Civilinė byla Nr. 2A-448-241/2020
Teisminio proceso Nr. 2-38-3-00031-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.4.1.4; 2.6.1.5; 2.11; 3.2.4.4; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,JLGKV“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-969-777/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ryviga“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „JLGKV“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – P. Ž.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Ryviga“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB ,,JLGKV“ 69 088,51 Eur skolą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. kovo 7 d. tarp šalių buvo sudaryta konsignacijos sutartis, kurioje sutarta, jog ieškovė nupirks iš tiekėjų prekes ir parduos atsakovei už kainą su nedideliu antkainiu tam, kad atsakovės parduotuvė turėtų kuo prekiauti ir galėtų veikti, o atsakovė, pardavusi prekes, įsipareigojo atsiskaitys su ieškove. Daugybę mėnesių ieškovė pirko prekes iš įvairių tiekėjų ir jas pristatydavo atsakovei į ūkinių–statybinių prekių parduotuvę (duomenys neskelbtini). Apie prekių pardavimą atsakovė informuodavo ieškovę telefonu ir tuomet ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovei išsiųsdavo elektroniniu paštu. Atsakovė atsiskaitė tik už dalį prekių, sumokėdama 6 458,80 Eur. Atsakovė daugybę kartų buvo raginama visiškai atsiskaityti, jai buvo siunčiamos pretenzijos, tačiau skola grąžinta nebuvo.
3. Atsakovė UAB ,,JLGKV“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad konsignacijos sutartis tarp šalių buvo sudaryta tuo metu, kai ieškovės direktorius ir atsakovės akcininkas buvo P. Ž., t. y. faktiškai sutartis buvo sudaryta tarp dviejų P. Ž. priklausančių ir jo valdomų įmonių. 2017 m. spalio 25 d. P. Ž. 30 procentų atsakovės akcijų perleido J. S., o 2017 m. spalio 31 d. 60 procentų akcijų perleido V. V. Parduodamas akcijas P. Ž. neįspėjo būsimų akcininkų dėl esamos skolos, neperdavė skolą pagrindžiančių buhalterinės apskaitos dokumentų. Perimant dokumentaciją, buhalterinių dokumentų, esamo inventoriaus priėmimo–perdavimo aktas sudarytas nebuvo. Tarp atsakovės perduotų buhalterinių dokumentų nebuvo konsignacijos sutarties, su ja atsakovė susipažino tik gavusi ieškinį. Ieškovė, prašydama priteisti skolą, teismui pateikė tik PVM sąskaitas faktūras be parašų. Kitų įrodymų apie konsignacijos sutarties buvimą ar vykdymą ieškovė nepateikė. Patikrinus atsakovės turimus buhalterinius dokumentus, jokių prekių pristatymo važtaraščių nerasta. Todėl kyla abejonių, ar prekės ieškovės realiai buvo perkamos ir tiekiamos atsakovei.
4. Trečiasis asmuo P. Ž. ieškinį palaikė ir nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2013 m. spalio mėn. ieškovė iš įvairių tiekėjų pirko prekes, kurias tiekėjai savo transportu kartu su važtaraščiais pristatydavo atsakovei į ūkinių–statybinių prekių parduotuvę. Ant važtaraščių pasirašydavo abi šalys ir juos kartu su prekėmis pasilikdavo atsakovė. Prekių važtaraščiai buvo išrašomi trimis egzemplioriais, iš kurių po vieną egzempliorių pasilikdavo tiekėjas, prekių gavėjas ir ekspeditorius. Ieškovė, nebūdama nei tiekėja, nei gavėja, nei ekspeditorė, neturi važtaraščių. Konsignacijos sutartis buvo galiojanti ir vykdoma, iki 2013 m. pradžios atsakovė neturėjo pradinio kapitalo, kad galėtų pradėti vystyti parduotuvės veiklą, pirkti prekes iš tiekėjų. Buvo sutarta, jog J. S., faktinė bendrovės vadovė ir buvusi buhalterė, turinti visus dokumentus, žinanti apie įmonės pajamas, pelną, skolas ir skolininkus, bus susipažinusi su visais įmonės dokumentais ir rodikliais, su įmonės finansine situacija supažindins ir V. V.. Taigi naujiesiems atsakovės akcininkams jos finansinė būklė buvo žinoma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – iš atsakovės UAB „JLGKV“ ieškovei UAB „Ryviga“ priteisė 66 328,70 Eur skolą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. sausio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 398,16 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; trečiajam asmeniui P. Ž. iš atsakovės priteisė 589,42 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismas sprendė, kad 2013 m. kovo 7 d. konsignacijos sutartis tarp šalių buvo sudaryta ir vykdoma. Konsignacijos sutarties sudarymą teismo posėdžio metu patvirtino ją pasirašę asmenys – J. L. ir P. Ž., teismui pateiktas šios sutarties originalas. Byloje esantys ieškovės ir atsakovės finansiniai duomenys patvirtina, kad atsakovė be ieškovės pagalbos nebuvo pajėgi iš savo lėšų 2013 m. mokėti tiekėjams (didmenininkams) už įsigyjamas prekes. Be to, dalį skolos už prekes (6 458,80 Eur) atsakovė ieškovei sumokėjo 2013 m. liepos 29 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. Byloje yra tiekėjų sąskaitos, kuriose gavėja nurodyta ieškovė, o pristatymo adresas – (duomenys neskelbtini). Į bylą taip pat pateiktos tiekėjų sąskaitos, kuriose yra atsakovės darbuotojų, priėmusių prekes, parašai (atsakovės skaičiavimais, prekių, kurias pagal ieškovės išrašytas sąskaitas priėmė atsakovės darbuotojai, kaina su PVM sudaro 28 954,87 Eur). Ieškovės 2013 m. finansinių metų aiškinamajame rašte nurodyta, kad ieškovė ataskaitiniais metais vykdė statybos veiklą Norvegijoje, taip pat didmeninę prekybą Lietuvoje.
7. Teismas nurodė, kad atsakovės argumentai, jog konsignacijos sutarties sudarymo metu ieškovės direktorius ir atsakovės pagrindinis akcininkas buvo P. Ž., t. y. sutartis buvo sudaryta tarp šiam asmeniui priklausančių įmonių, laikytini nepagrįstais. Šią aplinkybę paneigia liudytojo J. L. paaiškinimai, Juridinių asmenų registro išrašas, duomenys apie akcininkus, pagal kuriuos P. Ž. atsakovės akcininku tapo po konsignacijos sutarties sudarymo.
8. Teismas konstatavo, kad 92 PVM sąskaitos faktūros, kurių pagrindu ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 69 088,51 Eur skolą, atsakovei buvo pateiktos elektroniniu paštu, kadangi sąskaitose nėra atsakovės darbuotojo, priėmusio sąskaitą, parašo. Faktą, kad atsakovė minėtas sąskaitas faktūras gavo, patvirtina byloje esantys atsakovės nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registro formų nuorašai. Atsakovės atstovai pripažino, kad registro nuorašuose yra visos 92 PVM sąskaitos faktūros, kurių pagrindu ieškovė prašo iš atsakovės priteisti skolą. Tai reiškia, kad atsakovė šias sąskaitas gavo, jas deklaravo ir susigrąžino pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras sumokėtą pridėtinės vertės mokestį.
