Administracinė byla Nr. eA-476-556/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02073-2015-3
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rikneda“ skundą atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Rikneda“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB „Rikneda“) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2015 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 3R-102 (AG-44/02-2015) ir patenkinti UAB ,,Rikneda” 2015 m. vasario 17 d. skundą dėl Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos 2015 m. vasario 9 d. protokolo Nr. ŽKB-1 (6.1) 3.3 punkto dalies (toliau – ir ginčijamas sprendimas, arba Protokolas), įpareigojant Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisiją perskaičiuoti UAB ,,Rikneda” 2015 metams skirtiną menkės sugavimo kvotą.
Pareiškėjas paaiškino, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žuvininkystės tarnyba, ir Tarnyba) 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V1-24 sudarytos Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. vasario 9 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-1 (6.1) 3.3 punkto dalies, kuria pareiškėjui skirta bendra 8 t menkės sugavimo kvota, teisėtumo ir pagrįstumo, priėmė 2015 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 3R-102 (AG-44/02-2015), kuriuo pareiškėjo skundą atmetė. Komisija, 2015 m. vasario 9 d. posėdyje skirdama menkių sugavimo kvotą pareiškėjui, neatsižvelgė į pareiškėjo kartu su BUAB „Freisa“ priklausiusiu žvejybiniu laivu „FREISA“ perimtą teisę į sugavimo kvotas, t. y. skiriant minėtą menkės kvotą nebuvo įvertinti pareiškėjo laivu „FREISA“ 2008, 2010 ir 2011 metais pagautos menkės kiekiai. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui buvo paskirta tik bendra 8 t menkės sugavimo kvota, vietoje prašytos 150 t kvotos. Pareiškėjas, pateikdamas Komisijai prašymą dėl kvotų paskirstymo, prašė atsižvelgti į 2008, 2010 ir 2011 metais uždarosios akcinės bendrovės „Freisa“ (toliau – ir UAB „Freisa“) disponuotu laivu „FREISA“ sugautus žuvų kiekius, o ne į turėtas šios bendrovės žvejybines kvotas. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 29 d. iš BUAB „Freisa“ įsigijo žvejybos verslą – žvejybinį laivą „FREISA“ su turtinėmis teisėmis – žvejybos kvotomis bei šio žvejybinio laiko pajėgumais, įskaitant ir žvejybinę istoriją. Nors Tarnyba patvirtino BUAB ,,Freisa” turtinių teisių perleidimą pareiškėjui, tačiau Komisija, vertindama 2015 metų paskirstymo kvotas, į pareiškėjo nurodytus ankstesnius laikotarpius neatsižvelgė, motyvuodama pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu. Pareiškėjas, iš BUAB „Freisa“ įsigydamas žvejybos verslą, pagrįstai tikėjosi, kad įgytos turtinės teisės ir neturtinės teisės nesikeis ir ateityje, o skirstant kvotas į jas bus atsižvelgiama. Pareiškėjas, teikdamas prašymą paskirti 150 t menkės kvotą ir remdamasis Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo (toliau – ir Žuvininkystės įstatymas) 171 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė atsižvelgti į BUAB „Freisa“ priklausiusio ir įsigyto laivo „FREISA“ 2008, 2010 ir 2011 metų sugavimus iš 7 paskutinių žvejybinių metų, tačiau Komisija nepagrįstai atsisakė tai padaryti, motyvuodama tuo, kad teisės aktai nenumato galimybės vertinti kito subjekto (šiuo atveju BUAB ,,Freisa”) istorinės dalies. Tai reiškia, kad pareiškėjas kartu su laivu ,,FREISA” įgytų teisių neteko nuo tos dienos, kai pasikeitė teisinis reglamentavimas, tačiau valstybė, iš esmės keisdama žuvininkystės kvotų paskirstymo taisykles, jokio pereinamojo laikotarpio ar kompensavimo už prarastas teises tokiems subjektams kaip pareiškėjas nenumatė. Kita vertus, pareiškėjas mano, kad, įgydamas laivą ir žvejybos verslą iš kito subjekto, įgijo ir su šiuo laivu susijusias teises, įskaitant ir to subjekto (buvusio laivo savininko) su šiuo laivu susijusią istorinę dalį.
Atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad 2013 – 2014 metais Lietuvos Respublikos Baltijos jūros žvejybos kvotų paskirstymo būdai buvo nustatyti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 (toliau – ir Taisyklės). Vadovaujantis Taisyklėmis Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V1-28 žuvų išteklių naudotojams buvo patvirtinti perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiai. Komisijai paskirsčius kvotas 2013 – 2014 metams ūkio subjektai šiuos Komisijos sprendimus apskundė teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažino, kad Taisyklių 19 punktas tiek, kiek jame nustatytas žvejybos kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007 – 2012 metais sugautų šprotų ir strimelių kiekį, skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007 – 2012 metais atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktui. Atsižvelgiant į teismų išaiškinimus dėl Taisyklių nuostatų prieštaravimo teisės aktams, 2014 m. gruodžio 23 d. buvo priimti Žuvininkystės įstatymo pakeitimai. Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skirstant individualias žvejybos galimybes ūkio subjektams, valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą, jei nebus viršyta Žemės ūkio ministerijos nustatyta žvejybos pajėgumo riba atitinkamame geografiniame žvejybos rajone, apskaičiuojama, kokią Lietuvos Respublikai skirtų atitinkamos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį per bet kuriuos kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų vidutiniškai sudarė ūkio subjekto sugautų tos rūšies žuvų kiekis (toliau – istorinė dalis). Perleidžiamosios žvejybos teisės, įtvirtintos Taisyklių 21 punkte, ir istorinė dalis yra skirtingos sąvokos. 2013 – 2014 metais ūkio subjektams žvejojantiems Baltijos jūroje žvejybos kvotos buvo skirstomos pagal Taisyklėse numatytas ir ūkio subjektams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises. Nuo 2015 metų žvejybos kvotos ūkio subjektams skirstomos pagal Žuvininkystės įstatyme nustatytus paskirstymo principus. Vadovaujantis Žuvininkystės įstatymu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38 patvirtintos Individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklės, nustatančios individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių, išreikštų didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu, skyrimo ūkio subjektams tvarką. Atsižvelgdama į paminėtas taisykles ir ūkio subjektų prašymus, Komisija paskirstė žvejybos kvotas ūkio subjektams. Žuvininkystės srityje galiojančių teisės aktų nuostatos nenumato galimybės, būdų, mechanizmo, kad vienos įmonės sugavimai būtų laikomi kitos įmonės sugavimais. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vertinimu, Individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklės nustato, kad gali būti perleidžiama kvota, bet ne atskira sugavimų istorija.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Rikneda“ skundą tenkino. Panaikino Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. vasario 10 d. protokolo Nr. ŽKB-1(6.1) 3.3 punktą dalyje, kuria UAB „Rikneda“ paskirta rytinių menkių, žvejojamų 25–32 TJTT pakvadračiuose, 7 t ir vakarinių menkių, žvejojamų 22–24 TJTT pakvadračiuose, 1 t kvotos. Įpareigojo Žuvininkystės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti UAB „Rikneda“ 2015 m. vasario 2 d. prašymą. Panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 3R-102(AG-44/02-2015).
Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad: 2013 m. gruodžio 4 d. BUAB ,,Freisa” kreipėsi į Tarnybą su prašymu žvejybos laivo ,,FREISA” pajėgumus perregistruoti UAB ,,Rikneda” bei perduoti teisę vietoje žvejybinio laivo ,,FREISA” įvesti į Baltijos jūros antrą segmentą kitą žvejybinį laivą. Pagrindas – 2013 m. lapkričio 29 d. Laivo pardavimo aktas Nr. 1. Perduoti UAB ,,Rikneda” visas teises į Tarnybos suteiktas UAB ,,Freisa” perleidžiamąsias žvejybos teises iki šių teisių galiojimo laikotarpio pabaigos ir 2013 metais UAB „Freisa“ skirtas žuvies sugavimo kvotas Baltijos jūroje. 2015 m. vasario 2 d. prašymu UAB ,,Rikneda” kreipėsi į Tarnybą dėl 150 t menkių kvotos 2015 metams. Pareiškėjas prašė skiriant kvotas įvertinti 2008, 2010 ir 2011 metais UAB „Freisa“ sugavimus. 2015 m. vasario 9 d. Komisijos protokolo Nr. ŽKB-1 (6.1) 3.3 punktu pareiškėjui paskirta 8 t menkių kvota.
