Skundo byla Nr.  II-251-827/2020

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01247-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija: 21.10.4

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U T A R I M A S

2020 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

                Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Inga Štuopienė, 

sekretoriaujant Aldonai Daudaitei, 

dalyvaujant skundą padavusiam asmeniui A. K., jo įgaliotajai atstovei  advokatei Ramunei Ramanauskienei, 

suinteresuoto asmens UAB „Y“ įgaliotiesiems atstovams M. O., advokatui Artūrui Sebeikai,

institucijos, priėmusios ginčijamą nutarimą, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau - VPK) Vilniaus miesto 2 policijos komisariato (toliau – PK) atstovei  Lolitai Turskienei,

        viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. skundą dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK 2020 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 13-ANR_N-910-2020 panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK 2020 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 13-ANR_N-910-2020  A. K. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 518 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 38 EUR bauda, už tai, kad jis 2020-02-10 adresu (duomenys neskelbtini), kaip UAB „X“ įgaliotas asmuo, pasinaudodamas UAB „X“ tariama teise įpareigojo UAB „X“ darbuotoją T. F. pakabinti spyną ant vartų, vedančių į teritoriją, adresu (duomenys neskelbtini), kurioje nuosavybės teise UAB „Y“ yra įsigijusi žemės sklypo dalį ir taip apribojo UAB „Y“ galimybę patekti į minėtą žemės sklypą. Šie A. K. veiksmai buvo įvertinti kaip savavaldžiavimas. (b.l. 25).

 A. K. pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuriuo prašo panaikinti aukščiau paminėtą nutarimą. Skunde nurodo, jog skundžiamą nutarimą priėmusi institucija netinkamai išnagrinėjo faktines aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą apie savavaldžiavimą pareiškėjo veiksmuose. Adresu (duomenys neskelbtini) esančioje teritorijoje yra UAB „X“ priklausanti aikštelė, kurioje yra UAB „X“ priklausantis turtas: 2 buitiniai konteineriai, betoninis garažas, šios teritorijos tvora ir teritorijos vartai. Be to, ne darbo laiku UAB „X“ priklausančioje aikštelėje yra parkuojami UAB „X“ priklausančios transporto priemonės. Kadangi vartai priklauso UAB „X“, tai vartų rakinimu bei atrakinimu visuomet pasirūpindavo UAB „X“ (konkrečiai pareiškėjas, kaip įgaliotas asmuo, arba jo nurodymu - darbuotojas T. F.). Nuo pat įsigijimo momento UAB „X“ rakino vartus, pasibaigus darbo laikui, ir nė viena bendrovė, vykdanti veiklą šioje teritorijoje, ar žemės sklypo savininku iki 2019 metų rugpjūčio mėnesio buvusi valstybė nereiškė jokių pretenzijų ar nusiskundimų dėl rakinamų vartų. 2019 m. rugpjūčio mėnesį UAB „Y“ įsigijo dalį žemės sklypo ir pati ėmė savavaldžiauti, nupjovusi UAB „X“ priklausančių vartų spyną ir pakabinusi savo spyną be jokio susitarimo su kitais žemės sklypo bendraturčiais. Pakabinusi spyną, UAB „Y“ pareikalavo pirmiau pateikti įrodymus, kad UAB „X“ aikštelėje stovi dvi transporto priemonės, bei pareikalavo iš UAB „X“ sumokėti pinigus vien už tai, kad UAB „Y“ darbuotojas atvyktų ir atrakintų vartus. UAB „Y“ buvo pateiktos tvoros, vartų bei teritorijoje esančios aikštelės įsigijimo sutartys, iš kurių bendrovė galėjo įsitikinti, kad tvora, vartai ir teritorijos aikštelė priklauso UAB „X“. Tai UAB „Y“ neteisėtai, savavaldžiaudama nupjovė nuo jai nepriklausančių vartų jai nepriklausančią spyną ir pakabino kitą spyną, apribodama UAB „X“ galimybę pateikti į teritoriją, kurioje yra jos turtas, ir dar neteisėtai reikalavo iš UAB „X“ susimokėti iš anksto už vartų atrakinimą.

