartį.

Kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų – 2011-05-01 sprendimo dėl reorganizavimo, 2011-04-12 LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymo (b.l. 40-45), reorganizavimas buvo inicijuotas ir vykdomas LR Vyriausybės sprendimu, t.y. struktūriniai pakeitimai buvo sąlygoti ne paties atsakovo iniciatyva. Tokiu būdu kolegija neatsižvelgia į apeliaciniame skunde nurodytą teismų praktiką, nes nesutampa bylų faktinės aplinkybės. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės, kartu su kitomis aukščiau įvardintomis ligoninėmis, reorganizavimas, panaikinant tam tikrus skyrius ir juose buvusius etatus, reorganizavimas negali būti vertinamas formaliu juridinių asmenų apjungimu DK 138 str. prasme. Nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgta į tai, jog reorganizacija buvo vykdoma specialių subjektų, t.y. viešųjų įstaigų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, todėl reorganizavimo būdu buvo siekiama perskirstyti darbines darbuotojų funkcijas tikslu, kad jos nesidubliuotų ir būtų pasiektas reorganizavimo tikslas, numatytas reorganizavimo sąlygose. Pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktą biudžetinės įstaigos vadovas turi užtikrinti racionalų ir taupų įstaigos lėšų bei turto naudojimą. Pagal reorganizavimo sąlygas reorganizuojamų įstaigų vadovams buvo suteiktos visos teisės tolesnei veiklai vykdyti. Pažymėtina, kad reorganizavimo sąlygose nebuvo aptariama dėl visų darbuotojų darbo santykių tęstinumo. Buvo nurodyta bendro pobūdžio nuostata, jog darbo santykiai tęsiasi, tačiau konkrečių sąlygų bei įpareigojimo išsaugoti visas darbo vietas sąlygos nenurodė. Pažymėtina, kad tai nebūtų racionalu ir prieštarautų paties reorganizavimo prijungimo būdu prigimčiai, kuomet siekiama ekonomiškumo tikslais, perskirstyti darbines funkcijas, atlikti struktūrinius pakeitimus, kas sąlygoja darbuotojų skaičiaus mažinimą. Todėl kolegija nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstaigoje vykdyti struktūriniai pertvarkymai buvo neteisėti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad DK 138 straipsnio aiškinimo ir taikymo prasme pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas.

Apeliantė kelia klausimą, jog nebuvo analizuota ir vertina, ar pagrįstai buvo panaikintas jos etatas. Iš byloje esančio 2011-04-28 įsakymo (b.l. 48-68), kuriuo patvirtintas naujas etatų sąrašas, matyti, jog apeliantės pareigybės neliko. Sprendimą dėl etatų patvirtinimo priėmė kompetetingas tą padaryti subjektas, t.y. Vaikų ligoninės, VšĮ VUL SK filialo direktorius 2011-04-28 įsakymu. Apeliantė nurodo, kad šis aktas prieštarauja dalininkų sprendimui dėl įstaigų reorganizavimo. Kolegija atmeta šį apeliantės argumentą kaip nepagrįstą. Reorganizavimo sąlygose nebuvo nurodyta, kad sprendimai dėl naujo juridinio asmens veiklos, konkrečių struktūrinių pakeitimų turi būti priimami tik visų dalininkų pritarimu. Byloje nėra duomenų, jog priimtas įsakymas dėl apeliantės etato panaikinimo būtų neteisėtas ar priimtas pažeidžiant norminius aktus, todėl  nurodo, kad apeliantės argumentai nėra pagrįsti.

Apeliantė ginčija sprendimą nurodydama, jog Vaiko raidos centro vadovė sąmoningai nesuteikė jai galimybės kelti kvalifikaciją ir tai patvirtina išankstinę atsakovo nuostatą atleisti ją iš darbo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog ji ketino kelti kvalifikaciją, o kvalifikacijos kėlimu susirūpino tik gavusi įspėjimą dėl atleidimo. Kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visas aplinkybes, susijusias su apeliantės kvalifikacijos kėlimu ir padarė teisingą išvadą, jog kvalifikacijos kėlimu ieškovė susirūpino tik esant įspėjimui dėl atleidimo iš darbo. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jų nekartoja. Apeliantė tik apeliacine skunde nurodė, kad aplinkybes dėl kvalifikacijos kėlimo įrodinėtų J. P. parodymais, tačiau tokio prašymo ji nebuvo pateikusi pirmosios instancijos teisme, taip pat konkrečiai nenurodė, kokias aplinkybes patvirtintų ar paneigtų liudytoja. Be to, minėtos aplinkybės buvo teismo išsamiai aptartos ir pagrįstos rašytinais įrodymais byloje.

