Administracinė byla Nr. eA-1556-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09960-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gegužės 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Godlena“).

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I.

 

1.       Pareiškėjas A. C. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 23S217330 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.       Pareiškėjas ketino dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Godlena“ (toliau – ir Bendrovė), todėl Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį 2 metus.

2.2.       Pareiškėjas sudarė darbo sutartį su UAB „Godlena“ (toliau – ir Darbo sutartis) ir pradėjo dirbti šioje Bendrovėje elektriku. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 2023 m. gruodžio 4 d. priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Sprendime nurodyta, kad buvo patikrinti duomenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, SODRA) informacinėje sistemoje ir paaiškėjo, kad pareiškėjas negavo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodyto mokėti atlyginimo, be to, atlyginimas buvo mažesnis negu Lietuvos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA), o Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas darbo užmokestis nei nurodyta tarpininkavimo rašte.

2.3.       Sprendimas yra formalus ir sukelia rimtas teisines pasekmes, nes pareiškėjas netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas netenka darbo, t. y. pagrindinio pragyvenimo šaltinio. Toks asmens teisių apribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas padarytiems pažeidimams. Iš byloje pateiktų duomenų yra akivaizdu, kad UAB ,,Godlena“ suteikė pareiškėjui darbą Lietuvoje pagal pareiškėjo profesiją. Nei pareiškėjas, nei UAB „Godlena“ neįvykdė jokių pažeidimų, neturėjo sąmoningo siekio padaryti žalos valstybei ar iškreipti darbo rinką ir konkurenciją, t. y. pareiškėjas pats prašė nemokamų atostogų dėl šeimyninių priežasčių, dėl ko Bendrovė pagrįstai sumokėjo pareiškėjui mažesnį atlyginimą negu nurodė tarpininkavimo rašte, kurį teikė Migracijos departamentui. Darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta, SODRAI apie pareiškėjo įdarbinimą buvo pranešta laiku, buvo mokami visi reikalingi mokesčiai. Taip pat pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, deklaravo Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą. Jokia žala nebuvo padaryta nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams ar valstybės saugumui.

2.4.       Panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, sukelta neatitaisoma didelė žala tiek pareiškėjui, tiek Lietuvoje įsteigtai ir veikiančiai UAB ,,Godlena“. Pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos, o tai grubiai pažeis jo interesus. Pareiškėjas ir jo šeima jaučia stresą ir didelę įtampą dėl pareiškėjo darbo netekimo. Pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, kur šiuo metu vyksta karas. Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas turėtų vykti į Ukrainą, t. y. į karo zoną. Migracijos departamentas viešai savo interneto puslapyje yra skelbęs, kad dėl karo Ukrainoje leidimai laikinai gyventi Lietuvoje Ukrainos piliečiams nebus naikinami.

2.5.       Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės). Pareiškėjo teigimu, jis Migracijos departamentui neteikė neatitinkančių tikrovės duomenų. Pareiškėjas išėjo nemokamų atostogų dėl šeimyninių priežasčių, kurių negalėjo prognozuoti prašymo / dokumentų Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikimo metu. Kiekvienas asmuo turi teisę į nemokamas atostogas, o teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, jog Įstatymo 44 straipsnio pagrindu Lietuvoje įdarbintas užsienietis privalo nepertraukiamai dirbti. Įstatymo V skirsnio nuostatos, reglamentuojančios užsieniečių darbui Lietuvoje keliamus reikalavimus, taip pat neįtvirtina draudimo Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams naudotis teise į nemokamas atostogas. Pareiškėjas gauna pakankamai pajamų, leidžiančių ne tik pragyventi Lietuvoje, bet ir padėti savo šeimai.

2.6.       Migracijos departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas gali neatvykti į darbą dėl sveikatos sutrikimų, nemokamų atostogų ir kitų aplinkybių, dėl ko darbo užmokestis tokiais atvejais skaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Skirtumas tarp minimalaus darbo užmokesčio ir pareiškėjo gauto darbo užmokesčio buvo nežymus, todėl neturėjo būti pagrindas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Tai, kad pareiškėjas pasinaudojo teise į atostogas ir nedirbo, atitinkamai gaudamas mažesnį darbo užmokestį, nereiškia, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas pagrindas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.

2.7.       Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, nesikreipė nei į pareiškėją, nei į UAB „Godlena“, taip pat neprašė pateikti informacijos dėl susidariusios situacijos, tuo akivaizdžiai pažeisdamas gero administravimo principą.

2.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

3.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1.       Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Godlena“ elektriku, 2022 m. birželio 10 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas). Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2022 m. spalio 13 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760194977, galiojantį nuo 2022 m. spalio 20 d. iki 2024 m. spalio 20 d. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė, nustatęs, kad pareiškėjui nebuvo išmokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (mokėtas daug mažesnis darbo užmokestis).

4.2.       Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

4.3.       Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. gruodžio 8 d. ir tik tris mėnesius (2023 m. sausio, vasario ir gegužės mėn.) užsieniečiui buvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur (2023 m. MMA suma buvo padidinta ir dabar yra 840 Eur). Taip pat nustatyta, kad užsieniečiui 2023 m. birželio, liepos, rugsėjo ir spalio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (255,00–540,91 Eur), o 2023 m. kovo, balandžio, rugpjūčio mėn. (3 mėnesius) užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo / nėra mokamas, t. y. užsienietis šiais laikotarpiais Bendrovėje nedirbo. Atsižvelgiant į tai, kad prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas sulygtas darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustačius, kad užsieniečiui nei karto nebuvo išmokėtas sulygtas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

4.4.       Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tvarkos aprašo XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

4.5.       Ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

4.6.       Ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo klausimas. Jeigu bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę, bus įvertintos visos susijusios aplinkybės, nurodytos Įstatymo 128 straipsnyje. Taip pat Migracijos departamentas šiuo metu neskelbia viešame puslapyje jokios informacijos dėl atsisakymo naikinti leidimus laikinai gyventi išskirtinai Ukrainos piliečiams.

4.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Godlena“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti bei priteisti iš atsakovo 254,10 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad pripažįsta, jog pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 137 straipsnio 2 dalimi, teikė ne vieną prašymą suteikti jam nemokamas atostogas dėl asmeninių (šeimyninių) priežasčių. Nors paprastai specialistų atostogos Bendrovėje nėra pageidaujamos, tačiau šiuo atveju nurodytu laikotarpiu sumažėjus darbų mastui, norėdama išsaugoti kvalifikuotus specialistus, kurių Lietuvoje labai trūksta, Bendrovė tenkino pareiškėjo prašymus. Bendrovė, kaip pareiškėjo darbdavys, neturi jam jokių pretenzijų dėl jo darbo kokybės ir / ar darbo drausmės laikymosi. Pareiškėjas Bendrovėje yra vertinamas kaip savo srities specialistas, kurio kvalifikacija pasitiki tiek darbdavio atstovai, tiek kiti Bendrovės darbuotojai. Pareiškėjo teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis (taip pat ir nemokamomis) neturėtų būti ribojama dėl jo pilietybės ir / ar tautybės. Jeigu DK numato darbuotojo teisę su darbdavio sutikimu naudotis nemokamomis atostogomis, tai vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas trečiosios šalies piliečiu, pateikė Bendrovei prašymus suteikti nemokamas atostogas, o Bendrovė tokius prašymus tenkino, negali būti laikoma objektyviu pagrindu naikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

 

II.

 

6.       Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. C. skundą bei netenkino pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Godlena“ elektriku, 2022 m. gegužės 31 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindu. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760194977, galiojantį nuo 2022 m. spalio 20 d. iki 2024 m. spalio 20 d. Ginčijamas Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais, nes: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir / ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

8.       Teismas aptarė Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktų, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Tvarkos aprašo 8.3 papunkčio, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčio nuostatas.

9.       Teismas pažymėjo, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2024 m. spalio 20 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

10.       Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 840 Eur (2023 metais). Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjui tam tikru laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei buvo nurodomas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte bei sudarytoje Darbo sutartyje (750 Eur). Atsakovas VSDFV informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjui, kuris Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. gruodžio 8 d., tik tris mėnesius (2023 m. sausio, vasario ir gegužės mėn.) buvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui 2023 m. birželio, liepos, rugsėjo ir spalio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (255,00–540,91 Eur), o 2023 m. kovo, balandžio, rugpjūčio mėn. (3 mėnesius) pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, t. y. pareiškėjas šiais laikotarpiais Bendrovėje nedirbo.

11.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog pareiškėjas turi teisę į nemokamas atostogas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateikė tik savo prašymus suteikti jam nemokamas atostogas, tačiau nėra pateikti jokie rašytiniai įrodymai, kurie patvirtintų, kad nemokamos atostogos pareiškėjui buvo suteiktos. Be to, leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dirbti, o ne nemokamai atostogauti. Dėl argumentų, kad pareiškėjas turi pakankamai pajamų pragyventi, teismas pažymėjo, jog vien tik pateiktas pareiškėjo paaiškinimas negali būti vertinamas kaip pagrindas pripažinti, jog pakankamų lėšų pareiškėjas turi.

12.       Teismas konstatavo, kad užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Į bylą pateikti SODROS duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo mokamas nereguliarus ir mažesnis nei MMA darbo užmokestis. Be to, nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką bei negaus pragyvenimui reikalingų minimalių Lietuvoje pajamų. Darbinės pajamos nurodytas kaip vienintelis šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas, Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).

13.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad, panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis privalės grįžti į karo zoną, teismas pažymėjo, jog atsakovas teisingai nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimas į kilmės valstybę. Be to, pareiškėjas turi teisę kreiptis į atsakovą su prašymu dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

14.       Teismas pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeistas gero administravimo principas, laikė nepagrįstais, pažymėdamas, kad Įstatymas nenustato atsakovui pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame Sprendime nurodytas aplinkybes. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas savo paaiškinimais niekaip negalėtų paneigti to fakto, kad jam buvo mokėtas mažesnis atlyginimas nei numatyta jo prašyme ir tarpininkavimo rašte, kai iš paties pareiškėjo pateiktos Darbo sutarties matyti, kad jam numatyta neterminuota darbo sutartis, 5 darbo dienos po 8 val.

15.       Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

16.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas ir Bendrovė teismo prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo skundas atmetamas, todėl nei pareiškėjas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

 

III.

 

17.       Pareiškėjas A. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 900,60 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

18.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Įstatymo nuostatas, o sprendimo motyvai ir argumentai yra itin formalūs. Pareiškėjas supranta, kad teisė į darbą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Šiuo atveju pareiškėjo darbo užmokestis sumažėjo dėl to, kad pats pareiškėjas prašė nemokamų atostogų dėl asmeninių (šeimyninių) priežasčių. Darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta, apie įdarbinimą SODRAI buvo pranešta laiku, buvo mokami ir visi reikalingi mokesčiai, taip pat pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi. Jokia žala nebuvo padaryta nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams ar valstybės saugumui. Panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, sukeliama neatitaisoma didelė žala tiek pareiškėjui, tiek UAB ,,Godlena“.

19.2.       Pareiškėjo teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis (taip pat ir nemokamomis) neturėtų būti ribojama dėl jo pilietybės ir / ar tautybės. Teisė į tikslines (nemokamas) atostogas numatyta DK 137 straipsnyje. Jeigu DK numato darbuotojo teisę su darbdavio sutikimu naudotis nemokamomis atostogomis, tai vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas trečiosios šalies piliečiu, pateikė Bendrovei prašymus suteikti nemokamas atostogas, o Bendrovė tokius prašymus tenkino, negali būti laikoma objektyviu pagrindu naikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Priešingu atveju, jeigu naudojimasis DK nustatytomis teisėmis galėtų būti pagrindas panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, trečiųjų šalių piliečiai būtų akivaizdžiai diskriminuojami pilietybės pagrindu. Be to, toks teisės aktų taikymas neproporcingai ribotų trečiųjų šalių piliečių teisę į darbą Lietuvoje bei galimybę naudotis darbuotojų garantijomis, taip pat reikštų lygybės principo, įtvirtinto DK 2 straipsnyje, pažeidimą.

19.3.       Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad būtent pareiškėjas turėjo pateikti rašytinius įrodymus dėl nemokamų atostogų suteikimo, yra nepagrįstas. Teisės aktai nereglamentuoja kokiu būdu turi būti įformintos nemokamos atostogos. Be to, pareiškėjas yra užsienio pilietis, kuris nemoka naudotis SODROS savitarnos sistema, todėl negalėjo pateikti įrodymų apie tai, kad Bendrovė buvo pranešusi SODRAI apie pareiškėjo nedraudiminius laikotarpius dėl suteiktų nemokamų atostogų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad buvo pateikti pareiškėjo prašymai dėl nemokamų atostogų pateikimo, o Bendrovė tokius prašymus tenkino, pateikdama 12-SD pranešimus, dėl ko fiksuoti pareiškėjo nedraudiminiai laikotarpiai.

19.4.       Tai, kad pareiškėjas pasinaudojo DK 127 ir 137 straipsniuose nustatyta bei jam garantuojama teise į nemokamas atostogas ir tuo laikotarpiu negavo Darbo sutartyje nurodyto mėnesinio darbo užmokesčio, negali būti laikoma jo pragyvenimo lėšų turėjimą paneigiančia aplinkybe. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas nereglamentuoja dirbančio užsieniečio teisės gauti nemokamas atostogas, todėl šį klausimą būtina spręsti remiantis DK normomis. To pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepadarė.

19.5.       Migracijos departamento Sprendimas pažeidžia bendruosius viešojo administravimo principus – lygiateisiškumo, objektyvumo ir proporcingumo. Sprendimas priimtas nei pareiškėjui, nei Bendrovei nepadarius jokių pažeidimų. Ginčijamas Sprendimas ne tik pareiškėjui, bet ir Bendrovei sukelia rimtas teisines pasekmes, pareiškėjas netenka teisės gyventi Lietuvoje, netenka darbo, t. y. pagrindinio pragyvenimo šaltinio, o Bendrovė netenka kvalifikuoto specialisto.

19.6.       Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra Ukrainos pilietis. Panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas turėtų vykti į Ukrainą, kur šiuo metu vyksta karas. Migracijos departamentas viešai savo puslapyje yra skelbęs, kad dėl karo Ukrainoje leidimai laikinai gyventi Lietuvoje Ukrainos piliečiams nebus naikinami. 

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

19.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 23S217330, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

20.       Pirmosios instancijos teismas 2024 m. kovo 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad atsakovas Sprendimu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjo argumentai, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, yra nepagrįsti.

21.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė Įstatymo nuostatas, sprendimo motyvai ir argumentai yra itin formalūs. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pareiškėjas turėjo teisę į nemokamas atostogas, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat buvo pažeisti bendrieji viešojo administravimo principai – lygiateisiškumo, objektyvumo ir proporcingumo.

22.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

23.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjo vardu Bendrovė 2022 m. gegužės 31 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydama, jog pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje pagal darbo sutartį elektriku, o pareiškėjo pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – planuojamas gauti darbo užmokestis. Bendrovė taip pat pateikė tarpininkavimo raštą, nurodydama, jog pareiškėjo profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, o darbo sutarties galiojimo laikotarpiu mokamas mėnesio darbo užmokestis – 750 Eur. Atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

24.       Byloje ginčijamu Sprendimu, remiantis SODROS duomenimis, nustatyta, jog pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. gruodžio 8 d. ir tik tris mėnesius (2023 m. sausio, vasario ir gegužės mėn.) užsieniečiui buvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur. Taip pat nustatyta, kad užsieniečiui 2023 m. birželio, liepos, rugsėjo ir spalio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (255,00–540,91 Eur), o 2023 m. kovo, balandžio, rugpjūčio mėn. (3 mėnesius) užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo / nėra mokamas, t. y. užsienietis šiais laikotarpiais Bendrovėje nedirbo. Atsakovo Sprendime nurodyta, kad, užsieniečiui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas tarpininkavimo rašte.

25.       Atsakovas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ginčijamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės – pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

26.       Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo 50 straipsnyje, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. 

27.       Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.), neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).

28.       Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimo, pažymi, kad tokia pareiškėjo teisė neneigiama, tačiau jis, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022, 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024). Kaip minėta, prašydamas leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis yra darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, tačiau jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio nenurodė. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2022 m. – 730 Eur, 2023 m. – 840 Eur). Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dėl to, jog Migracijos departamentui buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas mėnesinis darbo užmokestis (750 Eur) ir dirbdamas elektriku Bendrovėje jis turės pakankamai lėšų, gaudamas reguliarias pajamas, jog pragyventų Lietuvos Respublikoje. Tačiau pagal atsakovo pateiktus SODROS duomenis matyti, kad atitinkamas lėšų dydis nurodytais laikotarpiais (žr. Nutarties 25 p.) nebuvo mokamas. 

29.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjo darbo užmokestis sumažėjo dėl to, jog pareiškėjas prašė nemokamų atostogų dėl asmeninių (šeimyninių) priežasčių. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas neįrodė išimtinių aplinkybių, lėmusių jo pasirinkimą sistemingai pažeisti sąlygas, taikomas asmenims, kuriems išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų apie ekstraordinarinę situaciją, susiklosčiusią pareiškėjo šeimoje, dėl ko galėtų būti pagrindas prievolių nevykdymo tolerancijai taikant proporcingumo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1352-415/2024).

30.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi, numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, taigi, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

31.       Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui neturi esminės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

32.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

33.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo A. C. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                Audrius Bakaveckas

 

                Rasa Ragulskytė-Markovienė

 

                Milda Vainienė