Atsiliepime į skundą Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK nurodė, kad su skunde pateiktais argumentais nesutinka. Pagal Lietuvos Respublikos ANK 518 straipsnį savavaldžiavimas - tai tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Nusižengimo sudėtis yra formali, jo padarymo faktui reikia įrodyti, kad asmuo įgyvendina savo tikrą ar tariamą teisę, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos. UAB "X" įgaliotas asmuo A. K. pasinaudodamas UAB "X" tariama teise įpareigojo UAB "X" darbuotoją T. F. pakabinti spyną ant vartų, vedančių į teritoriją, adresu (duomenys neskelbtini), kurioje nuosavybės teise UAB "Y" yra įsigijusi žemės sklypo dalį, ir taip apribojo UAB "Y" galimybę patekti į minėtą žemės sklypą.

Suinteresuotas asmuo UAB „Y“ taip pat pateikė atsiliepimą į nagrinėjamą skundą, kuriame nurodė, jog UAB “Y” nuomone, 2015-12-01 Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2015-12/1-1 (toliau - Sutartis) neįrodo UAB “X” nuosavybės teisės į tvorą, vartus bei asfaltuotą aikštelę. Iš sutarties nėra aišku, kada perėjo nuosavybės teisė į sutartyje nurodytus daiktus, nes pagal UAB „Y“ turimą informaciją, UAB “X” niekuomet neatsiskaitė su SR UAB “A” pagal sutartį, o sudaryta sutartis yra sandoris, kuriuo buvo siekiama paslėpti bankrutuojančios įmonės turtą. Be to, SR UAB “A” 2015-12-01 Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2015-12/1-1 tvorą, vartus ir aikštelę pardavė UAB “X” neturėdama statinių, esančių (duomenys neskelbtini), statybą leidžiančių dokumentų (projekto ir statybos leidimo). A. K., savavališkai užrakindamas svetimame žemės sklype stovinčius vartus, akivaizdžiai savavaldžiauja, savo tariamą teisę kildindamas iš sutarties, kuri ne tik neįrodo UAB “X” nuosavybės teisės į aikštelę bei tvorą su vartais, bet ir yra niekinė ir negaliojanti, nes neatitinka jai keliamų formos reikalavimų - nepatvirtinta notaro. A. K., būdamas UAB “X” atstovu, žinojo, kad aikštelė ir tvora neįregistruoti NTR - VĮ “Registrų centras” atsisakė nurodytus daiktus registruoti nekilnojamojo turto registre. Taigi, neturėdamas nurodytų statinių ir sutarties teisinę registraciją patvirtinančių dokumentų, žinodamas, kad tiek pačių daiktų, tiek jų pirkimo-pardavimo sutarties registracijos nebuvimo faktas neleidžia pirkimo-pardavimo sutarties panaudoti prieš trečiuosius asmenis (UAB “Y”), vis tiek naudodamasis sutartimi realizavo tariamą UAB “X” teisę rakinti UAB “Y” sklypo teritoriją spyna bei klaidinti policijos pareigūnus neteisėta, negaliojančia ir niekine sutartimi. CK 6.394 str. 3 d. nustato, kad jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. 2015-12-01 Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2015-12/1-1 sudarymo metu žemės sklypo savininke buvo valstybė (tai patvirtinantis NTR išrašas reg. Nr. (duomenys neskelbtini) su istorija pridedamas), patikėjimo teise atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos. Nuosekliai, sutarties sudarymui buvo reikalingas Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas, kurio šiuo atveju nėra. Tai pagrįstai leidžia tvirtinti sutartį esant neteisėta bei tokius veiksmus vertinti kaip siekį užvaldyti tuo metu valstybei priklausiusį žemės sklypą - nei bankrutavusi SR UAB “A”, nei UAB “X” neturėjo ir neturi nurodyto žemės sklypo nuomos sutarties ar kito dokumento, patvirtinančio jų teisę naudotis žemės sklypu kitokiais pagrindais, tačiau su žemės sklypu elgiasi kaip su nuosavu, kas pagrįstai leidžia tvirtinti A. K. veiksmus esant savavaldžiavimu. UAB “Y” įsitikinimu, ji turi ženkliai daugiau teisių į jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančią aikštelę ir tvorą nei UAB “X”. Žemės sklype esanti tvora su vartais ir aikštelė akivaizdžiai yra žemės sklypo priklausiniai, nes jie negali būti naudojami atskirai be žemės sklypo, jie skirti žemės sklypui aptarnauti. Įsigyjant žemės sklypą UAB “Y” sutartyje apie priklausinius nieko pasakyta nebuvo, kas nuosekliai reiškia, kad UAB “Y”, tapdama sklypo dalies savininke, proporcingai tapo ir atitinkamos priklausinių dalies savininke. UAB “Y” teisė naudotis žemės sklypu, užrakinti sklype esančius vartus yra kildinama iš žemės sklypo savininko teisės turinio, tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. K., veikdamas kaip UAB “X” atstovas, savo teisę užrakinti vartus ir tuo pačiu žemės sklypą kildino iš niekinio, negaliojančio ir teisei prieštaraujančio sandorio ir šią aplinkybę visiškai ir aiškiai suprato. Taigi akivaizdu, kad A. K. veiksmai yra savavaldžiavimas, todėl jo skundas turi būti atmestas.