9. Teismas sprendė, kad atsakovė prekes pagal PVM sąskaitas faktūras gavo. Šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad konsignacijos sutartis buvo vykdoma, atsakovė gavo sąskaitas, kurių pagrindu ieškovė prašo priteisti skolą, o atsakovė ieškovei nereiškė pretenzijų dėl prekių gavimo ar išrašytų sąskaitų. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad ne visose tiekėjų sąskaitose yra atsakovės darbuotojų parašai ir (ar) atsakovės parduotuvės adresas. Vien atsakovės atstovų paaiškinimai, kad sąskaitose faktūrose nurodytos prekės, tarp jų ir iš UAB „Siljana“ pirkta mediena, ieškovės pagal sąskaitą parduota atsakovei, buvo panaudotos trečiojo asmens P. Ž. reikmėms, trečiajam asmeniui šių aplinkybių nepripažįstant, nėra pakankami šiems argumentams pagrįsti.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ji apmokėjo ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Nors ieškovė atsakovei sąskaitas faktūras išrašydavo ne po prekių pardavimo, o nedelsiant gavusi iš tiekėjų sąskaitas, tačiau atsakovė nenurodė, kad turi neparduotų prekių pagal ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras. Atsakovės pateikta 2017 m. gruodžio 31 d. skolų tiekėjams detalizacija, kurioje nėra ieškovės, nepatvirtina, kad atsakovė nėra skolinga ieškovei, kadangi atsakovė pateikė teismui tik dalį savo finansinių dokumentų. Be to, atsakovė Juridinių asmenų registrui nėra pateikusi finansinių ataskaitų už 2013 m., o iš ieškovės UAB „Ryviga“ 2014 m. gruodžio mėn., 2015 m. sausio mėn. ir 2018 m. gruodžio mėn. debitorių sąrašo nustatyta, kad atsakovės įsiskolinimo suma yra 89 072,29 Eur. Ši suma yra įtraukta į ieškovės atitinkamų metų balansų duomenis, kurie pateikti Juridinių asmenų registrui.
11. Teismas sprendė, kad atsakovės pateiktas 2014 m. lapkričio 27 d. trišalis skolų įskaitymo aktas nėra pakankamas pagrindas sumažinti ieškovės prašomą priteisti skolą 1 523,70 Eur suma, nes minėtame susitarime nėra duomenų, jog jis yra susijęs su PVM sąskaitomis faktūromis, kurių pagrindu ieškovė prašo iš atsakovės priteisti skolą. Byloje nėra duomenų, kad trišaliame susitarime nurodytos sumos sąskaitą tiekėja UAB „Valvėsta“ buvo pateikusi ieškovei, o ši – atsakovei. Atsakovės pateikta 2013 m. rugpjūčio 26 d. debetinė PVM sąskaita faktūra, kurios suma 2 848,58 Eur, taip pat nesudaro pagrindo mažinti ieškovės prašomą priteisti skolą. Byloje nėra duomenų, kad ši suma būtų suderinta su ieškove, nepateiktas šios sąskaitos trečias lapas, todėl neaišku, kaip gaunama sąskaitos ketvirtame lape nurodyta suma. Nėra aišku, ar po debetinės sąskaitos išrašymo buvo pateikti patikslinimai dėl grąžinto pridėtinės vertės mokesčio.
12. Teismas nurodė, kad atsakovės pateikti duomenys apie tiesioginius mokėjimus tiekėjams už ieškovę nėra pakankamas pagrindas sumažinti ieškovės prašomą priteisti iš atsakovės skolą, nes šie mokėjimai atlikti laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 8 d., kai atsakovė UAB „JLGKV“ iš tiekėjų už gaunamas prekes atsiskaitydavo pati, kadangi ieškovė nebeturėjo galimybės finansuoti atsakovės. Atliktuose mokėjimuose nėra duomenų, kad būtų apmokėtos sąskaitos ar jų dalis, kurių pagrindu ieškovė iš atsakovės reikalauja priteisti skolą. Teismas atskirai pažymėjo, kad atsakovės pateikti 2013 m. spalio 31 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. nurašymo aktai taip pat nėra pakankamas pagrindas sumažinti ieškovės prašomą priteisti iš atsakovės skolą nurašytų prekių suma, nes tai yra vidiniai atsakovės UAB „JLGKV“ reikalai ir tarp šalių nėra atskiro susitarimo, kad prekių nurašymo atveju atsakovė nemoka ieškovei už gautas prekes.
13. Teismas sprendė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 66 328,70 Eur (69 088,51 Eur – 2 759,81 Eur). Pagrindą sumažinti prašomą priteisti sumą pagrindžia į bylą pateiktos tiekėjų (tiekėjams) išrašytos kreditinės (debetinės) sąskaitos, kurios patikslina pirminėse sąskaitose nurodytas sumas. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog ieškovė dėl išrašytų kreditinių (debetinių) sąskaitų būtų atlikusi atitinkamus paskaičiavimus atsakovei pateiktos sąskaitose.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Atsakovė UAB „JLGKV“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 7 d. konsignacijos sutartį ex officio (pagal pareigas) turėjo pripažinti apsimestiniu sandoriu, nes šiuo galimai atgaline data sudarytu sandoriu ieškovės vadovas siekė pridengti kitą sandorį ir pagrįsti realiai neegzistuojantį finansinį reikalavimą atsakovės atžvilgiu. Nurodomu sutarties sudarymo laikotarpiu atsakovė dar net nebuvo sudariusi komercinių patalpų nuomos sutarties su UAB „Rimi Lietuva“, todėl neturėjo kur prekiauti ieškovės įsipareigotomis tiekti prekėmis. Iš į bylą pateikto UAB „JLGKV“ kasos operacijų žurnalo matyti, jog atsakovė pradėjo vykdyti prekybos veiklą išsinuomotose komercinėse patalpose tik 2013 m. gegužės 29 d.
14.2. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo sutarties projektas iš P. Ž. elektroninio pašto dėžutės buvo išsiųstas pasirašyti J. L. tik 2013 m. birželio 5 d. Pačioje sutartyje yra klaidingi nurodyti šalių adresai. Sutartyje nurodytas atsakovės adresas ((duomenys neskelbtini)) nesutampa su tuo metu buvusiu realiu atsakovės buveinės adresu ((duomenys neskelbtini)), nurodytu VĮ Registrų centrui 2013 m. balandžio 20 d. pateiktame balanse. Atitinkamai sutartyje nurodytas ieškovės adresas ((duomenys neskelbtini)) nesutampa nei su niekada nekitusiu įmonės registruotos buveinės adresu ((duomenys neskelbtini),), nei su P. Ž. gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)). Taigi visuma faktinių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė, rodo galimą sandorio fiktyvumą.
14.3. Byloje liudytoju apklausas J. L. paaiškino, kad iki 2013 m. gegužės 20 d. jis buvo vienintelis atsakovės akcininkas ir direktorius, tačiau 2013 m. gegužės 20 d., t. y. prieš ūkinių prekių parduotuvės atidarymą ir prieš ieškovei pradedant pirkti prekes iš tiekėjų, 90 procentų UAB „JLGKV“ akcijų jis pardavė P. Ž. Negana to, iš karto po akcijų perleidimo tą pačią dieną UAB „JLGKV“ visuotinio akcininkų susirinkimo metu įmonės direktorius J. L. pagrindinio akcininko P. Ž. iniciatyva buvo atleistas iš įmonės direktoriaus pareigų, o naujuoju atsakovės direktoriumi buvo paskirtas P. Ž. draugas A. S. Taigi iš karto po deklaruojamos sutarties pasirašymo datos, J. L. pagal išankstinį šalių susitarimą perleido įmonės valdymą P. Ž. ir jo patikėtiniui, o pats liko tik smulkiuoju akcininku, turinčiu 10 procentų akcijų. Apklaustas liudytoju J. L. teisme taip pat nurodė, jog atsakovės UAB „JLGKV“ akcijas jis sutiko parduoti P. Ž., nes pats neturėjo finansinės galimybės prisidėti prie pastarojo norėto pradėti verslo – prekybos ūkinėmis ir statybinėmis medžiagomis strateginėje ir pastovų pirkėjų srautą užtikrinančioje prekybos vietoje, esančioje „RIMI“ prekybos centro patalpose.
14.4. Taigi bylos faktinės aplinkybės betarpiškai patvirtinta, jog ginčo sutarties vykdymo metu trečiajam asmeniui P. Ž. priklausė tiek ieškovės, tiek atsakovės kontroliniai akcijų paketai. Ginčo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų susijusių įmonių, kontroliuojamų to paties fizinio asmens P. Ž., nes atsakovės vardu sutartį pasirašęs J. L. išankstinio susitarimo pagrindu buvo susitaręs įmonės valdymą perleisti P. Ž. ir jo patikėtiniui A. S.. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog P. Ž. pats atlikdavo didžiausius statybinių medžiagų užsakymus iš tiekėjų ir pasirašydavo ant tiekėjų išrašytų sąskaitų. Sudarinėdamas prekių tiekimo sutartis ieškovės vardu, P. Ž. ieškovės adresą nurodydavo (duomenys neskelbtini), tokiu būdu tik patvirtindamas atsakovės poziciją, jog didžiąją dalį prekių P. Ž. pirko ieškovės veiklai (statybų rangos darbų užsienyje atlikimui), o atsakovės komercines patalpas naudodavo tik kaip tarpinį sandėlį, iš kurio didžioji dalis ieškovės įsigytų prekių būdavo eksportuojama į užsienį. Be to, būdamas atsakovės pagrindiniu akcininku ir direktoriumi, P. Ž. pats ieškovės ir atsakovės vardu pasirašinėdavo trišalius tarpusavio skolų įskaitymo aktus su tiekėjais bei kontroliavo abiejų įmonių finansus.
