Civilinė byla Nr. e2A-221-464/2021
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00193-2019-2
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.6
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Skangera“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-383-796/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,RNDV Group“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Skangera“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Skangera“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,RNDV Group“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys notarė Nijolė Šilinienė ir antstolis Aleksandras Selezniovas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB ,,RNDV Group“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė:
1.1. pripažinti negaliojančiu su atsakove UAB ,,Skangera“ 2018 m. gegužės 8 d. sudarytą tarpusavio susitarimą;
1.2. pripažinti negaliojančiu atsakovei UAB „Skangera“ 2018 m. gegužės 8 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną 70 000 Eur vekselį;
1.3. panaikinti Lentvario miesto notarų biuro notarės N. Šilinienės 2019 m. vasario 28 d. išduotą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. NŠ-444);
1.4. taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB ,,Skangera“ 72 851,92 Eur;
1.5. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad su atsakove UAB ,,Skangera“ 2018 m. sausio 19 d. buvo sudariusi atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo surasti ieškovei reikalingos profesijos darbuotojus. Atsakovė 2018 m. gegužės 8 d. žodžiu pranešė įvykdžiusi įsipareigojimus ir kaip garantijos, kad ieškovė neperims atsakovės surastų komercinių darbo pasiūlymų užsienyje ir tinkamai atsiskaitys su atsakove, o atsakovė ieškovei perduos pasiūlymus pagal paslaugų sutartį, paprašė pasirašyti 2018 m. gegužės 8 d. tarpusavio susitarimą. Ginčo tarpusavio susitarimu ieškovė patvirtino, kad atsakovė pagal sutartį yra suteikusi paslaugų už 70 000 Eur sumą plius PVM. Tą pačią dieną, t. y. 2018 m. gegužės 8 d., ieškovė išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį ji įsipareigojo sumokėti atsakovei 70 000 Eur. Šis vekselis buvo išduotas tarpusavio susitarimui patvirtinti ir garantuoti. Ieškovės teigimu, po šių sandorių sudarymo atsakovė nustojo bendradarbiauti ir žadėtų paslaugų jai nesuteikė.
3. Tačiau atsakovė iš 2018 m. gegužės 8 d. išrašyto vekselio kylančias teises realizavo – jos prašymu 2019 m. vasario 28 d. Lentvario miesto notarų biuro notarė N. Šilinienė išdavė vykdomąjį įrašą, pagal kurį iš ieškovės vekselio turėtojai atsakovei išieškoma 70 000 Eur, 362,74 Eur už vykdomojo įrašo išdavimą ir 15,21 Eur už vykdomojo įrašo padarymą, taip pat 6 proc. dydžio metinės palūkanos, kurios vykdomojo įrašo išdavimo dieną sudarė 2 473,97 Eur. Šis vykdomasis įrašas buvo perduotas vykdyti antstoliui A. Selezniovui, kuris 2019 m. lapkričio 13 d. priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomo rašto grąžinimo, iš ieškovės pagal ginčo vekselį išieškojęs 72 851,92 Eur.
4. Ieškovė prašo susitarimą, vekselį ir vykdomąjį raštą pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais, o vekselį ir CK 1.87 straipsnyje numatytu pagrindu. Tvirtina, kad sudarydama jos interesams prieštaraujantį tarpusavio susitarimą buvo klaidingai įsitikinusi, kad atsakovė pagal paslaugų teikimo sutartį surado jai komercinius darbo pasiūlymus užsienyje. Taigi, suklydusi dėl komercinių darbo pasiūlymų suradimo užsienyje, ieškovė suklydo dėl esminės paslaugų teikimo sutarties sąlygos. Atsakovė apgavo ieškovę, įtikinusi, kad paslaugų teikimo sutartį yra įvykdžiusi. Taip pat šis vekselis pripažintinas apsimestiniu sandoriu, nes jis buvo išduotas tarpusavio susitarimui patvirtinti ir garantuoti. Atsakovė, įgydama vekselį, tyčia veikė skolininkės (ieškovės) nenaudai, vekseliu buvo dengiamas kitas šalių sudarytas sandoris – 2018 m. gegužės 8 d. tarpusavio susitarimas, o vekselį ieškovė pasirašė dėl atsakovės apgaulingų veiksmų nulemto esminio suklydimo. Reikalavimą patenkinus, prašė taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės neteisėtų sandorių pagrindu jos naudai antstolio V. Selezniovo išieškotą sumą – 72 851,92 Eur.
5. Atsakovė UAB ,,Skangera“ nagrinėjamoje byloje pateikė priešieškinį, prašydama priteisti iš ieškovės UAB ,,RNDV Group“ 14 700 Eur skolą ir bylinėjimosi išlaidas. Jame nurodė, kad ieškovė 2018 m. gegužės 8 d. tarpusavio susitarimu patvirtino tinkamą paslaugų jai suteikimą ir įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti 70 000 Eur skolą ir PVM. Kadangi vekselis buvo išduotas tik 70 000 Eur išieškojimui, prašo iš ieškovės priteisti 21 proc. PVM, t. y. 14 700 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. liepos 28 d. sprendimu ieškovės UAB ,,RNDV Group“ ieškinį patenkino visiškai, o atsakovės UAB ,,Skangera“ priešieškinį atmetė. Teismas (1) pripažino negaliojančiais ieškovės ir atsakovės 2018m. gegužės 8 d. sudarytą tarpusavio susitarimą ir (2) ieškovės atsakovei išduotą 2018m. gegužės 8 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, (3) panaikino notarės N. Šilinienės 2019 m. vasario 28 d. išduotą vykdomąjį įrašą, (4) priteisė ieškovei iš atsakovės 72 851,92 Eur ir 8 165,40 Eur bylinėjimosi išlaidas, (5) netenkino ieškovės prašymo leisti skubiai vykdyti sprendimo dalį dėl 72 851,92 Eur priteisimo, (6) atmetė atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą.
7. Teismas nurodė, kad šalys byloje siekė įrodyti priešingus faktus – ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė pagal 2018 m. sausio 19 d. atlygintinų paslaugų sutartį sulygtų paslaugų jai nesuteikė ir kad ieškovės atstovas T. K. tik dėl suklydimo ir / ar apgaulės pasirašė tarpusavio susitarimą, patvirtinantį paslaugų suteikimą, bei išdavė vekselį kaip atsiskaitymo už jas užtikrinimo priemonę, o atsakovė įrodinėjo, kad minėti susitarimas bei vekselis buvo surašyti suteikus paslaugas pagal atlygintinų paslaugų sutartį bei siekiant užtikrinti, jog už jas bus apmokėta.
8. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad 2018 m. sausio 19 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, 2018 m. gegužės 8 d. tarpusavio susitarimas ir vekselis buvo pasirašyti tą pačią dieną – 2018 m. sausio 19 d., nes tai esą patvirtina jas pasirašant naudotas tas pats rašiklis bei vienodas jų pasirašymo braižas. Teismas šiuos teiginius pripažino neįrodytais, pažymėjęs, kad ieškovė neprašė byloje skirti ekspertizės, nors teismas ir siūlė apsvarstyti šį klausimą. Tokių ieškovės įrodinėtų faktų konstatavimui yra būtinos specialios žinios, todėl vien pačios ieškovės padarytų prielaidų bei liudytojo T. K. paaiškinimų pagrindu nėra galimybės konstatuoti, kad visi dokumentai buvo pasirašyti 2018 m. sausio 19 d.
9. Visgi, teismo vertinimu, atsakovė nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti bent jau labiau tikėtiną išvadą, kad ji pagal atlygintinų paslaugų sutartį suteikė ieškovei paslaugų už 70 000 Eur sumą. Teismas sutiko su ieškove, kad jai net nebuvo tikslinga vekselyje padaryti įrašą, jog „pinigų vekseliui apmokėti neturime“, atsižvelgiant į ieškovės pateiktus į bylą jos banko sąskaitų išrašus, patvirtinančius, kad įmonės sąskaitoje buvo pakankama pinigų suma atsiskaityti su atsakove, jeigu ieškovė būtų buvusi jai skolinga, taip išvengiant papildomų išlaidų, susijusių su priverstiniu išieškojimu.
10. Teismas pažymėjo, kad paslaugų suteikimo faktą atsakovė įrodinėjo 2018 m. sausio 22 d. tarp jos, kaip užsakovės, ir Tov Rozart, kaip paslaugų teikėjo, sudaryta atlygintinų paslaugų sutartimi, pagal kurią paslaugų teikėjas įsipareigojo surasti užsakovei reikalingų profesijų darbuotojus (kandidatus į darbo vietą), surasti ir pasiūlyti užsakovei telefonu, raštu, kitomis priemonėmis, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo, elektros inžinerinių sistemų, įvairaus profilio paslaugų laivų statybos sektoriui, plėtros galimybes (paslaugas), o užsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti (sutarties 1.1 punktas). Šios sutarties 3.1 punkte numatyta, kad paslaugų kaina yra 650 Eur plius PVM (kai jis turi būti mokamas) už kiekvieną kandidatą į darbo vietą ir 3 000 Eur plius PVM (kai jis turi būti mokamas) už kiekvieną plėtros galimybę, nurodytą sutarties 1.1 punkte. Atlygintinų paslaugų sutartį pasirašė atsakovės direktorius L. J. ir Tov Rozart direktorius K. M. P.. Šios sutarties įvykdymą atsakovė grindė 2018 m. gegužės 8 d. tarpusavio susitarimu dėl paslaugų suteikimo ir galutinio atsiskaitymo, kuriame nurodoma, kad Tov Rozart 2018 m. gegužės 7 d. pagal šalių 2018 m. sausio 22 d. pasirašytą sutartį yra suteikęs atsakovei paslaugų už 66 000 Eur be PVM; 2019 m. lapkričio 6 d. lėšų pervedimo nurodymu, pagal kurį atsakovė į gavėjos Project of 1970 LLC sąskaitą Paysera LT, UAB pervedė Tov Rozart skirtą 66 000 Eur dydžio sumą; 2019 m. rugpjūčio 26 d. Tov Rozart direktoriaus pasirašytu prašymu susidariusį įsiskolinimą apmokėti jo partneriui Project of 1970 Limited Liability Company.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje atlygintinų paslaugų teikimo sutartyje nėra numatyta, jog paslaugų teikėjas Tov Rozart įsipareigoja jas teikti ieškovei UAB ,,RNDV Group“. Liudytojas I. J., veikęs atsakovės vardu, paaiškino, kad paslaugų teikimo apimtis su Tov Rozart darbuotoju suderino telefonu, jokių elektroninių laiškų ar kitokio pobūdžio susirašinėjimų dėl iš Tov Rozart gautų bei ieškovei suteiktų paslaugų apimties neturi ir negali pateikti, taip pat negali nurodyti, kiek darbuotojų / kandidatų į darbuotojus Tov Rozart surado ieškovei. Apklausiamas liudytoju ieškovės atstovas T. K. nurodė, kad jis pats jokių kontaktų su Tov Rozart dėl darbuotojų suradimo neturėjo ir jokių darbuotojų ši įmonė jiems nesurado. Valstybinė sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė informaciją, kad duomenų apie piliečio K. M. P. vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. gegužės 8 d. neturi.
12. Atsižvelgdamas į tokias nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su ieškove, kad sutartis tarp atsakovės ir Tov Rozart, surašyta vien lietuvių kalba, taip pat vien lietuvių kalba surašytas Tov Rozart prašymas dėl apmokėjimo už paslaugas, nepateikus į bylą jokių kitų duomenų apie šių paslaugų suteikimą, negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, jog atsakovė yra suteikusi ieškovei atitinkamas paslaugas pagal atlygintinų paslaugų teikimo sutartį. Todėl labiau tikėtina, kad ginčijamas tarpusavio susitarimas buvo pasirašytas dėl ieškovės vadovo T. K. suklydimo (CK 1. 90 straipsnis).
13. Kadangi abi šalys pripažįsta, kad ginčo vekselis buvo išduotas kaip 70 000 Eur prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, o pagal nuoseklią kasacinio teismo formuojamą praktiką vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007), teismas pripažino, kad ir 2018 m. gegužės 8 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis buvo išduotas suklydus ir turi būti pripažintas negaliojančiu, o negaliojančio vekselio pagrindu išduotas vykdomasis įrašas panaikintinas.
14. Teismas nenustatė kitų ieškinyje įvardytų sandorių negaliojimo pagrindų, nurodydamas, kad ieškovė neįrodė atsakovės atstovo tyčinių nesąžiningų veiksmų, dėl kurių ieškovės atstovas pasirašė prašomus pripažinti negaliojančiais dokumentus. Taip pat, teismo vertinimu, nepagrįstas ir ieškovės prašymas vekselį pripažinti negaliojančiu kaip apsimestinį sandorį, nes abi šalys bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad šis vekselis buvo išduotas kaip prievolės užtikrinimo priemonė.
15. Pripažinęs sandorius negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu, teismas patenkino ir ieškovės reikalavimą dėl restitucijos taikymo, priteisdamas iš atsakovės panaikinto vekselio pagrindu antstolio išieškotą 72 851,92 Eur sumą. Atitinkamai, atsakovės priešieškinį, pareikštą susitarimo, kuris pripažintas negaliojančiu, pagrindu, atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atsakovė UAB ,,Skangera“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo priimti naujus rašytinius įrodymus, paskirti byloje ekspertizę, siekiant nustatyti, ar visi dokumentai pasirašyti tą pačią dieną, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Ieškovei savo reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais grindžiant tokia faktine aplinkybe, kad jie visi buvo sudaryti ir pasirašyti tą pačią dieną (t. y. 2018 m. sausio 19 d.) ir teismui šį faktą pripažinus neįrodytu, ieškovės ieškinys turėjo būti atmestas. Nuspręsdamas priešingai, teismas padarė prieštaringas išvadas. Juo labiau kad ir ieškovės atsisakymas teikti prašymą skirti ekspertizę patvirtina jos pozicijos nepagrįstumą.
16.2. Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo T. K. 2020 m. liepos 8 d. vykusio teismo posėdžio metu duotais parodymais. Šio liudytojo parodymai negali būti laikomi patikimu įrodymu vien dėl to, kad jis buvo apklausiamas paskutiniojo teismo posėdžio metu, kai kiti liudytojai jau buvo apklausti, o jų paaiškinimai jam buvo žinomi.
16.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė neįrodė sutartyse nurodytų paslaugų suteikimo ieškovei fakto. Tai, kad atsakovės ir Tov Rozart sutartis buvo sudaryta būtent dėl ieškovei planuojamų suteikti paslaugų, patvirtina vien aplinkybė, jog ieškovės ir atsakovės sutartis buvo sudaryta 2018 m. sausio 19 d., o sutartis su Tov Rozart – 2018 m. sausio 22 d., t. y. iš karto po to, kai atsakovė sudarė sutartį su ieškove. Sutampa ir prievolės įvykdymo atidėjimo ir apmokėjimo už suteiktas paslaugas terminai – atsakovei su ieškove 2018 m. gegužės 8 d. sudarius tarpusavio susitarimą dėl paslaugų suteikimo ir atsiskaitymo atidėjimo iki 2018 m. liepos 27 d. ir atsakovei gavus ieškovės vekselį, atsakovė su Tov Rozart 2018 m. gegužės 8 d. tarpusavio susitarimu taip pat susitarė dėl mokėjimo atidėjimo iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. Be to, nors atsakovė su ieškove buvo susitarusios, kad pastaroji su ja atsiskaitys iki 2018 m. liepos 27 d., su Tov Rozart atsiskaitymas buvo nukeltas iki 2018 m. rugpjūčio 27 d., paliekant terminą formalumams atlikti ir tam atvejui, jeigu ieškovė vėluotų atsiskaityti.
16.4. Iš viešai prieinamos informacijos apie ieškovę matyti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio mėn. iki gegužės mėn. ieškovės darbuotojų skaičius keitėsi, t. y. darbuotojai buvo atleidžiami ir įdarbinami – naujai priimtų darbuotojų skaičius per nurodytą laikotarpį yra apie 100 darbuotojų. Nors atsakovė ir prašė, tačiau ieškovė įrodymų, susijusių su šių darbuotojų įdarbinimu, nepateikė.
16.5. Ieškovės ir atsakovės sudarytoje sutartyje atsakovės prievolė yra laikoma tinkamai įvykdyta, kai atsakovė pasiūlo ieškovei darbuotojus arba pasiūlo verslo plėtros galimybes. Sutartyje net nebuvo numatyta, kad ieškovė šiuos darbuotojus privalo įdarbinti, ji neprivalėjo ir pasinaudoti atsakovės pasiūlytomis verslo plėtros galimybėmis.
16.6. Priešingai nei vertino teismas, faktas, kad ieškovės banko sąskaitoje buvo pakankama pinigų suma atsiskaityti su atsakove, tačiau ieškovės vadovas T. K. vekselyje įrašė, kad ,,pinigų vekseliui apmokėti neturime“, patvirtina vien ieškovės nesąžiningumą ir prievolės vengimą. Tai, kad ieškovė yra nesąžininga, taip pat patvirtina ir teismo nepagrįstai atsisakytas priimti įrodymas – antstolės V. Daugirdienės 2019 m. gruodžio 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0004/19/F-1171. Tame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas ieškovės akcininko bandymas papirkti atsakovės direktorių, siūlant jam pinigus, kad šis pasirašytų taikos sutartį dėl nagrinėjamo teisminio ginčo.
16.7. Teismas nenurodė jokių argumentų, kaip pasireiškė ieškovės atstovo suklydimas, juo labiau kad apklausiamas teismo posėdyje T. K. pripažino pasirašęs visus nurodytus dokumentus negavęs paslaugų, nes pasitikėjęs savo draugu. Net ir vertinant ieškovės elgesį kaip suklydimą, šis suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, nes pats ieškovas nurodo, kad neįsitikino, ar paslaugos buvo ar bus suteiktos, pasirašė tarpusavio susitarimą ir vekselį, pripažinęs prievolę, t. y. neva suklydo dėl savo didelio neatsargumo.
16.8. Nagrinėjamoje byloje būtent ieškovė, kaip vekselio davėja, privalėjo įrodyti aplinkybę, kad vekseliui išduoti nebuvo pagrindo, o ne atsakovė, būdama vekselio turėtoja, turėjo įrodyti, jog vekselis buvo išduotas pagrįstai. Ieškovė byloje nepateikė iš esmės jokių įrodymų, kad vekselis buvo išduotas be pagrindo, savo poziciją gindama vien procesiniuose dokumentuose nurodytais deklaratyviais pareiškimais bei nepagrįstu siekiu perkelti įrodinėjimo naštą atsakovei.
17. Ieškovė UAB ,,RNDV Group“ atsiliepime prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, nepriimti naujų įrodymų, netenkinti prašymo dėl ekspertizės skyrimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė tokius argumentus:
17.1. Ieškovės sprendimą neprašyti skirti ekspertizės lėmė tai, kad tokio pobūdžio ekspertizės Lietuvoje negalima atlikti. Ieškovė kreipėsi į Lietuvos ekspertizės centrą ir gavo informaciją, kad ekspertas nenustatys, ar dokumentas yra pasirašytas konkrečia data, ar keli dokumentai yra pasirašyti konkrečią ar panašią dieną. Ekspertas galėtų tik įvertinti, ar visus dokumentus pasirašė tas pats asmuo, tačiau ginčo dėl to nėra.
17.2. Teismas tarpusavio susitarimą pripažino negaliojančiu todėl, kad įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog paslaugos pagal sutartį ieškovei buvo suteiktos. Pagrįstai buvo konstatuotas ieškovės atstovo T. K. suklydimas pasirašant tarpusavio susitarimą.
17.3. Įrodymus apie neva tinkamai suteiktas paslaugas atsakovė pateikė tik po ieškovės aktyvių prašymų. Sutartis su Tov Rozart galimai yra suklastota. Ši sutartis su Ukrainoje veikiančia bendrove sudaryta lietuvių kalba, atsakovė šiai įmonei jokių mokėjimų nėra atlikusi. Be to, liudytojas I. J., teikdamas paaiškinimus apie šios sutarties vykdymą, buvo nenuoseklus, vienu metu teigė, kad atsakovė tik buvo tarpininkė, padėjusi ieškovei bendradarbiauti su Tov Rozart, vėliau nurodė, kad ir pats I. J. teikė informaciją apie potencialius klientus ieškovei.
17.4. Ieškovė įrodė, kad vekseliui išduoti pagrindo nebuvo. Vekselis buvo išduotas kaip atsiskaitymo už sutartimi teiktinas paslaugas užtikrinimo priemonė, sutartis faktiškai įvykdyta nebuvo ir ateityje nebus įvykdyta, vekselyje nurodytas įrašas „pinigų vekseliui apmokėti neturime“ neatitinka tikrovės, vadinasi, toks vekselis, kaip užtikrinimo priemonė, likti apyvartoje negali. Taigi, teismas pagrįstai jį pripažino negaliojančiu.
17.5. Nėra pagrindo abejoti liudytojo T. K. liudijimais. Faktas, kad liudytojas buvo apklaustas vėliau nei kiti liudytojai, savaime nedaro jo liudijimų nepatikimais. Aplinkybės, susijusios su atsakovės įrodinėjama pozicija dėl tariamų Tov Rozart suteiktų paslaugų, šiam liudytojui buvo žinomos kaip ieškovės akcininkės vadovui.
17.6. Esminis ieškovės suklydimas pasireiškė tuo, kad atsakovės atstovas ieškovę įkalbėjo pasirašyti sutartį, tarpusavio susitarimą ir vekselį, kaip užtikrinimo priemonę, o faktiškai jokių paslaugų nesuteikė. Be to, vekselio, kaip užtikrinimo priemonės, pasirašymas po to, kai paslauga jau yra suteikta, laikytinas ypač keistu atsakovės užsitikrinimu. Jeigu atsakovei kiltų abejonių dėl atsiskaitymo su ja, vekselis turėjo būti pasirašytas iki paslaugų suteikimo dienos, t. y. iki tarpusavio susitarimo sudarymo dienos, kuriuo buvo tariamai patvirtinta, kad paslaugos yra suteiktos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl rašytinių įrodymų ir paaiškinimų
18. Apeliantė UAB ,,Skangera“ su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – išrašą iš rekvizitai.lt duomenų bazės apie ieškovės UAB ,,RNDV Group“ darbuotojų kaitą ir 2019 m. gruodžio 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuotas apeliantės ir ieškovės atstovų susirašinėjimas programomis telegram ir iMessage. Nurodė, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas buvo teikiamas pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas šį įrodymą nepagrįstai atsisakė priimti. Todėl prašo Lietuvos apeliacinio teismo ištaisyti šią klaidą ir įrodymą priimti. Apeliantės teigimu, prašomi priimti į bylą įrodymai patvirtina, kad sutartos paslaugos buvo suteiktos, ieškovės darbuotojų skaičius augo, o iš susirašinėjimo matyti, kad ieškovės vadovas siūlė apeliantės tuometiniam vadovui atlygį už tai, kad jis sutiktų baigti šį ginčą taikos sutartimi.
19. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. kovo 7 d. buvo gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi argumentai dėl galimo ieškovės vadovo ir liudytoju byloje apklausto T. K. nesąžiningumo, būtinybės jo paaiškinimus vertinti kritiškai, taip pat dėl kito ieškovės vardu veikusio asmens – I. J. nesąžiningumo. Kartu su rašytiniais paaiškinimais apeliantė pateikė ir publikaciją iš 15min.lt portalo bei 2021 m. kovo 4 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto sutikimą atlikti ekspertizę.
20. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatytas reglamentavimas neleidžia apeliaciniame procese priimti naujų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 314 straipsnyje nustatytų ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui išlygų pasisako, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
22. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 2 d. protokoline nutartimi (2020 m. kovo 2 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:25:00) 2019 m. gruodžio 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą atsisakė priimti nustatęs, kad jame užfiksuotas šalių susirašinėjimas vyko po ginčijamos sutarties ir vekselio pasirašymo, todėl vertino, kad jis nėra susijęs su ginčo sandorių sudarymo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis.
23. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu tik tuo aspektu, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) į bylą negali būti savitikslis, t. y. konkretus prašomas priimti įrodymas turi paneigti arba patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
24. Visgi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija negali sutikti, kad minėtame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota informacija nėra susijusi su nagrinėjamu ginču ir dėl to šis įrodymas negalėjo būti priimtas. Ieškovė savo ieškinio reikalavimus, be kita ko, grindė CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu, įrodinėdama vienos iš sandorio šalių (jos pačios) valios trūkumą. Vertinant sandorių teisėtumą tokiame faktiniame ir teisiniame kontekste, svarbu nustatyti bei įvertinti ne tik šalių elgesį prieš sandorio sudarymą ir jį sudarant, bet ir šalių elgesį po ginčijamo sandorio sudarymo.
25. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme šis įrodymas – 2019 m. gruodžio 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas – galėjo ir turėjo būti priimtas bei įvertintas, sprendžiant dėl šalių valios sudaryti ginčijamus sandorius (ne)buvimo. Todėl aptariamas įrodymas priimamas konstatavus vieną iš išimčių, numatytų CPK 314 straipsnyje, t. y. nepagrįstą atsisakymą jį priimti. Pažymėtina, kad antroji bylos šalis su šiuo įrodymu yra susipažinusi bei atsiliepime į apeliacinį skundą (žr. jo 103-115 punktus) pateikusi savo poziciją dėl jo turinio ir reikšmės nagrinėjamam ginčui išspręsti.
26. Pasisakydama dėl prašomo priimti į bylą kito rašytinio įrodymo – išrašo iš interneto svetainės rekvizitai.lt duomenų bazės, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas bylą teismas ir pats gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų bei registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis), taip pat ir iš prieinamų viešai. Taigi, atitinkami duomenys iš viešai prieinamų šaltinių, juose esanti informacija, apeliacinės instancijos teismui, o taip pat ir bylos šalims bet kuriuo atveju gali būti žinoma / pasiekiama. Todėl šis apeliantės teikimas įrodymas į bylą gali būti priimtas.
27. Tačiau atsisakytina priimti apeliantės rašytinius paaiškinimus bei su jais pateiktus naujus įrodymus. Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė savo rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo argumentus ir šį skundą papildyti naujais nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvais.
Dėl teismo ekspertizės skyrimo
28. Apeliaciniame skunde apeliantė prašo skirti 2018 m. sausio 19 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutarties, 2018 m. gegužės 8 d. paprastojo neprotestuotino vekselio ir tą pačią dieną sudaryto tarpusavio susitarimo ekspertizę, užduodant ekspertui klausimus, ar visi šie dokumentai buvo pasirašyti tomis pačiomis ar skirtingomis rašymo priemonėmis, ar įrašai galėjo būti atlikti tą pačią dieną. Pažymėtina, kad tokį procesinį prašymą ji yra išdėsčiusi ir 2021 m. kovo 7 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, papildomai teigdama, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertas 2021 m. kovo 4 d. sutikime yra nurodęs, kad neturi įteisintos metodikos nustatyti įrašų / parašų parašymo, tekstų išspausdinimo laiko, todėl negalės nustatyti, ar įrašai atlikti tą pačią dieną ar ne, todėl prašo pavesti ekspertui atsakyti tik į klausimą, ar visi šie dokumentai pasirašyti ta pačia rašymo priemone ar ne.
29. Šį savo procesinį prašymą apeliantė grindžia argumentais, kad tik po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo tapo aktualus aplinkybių, kurias įvertinti galėtų tik teismo ekspertas, nustatymas. Ekspertui patvirtinus, kad susitarimai pasirašyti ne tą pačią dieną, tai, atitinkamai, sudarys pagrindą ir išvadai, jog ieškovė negalėjo suklysti dėl sudaromų sandorių esmės.
30. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 64 punktas).
31. Kasacinis teismas, formuodamas teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, ne kartą yra pasisakęs, kad ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, jog jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 straipsniai). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29-2014; 2019 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 66 punktas).
32. Tokiu atveju, kai prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis, o ne pagrįstu įsitikinimu, kad tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, teismas turi pagrindą prašymo skirti ekspertizę netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės prašymas dėl teismo ekspertizės paskyrimo negali būti tenkinamas pirmiausia dėl to, kad eksperto išvada, ar visi dokumentai pasirašyti ta pačia, ar skirtingomis rašymo priemonės, neturės reikšmės teisingam byloje kilusio ginčo išnagrinėjimui. Net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad visi dokumentai yra pasirašyti ta pačia rašymo priemone, arba, priešingai, – skirtingomis, savaime tai nei patvirtintų, nei paneigtų ieškovės įrodinėtą aplinkybę, kad visi jie pasirašyti tuo pačiu laiku. Todėl ekspertizės, dėl kurios skyrimo prašymas pareikštas tik apeliacinės instancijos teisme, atlikimas nėra nei tikslingas, nei suderinamas su proceso operatyvumu ir kuo greitesnės teisinės taikos tarp šalių atkūrimu. Nagrinėjamoje byloje pakanka įrodymų teisingam šio ginčo išnagrinėjimui.
Dėl suklydimo kaip sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindo
34. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis), prievoles asmenims sukuria ir jų sudarytos sutartys (CK 6.154 straipsnis). Šalims susitarus ir pagal įstatymą įforminus susitarimus, tokie sandoriai tampa privalomai vykdytinais – sandoris jos šalims įgyja įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekė nuginčyti jos sudarytus ir faktiškai jau įvykdytus sandorius, per restitucijos institutą susigrąžinant iš jos priverstine tvarka išieškotą pinigų sumą.
35. Nors ieškovė, pareikšdama ieškinį, savo reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo grindė trim savarankiškais teisiniais pagrindais, t. y. CK 1.90, 1.91 ir 1.87 straipsnių nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sandorius neteisėtais pripažino tik pagal vieną iš šių pagrindų – pagal CK 1.90 straipsnį, konstatavęs esminį ieškovės suklydimą. Apeliacinio skundo dėl atmestų ieškinio reikalavimų šalys nėra padavusios, todėl aplinkybė, ar pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai neįžvelgė ir kitų sandorio negaliojimo pagrindų, nėra apeliacijos dalykas. Todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako (CPK 320 straipsnis).
36. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų yra valios išreiškimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019, 61 punktas). CK 1.90 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais, nustatyta, kad iš esmės suklydus sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015).
37. Pagal CK 1.90 straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (šio straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad nelaikytinas esminiu ir negali būti pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu suklydimas dėl sandorio motyvų ar jo padarinių.
38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-1075/2020, 44-46 punktai; 2020 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020, 70-72 punktai).
39. Ieškovė įrodinėjo savo suklydimą (valios trūkumą) tiek ir sudarant su apeliante 2018 m. gegužės 8 d. tarpusavio susitarimą, kurio preambulėje nurodyta, kad šį sandorį ieškovė UAB ,,RNDV Group“ ir apeliantė UAB ,,Skangera“ sudarė atsižvelgdamos į 2018 m. sausio 19 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, tiek ir išduodant 2018 m. gegužės 8 d. vekselį, kuriuo ieškovė besąlygiškai įsipareigojo iki 2018 m. liepos 27 d. sumokėti apeliantei 70 000 Eur. Šiuo tarpusavio susitarimu ieškovė patvirtino, kad apeliantė 2018 m. gegužės 7 d. pagal sutartį yra suteikusi jai paslaugų už 70 000 Eur plius PVM (susitarimo 1 punktas). Susitarimo 2 punkte ieškovė dar kartą patvirtino, kad yra skolinga apeliantei 70 000 Eur plius PVM, o 3 punkte nurodė, kad šį įsiskolinimą padengs iki 2018 m. liepos 27 d. Be to, 4 punkte nurodyta, kad tinkamam įsipareigojimo, nurodyto 3 punkte, įvykdymui ieškovė išduoda apeliantei (paslaugų teikėjai) paprastąjį neprotestuotiną 70 000 Eur sumos vekselį.
40. Pirmosios instancijos teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovės valia sudaryti ginčo sandorius susiformavo jai suklydus dėl esminės abiejų šių sandorių sąlygos, t. y. dėl paslaugų jai suteikimo fakto, todėl susitarimą ir jo pagrindu išduotą vekselį pripažino negaliojančiais, taip pat panaikindamas ir vykdomąjį įrašą, taikė restituciją – priteisė iš apeliantės ieškovei vykdomojo įrašo priverstino vykdymo procese išieškotas sumas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas suklydo taikydamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo aktualios šiuo klausimu teismų praktikos ir todėl ginčą išsprendė neteisingai. Byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą kitokiai, nei padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos išvadai dėl sandorių galiojimo padaryti.
41. Sprendžiant klausimą, ar vienos iš sandorio šalių valiai sudaryti dvišalį susitarimą arba vienašališkai įsipareigoti kitai šaliai (išduoti vekselį) galėjo turėti įtakos jo paties esminis suklydimas, turi būti vertinamas šalių elgesys ir iki ginčo sandorių sudarymo, ir juos sudarant, ir juos vykdant. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalis dar iki ginčo sandorio sudarymo siejo prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu ginčo susitarime yra nurodyta 2018 m. sausio 19 d. šalių sudaryta atlygintinų paslaugų teikimo sutartis. Pagal šią sutartį apeliantė įsipareigojo surasti ieškovei reikalingų profesijų darbuotojus (kandidatus į darbo vietą), suteikti ieškovės vykdomų darbų šildymo, vedinimo ir oro kondicionavimo, elektros inžinerinių sistemų, įvairaus profilio paslaugų laivų statybos sektoriui, plėtros galimybes, o ieškovė – už suteiktas paslaugas sumokėti (1.1 punktas). Paslaugų kaina ir jų apmokėjimo tvarka detalizuota sutarties III dalyje – paslaugų kaina yra 700 Eur plius PVM už kiekvieną kandidatą į darbo vietą ir 5 000 Eur plius PVM už kiekvieną plėtros galimybę, nurodytą sutarties 1.1 punkte (3.1 punktas). Ieškovė įsipareigojo atsiskaityti su apeliante už gautas paslaugas pagal atskirame tarpusavio susitarime nustatytą tvarką (3.2 punktas).
42. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčams dėl sandorio nuginčijimo ieškinyje nurodytu CK 1.90 straipsnio pagrindu taikoma bendroji įrodinėjimo naštos taisyklė – aplinkybes, sudarančias pagrindą nuginčyti sandorį dėl suklydimo, turi įrodyti to siekianti šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018; 61 punktas; 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-469/2021, 9 punktas). Nagrinėjamu atveju tokia pareiga teko būtent ieškovei, o ne apeliantei, kaip savo procesiniuose dokumentuose tvirtina ieškovė ir kaip sprendė pirmosios instancijos teismas.
43. Teikdama pradinį ieškinį, jame ieškovė teigė, kad su apeliante buvo sutarusi, jog ši suras jai reikiamos specialybės ir kvalifikacijos darbuotojus. Tačiau 2018 m. sausio 19 d. sutarties nei su pradiniu, nei su patikslintu ieškiniu į bylą ji nepateikė, o šalių susitarimo turinį grindė vien savo pačios teiginiais. Tik apeliantei su 2019 m. rugpjūčio 19 d. prašymu priimti papildomus rašytinius paaiškinimus pateikus, be kita ko, ir 2018 m. sausio 19 d. sutartį, ieškovė savo procesinę poziciją papildė naujais argumentais, kad ši sutartis buvo pasirašyta tą pačią dieną, kaip ir ginčo tarpusavio susitarimas bei išduotas vekselis. Toks ieškovės pozicijos nenuoseklumas kelia abejonių dėl jos dėstomų argumentų, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumo ir objektyvumo. Be to, 2018 m. sausio 19 d. sutarties ji neginčijo, kitaip tariant, fakto, kad toks susitarimas buvo sudarytas, nepaneigė ir nesiekė paneigti. Taip pat neginčijo ir sutartyje esančių rekvizitų – jai atstovavusio direktoriaus T. K. parašo bei įmonės antspaudo.
44. Aplinkybę, kad ginčo susitarimas ir vekselis bei 2018 m. sausio 19 d. atlygintinų paslaugų sutartis buvo pasirašyti tą pačią dieną, ieškovė įrodinėjo tik ją pasirašiusio asmens, tuometinio direktoriaus T. K. paaiškinimais (liudijimais), kuriuos šis teikė apklausiamas 2020 m. liepos 8 d. teismo posėdyje. Jokių kitų tokią faktinę aplinkybę galinčių patvirtinti įrodymų, kurie nebūtų susiję su ja pačia arba jos pozicijos vėlesniu pasikeitimu, iš pradžių pasirašant atitinkamus sandorius, o vėliau teisme siekiant įrodyti, kad jokio pagrindo (apeliantės suteiktų paslaugų) jiems pasirašyti nebuvo ir sandorių pasirašymu bei įsipareigojimu sumokėti apeliantei konkrečią sumą suklysta, ieškovė nepateikė. Kaip buvo minėta, net ir abejones dėl šios sutarties sudarymo aplinkybių, neginčydama paties susitarimo dėl paslaugų buvimo fakto, ji išsakė tik tuomet, kai tokią sutartį į bylą pateikė apeliantė.
45. Įrodinėjimo priemonių patikimumo kontekste teisėjų kolegija aptaria kasacinio teismo praktiką. Aplinkybė, kad asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, pati savaime neteikia pagrindo atsisakyti apklausti tą asmenį kaip liudytoją, o jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės. Taigi net ir suinteresuoti ginčo baigtimi asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, teismo turi būti įvertintos ir į jas atsižvelgta sprendžiant dėl tokio asmens duotų parodymų įrodomosios galios; išvada dėl jų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014; 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199701/2020, 46 punktas).
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju liudytojo T. K., kuris pasirašydamas 2018 m. sausio 19 d. sutartį buvo ir ieškovės vadovas, paaiškinimai dėl šios sutarties sudarymo aplinkybių įvertintini itin atidžiai tiek dėl jo santykių su ieškove, tiek ir dėl ieškovės galimų pretenzijų jam, kaip buvusiam vadovui. Juo labiau kad jokių kitų esminio suklydimo aplinkybę galinčių patvirtinti įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Todėl vien pasirašiusio ginčijamus sandorius asmens liudijimai, kuriais iš esmės siekiama išvengti šiais sandoriais sukeltų prievolių vykdymo, yra aiškiai nepakankami paneigti sandoriais juridinio asmens vardu prisiimtus įsipareigojimus kitam juridiniam asmeniui ir paneigti raštu jo pripažintus faktus apie apeliantės įvykdytą sutartį.
47. Taigi, kaip leidžia įsitikinti 2018 m. sausio 19 d. galiojančios ir nenuginčytos sutarties turinys, ieškovė buvo suinteresuota atitinkamų paslaugų iš apeliantės gavimu, šalys joje buvo sulygusios ir dėl to, kad atsiskaitymo būdas už suteiktas paslaugas bus aptartas atskirame jų susitarime (sutarties 3.2 punktas). Ginčijamame 2018 m. gegužės 8 d. susitarime, sudarytame praėjus 4 mėnesiams nuo 2018 m. sausio 19 d. sutarties pasirašymo, o toks faktas nebuvo byloje paneigtas (teismo sprendimu kitokia ieškovės pozicija buvo įvertinta kaip neįrodyta ir nepagrįsta ), faktiškai ir buvo realizuotas sutarties 3.2 punkte numatytas susitarimas.
48. Ginčo dėl 2018 m. gegužės 8 d. susitarime, kuriame raštu patvirtintas ne tik mokėtino apeliantei atlyginimo dydis, bet ir tai, kad paslaugos buvo suteiktos (1 punktas), ir tą pačią dieną išrašytame vekselyje esančių šalių atstovų parašų autentiškumo taip pat nėra. Nors ieškovė tvirtina, kad pasirašydama susitarimą ir vekselį ji (jos atstovas) klaidingai manė, jog apeliantė yra įvykdžiusi 2018 m. sausio 19 d. sutartyje numatytą savo pareigą ir yra suradusi reikiamą kiekį tam tikros kvalifikacijos specialistų, tačiau jokių įrodymų apie tai, kaip ji domėjosi reikiamos informacijos sutarties įvykdymo faktui patvirtinti buvimu dar iki pasirašant tokio paprasto turinio susitarimą, kurio esmė yra visiškai aiški / suprantama bet kuriam protingam ir apdairiam asmeniui, į bylą nebuvo pateikta. Nors nėra abejonių, kad net ir minimaliai apdairus bei rūpestingas asmuo, juo labiau juridinis asmuo, pasirašydamas tokio pobūdžio įsipareigojimus, siektų išsiaiškinti visas jam abejonių keliančias aplinkybes ir nesudarytų sandorio, kuris yra jam nenaudingas.
49. Faktas, kad ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu dėl savo galimo neapdairumo ar per didelio pasitikėjimo apeliantės atstovu pasirašė tokio turinio susitarimą, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, negali būti vertinamas kaip pagrindas sandoriui pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį. Nėra jokių abejonių, kad būdama rūpestinga, apdairia sandorio šalimi ieškovė galėjo ir turėjo pasidomėti susitarime nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat turėjo ir galėjo įvertinti tokio sandorio sudarymo pasekmes bei prisiimti tokio savo veikimo riziką (žr. šio sprendimo 37, 38 punktus).
50. Iš viešai prieinamų duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad ieškovė nuo 2011 m. birželio 17 d. yra veikianti tarptautinė laivų statybos ir laivų remonto įmonė, įsikūrusi Lietuvoje, specializuojasi elektros instaliacijos ir elektromechanikos projektuose ne tik laivų statybos pramonėje, bet ir industrinės ir civilinės statybos sektoriuje, iš viso turi daugiau kaip 800 darbuotojų (https://rndvgroup.eu/lt/apie-mus-2/). Taigi, nėra jokios abejonės ir dėl to, kad ieškovė turėjo atitinkamų sandorių sudarymo praktikos ir jai turėjo būti žinomos bei suprantamos tarpusavio susitarimo bei vekselio esmė ir jų sudarymo pasekmės.
51. Nebuvo pateikta į bylą ir tokių duomenų, kad ieškovė buvo skubinama sudaryti ginčo susitarimą ar neturėjo laiko įsigilinti į jo turinį, pasitarti su bendrovėje dirbusiais teisininkais, kurie dalį procesinių dokumentų pateikė ir nagrinėjamoje byloje (žr. pvz. 2019 m. gegužės 15 d. prašymą patvirtinti taikos sutartį), juolab kad ginčo susitarimą sudarė tik 5 punktai, išdėstyti viename lape, o vekselį – vienas lapas.
52. Dar viena svarbi aplinkybė, kuri leidžia teisėjų kolegijai kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas, įvertinti faktus – suklydimo nebuvimą, yra ta, kad su ieškiniu ieškovė į teismą dėl sandorių nuginčijimo kreipėsi tik 2019 m. balandžio 8 d., jau po to, kai buvo pradėti išieškojimo veiksmai pagal 2018 m. gegužės 8 d. vekselio pagrindu notarės N. Šilinienės 2019 m. vasario 28 d. išduotą vykdomąjį įrašą. Protingo ir apdairaus asmens elgesio standartas reikalauja nedelsiant, kai tik sužino apie savo suklydimą, pareikšti reikalavimą dėl tokio sandorio nuginčijimo. Tokių įrodymų, kad po ginčo sandorio sudarymo ieškovė būtų reiškusi pretenzijas apeliantei dėl nesuteiktų paslaugų, į bylą taip pat nebuvo pateikta. Mažai tikėtina, kad prievolę apmokėti už paslaugas prisiėmęs juridinis asmuo nepastebi, kad tokios paslaugos jam nesuteiktos ir kad antroji sandorio šalis nėra suradusi jam reikalingų specialybių darbuotojų. Ši aplinkybė kartu su pirmiau jau aptartomis sudaro pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad abi šalys vienodai vertino paslaugų sutarties įvykdymą, arba ginčo susitarimai buvo sudaryti kitų aplinkybių kontekste ir kitais tikslais, kurių ginčo šalys nėra linkusios ir suinteresuotos atskleisti.
53. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išsakytai 2018 m. sausio 22 d. apeliantės ir Tov Rozart sudarytos atlygintinų paslaugų sutarties ir su ja susijusių kitų įrodymų kritikai. Visgi, kaip nurodyta pirmiau, įrodinėti, kad išduodama atitinkamus patvirtinimus apie sutarties įvykdymą, ieškovė iš esmės suklydo ir kad ne jai šioje situacijoje teko suklydimo rizika (CK 1.90 straipsnio 5 dalis), turėjusi pati ieškovė, o ne apeliantė, bet ieškovė to nepadarė.
54. Be to, iš viešai prieinamų duomenų apie ieškovę, esančių rekvizitai.lt duomenų bazėje (CPK 179 straipsnio 3 dalis; https://rekvizitai.vz.lt/imone/rndv_group/darbuotoju-skaicius/) matyti, kad ginčo sandorių sudarymo metu, t. y. 2018 m. gegužės mėn. jos darbuotojų skaičius didėjo. Akivaizdu, kad būtent ieškovė, disponuojanti duomenimis, susijusiais su savo darbuotojais, turėjo ir galėjo teikti įrodymus, paneigiančius apeliantės atsikirtimus į ieškovės reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Būtent ieškovė disponavo ir informacija, susijusia su tuo, kokiems konkrečiai projektams įgyvendinti buvo siekiama įdarbinti naujus darbuotojus.
55. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad kelių susijusių sandorių visuma, juos sudariusių šalių elgesys sudarant šiuos sandorius ir juos vykdant, patvirtina, kad ieškovė aiškiai suprato sudaromų sandorių esmę ir reikšmę jos teisėms bei pareigoms, o tokios sąlygos, kokiomis jie buvo sudaryti, tuo metu buvo priimtos tiek ieškovei, tiek ir apeliantei. Ir tik vėliau dėl priežasčių, kurių šalys nėra linkusios atskleisti, pradėtas kvestionuoti sandorių teisėtumas. Abejones dėl šalių sąžiningumo bei tikrųjų jų ketinimų sustiprina ir apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su pirmosios instancijos teismui pateiktos tvirtini taikos sutarties pasirašymo aplinkybėmis.
56. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. gegužės 15 d. ieškovės teisės ir konsultavimo skyriaus direktorė pateikė teismui prašymą patvirtinti šalių 2019 m. gegužės 8 d. sudarytą taikos sutartį. Ieškovė, atstovaujama direktoriaus T. K., ir apeliantė, atstovaujama direktoriaus R. B., sutarė dėl tokių taikos sutarties sąlygų, kad apeliantė pripažįsta, jog vekselis yra negaliojantis ir laikomas nesudarytu, o ieškovė nėra skolinga pagal vekselį (1 punktas); ši taikos sutartis yra pagrindas panaikinti notarės išduotą vykdomąjį įrašą (2 punktas) bei pagrindas nutraukti antstolio A. Selezniovo vykdomąją bylą (3 punktas) ir kita.
57. Tačiau 2019 m. gegužės 17 d. buvo gautas apeliantės atstovo (advokato) prašymas netvirtinti taikos sutarties, kadangi ji sudaryta direktoriui R. B. darant spaudimą ir šiam veikiant prieš įmonės interesus. Kartu su šiuo prašymu pateiktas ir 2019 m. gegužės 8 d. vienintelio akcininko sprendimas atleisti nuo 2019 m. gegužės 9 d. direktorių R. B. iš pareigų. Todėl Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. sausio 6 d. nutartimi taikos sutarties nepatvirtino, pripažinęs, kad ji neatitiko tikrosios apeliantės valios.
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos faktinės aplinkybės, taip pat apeliantės su apeliaciniu skundu pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas apeliantės buvusio vadovo R. B. ir ieškovės vadovo T. K. bei kito asmens susirašinėjimas, taip pat rodo, kad šalys nėra suinteresuotos atskleisti tikrųjų ginčo susitarimo bei vekselio sudarymo aplinkybių.
59. Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, konstatuotina, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, jog ieškovė galėjo objektyviai suklysti dėl sudarytų sandorių esmės. Priešingai, byloje esančių ir teisėjų kolegijos aptartų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad šalių valia buvo sudaryti būtent tokio turinio sandorius, kokie ir buvo jų sudaryti. Todėl teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas, panaikintina ir šioje ginčo dalyje priimtinas naujas sprendimas atmesti ieškinį (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Dėl apeliantės priešieškinio
60. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma panaikinti ir tą teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas apeliantės priešieškinis dėl 14 700 Eur skolos pagal 2018 m. gegužės 8 d. tarpusavio susitarimo 3 punktą priteisimo iš ieškovės. Pagal šią sutarties sąlygą ieškovė įsipareigojo apeliantei sumokėti ne tik 70 000 Eur skolą, bet ir nuo šios sumos mokėtiną PVM.
61. Atmetus kaip nepagrįstą reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2018 m. gegužės 8 d. susitarimą, jame aptartos sąlygos jos šalims yra privalomos ir turi būti vykdomos (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tačiau šiuo konkrečiu atveju spręstina, kad apeliantė nėra įrodžiusi, jog ji yra PVM mokėtoja ir kad ieškovei kyla prievolė pagal sutartį sumokėti nurodytą mokestį.
62. Mokesčių įstatymai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Apmokestinimą PVM, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu, nustato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – PVMĮ).
63. Pagal PVMĮ 2 straipsnio 23 dalį PVM atskaita – pirkimo ir (arba) importo PVM dalis, atskaitoma pagal šio įstatymo nuostatas. PVM atskaita nėra besąlyginė, siekiantis pasinaudoti šia teise asmuo turi atitikti įstatyme nustatytas sąlygas. Siekiant nustatyti, ar asmuo galės pasinaudoti PVM atskaita, reikia nustatyti, ar asmuo turi tokią teisę pagal įstatymą: ar jis yra PVM mokėtojas. Pagal PVMĮ 57 straipsnį teisę į PVM atskaitą turi ne visi PVM mokėtojai, o tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais ją turi ir PVM mokėtojais neįregistruoti asmenys, be to, asmenys, turintys teisę į PVM atskaitą, gali šia teise nesinaudoti. Taip pat nustatytinos ir tokios aplinkybės, ar įsigytos PVM apmokestintos prekės ir paslaugos panaudotos tokiai veiklai, kai leidžiama PVM atskaita (PVMĮ 58 straipsnis), ar asmuo laikėsi PVM sumų įtraukimo į PVM atskaitą reikalavimų, nustatytų PVMĮ 64 straipsnyje (tinkamai įforminta PVM sąskaita faktūra, įtraukimas į PVM deklaraciją ir kt.).
64. Nagrinėjamu atveju apeliantė neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji atitinka aptartas PVMĮ numatytas sąlygas, kad PVM sąskaitą faktūra buvo išrašyta bei įtraukta į jos apskaitą, kad ji yra sumokėjusi PVM mokestį į valstybės biudžetą nuo pajamų, gautų išsiieškojus vekselyje nurodytą 70 000 Eur sumą, nors šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga teko pačiai apeliantei, o ieškovė, nesutikdama su priešieškiniu, kvestionavo tokios apeliantės teisės turėjimą (žr. 2019 m. spalio 6 d. dubliką).
65. Todėl šioje ginčo dalyje skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
66. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą (jo dalį) ar jį pakeitus, turi būti pakeistas ir pirmosios instancijos teisme atsiradusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
67. CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 98 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
68. Ieškovė UAB ,,RNDV Group“ prašė priteisti už ieškinį, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atskiruosius skundus sumokėtą 1 438 Eur žyminį mokestį ir 7 320,90 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Apeliantė UAB ,,Skangera“ prašė priteisti už priešieškinį ir atskirąjį skundą sumokėtą 369 Eur sumokėtą žyminį mokestį ir 11 716,36 Eur teisinės pagalbos išlaidas.
69. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia procesinė situacija, kad apeliantės apeliacinį skundą patenkinant iš dalies, abiejų bylos šalių savarankiški reikalavimai yra atmesti visiškai, t. y. tiek ieškovės ieškinys, tiek ir apeliantės priešieškinis. Taigi, žyminio mokesčio išlaidos šalims nekompensuotinos.
70. Teisėjų kolegija, įvertinusi būtent tokią šalių ginčų išnagrinėjimo procesinę baigtį (nė viena šalis neįrodė savo pareikštų reikalavimų pagrįstumo) bei vadovaudamasi CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismui pareiga, aiškinant bei taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, taip pat CPK 93 straipsnio 4 dalimi, atlieka šalių priešpriešinių reikalavimų dėl kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo įskaitymą visa apimtimi ir nustato, kad šalims jų turėtos pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos iš antrosios šalies nepriteisiamos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
71. Apeliantė UAB ,,Skangera“ 2021 m. kovo 8 d. pateikė prašymą priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. už apeliacinį skundą sumokėtą 1 538 Eur žyminį mokestį ir 4 235 Eur teisinės pagalbos išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Be to, 2021 m. kovo 30 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas ir ieškovės UAB ,,RNDV Group“ prašymas priteisti 1 089 Eur išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.
72. Apeliaciniame skunde buvo prašoma panaikinti tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria apeliantės ieškinys buvo patenkintas, tiek ir tą dalį, kuria apeliantės priešieškinis buvo atmestas. Tokiu apeliaciniu skundu buvo ginčijamas 87 551,92 Eur vertės reikalavimas, kurio dalis dėl 72 851,92 Eur sumos yra tenkinama. Vadinasi, yra patenkinta 83 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, o atmesta, atitinkamai, 17 proc. ([72 851,92 Eur / 87 551,92 Eur] x 100 proc.). Vadovaujantis šia proporcija, nustatytinas ir atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydis.
73. Tačiau pagal nustatytą proporciją gali būti atlygintinos tik apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis. Ieškovė savo prašymą dėl tokių išlaidų priteisimo pateikė pavėluotai, jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tokios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, jeigu jų faktą bei dydį patvirtinantys įrodymai nepateikiami bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnis). Nuosekliai šiuo klausimu išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 20 punktas; 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017, 31 punktas). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, prašymas pateiktas po bylos išnagrinėjimo iš esmė pabaigos, teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį.
74. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisėjų kolegija apeliaciniam skundui nagrinėti sudaryta ir teismo posėdis paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2021 m. vasario 25 d. nutartimi, pranešimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, t. y. kad teismo posėdis rašytinio proceso tvarka vyks 2021 m. kovo 9 d., teismų informaciniame portale paskelbtas 2021 m. vasario 26 d. Ieškovė turėjo pakankamai laiko iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti įrodymus apie jos patirtas išlaidas, juo labiau kad tiek teisinių paslaugų ataskaita, tiek sąskaita faktūra surašyta dar iki paskirto teismo posėdžio, t. y. 2020 m. rugsėjo 20 d., o mokėjimas atliktas taip pat iki posėdžio – 2020 m. spalio 2 d.
75. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą proporciją, apeliantei suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos) 8.10 punktą, sprendžia, kad realiomis ir pagrįstomis laikytina 2 052 Eur ([1 454,80 Eur x 1,7] x 83 proc.) dalis jos patirtų išlaidų. Nustatyta atlyginimo dalis kartu su už patenkiną apeliacinio skundo dalį sumokėtu 1 318 Eur žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, šio straipsnio 4 ir 8 dalys), iš viso – 3 370 Eur (2 052 Eur + 1 318 Eur), priteisiama apeliantei iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,RNDV Group“ ieškinys patenkintas ir šalims paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,RNDV Group“ ieškinį atmesti.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Skangera“ (juridinio asmens kodas 302555402) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,RNDV Group“ (juridinio asmens kodas 302639697) 3 370 Eur (tris tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Dalia Kačinskienė
Danguolė Martinavičienė