Pareiškėjas A. K. teismo posėdyje skundą palaikė jame nurodytais motyvais ir pagrindais. Papildomai nurodė, kad nesijaučia padaręs ką nors neteisėto. Pravažiuodamas pro nuo seno UAB „X“ naudojamą aikštelę, pamatė, kad joje esantis bendrovės turtas nebesaugomas, nes dingęs vartų užraktas. Davė komandą užrakinti vartus net nežinodamas tų teisinių peripetijų. UAB „X“ aikštele naudojasi nuo 2015 m. gruodžio 1 d. Kai pirmą kartą rado svetima spyna užrakintą aikštelę, pradėjo aiškintis situaciją. Naujoji sklypo bendrasavininkė UAB „Y“ taip ir neatvyko atrakinti spynos, nors iš teritorijos negalėjo išvažiuoti ten stovėjęs įmonės „X“ transportas vykdyti veiklos.  Tuomet į teritoriją patys pateko atkėlę jiems priklausančios tvoros dalį. Taip pat išardę nuosavų vartų konstrukciją nuėmė svetimą spyną jos nepažeisdami. Net nežino, kieno ta spyna, ir kuris iš sklypo savininkų ją uždėjo. Išsivarė automobilius, o ant vartų pakabino naują spyną. Negalėjo po darbo dienos palikti nesaugomos teritorijos, nes ten yra įmonės turto už kelias dešimtis tūkstančių eurų. UAB „Y“ turi tik nuosavybės teisę į žemės sklypą, bet ne į jame esančią aikštelę, tvorą. Sklypo plotas apie 70 arų. Aikštelės jame plotas apie 64 arai. UAB „X“ priklauso daiktai ant to žemės sklypo: dvi konteinerinės patalpos, tvora, aikštelė, vartai, elektros instaliacijos. Nuosavybė iki šiol neįregistruota, nes Registrų centras atsisako tą daryti ir dėl to vyksta teisminiai ginčai. Faktas, kad nuosavybė neįregistruota, nereiškia, kad jos nėra. Jei „Y“ turi reikalų tame sklype, visada gali paprašyti juos įleisti ir galės nekliudomi  patekti. Valstybė, nepatikrinusi, kokie objektai yra gražinamame savininkams žemės sklype, žemės sklypą sugrąžino, nors UAB „X“ tuos objektus nusipirko dar tuomet, kai visas sklypas priklausė valstybei ir ketino patį sklypą išsinuomoti bei vykdyti jame veiklą. Negalėjo laiku realizuoti teisės išsinuomoti žemės sklypą, ant kurio stovi tarybiniais laikais sukurtas turtas, ir kurio savininkai būdami turėjo pirmenybės teisę į nuomą, nes tam kliūtis darė pati valstybė. Jokių UAB „Y“ teisių jie neribojo. Abi bendrovės turi nuosavybės teises, susijusias su sklypu, savininkų pareiga taikiai išspręsti kylančius ginčus. Šiuo metu gerbdami žemės sklypo savininko norą disponuoti sklypu be jokių apribojimų pasiūlė nusipirkti objektus sklype ir baigti ginčus.

Pareiškėjo įgaliotoji atstovė advokatė Ramunė Ramanauskienė paaiškino, jog bylai aktualus žemės sklypas priklausė keturiems savininkams: UAB „Y“, E. V., E. T., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos, kuri valdo valstybei priklausančią sklypo dalį patikėjimo teise. Naudojimosi sklypu tvarka tarp bendraturčių nesuformuota ir nenustatyta. UAB „X“ naudojasi išimtinai tik ta sklypo dalimi, kurioje yra įrengta jam priklausanti aikštelė. Tik joje stovi įmonei priklausantis turtas: automobiliai ir konteineriai. Vieną dieną UAB „X“ nebegalėjo patekti prie savo įmonės automobilių, nes vartai buvo užrakinti svetima spyna. Kadangi numanė, jog spyna gali būti naujojo sklypo bendrasavininkio, pati asmeniškai susisiekė su bendrovės „Y“ direktoriumi M. O., prašė atrakinti vartus, kad įmonei nebūtų prastovos ir galėtų vykdyti sutartinius įsipareigojimus (medicinos atliekų surinkimą), o šis pareikalavo atsiųsti dokumentus, kad teritorijoje stovintys automobiliai priklauso UAB „X“, asmens duomenis žmonių, kurie paims transporto priemones, galiausiai -  apmokėti jų darbuotojo atvažiavimą atrakinti spynos (pastarąją iš viso atsiuntė tik kitą dieną). Pati UAB „Y“ žinodama, kad jų sklypo teritorijoje yra kitos įmonės turtas, savavaldžiaudama apribojo patekimą į teritoriją ir atsisakė spręsti situaciją civilizuotai. UAB „X“ iki šiol siekia įregistruoti sutartis, patvirtinančias jų nuosavybės teisę į objektus ginčo sklype. Atsisakymo registruoti priežastis – pirkimo-pardavimo sutartis nėra patvirtinta notaro, tačiau SR UAB „A“ bankroto administratorius, per kurį buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis su bankrutuojančia bendrove, veikė vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Vos įsigijusi UAB „A“ turtą ir pradėjusi naudotis aikštele, UAB „X“ kreipėsi į Žemėtvarkos skyrių dėl galimybės išsinuomoti valstybinę žemę po aikštele, tačiau ši institucija atsisakė spręsti nuomos klausimą, kol neišspręsti ginčai dėl nuosavybės atkūrimo. Nesulaukdami sprendimo pradėjo naudotis įsigyta aikštele. Iš UAB A turtą įsigijo su visais jo kilmės dokumentais, kurie siekia 1982 metus. UAB „X“ su elektros tinklais sudarė sutartį, užtikrino elektros tiekimą į aikštelę ir sėkmingai eilę metų ja naudojosi, kol neatsirado naujas žemės sklypo bendrasavininkis. Skiriant baudą dėl spynos pakabinimo niekas nesiaiškino, kur yra naujos spynos raktai, kam jie duoti. Nesiaiškino, ar buvo pašalinta būtent UAB „Y“ spyna. UAB „X“ visada buvo pasirengęs spręsti situaciją derybų būdu.

Teismo posėdyje UAB „Y“ atstovas M. O. paaiškino, jog UAB „X“ nuo 2015 metų naudojasi žemės sklypu, už jį nieko nemokėdamas. Tuo tarpu UAB „Y“ sklypą įsigijo 2019 metais ir šiuo metu yra vienas iš trijų jo bendrasavininkių. Iš karto po sklypo įgijimo kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą tikslu nustatyti, kieno nuosavybė yra daiktai sklype. Savininko rasti nepavyko, nors daiktai ir šiukšlės sklype didėja. Dabar UAB „Y“ yra verčiama tvarkyti kažkieno šiukšles.

UAB „Y“ įgaliotasis atstovas advokatas Artūras Sebeika  palaikė bendrovės atsiliepime nurodytus argumentus ir paaiškino, jog jų manymu, UAB „X“ įgaliotasis atstovas A. K., užrakinamas teritorijos vartus ir apribodamas patekimą į ją, akivaizdžiai neteisėtai realizavo savo tariamą teisę. Bendrovė toje teritorijoje neturi jokios nuosavybės. Pirkimo-pardavimo sutartis neįregistruota notariškai, ji yra niekinė. Be to, tariama nuosavybė nėra registruota teisės aktų nustatyta tvarka. Tvora, vartai yra sklypo priklausiniai, atitenkantys sklypo savininkui, tad UAB „X“ neturėjo jokios teisės rakinti svetimų vartų.

Liudytojas T. F. teisme parodė, kad pažįsta A. K.. Dirba vairuotoju UAB „X“ maždaug 4,5 metų. Šiemet žiemos pabaigoje ar pavasario pradžioje iš teritorijos reikėjo paimti mašiną, kuri ten stovėjo ir po darbo būdavo paliekama. Tačiau ant teritorijos vartų kabėjo nebe jų įmonės spyna ir buvo nurodytas telefono numeris. Paskambino direktorei R. L., paaiškino problemą ir nurodė telefono numerį. Kadangi tvora susideda iš segmentų, išrinko ją ir pateko į teritorijos vidų. Tuomet išvažiavo dirbti su įmonės mašina. Atgal nebepastatė, nes per pagrindinius vartus nebegalėjo patekti. Šiuo metu mašina dažniausiai stovi pas liudytoją. Dar teritorijoje stovi vagonėliai, kuriuose darbuotojai rengiasi, susideda įrankius. Kai pradėjo dirbti įmonėje, toje teritorijoje stovėjo ne viena įmonės mašina. Įmonė turėjo autobusiuką VOLVO, vėliau pirko Dukato, kuris ir stovėjo toje pačioje teritorijoje, kol nebuvo pakeista spyna. Kadangi teritorija nesaugoma, o ten stovėdavo mašinos, ji būdavo rakinama, kad nepatektų pašaliniai asmenys.

Skundas tenkintinas.

Lietuvos Administracinių nusižengimų kodekso 641 straipsnis numato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

LR ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadariusį esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Tikra teisė yra tokia, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančia jam, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Beje, ANK 518 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra blanketinė, o tai reiškia, jog surašant asmeniui administracinio nusižengimo  protokolą šio ANK straipsnio pagrindu, būtina nurodyti, kurių konkrečiai teisės aktų reikalavimus asmuo pažeidė, ko nėra nurodyta administraciniame kaltinime.

Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis ir jeigu padarytas teisės pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į ANK 518 straipsnio dispoziciją ir prasmę, atsakomybėn pagal šį straipsnį asmuo gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia, t. y. jis suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Savavaldžiavimo pagrindinis objektas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržydamas kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Įstatymai draudžia piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti savo teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tada, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę, sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, ir toks savavališkas teisės vykdymas nepadaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Iš Nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bylai aktualiu laikotarpiu nuosavybės teise priklausė UAB „Y“, E. V., E. T. ir Lietuvos Respublikai (šiai dienai savininkų sąrašas yra pasikeitęs) (b.l. 100-104). UAB „X“ nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą niekada neturėjo, tačiau iš 2015 m. gruodžio 1 d. pirkimo –pardavimo sutarties Nr. 2015-12/1-1 tarp SR UAB „A“ ir UAB „X“ kildina savo nuosavybės teisę į minėtame sklype esančią asfaltuotą aikštelę, tvorą, jos vartus ir vartelius bei aikštelėje esančias konteinerines patalpas (b.l. 2-3).

UAB „X“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog bendrovė nuo 2017 metų siekė, kad jų 2015 m. gruodžio 1 d. pirkimo –pardavimo sutarties Nr. 2015-12/1-1 tarp SR UAB „A“ ir UAB „X“ įgyti objektai(aikštelė ir tvora) adresu (duomenys neskelbtini), būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kartu įregistruojant bendrovės nuosavybės teisę į juos. Dėl VĮ Registrų centras atsisakymo registruoti minėtus objektus ir nuosavybės teisę į juos dėl to, kad sutartis nėra sudaryta notarine forma, vyko teisiniai ginčai administraciniuose teismuose (b.l. 106-113). Nagrinėjamo nusižengimo padarymo dienai galiojančio sprendimo dėl UAB „X“ priimta dar nebuvo (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik 2020 m. birželio 23 d. neskundžiama nutartimi byloje Nr. A-351-502/2020) atmetė UAB „X“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-07-17 d. sprendimo, kuriuo buvo netenkintas bendrovės skundas dėl atsisakymo registruoti minėtus turto objektus ir bendrovės nuosavybės teisę į juos).

Akivaizdu, jog tarp UAB “X” ir UAB „Y“ yra kilęs intensyvus ginčas dėl teisių naudotis ir laisvai patekti į žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), esančią aptvertą teritoriją (asfaltuotą aikštelę). Iš UAB „Y“ atsiliepimo argumentų matyti, jog pastaroji apskritai ginčija UAB “X” nuosavybės teisės į minėtame žemės sklype esančius objektus, įgytus 2015-12-01 Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2015-12/1-1, pagrįstumą, teigdama, jog tai yra žemės sklypo priklausiniai, į kuriuos UAB „Y“, kaip didžiosios minėto žemės sklypo dalies teisėta savininkė, turi žymiai daugiau teisių. Akcentuoja eilę minėtos sutarties sudarymo trūkumų, kurie, jų manymu pirkimo-pardavimo sutartį daro niekine ir negaliojančią. Tačiau minėta sutartis nagrinėjamo nusižengimo dienai nebuvo pripažinta negaliojančia, atvirkščiai šios sutarties pagrindu UAB „X“ buvo siekiama įregistruoti nuosavybės teisę į sklype esančius objektus. UAB „X“ laikėsi pozicijos, jog sandorio ir jį patvirtinančios sutarties sudarymo tvarka nebuvo pažeista, nebuvo būtinybės sudaryti sutarties notariškai, dėl to vyksta teisiniai ginčai, kurie 2020-02-10 dar nebuvo išspręsti. Pareiškėjas teisus, jog ginčo dėl nuosavybės teisių kontekste, faktas, kad nuosavybės teisė buvo neįregistruota, savaime nereiškė, jog nėra ir pačios nuosavybės teisės. Galiausiai netgi ginčijantis dėl aikštelės ir tvoros nuosavybės teisės, atsižvelgtina, kad teritorijoje buvo ir kito UAB „X“ turto (konteinerinės patalpos, automobiliai, įrankiai), kurį šis siekė apsaugoti rakinama teritorija.

Pažymėtina, kad teismas bylą nagrinėja pareikšto skundo ir A. K. pareikšto administracinio kaltinimo ribose ir nesprendžia dėl minėtos sutarties sudarymo ir turto perdavimo teisėtumo, šalių nuosavybės teisių į ginčo objektus, teisės naudotis sklype esančia aikštele  pagrįstumo. Tai yra civiliniai ginčai, kurie turi būti nagrinėjami ir išspręsti civilinio proceso tvarka.

Dar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas eilėje bylų yra nurodęs, kad administracinių teisės pažeidimų teisenos tvarka civilinio pobūdžio ginčai tarp privačių asmenų dėl turto priklausomybės, naudojimosi juo ir pan. nėra sprendžiami. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena nepakeičia ir negali pakeisti Civilinio proceso kodekso nustatytos teisenos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575-868/09, N3-169-06 ir kt.). Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena siekiama užtikrinti, kad laikantis įstatymų asmuo atsakytų už padarytus administracinius teisės pažeidimus. Šiai teisenai nėra būdingas privačių ginčų tarp asmenų dėl nuosavybės ar teisių suvaržymo ja naudotis sprendimas, kadangi šiems ginčams spręsti yra numatytos specialios taisyklės, numatytos Civilinio proceso kodekse ir esmingai besiskiriančios nuo administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos taisyklių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pasisakyta, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės (ar administracinės teisės) normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-451/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012).

Esant neišspręstiems ginčams dėl nuosavybės teisių į žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), esančią aptvertą teritoriją (asfaltuotą aikštelę) ir joje esančius objektus, atitinkamai iš nuosavybės teisės kylančią teise naudotis minėta aikštele ir kontroliuoti patekimą į ją, negalėjo būti daromos kategoriškos išvados dėl LR ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties. 

Pažymėtina ir tai, kad veika, numatyta LR ANK 518 straipsnyje, t.y. savavaldžiavimas, padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi suvokti, kad jo daroma veika yra priešinga teisei, numatyti savo veikos neigiamas pasekmes ir jų norėti arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leisti joms kilti. Konkrečiu atveju, kad įrodyti pareiškėjo kaltę dėl padaryto nusižengimo, būtina nustatyti, kad jis, žindamas, kad UAB „Y“ turi nuosavybės teisę į žemės sklypą, sąmoningai ir tikslingai sudarė kliūtis patekti savininkui į sklypą, taip neleisdamas naudotis bendrsavininkui  nuosavybės teise priklausančiu  nekilnojamu turtu. Tačiau A. K. nuosekliai aiškino, jog vartų užrakinimo tikslas niekada nebuvo apriboti žemės sklypo savininkams galimybę patekti į savo sklypą, tik apsaugoti jame esantį bendrovės turtą. Pagrįstas pareiškėjo teiginys, kad esant sudėtingai ir neišspręstai teisinei situacijai dėl UAB „X“ nuosavybės teisių į minėtame sklype įrengtą aikštelę ir joje esančius objektus, buvo logiška visiems žemės sklypo ir jame esančių objektų (galimai priklausinių) savininkams susitarti dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, kol bus išspręsti civiliniai ginčai. Pažymėtina, kad UAB “Y” neįspėjusi aikštelės naudotojo, pirmoji pakeitė aptvertos teritorijos vartų spyną, dėl ko UAB “X” nebegalėjo patekti prie savo veiklai vykdyti reikalingo turto. Patekusi į teritoriją prie savo turto, bendrovė nebegalėjo teritorijos užrakinti ta pačia spyna, kadangi neturėjo rakto. Todėl siekdami užtikrinti aikštelėje likusio turto apsaugą, užrakino vartus kita spyna. Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad UAB „Y“ būtų mėginęs tartis dėl aikštelės naudojimo tvarkos, kad bendrovei pareikalavus prieigos į sklypą, būtų buvę atsisakyta ją suteikti, kas rodytų, jog tikrasis aikštelės rakinimo tikslas buvo siekis sutrukdyti sklypo savininkui naudotis nuosavybės teise, o ne apsaugoti UAB „X“ turtą. Byloje nebuvo paneigtas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teiginys, kad jo veiksmuose nebuvo savavaldžiavimo sudėties, nes nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios trukdyti UAB „Y“ naudotis nuosavybės teise. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, teismas vertina, kad A. K. veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti UAB „X“ nuosavybės teises, todėl jo veiksmuose nėra ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėties.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 642 straipsnio 4 dalimi, 

n u t a r i a:

Patenkinti pareiškėjo A. K. skundą.

Panaikinti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK 2020 m. balandžio 15 d. nutarimą Nr. 13-ANR_N-910-2020, kuriuo A. K. už LR ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą paskirta 38 Eur bauda, ir bylą nutraukti.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                       Inga Štuopienė