Administracinė byla Nr. A-262-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00221-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5-17) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2014 m. vasario 3 d. neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atliko perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius žymiai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,36 kv. m., t. y. minimali 3,1 kv. m. norma buvo pažeista. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo apie 100, pareiškėjas buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 9 praustuvėmis, 6 tualetais, o maitinimo patalpose ir 15–16 būrio patalpose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Pataisos namuose yra įrengtos krepšinio ir futbolo aikštelės, tačiau nėra įrengtų persirengimo kambarių su dušo patalpomis, o esančiu bendruoju dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę.
Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus pataisos namuose yra palankios sąlygos graužikams ir parazitams veistis. Pataisos namai neturi higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas, taip pat statinio techninio ir techninio–energetinio pasų. Pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, gyvenamos patalpos ir jų vėdinimo sistema, priešgaisrinė sistema neatitinka teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) numatyta, jog turi būti sudaroma nuteistajam saugi sveikatai aplinka, kad laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka, jog turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema, kad privalomas higienos pasas, neturi būti graužikų.
Pareiškėjo vertinimu, Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje jis buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant jo sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant jo orumą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, atsirado dirglumas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 31-34) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką. Pareiškėjo skundo motyvas, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių pataisos namai–atviroji kolonija nesilaikė skunde nurodytų teisės normų.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu (b. l. 126-131) pareiškėjo M. Z. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir palūkanų priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, kad šiame straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Teismas nurodė, jog Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2014 m. vasario 3 d. buvo paskirtas gyventi 16 būrio 6 brigados patalpoje, kurios plotas – 51,76 kv. m., ji buvo skirta gyventi viso 22 nuteistiesiems, (kiekvienam nuteistajam teko po 2,35 kv. m. gyvenamojo ploto). Taigi minėti įrodymai patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2014 m. vasario 3 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t. y. minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 0,75 kv. m. ploto mažiau.
Kita vertus, teismas pabrėžė, jog pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentavo bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šias aplinkybes nutylėjo. Byloje nebuvo duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nenustatytas, tačiau teismas konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2014 m. vasario 3 d.) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, pažeminimas, psichologinis sukrėtimas, atsirado dirglumas).
Teismas nurodė, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Pabrėžė, jog pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo apie 100, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 9 praustuvėmis, 6 tualetais, o maitinimo patalpose ir 15–16 būrio patalpose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, pataisos namuose yra įrengtos krepšinio ir futbolo aikštelės, tačiau nėra įrengtų persirengimo kambarių su dušo patalpomis, o esančiu bendruoju dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus pataisos namuose yra palankios sąlygos graužikams ir parazitams veistis, pataisos namai neturi higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas, taip pat statinio techninio ir techninio–energetinio pasų, pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, gyvenamos patalpos ir jų vėdinimo sistema, priešgaisrinė sistema neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Vertindamas nurodytus pareiškėjo teiginius pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų dušo, sanitarinių mazgų patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Teismui pateikti duomenys patvirtino, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė higienos pasą Nr. 9-0128(13), taip pat yra išduotas ir statinio techninis pasas. Gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių pataisos namų–atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tvarką. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtino, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas atsakovas su specializuota įmone pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kurie duotų pakankamą pagrindą spręsti, kad minėtos sutarties šalys nesilaiko. Be to, BVK 110 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.
Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Nurodė, jog įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tačiau tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.
Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas sprendė, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atitinkamai, teismas šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą ir pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 5 procentų dydžio palūkanų nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo.
III.
Pareiškėjas M. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 140-147) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – jam priteisiant 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procento dydžio palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurios buvo pateiktos pirminiame pareiškėjo skunde dėl netinkamų kalinimo sąlygų: dėl leidimo, higienos paso, statinio techninio, energetinio paso turėjimo. Paaiškina, jog higienos pasas nustato higieniškumo ir sanitarinės švaros sampratos kriterijus, tai ir tvarkingumo, švaros inventoriaus skaičius, paslaugų teikimai, nekenksmingų medžiagų panaudojimas, normalių sąlygų gyvenimui ir darbui sudarymas. Statinio techninis ir energetinis pasas tai ir pastatų konstrukcijų, patalpų išplanavimas, medžiagos, produkcija, panaudota statiniams statyti, elektros, vėdinimo, šiluminių trasų ir tranšėjų išvedžiojimai, siekiant apsaugoti asmens teises, sveikatą, gyvybę. Techninio–energetinio paso turėjimas pagrįstų atsakovo teiginius, kad gyvenamųjų pastatų medžiagos yra saugios žmonėms, statinių išplanavimai ir konstrukcija tinkama apgyvendinti daug asmenų, yra tinkamas priešgaisrinės reikalavimų įrengimas, tinkamos gyvenimo sąlygos tiek šaltuoju, tiek šiltuoju laikotarpiu.
Teismas neatkreipė dėmesio į pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kalinimo antisanitarinėmis sąlygomis, tai neapsiriboja vien tik buitinių parazitų naikinimo funkcija. Tai yra susiję ir su pareiškėjo vidine, išorine gyvenamąją aplinka (gyvenamosios patalpos stoviu, jos priežiūra, remonto darbais, pelėsio, grybelio pašalinimu, kt.).
Nurodė, jog nors kieme yra įrengtos krepšinio aikštelės, tačiau nėra inventoriaus ir dušų, kad būtų galima nusiprausti po sporto, o esančiu bendruoju dušu galima naudotis tik kartą per savaitę. Atitinkamai, po sporto pareiškėjas yra priverstas praustis šaltu vandeniu, kas sukelia jam neigiamų pasekmių.
Pažymėjo, jog pareiškėjas negyvena lauke, o gyvena konkrečioje patalpoje, kuri yra perpildyta ir tai sukelia jam nemalonius jausmus. Akcentuoja, kad nesvarbu, jog šiuo metu pareiškėjas nesikreipė pas psichologą, bet tai nereiškia, kad ateityje jam nereikės jo pagalbos. Pareiškėjas yra įpareigotas gyventi, miegoti su daug nuteistųjų ir dar naudotis šešiais tualetais su nuteistaisiais ir tai savaime lemia kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršija bausmės atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukelia baimę, kančią, nepilnavertiškumo jausmą.
Pažymi, jog Pravieniškių pataisos namai–atviroji kolonija nėra atleista nuo atsakomybės, net jeigu neturėjo galimybių apgyvendinti pareiškėją patalpoje, atitinkančioje teisės aktų numatytus reikalavimus.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 153-155) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus rašytinius įrodymus bei teisinį reguliavimą ir priėmė teisingą sprendimą, be to, pareiškėjas nepateikia naujų argumentų ar įrodymų, todėl apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.
Nurodo, jog vien teiginys, kad mažesnis gyvenamosios patalpos (kameros) plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Proceso normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves.
Pabrėžia, kad nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999), nei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė higienos pasą Nr. 9-0128(13). Bylos įrodymai patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių pataisos namų–atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tvarką. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Direktoriaus įsakymais pastoviai sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų stovį, dezinfekcijos atlikimą ir t.t. Be to, BVK 110 straipsnio 3 dalis, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, subjektyvia jo paties nuomone, kurių nepatvirtina objektyvūs įrodymai. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos.
Nurodo, jog, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 25664/05), 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01), 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Testa prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 20877/04), 2006 m. kovo 9 d. sprendimą Cenbauer prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 73786/01). Minėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveiktos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t.t.) šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo M. Z. prašomos priteisti 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio palūkanų nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2014 m. vasario 3 d.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir palūkanų priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad teismas netinkamai vertino jo nurodytas aplinkybes ir priėmė neteisėtą, nepagrįstą teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija tokiems pareiškėjo argumentams iš esmės nepritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
Kiek tai susiję su ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kiek tai susiję su teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, užtikrinimu, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2011 m. vasario 15 d., 2012 m. balandžio 1 d., 2012 m. liepos 1 d. redakcijos) (toliau – ir Taisyklės) 111.1–111.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2014 m. vasario 3 d. buvo paskirtas gyventi 16 būrio 6 brigados bendrabučio tipo patalpoje, kurios plotas – 51,76 kv. m., ji buvo skirta gyventi iš viso 22 nuteistiesiems ir atitinkamai pareiškėjui teko 2,35 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 36-38). Taigi minėti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2014 m. vasario 3 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t. y. minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 0,75 kv. m. ploto mažiau nei nustatyta norma minėtame teisės akte. Be to, pripažintina, kad gyvenamasis plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, kuriame jis galėtų laisvai judėti. Taigi pareiškėjo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pareiškėjo argumentai dėl oro trūkumo, oro kokybės, triukšmo gyvenamojoje kameroje iš dalies gali būti siejami su įvardintais konstatuotais neteisėtais veiksmais (b. l. 5-17), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nurodyta gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista labai žymiai, todėl iš esmės nulemti pareiškėjo nurodytų sąlygų negalėjo. Pažymėtina, jog dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su kalinimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo, triukšmo (pasikalbėjimų) nebuvimo užtikrinimas gyvenamojoje patalpoje buvo objektyviai neįmanomas, be to, pats pareiškėjas neteigė, kad jis skundėsi dėl įvardintų aplinkybių, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų. Be to, pastebėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), 24 punktas taip pat numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo tarpu administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, jog Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje patalpose yra natūralus vėdinimas, kuris užtikrinamas varstomais langais, ventiliacinėmis angomis bei natūralios traukos kanalais (b. l. 31-34), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus.
Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į jo nurodytas aplinkybes dėl kalinimo antisanitarinėmis sąlygomis, pažymėtina, jog pareiškėjas šioje dalyje pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs teiginius, kad į kalinimą antisanitarinėmis sąlygomis įeina ir pati pareiškėjo gyvenamoji aplinka: kokiomis sąlygomis jis yra apgyvendintas, ar jam yra suteikiamos teisės aktuose numatytos normos, tai ir gyvenamosios patalpos stovis, jos priežiūra bei išorinės gyvenamosios patalpos priežiūra (remonto darbai, pelėsio, grybelio šalinimas, higienos, švaros palaikymui specialiai skirtos patalpos) (b l. 5-17). Taigi, kaip matyti, šioje dalyje pareiškėjas konkrečių aplinkybių, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, nepateikė, neteigė, kad buvo tokios aplinkybės. Šioje dalyje pareiškėjas iš esmės rėmėsi deklaratyviais argumentais dėl to kas, jo nuomone, patenka į antisanitarinės aplinkos koncepciją, bet konkrečių nusiskundimų, konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų neįvardino. Atitinkamai, pažymėtina, jog teismas negali abstrakčiai tirti, ar yra laikomasi visų teisės aktų numatytų reikalavimų, pareiškėjas turi konkrečiai įvardinti jo atžvilgiu daromus neteisėtus veiksmus, juos apibūdinti, sieti juos su savo teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimu. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas šių aplinkybių taip pat nedetalizavo ir pateiktame apeliaciniame skunde (b. l. 140-147).
Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo nurodytais atsakovo neteisėtais veiksmais, su tuo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl leidimo, higienos paso, statinio techninio, energetinio paso turėjimo, kurie yra svarbūs įvertinti, ar gyvenamųjų pastatų medžiagos yra saugios žmonėms, statinių išplanavimai ir konstrukcija tinkama apgyvendinti daug asmenų, yra tinkamas priešgaisrinės reikalavimų įrengimas, tinkamos gyvenimo sąlygos, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas iš esmės reiškė abejones dėl to, kad Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos pastatai nėra pritaikyti tokiam asmenų skaičiui, kad pataisos namai neturi statinio techninio, energetinio paso (b. l. 5-17), tačiau pažymėtina, jog pareiškėjui nesuteikti įgaliojimai ginti viešąjį interesą ir kvestionuoti, ar Pravieniškių pataisos namai–atviroji kolonija laikosi teisės aktų in abstracto. Priešingai, kaip jau buvo nurodyta, individualioje byloje, siekdamas prisiteisti neturtinę žalą, jis gali ir turi įrodinėti Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos teisės aktų pažeidimus jo paties atžvilgiu, sieti neteisėtus veiksmus su jo asmeniu. Atitinkamai, remiantis nurodytais motyvais dėl argumentų, nesusijusių su pareiškėjo teisių pažeidimu, kitiems asmenims keliama pareiškėjo nurodyta grėsme, nepasisakytina iš esmės.
Kiek tai susiję su nurodytais galimais neteisėtais veiksmais pareiškėjo atžvilgiu, pažymėtina, jog iš administracinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė Leidimą–higienos pasą Nr. 9-0128(13) (b. l. 42-43). Administracinėje byloje taip pat yra pateikta Kauno visuomenės sveikatos centro 2010 m. birželio 29 d. Ūkinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma (b. l. 45-52). Administracinėje byloje taip pat yra pateiktas statinio techninis pasas (b. l. 54-62). Atsakovas nurodė, jog yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais, šių aplinkybių iš esmės neneigė pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde (b. l. 19-20, 140-147). Kita vertus, sutiktina su tuo, kad nebuvo pateikti išsamūs argumentai ar duomenys dėl pareiškėjo nurodytų kitų galimų neteisėtų veiksmų (pvz., konkrečiai dėl stogų dengimo šiferiu, energetinio paso turėjimo, argumentų dėl to, kad maitinimo patalpose ir 15–16 būrio patalpose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nėra įrengta persirengimo kambarių), tačiau akcentuotina tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų galimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos patyrimo, priežastinio ryšio tarp jos ir jo nurodytų neteisėtų veiksmų, nurodo, jog šių aplinkybių teisinis vertinimas, papildomų įrodymų rinkimas ar administracinės bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui dėl jo nurodytų galimų neteisėtų veiksmų šiuo atveju yra netikslingas, nes tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Taigi atsižvelgus į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog šioje dalyje nėra nustatyta sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš esmės tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjo argumentų, kad pasportavęs jis yra priverstas praustis po šaltu vandeniu, pareiškėjui tik paminėjus, kad kartais tai sukelia neigiamas pasekmes jo sveikatai, tačiau šių teiginių nedetalizavus, tik abstrakčiai tai nurodžius. Pareiškėjas taip pat nepagrindė ir neindividualizavo savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos (b. l. 4-17).
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad atsakovas nepateikė argumentų, duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, kad būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo apie 100, pareiškėjas buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 9 praustuvėmis, 6 tualetais ir kad buvo laikomasi 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų, numatančių, kad 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Kita vertus, pažymėtina, jog pareiškėjo teiginiai skunde dėl paminėtų teisės normų pažeidimo sąsajos su jo patirtais nepatogumais pateiktame skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas teismas, kai teismo priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas šiuo atveju yra vertinamas, yra deklaratyvūs, t. y. jo nėra siejami su aukščiau nurodytų materialinės teisės normų saugomų vertybių pažeidimu, nurodant konkrečią su tuo susietą žalą ir kuo ji pasireiškė (b. l. 5-17). Šiuo atveju iš esmės pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Taigi nėra nustatyta sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.
Įvertinus nurodytas aplinkybes taip pat pažymėtina, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr. 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Pažymėtina, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.
Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr. 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad administracinėje byloje konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai, aplinkybė dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, visų nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Šiame kontekste akcentuotinos ir bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla ir buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Buvimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, t. y. nuo 22.30 val. iki 06.30 val. (b. l. 69-70). Administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).
Pažymėtina, jog teismui yra suteikiama teisė atsižvelgus į konkrečią situaciją, byloje nustatytus reikšmingus faktinius sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą spręsti dėl konkretaus neturtinės žalos atlyginimo būdo, t. y. ar konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pažeistai teisei apginti. Be to, vertinant nurodytą aspektą būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią atlyginimo formą (ar konkrečią piniginę išraišką), kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus veiksmus, pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgusi į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų atlikimo būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, kad jam būtų prireikę specialistų pagalbos (pareiškėjas pats apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jis pas psichologą nesikreipė) (b. l. 140-147), sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys