(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno agricentras“ ieškinį atsakovui I. R. dėl skolos priteisimo bei atsakovo I. R. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno agricentras“ dėl neteisėto vienašalio sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Kauno agricentras“ kreipėsi į teismą, prašydama dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovo I. R. 40 656 Eur skolą, 4 065,60 Eur baudą ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei žyminio mokesčio išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 19 d. su atsakovu ūkininku I. R. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovei perduoti 84 tonas ekologinių lubinų (toliau – ir prekės). Ieškovės teigimu, pagal nurodytą pirkimo–pardavimo sutartį ji atsakovui sumokėjo visą sutartą kainą – 40 656 Eur, tačiau atvykus atsiimti lubinų, atsakovas atsisakė juos perduoti. Ieškovė 2018 m. gruodžio 11 d. išsiuntė atsakovui pranešimą apie ketinimą nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį dėl atsakovo padaryto esminio sutarties pažeidimo. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. vasario 15 d. pranešimu ji nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį, pareikalavo iš atsakovo grąžinti sumokėtus  pinigus bei sumokėti sutartyje numatytą 10 proc. dydžio baudą nuo užsakytų lubinų vertės.

3.       Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. gegužės 7 d. preliminariu sprendimu ieškovės UAB „Kauno agricentras“ ieškinį atsakovui I. R. patenkino.

4.       Atsakovas I. R. pateikė prieštaravimus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. preliminaraus sprendimo. Atsakovo teigimu, jį su ieškove siejo abipusiu pasitikėjimu grįsti santykiai, todėl jie buvo žodžiu susitarę, kad didmaišius, į kuriuos transportavimui pakuojamos grūdinės kultūros, ieškovė grąžins atsakovui, o jis, vykdydamas naujus pardavimus ieškovei, perduos transportuoti grūdus, supakuotus į grąžintus didmaišius. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė tokio žodinio susitarimo nesilaikė. Be to, ieškovė pažeidė 2018 m. rugsėjo 19 d. pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį: praleido sutarties 3.2 punkte nustatytą sumokėjimo už prekes terminą, nes 2018 m. rugsėjo 18 d. atsakovo pateiktą sąskaitą apmokėjo tik 2018 m. rugsėjo 25 d., taip pat pažeidė sutarties 2.2 punkte numatytą prekių priėmimo terminą, atvykdama atsiimti lubinų tik 2018 m. spalio 26 d. Atsakovo aiškinimu, lubinai ieškovei nebuvo perduoti, nes ji nebuvo atsakovui atsiuntusi didmaišių lubinų įpakavimui.

5.       Ieškovė su atsakovo prieštaravimais nesutiko, pažymėdama, jog ji bandė ieškoti kompromisinių sprendimų su atsakovu, pavyzdžiui, atsakovui pareikalavus didmaišių, ieškovė siūlė pateikti   24 vnt. didmaišių (tiek, kiek tilptų į prekių transportavimo priemonę), tačiau atsakovas nepagrįstai reikalavo pateikti net 800 vnt. didmaišių.

6.       Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad ieškovė neteisėtai ir nepagrįstai vienašališkai nutraukė 2018 m. rugsėjo 19 d. lubinų pirkimo–pardavimo sutartį; 2) konstatuoti, kad 2018 m. rugsėjo 19 d. sutartis nutraukta dėl ieškovės kaltės; 3) priteisti atsakovui iš ieškovės 13 533,37 Eur nuostolių atlyginimą; 4) priteisti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas; 5) priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

7.       Atsakovas akcentavo, jog ieškovė pirmoji pažeidė šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, nesilaikydama joje nustatyto kainos už prekes sumokėjimo termino. Atsakovo teigimu, ieškovė pagal žodinį šalių susitarimą buvo skolinga su ieškovu veiklą bendrai vykdantiems ūkininkams I. R. bei A. L. 800 vnt. didmaišių, o kadangi pati ieškovė pageidavo lubinus pasiimti didmaišiuose, o ne konteineryje, tai ji ir turėjo tuos didmaišius pateikti. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jis neturi duomenų, kokiu teisiniu pagrindu ieškovę atstovavo S. V., todėl šio asmens nurodymai ir elektroniniai laiškai atsakovui laikytini niekiniais. Atsakovas nurodė, kad priešieškiniu prašomus priteisti nuostolius sudaro išlaidos už išsinuomotą sandėlį lubinų saugojimui bei sandėliavimui.

