Baudžiamoji byla Nr. 2K-34/ 2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2
1.2.29.1
2.6.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nukentėjusiajam K. K. (K. K.) ir jo atstovui advokatui Artūrui Baužai,
išteisintajam P. K. ir jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,
išteisintajai V. K. ir jos gynėjui advokatui Albertui Romualdui Gidrai,
vertėjai Jurgitai Juodėnaitei,
žodinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Nerijaus Marcinkevičiaus ir nukentėjusiojo K. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo buvo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: P. K. ir V. K. dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; nukentėjusiojo K. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendžiu buvo nuteisti:
P. K. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, ją atliekant pataisos namuose;
V. K. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.
Visiškai tenkinat civilinį ieškinį, iš P. K. ir V. K. buvo priteista solidariai 494 306 Lt nukentėjusiojo K. K. naudai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, prokurorės, prašiusios tenkinti prokuroro kasacinį skundą, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių tenkinti nukentėjusiojo kasacinį skundą, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių abu kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendžiu P. K. ir V. K. buvo nuteisti už tai, kad jie 2003 m. gegužės mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, siekdami padaryti didelę žalą, suklastojo tikrus dokumentus – du Vokietijos piliečio K. K. vardinius blankus su juose buvusiais originaliais K. K. parašais bei vardiniais antspaudais, kuriuose vokiečių ir lietuvių kalbomis adatiniu spausdintuvu atspausdino tekstą apie tai, kad P. K. ir V. K. grąžino K. K. paskolą – 308 775 Lt – ir kad dėl šios paskolos K. K. P. K. ir V. K. pretenzijų neturi ir ateityje neturės, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).
Be to, P. K. ir V. K. buvo nuteisti už tai, kad jie pasikėsino sukčiauti: turėdami tikslą išvengti didelės vertės turtinės prievolės – 308 775 Lt grąžinimo Vokietijos piliečiui K. K. pagal 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartį, P. K. 2003 m. gegužės 27 d. Kauno apygardos teismui, esančiam Kaune, A. Mickevičiaus g. 18, civilinėje byloje Nr. 2-407/2003 kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė žinomai suklastotus tikrus dokumentus – du Vokietijos piliečio K. K. vardinius blankus su juose buvusiais originaliais K. K. parašais bei vardiniais antspaudais, kuriuose vokiečių ir lietuvių kalbomis adatiniu spausdintuvu atspausdinta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, jog P. K. ir V. K. grąžino K. K. paskolą – 308 775 Lt – ir kad dėl šios paskolos K. K. jiems pretenzijų neturi ir ateityje neturės, tačiau prievolės neišvengė, nes Kauno apygardos teismas 2004 m. vasario 18 d. neįsiteisėjusiu teismo sprendimu sustabdė civilinę bylą dėl to, kad vienos iš šalių veiksmuose yra nusikaltimo požymių, t. y. P. K. ir V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacine tvarka byla išnagrinėta pagal nuteistųjų apeliacinius skundus. Sprendimą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija motyvavo tuo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog P. K. ir V. K. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad: byloje yra daug neaiškumų, byloje esantys įrodymai yra prieštaringi, nepatvirtina vienas kito; tie prieštaravimai nebuvo pašalinti, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme; bylą nagrinėjant apeliacine tvarka jų taip pat nepavyko pašalinti; įrodinėjimo našta negali būti perkelta nei kaltinamajam, nei nuteistajam.
