Civilinė byla Nr. 2S-1076-560/2012

   Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00455-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1., 122.3.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo  teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų AB „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovo J. G. (J. G.) prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. G. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti AB „Swedbank“ vienašališką Kredito sutarties Nr. 06-078523-FA nutraukimą neteisėtu. Taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atsakovui AB „Swedbank“ perimti bei perleisti tretiesiems asmenims įkeistą J. G. nuosavybės teise priklausantį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini): Patalpas Nr. 12 pastate 1E1p, kurių Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Patalpas Nr. 13 pastate 1E1p, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Kavinę - barą su rūsiu 48,19 kv.m. pastate 1E1p, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Prekybos patalpas pastate 1E1p, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Patalpą - kavinę Nr. 4 su rūsiu 21,28 kv.m. pastate 1E1p, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-01-17 nutartimi ieškovo J. G. prašymą patenkino ir ieškovo reikalavimo įvykdymui užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - uždraudė atsakovui AB „Swedbank“ perimti bei perleisti tretiesiems asmenims įkeistą J. G. nuosavybės teise priklausantį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini): Patalpas Nr. 12 pastate 1E1p, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Patalpas Nr. 13 pastate 1E1p, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Kavinę - barą su rūsiu 48,19 kv.m. pastate 1E1p, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Prekybos patalpas pastate 1E1p, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Patalpą - kavinę Nr. 4 su rūsiu 21,28 kv.m. pastate 1E1p, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t.y. teismas uždraudė atsakovui nukreipti išieškojimą į nurodytą turtą. Teismas pažymėjo, kad kredito sutarties, kurios nutraukimas yra ginčijamas pateiktu ieškiniu, vykdymas yra užtikrintas hipoteka ir, nutraukus sutartį, atsakovas gali išieškojimą pagal nutrauktą kredito sutartį nukreipti į įkeistą turtą. Ši aplinkybė laikytina pakankama laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas AB „Swedbank“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-17 nutartį. Nurodo, kad skundžiama nutartis priimta remiantis tik tuo, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, tačiau visiškai neįvertintas ieškinio reikalavimų tenkinimo tikėtinumas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepranešė atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, todėl nebuvo galimybės atsakovui pateikti papildomų įrodymų apie visišką ieškinio nepagrįstumą bei nesąžiningumą. Pažymėjo, kad 2006-10-18 su ieškovu buvo sudaryta Kredito sutartis, kuria J. G. buvo suteikta 2 400 000 Lt paskola, tačiau ieškovas nuo 2009 metų pradžios nebevykdė savo įsipareigojimų, nemokėjo nustatytų mokėjimų. Atsakovas siekė susidariusią situaciją išspręsti taikiai, tačiau sutarimo su ieškovu nerado. Ieškovas 2010-01-29 pareiškė ieškinį dėl kredito sutarčių pakeitimo. Reikalavimų užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant bankui vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Teismai ieškovo reikalavimus atmetė, konstatavus, kad atsakovas nepažeidė pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis, o ieškovas yra verslininkas ir iš banko gautą kreditą panaudojo savo verslui, todėl jis prisiėmė riziką dėl savo mokumo. Atsakovas ieškovui nustatė papildomą terminą įsiskolinimui padengti, tačiau J. G. skolos nesumokėjo, todėl atsakovas sutartį nutraukė ir kreipėsi į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Taigi, atsakovas pažymėjo, kad tarp tų pačių, tuo pačiu pagrindu galutiniu teismo sprendimu jau yra išspręstas klausimas dėl  CK 204 str. taikymo ir konstatuota, kad ieškovas neteisėtai atsisakė vykdyti Kredito sutartį, o atsakovas tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis. Taigi ieškinys grindžiamas jau ištirtomis ir teismo įvertintomis aplinkybėmis. Pažymėjo, kad paskutinį mokėjimą pagal Kredito sutartį ieškovas atliko 2008-12-24, o pretenzijos pateikimo dieną (2011-05-24) jo įsiskolinimas siekė 707 841,72 Lt. Ieškovas, pareikšdamas nepagrįstą ieškinį, akivaizdžiai piktnaudžiauja subjektinėmis teisėmis.

Ieškovas J. G. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad bylose, kuriose sprendžiamas sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas, yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes šiose kategorijos bylose yra sprendžiamas klausimas dėl sutarties tolimesnio egzistavimo. Tik pritaikius laikinąsias apsaugos priemones galima užtikrinti galimybę priėmus palankų ieškovui sprendimą atkurti iš neteisėtai nutrauktos sutarties kylančias teises ir pareigas. Pasak ieškovo, nagrinėjamoje byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Atsiliepime teigiama, kad teismas nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalėjo pateikti įrodymų vertinimo, pasisakyti dėl ieškinio pagrįstumo. Tuo tarpu iš pateiktų ieškinio argumentų akivaizdu, kad atsakovas neteisėtai nutraukė sutartį, nesilaikydamas įstatymų ir sutarties, todėl yra reali grėsmė, kad dėl atsakovo veiksmų teismo sprendimas ateityje gali būti neįvykdomas, nes atsakovas jau ėmėsi veiksmų, kad sutarties dalyką būtų bandoma perleisti tretiesiems asmenims. Pažymėjo, kad anksčiau tarp šalių nebuvo spręstas klausimas dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo teisėtumo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Pagal LR CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo bei ieškovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, 2012-01-17 skundžiama nutartimi pritaikė prašomas laikinąsias apsaugos priemones, t.y. uždraudė atsakovui nukreipti skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Atskirajame skunde išdėstyti apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip minėta pagal CPK 144 str. 1 d. asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, leidusias daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Apelianto teiginiai, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, remdamasis ieškovo galimai nepagrįstu reikalavimu, nėra pakankami konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, netenkintinas. Taip pat nėra pagrindo sutikti, kad ieškinys reiškiamas dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, todėl teismas laiko nepagrįstais apelianto teiginius, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pažeidžiant CPK 144 str. 1 d. nuostatas.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Iš byloje pateiktų duomenų seka, kad tarp šalių buvo sudaryta Kredito sutartis, kurios įvykdymui ieškovas atsakovo naudai yra hipoteka įkeitęs nekilnojamojo turto objektus. Atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir pareikalavo grąžinti kreditą bei sumokėti likusias sumas. Tokį sutarties nutraukimą pareikštu ieškiniu atsakovas ginčija, prašo jį pripažinti neteisėtu. Iš ieškovo ir atsakovo paaiškinimų seka, kad bankas kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Akivaizdu, kad, remiantis Kredito sutarties nutraukimu, atsakovui perleidus įkeistą ieškovo turtą tretiesiems asmenims, o teismui konstatavus, kad Kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas, ieškovui būtų padaryta žala, jam galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, o turto išreikalavimas iš trečiųjų asmenų taptų neįmanomas arba pareikalautų papildomų teisminių ginčų. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, dėl kurių taikymo atsakovas patiria neigiamų padarinių. Tačiau tokių priemonių taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo. Tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo.

Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai skundžiama nutartimi nagrinėjamoje byloje pritaikė ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones. Panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentai nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337, 338 str.,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                 Dainius Rinkevičius