8.       Ieškovė su atsakovo priešieškiniu nesutiko. Ieškovė nurodė, kad ji nepažeidė šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, nevėlavo atsiimti lubinų, kad pretenzijas dėl pavėluoto mokėjimo už prekes atsakovas ėmė reikšti tik iškėlus bylą teisme. Ieškovės teigimu, atsakovas nepatyrė lubinų saugojimo išlaidų, nes į bylą pateiktoje 2018 m. rugsėjo 4 d. sandėlio nuomos sutartyje nurodyta, kad lubinai saugomi ūkininkui G. R. priklausančiame sandėlyje, tačiau šis sandėlis 2016 m. sausio 2 d. panaudos sutartimi buvo perduotas naudotis A. L., su kuriuo atsakovas bendrai ūkininkauja.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. vasario 4 d. sprendimu paliko nepakeistą teismo 2019 m. gegužės 7 d. preliminarų sprendimą, atmetė atsakovo I. R. priešieškinį bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10.       Teismas nustatė, jog ieškovę ir atsakovą nuo 2016 m. siejo ilgalaikiai komerciniai santykiai, grindžiami sutartimis. 2018 m. rugsėjo 19 d. ieškovė ir atsakovas sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovei perduoti 84 tonas lubinų, o ieškovė įsipareigojo sumokėti 40 656 Eur kainą. Teismas nustatė, kad ieškovei 2018 m. spalio 26 d. atvykus paimti krovinį, atsakovas lubinų jai neperdavė. 2019 m. vasario 15 d. ieškovė nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį ir pareikalavo grąžinti už lubinus sumokėtą sumą bei sumokėti sutartyje numatytą  baudą.

11.       Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad lubinų ieškovei jis neperdavęs dėl to, jog nebuvo pateikti jų pakavimui reikalingi didmaišiai, nes šalių pasirašytoje pirkimo–pardavimo sutartyje tokia lubinų perdavimo sąlyga nebuvo numatyta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pats atsakovas teismui pateikė su kitais pirkėjais sudarytų sutarčių kopijas, kuriose aiškiai nurodyta prekių pardavimo sąlyga, t. y. jog pirkėjai pateikia didmaišius lubinų pakrovimui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovui nepateikus duomenų apie šalių sudarytą kokį nors rašytinį susitarimą, pakeičiantį ar paaiškinantį pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, atsakovo teiginiai dėl šios sutarties sąlygų aiškinimo ir (ar) šalių žodinių susitarimų neturi teisinės reikšmės.

12.       Įvertinęs atsakovo nurodytas kitas lubinų neperdavimo ieškovei aplinkybes (ieškovė neperdavė ūkininkams pateiktos technikos dokumentų, negrąžino 800 vnt. didmaišių), teismas akcentavo, jog šios aplinkybės susijusios su ūkininko A. L. ir ieškovės ginčais, o ta aplinkybė, kad atsakovas asmeniniais ryšiais yra susijęs su kitais asmenimis (ūkininkais A. L. bei I. R.) ir bendrai su jais vykdo ūkinę veiklą, šioje byloje yra teisiškai nereikšminga.

13.       Teismas nurodė, jog sąskaitos už lubinus apmokėjimo termino pažeidimas ar pavėluotas atvykimas atsiimti prekes nelaikytinas pagrindu neperduoti pirkėjui jau apmokėtos prekės, todėl konstatavo, jog prekės neperdavimas buvo esminis 2018 m. rugsėjo 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimas, leidęs ieškovei vienašališkai nutraukti šią sutartį.

