Civilinė byla Nr. 2A-1281-657/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-05186-2012-5

                            Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

29.2; 30.1.; 121.14.; 121.18.; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pranešėja), Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-280-285/2013 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams N. P., G. P., P. P. tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, V. T., N. T., Z. M. dėl nuosavybės teisės gynimo, savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovus N. P., G. P. ir P. P. per  tris mėnesius  nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos vykdyti 2011-07-27 reikalavimą Nr. REI-20-110727-00090 ir savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti 2,20 m - 2,70 m aukščio, 18,11 m ilgio atraminę sienutę, esančią adresu (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę, jei šio įpareigojimo atsakovai teismo nustatytu terminu neįvykdys – įpareigoti Inspekciją  nugriauti minėtą atraminę sienutę,  adresu (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovų (T.1, b.l. 3-6). Nurodė, kad 2011-07-08 atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skiriamosios ribos yra savavališkai įrengta gelžbetoninė atraminė sienutė be pamatų, laikanti statų šlaitą. Sienutė įrengta per sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ilgį ir tęsiasi gretimame žemės sklype. 2011-07-21 buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-110721-00082. 2011-07-27 atsakovams buvo surašytas reikalavimas Nr. REI-20-110727-00090, kuriuo iš N. P., G. P. ir P. P. buvo pareikalauta savo lėšomis ne vėliau kaip iki 2012-01-27 pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti atraminę sienutę adresu (duomenys neskelbtini). 2011-07-21 savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-110721-00082 ir 2011-07-27 reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110727-00090 atsakovėms N. P. ir G. P. buvo įteikti 2011-08-04, P. P. – 2011-08-02 registruotu laišku, tačiau, 2012-02-09 Inspekcijos specialistui atlikus pakartotinį patikrinimą, nustatyta, jog atsakovai jiems Inspekcijos nustatytų reikalavimų neįvykdė. 2,20 m – 2,70 m aukščio atraminė sienutė tiek pagal savavališkos statybos akto surašymo metu galiojusias teisės aktų nuostatas, tiek pagal šiai dienai galiojančias teisės aktų nuostatas yra priskiriama neypatingų statinių kategorijai, kurį statant, turėjo būti rengiamas statinio projektas bei gaunamas leidimas. Atsakovai statybą leidžiančio dokumento statyti atraminę sienutę nepateikė, todėl nurodyta statyba laikytina savavališka ir atsakovai įpareigotini vykdyti Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011-07-27 reikalavimą Nr. REI-20-110727-00090.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad savavališkos statybos aktas SSA-20-110721-00082 ir reikalavimas REI-20-110727-0090 jiems surašyti neteisėtai, kadangi atsakovai nėra žemės sklypo, kuriame pastatyta atraminė sienutė savininkai, todėl negali būti atsakingi dėl šios sienutės savavališkos statybos. Atraminė sienutė yra pastatyta valstybei priklausančioje žemėje, todėl visa atsakomybė tenka savivaldybei, kuriai apie avarinės būklės atraminę sienelę jau seniai buvo žinoma, tačiau Kauno miesto savivaldybė jokių priemonių nesiėmė (T.1, b.l. 49-52, 68-70).

Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija su ieškinio reikalavimais sutiko. Nurodė, kad  dėl šio statinio surašyti 2011 m. liepos 21 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-110721-00082 ir 2011 m. liepos 27 d. reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110727-00090, kuriuo iš atsakovų pareikalauta iki 2012 m. sausio 27 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius - nugriauti savavališkai pastatytą atraminę sienutę ir sutvarkyti statybvietę, buvo įteikti atsakovams, teisės aktų nustatyta tvarka ginčijami nebuvo, yra teisėti ir galiojantys. Byloje nėra duomenų, jog atsakovai būtų kreipęsi dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo termino pratęsimo. Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, jog atsakovai reikalavimo per nustatytą terminą neįvykdė, įrodymų, patvirtinančių, kad buvo rengiama projektinė dokumentacija ar buvo kreiptasi dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo, nebuvo pateikta, todėl ieškovės reikalavimas yra pagrįstas (T.1, b.l. 130-131).

Su ieškiniu sutiko ir trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (T.1, b.l. 119-123, T.2, b.l. 62-73). Trečiasis asmuo V. T. prašė  ieškinį atmesti (T.2, b.l. 105).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė (T.2, b.l. 108-109). Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovo atstovė, tiek atsakovai nurodė, jog atraminės sienutės statytojas nenustatytas, atraminė sienutė nėra teisiškai įregistruota, nėra nustatytas jos savininkas, ji yra nepatenkinamos techninės būklės, be to, šios aplinkybės nustatytos ir prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-628-211/2008, todėl teismas iš naujo jų netyrė. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendime buvo atkreiptas Kauno miesto savivaldybės dėmesys, kad ji, nagrinėjant bylą sužinojusi apie susidariusią situaciją, jog atraminė sienutė nėra teisiškai registruota, neturi savininko, yra nepatenkinamos techninės būklės, griūvanti, kelianti pavojų, norint ją sutvarkyti ar nugriauti, turėtų inicijuoti procesą dėl šios atraminės sienutės pripažinimo bešeimininke, tačiau toks procesas iki šio laiko nėra pradėtas. Teismas nustatė, kad 2011-03-30 sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį su P. P. ir G. P. bei pasirašant perdavimo-priėmimo aktą atraminė sienutė jau buvo pastatyta, tačiau nei sutartyje, nei priėmimo-perdavimo akte nėra paminėta, jog parduodamoje žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalyje būtų savavališkai pastatytų statinių. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodyta, jog įrašas apie savavališką statybą sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) galioja nuo 2011-08-02 ir įregistruotas 2011-07-21 surašyto savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-110721-00082 pagrindu. Teismas akcentavo, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atraminės sienutės pastatymo faktas Kauno miesto savivaldybės administracijai žinomas nuo N. P. 2005-06-07 raštiško kreipimosi, į kurį 2005-06-20 buvo atsakyta, kad keliama šlaito problema apsvarstyta Ekstremalių situacijų valdymo centro koordinavimo grupės posėdyje, priimtos priemonės bei nurodyta, kad ginčas kilęs tarp privačių asmenų, o apie šlaito keliamą grėsmę dar 2005 m. informuotas  Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius. Tačiau savavališkos statybos aktas buvo surašytas tik 2011-07-21. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, kad atraminė sienutė kam nors trukdytų ar pažeistų kieno nors teises. Teismo nuomone, neatlikus atraminės sienutės statybos techninės ekspertizės, geodezinių matavimų, neturint duomenų apie sienutės tvirtinimą, nesant specialistų išvadų, bet kokie griovimo darbai yra pavojingi ir apskritai yra negalimi. Teismas darė išvadą, kad kalvoto žemės paviršiaus reljefo aplinkoje atraminė sienutė sklype yra reikalinga, todėl pareikšto reikalavimo tenkinimas padarytų esminę žalą atsakovų interesams, neigiamą neleistiną poveikį atsakovų žemės sklypui, sklype esančių kitų statinių stabilumui, kurį kaip tik ir užtikrina atraminė sienutė, sulaikydama gruntą. Dėl šių priežasčių teismas, vadovaudamasis bendraisiais protingumo, proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principais, pareikštų reikalavimų netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliacinius skundus, kuriais prašoma panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį patenkinti pateikė ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos bei trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija (T.2, b.l. 10-13, 14-19).

Ieškovė savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Atraminė sienutė turėjo būti statoma turint projektinę dokumentaciją bei statybą leidžiantį dokumentą. Savavališkai pastatytą statinį draudžiama eksploatuoti. Tai, kad nėra nustatytas atraminės sienutės savininkas, neatima pareigos iš žemės sklypo, kuriame yra pastatytas savavališkas objektas, savininkų ar naudotojų pareigos pašalinti savavališkos statybos padarinius. Nei savavališkos statybos aktas nei reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius nėra nuginčyti, jie yra galiojantys administraciniai aktai ir sukeliantys teisines pasekmes atsakovams, todėl teismas spręsdamas ginčą savavališkos statybos padariniams likviduoti galėjo pasirinkti vieną iš Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytų būdų. Be to, teismas pažeidė procesines teisės normas, nes netaikė įstatymo, kurį reikėjo taikyti, rėmėsi tik bendraisiais teisės principais, pats teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas.

2. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nevisapusiškai juos ištyrė, t.y. nepasisakė nei dėl savavališkos statybos akto, nei dėl reikalavimo pagrįstumo. Teismas nepagrįstai rėmėsi 2008-12-29 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-628-221/2008 ir pažymėjo, kad nėra pradėta byla dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, nes sienutė negali būti saugiai eksploatuojama. Be to, šio statinio naudotojai yra atsakovai, todėl jie ir turėtų pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teismas nustatė, kad nėra pažeidžiamos kieno nors teisės, tačiau nevertino, kad žemės sklypas ant kurio stovi savavališkas priklauso Lietuvos Respublikai, todėl šiuo atveju yra pažeidžiami valstybinės žemės patikėtinio Nacionalinės žemės tarnybos interesai.

Apeliantė Kauno miesto savivaldybės administracija papildomai nurodė, kad, priimant sprendimą Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-628-221/2008, kompetentinga institucija nebuvo konstatavusi ginčo statinio savavališkumo, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis anksčiau priimtu sprendimu, nes nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės jau buvo pasikeitusios. Klausimas dėl ginčo statinio įteisinimo arba neteisėtos statybos padarinių šalinimo turi būti sprendžiamas, ne pripažįstant tokį daiktą bešeimininkiu pagal CK 4.57 ir 4.58 straipsnių nuostatas, o pagal CK 4.103 straipsnio ir Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, šalinant neteisėtos statybos padarinius, arba suteikti atsakovams galimybę įsiteisinti savavališkai pastatytą atraminę sienelę.

Atsakovai atsiliepimais į apeliacinius skundą prašė apeliacinius skundus atmesti, o Kauno apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą (T.3, b.l. 25-31; 37-39). Nurodė, kad atraminės sienelės savininkas yra nežinomas, o bešeimininkis turtas, esantis valstybės žemėje, yra šios žemės priklausinys, todėl atsakovu šioje byloje turėjo būti žemės savininkas – Lietuvos Respublika (T.3, b.l. 25-31, 37-39).

Ieškovė atsiliepime į trečiojo asmens skundą išdėstė analogiškus argumentus, kurie nurodyti  apeliaciniuose skunduose (T.3, b.l. 45-48).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Byloje neginčijami nustatyta, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso G. P. (3/208 dalys ir 115/416 dalių), P. P. (121/146 dalys) ir Lietuvos Respublikai (174/416) (T.1, b.l. 25-30). Šiame sklype esančio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų bendraturčiai yra G. P., P. P., N. P.. Nors ieškovė įvardija N. P. kaip žemės sklypo naudotoja (valdytoja), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo teisės įregistravimo viešajame registre momento (CK 4.27 str. 2 d.). Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie valdymo teisės įregistravimą viešajame registre. Iš registro duomenų matyti, jog 174/416 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise Lietuvos Respublikai. Su atsakove nėra sudaryta nuomos, panaudos ar kitokių sutarčių, į bylą taip pat nepateikta jokių kitų įrodymų apie N. P. valdymo teisę.        

Ieškovas savo reikalavimus byloje grindė tuo, kad atsakovai kaip žemės sklypo savininkai ir naudotoja privalo nugriauti savavališkai pastatytą atraminę sienutę. Šioms aplinkybėms pagrįsti byloje buvo pateikti surašytas savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Byloje nustatyta, kad tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra savavališkai įrengta gelžbetoninė atraminė sienutė be pamatų, su kas 2,0 m pritvirtintais lovinio profilio metaliniais statramsčiais, (aukštis apytiksliai nuo 2,20 m iki 2,70 m, storis 0,20 m - 0,30 m, ilgis apie 18,11 m (per sklypo ilgį), laikanti statų šlaitą; 2011-07-03 Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas, T.1, b.l. 21-24), todėl 2011 m. liepos 21 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-110721-00082 (T.1, b.l. 12-13). 2011 m. liepos 27 d. reikalavimu Nr. REI-20-110727-00090 ieškovė pareikalavo atsakovų N. P., G. P. ir P. P. savo lėšomis ne vėliau kaip iki 2012-01-27 pašalinti savavališkos statybos padarinius - nugriauti atraminę sienutę (T.1, b.l. 14). Savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-110721-00082 ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110727-00090 atsakovams įteikti asmeniškai (T.1, b.l. 15-18). 2012 m. vasario 9 d. nustatyta, kad atsakovai N. P., G. P. ir P. P. neįvykdė 2011-07-27 reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius (Aktas Nr. RPA-20-120209-00008, T.1, b.l. 19).

