LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus

teisėjas Svajūnas Knizleris,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo I. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. nutarties, kuria buvo atmestas I. Š. prašymas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo pakeitimo ir panaikinimo.

Teisėjas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta medžiaga ir išnagrinėjęs skundą,

n u s t a t ė:

             Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamoje byloje I. Š. yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., 216 str. 1 d., 182 str. 1 d.

          Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 3 d., 2006 m. spalio 11 d. ir 2006 spalio 26 d. nutarimais BPK 116 str. nurodytam tikslui pasiekti I. Š. buvo apribotos nuosavybės teisės į pinigines lėšas, esančias AB Bankas „Snoras“ sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje esantiems 44006,74 Lt; Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje esantiems 6123,37 Lt; Nr. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini)ir joje esantiems 158,20 Lt (b. 12 t. l. 36), į poilsio pastatą – unikalus numeris 5693-8005-4015 (vidutinė rinkos vertė 57556 Lt) ir 0,30 ha ploto žemės sklypą – unikalus numeris 5604-0004-0013, (vidutinė rinkos vertė 2147 Lt), esančius Kretingos rajone Mažučių kaime (b. 13 t. l. 33) o taip pat į 1930 litus (b. 13 t. l. 10). Laikinas nuosavybės teisių apribojimas buvo pratęstas ir šiuo metu yra taikomas.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartimi I. Š. prašymas pakeisti laikino nuosavybės teisių apribojimo objektą bei panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą buvo atmestas.  Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad pagrindai taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą į I. Š. priklausantį turtą nėra išnykę ar pasikeitę, todėl pagal Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnio 6, 7 dalimis minėta procesinė prievartos priemonė taikoma pagrįstai. 

Kaltinamasis I. Š. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartį, laikinus nuosavybės teisių apribojimus, taikomus jam priklausančioms piniginėms lėšoms ir nekilnojamam turtui, ir areštuoti kitą jam asmeninės (jungtinės) nuosavybės teise priklausantį turtą – butą. Kaltinamojo teigimu teismas neteisingai išaiškino pareikšto civilinio ieškinio aplinkybes. Be to, atsižvelgiant į tai, kad civilinis atsakovas UAB „Fishlita“ šioje byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį 4 437 671, 00 Lt bei jam pačiam yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, todėl jo turtui laikini nuosavybės teisių apribojimai taikomi be realaus ir teisėto pagrindo.

Pažymi, jog teismo motyvas dėl proporcingumo principo  pažeidimo, pakeičiant nuosavybės teisių apribojimo objektą, jam nesuprantamas, nes jis savo prašyme siūlė pakeisti nuosavybės teisių objektą į žymiai vertingesnį, negu tam, kuriam šiuo metu taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Be to, dėl taikomo laikino nuosavybės teisių apribojimo jo šeimai padaroma žala, nes areštuotos piniginės lėšos dėl ekonominių priežasčių nuvertėja. Kaltinamojo nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei tai, kad teismas neįsigilino į jo prašymą ir bylos esmę, apygardos teismo nutartis turi būti panaikinta.

Skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama galioti.

Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Skundo argumentai dėl šioje baudžiamojoje byloje paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrįstumo atmetami. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš                              BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucine teise į nuosavybės neliečiamumą. Minėta procesinės prievartos priemonė gali būti paskirta esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba turto konfiskavimas.

Iš apeliaciniam teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos 2007-06-18 pareiškė 4 437 671 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl nepagrįstai gautos SAPARD paramos priteisimo (t. 12, b.l.17-19,31). Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 3 d., 2006 m. spalio 11 d. ir 2006 spalio 26 d., nutarimais Lietuvos Respublikos BPK 116 str. nurodytam tikslui pasiekti I. Š. ir buvo apribotos nuosavybės teisės į pinigines lėšas, esančias AB Bankas „Snoras“ sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje esantiems 44006,74 Lt; Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje esantiems 6123,37 Lt; Nr. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini)  ir joje esantiems 158,20 Lt (b. 12 t. l. 36), į poilsio pastatą – unikalus numeris 5693-8005-4015 (vidutinė rinkos vertė 57556 Lt) ir 0,30 ha ploto žemės sklypą – unikalus numeris 5604-0004-0013, (vidutinė rinkos vertė 2147 Lt), esančius Kretingos rajone Mažučių kaime (b. 13 t. l. 33) o taip pat į 1930 litus (b. 13 t. l. 10). Taigi, kaltinamajam I. Š. ši procesinė prievartos priemonė buvo paskirta civilinio ieškinio užtikrinimui. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnyje numatyti procesinės prievartos priemonės taikymo terminai galioja tik ikiteisminiam tyrimui, tuo tarpu vėliau vykstančio teisminio nagrinėjimo stadijoje šios procesinės prievartos priemonės taikymo pratęsimų skaičius neribojamas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad procesinės prievartos priemonės paskyrimo ir jos tolesnio taikymo pratęsimo tvarka pažeista nebuvo, o pagrindai ir sąlygos paskirti bei pratęsti laikiną nuosavybės teisių apribojimą nėra išnykusios.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į ekonominius pokyčius įvykusius nuo įvykių, kurių metu atsirado turtinė žala, taip pat į tai, kad turtas, į kurį apribotos laikinos nuosavybės teisės, neturi pastovios kainos ir ji gali nuolat kisti, tačiau pabrėžia, jog  Lietuvos apeliacinis teismas nenagrinėja civilinio ieškinio pagrįstumo ir civilinio ieškinio dydžio, nes šie klausimai yra pirmosios instancijos teisme vykstančio baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas kaltinamojo turtui adekvatus pareikšto civilinio ieškinio dydžiui, todėl minėta procesinės prievartos priemonė paskirta nepažeidžiant proporcingumo principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos BPK 11 straipsnio 1 dalyje, kas nepagrįstai ginčijama kaltinamojo skunde.

 Lietuvos Respublikos BPK 11 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. Šių reikalavimų teismas nepažeidė, nes I. Š. laikiną nuosavybės teisės apribojimą buvo apskirtas ir šiuo metu taikomas siekiant užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas aukščiau nurodytas aplinkybe, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 441 straipsniu, 442 straipsnio 1 dalies, 1 punktu,

n u t a r i a:

kaltinamojo I. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartį.

            Nutartis neskundžiama.