14.       Nustatęs, kad ieškovė teisėtai nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį, teismas sutiko su ieškovės pozicija, jog atsakovas neturi teisės reikalauti atlyginti jo patirtų nuostolių (jei tokie buvo patirti). Teismas papildomai pažymėjo, kad atsakovas neįrodė patyręs nuostolių. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad 2016 m. sausio 2 d. panaudos sutartimi pastatas, kuriame, atsakovo teigimu, yra saugomi lubinai, buvo perduotas naudotis A. L., o byloje nėra duomenų apie lubinų perdavimą to pastato savininkui. Nustatęs, kad ieškovės įvykdytas vienašalis sutarties nutraukimas buvo teisėtas, kad atsakovas neįrodė patyręs žalą, teismas atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl nuostolių priteisimo.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Apeliaciniu skundu atsakovas I. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Kauno agricentras“ ieškinį atmesti ir patenkinti atsakovo priešieškinį. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė kitoje civilinėje byloje (joje sprendžiamas ginčas tarp ieškovės ir ūkininkės I. R.) ieškovės atsakymo teismui dėl įpareigojimo pateikti dokumentus kopiją. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                       Nagrinėdamas atsakovo prieštaravimus dėl teismo preliminaraus sprendimo bei priešieškinį, teismas neatskleidė bylos esmės, nesigilino į atsakovo argumentus dėl ieškovės ir jos tariamo atstovo neteisėtų veiksmų.

15.2.                       Atsakovo į teismo posėdį pakviesto liudytojo A. L. paaiškinimai turėjo esminę įrodomąją reikšmę, tačiau teismas nepagrįstai vadovavosi tik ieškovės atstovo pateiktais dokumentais ir paaiškinimais.

15.3.                       Tariamo ieškovės atstovo S. V. parodymai patvirtina, kad jis ginčo pirkimo–pardavimo sutarties nepasirašė, o teismas neargumentavo išvados, jog ginčo sutartį pasirašė ieškovės prokuristas. 

15.4.                       Vien tai, kad atsakovas neginčijo pirkimo–pardavimo sutarties, nereiškia, kad jo argumentai dėl šios sutarties buvimo niekine sutartimi neturi reikšmės.

15.5.                       Teismas nevertino, kad vieno didmaišio kaina gali siekti 6 Eur ir į tokį didmaišį gali tilpti maždaug tona lubinų.

15.6.                       Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nepatyrė lubinų saugojimo bei laikymo išlaidų.

15.7.                       Nors atsakovas ir kiti du ūkininkai I. R. bei A. L. turi atskirus ūkius, tačiau juos sieja glaudūs asmeniniai santykiai ir bendro ūkininkavimo veikla, apie kurią ieškovė žinojo, todėl ji pažeidė civilinio proceso koncentruotumo principą, inicijuodama tris atskirus bylų prieš šiuos ūkininkus procesus.

16.       Ieškovė UAB „Kauno agricentras“ atsiliepimu į apeliacinį skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas motyvuojamas šiais esminiais atsikirtimais:

16.1.                       Atsakovas apeliaciniame skunde išdėstė prieštaringus teiginius, vienu atveju aiškindamas, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartis yra negaliojanti, kitu atveju įrodinėdamas, jog ieškovė neva pažeidė tą sutartį ir savo priešieškinio reikalavimus kildinantis būtent iš šios sutarties. Ieškovė niekada neginčijo tarp šalių sudarytos sutarties, pripažindama, kad sutartį pasirašęs prokuristas turėjo tinkamus ieškovės įgaliojimus.

16.2.                       Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad teismas vadovavosi išimtinai tik ieškovės pateiktais įrodymais.

16.3.                       Šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė ne S. V., o ieškovės direktorius J. H. Z..

16.4.                       Atsakovas be pagrindo teigia, kad ieškovė turėjo pareigą pristatyti tarą lubinams išvežti (didmaišius).

16.5.                       Siekdama kompromiso, ieškovė pasiūlė atsakovui lubinams į transporto priemonę pakrauti reikalingą didmaišių kiekį, tačiau atsakovas iškėlė nepagrįstą sąlygą pateikti būtent 800 vnt. didmaišių.

16.6.                       Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovei teisėtai nutraukus sutartį, atsakovas neturi pagrindo reikalauti nuostolių atlyginimo.

16.7.                       Sprendžiant pagal paduoto apeliacinio skundo dalyką, atsakovas sumokėjo per mažą žyminį mokestį.

17.       2020 m. lapkričio 11 d. apeliacinės instancijos teisme gautas ieškovės UAB „Kauno agricentras“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kartu su prašymu pateikti patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys duomenys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo 

19.       Atsakovas (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu pateikė ieškovės rašto, kuriuo kitoje civilinėje byloje (joje nagrinėjamas ginčas tarp ieškovės ir ūkininkės I. R.) atsakyta dėl teismo įpareigojimo pateikti lubinų mėginių dokumentus, kopiją.

20.       Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

21.       Atsakovas (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu pateikto ieškovės rašto, adresuoto teismui kitoje civilinėje byloje, neprašo pridėti prie bylos. Apeliaciniame skunde nėra naujo įrodymo teikimo būtinybės apeliacinės instancijos teismui pagrindimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, todėl atsisakoma priimti prie atsakovo (apelianto) apeliacinio skundo pridėtą naują įrodymą.

Dėl įrodymų vertinimo

22.       Apeliaciniame skunde atsakovas I. R. pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus – vadovavosi tik ieškovės pateiktais įrodymais ir nepagrįstai atmetė arba iš viso nevertino atsakovo pateiktų įrodymų.

23.       CPK 185 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Kasacinio teismo suformuota praktika dėl įrodymų vertinimo yra išsami ir nuosekli – faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodyta praktiką).

24.       Atsakovo (apelianto) teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino jo argumentų dėl ginčo pirkimo–pardavimo sutartį ieškovės vardu sudariusio asmens įgaliojimų, o vien tai, kad atsakovas neginčijo šios sutarties, nereiškia, kad jo argumentai dėl sutarties vertinimo kaip niekinio sandorio neturi reikšmės.

25.       Civilinis procesas grindžiamas dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis). Aiškinant pažeistos teisės gynimą teismine tvarka, kasacinio teismo yra nurodyta, kad teisės kreiptis į teismą prigimtis, tikslai bei civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas lemia, jog tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas bei vėliau sprendžia dėl procesinių teisių įgyvendinimo, todėl tiek teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas, tiek ir procesinių teisių įgyvendinimas priklauso ginčo šalims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-313/2020 14 punktą).

26.       Teismas civiliniame procese savo iniciatyva, nesant pareikštų šalių reikalavimų, gali veikti tik išimtiniais atvejais. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Tai reiškia, kad tokiu atveju teismo nesaisto šalių nuomonė ir pareikšti reikalavimai – šalis procese gali būti nepareiškusi savarankiško reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, tačiau teismas dėl akivaizdaus sandorio negaliojimo fakto taiko niekinio sandorio teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020). Taigi teismas savo iniciatyva gali vertinti ir konstatuoti tik akivaizdžiai niekinio sandorio faktą.

27.       Šioje byloje atsakovas (apeliantas) išdėstė nuomonę, kad 2018 m. rugsėjo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė, nes buvo pasirašyta netinkamo ieškovės atstovo (neturėjusio įgaliojimų atstovauti ieškovei asmens). Netinkamai sudaryti sandoriai gali būti niekiniai arba nuginčijami (CK 1.78 straipsnis). Vadovaujantis CK 1.92 straipsniu įgaliojimus viršijusio atstovo sudarytas sandoris yra priskiriamas prie nuginčijamų sandorių. Vadinasi, atsakovui nepareiškus reikalavimų dėl pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo, teismas savo iniciatyva negali vertinti sandorio galiojimo, ypač atsižvelgiant į ieškovės išreikštą byloje poziciją, kad sandoris buvo sudarytas atitinkamus įgaliojimus turėjusio jos atstovo.

28.       Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jam pateiktus

Dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimo

29.       CK 6.156 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad sutarties sąlygas jos šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, bendradarbiaudamos ir kooperuodamosi bei kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Vadovaujantis CK      6.205 straipsniu sutarties nevykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės nevykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka (CK 6.206 straipsnis).