Teismas konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas dėl 2015 m. vasario 9 d. Komisijos protokolo Nr. ŽKB-1 (6.1) dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas nutarimas turėtų būti panaikintas. Teismas pabrėžė, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Ginčijamas sprendimas, t. y. Protokolo 3.3 punktas, kuriuo buvo paskirstytos pirmojo etapo žvejybos kvotos, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38 „Dėl individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Kvotų skirstymo taisyklės) bei atsižvelgiant į ūkio subjektų pateiktus prašymus ir kitus dokumentus. Teismas pažymėjo, kad vien teisės akto nurodymas, nekonkretizuojant teisės aktų nuostatų, nelaikytinas tinkamu sprendimo pagrindimu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių, išreikštų didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu, skyrimo ūkio subjektams tvarką reglamentuoja Kvotų skirstymo taisyklės. Teismas vadovavosi šių Kvotų skirstymo taisyklių 7, 23, 27 punktais.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl kvotų į Žuvininkystės tarnybą kreipėsi 2015 m. vasario 2 d. prašymu. Pareiškėjas pageidavo gauti 450 t kvotą bretlingiui, 120 t – strimelei, ir 150 t - menkei. Tačiau ginčijamu sprendimu jam buvo paskirta tik 8 t kvota menkei, 4 t kvota strimelei ir 70 t kvota šprotams. Iš 2015 m. vasario 10 d. protokolo Nr. ŽKB-1 (6.1) turinio matyti, kad Komisijos posėdžio trečiu klausimu buvo nagrinėjami atviros Baltijos jūros žuvų išteklių naudotojų, tarp jų ir pareiškėjo, prašymai. Svarstant prašymus kviestiesiems asmenims, tarp kurių beje nebuvo pareiškėjo atstovo, buvo išaiškinta, kad individualios žvejybos galimybės buvo paskirtos ūkio subjektams, turintiems istorinę dalį pagal kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų bei valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 2 d. prašyme nurodė pasirenkantis 2008, 2010 ir 2011 metus iš 7 paskutinių UAB „Freisa“, iš kurios perėmė žvejybos verslą, žvejybinių metų ir paprašė Komisijos tai įvertinti. Iš Komisijos protokolo turinio nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjo prašymas buvo vertintas, kokios nustatytos faktinės aplinkybės ir kokie teisės aktai nulėmė Komisijos padarytas išvadas pareiškėjui paskiriant žymiai mažesnę menkių kvotą. Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisijos sprendimas skirti pareiškėjui 8 t menkių kvotą vietoje prašytų 150 t yra visiškai nepagrįstas, t. y. jame nėra nurodytos nei faktinės aplinkybės, nei teisės aktų nuostatos. Aiškumo reikalavimas, t. y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu. Nagrinėjamu atveju ginčijamas pranešimas neatitinka ir gero valdymo principo, kuris užtikrina kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę ir įtvirtina pareigą administravimo subjektui pagrįsti savo sprendimus. Tarnyba atsiliepimu prašydama atmesti pareiškėjo skundą remiasi Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuomone, kad gali būti perleidžiama kvota, bet ne atskira sugavimų istorija. Vertinant šį Tarnybos argumentą, visų pirma, būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuomonė buvo išdėstyta 2015 m. vasario 18 d. raštu Nr. (15.2-91)-3-821, t. y. po ginčijamo sprendimo priėmimo, ir negalėjo būti pagrindu sprendžiant dėl kvotų paskirstymo ūkio subjektams 2015 m. vasario 10 d. Be to, ta pati Lietuvos Respublikos ūkio ministerija 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. (15.2-91)-3-1300 pripažino, kad nėra kompetentinga pateikti išaiškinimą, ar 2015 m. žvejybinio verslo perėmėja turi teisę gauti žvejybos kvotą 2015 m. pirmuoju etapu įvertinant bankrutuojančios įmonės pasirinktų trejų kalendorinių metų iš septynių paskutinių kalendorinių metų žuvies sugavimus. Be to, Tarnyba remiasi ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dar vėlesniu, t. y. 2015 m. kovo 13 d. rašte Nr. 2D-1158(3.1) išdėstytu, išaiškinimu, kad žuvininkystės srityje galiojančių teisės aktų nuostatos nenumato galimybės, būdų ir mechanizmo, jog vienos įmonės „istorinė dalis“ galėtų būti perleista kitai įmonei. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nagrinėjamu klausimu, t. y. dėl galimybės perleisti-perimti „istorinę dalį“, 2015 m. vasario 12 d. rašte Nr. (1.11)7R-1000 yra pareiškusi priešingą nuomonę – žuvies sugavimo istorija galėtų būti laikoma civilinių teisių objektu, kurio perleidimo galimybės priklauso nuo žuvininkystės srityje galiojančių teisės aktų nuostatų bei juose numatytų reikalavimų. Bet kuriuo atveju nurodytų ministerijų vėliau pateikti išaiškinimai negali būti laikomi tinkamu ir teisėtu ginčijamo sprendimo pagrindimu. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus ir vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei ABTĮ 89 straipsnio 1 punktu, padaryta išvada, kad Komisijos 2015 m. vasario 10 d. protokolo Nr. ŽKB-1(6.1) 3.3 dalis, kuria UAB „Rikneda“ paskirta rytinių menkių, žvejojamų 25–32 TJTT pakvadračiuose, 7 t ir vakarinių menkių, žvejojamų 22–24 TJTT pakvadračiuose, 1 t kvotos, naikintina kaip prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams (VAĮ 8 str. 1 d.). Panaikinus ginčijamą sprendimo dalį, Tarnyba įpareigota iš naujo vadovaujantis Kvotų skirstymo taisyklių 24 ir 27 punktais išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. vasario 2 d. prašymą dėl kvotų skyrimo ir priimti sprendimą, kuris atitiktų VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. būtų tinkamai pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Be to, Tarnyba, iš naujo nagrinėdama pareiškėjo prašymą ir vertindama BUAB „Freisa“ ir UAB „Rikneda“ sandorį dėl žvejybos verslo perleidimo, privalo vadovautis, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais ir 6.156 straipsnio 1 dalies nuostata, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatytu tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tau neprieštarauja įstatymams. Teismas pažymėjo, jog pagal CK 1.97 straipsnio 1 dalį civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta daiktų ir turto apyvartumo prezumpcija, pagal kurią daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta nėra apribota. Atkreiptas dėmesys, kad Žuvininkystės įstatyme nėra numatyta apribojimų, draudžiančių perleisti juridiniam asmeniui „istorinę dalį“. Ginčijamą sprendimą teismui pripažinus neteisėtu, naikintinas ir VAGK 2015 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. 3R-102(AG-44/02-2015), kuriuo UAB „Rikneda“ skundas buvo atmestas.
