Civilinė byla Nr. e2-1274-516/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00689-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

3.1.18.3; 3.3.2.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. V. ir A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-3207-1097/2022 pagal ieškovų A. A. ir uždarosios akcinės bendrovės „Jumiga“ netiesioginį ieškinį, reiškiamą uždarosios akcinės bendrovės „Giralus“ vardu, atsakovams J. V. ir A. V. dėl nuostolių priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai A. A. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Jumiga“ kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu atsakovams J. V. ir A. V. dėl nuostolių priteisimo, prašydami teismo priteisti UAB „Giralus“ (toliau – ir bendrovė) iš atsakovo J. V. 43 911,50 Eur nuostolių atlyginimą ir solidariai iš atsakovų J. V. bei A. V. 65 654,93 Eur nuostolių atlyginimą bei 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

3.       Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pripažino ieškovų A. A. ir UAB „Jumiga“ teisę į netiesioginio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo patenkinimą, o bylos dalį dėl iš atsakovų J. V. ir A. V. priteistino nuostolių dydžio nustatymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

4.       Ieškovai A. A. ir UAB „Jumiga“ pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydami areštuoti 109 566,43 Eur sumai atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taip pat pinigines lėšas ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis; atsakovų turto suradimą bei areštą pavesti pareiškėjų pasirinktam antstoliui.

5.       Grįsdami šį prašymą, ieškovai nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, be kita ko, pripažino ieškovų teisę į netiesioginio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo patenkinimą, tačiau teismui bylos dalį dėl iš atsakovų priteistino nuostolių dydžio nustatymo grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, didelė tikimybė, kad atsakovų veiksmais jų turimas turtas bus nuslėptas ir/ar perleistas kitiems asmenims, tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas gali tapti apsunkintas. Pasak ieškovų, galimą atsakovų nesąžiningumą patvirtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovams civilinę atsakomybę dėl bendrovei laiku neinicijuotos bankroto bylos. Be to, šios civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovai elgėsi nesąžiningai ir nuslėpė faktą dėl V. V. 2018 m. gruodžio 27 d. raštu bendrovei pareikšto reikalavimo dėl suteiktų paskolų bendrovei grąžinimo, t. y., kad įsipareigojimai šiai kreditorei tuo metu buvo pradelsti. Apeliacinės instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovams apie 2018 m. gruodžio 27 d. V. V. bendrovei pateiktą reikalavimą turėjo būti žinoma.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 7 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. Areštavo atsakovo J. V. turtą 109 566,43 Eur sumai, išskyrus turtą, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 6 dalyje, pirmiausia areštuojant atsakovo J. V. nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o šių nesant ar esant nepakankamai – lėšas, esančias pas atsakovą J. V., bankuose ar kitus asmenis, leidžiant atsakovui J. V. atlikti operacijas su atitinkamomis lėšomis, jei jomis yra mokamos įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą, mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės ir savivaldybės biudžetus. Areštavo atsakovo A. V. turtą 65 654,93 Eur sumai, išskyrus turtą, nurodytą CPK 145 straipsnio 6 dalyje, pirmiausia areštuojant atsakovo A. V. nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o šių nesant ar esant nepakankamai – lėšas, esančias pas atsakovą A. V., bankuose ar kitus asmenis, leidžiant atsakovui A. V. atlikti operacijas su atitinkamomis lėšomis, jei jomis yra mokamos įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą, mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės ir savivaldybės biudžetus.

7.       Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą atmesti ieškinį ir priėmė naują sprendimą – pripažino ieškovų teisę į netiesioginio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo patenkinimą, bylos dalį dėl iš atsakovų priteistino nuostolių dydžio nustatymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl teismas sprendė, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas – yra nustatyta.

8.       Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendime konstatavo, jog bendrovė faktiškai buvo nemoki jau 2018 m. balandžio 5 d. Teismas nustatė, kad bendrovės vadovo pareigas nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d. ėjo atsakovas J. V., o nuo 2019 m. vasario 15 d. – atsakovas A. V.. 2019 m. sausio 14 d. bendrovė su bendrovės kreditore V. V., susijusia su atsakovais šeiminiais ryšiais, kuri taip pat buvo ir bendrovės vyriausioji buhalterė, sudarė paskolų mokėjimo sutartį, kuria visų jos bendrovei suteiktų paskolų grąžinimo terminai buvo pratęsti iki 2019 m. gruodžio 31 d., su sąlyga, kad jai bus įkeistas bendrovės turtas. Teismas nustatė, kad 2019 m. kovo 18 d. įkeitimo sandoriu kreditorės V. V. naudai buvo įkeistas bendrovės turtas (gamybinė įranga), kurios 2018 m. gruodžio 31 d. balansinė vertė 101 623,90 Eur. Teismas nurodė, kad minėtais veiksmais, t. y. sudarant 2019 m. sausio 14 d. paskolų mokėjimo sutartį ir 2019 m. kovo 18 d. įkeitimo sandorį, buvo siekiama dirbtinai sudaryti prielaidą laikyti bendrovę mokia, žinant, kad bendrovė faktiškai negali įvykdyti pradelstų įsipareigojimų. Nurodyti sandoriai – 2019 m. sausio 14 d. paskolų mokėjimo sutartis ir 2019 m. kovo 18 d. įkeitimo sutartis, buvo sudaryti, atitinkamai, bendrovei vadovaujant atsakovui J. V. ir atsakovui A. V., kurie yra susiję giminystės ryšiais. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendime, byloje, be kita ko, sprendžiant dėl bendrovės tapimo nemokia momento, apeliacinėje instancijoje priimdamas naujus ieškovų įrodymus – 2018 m. gruodžio 27 d. V. V. reikalavimą bendrovei dėl suteiktų paskolų grąžinimo, pažymėjo, kad atsakovams apie šį 2018 m. gruodžio 27 d. bendrovei pateiktą reikalavimą turėjo būti žinoma, tačiau teismui atsakovai apie jį nenurodė ir jis nebuvo pateiktas.

9.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra duomenų apie atsakovų elgesį, galimai nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu. Įvertinęs aplinkybę, kad atsakovų turtinė padėtis nėra žinoma, o ieškiniu prašomos priteisti iš atsakovų sumos fiziniam asmeniui laikytinos didelėmis, teismas priėjo prie išvados, jog yra pagrindas nustatyti antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, t. y. konstatuoti esant duomenų apie galimą pavojų, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

10.       Taigi teismas sprendė, kad egzistuoja abi sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Atsakovai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Byloje nėra jokių įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Aplinkybės, kurias teismas vertino kaip tariamai suponuojančias atsakovų nesąžiningumą – bendrovės nemokumo atsiradimo momentas, atsakovų ir kreditorės V. V. sąsajumas šeiminiais ryšiais, ginčo sandorių sudarymo laikas – galėjo būti siejamos nebent su pirmąja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinu ieškinio pagrįstumu, bet ne su teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šios aplinkybės ne tik nepagrindžia, bet apskritai nėra susijusios su rizika teismo sprendimo (ne)įvykdymui. Ieškovai nei su 2021 m. birželio 18 d. netiesioginiu ieškiniu, nei vėliau procese neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovų atžvilgiu. Nei ieškinio suma, nei ieškinyje nurodytos aplinkybės (ginčo sandorių sudarymo laikas ir aplinkybės, sąsajumas šeiminiais ryšiais) ieškovų nebuvo laikomos aplinkybėmis, dėl kurių galėtų kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

11.2.                      Atsakovų nesąžiningumą galėtų pagrįsti ieškovų pateikti konkretūs įrodymai, kad atsakovai jau perleido arba siekia, ruošiasi perleisti, paslėpti, sumažinti savo turtą (įdėjo skelbimą dėl turto pardavimo, sudarė preliminarią sutartį ir pan.), tačiau tokių įrodymų ieškovai nepateikė.

11.3.                      Teismas nutartyje nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendime tariamai nurodyta, jog „teismui atsakovai apie jį (naują įrodymą) nenurodė ir jis nebuvo pateiktas“, tokios išvados minėtame Lietuvos apeliacinio teismo sprendime nėra. Atsakovai visus bendrovės dokumentus teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka buvo perdavę bendrovės nemokumo administratoriui, taigi jokių dokumentų nuo teismo „nenuslėpė“. Priešingai, tokio naujo įrodymo pateikimas apeliacinėje instancijoje patvirtina būtent ieškovų nesąžiningumą, kadangi apie šį įrodymą jie žinojo arba turėjo žinoti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujo įrodymo priėmimo apeliacinės instancijos teisme motyvai neturi jokio ryšio su atsakovų sąžiningumu/nesąžiningumu ir teismo sprendimo neįvykdymo rizika, dėl ko teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovų elgesys galimai nesuderinamas su sąžiningo asmens elgesio principu.

11.4.                      Teismas nukrypo nuo naujausios (aktualios) teismų praktikos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo srityje, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti.

11.5.                      Ieškovai nepaneigė sąžiningumo prezumpcijos ir neįrodė, kad egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Byloje ginčytais 2019 m. sausio 14 d. paskolų mokėjimo sutarties ir 2019 m. kovo 18 d. įkeitimo sandoriais, sudarytais anksčiau, nei atsakovams buvo pareikštas ieškinys, nebuvo siekiama kaip nors apsunkinti ieškovams galbūt palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Kitokių duomenų apie atsakovų „nesąžiningumą“ ieškovai iš esmės nenurodė. Byla pradėta 2021 m. birželį, tačiau ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad iškėlus bylą teisme per 1,5 metų laikotarpį atsakovai, sužinoję apie ieškovų jiems pareikštus reikalavimus (109 566,43 Eur sumos ieškinį), būtų ėmęsi nesąžiningų veiksmų savo turtui sumažinti ar jam nuslėpti: perleido kitiems asmenims, įkeitė ar kitokiu būdu apsunkino savo turimą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, siekė nuslėpti ar sumažinti gaunamas pajamas ir pan.

12.       Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Atsakovai nepagrįstai ir neteisėtai teigia, jog esą „Teismas nepagrįstai su pirmąja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga susijusias aplinkybes vertino kaip pagrindžiančias antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą.“ Teismas savo Nutarties 6 punkte, aiškiai nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą atmesti ieškinį ir priėmė naują sprendimą – pripažino ieškovų teisę į netiesioginio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo patenkinimą, bylos dalį dėl iš atsakovų priteistino nuostolių dydžio nustatymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visiškai pagrįstai priėjo išvados, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas – yra nustatyta.

12.2.                      Ankstesnis pareiškėjų pasirinkimas su teikiamu netiesioginiu ieškiniu papildomai neprašyti taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nėra siejamas su atsakovų nesąžiningumo (ne)buvimu ir jokiais būdais neeliminuoja atsakovų nesąžiningumo bei neužkerta kelio laikinųjų apsaugos priemonių prašyti bet kurioje civilinio proceso stadijoje.

12.3.                      Pareiškėjai atsakovų veiksmus laiku neinicijavus bankroto bylos laiko nesąžiningais ir būtent atsakovų nesąžiningu elgesiu grindė savo netiesioginį ieškinį. Be to, tai, kad pareiškėjų ir teismo nurodytos aplinkybės egzistavo/egzistuoja nuo ieškinio pareiškimo dienos iki skundžiamos nutarties priėmimo dienos, taip pat nekeičia fakto, jog atsakovų elgesys laiku neinicijavus bankroto bylos yra nesuderinamas su sąžiningo asmens elgesio principu.

12.4.                      Priešingai negu nurodo atsakovai, naujo įrodymo priėmimas apeliacinėje instancijoje yra susijęs su atsakovų nesąžiningumu. Naujo įrodymo priėmimas byloje tik patvirtino pareiškėjų bandytas įrodyti bankrutuojančios įmonės UAB „Giralus“ faktinio bei teisinio nemokumo aplinkybes ir nemokumo momentą. Be to, naujo įrodymo pateikimas atskleidė atsakovų ir jų naudai liudijusios, giminystės ryšiais susijusios liudytojos V. V. nesąžiningumą.

12.5.                      Teismas pagrįstai įvertino aplinkybę, kad atsakovų turtinė padėtis nėra žinoma, o ieškiniu prašomos priteisti iš atsakovų sumos (43 911,50 Eur ir 65 654,93 Eur bei 5 proc. metinės palūkanos) fiziniam asmeniui laikytinos didelėmis. Teismas ieškinio reikalavimo sumos dydį tinkamai įvertino atsakovų nesąžiningumo kontekste.

12.6.                      Pačių atsakovų prašymu jiems pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo pakeistos, todėl dabar galiojančios laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos, jomis nėra pažeidžiamos asmeninės bei socialinės atsakovų teisės.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

14.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta iš dalies tenkinti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

16.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą atmesti ieškinį ir priėmė naują sprendimą – pripažino ieškovų teisę į netiesioginio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo patenkinimą, bylos dalį dėl iš atsakovų priteistino nuostolių dydžio nustatymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, sprendė, jog pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas – yra nustatyta. Kadangi ginčo dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo iš esmės nekilo, apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, šios sąlygos teisėtumo bei pagrįstumo detaliau nevertina ir toliau pasisako tik dėl tų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų, kurie susiję su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimu.

17.       Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.). Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (kaip minėta, turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-380-516/2021).

18.       Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas, nepateikus įrodymų, kad atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks veiksmus, kuriais bus siekiama sumažinti galimybes jį įvykdyti, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teises taikant laikinąsias apsaugos priemones. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019).

19.       Vilniaus apygardos teismas, skundžiama nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones apeliantų atžvilgiu, įvertino tai, kad atsakovų turtinė padėtis nėra žinoma, o ieškiniu prašomos priteisti iš atsakovų sumos fiziniam asmeniui laikytinos didelėmis. Remiantis aktualiausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje pasisakoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019).

20.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių kilo ginčas dėl to, jog atsakovai laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, todėl bendrovė patyrė nuostolių. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendimu nustatė, kad nagrinėjamoje byloje įrodytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, o bylos dalį dėl iš atsakovų priteistino nuostolių dydžio nustatymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovai atsakovų veiksmus laiku neinicijavus bankroto bylos laiko nesąžiningais ir būtent atsakovų nesąžiningu elgesiu grindė savo netiesioginį ieškinį, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovų nesąžiningumo ir galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovų veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020). Taigi, remiantis ieškovų nuodytais argumentais nėra pakankamo pagrindo daryti išvados apie atsakovų realius ar tikėtinus ketinimus nesąžiningai paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, o atsakovų netinkamas pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei vykdymas, sudaro pagrindą kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka (ką ir padarė ieškovai), tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

21.       Sutiktina su apeliantų argumentais, kad byla pradėta dar 2021 m. birželį, tačiau ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad nuo bylos iškėlimo teisme atsakovai, sužinoję apie ieškovų jiems pareikštus reikalavimus (109 566,43 Eur sumos ieškinį), būtų ėmęsi nesąžiningų veiksmų, siekdami sumažinti savo turtą, jį nuslėpti ar kitaip apsunkindami galimybę įvykdyti teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinio proceso stadijoje ieškovai nepateikė bent tikėtinų duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie galimą atsakovų nesąžiningumą būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, t. y. apie jų ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, imtis kitokių nesąžiningų veiksmų tam, kad galbūt išvengtų arba apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

22.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, todėl atsakovų atskirasis skundas tenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

23.       Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K 3 380 690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų A. A. ir uždarosios akcinės bendrovės „Jumiga“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto areštų aktų registrui.

Teisėja                           Rasa Gudžiūnienė