30.       Apeliaciniame skunde atsakovas (apeliantas) išdėstė poziciją, kad pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį numatytų parduoti lubinų jis ieškovei neperdavė dėl ieškovės neveikimo, nes ji nepateikė atsakovui didmaišių lubinams supakuoti, be to pati ir nepasiėmė lubinų.

31.       Išanalizavus 2018 m. rugsėjo 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, matyti, kad jose nenustatyta pareiga ieškovei pateikti didmaišius (ar kokią kitokią tarą) lubinų supakavimui. Atsakovas pateikė į bylą su kitais pirkėjais sudarytų sutarčių kopijas, kuriose yra įrašytos sąlygos, nustatančios pirkėjams pareigą pateikti didmaišius perkamų prekių supakavimui (el. b. t. I, l. 177-178, 180-181). Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad 2018 m. spalio 26 d. nepavykus pasiimti  lubinų (atsakovas atsisakė juos pakrauti į ieškovės atsiųstą transporto priemonę), ieškovė vėliau siūlė atsakovui pateikti 24 vnt. didmaišių perkamiems lubinams supakuoti ir atsiųsti transporto priemonę lubinų pakrovimui (el. b. t. I, l. 34 ir 36), tačiau atsakovas atsakė, kad produkcija yra paruošta, bet ji nebus pakrauta išvežimui, kol ieškovė nepristatys 800 vnt. didmaišių už anksčiau išvežtą produkciją (el. b. t. I, l. 38).

32.       CK 6.317 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Daiktų perdavimo išlaidos tenka pardavėjui, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.317 straipsnio 5 dalis). Jeigu ko kita nenumato sutartis ar nelemia prievolės prigimtis, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus taroje ir supakuotus, išskyrus atvejus, kai daiktų dėl jų pobūdžio nereikia perduoti taroje ar supakuotų (CK         6.342 straipsnio 1 dalis). Analizuojamu atveju nustatyta, kad šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis nenumatė ieškovei pareigos pateikti lubinų supakavimui reikalingus didmaišius. Vadinasi, nei pagal sudarytos sutarties sąlygas, nei pagal įstatyminį pirkimo ir pardavimo santykių reguliavimą atsakovas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti, kad pirkėjas pateiktų tarą perkamai prekei supakuoti ir nevykdyti savo pareigos perduoti pagal pirkimo-pardavimo sutartį numatytą parduotą prekę (lubinus).

33.       Pagal CK 6.62 straipsnio 2 dalį, jeigu viena šalis prievolės pagal dvišalę sutartį nebegali įvykdyti dėl tokios aplinkybės, už kurią ji atsako, o kitko nenumato įstatymai ar sutartis, antra šalis turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti visa, ką ji įvykdė, taip pat atlyginti dėl sutarties neįvykdymo patirtus nuostolius. Byloje nustatyta, kad už neperduotus lubinus ieškovė buvo iš anksto atsakovui sumokėjusi visą sutartyje numatytą kainą – 40 656 Eur. Šios aplinkybės atsakovas (apeliantas) bylos nagrinėjimo metu neneigė. Nustačius, kad atsakovas (apeliantas) be teisinio pagrindo neperdavė sutartos prekės ieškovei, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė ieškovės naudai už negautas prekes jos sumokėtą sumą – 40 656 Eur.

34.       CK 6.258 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius. 2018 m. rugsėjo 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.7. punkte buvo numatyta, kad pardavėjui atsisakius perduoti prekes ar jų dalį, jis įsipareigoja sumokėti pirkėjui baudą, lygią 10 proc. užsakytų, tačiau neperduotų prekių vertės. Kadangi atsakovas neperdavė ieškovei ginčo pirkimo-pardavimo sutartimi sulygtos 40 656 Eur vertės lubinų, ieškovė įgijo reikalavimo teisę į 4 065,6 Eur dydžio baudą.

Dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimo

35.       Kaip jau buvo nurodyta, atsakovas šioje byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės už lubinų saugojimą ir sandėliavimą atsakovo patirtą žalą (nuostolius).

36.       Bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai). Šiuo atveju šalių kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas nurodytas sąlygas, o nesant bent vienos iš sąlygų, civilinės atsakomybės taikymas yra negalimas.

37.       Apeliaciniame skunde atsakovas (apeliantas) nurodė, kad neteisėtas ieškovės neveikimas pasireiškė didmaišių atsakovui nepateikimu bei vėlavimu iš anksto sumokėti už prekes. Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau konstatavo, kad pagal ginčo sutarties sąlygas ieškovė neturėjo pareigos pateikti atsakovui didmaišius. Taigi, didmaišių nepateikimas negali būti vertinamas kaip ieškovės neteisėtas neveikimas, todėl jis nesukelia civilinės atsakomybės.

38.        Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo 2018 m. rugsėjo 18 d. išrašytą išankstinę sąskaitą už prekes ieškovė apmokėjo 2018 m. rugsėjo 25 d. Ginčo pirkimo–pardavimo sutarties 3.2 punkte buvo numatyta, kad ieškovė visą sutartą kainą sumoka per vieną darbo dieną po sutarties pasirašymo ir sąskaitos-faktūros gavimo. Darant prielaidą, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta ir ieškovei sąskaita-faktūra įteikta tą pačią dieną – 2018 m. rugsėjo 19 d., ieškovė turėjo sumokėti atsakovui visą kainą po tos dienos buvusią kitą darbo dieną (2018 m. rugsėjo 20 d., ketvirtadienį). Sumokėdama visą sutarties kainą 2018 m. rugsėjo 25 d. (antradienį) ieškovė trimis darbo dienomis uždelsė sutartyje nustatytą atsiskaitymo terminą. Vadovaujantis CK 6.247 straipsniu, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad išankstinis visos kainos už prekę sumokėjimas trimis darbo dienomis vėliau už sutartyje numatytą mokėjimo terminą būtų priežastiniame ryšyje su atsakovo nurodytais jo tariamai patirtais nuostoliais.

39.       Nenustačius bent vienos iš civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų, nėra pagrindo tenkinti atsakovo priešinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija formuluoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovo priešieškinis atmestas pagrįstai.

Dėl šalių bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

40.       Apeliaciniu skundu atsakovas (apeliantas) taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiu. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai priteisė visas ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovė, nesilaikydama šalių kooperavimosi principo, pagal analogiškus reikalavimus inicijavo tris skirtingas teismines ginčo bylas (atskirai atsakovui, jo seseriai I. R. ir kartu su ja gyvenančiam A. L.) vietoj galėjusios būti iškeltos vienos bylos.

41.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

42.       Apskųstu sprendimu pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė ieškovės naudai 3 901,93 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už advokato teisinę pagalbą, konstatavęs, kad šios išlaidos neviršija dydžių, nustatytų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą, atsižvelgia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes.

43.       Iš apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių matyti, kad kitos atsakovo (apelianto) paminėtos ieškovės inicijuotos civilinės bylos buvo iškeltos kitų asmenų atžvilgiu, o ieškinių jose faktinis ir teisinis pagrindai nėra analogiški šioje byloje esantiems ginčo nagrinėjimo pagrindams. Tokiame kontekste taip pat pastebėtina, kad atsakovas (apeliantas) bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neteikė prašymo sujungti bylas (prijungti kitas konkrečias ieškovės iniciatyva iškeltas civilines bylas). Įvertinus atsakovo (apelianto) nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra jokio teisinio pagrindo mažinti pirmosios instancijos teisme ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų bei bylos baigties

44.       Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje       Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

45.       Remdamasi šioje nutartyje padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Dėl šalių bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

46.       CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

47.       Ieškovė pateikė duomenis apie patirtas 1 389,08 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo (apelianto) I. R. ieškovės naudai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo I. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno agricentras“ (juridinio asmens kodas 303245958) 1 389,08 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų 8 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai        Danutė Gasiūnienė

Gintaras Pečiulis

Vigintas Višinskis