III.
Atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 3R-102(AG-44/02-2015) palikti nepakeistą; teismui palikus galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas pasisakė, jog vieno ūkio subjekto žvejybos verslo perleidimo sandoriu (pirkimo – pardavimo atveju) kitam ūkio subjektui gali pereiti pardavusio žvejybos verslą ūkio subjekto žvejybos sugavimų „istorinė dalis“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Atkreiptinas dėmesys, kad Komisijos 2015 m. vasario 10 d. protokole Nr. ŽKB-1 (6.1) nurodyta, kad žvejybos kvotos ūkio subjektams paskirstytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38 ,,Dėl individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklių patvirtinimo” bei atsižvelgiant į ūkio subjektų pateiktus prašymus ir kitus dokumentus – t . y. Komisija žvejybos kvotas ūkio subjektams paskirstė vadovaujantis ir laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl Komisijos sprendimas yra pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų normomis, jį priimant nebuvo pažeisti nei pareiškėjo, nei kitų ūkio subjektų interesai.
2. Pareiškėjas teikdamas prašymą dėl 2015 metų žvejybos kvotų žinojo, ar kaip ūkio subjektas vykdantis žvejybos verslą privalėjo žinoti, kad 2014 m. gruodžio 23 d. priimtas Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo Nr. VIII-1756 papildymo 171 straipsniu ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-1523. Žuvininkystės įstatymo 171 straipsniu 1 dalyje numatyta, kad skirstant individualias žvejybos galimybes ūkio subjektams, valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą, jei nebus viršyta Žemės ūkio ministerijos nustatyta žvejybos pajėgumo riba atitinkamame geografiniame žvejybos rajone, apskaičiuojama, kokią Lietuvos Respublikai skirtų atitinkamos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį per bet kuriuos kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų vidutiniškai sudarė ūkio subjekto sugautų tos rūšies žuvų kiekis. Atkreipia dėmesį, kad 2013 – 2014 metais Lietuvos Respublikos Baltijos jūros žvejybos kvotų paskirstymo būdai buvo nustatyti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197. Vadovaujantis Taisyklių 17 punktu, žuvų išteklių naudotojams, teisėtais pagrindais valdantiems į žvejojančių jūrų vandenyse laivų duomenų sistemą įtrauktus ir antrajai žvejybos laivyno daliai priskirtus Lietuvos Respublikos žvejybos laivus, trejiems metams buvo suteikiamos perleidžiamosios žvejybos teisės taisyklių 16 punkte nurodytoms Lietuvos Respublikai skiriamos menkių, strimelių ir šprotų žvejybos kvotos dalims. Vadovaujantis Taisyklėmis Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. VI-28 ,,Dėl žuvų išteklių naudotojams suteiktų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžių patvirtinimo” žuvų išteklių naudotojams buvo patvirtinti perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiai. Pagal Taisyklių 21 punktą, žuvų išteklių naudotojas, turintis jam suteiktą perleidžiamąją žvejybos teisę, galėjo: 1. šią teisę ar jos dalį perduoti iki teisės galiojimo laikotarpio pabaigos kitam Lietuvos Respublikoje registruotam žuvų išteklių naudotojui, atitinkančiam Taisyklių 4.2 punkte nurodytas sąlygas; 2. einamaisiais metais jam skirtą žvejybos kvotą, apskaičiuotą pagal suteiktą perleidžiamąją žvejybos teisę, ar jos dalį perduoti kitam Lietuvos Respublikoje registruotam žuvų išteklių naudotojui, atitinkančiam Taisyklių 4.2 punkte nurodytas sąlygas, arba ja apsikeisti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, pateikęs Taisyklių 28 punkte nurodytą prašymą. Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijai paskirsčius kvotas 2013 – 2014 metams ūkio subjektai šiuos komisijos sprendimus apskundė teismui. LVAT 2014 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažino, kad Taisyklių 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žvejybos kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007 – 2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007 – 2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo VAĮ 3 straipsnio 1 punktui. LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2234/2014 konstatavo, kad teisės normomis (tiek Taisyklių 19 punktu, tiek ir 26 punktu) Žemės ūkio ministerija nustatė tam tikras, esmines žvejybos ribojimo sąlygas (kvotas, perleidžiamąsias žvejybos teises, siejant jas su nustatytomis kvotomis, ir pan.), ir tokiu būdu pažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą principą, pagal kurį administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Tai, kad pareiškėjas puikiai žinojo, jog nuo 2015 metų pasikeitęs kvotų skyrimo Baltijos jūroje teisinis reglamentavimas, įrodo ir paties pareiškėjo prašymas dėl žvejybos kvotų skyrimo bei skundas VAGK, kuriuose pareiškėjas teigia, kad UAB „Rikneda“ skiriant žvejybos kvotą turi būti skaičiuojama BUAB „Freisa“ sugavimų „istorinė dalis“.
3. LVAT praktikoje pažymima, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).
4. Pasak teismo, Žuvininkystės įstatyme nėra numatyta apribojimų, draudžiančių perleisti juridiniam asmeniui „istorinę dalį“. Atkreiptinas dėmesys, kad Žuvininkystės įstatyme nėra numatyta, kad turi būti atsižvelgiama į ankstesniais metais perduotas turtines teises į žvejybos kvotas, tai yra į perleistas ar suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises. Ūkio subjektai, vykdantys verslinę žvejybą, teikia duomenis apie sugautus žuvų kiekius pagal Reglamento (EB) Nr. 1224/2009 14 straipsnį. Šie duomenys yra kaupiami Žuvininkystės duomenų valstybės informacinėje sistemoje ir pagal juos apskaičiuojama konkretaus ūkio subjekto istorinė dalis. Vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 dalimi, istorinė dalis apskaičiuojama įvertinant kiekvieno ūkio subjekto sugautų žuvų kiekį, tačiau nėra numatyta, kad vieno ūkio subjekto istorinė dalis galėtų būti skaičiuojama pagal kito ūkio subjekto sugautų žuvų kiekį (istorinę dalį). Teismas nevertino, kad ūkio subjektui skiriamos žvejybos kvotos atsižvelgiant ne vien tik į istorinę dalį, bet ir į papildomus kriterijus. Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4 dalyje yra numatyta: „Ūkio subjektui skiriamos individualios žvejybos galimybės yra lygios istorinei daliai, kuri gali būti sumažinta arba padidinta: 1) istorinė dalis padidinama po 0,1 procento už kiekvieną parduotų Lietuvos Respublikos teritorijoje atitinkamos rūšies žvejybos produktų dalį procentais, skaičiuojamą nuo visų ūkio subjekto sugautų tos rūšies žvejybos produktų per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje; 2) atsižvelgiant į mažesnį ūkio subjekto verslinės žvejybos poveikį aplinkai, istorinė dalis padidinama 5 procentais už naudojamus selektyvius verslinės žvejybos įrankius ir tausojančius gamtines buveines žvejybos būdus, taip pat 5 procentais – už mažiau teršiančius aplinką ir sunaudojančius mažiau energijos žvejybos laivus; 3) istorinė dalis sumažinama po 2 procentus už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą sunkų pažeidimą ir po 0,5 procento už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą verslinę žvejybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, kuris nebuvo pripažintas sunkiu.“ Iš esmės skirstant žvejybos kvotas yra atsižvelgiama į ūkio subjekto aktyvumą versle (žvejyboje) ir patirtį (sugautus žuvų kiekius), reputaciją ir požiūrį į aplinkosaugą bei tausią žvejybą (padarytus pažeidimus, mažesnį to ūkio subjekto vykdytos verslinės žvejybos poveikį aplinkai), indėlį į Lietuvos ekonomiką, tiekimą Lietuvos vartotojams (Lietuvos Respublikos teritorijoje parduotų žuvų kiekiai). Už tai, kad konkretus ūkio subjektas vykdė aktyvią, tačiau tausią žvejybą, saugojo aplinką ir tiekė sugautas žuvis Lietuvos vartotojams, tam ūkio subjektui yra skiriama didesnė žvejybos kvota. Tokios vertybės, kaip ūkio subjekto patirtis ar reputacija, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą, šiuo atveju didesnės kvotos skyrimą, vertintinos kaip asmeninės neturtinės teisės ir vertybės pagal CK 1.114 straipsnį, kurios negali būti nei perkamos, nei parduodamos. Žuvininkystės įstatyme nėra numatyta apribojimų, draudžiančių perleisti juridiniam asmeniui istorinę dalį, tačiau tokios dvišalės istorinės dalies perdavimo sutartys turėtų būti vertintinos kaip dviejų ūkio subjektų įsipareigojimai vienas kitam, bet ne kaip įpareigojimas kvotas skirstančiai institucijai pagal vieno ūkio subjekto istoriją (asmenines neturtines teises ir vertybes) skirti kitam ūkio subjektui kvotą.
5. Pagal 2013 m. lapkričio 29 d. „Laisvo pardavimo aktą“ Nr. 1 BUAB „Freisa“ pardavė, o UAB „Rikneda“ nupirko žvejybinį laivą „Freisa“ su turtinėmis teisėmis – žvejybos kvotomis (pagal Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2013 m. birželio 28 d. posėdžio protokolą Nr. ŽKB-7(1.6)) bei žvejybos pajėgumais. Pagal Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 51 dalį, žvejybos kvota – ūkio subjektui skiriamas žvejybos limitas ar jo dalis vidaus vandenų telkinyje arba individualios žvejybos galimybės jūrų vandenyse, išreikštos didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu. Žvejybos galimybės – teisė žvejoti, išreikšta leidžiamu sugauti kiekiu ir (arba) žvejybos pastangomis (2 str. 50 d.). Taigi pagal minėtą Laisvo pardavimo aktą UAB „Rikneda“ iš BUAB „Freisa“ įsigijo nurodytu Žuvininkystės tarnybos protokolu skirtas turtines teises žvejoti – žvejybos kvotas, bet ne istorinę dalį, apibrėžtą Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėdamas žvejybos kvotų paskirstymą ūkio subjektams 2016 metams kitoje administracinėje byloje Nr. I-9420-821/2015 konstatavo, kad UAB „Baltlanta“ ir UAB „Grinvita“, kurios analogiškai kaip BUAB „Freisa“ pardavė savo žvejybos laivus su jų istorija kitoms įmonėms, buvo teisėtai skirtos žvejybos kvotos pagal jų istoriją, nes UAB „Baltlanta“ ir UAB „Grinvita“ atitiko visus Žuvininkystės įstatyme ir Individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklėse nustatytus reikalavimus. Minėtoje byloje tiems ūkio subjektams, kurie iš kitų įmonių nusipirko žvejybos laivus su žvejybos kvotų „sugavimų istorija“, pagal pateiktus prašymus žvejybos kvotoms gauti, nebuvo skaičiuojamos ir skiriamos kito ūkio subjekto sugavimų „istorinė dalis“. Pagal vieno ūkio subjekto istorinę dalį negali būti skiriama ta pati kvota du kartus dviem skirtingiems ūkio subjektams, tai yra ir įmonei, kuri pardavė laivus, ir įmonei, kuri nusipirko laivus, nes tokiu atveju galėtų būti diskriminuojami kiti ūkio subjektai, kuriems galbūt proporcingai skiriamos kvotos mažėtų pagal Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 5 dalį. Pagal minėtą teismo sprendimą žvejybos kvota teisėtai turėtų būti skirta BUAB „Freisa“, o ne UAB „Rikneda“. Žuvininkystės tarnybos nuomone, VAGK 2015 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 3R-102(AG-44/02-2015) atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir teismų sprendimus pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo siekis, jog suteikiant jam kvotas 2015 m. būtų atsižvelgta į UAB ,,Freisa” 2008, 2010 ir 2011 m. sugavimus, negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas. Teismas įpareigojo Žuvininkystės tarnybą iš naujo išnagrinėti UAB „Rikneda“ 2015 m. vasario 2 d. prašymą. Pažymėtina, kad 2015 m. vasario 2 d. prašymu pareiškėjas prašo skirti žvejybos kvotą 2015 metams, tačiau visos 2015 metų žvejybos kvotos ūkio subjektams jau yra paskirstytos. Žvejybos kvota Lietuvai skiriama metams ir kiekvienais metais ji paskirstoma iš naujo – būtent tiems kalendoriniams metams, todėl, nepriklausomai nuo to, ar įmonės žvejybos kvotas panaudojo, ar ne, žvejybos kvotos atgaline data negali būti atstatomos, o bet koks žvejybos kvotų perskirstymas iš esmės pažeistų teisėtai žvejojančių įmonių interesus ir destabilizuotų verslinės žvejybos būklę Lietuvoje, todėl toks pareiškėjo prašymas negali būti tenkintinas.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą ir nagrinėdamas Komisijos priimto sprendimo pagrįstumą, tinkamai vadovavosi ir įgyvendino LVAT praktiką. Teismo sprendime, vertinant Komisijos sprendimą, buvo tinkamai vadovaujamasi ir LVAT praktika dėl sprendimų atitikimo VAĮ. Teismas, šiuo atveju, vertindamas 2015 m. vasario 9 d. posėdžio protokolą Nr. ŽKB-1 (6.1), tinkamai vertino visą turimų įrodymų (duomenų) visumą – protokole nėra jokių argumentų apie „istorinės dalies“ nepripažinimą, ar kitokį vertinimą. Akivaizdu, kad pareiškėjui tariamus ar tikrus Tarnybos motyvus reikia numanyti – paprasčiausiai motyvų Tarnybos protokole nėra. Toks dokumentas nelaikytinas tinkamai pagrįstu ir neatitinka gero valdymo principo. Pažymi, kad žvejybos „istorinė dalis“ yra ir gali būti civilinių santykių objektas. CK 1.97 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta daiktų ir turto apyvartumo prezumpcija, pagal kurią daiktai, kurie išimti iš civilinės apyvartos ar jų apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju, laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta nėra apribota. Žuvininkystės įstatyme nėra numatyta apribojimų, kurie draustų parduodant žvejybos laivą arba verslą perduoti ir parduodamo laivo ar žvejybos verslo turimas žvejybos kvotas ar „istorinę dalį“, t. y. turtines teises ar galimybę gauti tas turtines teises ateityje. Pagal CK pirkimo – pardavimo sutartys yra sudaromos laisva valia ir laisva forma. Atsižvelgiant į CK 6.306 straipsnio 1 dalį, pirkimo – pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, vertybiniai popieriai ir kitokie daiktai bei turtinės teisės. Šiuo atveju laivas „Freisa“ ir visos subjektinės teisės į laivą ir turtinės teisės tiesiogiai susijusios su laivu buvo perduotos pirkėjui sudarant pirkimo – pardavimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra pritariama, kad daiktas gali būti perduodamas kartu su turtinėmis teisėmis, kurios yra tiesiogiai susiję su daiktu <...> Sutartimi buvo perleista nuosavybės teise tiek daikto ir su juo susijusių teisių (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Šiuo atveju visos turtinės teisės priklausančios ir tiesiogiai susijusios su laivu yra ne tik kvotos, bet ir „istorinė dalis“, kadangi ji tiesiogiai susijusi su laivu ir negali būti atidaloma nuo laivo ar jam paskirtų kvotų, kadangi turėtos kvotos buvo skirtos laisvos tiesiogiai atsižvelgiant į „istorinę dalį“. Pažymi, kad juridinė technika, žodynas gali keistis – vienu laikotarpiu turtinė teisė vadinama žvejybos kvota, kitu laikotarpiu perleidžiamoji teisė, dabartiniu laikotarpiu – „istorinė dalis“. Tačiau ne juridinė technika, o reiškinio esmė apibūdina, kad savo turiniu visos anksčiau paminėtos sąvokos reiškia vieną ir tą patį – turtinę teisę, kuri yra ir gali būti civilinių santykių objektu. Žvejybos teisių perėjimas pagal UAB „Rikneda“ ir BUAB „Freisa“ sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį turi būti suprantamas kaip pilna apimtimi pereinančios visos teisės ir pareigos susijusios su sutartimi, t. y. laivas, žvejybos kvotos ir „istorinė dalis“. 2015 m. gruodžio 7 d. buvo pateikti dokumentai, parodantys, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija analogiškose situacijose esančioms įmonėms (UAB ,,Baltijos šprotai“ ir UAB ,,Rikneda“) taiko dvigubus standartus. Tokius pačius duomenis pateikia apeliantas ir priede prie apeliacinio skundo. Apeliaciniame skunde minimoje administracinėje byloje Nr. I-9420-821/2015 Tarnyba pasisakydama dėl UAB „Baltijos šprotai“ paskirtos žvejybos kvotos aiškiai nurodė, kad laivo „Gilija“ sugavimų istorija turi būti laikoma civilinių teisių objektu, kurį perleisti galima remiantis CK (pabrėžtina, kad turtas ir teisės UAB „Baltijos šprotai“ perduoti 2015 m. vasario 9 d. (t. y. tą pačią dieną kuomet Tarnyba dalino kvotas), ir tai buvo visiškai nauja įmonė). Taigi, vertinant situaciją, objektyviai nepaaiškinamas Tarnybos apeliacinio skundo motyvas, kad žvejybos verslo perleidimo sandoriu (pirkimo – pardavimo atveju) kitam ūkio subjektui negali pereiti pardavusio žvejybos verslą ūkio subjekto žvejybos sugavimų „istorinė dalis“. Akivaizdu, kad Tarnyba yra šališka, ne visus reguliuojamos rinkos dalyvius laiko lygiais, vienų rinkos dalyvių sąskaita proteguoja kitą dalyvį. Būtina pastebėti, kad po pirkimo –pardavimo sutarties sudarymo ir laivo, bei žvejybos kvotų įsigijimo iš BUAB „Freisa“, pastaroji, pardavusi savo turėtą turtą, niekada neprašė skirti jai žvejybos kvotų. Dar 2013 m. rugsėjo 16 d. priimtas sprendimas likviduoti UAB „Freisa“, o 2015 m. birželio 2 d. įmonė buvo išregistruota. (Priedas Nr. 1 - Įmonių bankroto valdymo departamento detali informacija dėl UAB „Freisa“). Apeliantas bet kuriuo atveju neįrodė, kad 2015 m. gruodžio 22 d. teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Tikrinamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos, sudarytos Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V1-24, 2015 m. vasario 10 d. protokolo Nr. ŽKB-1 (6.1) 3.3 punkto dalies, kuria pareiškėjui UAB „Rikneda“ pirmuoju etapu paskirta 8 t menkių kvota, pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad 2015 m. vasario 5 d. įvyko Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos posėdis, kuriame darbotvarkės trečiuoju klausimu buvo nagrinėjami atviros Baltijos jūros ūkio subjektų, tarp jų ir pareiškėjo, prašymai dėl 2015 metų žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo bei buvo priimtas byloje ginčijamas Komisijos protokolas Nr. ŽKB-1 (6.1), kurio 3.3 punktu pirmuoju etapu ūkio subjektams paskirstytos žvejybos kvotos.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu panaikino Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. vasario 10 d. protokolo Nr. ŽKB-1(6.1) 3.3 punkto dalį, kuria UAB „Rikneda“ paskirta rytinių menkių, žvejojamų 25–32 TJTT pakvadračiuose, 7 t ir vakarinių menkių, žvejojamų 22–24 TJTT pakvadračiuose, 1 t kvotos, konstatavęs pastarojo neatitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, kas ir apibrėžia apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015). Gero viešojo administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo subjektą, priimant sprendimą, jame nurodyti faktinių aplinkybių bei teisės normų, kurių pagrindu priimtas sprendimas, visumą (žr. LVAT 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013).
Tikrinanti bylą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38 „Dėl individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklių patvirtinimo“ bei atsižvelgdama į ūkio subjektų pateiktus prašymus ir kitus dokumentus, ginčijamo Protokolo 3.3 punktu paskirstė pirmuoju etapu žvejybos kvotas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien teisės akto nurodymas, nekonkretizuojant šio akto nuostatų, nelaikytinas tinkamu sprendimo pagrindimu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Teisinis reguliavimas nurodytas tik bendras. Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisija Protokole nenurodė, kokiomis konkrečiomis Kvotų skirstymo taisyklių, kurios nustato individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių, išreikštų didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu, skyrimo ūkio subjektams tvarką, teisės normomis vadovavosi paskirdama žvejybos kvotas, dėl kurių teisingo paskirstymo kilo ginčas. Neaiškūs Kvotų skirstymo taisyklių skyrius (-iai), punktas (-ai), kuriais remiasi Komisija paskirdama pareiškėjui būtent tokio dydžio menkių žvejybos Baltijos jūroje kvotą.
Pažymėtina, kad pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą (2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-834/2013).
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Komisijos sprendimas skirti pareiškėjui 8 t menkių kvotą vietoje prašytų 150 t yra visiškai nepagrįstas. Ginčijamame protokole nėra jokių faktinių aplinkybių, absoliučiai jokios motyvacijos konkrečiai dėl pareiškėjo 2015 m. vasario 2 d. prašymo skirti 150 t menkių kvotą 2015 metams, kuriame jis nurodė pasirenkantis 2008, 2010 ir 2011 metus iš 7 paskutinių UAB „Freisa“, iš kurios perėmė žvejybos verslą, žvejybinių metų. Komisijos protokole nenurodyta, kokios nustatytos faktinės aplinkybės ir kokios konkrečios teisės aktų nuostatos nulėmė Komisijos padarytas išvadas pareiškėjui paskiriant žymiai mažesnę menkių kvotą, todėl ginčo teisinių santykių tinkamas kvalifikavimas ir įvertinimas nėra įmanomas.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kilus administraciniam ginčui dėl individualaus administracinio akto, jį priėmęs subjektas ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir (ar) teisme negali nurodyti priimto akto motyvų (jei aktas buvo be motyvų), papildyti ar pakeisti akte nurodytus motyvus (LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-313-146/2016). Todėl atsakovo pateikti argumentai dėl žvejybos kvotų skyrimo atsiliepimuose į pareiškėjo skundus VAGK ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui bei apeliaciniame skunde, negali būti vertinami kaip 2015 m. vasario 10 d. Protokolo motyvai. Be to, dokumentai, kurie surašomi vėliau negu priimamas atitinkamas administracinis aktas, negali būti vertinami kaip to administracinio akto motyvai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvadą, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vėliau pateikti išaiškinimai negali būti laikomi tinkamu ir teisėtu ginčijamo sprendimo pagrindimu.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai administracinio akto turiniui, kad jame būtų nurodomi administracinio akto priėmimo motyvai, turi tiek materialinį, tiek ir procesinį aspektą, t. y. šie reikalavimai susiję su asmens teise į teisminę gynybą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog proceso požiūriu nemotyvuotas administracinis aktas, kuris daro neigiamą poveikį pareiškėjo teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja pareiškėjo, kuris nedalyvavo 2015 m. vasario 5 d. 11.00 val. Komisijos posėdyje, kuriame žuvų išteklių naudotojams buvo paskirstytos 2015 metams žvejybos Baltijos jūroje kvotos, teises skųsti tokį aktą ir apsunkina tokio akto teisminę kontrolę. Tokiu būdu atsakovas pareiškėjo prašymą dėl žvejybos kvotų paskirstymo nagrinėjo netinkamai, sukliudė pareiškėjui tinkamai įgyvendinti savo teises ir nesilaikė gero administravimo principo.
Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad Komisijos 2015 m. vasario 10 d. protokolo Nr. ŽKB-1(6.1) 3.3 punkto dalis, kuria UAB „Rikneda“ paskirta rytinių menkių, žvejojamų 25–32 TJTT pakvadračiuose, 7 t ir vakarinių menkių, žvejojamų 22–24 TJTT pakvadračiuose, 1 t kvotos, neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kitais aspektais (tarp jų argumentų dėl žvejybos sugavimų „istorinės dalies“ perleidimo) ginčijamo akto dalies, VAGK sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo nevertina.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (šiuo aspektu žr., pav., 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013; 2014 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014).
Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius