Civilinė byla Nr. e2A-1055-775/2026

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14963-2025-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.26;

2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.1; 3.3.1.19.3

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 28 d. 

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Edita Šliumpienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gevara“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, OSAÜHING STABILNOST

Teismas

n u s t a t ė : 

1.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

2.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Birštonos mineraliniai vandenys ir Ko“ (toliau – ieškovė) prašė priteisti iš atsakovės UAB „Gevara“ (toliau – atsakovė) 2 217,61 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pareiškimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2024 m. lapkričio 6 d. krovinių pervežimo platformoje „www.freidesk.com“ šalys sudarė pervežimo sandorį Nr. FDO-24K204530 (toliau – sandoris) bei šį pervežimą lydinčius dokumentus: sąskaitą faktūrą Nr. BMV0069781, kokybės atitikties deklaraciją Nr. BMV0069781, prekių sąrašą („packing list“) Nr. BMV0069781 ir CMR. Sąskaitoje faktūroje Nr. BMV0069781 (toliau – sąskaita) nurodomas transportuojamos produkcijos kiekis, prekės pavadinimas, brūkšninis kodas, partijos numeris, galiojimo data, kaina. Visus šiuos dokumentus pervežimui vykdyti priskirtos atsakovės transporto priemonės Nr.140BXC/731YLD (toliau – transporto priemonė, vilkikas) vairuotojas naudojo kaip lydinčius pervežimo metu. Krovinys turėjo būti pristatytas į „Eugesta Eesti OÜ“ sandėlius, esančius Estijos Respublikoje. „Eugesta Eesti OÜ“ 2024 m. lapkričio 8 d. pateikė pranešimą, kuriame nurodyta, jog atsisako priimti prekes pagal lydinčius dokumentus ir sąskaitą, kadangi iš transporto priemonės sklinda stiprus pašalinis kvapas, be to, minėtos transporto priemonės vairuotojas prieš iškrovimą tiesiogiai purškė neaiškios sudėties purškalą ant puspriekabėje esančių maisto prekių t. y. vandens. Tokį transporto priemonės vairuotojo elgesį užfiksavo įmonės „Eugesta Eesti OÜ“ sandėlio vidaus kameros. Ieškovė vilkiką su prekėmis pagal pervežimą nukreipė į vidaus sandėlį, esantį adresu Viečiūnai, Neravų g.100, t. y. krovinys buvo grąžintas ieškovei, „Eugesta Eesti OÜ“ atsisakius jį priimti. Ieškovė pasitelkė nepriklausomą vertintoją, atliko produkcijos mėginių paėmimą ir išsiuntė į nepriklausomą tyrimų laboratoriją. Apie aplinkybę, kad iki tol, kol atvyks minėtas nepriklausomas vertintojas, vilkikas lieka sandėlio teritorijoje, 2024 m. lapkričio 13 d. buvo informuotas ir pakviestas dalyvauti vertinimo procese atsakovės vadybininkas. 2024 m. lapkričio 14 d., dalyvaujant antstoliui, buvo užfiksuota krovinio būklė bei paimti mėginiai tyrimui atlikti. 2024 m. lapkričio 18 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija pateikė cheminių tyrimų protokolus, kuriuose nustatyta, kad ant transporto priemonės viduje buvusios produkto partijos Nr. RE555 termoplėvelės jaučiamas stiprus, o ant etiketės vidutinis kvapas. Ieškovės teigimu, dėl šios priežasties produkcija negalėjo būti realizuojama, todėl 17 022 vnt. skirtingos rūšies buteliukų vandens, vadovaujantis atlikto tyrimo išvadomis, buvo nuspręsta utilizuoti. Dėl to, kad atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, ieškovė patyrė 5 217,61 Eur žalą, kurią sudaro: produkto savikaina – 2 820,88 Eur, antstolio paslaugos – 400 Eur, tyrimų siuntimas ir atlikimas laboratorijoje – 127,68 Eur, prekių iškrovimas ir sandėliavimas – 664,04 Eur; krovinio utilizavimas – 1 205,01 Eur, pervežimo sandoris – 730 Eur. Ieškovė patikslino, kad į bylą pateikta sąskaita už sandėliavimą ir iškrovimą, nors joje nurodoma, kad ji yra išrašyta už vasario mėnesį, tačiau apima visą laikotarpį. Atsakovė 2025 m. balandžio 9 d. atlygino 3 000 Eur. Žala turi būti atlyginta visiškai, todėl ieškovė prašo atsakovei taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti iš atsakovės 2 217,61 Eur žalos atlyginimą.

4.       Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji ieškovei sumokėjo 3 000 Eur, kurią sutiko mokėti faktinis vežėjas OSAÜHING STABILNOST, ir neprašė užmokesčio pagal užsakymą už pervežimą. Taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad nebuvo galima nustatyti, jog priemonė netinkama vežimui, prieš EU BROKER, UAB pakraunant krovinį vežimui. Atsakovės teigimu, ieškovės prašomi priteisti nuostoliai yra priežastiniu ryšiu susiję su pačios ieškovės / EU BROKER, UAB neveikimu. Į bylą pateiktas EU BROKER, UAB komercijos direktoriaus, kuris pats tiesiogiai nedalyvavo krovinio pakrovime, raštiškas paaiškinimas apie įprastas krovinių pakrovimo aplinkybes, kurios nėra susijusios su konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju, yra netiesioginis įrodymas. Šiuo atveju egzistuoja mišri tiek ieškovės, tiek atsakovės kaltė, kadangi žalos kilimą sąlygojo ir pačios ieškovės aplaidumas. Be to, į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys visišką krovinio nuvertėjimą, su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad pažeidimai buvo susiję su pakuote, o aplinkybė dėl būtinybės krovinį utilizuoti, nepabandžius realizuoti, neįrodyta. Ieškovės nebuvo prašoma sumokėti 730 Eur už pervežimą, todėl ši suma už pervežimą nepagrįstai nurodoma ieškinio reikalavimuose. Antstolio paslaugos (krovinio būklės nustatymas ir mėginių paėmimas), kurių vertė 400 Eur, šiuo atveju perteklinės, kadangi visame tame procese dalyvavo ieškovės kokybės skyriaus vadovė, tai ji galėjo paimti mėginius, be to, byloje iš esmės remiamasi ne antstolio konstatuotomis faktinėmis aplinkybėms, o Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos išvadomis. Ieškovė turėjo teisę samdyti antstolį faktinėms aplinkybėms konstatuoti, tačiau šių išlaidų naštą perkelti atsakovei būtų neteisinga. Tyrimo siuntimas ir atlikimas laboratorijoje – 127,68 Eur, šioje dalyje taip pat ne visos išlaidos pagrįstos, pvz. modeliavimo paslauga, kuris šiuo atveju nebuvo reikalinga, pakako kvapo nustatymo. Svarbu ir tai, kad kvapas buvo nustatytas tik ant etiketės, todėl ieškovė šią produkciją galėjo realizuoti antrinėje rinkoje, tačiau antrinėje rinkoje atsisakyta parduoti, kaip nurodė pati ieškovė, siekiant nesigadinti reputacijos. Ieškovė nesiėmė visų priemonių kilusiai žalai sumažinti, pvz. galėjo perklijuoti etiketes. Šiuo atveju reikėjo įvertinti krovinio nuvertėjimą, tačiau duomenų, patvirtinančių, kiek krovinys vertas po jo sugadinimo, byloje nėra. Byloje nėra ir tokios išvados, kad krovinys buvo sugadintas visiškai. Be to, neaišku, kodėl krovinys buvo utilizuotas tik po keturių mėnesių. Visuotinai žinoma, kad kvapas laikui bėgant gali išsivėdinti ir išnykti, prieš utilizavimą to kvapo galėjo jau ir nebebūti. Prekių iškrovimas ir sandėliavimas – 664,04 Eur, šios išlaidos taip pat laikytinos perteklinėmis, kadangi, jei ieškovė traktavo, kad krovinys sugadintas ir būtina jį utilizuoti, tai galėjo būti padaroma iškart, nereikėjo laukti keturis mėnesius ir tokiu būdu didinti sandėliavimo išlaidas. Utilizavimo suma, nepaisant to, kad apskritai nebuvo poreikio utilizuoti, taip pat laikytina per didele, iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovė buvo gavusi ir mažesnės kainos pasiūlymą dėl utilizavimo, tačiau pati nusprendė sandėliuoti ir vėliau utilizuoti už didesnę kainą. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė krovinio perdavimo vežėjui metu nebūtų galėjusi įvertinti transporto priemonės tinkamumo ir joje buvusio kvapo, krovinys buvo vežtas tiesiogiai, be perkrovimų. Atsakovė pažymėjo, kad atlyginant 3 000 Eur žalą, nebuvo detalizuojama, kokias konkrečiai ieškovės išlaidas ši suma padengia, ši suma buvo geranoriškai sumokėta, siekiant išvengti ginčų ateityje. Be to, šiuo atveju turėtų būti taikomos ne Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, o 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija), kurioje numatyta griežtoji atsakovės atsakomybė, todėl šiuo atveju pakanka nustatyti, kad krovinį vežėjas priėmė, o jeigu krovinys buvo sugadintas, tai vežėjo atsakomybė tokiais atvejais preziumuojama. CMR konvencijos 27 straipsnyje numatytos 5 procentų metinės palūkanos dėl krovinio sugadinimo, o ne 6 procentų, kaip prašoma ieškinyje.

5.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų OSAÜHING STABILNOST (toliau – trečiasis asmuo), nurodė, kad atsakovė jį pasitelkė krovinio gabenimui į Estiją. Vienintelis dokumentas, kurį atsakovė pateikė, buvo CMR važtaraštis. Atsakovė užsakė standartinę tentinę transporto priemonę, kuri naudojama įvairių rūšių kroviniams vežti. Prieš šį ginčo pervežimą transporto priemonė buvo naudota geležinkelio pabėgiams, turintiems stiprų kvapą, gabenti. Atsakovė buvo informuota apie tai, kad gali būti likęs ankstesnio krovinio kvapas, tačiau atsakovė jokių pretenzijų dėl to neturėjo ir žodžiu patvirtino, jog tai nėra problema, kadangi vežama produkcija yra hermetiškai uždaryta plastikiniuose buteliukuose, kurie papildomai apvynioti polietileno plėvele. Po krovinio pakrovimo atsakovė susisiekė su vairuotoju ir teiravosi apie pakrovimo eigą. Vairuotojas informavo, kad prekės pakrautos sėkmingai, jokių pastabų negauta. Šio pokalbio metu atsakovės atstovas nerimavo dėl transporto priemonėje likusio kvapo, todėl, atvykęs į vietą, vairuotojas bandė pagerinti kvapą, įpurkšdamas nedidelį kiekį dezodoranto, tačiau netrukus suprato, jog tai daryti nėra būtina ir šiuos veiksmus nutraukė. Atvykus nurodytu adresu, įmonės atstovai pareiškė pretenzijas dėl kvapo priekaboje, tačiau nebuvo jokių matomų nuosėdų ant butelių. Atsakovė paprašė atlyginti 5 110 Eur žalą. Veikdamas sąžiningai, trečiasis asmuo sumokėjo 3 000 Eur, o atsakovė neigia bet kokią savo atsakomybę dėl susidariusios situacijos, be to, neatsiskaitė už pervežimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 980,56 žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2025 m. birželio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 868,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą ieškinio dalį nusprendė atmesti.

7.       Teismas nurodė, kad šalys sudarė sutartį dėl tarptautinio vežimo (Lietuva – Estija) kelių transporto priemonėmis už užmokestį, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir abi iš jų yra Konvencijos narės, todėl šiuo atveju šalių ginčui spręsti taikė CMR konvencijos nuostatos.

8.       Teismas pažymėjo, kad CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, be kita ko, vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Pagal kasacinio teismo praktiką vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012).

9.       Kai šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2014). Taigi šiuo atveju visa atsakomybė tenka atsakovei – vežėjai UAB „Gevara“.

10.       Atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovė krovinio perdavimo vežėjui metu turėjo įvertinti transporto priemonės tinkamumą ir joje buvusį kvapą, o to nepadariusi, turi prisiimti dalį atsakomybės. CMR 17 straipsnio 4 dalies c punkte ir 5 dalyje numatyta, kad vežėjui tenkanti atsakomybė gali būti apribojama tokia dalimi, kuria krovinio pakrovimas sąlygojo nuostolių atsiradimą.

11.       Teismas nustatė, kad ieškovės atstovas dalyvavo pakraunant krovinį, tačiau jokio kvapo tuo metu nejuto. Šiai aplinkybei pagrįsti į bylą buvo pateiktas raštiškas EU BROKER, UAB komercijos direktoriaus paaiškinimas, kuriame nurodoma, kad puspriekabės pakrovimo metu joks išskirtinai stiprus kvapas nebuvo juntamas, be to, pažymėta, kad tą dieną buvo vėjuota (t. 1, b. l. 37). Jokia žyma važtaraštyje apie tai, kad puspriekabėje yra jaučiamas stiprus kvapas, nė vieno iš pakrovime dalyvavusių asmenų nepadaryta, duomenų, kurie patvirtintų tą aplinkybę, jog akivaizdus kvapas jautėsi būtent pakrovimo metu, išskyrus trečiojo asmens, kuris šioje byloje laikytinas suinteresuotu asmeniu, paaiškinimus, byloje nėra. Be to, šalių į bylą pateikti įrodymai nesuponuoja išvados, kad krovinio sugadinimą nulėmė kitos, su atsakove, kaip vežėja, nesusijusios priežastys. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad nėra pagrindo remiantis CMR 17 straipsnio 4 dalies c punktu, spręsti dėl dalinės atsakomybės taikymo.

12.       Jeigu vežėjo atsakomybei taikomas CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas, tai jo civilinės atsakomybės prievolei atsirasti pakanka dviejų reikšmingų aplinkybių – byloje turi būti nustatytas žalos faktas ir nuostolių dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013). 

13.       Viena prielaidų vežėjo kaltei preziumuoti ir jo atsakomybei taikyti turi būti nustatytas faktas, kad krovinys sugadintas vežimo metu, t. y. nuo jo priėmimo vežti iki perdavimo gavėjui momento. Ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja krovinio pažeidimai ir jie atsirado krovinio pervežimo metu, nėra (CPK 178 straipsnis, CMR konvencijos 18 straipsnis). Tai, teismo vertinimu, be kita ko, patvirtina ir ta aplinkybė, kad atsakovė dar ikiteisminėje ginčo stadijoje atlygino dalį žalos, t. y. 3 000 Eur, kuriuos sumokėjo faktinis vežėjas (jo draudikas). Kaip galima suprasti iš šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų, esminis ginčas kilo dėl atlygintinos žalos dydžio.

14.       Vertindamas ieškovės prašomą priteisti žalos dydį, teismas rėmėsi CMR konvencijos 23 straipsnio 1–2 dalimis, 4 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo praktika. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad krovinio savikaina buvo 2 820,88 Eur, nėra, tačiau keliamas klausimas, ar po jo sugadinimo krovinys tapo visiškai bevertis, ir ar buvo būtina jį utilizuoti.

15.       Siekdama pagrįsti reikalavimus šioje dalyje, ieškovė su ieškiniu pateikė Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus 2024 m. lapkričio 18 d. cheminių tyrimų protokolus Nr. Ch 11914/2024 ir Nr. Ch 11915/2024. Cheminių tyrimų protokole Nr. Ch 11914/2024 nurodyta, kad pristatyti du blokai po 6 vnt., produkcija paimta iš transporto priemonės Nr. 140BXC, puspriekabės valstybinis Nr. 731YLD vidaus, plombos nepažeistos, nustatyta, kad jaučiamas stiprus kvapas ant termoplėvelės ir vidutinis kvapas ant etiketės, kvapo ant kamštelio ir PET butelio nėra. Cheminių tyrimų protokole Nr. Ch 11915/2024 nurodyta, kad mėginys paimtas iš gatavos produkcijos sandėlio, kiekis 6 vnt. x 1,5 l, nustatyta, kad vos juntamas kvapas jaučiamas tik ant etikečių.

16.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (redakcija galiojanti nuo 2024 m. gruodžio 13 d.) 4 straipsniu, Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnyje įtvirtintais kriterijais ir Reglamento (EB) Nr. 1935/2004 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais kriterijais. Ieškovė yra įmonė, užsiimanti mineralinio vandens gamyba, kuriai taikytinos nurodytos nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės normos, reglamentuojančios maisto tvarkymo subjektų pareigas ir atsakomybę. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą visi maisto tvarkymo subjektai privalo imtis tokių priemonių, kurių visuma užtikrintų, kad jo į rinką teikiamas maistas būtų saugus.

17.       Įvertinęs 2024 m. lapkričio 18 d. cheminių tyrimų protokoluose Nr. Ch 11914/2024 ir Nr. Ch 11915/2024 konstatuotas aplinkybes, į kvapo atsiradimo priežastis (kvapą sąlygojo prieš tai ta pačia transporto priemone gabenti geležinkelio pabėgiai) bei krovinio pobūdį, teismas sprendė, kad kilus objektyviai pagrįstų abejonių dėl maisto produktų, šiuo atveju mineralinio vandens, saugumo, ieškovė pagrįstai neteikė jo į rinką ir nusprendė utilizuoti. Todėl atsakovės poziciją, kad ieškovė tokiomis aplinkybėmis mineralinį vandenį galėjo realizuoti antrinėje rinkoje, vertino kaip stokojančią pagrįstumo.

18.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad ieškovė pagrindė prašomos priteisti žalos dydį dalyje dėl 2 820,88 Eur produkto savikainos. Taip pat teismas kaip pagrįstas vertino tyrimų siuntimo ir atlikimo laboratorijoje išlaidas – 127,68 Eur, kadangi šio tyrimo atlikimas buvo objektyviai būtinas siekiant nustatyti krovinio sugadinimo faktą.

19.       Ieškovė taip pat prašė priteisti išlaidas už antstolio paslaugas – 400 Eur; prekių iškrovimo ir sandėliavimo išlaidas – 664,04 Eur; krovinio utilizavimo išlaidas – 1 205,01 Eur; pervežimo pagal sandorį Nr. FDO-24K204530 išlaidas – 730 Eur.

20.       Šiuo atveju iš į bylą pateikto antstolio Sauliaus Virbicko 2024 m. lapkričio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo teismas nustatė, kad antstolis užfiksavo mėginių, kurie buvo teikiami tyrimui, paėmimo procesą, tačiau pats žalos faktas nėra grindžiamas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Ieškovė nurodė, kad jos sprendimu buvo pasitelktas nepriklausomas vertintojas, atlikęs produkcijos mėginių tyrimą. Apie šį sprendimą buvo informuotas atsakovės vadybininkas ir pakviestas dalyvauti vertinimo procese. Dėl šių ieškovės nurodytų aplinkybių ginčo bylos nagrinėjimo metu nekilo, todėl teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad šiuo atveju antstolio pasitelkimas faktinėms aplinkybėms konstatuoti nebuvo būtinas, todėl ieškovės šioje dalyje patirtas išlaidas laikė perteklinėmis, dėl ko jų dengimą turėtų prisiimti pati ieškovė.

21.       Prekių iškrovimo ir sandėliavimo išlaidas, kurios sudaro 664,04 Eur, ieškovė grindė UAB „Dzūkijos arnika“ 2025 m. vasario 28 d. PVM sąskaita–faktūra Serija C Nr. 2615. Minėtoje sąskaitoje yra nurodomos tik sandėliavimo paslaugos už 2025 m. vasario mėnesį, ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad, nors sąskaitoje nurodoma, jog ji yra išrašyta tik už vasario mėnesį, tačiau iš tikrųjų ji apima visą laikotarpį, o už krovos darbus išlaidų priteisti neprašoma. Paklausus, kodėl, jei prekes buvo nuspręsta utilizuoti, jos tiek ilgai buvo sandėliuotos, ieškovės atstovas abstrakčiai paaiškino, jog užtruko visų aplinkybių išsiaiškinimas prieš priimant sprendimą utilizuoti, todėl krovinys buvo sandėliuojamas.

22.       Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pirmiau minėti cheminių tyrimų protokolai Nr. Ch 11914/2024 ir Nr. Ch 11915/2024, kurių pagrindu, kaip galima suprasti, nuspręsta prekes utilizuoti, buvo gauti 2024 m. lapkričio 18 d., jokių duomenų apie tai, kokie papildomi veiksmai, kurie, ieškovės manymu, buvo būtini, siekiant priimti sprendimą dėl prekių utilizavimo, buvo atlikti nuo 2024 m. lapkričio 18 d. iki 2025 m. vasario mėnesio pabaigos, byloje nėra. To teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti ir ieškovės atstovas. Įvertinęs tai, kad 2024 m. lapkričio 13 d. vilkikas grįžo į Lietuvą į ieškovės vidaus sandėlio teritoriją, 2024 m. lapkričio 14 d. buvo paimti mėginiai tyrimui atlikti, 2024 m. lapkričio 18 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija pateikė cheminių tyrimų protokolus, kurių pagrindu buvo padaryta išvada, kad prekės negali būti realizuojamos rinkoje, ir 2024 m. lapkričio 26 d. pateikta pretenzija atsakovei, teismas sprendė, kad nebuvo jokių objektyvių priežasčių krovinį sandėliuoti daugiau nei tris mėnesius, todėl šių išlaidų dengimą perkelti atsakovei nėra pagrindo, kadangi šie nuostoliai tiesiogiai nesusiję su krovinio sugadinimu.

23.       Teismas atkreipė dėmesį, kad iš UAB „Regeneracija“ pasiūlymo matyti, jog pristačius prekes utilizuoti gruodžio pirmąją savaitę, kaina būtų 42 Eur/t, o jei pristatoma vėliau, tai kaina 43 Eur/t. 2024 m. lapkričio 26 d. pretenzijoje, teiktoje atsakovei, nurodoma, kad utilizavimo išlaidos sudaro 1 032 Eur, jos grindžiamos minėtu UAB „Regeneracija“ pasiūlymu. Kaip patvirtina Krovinio važtaraštis Nr. 2025-03-04, krovinys UAB „Regeneracija“ utilizuoti buvo pristatytas tik 2025 m. kovo 4 d., jokios objektyvios priežastys, kodėl krovinys negalėjo būti utilizuotas 2024 m. gruodžio mėnesį, nėra nurodomos. 2025 m. balandžio 2 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra serija REG Nr. 3652 – 1 205,01 Eur (su PVM) sumai. Įvertinęs nurodytą, teismas sprendė, kad ir utilizavimo darbus, nesant dėl to jokios atsakovės kaltės, be pagrindo buvo delsiama atlikti, dėl ko nuo 1 032 Eur iki 1 205,01 Eur padidėjo darbų kaina. Nurodytų argumentų pagrindu, teismo vertinimu, būtų teisinga ir pagrįsta iš atsakovės priteisti ne 1 205,01 Eur, o 1 032 Eur krovinio utilizavimo išlaidas.

24.       Dėl 730 Eur išlaidų už pervežimo pagal sandorį teismas nurodė, kad iš į bylą pateikto 2024 m. lapkričio 6 d. krovinių pervežimo platformoje „www.freidesk.com“ su atsakove sudaryto pervežimo sandorio matyti, jog būtent šio pervežimo kaina buvo 730 Eur, ieškinyje prašoma priteisti žala šioje dalyje nurodoma kaip „pervežimo sandoris Nr. FDO-24K204530 – 730 Eur“. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji neprašė atsakovės užmokesčio už šį pervežimo sandorį ir ieškovės su ja neatsiskaitė, šios aplinkybės neneigė ir ieškovės atstovas, kuris paaiškino, kad ši prašoma priteisti suma yra ne užmokestis atsakovei už pervežimą maršrutu Lietuva – Estija, o už krovinio grąžinimą ieškovei, tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė šias nurodomas išlaidas faktiškai patyrė. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors ieškinio 7 punkte ši suma yra išskiriama, tačiau ieškinio 8 punkte ir ieškinio dalyje, kurioje formuluojami visi reikalavimai, nurodydama žalos sumą, akivaizdu, jog ir pati ieškovė šios sumos neįtraukė į bendrą patirtos žalos dydį, kadangi prašė priteisti 5 217,61 Eur, o ne 5 947,61 Eur, todėl teismas detaliau dėl šios sumos pagrįstumo nepasisakė.

25.       Apibendrinęs kas išdėstyta, teismas sprendė, kad ieškovė pagrindė šias prašomas priteisti sumas: produkto savikaina – 2 820,88 Eur, tyrimų siuntimas ir atlikimas laboratorijoje – 127,68 Eur, krovinio utilizavimas – 1 032 Eur, t. y. 3 980,56 Eur. Tačiau išlaidų už antstolio paslaugas (400 Eur), prekių sandėliavimą (664,04 Eur) ir dalis krovinio utilizavimo išlaidų (173,01 Eur) pirmiau išdėstytų argumentų pagrindu teismas nusprendė nepriteisti. Kadangi atsakovė ieškovei, nedetalizuodama, kurias konkrečias sumas atlygina yra pervedusi 3 000 Eur sumą jos patirtiems nuostoliams atlyginti, teismas padarė išvadą, kad likusi atlygintinos žalos suma sudaro 980,56 Eur.

26.       Vertindamas ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų, teismas vadovavosi CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi bei kasacinio teismo praktika, pagal kurią, tuo atveju, kai tenkinamas vežėjui pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, atlyginimo, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjo priteistinos CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio, t. y. 5 procentų, palūkanos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012; kt.). Todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

27.       Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas nustatė, kad ieškovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 1 139 Eur – ieškinio parengimas (2025 m. gegužės 15 d. PVM sąskaita faktūra IZA Nr. 393 ir 2025 m. gegužės 19 d. mokėjimo nurodymas); 363 Eur – pasirengimas posėdžiui ir atstovavimas (2025 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra IZA Nr. 406 ir 2025 m. liepos 11 d. mokėjimo nurodymas); 363 Eur – pasirengimas teismo posėdžiui ir atstovavimas 2025 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdyje (2025 m. liepos 10 d. PVM sąskaita faktūra IZA Nr. 410 ir 2025 m. liepos 18 d. mokėjimo pavedimas); rašytinių paaiškinimų pateikimas ir pasirengimas ir atstovavimas 2025 m. lapkričio 17 d. teismo posėdyje (363 Eur) – 907,50 Eur (2025 m. spalio 23 d. PVM sąskaita faktūra IZA Nr. 436 ir 2025 m. spalio 23 d. mokėjimo nurodymas), žyminis mokestis – 50 Eur, iš viso 3 185,50 Eur.

61.        Atsakovės į bylą pateiktų rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 60,50 Eur – vertimo išlaidos (2025 m. birželio 12 d. sąskaita faktūra serija Nr. 29502 ir 2025 m. birželio 13 d. mokėjimo nurodymas); susipažinimas su civilinės bylos medžiaga, teismo posėdžio garso įrašo klausymas, atstovavimas 2026 m. sausio 19 d. teismo posėdyje – 907,50 Eur (2026 m. sausio 19 d. mokėjimo nurodymas ir išankstinė PVM sąskaita faktūra), iš viso 968 Eur.

62.        Ieškinys tenkintas 44,22 procentais, atitinkamai 55,78 procentais atmestas. Todėl atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, t. y. į tenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, ir bei į tai, kad šalių prašomos priteisti išlaidos yra tinkamai pagrįstos ir neviršija Rekomendacijose numatytų dydžių, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 1 408,63 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, o atsakovei iš ieškovės priteisė 539,95 Eur bylinėjimosi išlaidų suma. Padarius įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteisė 868,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

28.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas buvo atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                      Apeliantė nesutiko su teismo išvada, kad ji delsė priimti sprendimą dėl krovinio utilizavimo ir taip neva pažeidė pareigą mažinti nuostolius. Ginčo objektas – geriamasis vanduo, kuriam taikomi itin griežti higienos ir saugos standartai. Apeliantė, veikdama kaip atsakinga gamintoja, negalėjo priimti skuboto sprendimo dėl utilizavimo, kol nebuvo gautos laboratorinių tyrimų išvados ir įsitikinta, kad produkcija dėl specifinio kvapo bei kontakto su neaiškiomis medžiagomis yra netinkama vartoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nukentėjusio asmens veiksmai mažinant žalą turi būti vertinami ne retrospektyviai, o pagal tai, kaip protingas asmuo būtų elgęsis konkrečios situacijos metu. Sandėliavimo išlaidos buvo tiesioginis atsakovės neteisėtų veiksmų (krovinio užteršimo) rezultatas, todėl jų perkėlimas apeliantei yra nepagrįstas, nes būtent vežėja sukūrė situaciją, dėl kurios prireikė papildomos ekspertizės ir laiko sprendimui priimti. Atsakovė, informuota apie faktinę situaciją, vengė pripažinti savo kaltę dėl sugadintos produkcijos, todėl sprendimų priėmimas objektyviai užtruko, be kita ko, dėl komunikacijos su atsakove bei laboratorinių tyrimų rezultatų laukimo. Dėl šių priežasčių apeliantė nesutiko su teismo išvada, kad ji delsė utilizuoti krovinį.

28.2.                      Teismo teiginys, kad apeliantė galėjo realizuoti produkciją antrinėje rinkoje ar perklijuoti etiketes, nes kvapas buvo nustatytas „tik ant etiketės“, yra teisiškai ir praktiškai ydingas. Mineralinis vanduo yra maisto produktas, kuriam keliami aukščiausi saugos ir higienos reikalavimai. Bet koks pašalinis kvapas pakuotės išorėje sukelia pagrįstą abejonę dėl turinio saugumo (migracijos pavojaus). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad nukentėjusysis neturi pareigos prisiimti neprotingos rizikos savo reputacijai ar vartotojų sveikatai vien tam, kad sumažintų pažeidėjo nuostolius. Reikalavimas perklijuoti etiketes ar parduoti „kvapnų“ vandenį antrinėje rinkoje ne tik neatitinka apeliantės kokybės standartų, bet ir galėtų būti vertinamas kaip maisto saugos reglamentų pažeidimas, todėl apeliantės sprendimas utilizuoti prekes buvo vienintelis teisėtas ir logiškas kelias.

28.3.                      Teismo argumentacija dėl per ilgų sandėliavimo terminų ir „išsivėdinančio kvapo“ yra spekuliatyvaus pobūdžio. Krovinys buvo laikomas sandėlyje būtent tam, kad būtų atlikti išsamūs laboratoriniai tyrimai, kurie yra būtini nustatant žalos mastą ir priežastį. Laboratorinis modeliavimas, kurį teismas įvardijo kaip nebūtiną, yra standartinė procedūra siekiant nustatyti, ar kvapas neprasiskverbė į produkto vidų. Išlaidos įrodymams rinkti yra tiesioginiai nuostoliai, jei be jų nebūtų įmanoma pagrįsti ieškinio reikalavimų. Teiginys, kad kvapas galėjo išnykti, nėra pagrįstas jokiais moksliniais įrodymais, o apeliantė negalėjo remtis prielaidomis, rizikuodama pateikti rinkai nekokybišką prekę, be to, bylos nagrinėjimo metu, šiuo aspektu jokie įrodymai nebuvo tiriami. Pigesnio utilizavimo pasiūlymo atmetimas buvo nulemtas logistikos ir operatyvumo poreikio konkrečiu momentu, o ne piktnaudžiavimo.

28.4.                      Visiškai nepagrįstas bandymas perkelti dalį atsakomybės ieškovei dėl „blogojo kvapo nepastebėjimo pakrovimo metu“. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį vežėjas atsako už krovinį nuo jo priėmimo iki išdavimo. Jei priimant krovinį vežėjas neįrašė jokių pastabų dėl kvapo transporto priemonėje ar krovinyje, preziumuojama, kad krovinys ir transporto priemonė buvo tinkamos būklės. Kelti klausimą, kodėl siuntėjas nepastebėjo kvapo, reiškia nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą apeliantei. Faktas, kad vairuotojas vėliau pats purškė medžiagas ant krovinio, patvirtina, kad kvapas atsirado arba buvo bandomas maskuoti būtent vežimo metu, už ką visa atsakomybė tenka vežėjui, o ne krovinio siuntėjui.

28.5.                      Trečiasis asmuo pripažino, kad transporto priemonėje galėjo būti stiprus pašalinis kvapas, nes prieš ginčo pervežimą joje buvo gabenami geležinkelio pabėgiai. Ši aplinkybė yra itin reikšminga, nes patvirtina, kad kvapo šaltinis buvo pati transporto priemonė, o ne išorinis poveikis pakrovimo metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad vežėjas privalo pateikti kroviniui vežti tinkamą transporto priemonę, o jei ji dėl ankstesnių krovinių specifikos yra netinkama konkretaus pobūdžio (šiuo atveju – maisto) prekėms, visa atsakomybė už krovinio sugadinimą tenka vežėjui. Trečiasis asmuo nurodė, kad apie likusį stiprų kvapą atsakovė buvo informuota iš anksto, tačiau jos atstovas žodžiu patvirtino, jog tai nėra problema, nes vandens buteliukai yra hermetiškai uždaryti ir papildomai apvynioti plėvele. Nors trečiasis asmuo tuo grindė savo sąžiningumą, teisiniu požiūriu tai neatleidžia vežėjo nuo atsakomybės prieš apeliantę, nes vežėjas, kaip profesionalas, privalo suprasti maisto produktų jautrumą aplinkos kvapams, nepriklausomai nuo pakuotės tipo. Trečiasis asmuo taip pat patvirtino faktą, kad vairuotojas, atvykęs į iškrovimo vietą ir jausdamas nerimą dėl kvapo, purškė dezodorantą priekaboje bandydamas „pagerinti“ situaciją. Nors trečiasis asmuo teigė, kad tai buvo „nedidelis kiekis“ ir veiksmai buvo greitai nutraukti, būtent šis veiksmas (kartu su pabėgių kvapu) tapo pagrindu Estijos bendrovei „Eugesta Eesti OÜ“ atsisakyti priimti krovinį dėl grėsmės maisto saugai. Tai rodo, kad vežėjo pasitelkti darbuotojai patys pripažino kvapo problemą ir savo neadekvačiais veiksmais dar labiau padidino riziką produkcijos kokybei. Tai reiškia, kad žala buvo sąlygota atsakovės tyčinių veiksmų, t. y. ji paskyrė netinkamą transporto priemonę maisto produktams vežti, dar daugiau – žinojo, bet nutylėjo šią informaciją.

28.6.                      Teismas nepagrįstai atmetė 730 Eur reikalavimą dėl pervežimo išlaidų. Nors nurodė, kad apeliantė šių išlaidų faktiškai nemokėjo, pažymėtina, kad pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį, be žalos už prekių vertės praradimą, turi būti kompensuojamas visas užvežimo mokestis, muitų rinkliavos ir kitos su prekės vežimu susijusios išlaidos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vežėjas neturi teisės į užmokestį už paslaugą, kuri buvo atlikta netinkamai ir kurios rezultatas (krovinys) tapo bevertis. Šiuo atveju 730 Eur suma turi būti vertinama kaip apeliantės prarasta galimybė arba papildoma našta, atsiradusi dėl būtinybės organizuoti krovinio grąžinimą ir vėlesnį utilizavimą, todėl formali faktinio apmokėjimo nebuvimo argumentacija neturėtų užkirsti kelio visiškam nuostolių atlyginimui.

28.7.                      Teismas, pritaikęs CMR konvencijos 27 straipsnyje numatytas 5 procentų palūkanas, neįvertino to, kad atsakovės veiksmai (vairuotojo purškiami skysčiai ant krovinio) gali būti prilyginami dideliam neatsargumui ar tyčiniams veiksmams. Pagal CMR konvencijos 29 straipsnį, jei žala padaryta dėl vežėjo tyčios ar elgesio, kuris prilyginamas tyčiai, vežėjas negali remtis konvencijos nuostatomis, kurios riboja jo atsakomybę. Apeliantės pozicija yra tokia, kad esant tokio pobūdžio pažeidimams, turėjo būti taikomos bendrosios civilinės atsakomybės normos, leidžiančios priteisti maksimalias įstatymines palūkanas bei pilnai padengti visas advokato pagalbos išlaidas, nes bylos sudėtingumą ir papildomų įrodymų (antstolio, tyrimų) poreikį lėmė išskirtinai nesąžiningi atsakovės darbuotojų veiksmai.

28.8.                      Teismas neįvertino procesinės situacijos buvusios žalos fiksavimo momentu, todėl argumentas, kad antstolio pasitelkimas buvo nebūtinas, o išlaidos – perteklinės, yra nepagrįstas. Atsakovė pradinėje stadijoje kategoriškai nesutiko su savo kalte bei ginčijo patį žalos faktą (specifinio kvapo buvimą ir vairuotojo veiksmus). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad šalies patirtos išlaidos iki bylos iškėlimo teisme, siekiant surinkti įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai, yra laikomos būtinomis ir pagrįstomis, jei jos tiesiogiai susijusios su įrodinėjimo pareigos vykdymu. Kadangi vežėjas neigė atsakomybę, apeliantė turėjo pareigą nešališkai ir objektyviai užfiksuoti faktinę situaciją, kol krovinys nebuvo sunaikintas ar jo savybės nepakito. Antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas civiliniame procese turi didesnę įrodomąją galią (prima facie įrodymas) nei paprastas apeliantės darbuotojų surašytas aktas, kurį atsakovė vėliau galėtų ginčyti kaip subjektyvų ir suinteresuotą. Šiuo atveju žala buvo specifinė – nemalonus kvapas transporto priemonėje ir ant prekių pakuočių, taip pat pašalinės medžiagos ant butelių – toks pažeidimas yra lakus ir sunkiai fiksuojamas praėjus ilgesniam laikui. Todėl apeliantės vertinimu, antstolio pasitelkimas buvo vienintelis būdas užtikrinti nešališką įrodymų fiksavimą, kuris vėliau tapo pagrindu teismui konstatuoti pačios atsakovės atsakomybę.

28.9.                      Vertinant šias išlaidas kaip perteklines, yra pažeidžiamas visiško nuostolių atlyginimo principas. Jei atsakovė būtų iš karto pripažinusi savo kaltę ir fiksavusi žalą bendru šalių suderintu aktu, antstolio paslaugų poreikis galbūt ir būtų išnykęs. Būtent atsakovės neigimas ir gynybinė pozicija privertė apeliantę imtis papildomų teisinių priemonių įrodymų bazei sustiprinti. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, nuostoliais laikomos ir tos išlaidos, kurios yra protingai būtinos teisei ginti ar žalai įvertinti. Todėl apeliantės patirtos 400 Eur išlaidos antstoliui negali būti paliekamos ieškovės naštai, nes jos tiesiogiai kyla iš atsakovės neteisėtų veiksmų ir vėlesnio vengimo prisiimti atsakomybę, tad turi būti pilnai priteisiamos iš kaltosios šalies.

29.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Gevara“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Apeliantės motyvų, susijusių su tariamais teismo motyvais dėl krovinio nevisiško nuvertėjimo (pvz., „etikečių perklijavimas“, „kvapas galėjo išnyki“), teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra. Teismas sprendė krovinį esant visiškai nuvertėjusiu priteisdamas krovinio vertę.

29.2.                      Apeliantė pasirenka įrodinėjimo priemones savo reiškiamam reikalavimui pagrįsti, tačiau daugiau nei viena įrodinėjimo priemonė turėtų būti skirta skirtingoms reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebent konkreti įrodinėjimo priemonė turi trūkumų ir ją būtina papildyti. Krovinio sugadinimo ar nuvertėjimo aplinkybės įrodinėjamos tyrimų protokolais Nr. Ch 11914/2024 ir Nr. Ch 11915/2024, kurie, apeliantės vertinimu, yra pakankami krovinio nuvertėjimui pagrįsti. Tuo tarpu faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0127-24-023 tokios aplinkybės nenustatytos. Taip pat nėra duomenų, kokioms kitoms byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti šis protokolas buvo naudojamas ir kodėl šios aplinkybės negalėjo būti įrodinėjamos kitomis priemonėmis. Procesinės išlaidos turi būti būtinos ir pagrįstos, t. y. ne perteklinės ir nelemiančios neproporcingo ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų padidėjimo.

29.3.                      Apeliantė nurodo, kad krovinio sandėliavimas nuo 2024 m. lapkričio 13 d. iki 2025 m. kovo 4 d. buvo būtinas laboratoriniam modeliavimui, siekiant nustatyti krovinio nuvertėjimo dydį. Tačiau šios aplinkybės prieštarauja pačios apeliantės argumentams dėl visiško krovinio nuvertėjimo, grindžiamiems tyrimų protokolais Nr. Ch 11914/2024 ir Nr. Ch 11915/2024, datuotais 2024 m. lapkričio 18 d., kuriuos apeliantė laiko pakankamais įrodymais atitinkamai aplinkybei nustatyti. Byloje nepateikta duomenų apie po nurodytos datos atliktus kitus tyrimus. Be to, rašytinis įrodymas – sąskaita Nr. 2615 – apskritai yra susijęs su krovinio sandėliavimu 2025 m. vasario mėnesį, o priešingų duomenų byloje nėra. Taip pat nebuvo pateikta duomenų, kad ilgesnis krovinio sandėliavimas būtų mažinęs utilizavimo išlaidas ar kad utilizavimo kaina būtų priklausiusi nuo jo atlikimo laiko.

29.4.                      Apeliantė ieškovei nesumokėjo vežimo užmokesčio pagal sutartį Nr. FDO-24K204530, dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Atitinkamai šis mokestis nelaikytinas apeliantės faktiškai patirtomis išlaidomis ir negali būti atlyginamas. Taip pat sutiktina su teismo motyvais, kad vežimo užmokestis nesudaro 2025 m. gegužės 27 d. ieškinio dalyko, atsižvelgiant į ieškinyje pareikšto reikalavimo apimtį ir sumą.

29.5.                      CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nurodytos palūkanos nėra susijusios konvencijoje numatytu reglamentavimu, kuris riboja ar atleidžia vežėją nuo atsakomybės, taip pat bylos nagrinėjimo dalyko nesudarė vežėjo didelis neatsargumas ar tyčia.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

30.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

31.       Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.

32.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys dėl žalos, kilusios dėl netinkamo krovinio pervežimo, atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

33.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė pagrindė šias prašomas priteisti sumas: produkto savikaina – 2 820,88 Eur, tyrimų siuntimas ir atlikimas laboratorijoje – 127,68 Eur, krovinio utilizavimas – 1 032 Eur, t. y. 3 980,56 Eur. Tuo tarpu išlaidos už antstolio paslaugas (400 Eur), prekių sandėliavimą (664,04 Eur) ir dalis krovinio utilizavimo išlaidų (173,01 Eur) pirmiau išdėstytų argumentų pagrindu iš atsakovės nepriteistinos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ieškovei, nedetalizuodama, kurias konkrečias sumas atlygina, yra pervedusi 3 000 Eur sumą jos patirtiems nuostoliams atlyginti, darytina išvada, kad likusi atlygintinos žalos suma sudaro 980,56 Eur. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jos ieškinį tenkinti pilnai.

34.       Byloje ginčas kyla dėl vežėjo civilinės atsakomybės už netinkamai atliktą tarptautinio krovinio vežimą, kurio metu krovinys patyrė žalą ir tapo netinkamas naudoti pagal paskirtį, todėl turėjo būti utilizuotas. Teisinių santykių pobūdį ir šalių atsakomybės ribas šiuo atveju reglamentuoja 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR). Apeliacinėje instancijoje kyla ginčas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė dalies nuostolių.

35.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR konvencija) 23 straipsnio 4 dalyje vartojamą sąvoką „kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos“ (angl. other charges incurred in respect of the carriage of the goods) yra konstatavęs, kad sprendžiant klausimą, ar reikalaujamos priteisti sumos laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis išlaidomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo įvykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų; jeigu yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai laikytina, kad tai išlaidos, susijusios su vežimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-823/2023). Papildomų atsakovo patirtų nuostolių susidarymas ir priežastinis ryšys tarp jų ir krovinio sugadinimo taip pat turi būti įrodinėjamas ieškovo, reikalaujančio priteisti tokių nuostolių atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3527/2012).

36.       Apeliantės argumentai, kad ji objektyviai negalėjo anksčiau priimti sprendimo dėl krovinio utilizavimo, nes laukė laboratorinių tyrimų rezultatų ir atsakovės pozicijos, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė apskritai neturėjo teisės utilizuoti krovinio vėliau ar kad utilizavimo išlaidos nebuvo susijusios su atsakovės veiksmais. Priešingai, teismas pripažino pačias utilizavimo išlaidas pagrįstomis ir priteisė 1 032 Eur jų atlyginimą, tačiau pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė objektyvių priežasčių, pateisinančių utilizavimo atidėjimą iki 2025 m. kovo mėnesio, dėl ko utilizavimo kaina padidėjo nuo 1 032 Eur iki 1 205,01 Eur. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2024 m. lapkričio 13 d. vilkikas grįžo į ieškovės sandėlį, 2024 m. lapkričio 14 d. buvo paimti mėginiai tyrimams, o jau 2024 m. lapkričio 18 d. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija pateikė cheminių tyrimų protokolus Nr. Ch 11914/2024 ir Nr. Ch 11915/2024, kurių pagrindu buvo padaryta išvada, kad produkcija negali būti realizuojama rinkoje. Be to, 2024 m. lapkričio 26 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją, kurioje nurodė konkrečias numatomas utilizavimo išlaidas pagal UAB „Regeneracija“ pasiūlymą. Taigi jau 2024 m. lapkričio mėnesį ieškovei buvo žinomos tiek krovinio netinkamumo aplinkybės, tiek būtinybė jį utilizuoti, tačiau krovinys utilizuoti buvo pristatytas tik 2025 m. kovo 4 d. Vien aplinkybė, kad krovinys buvo geriamasis vanduo ir buvo atlikti laboratoriniai tyrimai, savaime nepaneigia ieškovės pareigos veikti rūpestingai ir imtis protingų priemonių žalai nedidinti. Byloje nepateikta duomenų apie konkrečius veiksmus, kurie laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 18 d. iki 2025 m. vasario pabaigos būtų objektyviai trukdę priimti sprendimą dėl utilizavimo ar atlikti patį utilizavimą, šių aplinkybių negalėjo paaiškinti ir ieškovės atstovas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad papildomos išlaidos, atsiradusios dėl uždelsto utilizavimo ir ilgo krovinio sandėliavimo, nėra tiesiogiai susijusios su krovinio sugadinimu ir negali būti perkeltos atsakovei.

37.       Apeliantės argumentai dėl sandėliavimo išlaidų taip pat nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nesuabejojo pačiu krovinio sugadinimo faktu ar atsakovės atsakomybe už netinkamą krovinio pervežimą. Tačiau teismas pagrįstai vertino, ar visos ieškovės prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, protingos ir tiesiogiai susijusios su atsakovės veiksmais. Kaip nurodyta aukščiau, jau 2024 m. lapkričio 18 d. buvo gauti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų protokolai Nr. Ch 11914/2024 ir Nr. Ch 11915/2024, kurių pagrindu ieškovė padarė išvadą, kad prekės negali būti realizuojamos rinkoje, o 2024 m. lapkričio 26 d. atsakovei buvo pateikta pretenzija. Nepaisant to, krovinys buvo sandėliuojamas iki 2025 m. kovo mėnesio pradžios. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kokie konkretūs papildomi tyrimai ar veiksmai buvo atliekami daugiau nei tris mėnesius ir kodėl jie buvo būtini sprendimui dėl utilizavimo priimti. Vien abstraktūs teiginiai apie būtinybę „išsamiai ištirti aplinkybes“ savaime neįrodo, kad toks ilgas krovinio sandėliavimas buvo objektyviai būtinas. Ieškovė nepateikė įrodymų apie papildomų tyrimų užsakymą, jų atlikimo terminus, rezultatų laukimą ar kitus veiksmus, kurie pateisintų sandėliavimo trukmę. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl uždelsto utilizavimo atsiradusios papildomos sandėliavimo išlaidos negali būti perkeltos atsakovei.

38.       Apeliantės argumentai dėl CMR konvencijos nuostatų, transporto priemonės tinkamumo bei vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą iš esmės nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo, nes pirmosios instancijos teismas atsakovės atsakomybės dėl krovinio sugadinimo nepaneigė. Ginčas šioje bylos dalyje kilo ne dėl to, ar atsakovė atsako už krovinio sugadinimą, bet dėl to, ar visos ieškovės patirtos papildomos išlaidos buvo būtinos ir tiesiogiai susijusios su atsakovės veiksmais. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai mažino prašomų priteisti nuostolių dydį ir teisingai sprendė, kad daugiau nei tris mėnesius trukęs krovinio sandėliavimas nebuvo objektyviai pateisintas.

39.       Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė 730 Eur reikalavimą dėl pervežimo išlaidų. Tačiau pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti ne tik žalos atsiradimo faktą, bet ir konkretų jos dydį bei realų išlaidų patyrimą. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė faktiškai patyrė 730 Eur dydžio išlaidas už krovinio grąžinimą ar jas apmokėjo. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 730 Eur suma buvo nurodyta pirminiame pervežimo sandoryje kaip atlygis už krovinio pervežimą maršrutu Lietuva–Estija, tačiau atsakovė šio užmokesčio nereikalavo, o ieškovė jo nesumokėjo. Šių aplinkybių neginčijo ir pati ieškovė. Todėl pagrįstai konstatuota, kad realių turtinių nuostolių šioje dalyje ieškovė nepatyrė. Apeliantės argumentai dėl CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies taip pat nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo. Minėta norma reglamentuoja galimybę reikalauti atlyginti su vežimu susijusias faktiškai patirtas išlaidas, tačiau ji neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti tokių išlaidų realumą ir dydį. Vien abstraktūs teiginiai apie prarastą galimybę ar papildomą naštą nesudaro pagrindo priteisti žalos atlyginimą, kai nėra pateikta duomenų apie realiai patirtas išlaidas ar atsiradusį konkretų turtinį praradimą. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pati ieškovė šios 730 Eur sumos faktiškai neįtraukė į bendrą prašomos priteisti žalos dydį, kadangi galutinis ieškinio reikalavimas buvo pareikštas dėl 5 217,61 Eur, o ne dėl 5 947,61 Eur sumos. Tai papildomai patvirtina išvadą, kad pati ieškovė šios sumos nelaikė realiai patirtais ir atlygintinais nuostoliais.

40.       Tačiau apeliantės teiginiai dėl išlaidų, susijusių su antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, laikytini iš esmės pagrįstais. Pirmiausia pažymėtina, kad antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas civiliniame procese yra speciali įrodinėjimo priemonė, turinti padidintą įrodomąją galią, todėl jo pasitelkimas, esant realiam faktinių aplinkybių ginčui, gali būti laikomas objektyvia ir protinga priemone įrodymams užfiksuoti. Ypač tais atvejais, kai viena iš šalių iš karto ginčija tiek atsakomybės pagrindą, tiek pačias žalos atsiradimo aplinkybes, kitos šalies pareiga užtikrinti įrodymų patikimumą tampa itin reikšminga. Nagrinėjamu atveju atsakovė iš pat pradžių nepripažino atsakomybės ir kvestionavo žalos kilmę bei jos aplinkybes, todėl ieškovei kilo objektyvus poreikis užfiksuoti situaciją taip, kad įrodymai būtų nešališki ir vėliau nekiltų abejonių dėl jų patikimumo. Tokiomis sąlygomis antstolio pasitelkimas laikytinas racionalia procesine priemone, atitinkančia įrodinėjimo pareigos standartą. Be to, tai, kad antstolio protokolu buvo fiksuojamos momentinės, itin greitai besikeičiančios faktinės aplinkybės (mėginių paėmimas, galimos taršos požymiai), pagrindžia operatyvaus ir formaliai stipresnę įrodomąją vertę turinčio fiksavimo poreikį. Tokios aplinkybės vėliau gali kisti arba būti sunkiai atkuriamos, todėl jų fiksavimas nepriklausomo antstolio veiksmu yra objektyviai pateisinamas. Taip pat pagrįstas apeliantės argumentas, kad išlaidos, patirtos siekiant surinkti ir užfiksuoti įrodymus dar iki bylos iškėlimo, gali būti laikomos nuostoliais, jei jos yra tiesiogiai susijusios su žalos įrodinėjimu ir buvo protingai būtinos. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pasirinkta priemonė buvo akivaizdžiai perteklinė ar neproporcinga, juolab kad alternatyvių, vienodai patikimų fiksavimo būdų teismas konkrečiai neįvardijo. Atsižvelgiant į tai, apeliantės pozicija, kad antstolio pasitelkimas buvo pateisinamas dėl atsakovės ginčijamų aplinkybių ir įrodymų laikinumo, laikytina pagrįsta, todėl teismo sprendimas iš dalies keistinas ir iš atsakovės ieškovei priteistinos 400 Eur išlaidos už antstolio paslaugas.

41.       Apeliantės argumentai dėl didesnių nei CMR konvencijos 27 straipsnyje nustatytų procesinių palūkanų priteisimo atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai išaiškinta, kad CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta 5 procentų metinių palūkanų norma yra specialioji ir imperatyvi taisyklė, taikoma visiems reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo, kylantiems iš tarptautinio krovinių vežimo santykių. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios palūkanos taikomos nepriklausomai nuo nacionalinėje teisėje nustatytų bendrųjų procesinių ar kompensacinių palūkanų dydžių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-334/2011, Nr. 3K-3-265/2013, Nr. 3K-3-9/2012). Ieškovės argumentai, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos CK 6.210 straipsnyje nustatytos didesnės palūkanos dėl atsakovės darbuotojo tyčinių ar itin neatsargių veiksmų, nesudaro pagrindo nukrypti nuo minėto reguliavimo. Nors CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas netenka teisės remtis atsakomybę ribojančiomis Konvencijos nuostatomis, kai žala padaryta tyčia arba dideliu neatsargumu, prilyginamu tyčiai, teismų praktikoje pripažįstama, jog CMR konvencijos 27 straipsnyje įtvirtinta palūkanų norma nelaikytina atsakomybės ribojimu CMR konvencijos 29 straipsnio prasme. Ji vertinama kaip speciali kompensacijos apskaičiavimo taisyklė, todėl taikoma ir tais atvejais, kai konstatuojami tyčiniai ar tyčiai prilyginami vežėjo veiksmai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-334/2011, Nr. 3K-3-9/2012, taip pat 2023 m. lapkričio 13 d. nuasmenintą nutartį Nr. CB-8535-2-22-3-00232-2022-2). Kita vertus, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta vežėjo tyčia arba veiksmai, prilyginami tyčiai, o vien prielaidos apie galimai netinkamą vairuotojo elgesį ar krovinio aplinkos veiksnius savaime nesudaro pagrindo konstatuoti šių aplinkybių. Todėl nebuvo teisinio pagrindo nukrypti nuo CMR konvencijos nustatytų atsakomybės ribų ir taikyti bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles palūkanų dydžiui.

Dėl procesinės bylos baigties

42.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nelemtų kitokios teismo išvados, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus, 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

43.       Apibendrindamas aukščiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuostolių dydį ir vertindamas išlaidas už antstolio paslaugas, netinkami taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl sprendimas iš dalies keičiamas, iš atsakovės priteistą nuostolių sumą padidinant iki 1 380,56 Eur. Sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

44.       Dėl apeliantės argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, pažymėtina, kad CMR konvencija nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimų, todėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimas sprendžiamas pagal nacionalinės proceso teisės normas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos nepatenka į CMR konvencijoje įtvirtintų vežėjo atsakomybės ribojimų sistemą, todėl CMR konvencijos 29 straipsnio taikymas savaime nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-9/2012, Nr. e3K-3-89-611/2024). Vien aplinkybė, kad ieškovė patyrė papildomų išlaidų rinkdama įrodymus ar naudodamasi advokato pagalba, nesudaro pagrindo automatiškai priteisti visas jos patirtas išlaidas visa apimtimi. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką bylinėjimosi išlaidos paprastai paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, todėl ieškovės reikalavimas priteisti visas jos turėtas advokato pagalbos išlaidas neatitinka proceso teisės principų ir yra atmestinas kaip nepagrįstas.

45.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

46.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 3 185,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė – 968 Eur. Apeliacine tvarka pakeitus teismo sprendimą, ieškinys tenkintas 62,25 procentais, todėl ieškovei priteistina iš atsakovės proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai 1 982 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei iš ieškovės proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai – 365,42 Eur. Atlikus vienarūšių mokėjimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 1 616,58 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

47.       Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį ir 1 270,50 Eur už apeliacinio skundo parengimą, iš viso 1 298,50 Eur. Atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Apeliacinį skundą patenkinus 32,33 procentus (400 Eur / (2 217,61 Eur – 980,56 Eur) × 100 = 32,33 proc.), ieškovei iš atsakovės priteistinas 419,81 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko“, juridinio asmens kodas 152833635, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gevara“, juridinio asmens kodas 300916551, 1 380,56 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų aštuoniasdešimt eurų 56 ct) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2025 m. birželio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 616,58 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų šešiolikos eurų 58 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko“, juridinio asmens kodas 152833635, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gevara“, juridinio asmens kodas 300916551, 419,81 Eur (keturių šimtų devyniolikos eurų 81 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                           Edita Šliumpienė