14.5. Konsignacijos sutartis teismo turėjo būti pripažinta apsimestiniu sandoriu ir dėl to, jog ginčo sutartimi išreikštoji sutarties šalių valia visiškai neatitiko tikrųjų šalių ketinimų ir veiksmų. Nepaisant sutarties išorinių požymių, tarp ieškovės ir atsakovės sutartiniai konsignacijos teisiniai santykiai realiai niekada nesusiklostė ir sutartis joje nustatytomis sąlygomis niekada nebuvo vykdoma. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu pati pripažino, jog nesinaudojo jokiomis konsignacijos sutartyje numatytomis konsignanto teisėmis, t. y. pasiimti pateiktas prekes iš atsakovės, jei atsakovė nesilaiko apmokėjimo terminų, atsakovei nustatyti 50 000 Lt prekinį kredito limitą ir kt. Nors ieškovė laikėsi pozicijos, kad sąskaitos atsakovei buvo išrašomos tik pastarajai realizavus komiso pagrindais ieškovės perduotas prekes, šie ieškovės melagingi teiginiai buvo paneigti atsakovės kasos operacijų žurnalo įrašais ir tiekėjų į bylą pateiktomis debetinėmis sąskaitomis. Iš sąskaitų nustatyta, jog ieškovė grąžindavo dalį prekių tiekėjams, nors už tas pačias tiekėjams grąžintas prekes ieškovė jau būdavo išrašiusi sąskaitas atsakovei. Pagal tai tarp šalių galėjo susiklostyti tik paprasti prekių pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, o ne konsignacija, kadangi ieškovė prekes perparduodavo ir sąskaitas su antkainiu atsakovei išrašydavo iš karto po to, kai tiekėjai ieškovės vardu įgytas prekes pristatydavo atsakovei.
14.6. Teismas visiškai neanalizavo ir nesiaiškino, kas ir kokiu būdu užsakydavo į atsakovės parduotuvę tiekiamas prekes, kas nustatydavo kokias prekes ir iš kokių tiekėjų pirkti, neišsiaiškino kokių būdu vykdavo realizuotų ir nerealizuotų prekių likučių suderinimas, kaip ieškovės iš tiekėjų įsigytos prekės būdavo apskaitomos jos apskaitoje. Teismas nesiaiškino ir nenustatė, kiek ir kurios prekės buvo realizuotos atsakovės, kokia dalis jų buvo grąžinta tiekėjams, ar ieškovė vykdydama statybų veiklą Norvegijoje galėjo užsakinėti prekes sau, o atsakovės komercines patalpas naudoti tik kaip prekių sandėlį.
14.7. Teismas, vertindamas neinformatyvius ieškovės į bylą pateiktus įrodymus, papildomai neišreikalavo iš ieškovės kiekvieno debitoriaus žiniaraščio (detalizacijų), kurie būtų padėję nustatyti kokių sąskaitų pagrindu ir kokiu laikotarpiu atsirado debitorių įsiskolinimai ieškovei. Neišreikalavęs šių papildomų rašytinių įrodymų, teismas nepašalino ieškovės pateiktose detalizacijose esančių akivaizdžių prieštaravimų ir net nekėlė klausimų, kodėl ieškovės pateiktuose debitorių sąrašuose nurodytas ieškovės skolos likutis sudarė 89 072,29 Eur, o ieškiniu prašoma priteisti tik 69 088,51 Eur skolos. Taip pat teismas nepagrįstai byloje nekėlė klausimo dėl to, kodėl į 2014 m. sausio 1 d. ieškovės debitorių sąrašą atsakovė apskritai nebuvo įtraukta, o jame figūravo tik rezidentai iš Norvegijos, kurių naudai ieškovė galimai savo medžiagomis, įsigytomis iš tų pačių tiekėjų Lietuvoje, buvo atlikusi statybos rangos darbus. Pirmosios instancijos teismas ignoravo ir tą faktą, jog vesdama savo buhalterinę apskaitą, ieškovė tuo pačiu laikotarpiu neleistinai naudojo dvigubą PVM sąskaitų faktūrų numeravimo sistemą.
14.8. Siekdamas teisingai ir visapusiškai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą pirmosios instancijos teismas privalėjo išreikalauti iš ieškovės jos išrašytas sąskaitas klientams Norvegijoje, taip pat ieškovės suvestinius buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. visų kreditorių (tiekėjų) ir debitorių žiniaraščius, 2013 – 2014 m. gautų ir išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registracijos žurnalus ir kitus suvestinius buhalterinės apskaitos dokumentus. Tik teismui išreikalavus iš ieškovės nurodytus buhalterinės apskaitos dokumentus, būtų įmanoma objektyviai nustatyti, kaip būdavo apskaitomos iš tiekėjų gaunamos ir atsakovei perduodamos prekės ieškovės buhalterinėje apskaitoje, kokias prekes ir kokiai sumai ieškovė atsiėmė iš atsakovės ir grąžino tiekėjams, kokios dalies prekių ieškovė apskritai nebuvo perdavusi atsakovei, o realizavusi pati (sunaudojo atliekant darbus užsienyje), taip pat pagal kokias sąskaitas ir už kokias prekes atsakovė atliko bankinius mokėjimo nurodymus tiekėjams už ieškovę bei kokia yra reali atsakovės skola ieškovei (jeigu yra).
14.9. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus, nepagrįstai atmetė kaip nepagrįstus atsakovės direktoriaus V. V. ir liudytojos J. S. paaiškinimus, kad dalis ieškovės pateiktose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių iš ginčijamo laikotarpio, tarp jų ir statybinė mediena, nebuvo perduotos atsakovei, o buvo panaudotos ieškovės arba asmeninėms P. Ž. reikmėms. UAB „JLGKV“ pareiškus civilinį ieškinį UAB „Ryviga“ dėl žalos atlyginimo Plungės apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1995-1054/2019 (Nr. e2-10-1054/2020) buvo nustatytos faktinės aplinkybės, jog visa statybinė mediena pagal UAB „Siljana“ 2013 m. birželio 21 d. pateiktą PVM sąskaitą faktūrą atsakovei niekada nebuvo perduota ir šiuo metu yra sandėliuojama P. Ž. gyvenamojo namo kieme. Taigi remiantis kitoje civilinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis yra akivaizdu, jog ieškovė neturėjo jokio teisinio pagrindo 2013 m. liepos 30 d. išrašyti atsakovei PVM sąskaitą faktūrą 7 832,40 Eur sumai ir šios sąskaitos pagrindu reikalauti skolos iš atsakovės.
14.10. Nepagrįsti teismo motyvai, jog atsakovės pateiktas 2014 m. lapkričio 27 d. trišalis skolų įskaitymo aktas, pasirašytas tarp UAB „Ryviga“, UAB „JLGKV“ ir UAB „Valsvėsta“, nesudaro pakankamo pagrindo sumažinti ieškovės prašomą priteisti iš atsakovės skolą 1 523,70 Eur suma. Trišalį skolų užskaitymo aktą tiek ieškovės, tiek atsakovės vardu pasirašė abiejų įmonių direktoriaus pareigas ėjęs P. Ž. Nors minėtame susitarime nebuvo nurodyta, jog šis susitarimas yra susijęs su viena iš ieškovės pateiktų 92 PVM sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu ieškovė prašė iš atsakovės priteisti skolą, tačiau šiuos duomenis teismas galėjo išsireikalauti tiek iš UAB „Valsvėsta“, tiek iš pačios ieškovės. Jeigu trišalis skolų suderinimo aktas nebūtų susijęs su viena iš ieškovės atsakovei išrašytų 92 PVM sąskaitų faktūrų, į šį trišalį aktą UAB „JLGKV“ apskritai nebūtų buvusi įtraukta. Be to, 2014 m. atsakovė atliko net kelis bankinius mokėjimo nurodymus UAB „Valsvėsta“ už jos 2013 m. pristatytas prekes į atsakovės parduotuvę. Visuose bankiniuose mokėjimo nurodymuose atsakovė aiškiai nurodė mokanti už ieškovę UAB „Ryviga“ pagal UAB „Valsvėsta“ išrašytas sąskaitas ieškovei.
14.11. Nepagrįsti teismo motyvai, jog atsakovės ieškovei pateikta 2013 m. rugpjūčio 26 d. debetinė sąskaita nebuvo pakankamas pagrindas 2 848,58 Eur mažinti ieškovės prašomą priteisti skolą. Iš atsakovės išrašytos debetinės sąskaitos turinio matyti, kad šios sąskaitos pagrindu atsakovė grąžino nerealizuotas santechnikos prekes, kurios buvo pristatytos ieškovei tiekėjos UAB „Dahlgera“. Nors teismo teigimu nebuvo duomenų, kad aptariama debetinė sąskaita būtų buvusi pateikta ieškovei (suderinta su ieškove), tačiau tokios informacijos atsakovė neturėjo galimybės pateikti. Šią informaciją teismas galėjo patikrinti tik iš ieškovės išreikalaudamas tarpusavio atsiskaitymų žiniaraštį su tiekėja UAB „Dahlgera“. Be to, tiekėjos UAB „Dahlgera“ į bylą pateikti duomenys patvirtino, jog atsakovės pateiktoje debetinėje sąskaitoje nurodytas prekes ieškovė grąžino tiekėjai ir šiuo pagrindu UAB „Dahlgera“ išrašė UAB „Ryviga“ kreditinę sąskaitą. Taigi remiantis vien šiomis faktinėmis aplinkybėmis ieškovės prašoma priteisti skola turėjo būti mažinama 2013 m. rugpjūčio 26 d. debetinėje sąskaitoje nurodyta 2 848,58 Eur suma.
14.12. Nepagrįstos teismo išvados, kad atsakovės pateikti duomenys apie tiesioginius bankinius mokėjimus tiekėjams už ieškovę nėra pakankamas pagrindas sumažinti ieškovės prašomą priteisti iš atsakovės skolą 10 113,38 Eur suma. Nurodytu laikotarpiu atsakovės buhalterinę apskaitą organizavo ir aplaidžiai tvarkė ieškovės vadovas P. Ž., todėl dabartiniai atsakovės vadovai gali disponuoti tik labai riboto turinio informacija. Detalią informaciją apie tai, kokios UAB „Dahlgera“, UAB „Valvėsta“, UAB „Almarūno prekyba“, UAB „Argivana“, UAB „Slavira“ ir kitų tiekėjų sąskaitos, 2013 m. birželio – spalio mėn. mėnesiais išrašytos ieškovei, buvo dengiamos atsakovės atliekamais bankiniais mokėjimo nurodymais būtų galima patikrinti tik išreikalaujant iš ieškovės tarpusavio atsiskaitymų žiniaraščius su tiekėjais arba analogiškus žiniaraščius iš tiekėjų.
14.13. Visi į bylą UAB „JLGKV“ pateikti prekių nurašymo aktai buvo parengti laikotarpiu kai tiek ieškovės, tiek atsakovės faktiniu vadovu buvo P. Ž., kuris buvo atsakingas už abiejų įmonių buhalterinės apskaitos organizavimą. P. Ž. ir J. S. santykiai buvo draugiški ir grįsti tarpusavio pasitikėjimu, todėl pagrįsta manyti, jog prekių nurašymų aktai būdavo sudaromi su P. Ž. žinia ir jo nurodymu. Prekių nurašymo aktai buvo parengti ir pasirašyti UAB „JLGKV“ buhalterės J. S. bei parduotuvės darbuotojų po atliekamų prekių inventorizacijų, nustačius prekių trūkumus parduotuvėje ir sandėlyje. Taigi atsakovės pateiktų prekių nurašymo aktų vertinti kaip nepatikimų įrodymų teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo.
15. Ieškovė UAB „Ryviga“ prašo atsakovės UAB „JLGKV“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Faktą, kad konsignacijos sutartis buvo realiai egzistuojanti ir vykdoma patvirtina pačios atsakovės veiksmai – dalies skolos apmokėjimas 2013 m. Sutartį su UAB „Rimi Lietuva“ atsakovės UAB „JLGKV“ direktorius J. L. pasirašė 2013 m. kovo 7 d., t. y. tą pačia dieną, kaip ir konsignacijos sutartį. Iki kol buvo pradėta prekyba, vyko lentynų, parduotuvės įrangos ir prekių pirkimas, išdėstymas ir paruošimas prekybai. Už paruošimo laikotarpį nuomos mokestis ir komunaliniai patarnavimai, elektra ir prekių pirkimas bei atlyginimas darbuotojams buvo mokamas J. L. pasiskolintomis iš UAB „Ryviga“ ir P. Ž. lėšomis. Klaidinga atsakovės prielaida, kad ginčo sutarties projektas iš P. Ž. elektroninio pašto dėžutės buvo išsiųstas pasirašyti J. L. tik 2013 m. birželio 5 d. Tenkinant J. L. prašymą buvo nusiųsta nuskenuota ir abiejų šalių pasirašyta konsignacijos sutarties kopija, o ne sutarties projektas. Skunde nepagrįstai teigiama, kad konsignacijos sutartyje nurodyti klaidingi adresai, kadangi UAB „Ryviga“ anksčiau ir buvo registruota sutartyje nurodytu adresu.
15.2. Atsakovės adreso nurodymas ant sutarčių tik dar kartą patvirtina konsignacijos sutarties egzistavimą. Prekių užsakovė ir savininkė UAB „Ryviga“ atsakovės adresą nurodydavo dėl praktiškumo ir patogumo. Įrodymais nepagrįstą aplinkybę, kad ieškovės įsigytos prekės būdavo eksportuojamos į užsienį, sugalvojo atsakovė apeliaciniame skunde. Tai vertintina kaip nauja gynybinė versija, atsakovei siekiant išvengti finansinių prievolių vykdymo bei sukelti teismui abejonių dėl šalis siejusių santykių kvalifikavimo.
15.3. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė turėjo teisę pasiimti prekes ar nustatyti 50 000 Lt prekinį kredito limitą, bet to nepadarė, nesudaro pagrindo kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ne pagal konsignacijos sutartį, ir daryti išvadą apie konsignacijos sutarties fiktyvumą. Nors šalys nesilaikė ir sutarties 8 punkto nuostatų – atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove per 3 kalendorines dienas nuo prekių pardavimo konsignatoriaus pirkėjams ir konsignanto įsipareigojimo išrašyti sąskaitą faktūrą per 2 dienas nuo pranešimo apie parduotas prekes gavimo, tačiau šio punkto nesilaikymas buvo abipusis, be to iš esmės sąlygotas atsakovės piktybinių veiksmų, t. y. nuolatinio neapmokėjimo ir nepranešimo apie parduotas prekes, skolų suderinimo akto tyčinio neteikimo. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė buvo priversta pateikti išsamią informaciją apie susidariusią skolą sąskaitų faktūrų pagrindu, ką ir darė. Logiška, kad neturint duomenų apie parduotų prekių kiekius, bet matant nuolatinius užsakymus, belieka taikyti įprastą sąskaitų pateikimą kartu su prekėmis. Juolab atsakovės finansininkė J. S. buvo faktinė įmonės direktorė, t. y. turėjo visus direktoriaus įgaliojimus, visus bankinius prisijungimus, todėl disponavo įmonės lėšomis savo nuožiūra. Būtent jos neveikimas nulėmė ginčo sutarties 8 punkto nuostatų nesilaikymą.