Kasaciniame skunde Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Nerijus Marcinkevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šį prašymą prokuroras motyvuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir tai sukliudė teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Prokuroro nuomone, teismo teiginiai apie įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltinamajam, apie įrodymų prieštaringumą yra visiškai neargumentuoti ir nepagrįsti. Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neanalizavo nei nuteistųjų, nei nukentėjusiojo parodymų, o apsiribojo tik jų aprašymu, pažymėdamas, jog iš kaltinamųjų parodymų matyti, kad dokumentų jie nekalstojo ir paskolą grąžino. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, prokuroro nuomone, pagrįstai kritiškai vertino kaltinamųjų parodymus kaip neatitinkančius bylos aplinkybių, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais ir teisme patikrintais įrodymais. Prokuroras skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo K. K. parodymų, apsiribodamas tik lakonišku konstatavimu, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų P. ir V. K. parodymus apie tai, kad paskolą K. K. jie grąžino, bei patvirtintų aplinkybę, kad K. K. tikrai davė P. K. tuščius blankus su savo spaudu ir parašu. Prokuroro nuomone, netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais nebuvo jokio pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kasatorius skunde tvirtina, kad, nepateikdamas motyvuotų išvadų apie nukentėjusiojo parodymus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas. Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ir liudytojo J. M. parodymus apie tai, kada nukentėjusysis K. K. naudojosi jo automobiliu. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme J. M. davė kitokius parodymus, nei pirmosios instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija jo ankstesnių parodymų teisingumo neįvertino, nenurodė, kodėl jie atmetami ar kitaip vertinami, taip pažeidė BPK 331 straipsnio nuostatas. Šis pažeidimas, anot prokuroro, laikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu teismui priimti teisingą sprendimą. Prokuroras skunde teigia, kad teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė Lietuvos teismo ekspertizės centro Dokumentų ekspertizių skyriaus 2003 m. lapkričio 28 d. išvadas. Anot prokuroro, su šiomis išvadomis susiję teismo argumentai pagrįsti tik samprotavimais, taip esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas. Analogiška situacija, prokuroro nuomone, susiklostė apeliacinės instancijos teismui vertinant ir lingvistinės-gramatinės ekspertizės išvadas. Apibendrindamas savo argumentus prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisingą nuosprendį, nepateikdamas įtikinamų motyvų dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymų atmetimo, t. y. nenurodydamas, kokius įrodymų vertinimo principus pirmosios instancijos teismas pažeidė. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos byloje surinktais įrodymais, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 331 straipsnio reikalavimų. Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Nukentėjusysis K. K. kasaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendį. Šį prašymą nukentėjusysis argumentuoja tuo, kad bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo šališkas teismas, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant BPK 20 straipsnio, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nukentėjusysis skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik nurodė, jog išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog P. K. ir V. K. padarė jiems inkriminuojamas veikas, jis padarė atlikęs įrodymų tyrimą, t. y. pats dar kartą ištyręs įrodymus. Kasatorius tvirtina, kad iš tiesų teismas įrodymų tyrimą atliko, tenkindamas tik gynybos prašymus dar kartą apklausti liudytojus R. P. ir J. M.. Nukentėjusysis teigia, kad jokių kitų įrodymų apeliacinės instancijos teismas netyrė, jokių naujų aplinkybių, išskyrus tas, kurias nurodė liudytojas J. M., pakeitęs savo ankstesnius parodymus, nenustatė.
Nukentėjusysis K. K. savo kasaciniame skunde išvardija įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį, ir trumpai aprašo jų turinį. Tai jo paties parodymai, dviejų ekspertizių išvados, liudytojų J. M., M. M., A. R. P. parodymai. Toliau kasatorius skunde pateikia apeliacinės instancijos teismo išvadų apie tų įrodymų vertinimą kritiką.
Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jokie įrodymai nepatvirtina jo teiginio, kad jis buvo davęs P. K. du tuščius pasirašytus savo firminius blankus, padaryta tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų. Kasatorius skunde nurodo, kad prie baudžiamosios bylos buvo pridėta civilinė byla, kurioje yra du P. K. firmos UAB „Luvida“ blankai su antspaudu ir jo parašu. Kasatorius teigia, kad tuos blankus pridėti prie civilinės bylos pateikė jis. Anot kasatoriaus, ši aplinkybė rodo, kad jis ir P. K., turėdami bendrų verslo reikalų, pasitikėjo vienas kitu ir buvo apsikeitę savo firminiais blankais su antspaudais bei parašais, kad, esant būtinybei, būtų išvengta nereikalingo važinėjimo. Tačiau šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas nevertino, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismo šališkumą, t. y. išankstinę nuostatą dėl P. ir V. K. išteisinimo, anot kasatoriaus, rodo tai, kad teismas nesiėmė visų priemonių išsiaiškinti bylos aplinkybių, o tik formaliai nurodė, kad jo atstovo prašymas apklausti advokatą R. L. netenkintinas, remiantis BPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kad nukentėjusiojo atstovas negali būti apklaustas kaip liudytojas dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas atstovo pareigas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog negalima pašalinti abejonių dėl 2002 m. gruodžio 13 d. įgaliojimo ir dėl to negalima remtis 2003 m. lapkričio 28 d. ekspertizės aktu, kaip vienu iš įrodymų, patvirtinančių išteisintųjų kaltę.
Nukentėjusysis teigia, kad teismas tinkamai neįvertino 2006 m. spalio 19 d. lingvistinės-gramatinės ekspertizės išvadų, jog patvirtinime apie skolos grąžinimą, surašytame vokiečių kalba, yra daug klaidų, kurių gimtakalbis asmuo nepadarytų; K. K. vokiškai kalba kaip gimtakalbis, todėl tų klaidų jis padaryti negalėjo. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi kaip įrodymu P. ir V. K. bei jų gynėjų išsakytais žodžiais, kad jis moka lietuvių kalbą, nes daug metų gyveno Lietuvoje ir tik vėliau išvyko gyventi į Vokietiją. Anot nukentėjusiojo, teismo išvados dėl minimos ekspertizės išvadų patikimumo ir jo lietuvių kalbos žinojimo yra pagrįstos ne įrodymais, o prielaidomis.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ir liudytojo J. M. parodymus apie naudojimąsi šio liudytojo automobiliu. Apeliacinėje instancijoje J. M. parodė, kad K. K. jo automobiliu galėjo pasinaudoti bet kada, neprašydamas J. M. leidimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tuo automobiliu K. K. galėjo nuvykti ir į susitikimą degalinėje „Lukoil“ su P. ir V. K. 2003 m. gegužės 21 d., 14. 00 val. Aptardamas ankstesnius liudytojo J. M. parodymus kasatorius teigia, kad iš jų matyti, jog K. apie tai, kad jis yra atvykęs į Lietuvą, sužinojo tik 2003 m. gegužės 21 d., apie 18. 00 val.; ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme J. M. buvo parodęs, kad automobiliu K. K. naudojosi tik vieną kartą, nuvykdamas juo į gretimą kaimą pas M. M.. Kasatorius skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas parodymus pakeitė, teigdamas, kad automobiliu kasatorius galėjo naudotis, kada tik panorėjęs. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojo J. M. parodymus turėjo vertinti kaip melagingus ir teismą klaidinančius, kuriais siekiama padėti K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, kasatorius skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo atstovo prašymą iškviesti ir apklausti kasatorių dėl tokių J. M. parodymų. Nukentėjusiojo K. K. nuomone, taip buvo pažeistos ne tik jo teisės, bet lygiateisiškumo bei rungimosi principai.
Kasatorius skunde nurodo, kad teismo išvada, jog liudytojas A. R. P. paliudijo tik tai, kad buvo sudaryta paskolos sutartis, prieštarauja šio liudytojo parodymams, duotiems bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Nukentėjusiojo nuomone, šio liudytojo parodymai, sugretinus juos su kitais byloje esančiais (t. y. ir su rašytiniais) įrodymais, patvirtina, kad pinigai K. buvo paskolinti anksčiau, kad jie buvo paskolinti Vokietijos markėmis, kad paskolinta buvo didesnė suma nei ta, kuri buvo įforminta paskolos sutartimi.
Kasatorius skunde teigia, kad neobjektyviai vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir taip padarė esminį BPK reikalavimų pažeidimą, kuris sukliudė teismui priimti teisingą ir įrodymais pagrįstą nuosprendį. Be to, kasatorius skunde pažymi, kad, atvykęs išklausyti nuosprendžio, jis buvo visiškai ignoruojamas, buvo pažeista jo teisė turėti vertėją.
Prokuroro ir nukentėjusiojo K. K. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl esminių BPK reikalavimų pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Apeliacine tvarka ši byla išnagrinėta pagal nuteistųjų P. ir V. K. skundus, kuriuose apeliantai prašė panaikinti jiems priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, t. y. priimti priešingą sprendimą. Tokie apeliantų prašymai apibrėžia pačias plačiausias skundų ribas. Tai reiškia, kad tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės; ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes; ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus; ar tinkamai išspręstas civilinis ieškinys ir kt. Tikrindamas, ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir ar tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.
Iš teismo posėdžio protokolo bei kitos bylos medžiagos matyti, kad jokių papildomų įrodymų apeliacinės instancijos teismas netyrė, o tik pakartotinai apklausė du liudytojus – J. M. ir A. R. P.. Dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jie yra nepakankami pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms (kad, siekdami išvengi paskolos K. K. sugrąžinimo, P. ir V. K. suklastojo du patvirtinimus apie tariamą tos paskolos sugrąžinimą ir juos panaudojo, pateikdami teismui, sprendusiam civilinį ginčą) patvirtinti. Tačiau skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs kokius nors įrodymų vertinimo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik aptarė didžiąją dalį pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų ir nurodė, kad juos vertina priešingai, nei pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo K. K. ir nuteistųjų parodymų turinys prieštaringas, t. y. kad esmines aplinkybes jie nurodė priešingai. Nuteistieji teigia, kad patvirtinimų lietuvių ir vokiečių kalbomis apie paskolos grąžinimą jie neklastojo, kad juos gavo iš K. K., kai sugrąžino jam paskolą. Nukentėjusysis K. K. teigia, kad paskolos nuteistieji jam nėra grąžinę, kad jokių patvirtinimų apie paskolos grąžinimą jis nėra rašęs ir jų kam nors davęs, o tik žymai anksčiau yra davęs P. K. du pasirašytus ir patvirtintus asmeniniu spaudu, tačiau neužpildytus (tuščius) savo vardinius blankus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apkaltinamąjį nuosprendį grindžia nukentėjusiojo parodymais, o kaltinamųjų parodymus atmeta. Tokį įrodymų vertinimą teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina ekspertizių išvados, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, o duomenų, kurie patvirtintų kaltinamųjų parodymus apie paskolos sugrąžinimo aplinkybes, byloje nėra.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad: civilinę bylą nagrinėjusiam teismui pateiktuose patvirtinimuose yra nurodyta, kad P. ir V. K. K. K. paskolą sugrąžino 2003 m. gegužės 21 d.; 2003 m. lapkričio 28 d. ekspertizės akto išvadose užfiksuota, kad patvirtinimuose apie paskolos grąžinimą esantys atspaudai yra atspausti anksčiau nei 2002 m. gruodžio 13 d.; 2006 m. spalio 19 d. lingvistinės-gramatinės ekspertizės akto išvadose yra nurodyta, jog patvirtinimo apie paskolos sugrąžinimą vokiečių kalba surašytame tekste yra klaidų, kurių K. K. padaryti negalėjo, nes vokiškai jis kalba kaip gimtakalbis; sprendžiant iš vokiečių kalba surašytame patvirtinime esančių klaidų, pirminis jo tekstas buvo surašytas lietuvių kalba. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, jog minėti ekspertizių duomenys patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad patvirtinimų apie paskolos sugrąžinimą jis nerašė, kad neužpildytus savo vardinius blankus jis buvo davęs P. K. anksčiau. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nukentėjusiojo parodymus atitinka ir liudytojų M. M. bei J. M. parodymai. J. M. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad viešnagės 2003 m. gegužės mėnesį Lietuvoje metu K. K. jo automobiliu naudojosi tik vieną kartą – 2003 m. gegužės 20 d., kai važiavo pas M. M. į Keturnaujienos kaimą. M. M. parodė, kad tą dieną pas ją K. K. buvo apsilankęs. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šių liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, jog 2003 m. gegužė 21 d. J. M. automobiliu jis niekur nevažiavo, ir paneigia P. ir V. K. teiginį, kad tą dieną apie 14 val. jie buvo susitikę su K. K. degalinėje netoli Kauno, kur K. K. buvo atvažiavęs J. M. automobiliu.
Padaręs išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo teiginį, jog jis apie 1998 m. buvo P. K. davęs du neužpildytus, tačiau pasirašytus ir patvirtintus asmeniniu spaudu savo vardinius blankus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje sukritikavo ir kitų duomenų, kuriais apkaltinamąjį nuosprendį grindė pirmosios instancijos teismas, įrodomąją reikšmę. Teismas išteisinamajame nuosprendyje pažymėjo, kad nei 2003 m. lapkričio 28 d. dokumentų ekspertizės išvados, nei 2006 m. spalio 19 d. lingvistinės-gramatinės ekspertizės akto išvados nepatvirtina, kad P. ir V. K. suklastojo patvirtinimus apie paskolos sugrąžinimą ir juos pateikė teismui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, P. ir V. K. inkriminuoto kaltinimo nepatvirtina ir liudytojų parodymai: M. M. tik patvirtino aplinkybę, kad K. K. pas ją buvo apsilankęs 2003 m. gegužės 20 d., o iš apeliacinės instancijos teisme patikslintų liudytojo J. M. parodymų matyti, kad K. K. J. M. automobiliu galėjo naudotis savo nuožiūra, tai reiškia, kad tuo automobiliu jis galėjo pasinaudoti ir nuvykimui į susitikimą su P. ir V. K. 2003 m. gegužės 21 d. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad, esant tokiai situacijai, liko nepaneigti P. ir V. K. parodymai, jog paskolą nukentėjusiajam K. K. jie sugrąžino 2003 m. gegužės 21 d., apie 14 val., susitikę su juo prie Kauno esančioje degalinėje. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad: prieštaravimo tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų parodymų nepavyko pašalinti nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje; įrodinėjimo našta negali būti perkelta nei kaltinamajam, nei nuteistajam; nepavykus pašalinti prieštaravimų, visos abejonės aiškintinos kaltinamųjų naudai; todėl apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinėje instancijoje BPK reikalavimai buvo pažeisti. Vykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytus reikalavimus patikrinti bylą pagal joje paduotus apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo dar kartą įvertinti visus byloje surinktus įrodymus. Šį reikalavimą pažeisdamas apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepateikė išsamaus nukentėjusiojo K. K. parodymų vertinimo. Teismas apsiribojo konstatavimu, kad nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymai prieštaringi, kad tų prieštaravimų nepavyko pašalinti nei pirmojoje, nei apeliacinėje instancijose. Iš esmės tik tuo ir buvo pagrįstas sprendimas priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad: aplinkybė, jog liko nepašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymų, teismų praktikoje nevertinama kaip pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes tų prieštaravimų nebūna tik tada, kai kaltinamasis savo kaltę pripažįsta; kitais atvejais kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai paprastai būna prieštaringi. Vertinant nukentėjusiojo parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad už melagingų parodymų davimą jis atsako pagal BK 235 straipsnį. Tuo tarpu kaltinamojo atsakomybė už jo duodamų parodymų turinį ar už atsisakymą duoti parodymus įstatyme nenumatyta. Duodamas vienus ar kitus parodymus ar atsisakydamas juos duoti kaltinamasis realizuoja savo teisę į gynybą.
Šioje byloje nukentėjusiojo K. K. duotų parodymų esmė yra tokia: su P. K. K. K. susipažino apie 1995 m; kurį laiką jie vykdė bendrą verslą; tuo metu vienas kitu labai pasitikėjo, todėl K. K. davė P. K. du pasirašytus ir patvirtintus asmeniniu spaudu, bet neužpildytus (tuščius), savo vardinius blankus tam, kad, prireikus dėl verslo reikalų, juos galėtų užpildyti P. K., o K. K. nereikėtų dėl to važiuoti į Lietuvą iš Vokietijos; vykdant verslą K. K. skolindavo P. ir V. K. pinigų; pinigus skolindavo Vokietijos markėmis – 1998-1999 m. laikotarpiu padarė du bankinius pavedimus ir vieną kartą atvežė grynuosius pinigus; negrąžinta pinigų suma buvo įforminta 2002 m. balandžio 18 d. notariškai patvirtinta paskolos sutartimi; sutartyje buvo nurodyta, kad K. K. paskolino 308 775 Lt, nors faktiškai jis K. buvo paskolinęs 494 306 Lt; mažesnė pinigų suma buvo nurodyta dėl to, kad pritrūko pinigų sumokėti notarui už sutarties notarinį patvirtinimą; raštišką patvirtinimą, kad skolingi ir likusią sumą, t. y. dar 185 533 Lt, K. pasirašė 2002 m. spalio 12 d.; sutartu laiku K. paskolos negrąžino, todėl K. K. kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu; 2003 m. gegužės mėn. 17-22 dienomis K. K. viešėjo Lietuvoje, buvo apsigyvenęs Šakių rajone pas J. M.; viešnagės metu 2003-05-20 J. M. automobiliu buvo nuvykęs į svečius pas M. M.; 2003 m. gegužės 21 d., apie 18 val. į J. M. namus telefonu paskambinęs P. K. sužinojo, kad pas J. M. vieši K. K.; tą patį vakarą į J. M. namus atvažiavo vienas P. K. ir klausė K. K., kodėl šis kreipėsi į teismą; K. K. paaiškino, kad į teismą kreipėsi dėl to, kad K. jam negrąžina paskolos; jau būdamas Vokietijoje 2003 m. gegužės 29 d. K. K. iš savo advokato sužinojo, kad P. K. teismui pateikė du raštiškus patvirtinimus, jog visą paskolą K., K. K. yra sugrąžinę 2003 m. gegužės 21 d.; vėliau, dalyvaudamas civilinėje byloje, jis sužinojo, kad patvirtinimai apie paskolos sugrąžinimą surašyti ant tų pačių jo vardinių blankų, kuriuos neužpildytus jis buvo davęs P. K..
