Administracinė byla Nr. A-2438-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04234-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos 6.8; 37.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų K. V. (K. W.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. (K. W.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjai K. V. (K. W.) ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Darbo ekspresas“ kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba, Tarnyba) 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1184, kuriuo jam atsisakyta išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6940; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti jam socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad pareiškėjas K. V. yra Lenkijos Respublikos pilietis. Lenkijoje dirba savarankiškai. 2014 m. gruodžio 1 d. įsidarbino UAB „Darbo ekspresas“, kurio buveinė yra Vilniuje. Kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą (Zaklad Ubezpieczen Spolecznych Oddzial w Rzeszowie – toliau Lenkijos kompetentinga įstaiga) su prašymu išduoti socialinio draudimo pažymėjimą A1. Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. kovo 18 d. raštu jam laikinai nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. nustatyta taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Tarnyba 2014 m. balandžio 9 d. raštu pareikalavo papildomų dokumentų dėl didelės darbo laiko dalies fakto nustatymo. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1184 nusprendė neišduoti socialinio draudimo pažymėjimo A1. VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (1.45)I-6940 šį sprendimą patvirtino.

Pareiškėjai pažymėjo, kad Tarnyba netinkamai taikė 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004) įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas Nr. 987/2009) 16 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, kad teisės aktų taikymas nustatomas laikinai, o galutiniu tampa po dviejų mėnesių. Tarnyba iki dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos neinformavo Lenkijos kompetentingos įstaigos apie tai, kad negali sutikti su teisės taikymo nustatymu. Pranešimas turėjo būti padarytas iki 2014 m. gegužės 18 d., Tarnyba sprendimą priėmė tik 2014 m. birželio 10 d.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjas K. V. nepateikė duomenų apie savarankišką veiklą, nes tai yra nereikšmingas faktas, kadangi pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį taikoma tos valstybės teisė, kurioje darbas dirbamas pagal darbo sutartį. VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 27 punktas pritaikytas netinkamai. Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenims taikomi tik vienos valstybės teisės aktai. Taikant darbo vietos jurisdikcijos taisyklę dirbančiam pagal darbo sutartį nereikia įrodinėti didelės laiko dalies darbo fakto.

Tvarkos aprašo 15 punkte nurodoma, kad socialinio draudimo pažymėjimas A1 išduodamas, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje, o savarankiška veikla užsiima kitoje valstybėje. Didelės laiko dalies aplinkybė nustatoma tik Tvarkos aprašo 13, 14, 16 ir 17 punktuose išvardintais atvejais. Šios nuostatos taikymas pareiškėjo atžvilgiu riboja Europos Sąjungos piliečio teisę laisvai judėti ir dirbti Europos Sąjungos teritorijoje.

VSDFV rėmėsi Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostata, kad neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Pareiškėjas pažymėjo, kad šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į visą Reglamento kontekstą. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 punktas skirtas darbuotojui, kuris pagal darbo sutartį dirba dviejose ar daugiau valstybių. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostata suprantama kaip papildanti 14 straipsnio 5 dalį. Toks aiškinimas išdėstytas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) įstatymų leidėjo ketinimuose, išdėstytuose Europos Sąjungos Tarybos 2011 m. birželio 11 d. pažangos ataskaitoje 110/77, Pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką.

2012 m. lapkričio mėnesį Europos Komisija paruošė Teisės aktų, taikomų darbuotojams Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje, praktinį vadovą. Šiame vadove išaiškinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies kriterijai taikomi tik tada, kai asmuo dirba savarankiškai ir daugiau kaip vienoje valstybėje pagal darbo sutartį.

Pareiškėjų nuomone, kompetentingos Lenkijos įstaigos sprendimas taikyti Lietuvos teisę yra galiojantis, nes Užsienio išmokų tarnyba nepasinaudojo Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatyta procedūra.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2014 m. vasario 20 d. gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos raštą, kuriuo informuojama, kad pareiškėjui K. V. pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. laikinai taikytina Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė. Užsienio išmokų tarnyba Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. vasario 24 d. raštu paprašė įvertinti, ar pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“ apimtis, lyginant su jo savarankiškos veiklos Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. kovo 18 d. raštu nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė taikytina remiantis darbo laiko kriterijumi. Pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 1 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojas.

ES socialinės apsaugos reglamentai tik koordinuoja valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, bet nekuria bendros ES sistemos. ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti bendrųjų principų įgyvendinimo principus. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą socialinio draudimo pažymėjimas A1 išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Įgyvendindama Reglamento Nr. 883/2004 ir Tvarkos aprašo nuostatas Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. balandžio 9 d. raštu paprašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, tačiau dokumentai nebuvo pateikti. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 31 punktu nustatyta, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepakankami nustatant, ar pareiškėjui galima taikyti Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Pažymėjo, kad nepakanka formaliai pasirašyti darbo sutartį kitoje valstybėje. Asmuo turi faktiškai dirbti pagal darbo sutartį ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimo argumentus ir pabrėžė, kad pareiškėjas nėra pateikęs net pareiškimo dėl socialinio draudimo pažymėjimo gavimo. Aiškino, kad socialinio draudimo pažymėjimo A1 gavimas Lietuvos Respublikoje jiems leidžia išvengti mokesčių mokėjimo Lenkijos Respublikoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė atsakovo atsiliepimo argumentus ir papildomai pažymėjo, kad pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti ES persikeliančių asmenų socialines teises. Reglamentais nesiekiama išvengti socialinio draudimo išmokų mokėjimo ir paskatinti socialinį dempingą. Į Užsienio išmokų tarnybą dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo pastoviai kreipiasi Lenkijos Respublikos piliečiai, kurie yra pasirašę darbo sutartis su Lietuvoje registruotomis įmonėmis ir vykdo veiklą Lenkijos Respublikoje. Dažnai jie dirba neaukštos kvalifikacijos darbuose, todėl nėra ekonominės logikos vykti į darbą kelis šimtus kilometrų, nes patiriamos išlaidos yra didesnės už gaunamą darbo užmokestį. Asmenims išdavus socialinio draudimo pažymėjimus A1, jie nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje bei neteikia mokestinių prievolių vykdymui reikalingos informacijos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. vasario 6 d. raštu Nr. 350100/70/19/2014/UBS (b. l. 71-72) pranešė atsakovui, kad pagal Reglamento Nr. 883/2004 16 straipsnio 2 pastraipą pareiškėjui K. V. nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. nustatyta laikinai taikyti Lietuvos įstatymus. Pažymėta, kad pareiškėjas nuo 2011 m. gegužės 5 d. vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje.

Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (7.16)S2-6771 (b. l. 69) kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą ir pranešė, kad pagal darbo sutartį pareiškėjas Lietuvoje dirba tik 16 valandų ir gauna 150 Lt darbo užmokestį, nėra pateikti duomenys apie asmens važinėjimą į darbą, o kelionės išlaidos neadekvačios gaunamoms pajamoms, nepateikti duomenys apie faktiškai Lenkijoje gaunamas pajamas. Užsienio išmokų tarnyba prašė įvertinti, ar pareiškėjo darbas lyginant su savarankiška veikla Lenkijoje gali būti laikomas nedidelės apimties veikla ir iš naujo spręsti dėl taikomos socialinio draudimo teisės. 

Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. kovo 26 d. raštu (b. l. 68, 70) pranešė, kad atsižvelgiant į darbo laiko vertinimo kriterijų pareiškėjo darbas nėra antraeilis, kaip tai nurodoma 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas Nr. 987/2009 2 straipsnio 5(b) pastraipoje.

Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (7.16)S2-12755 (b. l. 67) kreipėsi į pareiškėją K. V. ir Lenkijos kompetentingą įstaigą ir prašė pateikti papildomus dokumentus – prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą; asmens dokumento patvirtintą kopiją; asmens savarankiškos veiklos Lenkijoje įregistravimą bei vykdymą patvirtinančių dokumentų kopijas; darbo sutarties su UAB „Darbo ekspresas“ patvirtintą kopiją; pažymą, kiek valandų asmuo vykdė savarankišką veiklą Lenkijoje; dokumentus apie gautas pajamas iš savarankiškos veiklos Lenkijoje; Lenkijos mokesčių inspekcijai pateiktas ataskaitas; išrašytas PVM sąskaitas–faktūras, bankinio atsiskaitymo dokumentus; sutartis dėl savarankiškos veiklos vykdymo. Dokumentai nebuvo pateikti.

VSDFV Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1184 (b. l. 65) nuspręsta neišduoti nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. socialinio draudimo pažymėjimo A1 pareiškėjui K. V., kadangi šis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Atsakovas nurodė, kad Užsienio išmokų tarnybai 2014 m. balandžio 9 d. raštu kreipusis į pareiškėją dėl papildomų dokumentų pateikimo, šis dokumentų apie asmens savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijos Respublikoje nepateikė, o pateikti duomenys nebuvo pakankami nustatyti, jog pareiškėjui K. V. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. 

Pareiškėjas 2014 m. liepos 17 d. skundu Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus sprendimą apskundė VSDFV (b. l. 78-81). VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (1.45)I-6940 atsakovo sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 85-87). Prie skundo teismui pareiškėjas K. V. papildomai pridėjo 2013 m. lapkričio 29 d. sudarytą darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“, pagal kurią buvo priimtas reklamos ir marketingo vadybininku, dirbant 16 valandų per mėnesį už 150 Lt darbo užmokestį (b. l. 33-35).

Teismas pabrėžė, jog Europos Sąjungos pagrindiniu teisės aktu socialinės apsaugos nustatymo srityje yra 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo. Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo taisyklės nustatytos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 987/2009.

Teismas pažymėjo, kad ES socialinės apsaugos teisės sistema pasižymi viena ypatybe, jog ja siekiama ne suvienodinti, o tik koordinuoti nacionalinių socialinės apsaugos sistemų veiklą. Tai aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 883/2004 preambulėje, kurioje pabrėžiama, kad būtina atsižvelgti į nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų specifinius bruožus ir parengti tik koordinavimo sistemą. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikoje socialinio draudimo pažymėjimų A1 išdavimo tvarką ir sąlygas reguliuoja VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas. Taigi Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatos Lietuvos Respublikoje turi būti įgyvendinamos laikantis nacionalinių teisės aktų, o taip pat ir šiai bylai aktualaus teisės akto – Tvarkos aprašo, nuostatų.

Teismas pabrėžė, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas K. V. pateikė dokumentus, jog yra dviejose valstybėse narėse dirbantis asmuo: Lenkijos Respublikoje jis užsiima savarankiška veikla, o su Lietuvoje registruota įmone UAB „Darbo ekspresas“ yra sudaręs darbo sutartį. Pareiškėjo situaciją pasirenkant jurisdikciją apibūdina Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Pati Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio konstrukcija rodo, jog pagal 1 dalies taisykles jurisdikcija nustatoma, kai asmuo keliose valstybėse dirba pagal darbo sutartis, 2 dalis, kai asmuo keliose valstybėse verčiasi savarankiška veikla, o 3 dalis apima atvejus, kai asmuo dirba ir pagal darbo sutartį ir verčiasi savarankiška veikla. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui taikytina tik 13 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Procedūra, pagal kurią nustatoma taikytina teisė, reglamentuota Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. vasario 20 d. pranešimu įgyvendino Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę. Laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. vasario 24 d. raštu pranešė Lenkijos kompetentingai įstaigai apie savo nesutikimą dėl taikytinos teisės nustatymo bei paprašė įvertinti pareiškėjo savarankiškos veiklos bei darbo pagal darbo sutartį santykį. Teismas pasisakė, jog pareiškėjo argumentai dėl taikytinos Lietuvos Respublikos teisės įtvirtinimo tuo, kad Lietuvos kompetentinga įstaiga laiku – per 2 mėnesius, neįvykdė savo įpareigojimų, yra nepagrįstas.

Teismas analizavo Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, ir nurodė, jog pagal bylos duomenis, tarp Lietuvos ir Lenkijos kompetentingų įstaigų ginčo dėl teismingumo sprendimo procedūra pagal Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnio nuostatas nebuvo vykdyta. Tokiu atveju, nagrinėtina socialinės apsaugos siekiančio asmens padėtis sutinkamai su Tvarkos aprašo nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Tvarkos aprašo 27 punktu, 30, 31 punktais ir atkreipė dėmesį, kad Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. balandžio 9 d. raštu kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų dokumentų gavimo ir pateikė užpildytino prašymo formą, tačiau nei prašymas, nei kiti dokumentai nebuvo pateikti. Nors pareiškėjas atsakovui nepateikė prašymo dėl socialinio draudimo pažymėjimo A1 išdavimo ir Užsienio išmokų tarnyba neturėjo pareigos priimti sprendimo, tačiau sprendimas buvo priimtas remiantis Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktais duomenimis bei apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis. Atsižvelgdamas į tai, kad socialinio draudimo pažymėjimo A1 išdavimo klausimą atsakovas išsprendė iš esmės, teismas sprendė pasisakyti dėl priimto sprendimo turinio.

Teismo nuomone, pareiškėjas formaliai atitinka Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio

3 dalies sąlygą, pagal kurią jam galėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tvarkos aprašo 15 punktas nustatant asmens statusą nukreipia į Reglamentą Nr. 883/2004, nurodydamas, kad socialinio draudimo pažymėjimas A1 išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje – (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjas teisingai nurodė, kad sprendžiant dėl 13 straipsnio 

3 dalies taikymo nėra skaičiuojama didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga. Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 dalies b papunktis taikomas tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004                  13 straipsnio 1 dalį. Tai akivaizdžiai atsispindi pačioje 5 dalyje, kurioje pabrėžta, kad norma svarbi taikant pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“. Tas pats nurodyta ir Reglamento Nr. 465/2012, kuriuo buvo pakeista Reglamento 897/2009 14 straipsnio 5 dalis, preambulės 5 punkte. Vis tik teismas pažymėjo, jog Tvarkos aprašo 27 punkte reikalaujami dokumentai bei vykdant Tvarkos aprašo nuostatas surašytas atsakovo 2014 m. balandžio 9 d. raštas pareiškėjui K. V. dėl dokumentų pateikimo sąlygoja galimybę Lietuvos kompetentingai įstaigai įsitikinti, ar asmens darbas pagal darbo sutartį nėra formalus. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, tačiau netaikomas, kai asmuo vien tik yra sudaręs darbo sutartį. Tuo tarpu pareiškėjo K. V. sudaryta darbo sutartis, kurios jis net nepateikė atsakovui, rodo, jog jis dėl 43 eurų atlygio iš savo gyvenamosios vietovės važiuoja daugiau nei 700 kilometrų į vieną pusę į darbą.

Įvertindamas šią aplinkybę teismas pasisakė, kad pareiškėjo veiksmai atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet siekiant kitų, galimai mokestinių lengvatų gavimo tikslų. Teismas pabrėžė, jog mokestinių ar kitokių lengvatų gavimas yra nesusijęs su Reglamento Nr. 883/2004 tikslais ir neturi būti ginamas remiantis šio reglamento nuostatomis. Kadangi pareiškėjas K. V. jokių dokumentų atsakovui nepateikė, tai pastarasis neturėjo galimybės nustatyti, ar pareiškėjo Lenkijos kompetentingai įstaigai deklaruota veikla Lietuvos Respublikoje yra reali, o negalėdamas patvirtinti šio fakto atsakovas pasielgė tinkamai atsisakydamas taikyti pareiškėjui Lietuvos Respublikos teisę. Reikalavimas dėl įpareigojimo išduoti socialinio draudimo pažymėjimą A1 yra išvestinis iš reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo, todėl nustačius, jog sprendimai priimti teisėtai ir pagrįstai, teismas atmetė ir šį reikalavimą.

Teismas nustatęs, kad UAB „Darbo ekspresas“ neturi teisinio suinteresuotumo bylos rezultatu, kas yra būtina kreipimosi į teismą sąlyga (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis), UAB „Darbo ekspresas“ skundą atmetė (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo išduoti pareiškėjui socialinio draudimo pažymėjimo A1. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. SPRE-1184, kuriuo jam atsisakyta išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. (1.45)I-6940 yra teisėti ir pagrįsti, o reikalavimas išduoti socialinio draudimo pažymėjimą A1 atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas netenkinamas, teismas pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimo išlaidų netenkino (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjai K. V. ir uždaroji akcinė bendrovė „Darbo ekspresas“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundo reikalavimus tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai aiškino materialinės teisės normas, neteisingai taikė įstatymus, neteisingai vertino faktines aplinkybes taikant Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatas vertinant ar K. V. realiai dirba Lietuvoje pagal sudarytą darbo sutartį.

2. Teismas priimdamas sprendimą Tarnybos 2014 m. vasario 24 d. kreipimąsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą vertino kaip išreikštą nesutikimą dėl taikytinos teisės nustatymo ir prašymą įvertinti pareiškėjo savarankiškos veiklos bei darbo pagal darbo sutartį santykį, tokiu būdu, teismo nuomone, Tarnyba įvykdė savo įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį. Taigi Tarnyba gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos atsakymą, kuriame Lenkijos kompetentinga įstaiga pasiliko prie savo sprendimo – laikinojo Lietuvos teisės taikymo. Todėl Tarnyba, nesutikdama su Lenkijos kompetentingos įstaigos nustatymu, turėjo elgtis pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 4 dalį.

3. Nesutiktina su teismo išvada, jog dėl to, kad Lietuvos ir Lenkijos kompetentingų įstaigų ginčo dėl teismingumo sprendimo procedūra pagal Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnio nuostatas nebuvo vykdyta, socialinės apsaugos siekiančio asmens padėtis nagrinėtina pagal Tvarko aprašo nuostatas. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį ir Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 ir 4 punktus darytina išvada, kad ES įstatymo leidėjas įpareigoja valstybes nares tarpusavyje išspręsti visus kilusius nesutarimus, nepaliekant valstybių institucijoms alternatyvos ir galimybės nesinaudoti šiomis procedūromis. Vietoj to, Tarnyba kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti papildomus dokumentus, taigi Tarnyba nepaisė ES reglamentavimo.

4. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atveju nėra pagrindo vertinti jo vykdomos savarankiškos veiklos apimtį, nėra ir pagrindo taikyti Tvarkos aprašo. Be to, esant teisės normos kolizijai, ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus.

5. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, todėl nėra pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 27 punkto. Teismas netinkamai interpretavo Reglamento 987/2009 16 straipsnio 4 dalies ir Tvarkos aprašo nuostatas.

6. Nei Tarnyba, nei VSDFV nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo, UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojo darbas nėra realiai vykdomas. UAB „Darbo ekspresas“ moka socialinio draudimo mokesčius, o į darbą darbuotojai važiuoja UAB ‚Darbo ekspresas“ nuomojamu autobusu, todėl kelionės išlaidų darbuotojai nepatiria.