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-812 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ 5.1. punktą atraminė sienutė – inžinerinis statinys, saugantis nuo griuvimo ar nušliaužimo už jos esantį gruntą.

Byloje nėra ginčo, kad statinys yra pastatytas savavališkai ir jo statytojas nėra nustatytas.

Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, turi būti remiamasi Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimu, bylos nagrinėjimo metu galiojančių Statybos įstatymo, STR redakcijų, CK 4.103 straipsnio nuostatomis bei įvertintos nustatytos faktinės aplinkybės, kad ginčo statinys yra pastatytas tarp atsakovams ir tretiesiems asmenims priklausančių sklypų, bei vertintinas faktas, kad ginčo statinys yra pastatytas žemės sklype, kurio dalis priklauso Lietuvos Respublikai.

Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime yra pažymėjęs, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs bendrąjį visuomenės interesą saugoti aplinką, užtikrinti statybos normų laikymąsi, siekiant tvarkingos teritorijų plėtros, galiausiai – siekį atkurti teisės viršenybę, pašalinant neleistiną ir neteisėtą statinį (žr. Hamer v. Belgique, no 21861/03, judgment of 27 November 2007; Saliba v. Malta, no. 4251/02, judgment of 8 November 2005). Be to, turi būti paisoma pareigos nustatyti teisingą susikirtusių visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyrą, t.y. būtina įvertinti ar pagal nacionalinę teisę galima įteisinti konkretų neteisėtą statinį, ar asmens teises buvo galima suvaržyti švelnesne nei pastato nugriovimas priemone (pvz., įpareigojimu nebenaudoti pastato, nutraukti statybos darbus ar pan.).

CK 4.103 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Aktualioje Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis per nustatytą terminą: leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; arba nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.

To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą (Konstitucinio Teismo 2001-10-02 nutarimas). Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000-12-06, 2001-10-02, 2004-01-26, 2005-11-03, 2005-11-10, 2008-01-21, 2008-03-15, 2008-09-17 nutarimai). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2001-10-02, 2009-04-10 nutarimai).

Tiek iš nagrinėjamos bylos, tiek iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-628-221/2008 matyti, kad ginčas dėl avarinės būklės sienelės tarp gretimų sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)  savininkų ir Kauno miesto savivaldybės įvairiose institucijose yra sprendžiamas nuo 2005 metų.  

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentu, kad vien ta aplinkybė, jog savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius nėra nuginčyti, yra pagrindas įpareigoti atsakovus nugriauti ginčo statinį. Pažymėtina, kad nors ieškovo surašyti dokumentai (savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius) atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau savavališkos statybos statinys stovi ne tik atsakovams G. P., P. P., bet ir Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad ginčo atraminė sienelė yra gyvenamojo namo priklausinys. Priešingai, iš byloje esančio LR Seimo kontrolieriaus 2012 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. 4D-2011/4-515, nustatyta, kad Savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės saugos tarnybos vedėjas A. J. V. 2011-07-18 rašte Nr. 06-5-152 yra nurodęs, kad šlaitas, virš pareiškėjos (byloje atsakovės N. P.) gyvenamojo namo ir garažo yra dirbtinai supiltas jau prieš 10 metų, siekiant pakelti žemės sklypo a lygį (T.2, b.l. 77-84). Šį šlaitą laiko avarinės būklės 2,5 metro aukščio betoninė atraminė sienelė, kuri pasvirusi į pareiškėjos žemės sklypo pusę. Sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), t.y. virš atsakovams priklausančių pastatų ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), priklauso tretiesiems asmenims V. T., N. T. ir Z. M. (prijungta civilinė byla Nr. 2-628-221/2008, T.1, b.l. 18-19). Tai leidžia teigti, kad ginčo atraminė sienelė laiko būtent trečiųjų asmenų dirbtinai supiltą sklypo dalį ir jos griovimas, kompleksiškai nesprendžiant trečiųjų asmenų sklypo šlaito sutvirtinimo klausimų, pažeistų jų interesus. Tuo tarpu atsakovai nėra įgalioti vienasmeniškai už trečiuosius asmenis spręsti jų sklypo apsaugos klausimų. 

Kaip jau minėta, namų valdos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) priklauso ir Lietuvos Respublikai. Šiuo atveju valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas (patikėtinis) yra Nacionalinė žemės tarnyba  (Žemės įstatymo 7 str. 1 d. 1 p.). Valstybinės žemės patikėtiniai valdo, naudoja jiems patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoja šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis visuomeninei naudai (Žemės įstatymo 7 str. 6 d.).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintas „Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisykles“ statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) apskaitą vykdo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytos institucijos, iš jų: mokesčių inspekcija – realizuotinus viešojo naudojimo, administracinius ir gyvenamuosius statinius, savivaldybės vykdomosios institucijos, taip pat kitos įgaliotos institucijos – nerealizuotinus statinius, kurių naudojimo priežiūra priskirta jų kompetencijai Lietuvos Respublikos statybos  įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktų pagrindu (2011-06-20 įstatymo Nr. XI-1465 redakcija, Žin., 2011, Nr. 78-3802 (2011-06-30)), surašydama turto apskaitos dokumentą, o statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), – aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-449 „Dėl Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašų, apskaitos aktų, jų registrų (registravimo knygų), skelbimų apie siūlymą pripažinti juos bešeimininkiais formų ir jų pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 113-4143) patvirtintos formos turto apskaitos aktą. Apskaitymo pagrindas – asmens, kurio žinioje toks daiktas yra arba kuris sužino apie tokio daikto buvimą, rašytinis pranešimas mokesčių inspekcijai ar kitai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytai institucijai apie bešeimininkio daikto buvimą. Toliau privalo būti vykdomos jų pripažinimo bešeimininkiais procedūros, nustatomi jų tvarkymo prioritetai. Kaip skelbiama ieškovės internetiniams puslapyje - už tokių statinių likvidavimą ir aplinkos sutvarkymą atsakinga ieškovė, nes Vyriausybė nuo 2006 m. bešeimininkių, apleistų statinių tvarkymui kasmet skiria apie 2 milijonus litų (žr. http://web.vtpsi.lt/cgi-bin/index.cgi?id=nugr_apls_stat.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo sprendime rėmėsi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-628-221/2008 nustatytomis aplinkybėmis. Toks teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad abi apeliantės taip pat yra atsakingos už šio statinio apskaitą, tinkamą naudojimą ar likvidavimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nenustatyta, jog atraminė sienutė kam nors trukdytų ar pažeistų kieno nors teises, nes būtent savivaldybės administracijos specialistų komisija 2011-07-15 nuvykusi į vietą nustatė, kad šiuo metu, dėl šlaito keliamos grėsmės, realaus pavojaus žmonių gyvybei nėra, tačiau įvykus šlaito nuošliaužai, pirmiausia žemėmis užgriūtų garažą ir siūloma pareiškėjai savo lėšomis įrengti šlaito lietaus nuotekų drenažą; kreiptis į ekspertus dėl šlaito geotechninių tyrimų atlikimo; visu šlaito perimetru kapitališkai sustiprinti įrengtą gelžbetoninę atraminę sienelę; dėl gelžbetoninės atraminės sienelės priklausomybės pakartotinai kreiptis nustatyta tvarka į teismą (žr. pažymos 19 p., T.2, b.l. 77-84). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog civilinėje byloje Nr. 2-628-221/2008 yra pateikta eksperto V. S. išvada, kur nurodyta, kad bet kokius darbus, susijusius su atramine sienute galima vykdyti tik pagal tinkamai paruoštą projektą prieš tai atlikus esamo statinio būklės ekspertizę (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-628-221/2008, T. 3, b.l. 32).

Žemės savininkams ir kitiems naudotojams Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 punkte numatyta pareiga laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Reikalavimas saugoti šlaitus yra gamtosauginis reikalavimas ir pagal savo prasme reiškia sklypo savininko pareigą išsaugoti šlaitą kaip tokį, kaip natūralų kraštovaizdžio elementą, t.y. nenukasti jo, neatlikinėti jokių statybos darbų susijusių su įsikasimu į šlaitą, neužlyginti jo ir pan. Tuo tarpu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju kalvoto žemės paviršiaus reljefo aplinkoje atraminė sienutė sklype yra reikalinga, o neatlikus atraminės sienutės statybos techninės ekspertizės, geodezinių matavimų, neturint duomenų apie sienutės tvirtinimą, nesant specialistų išvadų, bet kokie griovimo darbai yra pavojingi ir yra negalimi, nes sienutės nugriovimas gali daryti poveikį šlaitui, ant kurio stovi trečiųjų asmenų T. ir M. pastatai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Seimo kontrolierius, nagrinėjęs šį ginčą yra pažymėjęs, kad netoleruotina situacija, kai nuo 2005 metų apie pareiškėjos (byloje atsakovės N. P.) skunde nurodytą problemą informuotos valstybės ir savivaldos institucijos nepasiūlė efektyvaus sprendimo būdo. Tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas, numatantis, kad valdžia tarnauja žmonėms (žr. pažymos 35 p.) (T.2, b.l. 77-84).             

Teisėjų kolegija atmeta apeliančių argumentus, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir remiasi tik bendraisiais teisės principais. Konstitucinis Teismas 2011-01-31 nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį statybos santykių teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas Konstitucijos ginamas viešasis interesas, inter alia natūralios gamtinės aplinkos, atskirtų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių apsauga, tinkamas, racionalus žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimas. Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (Konstitucinio Teismo 2002-03-14, 2002-09-19 nutarimai). Iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su statybų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, pasekmių šalinimu, kyla pareiga nustatyti kriterijus arba (ir) atvejus, kuriems esant teismas, sprendžiantis dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisinių pasekmių, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, turėtų galimybę parinkti tinkamą poveikio priemonę statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmėms šalinti (Konstitucinio Teismo 2011-01-31 nutarimas).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes: - kad nagrinėjamos bylos atveju savavališkas statinys – atraminė sienelė, kuri neatitinka jokių statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, neturi statytojo, kad ginčo dėl sienelės sutvarkymo iniciatorė yra atsakovė N. P., kad ginčo statinys stovi žemės sklype, kurio dalis nuosavybės teise priklauso ne tik atsakovams G. P. ir P. P. bet ir Lietuvos Respublikai ir byloje nėra įrodymų, kad šia žeme atsakovei N. P. yra leista ar gali būti leidžiama naudotis (pavyzdžiui, pagal nuomos, panaudos ar kitokią sutartį), kad šios sienelės buvimas yra reikšmingas ir trečiųjų asmenų V. T., N. T. ir Z. M. interesams, tai, kad statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) apskaitą vykdo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytos institucijos, kad tiek statybos darbų (griovimo, kasimo ir pan.) atlikimui yra reikalinga atlikti specialius geotechninius tyrimus, kad sienelės griovimo ar sutvirtinimo darbai pareikalautų nemažų finansinių, techninių, gamtinių išteklių, bei įvertinus proporcingumo, teisingumo principų taikymą – konkrečiu atveju įpareigojimas vien tik atsakovus pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti ginčo statinį – yra nepagrįstas ir neproporcingas atsakovų atžvilgiu. Šiuo atveju taip pat nėra jokių teisinių prielaidų taikyti Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punktą (t.y. leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą). Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovus nugriauti savavališkai pastatytą statinį, t.y. atraminę sienelę, yra pagrįstas ir tenkintinas. Pažymėtina ir tai, kad pareiga pasirūpinti savavališkos bešeimininkės atraminės sienelės ir šlaito stabilumu, atsakovams ir tretiesiems asmenims priklausančių pastatų saugumu tenka tiek ieškovei, tiek atsakovams, tiek tretiesiems asmenims kaip žemės sklypo ir pastatų savininkams, ar savavališkai pastatytų bešeimininkių pastatų apskaitą ir priežiūrą turinčioms vykdyti institucijoms. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinių skundų motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovai prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme ir pateikė jas patvirtinančius dokumentus. N. P. už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme (patarimą, atsiliepimų į du apeliacinius skundus parengimas) yra sumokėjusi 1000,00 Lt (T.3, b.l. 34-36), o atsakovai P. P. ir G. P. – po 500,00 Lt (T.3, b.l. 40-44). Netenkinus apeliacinių skundų, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos atsakovams iš ieškovės (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 6 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (kodas 288600210) atsakovei N. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų), o atsakovams P. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir G. P., a.k. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 500,00 Lt (po penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. 

Teisėjai                                                                                                                    Žibutė Budžienė

                                                                                    Evaldas Burzdikas

                   Virginija Gudynienė