Šioje byloje duotų išteisintojo P. K. parodymų esmė yra tokia: su K. K. P. K. susipažino apie 1996 m; kurį laiką jie vykdė bendrą verslą; K. K. skolindavo jam ir jo žmonai pinigų; paskolas K. K. K. grąžindavo laiku, kartu sumokėdami ir sutartus procentus; 2002 m. pradžioje P. K. nusprendė dalyvauti „SAPARD“ programoje, todėl jam prireikė pinigų žemei pirkti; su K. K. susitarė, kad šis paskolins apie 300 000 Lt; 2002 m balandžio pradžioje K. K. atvežė į K. namus 308 775 Lt; pinigai buvo stambiomis kupiūromis – po 500 ir po 200 Lt; kitą dieną šią paskolą įformino pas notarą A. R. P.; notariškai patvirtintoje sutartyje buvo nurodyta, kad minėtą pinigų sumą K. K. paskolino P. ir V. K.; šia paskola K. nepasinaudojo, nes Valstybinė mokesčių inspekcija reikalavo dokumento, pateisinančio grynųjų pinigų įvežimą iš Vokietijos į Lietuvą, o K. K. tokio dokumento nepateikė; pasiskolintus pinigus K. laikė namuose, o kai sužinojo, jog K. K. dėl tos paskolos kreipėsi į teismą, nutarė tuos pinigus jam sugrąžinti; sužinoję, kad K. K. vieši pas J. M., telefonu susitarė dėl paskolos sugrąžinimo; vykdydami tą susitarimą 2003 m. gegužės 21 d., apie 14 val. jis ir V. K. atvažiavo į prie Kauno esančią degalinę, kur J. M. automobiliu „Audi-80“ atvažiavo ir K. K.; K., K. K. atidavė paskolintus pinigus, o K. K. jiems davė du patvirtinimus apie paskolos grąžinimą, kurie buvo lietuvių ir vokiečių kalbomis surašyti ant jo vardinių blankų; jokių neužpildytų, bet pasirašytų savo vardinių blankų K. K. P. K. anksčiau nėra davęs.
Analogiškus parodymus šioje byloje yra davusi ir išteisintoji V. K..
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog prie baudžiamosios bylos pridėtos bankinių pavedimų kopijos patvirtina, kad 1998 m. sausio 23 d. K. K. pervedė į UAB „Luvida“ sąskaitą 100 000 Vokietijos markių, 1999 m. vasario 8 d. M. K. P. K. pervedė 54 900 Vokietijos markių, prie bylos pridėta sutarties kopija patvirtina, kad 1998 m. spalio 1 d. P. ir V. K. pasirašė su K. K. 120 000 Vokietijos markių paskolos sutartį, pagal kurią kaip užstatą perdavė K. K. traktorių, plūgą ir kultivatorių bendros 132 000 JAV dolerių vertės. Šie rašytiniai įrodymai patirtina nukentėjusiojo parodymus, kad 2002 m. balandžio mėnesį jis K. pinigų neskolino, o 2002 m. balandžio 18 d. tik notariškai įformino anksčiau tarp jo ir K. atsiradusius paskolinius santykius. Nukentėjusiojo parodymus, jog visai paskolos sumai įforminti pritrūko pinigų, patvirtina P. ir V. K. bei K. K. 2002 m. spalio 12 d. Čekiškėje pasirašytas susitarimas, kuriuo papildoma 2002 . balandžio 18 d. notaro patvirtinta sutartis, K. įsipareigojant sugrąžinti kreditoriui dar 185 533 Lt. Šių rašytinių įrodymų apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino, nors apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas grindė ir jais. Aplinkybę, kad abiejų šalių sutikimu paskolos santykiai buvo notariškai įforminti pagal anksčiau surašytus paskolos raštelius, patvirtino ir liudytojas A. R. P.. Iš aptartų nukentėjusiojo parodymų, rašytinių įrodymų ir liudytojo A. R. P. parodymų matyti, kad K. K. K. 2002 m. balandžio mėnesį grynųjų pinigų neperdavė. Tai reiškia, kad išteisintieji negalėjo jų laikyti namuose ir 2003 m. gegužės 21 d. grąžinti nukentėjusiajam. Aptarti įrodymai paneigia išteisintųjų parodymus, jog paskolą K. K. jie sugrąžino. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingą išvadą, t. y. išvadą, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų išteisintųjų parodymus, kad paskolą nukentėjusiajam jie sugrąžino, apeliacinės instancijos teismas padarė, neatsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuketėjusiojo parodymus apie pinigų paskolinimo K. aplinkybes patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir liudytojo R. P. parodymai. Taip vertindama nukentėjusiojo, išteisintųjų parodymus bei kitus įrodymus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įrodymus vertinti atsižvelgus į visas bylos aplinkybes. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes jis sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo antroji esminė išvada, t.y. išvada, kad byloje nenustatyta, jog P. K. ir V. K. suklastojo patvirtinimus apie paskolos grąžinimą ir žinodami, kad paskola negrąžinta, juos pateikė civilinę bylą nagrinėjusiam teismui, siekdami išvengti tos paskolos grąžinimo, padaryta taip pat nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas P. ir V. K. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) išteisino, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tai BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytas išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas, kuris reiškia, kad nusikalstama veika buvo padaryta, tik nebuvo įrodyta, kad ją padarė kaltinamasis. BPK 303 straipsnio 6 dalyje nurodyta: jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis šio straipsnio 5 dalies 2 punktu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos, tačiau iš byloje esančių lydraščių matyti, kad byla, kurioje aptartas sprendimas išteisinti buvo priimtas, nebuvo perduota prokurorui. Ji buvo sugrąžinta pirmosios instancijos teismui. Dėl aptartų aplinkybių lieka neaišku, ką nustatė apeliacinės instancijos teismas: ar tai, kad patvirtinimai apie paskolos sugrąžinimą apskritai nebuvo suklastoti, ar tai, kad tie patvirtinimai buvo suklastoti, tik neįrodyta, jog juos suklastojo išteisintieji. Tokiu nuosprendžio surašymu pažeidžiami ir BP 331 straipsnio 2 dalies reikalavimai naujame nuosprendyje tiksliai ir aiškiai nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Tai taip pat esminis pažeidimas, nes ir jis sukliudė teisimui priimti teisingą nuosprendį.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog vertindamas išteisintųjų parodymus, kad patvirtinimus apie paskolos sugrąžinimą jiems perdavė K. K. prieš tai pats juos surašęs, kaip atitinkančius tikrovę, apeliacinės instancijos teismas, be jau minėtų tokio vertinimo trūkumų, neatsižvelgė ir į tokias aplinkybes: Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba, o CPK 198 straipsnio 2 dalyje yra nuostata – jeigu rašytinis įrodymas surašytas ne valstybine kalba, kartu pateikiamas nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas; civilinę bylą dėl paskolos priteisimo iš K., K. K. buvo užvedęs Lietuvoje, todėl kaip rašytinis įrodymas buvo reikalingas tik lietuvių kalba surašytas patvirtinimas apie paskolos sugrąžinimą; pateikdami rašytinį įrodymą vokiečių kalba, K. turėjo pateikti ir nustatyta tvarka patvirtintą jo vertimą į lietuvių kalbą, tačiau jie to nepadarė – pakvitavimus, surašytus lietuvių ir vokiečių kalbomis, jie pateikė kaip du originalius dokumentus; 2006 m. spalio 19 d. lingvistinės-gramatinės ekspertizės akto išvadose yra nurodyta, jog sprendžiant iš vokiečių kalba surašytame patvirtinime esančių klaidų, pirminis jo tekstas buvo surašytas lietuvių kalba; tai reiškia, kad prieš aptariamų dokumentų pateikimą teismui vyko jų teksto vertimas ne iš vokiečių kalbos į lietuvių, o atvirkščiai: iš lietuvių kalbos į vokiečių; išdavęs pakvitavimus apie prievolės įvykdymą kreditorius turėtų atsisakyti civilinio ieškinio, tačiau K. K. ne atsisakė civilinio ieškinio, o pareiškė teismui apie patvirtinimų suklastojimą.
Dėl esminių BPK reikalavimų pažeidimų, kurie buvo padaryti vertinant byloje surinktus įrodymus ir surašant naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas (BPK 383 straipsnis). Tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK reikalavimų nepažeidė. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti, padarius tam tikrus jo pakeitimus (BPK 382 straipsnio 4 punktas).
Dėl P. K. ir V. K. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo
Apkaltinamuoju nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: P. K. ir V. K. 2003 m. gegužės mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, siekdami padaryti didelę žalą, suklastojo tikrus dokumentus – du Vokietijos piliečio K. K. vardinius blankus; P. K. ir V. K. pasikėsino sukčiauti –kartu su atsiliepimu į ieškinį tuos suklastotus dokumentus 2003 m. gegužės 27 d. pateikė Kauno apygardos teismui, nagrinėjusiam civilinę bylą Nr. 2-407/2003; suklastoti dokumentai buvo pateikti, siekiant išvengti didelės vertės turtinės prievolės – 308 775 Lt grąžinimo K. K. pagal 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartį, tačiau tos prievolės nebuvo išvengta, nes 2004 m. vasario 18 d. teismas sustabdė civilinę bylą dėl to, kad vienos iš šalių veiksmuose buvo nusikaltimo požymių. Šiuos kaltinamųjų veiksmus teismas kvalifikavo kaip realiąją BK 300 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptį.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltinamųjų padarytas dokumentų suklastojimas netinkamai kvalifikuotas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), nes nebuvo nustatytas kvalifikuojantis požymis – didelės žalos padarymas. Nuosprendyje teismas nurodė, kad kaltinamieji suklastojo dokumentus, siekdami padaryti didelę žalą, t. y. turėdami tokį tikslą, tačiau tikslas (subjektyviosios pusės požymis) nėra dokumento suklastojimą kvalifikuojantis pagal aptariamos BK normos 2 dalį požymis. Tikslo kaip nusikaltimo sudėties požymio įstatymo leidėjas į BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį nėra įtraukęs. Jis lieka už aptariamo nusikaltimo sudėties ribų. Aptariamą veiką kvalifikuoja objektyviajai nusikaltimo sudėties pusei priskiriamas požymis – realiai atsiradusi (padaryta) didelė žala. Teismas nenustatė, kad dokumentų suklastojimu apskritai būtų buvusi padaryta materialinė žala, jau nekalbant apie didelės žalos padarymą. Todėl šią veiką kvalifikuodamas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai. Aptariama veika kvalifikuotina pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija). Šioje normoje numatytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių, todėl jau pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu buvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio šią veiką padariusiam asmeniui priėmimo senaties terminas – penkeri metai (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis). Veika padaryta 2003 m. gegužės mėnesio pabaigoje, o nuosprendis priimtas 2008 m. spalio 20 d. Šis terminas nuosprendžio priėmimo metu buvo suėjęs, skaičiuojant ir nuo antrosios nusikalstamos veikos, kuri buvo nutraukusi senaties eigą, – pasikėsinimo sukčiauti, suklastotus dokumentus pateikiant teismui, padarymo momento, t. y. nuo 2003 m. gegužės 27 d. Todėl, pakeitus veikos kvalifikavimą, aptariama bylos dalis nutrauktina, pritaikius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Dėl baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio
Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad K. K. 2003 m. vasario 17 d. civilinio proceso tvarka kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl 308 775 Lt paskolos priteisimo iš P. ir V. K.. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad siekdami išvengti šios prievolės (paskolos sugrąžinimo) P. ir V. K. suklastojo dokumentus juose nurodydami tikrovės neatitinkančius duomenis ir tuos dokumentus pateikė teismui, tačiau prievolės išvengti nepavyko (civilinę bylą nagrinėjęs teismas nepriėmė sprendimo ieškinį atmesti, o bylą sustabdė), t. y. kaltininkų pradėtas sukčiavimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Tai reiškia, kad šioje baudžiamojoje byloje nustatytais P. ir V. K. nusikalstamais veiksmais (dokumentų suklastojimu ir pasikėsinimu sukčiauti) jokia materialinė žala nukentėjusiajam K. K. nebuvo padaryta. Iš byloje pateikto K. K. civilinio ieškinio matyti, kad reikalavimą priteisti iš atsakovų 494 308,78 Lt jis grindžia 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartimi (dėl 308 775 Lt paskolos) ir 2002 m. spalio 12 d. susitarimu, kuriuo P. ir V. K. pripažino dar ir 185 533,78 Lt skolą K. K.. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš paskolos santykių, t. y. civilinių teisinių santykių atsiradęs reikalavimas negali būti nagrinėjamas baudžiamojoje byloje. Tokį reikalavimą patenkinęs pirmosios instancijos teismas BPK nuostatas pritaikė netinkamai, nes BPK 109 straipsnyje yra nurodyta, kad baudžiamajame procese civilinį ieškinį galima pareikšti dėl atlyginimo tik tokios turtinės ar neturtinės žalos, kurią asmuo patyrė dėl nusikalstamos veikos. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis taip pat keistina – baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo K. K. pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Jis šiuo atveju toliau spręstinas civilinio proceso tvarka – atnaujinus sustabdytą civilinę bylą.
Vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 4 punktu teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendį su pakeitimais:
P. K. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), perkvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir šią bylos dalį nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas); panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nuteistajam P. K. paskirta subendrinta bausmė; pasiųsti nuteistąjį P. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsni 2 dalį paskirtą bausmę atlikti į pataisos namus;
V. K. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), perkvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir šią bylos dalį nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas); panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nuteistajai V. K. paskirta subendrinta bausmė; pasiųsti nuteistąją V. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsni 2 dalį paskirtą bausmę atlikti į pataisos namus;
K. K. civilinį ieškinį dėl 494 308,78 Lt priteisimo iš P. K. ir V. K. palikti nenagrinėtą.
Teisėjai Gintaras Goda
Vytautas Piesliakas
Valerijus Čiučiulka