Administracinė byla Nr. A-701-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02038-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad per laikotarpį nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. birželio 20 d. buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų ir higienos normų, o tai prilygo kankinimui. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jo manymu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalių normų, kameros buvo perpildytos, šaltos, drėgnos, tamsios, apipelijusios, sanitariniai mazgai įrengti gyvenamojoje patalpoje ir atskirti tik pertvara, neužtikrinančia visiško privatumo. Pareiškėjo teigimu, dėl antisanitarinių sąlygų jis patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 14–16).

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje laikytas vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Veiklos taisyklės), 80 punkto, pagal kurį asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, bei higienos normų reikalavimais (areštinėje yra įdiegta asmenų paskirstymo į kameras sistema, kuri užtikrina, kad kameroje laikomam asmeniui tektų apie 5 kv. m erdvės). Pareiškėjo teisė būti laikomam areštinės kamerose, kurios atitinka higienos normas, nebuvo pažeista ir pareiškėjas dėl to neteikė skundų. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės ar jam buvo sudarytos blogesnės sąlygos nei kitiems areštinėje laikomiems asmenims.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 40 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą sieja su tuo, kad laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir higienos normų reikalavimai. Pagal Veiklos taisyklių 80 punktą, asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m asmeninės erdvės.

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės skyriaus viršininko 2015 m. lapkričio 13 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareiškėjas laikytas areštinėje nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. vasario 18 d. kameroje Nr. 34, kurios plotas 19,15 kv. m, nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. kameroje Nr. 39, kurios plotas 18,72 kv. m, nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. birželio 23 d. kameroje Nr. 22, kurios plotas 19,61 kv. m. Tarnybinio pranešimo ir prie jo pridėto asmens paskirstymo į kameras išrašo duomenimis teismas nustatė, kad kameroje Nr. 34 pareiškėjas 2015 m. vasario 10 d. – 2015 m. vasario 12 d. buvo vienas, 2015 m. vasario 12 d. – 2015 m. vasario 13 d. laikytas su dviem asmenimis ir kiekvienam jų teko po 6,4 kv. m ploto, nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 18 d. kameroje pareiškėjas laikytas su trimis asmenimis, nežymiai pažeidžiant nustatytą 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimą, nes kiekvienam laikomam asmeniui teko po 4,78 kv. m ploto. Pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 39 metu nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. minimalaus ploto reikalavimas buvo užtikrintas, o kameroje Nr. 22 laikotarpiais nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. birželio 17 d. ir nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2015 m. birželio 19 d. iš viso laikyti 4 asmenys, nežymiai pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, nes vienam asmeniui teko po 4,9 kv. m ploto.

Apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad neužtikrinant 5 kv. m minimalaus ploto vienam asmeniui pareiškėjas iš viso laikytas 8 paras, taigi buvo pažeista jo teisė būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko asmuo patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas pažymėjo, kad A. Š. prašo priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nenurodo konkrečių kriterijų ar aplinkybių, kuriais vadovaudamasis apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė ją pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjo skundas parašytas pagal šabloną, kuriame pakartoti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti neturtinės žalos elementai, t. y. nenurodant individualių aplinkybių, konkretizuojančių neturtinę žalą.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikimo higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai. Iš Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98 matyti, kad 2015 m. kovo 30 d. buvo atliktas areštinės kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 patikrinimas ir jo metu nenustatyta dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų. Patikrinimo akte fiksuota, jog visose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal teisės aktų reikalavimus. Nors patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 30 d., o pareiškėjas patikrintose kamerose Nr. 34 ir 39 laikytas atitinkamai vasario ir balandžio mėnesiais, teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad sąlygos minėtose kamerose galėjo iš esmės pasikeisti. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl sanitarinių mazgų teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti laikantis šio reikalavimo ir pareiškėjas neturi teisės reikalauti išskirtinių sąlygų.

Įvertinęs nustatyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo ypač nežymų mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias ekonomines sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs sumenkinti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo patirta neturtinė žala, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkiu, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 5 Eur už kiekvieną jo buvimo netinkamomis sąlygomis Klaipėdos AVPK areštinėje parą.

III.

Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai – priteisti 20 000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (b. l. 59).

Pareiškėjas nurodo, jog pageidauja dalyvauti teismo posėdyje, prašo taikyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, vertinant jam tekusį kameros plotą. Pareiškėjas paaiškina, kad Klaipėdos AVPK pažeidė jo teises ir negali būti taip, kad pažeidimus teismas pripažįsta tik iš dalies, nepaaiškindamas, kas yra pažeista.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 65).

Atsiliepime paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė, objektyviai ir visapusiškai įvertino įrodymus, teisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d. (toliau – ir ABTĮ), kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į Klaipėdos administracinį apygardos teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas laikymo sąlygas Klaipėdos AVPK areštinėje nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. birželio 20 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525-/2017 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama apelianto prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Vertindamas tokį gautą prašymą, teismas sprendžia ar yra pagrindas taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnyje nustatytos taisyklės. Todėl proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos aiškias aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo ir atsakovo pozicijos dėl ginčo aplinkybių bylos proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose  raštu yra išdėstytos aiškiai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacinėje instancijoje nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo užtikrintas pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje (b. l. 33–34), tačiau jis teismo posėdyje dalyvauti nepageidavo, tokią poziciją patvirtino raštu, nenurodydamas nedalyvavimo priežasties (b. l. 38, 40). Atsižvelgdama į visumą minėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje šiuo konkrečiu atveju nėra būtinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, jei būtų nustatyti neteisėti Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmai, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „ Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 80 punkte buvo nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra pateiktas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės skyriaus viršininko tarnybinis pranešimas (toliau tekste – tarnybinis pranešimas) (b. l. 17) bei asmens (A. Š.) paskirstymo į kameras išrašas (b. l. 18), iš kurių matyti, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais (nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. vasario 18 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. ir nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. birželio 23 d.) buvo laikomas Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės kamerose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atskirais laikotarpiais, pareiškėjui teko nežymiai mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas nei nustatyta teisės aktuose, iš viso 8 paras. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančiais minėtų dokumentų (tarnybinio pranešimo ir asmens paskirstymo į kameras išrašo) duomenimis. Šiuose dokumentuose nurodyti konkretūs kamerų plotai, juose buvusių asmenų skaičius, bei konkretus asmenų laikymo kamerose laikotarpis, fiksuotas valandomis. Pareiškėjas 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 18 d. kameroje Nr. 34 laikytas su trimis asmenimis nežymiai pažeidžiant nustatytą 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimą, nes kiekvienam laikomam asmeniui kameroje, kurios plotas – 19.15 kv. m.), teko po 4,7875 kv. m ploto. Pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 22, kurios plotas – 19,61 kv. m, laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. birželio 17 d. ir nuo 2015 m. birželio 18 d. iki birželio 19 d. laikyti 4 asmenys, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, nes vienam asmeniui teko po 4,9025 kv. m ploto. Teisėjų kolegija sutinka, su Klaipėdos apygardos administracinio teismo vertinimu, kad pareiškėjo atžvilgiu padaryti pažeidimai buvo nežymūs, jie truko 8 paras.

Dėl pareiškėjo pageidavimo taikyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, o ne Lietuvos teisę, vertinant pareiškėjui tekusį kameros plotą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra konstatavęs, kad minėta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konvencija, kaip ir kitos tarptautinės sutartys, turi atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų; pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją). Pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, susitariančios valstybės turi vertinimo nuožiūros laisvę – ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip yra konstatavęs EŽTT, Konvencijos 3 straipsnio, pagal kurį niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas, pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu Konvencijos ir EŽTT praktikos kontekste, atsižvelgtina, į tai, kad pažeidimai buvo nežymūs, jie truko 8 paras, apeliantas naudojosi daugiau nei 4 kv. m. ploto norma, net ir išskaičiavus iš šio ploto normos sanitarinio mazgo užimamą plotą, apeliantas turėjo galimybę judėti už kameros ribų (pasivaikščioti gryname ore ir kt.), nenustatytos kitos kalinimą sunkinančios aplinkybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo spendimo pagrindimą aiškiais, suprantamais argumentais, pritaria Klaipėdos apygardos administracinio teismo nustatytam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui.

Vadovaudamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                       Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

      Ramutė Ruškytė