Apeliantė nurodė, kad etatų sąrašo pakeitimai atsakovo buvo susieti ne su pareigybėmis, o su konkrečiomis pavardėmis. Atsakovas neįrodė, jog struktūriniai pertvarkymai buvo realūs. Kolegija atmeta apeliantės argumentus kaip nepagrįstus, nes byloje esanti medžiaga patvirtina, jog struktūriniai pertvarkymai buvo įvykdyti realiai (b.l. 40-42,170-189). Tai, kad darbo krūviai buvo sumažėję ir tai sąlygojo struktūrinius pertvarkymus, patvirtina ir gydytojų darbo apskaitos žiniaraštis (b.l. 199-210).  Taip pat atmestini apeliantės argumentai dėl to, kad teismas turėjo vertinti, ar įspėjimą dėl atleidimo iš darbo gavo vienintelė atsakovė. Kolegija nurodo, kad byloje ginčas buvo sprendžiamas ir vertinamos aplinkybės susijusios su ieškovės atleidimo iš darbo aplinkybėmis, todėl visų atsakovo darbuotojų darbo santykių tęstinumo pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti ir tikrinti. Taip pat nepagrįsti apeliantės argumentai, jog pasinaudojant įstaigos prijungimo būdu, realiai atsakovas siekė atleisti konkrečiai ją,

nes byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas siekė ir ėmėsi konkrečių veiksmų prieš ieškovę ir ketino ją atleisti dėl kitų, nei nurodyta įsakyme dėl atleidimo,  priežasčių. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo aplinkybes, susijusias su ieškovės pirmumo teise būti paliktai dirbti, tačiau pagrįstai nurodė, jog pirmumo teisės ieškovė neturėjo. Pažymėtina, kad net ir galiojant drausminėms nuobaudoms ieškovės atžvilgiu, atsakovas nesiėmė veiksmų jos atleisti dėl minėtų nuobaudų.

Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsireikalavo ir įvertino duomenis apie esamus ir ieškovės atleidimo metu buvusius laisvus etatus (b.l. 48-85, 120-121, 122, 165-168). Todėl apeliantės argumentai, jog teismas šių aplinkybių netyrė ir reikia pakartotinai reikalauti minėtus duomenis, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantė nurodo, kad advokato išlaidos atsakovo naudai priteistos yra nepagrįstai, nes atsakovas būdamas stipresnė ginčo šalis ir turėdamas savo personalo ir teisės skyriuje net 8 darbuotojus, dar papildomai sudarė atstovavimo sutartį su advokatu, kas realiai yra perteklinis atstovavimas. Kolegija nurodo, kad CPK 51 str. nustato asmenų teisę vesti bylą per atstovus, todėl vien tai, jog atsakovas yra juridinis asmuo ir turi darbuotojus, turinčius teisinį išsilavinimą, negali būti pagrindu riboti asmeniui teisę turėti atstovą byloje dar ir advokatą. Iš byloje pateiktų duomenų, matyti, kad byloje atsakovą atstovavo advokatė O. V., kuri rengė atsiliepimą į ieškinį bei atstovavo atsakovą teisme, todėl kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo priteista 2400 Lt suma yra pagrįsta ir atitinkanti protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei neviršijanti rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų sumų.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo ginčą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės atsakovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Atsakovas pateikė prašymą priteisti jam 2100 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų  apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus bei prašymą. Tačiau kolegija pripažįsta, jog prašomos bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduotinų priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį ir jas sumažina iki 1200 Lt.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 1200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, Vaikų ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas, į.k. 302620298, naudai.

Teisėjai                                                                                                Rūta Veniulytė-Jankūnienė                                          

                                                                                                            Neringa Švedienė

                                                                                                            Alvydas Barkauskas