7. Skirtingai nei nurodė teismas, Tarnyba argumentavo, kad papildomų dokumentų  jai reikėjo įvertinti veiklos apimtį, o ne nustatyti, ar K. V. deklaruota vieta Lietuvos Respublikoje yra reali. Pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti dokumentus apie savo Lenkijoje vykdomą savarankišką veiklą. Vykdant savarankišką veiklą asmens pajamos gali būti nepastovios, be to iš jos gaunamas pajamų dydis neparodo, ar darbas yra vykdomas realiai. Tarnybos prašomose pateikti sutartyse yra kitų asmenų duomenys, konfidenciali partnerių informacija, kuriuos pareiškėjas privalo saugoti. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas liktų be socialinės apsaugos, o tai prieštarauja ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principui.

Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime (b. l. 133-136) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas argumentais tapačiais išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo motyvuojamąją dalį pakeisti ta apimtimi, kuria padaryta išvada, kad „Pareiškėjas teisingai nurodo, kad sprendžiant dėl Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies taikymo nėra skaičiuojama didelės veiklos vykdymo sąlyga. Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 5 dalies b papunktis taikomas tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepime į apeliacinį skundą be argumentų, tapačių nurodytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą VSDFV nurodo, kad teismas netinkamai aiškino Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto taikymą, nes klaidingai 14 straipsnio 5b dalį palaikė Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalies papunkčiu ir dėl to padarė išvadą, kad ji taikoma tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis yra atskirtas nuo 14 straipsnio 5 dalies ir 14 straipsnio 5b dalies nuostatos taikomos įgyvendinant ne tik Reglamento Nr. 883 13  straipsnio 1 dalį, bet ir visą 13 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. SPRE-1184, kurio Tarnyba nusprendė nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, kadangi asmuo nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, ir įpareigojimo išduoti A1 pažymėjimą nurodytu laikotarpiu. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6940, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas)  bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti  ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus. 

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu  nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, tarp jų Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kurti pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad reglamentas yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse – todėl jis dėl savo paties pobūdžio ir vietos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (ESTT 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Antonio Muoz y Cia SA ir Superior Fruiticola SA prieš Frumar Ltd ir Redbridge Produce Marketing Ltd, C-253/00). Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (ESTT 2011 m. liepos 14 d. sprendimas Bureau national interprofessionnel du Cognac prieš Gust. Ranin Oy, C-4/10 ir C-27/10). Be to, ESTT  yra konstatavęs, kad nors dėl pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (ESTT 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas, Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C‑316/10). Atsižvelgiant  į minėtą  teisinį reguliavimą,  tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir tiesiogiai taikytino ES teisės akto (reglamento) ir nacionalinės teisės normos, sprendžiant ginčą pagrindiniu teisės aktu laikytinas tiesiogiai taikytinas ES teisės aktas –  atitinkamas reglamentas. Nacionalinės teisės aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtos diskrecijos ribose juos papildo ar patikslina.

ESSAS koordinavimo tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas  patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus Reglamentus, kurių  baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie Reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Pareiškėjai, nesutikdami su teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1184 nusprendė neišduoti pareiškėjui nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. A1 pažymėjimo, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Šiuo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla.

Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus  apibrėžimus  šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų  nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012  2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio  Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo  „nedidelės apimties  veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjų apeliaciniame skunde. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas K. V., gyvenantis (duomenys neskelbtini), 2013 m. lapkričio 29 d. su UAB „Darbo ekspresas“, kurios buveinė J. Jasinskio g. 9-400, Vilniuje, sudarė neterminuotą  darbo sutartį Nr. 9 (toliau – ir Darbo sutartis) dėl darbo šioje įmonėje reklamos ir marketingo vadybininku (b. l. 33-35). Darbo sutartyje nustatyta darbo trukmė 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti 150 Lt darbo užmokestį per mėnesį. Darbuotojas pradeda dirbti – 2013 m. gruodžio 1 d. Byloje nėra duomenų, kad tokios apimties asmens veikla (16 valandų per mėnesį) valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos  atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei  nedidelės apimties veikla.

Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Pagrindinio reglamento 13  straipsnį ir į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal aptariamo straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu  per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios  institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Tarnyba 2014 m. vasario 20 d. gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2014 m. vasario 6 d. raštą, pateiktą vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalimi, kuriuo pranešama, kad K. V. (K. W.) laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. turi būti taikomi Lietuvos įstatymai, kadangi jis nuo 2011 m. gegužės 5 d. vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, todėl pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris dirba samdomą darbą ir vykdo savarankišką veiklą skirtingose valstybėse narėse, turi būti taikomi įstatymai tos valstybės narės, kurioje jis dirba samdomą darbą. Rašte taip pat nurodyta, kad Lietuvos įstatymų galiojimas nustatomas laikinai ir taps galutiniu per du mėnesius, jeigu Tarnyba neturės pastabų (b. l. 71, 72).

Tarnyba, atsakydama į 2014 m. vasario 6 d. raštą, 2014 m. vasario 24 raštu Nr. (7.16)S2-6771 kreipėsi į Lenkijos Respublikos kompetentingą įstaigą, kuriame nurodė, kad remiantis 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsnio 5b dalimi, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, yra neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Taip pat nurodė, kad Darbo sutartyje nurodytas valandų skaičius apie 16 val. per mėnesį, gautos pajamos 2013–2014 metais sudarė vidutiniškai po 150 Lt per mėnesį, Tarnyba neturi įrodančių duomenų, kad K. V. faktiškai važiuotų dirbti į Lietuvos Respubliką – Vilniaus miestą. Atstumas pakankamai tolimas, galimos kelionės sąnaudos, palyginus su jo gaunamomis pajamomis Lietuvoje yra neadekvačios. Tarnyba neturi duomenų apie pareiškėjo gaunamas faktines savarankiškos veiklos pajamas Lenkijos Respublikoje, todėl nėra teisinio pagrindo be faktinių aplinkybių sutikti su laikinu socialinio draudimo taikytinos teisės nustatymu, neįvertinus nedidelės apimties veiklos buvimo/nebuvimo. Tarnyba minėtame rašte prašė Lenkijos kompetentingos įstaigos įvertinti, ar pareiškėjas darbo Lietuvoje pagal Darbo sutartį apimtis lyginant su jo savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje faktine apimtimi gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo konstatavus realias šio asmens pajamas iš jo savarankiškos veiklos, registruotos Lenkijos Respublikoje. Prašė informuoti apie priimtą sprendimą iki 2014 m. balandžio 4 d. (b. l. 69). Lenkijos kompetentinga įstaiga, atsakydama į Tarnybos raštą, informavo, kad palaiko savo 2014 m. vasario 6 d. rašte pateiktą nuomonę (b. l. 68).

Tarnyba 2014 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (7.16)S2-12755 kreipėsi į pareiškėją bei Lenkijos kompetentingą įstaigą, kuriame prašė pareiškėjo pateikti: užpildytą prašymą išduoti nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir /ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje; asmens dokumento patvirtintą kopiją; asmens savarankiškos veiklos Lenkijoje registravimą NIP, Regon bei ypač jos nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. vykdymą Lenkijoje įrodančių dokumentų patvirtintas kopijas; Darbo sutarties patvirtintą kopiją; atskiru asmens sudarytu lydraščiu valstybine Lietuvos Respublikos kalba nurodyti, kiek valandų/dienų per mėnesį laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. vykdė/vykdo savo savarankišką veiklą Lenkijoje; dokumentus apie jo pajamas, gautas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje (Lenkijos mokesčių inspekcijai ar kitai mokesčius administruojančiai įstaigai teiktų faktinių ataskaitų, išrašytų sąskaitų-faktūrų ir/arba bankinio išrašo apie atsiskaitymą vykdant veiklą bei sutarčių dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje patvirtintas kopija). Atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad prašymo 10 punkte būtina pažymėti Darbo sutarties su Lietuvos Respublikos darbdaviu galiojimo laikotarpiu dirbo/dirba Lietuvos darbdavio naudai tik Lenkijos Respublikos teritorijoje ar Lietuvos Respublikos teritorijoje. Visus nurodytus dokumentus prašė pateikti iki 2014 m. gegužės 20 d. Išaiškino, kad nepateikus prašomų dokumentų Tarnyba dėl taikytinos teisės spręs pagal turimus (b. l. 67).

Minėtame Tarnybos rašte prašomi pateikti dokumentai yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, nes, kaip jau buvo minėta, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Pareiškėjas neneigia gavęs Tarnybos 2014 m. balandžio 9 d. raštą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Tarnyba negavo pareiškėjo užpildyto prašymo nei prašomų pateikti dokumentų. Tarnyba 2014 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1184 „Dėl A1 pažymėjimo K. W. neišdavimo“, kuriame nurodė, kadangi prašymas ir dokumentai apie pareiškėjo savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje nebuvo pateikti, o Tarnyboje turimi bei Tarnybai pateikti duomenys, nustatant ar K. V. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nepakankami, nusprendė neišduoti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. A1 pažymėjimą, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis bei ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 15 punktas (b. l. 65).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas netinkamai aiškino Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nepagrįsti ir atmestini remiantis aukščiau nurodytais motyvais.

Tarnybos tiek 2014 m. vasario 24 d. rašto Nr. (7.16)S2-6771, tiek ir 2014 m. balandžio 9 d. rašto Nr. (7.16) S2-12755 turinys Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste suteikia pagrindą išvadoms, kad Tarnyba iki šioje įstatymo normoje nustatyto termino pabaigos informavo pareiškėjo savarankiškos veiklos vietos valstybės narės kompetentingą instituciją ir patį pareiškėją, kad negali sutikti su tuo, kad  nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį būtų  taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai. Šie raštai pateikti nesuėjus Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, todėl laikinasis Lietuvos socialinio draudimo  teisės taikymas netapo galutiniu. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad Tarnyba nebandė spręsti klausimo su jo savarankiškos veiklos valstybės kompetentinga institucija ir  visą įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, Tarnybos 2014 m. balandžio 9 d. raštas adresuotas ne tik pareiškėjui, bet ir Lenkijos Respublikos kompetentingai institucijai. Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems taikomas Pagrindinis reglamentas, privalo persiųsti atitinkamai įstaigai informaciją, dokumentus ar patvirtinančius įrodymus, kurių reikia jų teisėms ir pareigoms nustatyti ar išlaikyti ir taikytiniems teisės aktams bei jų pareigoms pagal juos nustatyti. Taigi K. V. turėjo pasirinkti jam patogų dokumentų pateikimo atsakovui būdą ar juos perduoti pagal savo gyvenamosios vietos ir savarankiškos veiklos vietos kompetentingą instituciją ar tiesiogiai, tačiau Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų pareigų neatliko.

Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jo veiklos apimtis  darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje (16 valandų per mėnesį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su  savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas  Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir  Įgyvendinimo reglamente nustatytas taikymo taisykles.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagristai vertino, kad UAB „Darbo ekspresas“ neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-291/2014). Nagrinėjamu atveju skundžiami sprendimai UAB „Darbo ekspresas“ teisėms ir pareigoms jokios įtakos neturi, todėl teismas pagrįstai pareiškėjo UAB „Darbo ekspresas“ atžvilgiu skundą atmetė.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstyta nuomone dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų aiškinant Įgyvendinimo reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies taikymą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis taikoma tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis taikoma įgyvendinant ne tik Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, bet visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nors ir netinkamai aiškino Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies taikymą, tačiau iš esmės ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, teisingai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų K. V. (K. W.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė