Civilinė byla  Nr. 2S-1381-302/2012

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-05186-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos 103.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Vilniaus apskrities futbolo federacijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutarties, kuria ieškovo ieškinys atsakovui Lietuvos futbolo federacijai dėl Lietuvos futbolo federacijos valdymo organo priimto sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir teisių pripažinimo paliktas nenagrinėtas,

n u s t a t ė:

ieškovas Vilniaus apskrities futbolo federacija kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos futbolo federacijai dėl Lietuvos futbolo federacijos valdymo organo priimto sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir teisių pripažinimo.

Atsakovas Lietuvos futbolo federacija pateikė teismui prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, nurodydamas, kad tarp ieškovo ir atsakovo egzistuoja arbitražinis susitarimas spręsti tarp šalių kilusį ginčą arbitražu. Ieškovas iki 2012-03-17, kai buvo priimtas ginčijamas Lietuvos futbolo federacijos (toliau – LFF) Eilinės Konferencijos sprendimas, buvo LFF nariu. Juo tapdamas, ieškovas įgijo teises ir pareigas, kurias suteikė narystė LFF. Ieškovas išreikšdamas valią tapti LFF nariu, tuo pačiu išreiškė valią prisiimti atitinkamas LFF nario pareigas. LFF įstatų 58 straipsnyje numatyta, jog visi ginčai tarp LFF, LFF narių, LFF organų yra sprendžiami nepriklausomame Tarptautiniame Sporto Arbitražo Teisme (CAS), esančiame Lozanoje. LFF narys, nesutikdamas su LFF Vykdomojo komiteto sprendimu, taip pat LFF Konferencijos sprendimu, remiantis LFF įstatų nuostatomis, gali skųsti ir ginčyti jų teisėtumą tik Tarptautiniame Sporto Arbitražo Teisme (CAS). Ieškovas turėjo ir turi laikytis įstatuose įtvirtintos arbitražinės išlygos, kuri jam yra privaloma bei kreiptis tik į Tarptautinį Sporto Arbitražo Teismą (CAS), o ne į Lietuvos Respublikos bendros kompetencijos teismus.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi atsakovo prašymą tenkino. Ieškovo Vilniaus apskrities futbolo federacijos ieškinį atsakovui Lietuvos futbolo federacijai dėl Lietuvos futbolo federacijos valdymo organo priimto sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir teisių pripažinimo paliko nenagrinėtą. Panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-18 nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę. Grąžino ieškovui Vilniaus apskrities futbolo federacijai 200,00 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nutartį motyvavo tuo, kad šalys yra saistomos arbitražinio susitarimo, kadangi pagal LFF įstatus LFF pripažįsta nepriklausomą Tarptautinį Sporto Arbitražo Teismą (CAS), esantį Lausanne mieste (Šveicarija), kaip ginčus tarp LFF, LFF narių, LFF organų, lygų, klubų, žaidėjų, oficialių asmenų, žaidėjų agentai, taip pat kaip tai nurodyta atitinkamose FFA ir UEFA įstatų nuostatuose, nagrinėjančią instituciją. LFF įstatų 58 straipsnyje numatyta, jog visi ginčai tarp LFF, LFF narių, LFF organų yras sprendžiami nepriklausomame Tarptautiniame Sporto Arbitražo Teisme (CAS), esančiame Lozanoje, todėl LFF narys, nesutikdamas su LFF Vykdomojo komiteto sprendimu, taip pat LFF Konferencijos sprendimu, remiantis LFF įstatų nuostatomis, gali skųsti ir ginčyti jų teisėtumą tik Tarptautiniame Sporto Arbitražo Teisme (CAS). Atsakovas nurodė, jog ieškovas iki 2012-03-17, kai buvo priimtas ginčijamas LFF Eilinės Konferencijos sprendimas, buvo LFF nariu. Teismas pažymėjo, kad ieškovo įstatų 14.1 punkte yra nustatyta, jog ginčai, kylantys tarp Asociacijos ir jos narių ar su jais susijusių asmenų, taip pat ginčai, kylantys tarp Asociacijos ar jos narių ir LFF bei kitų organizacijų, sprendžiami LFF įstatuose nustatyta tvarka ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, o minėtų įstatų 14.2 punkte nustatyta, jog ginčai kylantys tarp Asociacijos ir jos narių ar su jais susijusių asmenų, taip pat ginčai, kylantys tarp Asociacijos ar jos narių ir LFF bei kitų organizacijų, kurie yra susiję su nacionaliniais reikalais (Asociacijos ir LFF įstatais, taisyklėmis, nutarimais ir sprendimais) gali būti sprendžiami paskutinėje instancijoje tik nepriklausomame ir nešališkame arbitraže, kaip yra numatyta LFF įstatuose, kuriame ginčai sprendžiami nesikreipiant į bendrosios kompetencijos teismą, išskyrus atvejus, kai Lietuvos įstatymai nustato kitaip.

Teismas nenustatė, kad arbitražinis susitarimas negalioja, priešingai, minėti įstatai yra įregistruoti viešame registre, o atsakovas, esant arbitražiniam susitarimui prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme, reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo.

Ieškinį palikęs nenagrinėtu, teismas panaikino teismo 2012-04-18 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, grąžino ieškovui šio sumokėtą žyminį mokestį.

Ieškovas Vilniaus apskrities futbolo federacija atskiruoju skundu prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas turėjo patikrinti ar arbitražinis susitarimas nėra negaliojantis, niekinis, neveikiantis ar jo negalima vykdyti tuo atveju, jeigu subjektas kreipėsi į teismą siekdamas išspręsti kilusį ginčą, kai šalys yra susidariusios susitarimą spręsti ginčus arbitraže, to neatlikęs nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Pasak apelianto, nors abi ginčo šalys savo įstatuose yra numatę ginčus spręsti Tarptautiniame Sporto Arbitražo teisme, tačiau nagrinėjamu atveju tokio susitarimo negalima vykdyti, nes vadovaujantis Tarptautinio Sporto Arbitražo kodekso R27 p. įtvirtintomis nuostatomis arbitražas nagrinėja ginčus, kylančius arba susijusius su sportu. Šiuo atveju abi ginčo šalys yra Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigti juridiniai asmenys, o ginčas tarp jų susijęs ne su jų vykdoma sporto veikla, bet su priimtų sprendimų procedūriniu pagrįstumu. Ieškovas kreipėsi į teismą vadovaudamasis CK 2.82 str. 4 d. nuostatomis, prašydamas pripažinti LFF Vykdomojo komiteto bei konferencijos kaip juridinių asmenų organų sprendimus negaliojančiais. Teismas, palikdamas ieškinį nenagrinėtą, užkirto kelią ieškovui įgyvendinti CPK 5 str. įtvirtintą teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą apginti pažeistas ar ginčijamas teises ar įstatymų saugomus interesus.

Apeliantas nurodo, kad minėta arbitražinė išlyga yra niekinė ir negalioja, nes toks susitarimas prieštarauja gerai moralei, padidina bylinėjimosi išlaidas ir negali būti pateisinamas objektyviu protingumo kriterijumi.

Atsakovas LFF atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti.

Nurodo, kad ginčas yra kilęs tarp dviejų sporto organizacijų, susijęs su sporto organizacijos taisyklių taikymu ir aiškinimu bei įtakojantis abiejų sporto organizacijų teises ir pareigas, įskaitant ir tas, kurios tiesiogiai yra susijusios su funkcijų sporto srityje įgyvendinimu viena kitos atžvilgiu, susijęs su sportu ir atitinka Tarptautinio Sporto arbitražo sporto arbitražo kodekso normas.

Priešingai nei nurodo ir reikalauja ieškovas, Lietuvos Respublikos teismai negali spręsti dėl arbitražo kompetencijos konkretaus ginčo atveju, kol pats arbitražas nėra priėmęs atitinkamo sprendimo dėl arbitražo jurisdikcijos buvimo.

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta tinkamai taikant procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio palikimą nenagrinėtu, kai šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui (CPK 296 str. 1 d. 9 p.), todėl atskirojo skundo argumentais jos keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.

Nustatyta, kad ieškovas Vilniaus apskrities futbolo federacija kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos futbolo federacijai dėl Lietuvos futbolo federacijos valdymo organo priimto sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir teisių pripažinimo. Kaip matyti iš į bylą pateiktos LFF įstatų kopijos, įstatų 4 str. d, e p. bei 56 str. 1 d. LFF pripažįsta nepriklausomą Tarptautinio Sporto Arbitražo Teismą, esantį Lausanne mieste (Šveicarija), kaip ginčus tarp LFF, LFF narių, LFF organų, lygų, klubų, žaidėjų, oficialių asmenų, žaidėjų agentų, taip pat kaip tai nurodyta atitinkamuose FFA ir UEFA įstatų nuostatuose. Pagal LFF įstatų 58 str., įtvirtinantį teismo procedūrų išimtis, LFF, LFF nariai, LFF organai, lygos, klubai, žaidėjai, oficialūs asmenys, žaidėjų agentai bet kokį su nacionaliniais reikalais susijusį ginčą, kylantį dėl ar susijusį su LFF įstatų, LFF priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų taikymu, spręs paskutinėje instancijoje tik Tarptautiniame Sporto Arbitražo Teisme, kuriame ginčai bus sprendžiami nesikreipiant į bendros kompetencijos teismą, išskyrus, jeigu FIFA, UEFA, LFF įstatai, taisyklės, reglamentai ar kiti dokumentai nustato kitaip arba / ir Lietuvos įstatymai tai tiesiogiai draudžia. Ieškovas, kuris yra LFF narys, savo įstatų 14.2 p. nustatė, kad ginčai, kylantys tarp Asociacijos ar jos narių ir LFF bei kitų organizacijų, kurie yra susiję su nacionaliniais reikalais (Asociacijos ir LFF įstatais, taisyklėmis, nutarimais ir sprendimais) gali būti sprendžiami paskutinėje instancijoje tik nepriklausomame ir nešališkame arbitraže, kaip yra numatyta LFF įstatuose, kuriame ginčai sprendžiami nesikreipiant į bendrosios kompetencijos teismą, išskyrus atvejus, kai Lietuvos įstatymai nustato kitaip.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas taisykles bei jų išimtis, suformuotas LFF, taip pat VAFF įstatuose, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šalys yra saistomos arbitražinio susitarimo. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, ieškinį palikdamas nenagrinėtu, nepatikrino, ar arbitražinis susitarimas yra negaliojantis, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas tikrino šią aplinkybę, tačiau nenustatė, kad arbitražinis susitarimas būtų negaliojantis. Pažymėtina, jog Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinio pareiškimą klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti. Tokius teisinius padarinius sukelia tik galiojantis arbitražinis susitarimas. Teismas gali atsisakyti priimti ieškinį tokiu klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, arba palikti tokį ieškinį nenagrinėtą tik tuo atveju, jeigu įsitikina, kad tikrai yra arbitražinis susitarimas, galiojantis tiek turinio, tiek formos požiūriu. Ieškinio priėmimo stadijoje teisėjas ex officio turi vertinti tai, ar nėra pažeisti Komercinio arbitražo įstatymo 11 str. nustatyti imperatyvūs draudimai perduoti ginčą arbitražui, o to nenustačius, arbitražinis susitarimas, kol jis nėra nuginčytas bendrąja tvarka, teismui yra privalomas bei jis turi juo vadovautis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-09 nutartis civilinėje byloje Nrt. 3K-3-64/2010).

Vadovaujantis kasacinio teismo suformuotomis taisyklėmis darytina išvada, kad nenustačius Komercinio arbitražo įstatymo 11 str. (skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija) nustatytų imperatyvių draudimų perduoti ginčą arbitražui (arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių; arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu tokiam susitarimui nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas.), nesant duomenų, kad minėtas arbitražinis susitarimas būtų ginčijamas ar nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, be to, atsakovui prieštaraujant dėl ginčo nagrinėjimo teisme, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netenkinti atsakovo prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu.

Atskirojo skundo argumentai, jog šalių sudarytas arbitražinis susitarimas prieštarauja gerai moralei, jis padidina bylinėjimosi išlaidas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu ieškovas turi kreiptis į teismą su savarankišku reikalavimu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

n u t a r ė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                        Romualda Janovičienė