Administracinė byla Nr. I-3610-643/2014
Proceso Nr. 3-61-3-06425-2013-6
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74.
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Liudmilos Zaborovskos,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Š. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), vėliau su patikslintu skundu (b. l. 28–32), prašydamas: 1) atnaujinti praleistą trejų metų terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies; 2) panaikinti 2013-10-10 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM arba atsakovė) sprendimo Nr. 1D-8993(11) dalį, kuria atsisakyta padengti apskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką; 3) įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti jam neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį.
Pareiškėjas nurodo, kad jam 1999-08-31 buvo paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija (toliau – ir pensija) už tarnybą, kurios dydis iki 2010-01-01 buvo 1992,54 Lt. Nuo 2010-01-01 pensija jam buvo sumažinta vadovaujantis 2009-12-09 Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsniu. Kadangi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. jis dirbo, turėjo draudžiamų pajamų, todėl, pareiškėjo pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Taip pat nurodė, kad jo pensija buvo sumažinta pritaikius ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas. Pareiškėjas pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012-02-06 nutarimu. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Laikinąjį įstatymą, o VRM taikius šio įstatymo nuostatas, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t.y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Taip pat nurodė, kad dėl sumažintos savo pensijos, jis kreipėsi į VRM, tačiau su gautu atsakymu, t.y. 2013-10-10 VRM sprendimu nesutinka, todėl skundžia jį teismui.
Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepimuose (b. l. 23–25, 38–40) nurodo, kad su pareiškėjo skundu bei patikslintu skundu nesutinka ir prašo bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 punkto pagrindu arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu VRM pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti jam pensijos nepriemoką. Paaiškina, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ribojant pensiją nuo 1,5 VDU iki 1,3 VDU. Atkreipė dėmesį, kad pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 str. remiantis Laikinojo įstatymo 15 str. buvo pratęstas iki 2013-12-31. Pažymėjo, jog pareiškėjo valstybinės pensijos nepriemokos suma dėl Laikinojo įstatymo 5 str. ir pensijos ribojimo nuo 1,5 VDU iki 1,3 VDU yra 30538,54 Lt. Atsakovės nuomone, pareiškėjas neįrodė, jog ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus ministerija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų.
Be to, atsakovė remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2014, pagal kurią Valstybinių socialinio draudimo įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. VRM teigimu, pareiškėjas šį terminą yra praleidęs, kadangi apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario mėn., išmokėjus pirmą sumažintą pensiją, o į teismą su skundu kreipėsi tik 2013-11-02. Atsižvelgiant į tai, prašo administracinę bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 d. pagrindu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Pareiškėjas, atsakovių, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 46,47,49). Byloje yra VRM prašymas nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant (b. l. 40). Administracinė byla išnagrinėta bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Skundas tenkintinas iš dalies
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:
1999 m. rugsėjo 22 d. VRM sekretoriaus sprendimu Nr. 15547 pareiškėjui V. Š. už tarnybą nuo 1999 m. rugpjūčio 31 d. iki neterminuotai buvo paskirta 1819,28 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija (b. l. 16). Nuo 2004 m. gegužės 1 d. pareiškėjui mokamos pensijos dydis buvo 1992,54 Lt (b. l. 17).
2013 m. rugsėjo 26 d. VRM buvo gautas pareiškėjo prašymas apskaičiuoti ir išmokėti jam neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 18).
2013 m. spalio 10 d. VRM, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą iš esmės, priėmė sprendimą Nr. 1D-8993(11), kuriuo nurodė pareiškėjui, kokiu teisiniu pagrindu jo pensija buvo sumažinta ir konstatavo, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 19–20).
Iš 2013 m. spalio 4 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos Nr. 11PP(P)-5825 matyti, kad pareiškėjui buvo paskirta 1992,54 Lt dydžio pensija, kuri nuo 2010-01-01 buvo ribojama: 1,3 VDU dydžiu pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, o nuo 2012-09-01 – 1,5 VDU dydžiu, taip pat buvo mažinama pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas. Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjui pensija buvo ribojama imtinai iki 2012-08-31. Nuo 2012-09-01 iki 2013-08-31 pareiškėjo pensija buvo ribojama pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (b. l. 21–22).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo ir teisėtumo pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje taip pat keliamas ginčas ir dėl minėto 2013 m. spalio 10 d. VRM sprendimo Nr. 1D-8993(11) teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.
Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pensiją moka VRM.
Valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ, 2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Nuo 2012-09-01 įsigaliojo šio straipsnio dalies pakeitimas (2012 m. birželio 30 d. redakcija), numatantis, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.
2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojant inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijose) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Todėl buvo konstatuota, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.
Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.
Dėl termino kreiptis į teismą su skundu atnaujinimo
Teisėje egzistuoja teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Vienas iš jų - procesinių terminų laikymasis. Procesiniai terminai žymi ribą tiek individams, tiek valstybės institucijoms, nuo kada teisminė kontrolė tampa nebegalima. Reikia pažymėti, kad teisės nuostatų, reguliuojančių procesinius terminus, taikymas teisės į veiksmingą teisminę apsaugą nepažeidžia. Priešingai, procesinių terminų laikymasis užtikrina lygiateisiškumo bei teisinio saugumo reikalavimus, vykdant teisingumą.
Dėl atsakovės VRM argumento, jog administracinę bylą reikia nutraukti ABTĮ 101 str. 7 d. pagrindu, nes pareiškėjas praleido 3 metų terminą kreiptis į teismą, pažymėtina, kad minėtas terminas pareiškėjui buvo atnaujintas 2014 m. vasario 7 d. teismo nutartimi (b. l. 34–35).
Dėl VRM sprendimo panaikinimo
Pareiškėjas vienu iš skundo reikalavimu prašo panaikinti 2013 m. spalio 10 d. VRM sprendimą Nr. 1D-8993(11). Teismas pažymi, kad šį sprendimą atsakovė priėmė išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą iš esmės, t.y. ginčijamame sprendime yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovės valia atsisakyti pareiškėjui sumokėti susidariusios pensijos nepriemoką. Būtent šis atsisakymas ir yra administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.
Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar priimtas sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
Minėta, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą 2013 m. spalio 10 d. VRM sprendimo Nr. 1D-8993(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti 1,5 VDU ribojimo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų. Minėta, kad pareiškėjo pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl ginčijama sprendimo dalis, kuria pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, yra teisėta, ir ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Dėl reikalavimų priteisti valstybinės pensijos nepriemoką
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).
Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. spalio 4 d. pažyma Nr. 11PP(P)-5825 (b. l. 21–22) patvirtina, kad pareiškėjui V. Š. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurių konstitucingumas buvo patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu. Kadangi pareiškėjas buvo dirbantis asmuo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jo pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjo pensija buvo mažinama pritaikius ir 1,3 VDU pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kurios nuostatos Konstitucinio Teismo taip pat buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismo vertinimu, pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjui V. Š. laikotarpiu imtinai nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir 1,3 VDU ribojimą pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Teismo paskaičiavimu valstybinės pensijos nepriemokos dydis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo ir pensijos ribojimo nuo 1,5 VDU iki 1,3 VDU pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį sudaro 30538,54 Lt (11 pažymos stulpelis). Su nurodyta pensijos nepriemokos suma sutinka ir atsakovas. Pareiškėjo pensijos sumažinimas, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytinas atliktu teisėtai ir pagrįstai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pensijos dalis po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos (žr. 2012-07-23 nutartį adm. byla Nr. A552-2747/2012). Toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.
Atsižvelgiant į tai, remiantis 2013 m. spalio 4 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma Nr. 11PP(P)-5825 ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui V. Š. už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 imtinai neteisėtai pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir 1,3 VDU ribojimą pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, priteistina 30538,54 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas gali pareikalauti papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, todėl įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, sprendžia, kad teismo priimtas įpareigojimas – pareiškėjo naudai priteisti 30538,54 Lt pensijos nepriemoką iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, gali būti įgyvendintas per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 1 ir 2 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo V. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. Š. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 30538,54 Lt (trisdešimt tūkstančių penkis šimtus trisdešimt aštuonis litus penkiasdešimt keturis centus) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 neteisėtai pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir 1,3 VDU ribojimą pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, susidariusią 30538,54 Lt pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjui per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8993(11) dalį, kurioje atsisakyta V. Š. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų ir 1,5 VDU ribojimą pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Rūta Miliuvienė
Margarita Stambrauskaitė
Liudmila Zaborovska