15.4. Apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, neišreikalaudamas ieškovės debitoriaus žiniaraščių (detalizacijų). Tačiau kitos skolos sumos nėra šios bylos esmė ir ginčijamas dalykas, o visų šalių tarpusavio skolinių santykių aiškinimasis būtų akivaizdus ieškinio ribų peržengimas. Bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas. Nagrinėjamu atveju matyti, jog UAB „Ryviga“ 2013 m. kovo 7 d. atliko 39 000 Lt pervedimą į atsakovės sąskaitą (kad galėtų sumokėti depozitą už patalpų nuomą), o 2013 m. kovo 22 d. – 20 000 Lt, 2013 m. balandžiu 2 d. – 10 000 Lt, t. y. iš viso net 69 000 Lt (19 983,78 Eur) pavedimą UAB ,,JLGKV“ pagal jungtinės veiklos (konsignacijos) sutartį. Susumavus 19 983,78 Eur paskolą ir 69 088,51 Eur skolą už prekes, skolos likutis – 89 072,29 Eur. Akivaizdu, kad teismui, išsamiai nagrinėjus bylą, klausimų apie kitas atsakovės skolas nekilo, nes buvo pateikti jas patvirtinantys įrodymai.
15.5. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas teisingai ir visapusiškai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, privalėjo išreikalauti iš ieškovės jos išrašytas sąskaitas klientams Norvegijoje, taip pat ieškovės suvestinius buhalterinės apskaitos dokumentus. Tokių dokumentų rinkimas ir pateikimas ne tik užvilkintų bylos nagrinėjimą teisme, tačiau būtų ir teisiškai nereikšmingas įsiskolinimo dydžio nustatymui. Byloje buvo įrodyta, kad prekių ieškovė neatsiėmė ir negrąžino tiekėjams. Esant būtinybei, tiekėjai patys pasiimdavo prekes atgal iš atsakovės sandėlio.
15.6. Teismas visiškai pagrįstai nevertino atsakovės direktoriaus V. V. ir liudytojos J. S. paaiškinimų, kadangi jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Šių asmenų pasirinkta gynybinė pozicija yra akivaizdžiai melaginga ir nepagrįsta jokiais faktiniais argumentais. Civilinėje byloje Nr. e2-1995-l054/2019 net nėra nagrinėjami skunde nurodyti klausimai. Byloje nėra nustatyta, kad statybinė mediena atsakovei niekada perduota nebuvo, o yra sandėliuojama P. Ž. gyvenamojo namo kieme. Atsakovė nutyli tikrąsias faktines aplinkybes, jog minėtos medžiagos yra sandėliuojamos ne P. Ž. kieme, o netoli J. S. naujai pastatyto namo iš tos pačios medienos.
15.7. Apeliacinio skundo argumentas, kad teikiant ieškinį nebuvo atsižvelgta į tai, jog 2014 m. lapkričio 27 d. buvo sudarytas trišalis skolų įskaitymo aktas, pasirašytas tarp UAB „Ryviga“, UAB „JLGKV“ ir UAB „Valsvėsta“, yra nepagrįstas. Ieškovė, būdama sąžininga ir rūpestinga, atliko išskaitas jau apmokėtų sąskaitų ir įskaitymų pagrindu, kadangi supranta nepagrįsto praturtėjimo pasekmes. Be to, įskaitymo akte nėra duomenų, jog jis yra susijęs su sąskaitomis faktūromis, kurių pagrindu ieškovė prašė priteisti skolą.
15.8. Teismas teisingai nurodė, jog atsakovės 10 113,38 Eur dydžio mokėjimai tiekėjams yra atlikti laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 8 d., kai atsakovė už gaunamas prekes iš tiekėjų atsiskaitydavo pati, nes ieškovė nebeturėjo galimybės finansuoti atsakovės, o pastaroji turėjo jau pakankamai apyvartinių lėšų pati atsiskaityti su tiekėjais, taip „apeidama“ ieškovę pagal konsignacijos sutartį, t. y. išvengdama antkainio mokėjimo ieškovei. Be to, atliktuose mokėjimuose nėra duomenų, kad būtų apmokėtos būtent tos sąskaitos ar jų dalis, kurių pagrindu ieškovė iš atsakovės reikalauja priteisti 69 088,51 Eur skolą.
15.9. Prekių kokybė buvo tikrinama jas priimant iš tiekėjų, todėl nesuprantama kokiu pagrindu buvo atliekami masiniai prekių nurašymai. Tikėtina, kad pati finansininkė J. S., pasirašiusi ant prekių nurašymų aktų, sunaudojo tas prekes savo reikmėms, vėliau jas nurašydama, o dabar teismą mėgina įtikinti, kad nebėra pagrindo atsiskaityti su ieškove, kuri už prekes apmokėjo tiekėjams. Už prekes atsakovė buvo atsakinga nuo to momento, kai jos buvo pristatytos į parduotuvę. Priešingu atveju atsirastų reali galimybė piktnaudžiauti savo teisėmis, vengiant atsiskaityti su kita šalimi, o gautas prekes iššvaistyti ar nurašyti. Nepriklausomai nuo to, ar prekes buvo panaudotos ar parduotos, atsakovės prievolė atsiskaityti su ieškove nagrinėjamu atveju niekur nedingo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
18. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019).
19. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
20. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė UAB ,,JLGKV“ pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2013 m. gegužės 20 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo kopiją, elektroninio laiško nuorašą ir 2014 m. sausio 1 d. UAB „Ryviga“ debitorių sąrašą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės pateikti nauji rašytiniai įrodymai yra susiję su bylos esme, todėl gali būti reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui. Nauji rašytiniai įrodymai, atsižvelgiant į jų kiekį bei apimtį, taip pat į pateikimo momentą (su apeliaciniu skundu), neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, jog atsakovė piktnaudžiauja vėlesne įrodymų pateikimo teise, todėl atsakovės pateikti nauji įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Ieškovė yra susipažinusios su naujais įrodymais, dėl jų turinio vertinimo turėjo galimybę pasisakyti (ir pasisakė) atsiliepime į apeliacinį skundą.
Dėl teismo pareigų įrodinėjimo procese
21. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civiliniame procese nustatytas įrodinėjimo taisykles (CPK 179 straipsnis). Apeliantės teigimu, teismas, siekdamas teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, privalėjo išreikalauti iš ieškovės jos išrašytas sąskaitas klientams Norvegijoje, taip pat ieškovės suvestinius buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. visų kreditorių (tiekėjų) ir debitorių žiniaraščius, gautų ir išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registracijos žurnalus bei kitus dokumentus. Apeliantės manymu, tik teismui išreikalavus iš ieškovės nurodytus buhalterinės apskaitos dokumentus, būtų įmanoma objektyviai nustatyti, kaip ieškovė apskaitė iš tiekėjų gaunamas ir atsakovei perduodamas prekes, kokias prekes ir kokiai sumai ieškovė atsiėmė iš atsakovės ir grąžino tiekėjams, kokios dalies prekių ieškovė apskritai nebuvo perdavusi atsakovei, o realizavo pati, taip pat pagal kokias sąskaitas ir už kokias prekes atsakovė atliko bankinius mokėjimo tiekėjams už ieškovę bei kokia yra reali atsakovės skola ieškovei (jeigu skola apskritai yra).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Taigi įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).
23. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.
24. Svarbu tai, kad įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, tokios teisės bendrais procesiniais atvejais neturėjimas nereiškia, kad teismui įrodinėjimo procese tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Vis dėlto teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręstas byloje tarp šalių kilęs ginčas.
25. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Įrodinėjimo pareigos turinys yra aiškiai atskleistas proceso įstatyme (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis), vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o pirmiau nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis) (šios nutarties 22 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika).
26. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais ir spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jam civilinio proceso įstatyme nustatytas pareigas. Visų pirma, byloje sprendžiamas turtinis ginčas tarp privačių, pelno siekiančių juridinių asmenų, t. y. byla neturi viešojo intereso ir nepatenka į kategoriją bylų, kuriose teismui numatyta teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus, išeiti už ieškinio ribų ar kitomis priemonėmis iš dalies vykdyti šalims nustatytą įrodinėjimo pareigą. Antra, iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo procese bendradarbiavo su šalimis – jų prašymu išreikalavo iš trečiųjų asmenų bylai reikšmingus duomenis, siūlė šalims pateikti bylos faktines aplinkybes galinčius patvirtinti ar paneigti įrodymus, paskirstė šalių įrodinėjimo naštą. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi išaiškino ieškovei, kad ji turi įrodyti, jog nupirko prekes, jas perdavė atsakovei ir už atsakovės parduotas prekes išrašė byloje pateiktas PVM sąskaitas faktūras, kurios yra neapmokėtos, taip pat pasiūlė ieškovei kreiptis į tiekėjus, iš kurių ji pirko prekes ir pardavė atsakovei, dėl važtaraščių, patvirtinančių, kad nupirktos prekės buvo pristatytos atsakovei, gavimo. Pirmosios instancijos teismas pasiūlė ieškovei pateikti į bylą ir atsakovės prašomus dokumentus, t. y. prekių įsigijimo ir užpajamavimo dokumentus, prekių pristatymo važtaraščius, balansus, detalius debitorinių įsiskolinimo sąrašus. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartimi ieškovės tiekėjai buvo įpareigoti teismui pateikti visų turimų važtaraščių ar kitų dokumentų kopijas už 2013 m., kurie patvirtintų, jog ieškovės UAB „Ryviga“ nupirktos prekės buvo pristatytos atsakovei UAB „JLGKV“ į ūkinių – statybinių prekių parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini).
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai suabsoliutinta įrodinėjimo standartą. Kaip minėta šios nutarties 22 punkte, civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Nagrinėjamu atveju ieškiniu prašant priteisti skolą 2013 m. kovo 7 d. tarp šalių sudarytos konsignacijos sutarties pagrindu, ieškovė leistinais įrodymais turėjo teismą įtikinti, kad minėtos sutarties pagrindu ieškovė atsakovei pateikė prekes, kurias atsakovė realizavo ir už kurias tinkamai ir laiku neatsiskaitė su ieškove. Tokiais įrodymais buvo šalių į bylą teikiamos PVM sąskaitos faktūros, ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai, banko sąskaitų išrašai, atsakovės kasos knygos ir pan. Atsakovė, gindamasi nuo ieškinio, turėjo pareigą įrodyti priešingas faktines aplinkybes, kurios, be kita ko, galėjo būti grindžiamos ir apeliaciniame skunde įvardintais UAB „Ryviga“ buhalterinės apskaitos dokumentais. Tačiau atsakovė tokių duomenų teismui neteikė (neprašė išreikalauti), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva tokių duomenų prašyti iš ieškovės. Juolab atsakovės iškelta gynybinė versija, kad prekės buvo faktiškai perduotos ne atsakovei, o išvežtos į užsienį ieškovės klientams, nepagrįsta jokiais pirminiais objektyviais įrodymais, kuriems esant būtų pagrindas vertinti ieškovės buhalterinius duomenis, nesusijusius su konsignacijos sutarties vykdymu.
Dėl konsignacijos sutarties galiojimo ir teisinių santykių kvalifikavimo
28. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 7 d. konsignacijos sutartį ex officio turėjo pripažinti apsimestiniu sandoriu, nes šia sutartimi ieškovės vadovas siekė pridengti kitą sandorį ir pagrįsti realiai neegzistuojantį finansinį reikalavimą atsakovės atžvilgiu. Apeliantės teigimu, konsignacijos sutartis teismo turėjo būti pripažinta apsimestiniu sandoriu ir dėl to, jog ginčo sutartimi išreikštoji sutarties šalių valia visiškai neatitiko tikrųjų šalių ketinimų ir veiksmų. Nepaisant sutarties išorinių požymių, tarp ieškovės ir atsakovės sutartiniai konsignacijos teisiniai santykiai realiai niekada nesusiklostė ir sutartis joje nustatytomis sąlygomis niekada nebuvo vykdoma. Apeliantė pažymi, kad ieškovė iš esmės nesinaudojo jokiomis konsignacijos sutartyje numatytomis konsignanto teisėmis.
29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad simuliacija, t. y. apsimestiniai ar tariami sandoriai, yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Melas simuliacijos atveju gali būti skirtingo intensyvumo. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016).
30. Apsimestinis sandoris yra niekinis, o niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 6.227 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017).
31. Konsignacija (lot. consignatio – raštiškas patvirtinimas, dokumentas), komisinio prekių pardavimo sutartis, pagal kurią komisionierius prekių savininko (konsignanto) prekes parduoda iš savo sandėlio. CK konsignacijos sutarties sąvoka neapibrėžta, tačiau teisės doktrinoje ir verslo praktikoje pripažįstama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-999/2003, 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008). Konsignacijos sutarčių būdingas bruožas yra tai, kad jos paprastai sudaromos plataus vartojimo prekėms realizuoti. Konsignacijos sutartimi pardavėjas (konsignantas) tiekia prekes tarpininkui (konsignatoriui), kuris jas parduoda savo vardu konsignanto sąskaita. Prekių, patiektų konsignatoriui, nuosavybės teisė išlieka konsignantui iki jų pardavimo pirkėjui.
32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą ir ginčui aktualią teismų praktiką, atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto sutartinių santykių kvalifikavimo ir pagrindo konsignacijos sutartį ex officio pripažinti niekiniu (apsimestiniu) sandoriu laiko nepagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė apeliaciniame skunde tiksliai neįvardijo kokį tikrąjį sandorį buvo siekiama pridengti šalių sudaryta konsignacijos sutartimi. Vien atsakovės deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kad konsignacijos sutartimi yra siekiama pagrįsti, atsakovės manymu, neteisėtą ieškovės UAB „Ryviga“ finansinį reikalavimą atsakovei UAB ,,JLGKV“ savaime neleidžia spręsti apie sandorio netikrumą. Nors atsakovė, kaip minėta, išreiškė poziciją, kad konsignacijos sutarties pagrindu atsakovei tiekiamas prekes galėjo būti naudojamos ieškovės reikmėms (statybos darbams užsienyje), tačiau jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių šią poziciją nepateikė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybes dėl sutarties sudarymo datos ir kitų rekvizitų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat neparodo, jog sandoris apsimestinis, t. y. išreikštoji sandorio šalių valia neatitiko tikrųjų šalių ketinimų.
33. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu konsignacijos sutartį pasirašę tuometiniai ieškovės UAB „Ryviga“ ir atsakovės UAB ,,JLGKV“ vadovai P. Ž. ir J. L. patvirtino, kad sutartimi buvo siekiama, jog atsakovė pradėtų vykdyti statybinių – ūkinių prekių parduotuvės veiklą. Šias aplinkybes pagrindžia ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė, vertinant jos finansinės atskaitomybės dokumentus, ginčo laikotarpiu, t. y. 2013 m. nebuvo pajėgi tiesiogiai iš tiekėjų įsigyti prekes. Iš atsakovės 2013 m. balandžio 30 d. balanso nustatyta, kad atsakovė ataskaitiniu laikotarpiu iki 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo turto vos už 12 321 Lt (3 568,41 Eur), iš jo – 1 498 Lt (433,85 Eur) piniginės lėšos, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 151 104 Lt (43 762,74 Eur), iš jų visos mokėtinos per vienerius metus, atsakovės finansinių metų nuostoliai siekė (-) 148 783 Lt (43 090,54 Eur). Pagal į bylą pateiktą atsakovės kasos operacijų žurnalą, atsakovė po konsignacijos sutarties sudarymo aktyviai vykdė prekybą ūkinėmis – statybinėmis medžiagomis naujai atidarytoje parduotuvėje (duomenys neskelbtini). 2013 m. gegužės mėn. įmonės apyvarta (įplaukos) siekė 941,86 Eur, 2013 m. birželio mėn. – 14 975,40 Eur, 2013 m. liepos mėn. – 34 568,86 Eur. Byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, kad ginčo laikotarpiu atsakovės parduotuvėje buvo prekiaujama ne konsignacijos sutarties pagrindu ieškovės pateiktomis prekėmis, o kitomis – tiesiogiai atsakovės iš tiekėjų įsigytomis. Be to, pagal banko sąskaitos išrašus atsakovė atliko dalinius mokėjimus ieškovei pagal konsignacijos sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, t. y. dalį skolos už prekes (6 458,80 Eur) atsakovė ieškovei sumokėjo 2013 m. liepos 29 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog konsignacijos sutartis buvo sudaryta tarp susijusių įmonių, nesant duomenų, kad sandoris neatitiko šalių tikrosios valios ar realiai nebuvo vykdomas, taip pat negali pagrįsti sandorio apsimestinumo. Teisės aktai nedraudžia sudaryti komercinius sandorius tarp juridinių asmenų, susijusių per akcininkus ir (ar) vadovus. Priešingai, verslo praktikoje įprasta įvairiais būdais finansuoti ar kitaip vystyti susijusį verslą. Tokią praktiką atitinka ir konsignacijos sutarties sudarymas. Šios sutarties pagrindu konsignatoriui nereikia pradinio kapitalo norint įsigyti prekes, skirtas perpardavimui, be to konsignatorius turi galimybę grąžinti neparduotas (neperkamas) prekes ir tokiu būdu nepatirti nuostolių. Taigi apeliacinio skundo argumentai, susiję su įmonės vadovų ir akcininkų pasikeitimu, nesant duomenų apie šių asmenų nesąžiningus veiksmus, neturi teisinės reikšmės.
35. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad tarp šalių susiklostę santykiai neatspindi konsignacijos teisininkių santykių. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šalių sudaryta 2013 m. kovo 7 d. sutartis ir jos pagrindu susiklostę santykiai atitinka pagrindinį konsignacijos požymį, t. y. sutartis sudaryta plataus vartojimo prekėms realizuoti. Šalys nesitarė dėl prekių perdavimo nuosavybės teisėmis konsignatoriui (atsakovei) ir pastaroji prekes įsigijo iš ieškovės ne vartojimo (naudojimo), o jų platinimo (pardavimo) tikslais. Aplinkybė, kad ieškovė nesinaudojo tam tikromis sutartyje numatytomis konsignanto teisėmis – nebetiekti prekių, konsignatoriui viršijus 50 000 Lt limitą, nepaneigia šių išvadų. Pagal konsignacijos sutarties 14 punktą atsisakymas tiekti prekes, konsignatoriui viršijus limitą, nustatytas kaip konsignanto teisė, bet ne pareiga. Tai, kad PVM sąskaitos faktūros, kurių pagrindu iš atsakovės prašoma priteisti skolą, buvo išrašytos anksčiau nei prekės buvo atsakovės realizuotos (parduotos pirkėjams) taip pat neleidžia spręsti dėl netinkamo sutartinių santykių kvalifikavimo. Byloje nėra duomenų, kad iš karto po PVM sąskaitų faktūrų išrašymo, ieškovė reikalavo jas apmokėti ar kitų įrodymų, kurie leistų teigti, kad šalys susitarė dėl prekių nuosavybės perėjimo atsakovei nuo jų pristatymo momento. Priešingai, pagal atsakovės UAB ,,JLGKV“ mokėjimus ieškovei UAB „Ryviga“ galima spręsti, kad jie atlikti pastarajai realizavus dalį ieškovės pateiktų prekių, t. y. prekės pateiktos 2013 m. birželio 11 d. – 2013 m. spalio 10 d., o mokėjimai atlikti 2013 m. liepos 29 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.
36. Taigi priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nebuvo jokių akivaizdžių pagrindų ir juos patvirtinančių įrodymų, kuriems esant pirmosios instancijos teismas ex officio šalių sudarytą 2013 m. kovo 7 d. konsignacijos sutartį turėjo pripažinti apsimestiniu sandoriu. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia ir teismo atlikto teisinių santykių kvalifikavimo. Net ir sutikus su apeliantės argumentais, kad sandoris turėjo būti kvalifikuojamas kaip pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovės pareiga apmokėti PVM sąskaitas faktūras negali būti paneigta.
Dėl prašomos priteisti skolos pagrįstumo ir dydžio
37. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 66 328,70 Eur skolą. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės tiekėjų išrašytas kreditines PVM sąskaitas faktūras ir atsakovės tiekėjams išrašytas debetines PVM sąskaitas faktūras, kuriomis koreguotas pirminėse sąskaitose išrašytos prekių kainos arba užfiksuotas prekių grąžinimas, sumažino ieškovės prašomą priteisti sumą 2 759,81 Eur. Teismas darė išvadą, kad atsakovė prekes pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras gavo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad konsignacijos sutartis buvo vykdoma, atsakovė gavo sąskaitas, kurių pagrindu ieškovė prašo priteisti skolą, o atsakovė ieškovei nereiškė pretenzijų dėl prekių gavimo ar išrašytų sąskaitų, sąskaitas (bent dalį jų) priėmė ir pasirašė atsakovės darbuotojai, ieškovės išrašytos sąskaitos yra deklaruotos mokesčių administratoriui.
38. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog PVM sąskaitos faktūros laikytinos tinkamais įrodymais, kuriais galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį; yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Vertinant sutartinius konsignacijos teisinius santykius, vien į bylą pateiktos PVM sąskaitos–faktūros gali būti pripažįstamos prekių perdavimą patvirtinančiu dokumentu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1219-798/2018). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias atsakovei buvo perduotas didelis kiekis prekių, yra pakankamai išsamios, t. y. nurodyti prekių kodai, pavadinimai, kiekiai bei kainos. Šiose sąskaitose nurodytos prekės sutampa su ieškovės tiekėjų išrašytose sąskaitose nurodytomis prekėmis. Ieškovė į bylą atskirai yra pateikusi PVM sąskaitų faktūrų palyginimo lentelę. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie atsakovės ginčo laikotarpiu reikštas pretenzijas dėl prekių negavimo (nepristatymo), todėl tiek pačios sąskaitos, tiek įrodymų visuma (sąskaitų deklaravimas, darbuotojų parašai, prekių pristatymo adresas ir kt.) patvirtina prekių perdavimo atsakovei pagal sąskaitas faktūras faktą.
39. Šios nutarties 27 punkte konstatuota, kad atsakovė jokiais objektyviai įrodymai nepagrindė savo teiginių, kad PVM sąskaitos faktūrose išrašytos prekės buvo panaudotos pačios ieškovės reikmės (statybos darbų vykdymui užsienyje). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo sąskaitomis atsakovei buvo perduotos ne vien statybinės medžiagos, bet ir didelis kiekis ūkinių prekių (indų plovimo skysčiai, dėmių valikliai, vaikiški žaislai, sodo ir daržo reikmenis, pan.), t. y. prekės, kuriomis prekiavo atsakovė kaip ūkinių – statybinių prekių parduotuvė. Taigi nurodyta aplinkybė paneigia atsakovės teiginius, kad prekes ieškovė galėjo panaudoti statybų veiklai. Atsakovė taip pat nepagrįstai nurodo, kad Plungės apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1995-1054/2019 (Nr. e2-10-1054/2020) buvo nustatytos faktinės aplinkybės, jog visa statybinė mediena pagal UAB „Siljana“ 2013 m. birželio 21 d. pateiktą PVM sąskaitą faktūrą atsakovei niekada nebuvo perduota ir šiuo metu yra sandėliuojama P. Ž. gyvenamojo namo kieme. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nurodyta byla nėra išnagrinėta, t. y. nėra priimtas įsiteisėjęs, prejudicinę galią turintis teismo procesinis sprendimas, kuriuo būtų galima remtis nustatant minėtą aplinkybę. Byloje esantys įrodymai paneigia ir apeliantės keliamą klausimą dėl ieškovės skolininkų sąrašuose nurodytos ir ieškiniu prašomos priteisti sumos neatitikimo. Kaip matyti iš byloje esančių banko sąskaitos išrašų, UAB „Ryviga“ laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. balandžiu 2 d. į atsakovės banko sąskaitą pervedė 69 000 Lt (19 983,78 Eur), byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais – tam, kad atsakovė galėtų sumokėti depozitą už patalpų nuomą ir mokėti atlyginimus. Taigi susumavus ieškovės atsakovei suteiktą 19 983,78 Eur paskolą ir 69 088,51 Eur skolą už prekes, gaunamas 89 072,29 Eur skolos likutis, kuris nurodytas ieškovės skolininkų sąrašuose.
40. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakyta sumažinti prašomą priteistą skolą atsakovės prekių nurašymo aktuose, atsakovės pateiktuose tiesioginiuose bankiniuose mokėjimuose tiekėjams ir 2014 m. lapkričio 27 d. trišaliame skolų įskaitymo akte nurodytomis sumomis. Pažymėtina, kad UAB ,,JLGKV“ nurašymo aktuose prekės nurašytos dėl jų panaudojimo savo reikmėm (ranka šalia įrašyta – prekių trūkumas). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog atsakovė dalį prekių panaudojo savo reikmėms arba jas prarado, negali paneigti pareigos atsisakyti su ieškove (konsignantu) už pateiktas prekes. Nors CK normos konsignacijos sutarčių neišskiria, tačiau pagal panašius teisinius santykius reglamentuojančias bendrąsias pirkimo–pardavimo sutarčių normas, daiktų atsitiktinio žuvimo ar jų sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, nuo kurio pagal įstatymus ar sutartį pardavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą perduoti daiktus, neatsižvelgiant į nuosavybės teisės perėjimo momentą (CK 6.320 straipsnio 1 dalis, CPK 3 straipsnio 7 dalis). Byloje nėra duomenų, kad nurašymo aktai buvo sudaromi žinant suinteresuotam asmeniui, ieškovės vadovui P. Ž., jog pastarasis ieškovės vardu būtų atsisakęs apmokėjimo už nurašytas prekes. Priešingai, aktai sudaryti ir pasirašyti tuometinės atsakovės vyriausiosios finansininkės, dabartinės įmonės akcininkės J. S. Be to, didžiąją dalį nurašytų prekių sudarė kanceliarinės ir ūkio paskirties prekės, todėl ši aplinkybė taip pat paneigia atsakovės teiginius dėl prekių panaudojimo ieškovės reikmėms (statyboms).
41. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovės pateikti duomenys apie tiesioginius mokėjimus tiekėjams už ieškovę nėra pakankamas pagrindas sumažinti ieškovės prašomą priteisti iš atsakovės skolą. Nors į bylą pateiktas atsakovės sąskaitos išrašas patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. gegužės 15 d. atsakovė pervedė UAB „Valvesta“ 18 000 Lt (5 213,16 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydama „apmokėjimas už UAB „Ryviga“, tačiau vien nurodytų sąskaitos išrašų pagrįsti atsiskaitymą pagal PVM sąskaitas faktūras, kuriomis grindžiamas ieškovės reikalavimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepakanka. Nurodytų mokėjimų datos ir sumos nesutampa su ieškovės išrašytų sąskaitų faktūrų datomis, bankiniai mokėjimai nėra detalizuoti (susieti su sąskaitomis). Atsakovė, gindamasi nuo ieškinio ir siekdama įrodyti aplinkybę, kad nurodyti mokėjimai buvo atlikti būtent pagal ieškovės atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, turėjo galimybę sukonkretinti nurodytus mokėjimus, t. y. gauti (prašyti išreikalauti) iš tiekėjo duomenis apie mokėjimų paskirtis (skolų sudengimą), tačiau tokia įrodinėjimo teise nepasinaudojo. Atitinkamai teismas, kaip minėta šios nutarties 26 punkte, neturėjo teisės savo iniciatyva tokių duomenų reikalauti iš trečiųjų asmenų. Analogiška išvada darytina ir apie 2014 m. lapkričio 27 d. trišalį skolų įskaitymo aktą, sudarytą tarp ieškovės, atsakovė ir tiekėjo UAB „Valvesta“.
42. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, iš kurių matyti, kad atsakovės 2013 m. rugpjūčio 26 d. debetinėje sąskaitoje nurodytos santechnikos prekės buvo grąžintos ieškovei, todėl ieškiniu nepagrįstai buvo prašoma priteisti tokių prekių kainą. Pažymėtina, kad iš tiekėjo UAB „Dahlgera“ išreikalauti įrodymai patvirtina atsakovės prekių gražinimo ieškovei faktą, t. y. atsakovės 2013 m. rugpjūčio 26 d. išrašytoje debetinėje sąskaitoje nurodytos grąžinamos prekės sutampa su tiekėjo UAB „Dahlgera“ 2013 m. rugpjūčio 2 d. kreditinėmis (prekių grąžinimo) sąskaitomis. Kitaip tariant, byloje esančios PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad atsakovė grąžino santechnikos prekes ieškovei, kuri perdavė prekes pradiniam tiekėjui UAB „Dahlgera“. Esant šioms aplinkybėms yra pagrindas sumažinti priteistą ieškovei iš atsakovės skolą 2013 m. rugpjūčio 26 d. debetinėje sąskaitoje nurodyta 9 835,61 Lt (2 848,58 Eur) suma.
Dėl bylos procesinės baigties
43. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės bei procesinės teisės normas, tačiau neįvertino visų byloje esančių įrodymų, kurie sudarė pagrindą sumažinti ieškovės iš atsakovės prašomą priteisti skolą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, ieškovei iš atsakovės priteistą sumą sumažinant iki 63 480,12 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
44. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
45. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
46. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 280 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir sumokėjo 1 261,33 Eur žyminį mokestį. Atsakovė patyrė 1 000 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir sumokėjo 38 Eur žyminį mokestį. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje P. Ž. turėjo 613,98 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų pagrįstumas ir atitikimas rekomendacijoms nėra ginčijamas apeliacine tvarka, todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių iš naujo nevertina.
47. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikytina, kad ieškinio reikalavimai patenkinti 92 procentais. Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovės priteistinos 2 338,02 Eur ((1 280 Eur + 1 261,33 Eur) x 92 procentai), trečiajam asmeniui iš atsakovės 564,86 Eur (613,98 Eur x 92 procentai), atsakovei iš ieškovės 83,04 Eur ((1 000 Eur + 38 Eur) x 8 procentai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas.
48. Apeliacinį skundas patenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą sumą sumažinus 2 848,58 Eur, t. y. patenkinta tik 4 procentai apeliacinio skundo reikalavimų.
49. Ieškovė pateikė prašymą priteisti 860 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat ieškovė sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį už prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės prašymas priteisti teisinės pagalbos išlaidas grindžiamas advokato 2019 m. rugsėjo 30 d. išrašyta sąskaita už teisines paslaugas. Tačiau į bylą pateikti įrodymai pagrindžia tik sąskaitos apmokėjimą iš dalies, t. y. už advokato teisines paslaugas sumokėta tik 400 Eur. Atsižvelgiant į tai, ieškovės UAB „Ryviga“ prašymas tenkinamas iš dalies ir iš atsakovės UAB ,,JLGKV“ ieškovei priteisiamos 456 Eur ((400 Eur + 75 Eur) x 96 procentai) bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje.
50. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atsakovei atidėtas 1 100 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka (2019 m. rugsėjo 17 d. atsakovė sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio). Atsakovė taip pat patyrė 1 350 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Atsakovės UAB ,,JLGKV“ apeliacinį skundą iš dalies patenkinus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus, valstybei iš atsakovės priteisiamas 1 052 Eur (1 200 Eur x 96 procentai – 100 Eur) žyminis mokestis. Atsakovei UAB ,,JLGKV“ iš ieškovės priteisiamos 54 Eur (1 350 Eur x 4 procentai) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dali išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ryviga“, juridinio asmens kodas 171758322, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,JLGKV“, juridinio asmens kodas 173892398, 63 480,12 Eur (šešiasdešimt trijų tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimties eurų 12 ct) skolą, 6 (šešių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. sausio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 338,02 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų trisdešimt aštuonių eurų 2 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,JLGKV“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ryviga“ 83,04 Eur (aštuoniasdešimt trijų eurų 4 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Priteisti trečiajam asmeniui P. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,JLGKV“ 564,86 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 86 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.“
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ryviga“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,JLGKV“ 456 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,JLGKV“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,„Ryviga“ 54 Eur (penkiasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,JLGKV“ 1 052 Eur (vieno tūkstančio penkiasdešimt dviejų eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Kazys Kailiūnas
Aldona Tilindienė