Civilinė byla Nr. 2A-941-178/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02898-2012-7

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 126.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-2191-567/2015, kuriuo individualios įmonės „Intocha“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas, ar IĮ „Intocha“ bankrotas pripažintinas tyčiniu.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartimi iškelta IĮ „Intocha“ bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas N. S. (t. 1, b. l. 54-56), to paties teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi patvirtinti 16 804 Eur (58 020,55 Lt) IĮ „Intocha“ kreditorių finansiniai reikalavimai (t. 1, b. l. 94), o 2013 m. rugsėjo 19 d. IĮ „Intocha“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. 1, b. l. 137-138).

Pareiškėjas - atsakovo BIĮ „Intocha“ bankroto administratorius 2013 m. lapkričio 18 d. teismui pateikė prašymą pripažinti IĮ „Intocha“ bankrotą tyčiniu (t. 1, b. l. 141-145).

Nurodė, kad IĮ „Intocha“ veiklą vykdė iki 2010 metų, įmonė užsiėmė informacinių leidinių gamyba bei leidyba ir plėtojo internetinių svetainių projektus; IĮ „Intocha“ vardu 2008 metais buvo įregistruoti du subdomenai www.indigovara.lt, www.indigovara.com, taip pat atsakovas savo vardu buvo užregistravęs prekės ženklą „Indigo“ bei pateikęs paraišką registruoti prekės ženklą „Indigovara“. Pareiškėjas pažymėjo, kad paminėti subdomenai jau po bankroto bylos iškėlimo, t. y. po 2013 m. liepos 31 d. atiteko kitiems asmenims. Be to, pareiškėjo teigimu, jam apsilankius paminėtų subdomenų adresais, jis buvo nukreiptas į internetinę drabužių parduotuvę, kurios pavadinimas MB „Indigovara“ (toks pats, kaip ir atsakovo vykdyti internetiniai projektai) ir kuri priklauso MB „Indigovara“, o Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis šios bendrijos nariais yra V. B., B. Z. (nurodyta, kaip kontaktinis IĮ „Intocha“ asmuo) ir A. M. (atsakovės A. M. motina). Pareiškėjo nuomone, paminėti duomenys patvirtina, jog IĮ „Intocha“ nemokumą nulėmė sąmoningas ir akivaizdžiai netinkamas bei neteisėtas įmonės valdymas, nutraukiant realią įmonės veiklą ir šią veiklą bei turimus prekės ženklus ir tinklalapius perkeliant galimai su individualios įmonės savininke – atsakove A. M. susijusių asmenų valdomai mažajai bendrijai, kuri, be kita ko, naudoja analogišką logotipą, koks buvo atsakovo pateiktas įregistruoti Valstybiniam patentų biurui.

Pareiškėjas pažymėjo, jog teisėjas 2013 m. rugsėjo 2 d. rezoliucija patenkino pareiškėjo prašymą ir 3 mėnesiams pratęsė Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytą 6 mėnesių terminą kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl prašymas dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu paduotas nepraleidus ieškinio senaties termino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu pripažino IĮ „Intocha“ bankrotą tyčiniu (t. 2, b. l. 198-204).

Teismas nustatė, kad 2009 m. antrame pusmetyje atsirado pagrindas inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsakovui IĮ „Intocha“ ir atsakovo vadovė bei savininkė A. M. minėtos aplinkybės neginčijo, nurodydama, jog įmonė 2010 metais veiklos nebevykdė, t. y. žinojo, kad įmonės finansinė būklė yra bloga. Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad IĮ „Intocha“ su UAB „AGAIN IT“ 2009 m. vasario 26 d. sudarė Informacinės sistemos kūrimo paslaugų sutartį Nr. AG-BLS/090226, pagal kurią UAB „AGAIN IT“ atliko IĮ „Intocha“ naudai interneto tinklapio www.blussa.com kūrimo darbus bei pasirašė Sistemos perdavimo – priėmimo aktą Nr. AG-BLS/090619 dėl apmokėjimo bendrai 35 700 Lt sumai, patvirtina, kad atsakovė A. M., žinodama tikrąją įmonės turtinę padėtį, didino įmonės skolinius įsipareigojimus, žinodama ir suprasdama, kad neturės galimybės patenkinti kreditoriaus reikalavimus įmonei neturint pakankamai turto, o šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateikti duomenys apie tai, kad jau 2007 -2009 metais už IĮ „Intocha“ atsiskaitymus vykdė A. M., kuri yra atsakovės A. M. motina. Teismas konstatavo, jog aplinkybės, kad, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo nutarčiai iškelti atsakovo bankroto bylą, domenas indigovara.com iš IĮ „Intocha“ nuosavybės dėl A. M. veiksmų 2013 m. vasario 13 d. neatlygintinai buvo perleistas dabartinei valdytojai B. Z., kad prekės ženklas INDIGOVARA, kurio savininkės A. M. turtas nėra atskirtas nuo IĮ „Intocha“ turto, naudojamas MB „Indigovara“ veikloje, patvirtina, jog tokiuose atsakovės A. M. neteisėtuose veiksmuose yra tyčinio bankroto požymių, nes neatlygintinas domeno perleidimas ir prekės ženklo naudojimas buvo atlikti pažeidžiant ĮBĮ 11 straipsnio nuostatas, nustatančias, kad nuo bankroto bylos iškėlimo teisė valdyti ir naudotis bankrutuojančios įmonės turtu ir lėšomis bei jais disponuoti suteikiama tik administratoriui. Teismas pripažino, kad MB „Indigovara“ ir IĮ „Intocha“ pagrindinės veiklos – mažmeninė prekyba – yra identiškos, kad MB „Indigovara“ faktiškai tęsia IĮ „Intocha“ veiklą – vykdo mažmeninę prekybą, naudodamasi prekės ženklu INDIGOVARA ir subdomenais www.indigovara.lt, www.indigovara.com, kurie buvo registruoti IĮ „Intocha“ vardu. Be to, teismas sprendė, kad atsakovė A. M. po bankroto bylos iškėlimo, siekdama išvengti atsiskaitymų su IĮ „Intocha“ kreditoriais, 2013 m. gegužės 17 d. pateikdama prašymą laikinai įtraukti į juridinių asmenų registrą pavadinimą MB „Indigovara“ bei 2013 m. birželio 5 d. išreikšdama valią raštišku sutikimu dėl teisių perleidimo, pagal kurį neatlygintinai perleido V. B. teises dėl MB „Indigovara“ pavadinimo ir jam laikinai suteiktos apsaugos, teisės įsteigti ir įregistruoti bendrovę tokiu pavadinimu bei nuolat jį naudoti, įmonės veiklą perkėlė į MB „Indigovara“, o riziką, susijusią su materialiuoju turtu, perdavė IĮ „Intocha“.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovės A. M. veiksmuose yra tyčinio bankroto požymių, nes neteisėtai atsakovės veiksmais buvo suvaržyta įmonės kreditorių galimybė nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, žinant, kad kreditoriai faktiškai neturės galimybės patenkinti reikalavimus, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Teismo vertinimu, aplinkybės, susijusios su paminėtais atsakovės A. M. veiksmais, patvirtino tyčinį IĮ „Intocha“ įmonės bankrotą ir iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t. y. nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovės A. M. neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) bei teisinių padarinių, o tai sudaro teisinį pagrindą konstatuoti IĮ „Intocha“ įmonės bankrotą esant tyčiniu. Teismas padarė išvadą, jog atsakovės A. M. tyčiniai veiksmai (neveikimas) steigiant ir valdant IĮ „Intocha“, įkuriant MB „Indigovara“, yra tarpusavyje susiję, kai sužlugdoma anksčiau įsteigtos IĮ „Intocha“ veikla, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo, turtas bei verslas perkeliamas į naujai įkurtą įmonę, pirmajai įmonei paliekant vien skolų naštą. Teismas nevertino kitų argumentų ir rašytinių įrodymų, kaip teisiškai nereikšmingų, sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą.

Pirmosios instancijos teismas netaikė ieškinio senaties, nurodydamas, kad buvo pratęsęs ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą 6 mėnesių terminą trijų mėnesių laikotarpiui bankrutuojančios įmonės sudarytiems sandoriams patikrinti ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams, ar dėl tyčinio bankroto, o tai reiškia, kad ieškinys dėl tyčinio bankroto, išsiųstas 2013 m. lapkričio 18 d., buvo pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino, kuris skaičiuojamas nuo 2013 m. vasario 18 d. A. M. ir bankroto administratorius N. S. sudaryto IĮ „Intocha“ dokumentų/turto perdavimo – priėmimo akto, pridedant 6 mėnesius pagal įstatymą ir 3 mėnesius pagal teismo pratęstą terminą (ĮBĮ, CK 1.5 str., 125 str. 2 d., 1.126 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovė A. M. (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti senatį ir atmesti pareiškėjo IĮ „Intocha“ bankroto administratoriaus prašymą dėl IĮ „Intocha“ bankroto pripažinimo tyčiniu, skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą procesu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 1-8). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei kitas civilinio proceso normas, visapusiškai ir išsamiai neištyrė bei tinkamai neįvertino bylos įrodymų, jų visumos, klaidingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, kadangi vadovavosi tik šališka pareiškėjo nuomone ir prielaidomis, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą (CPK 2 str., 14 str., 17 str., 21 str., 183 str., 185 str.).
2. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog būtent dėl įmonės vadovės (t. y. atsakovės) veiksmų iš esmės pablogėjo IĮ „Intocha“ finansinė padėtis, dėl ko kreditoriai būtų praradę galimybę patenkinti savo finansinius reikalavimus. Apeliantės veiksmai jos vadovavimo įmonei laikotarpiu nesudaro pagrindo teigti apie tyčinį atsakovo privedimą prie bankroto:
1. vien žinojimas, kad įmonės finansinė padėtis yra sunki, nesudaro pagrindo spręsti, jog vadovės (atsakovės) veiksmai perleidžiant domeną ir prekės ženklo naudojimo teisę, lėmė įmonės nemokumą, kuris priklauso nuo rinkos dėsnių, šalies ekonominės padėties, pirkėjų aktyvumo ir kitų ekonominių faktorių, nepriklausančių nuo įmonės vadovo;
2. teismas nenurodė, koks turtas buvo prarastas dėl atsakovės veiksmų ir kokia jo vertė;
3. aplinkybė, kad atsakovė, atstovaudama IĮ „Intocha“, su UAB „AGAIN IT“ sudarė tinklapio www.blussa.com sukūrimo darbų sutartį, patvirtina, jog atsakovė, būdama įmonės vadove, ėmėsi veiksmų dėl pelno gavimo, kurie nepasiteisino, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įmonė buvo sąmoningai privesta prie bankroto;
4. teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad A. M. atsakovės prašymu sumokėjo 32 906,03 Eur sumą įmonės IĮ „Intocha“ skoloms padengti, t. y. stengėsi atgaivinti verslą, atsiskaitydama su kreditoriais;
5. MB „Indigovara“ buvo įregistruota 2013 m. birželio 7 d., t. y. po atsakovo bankroto bylos iškėlimo, be to, internetinėje parduotuvėje „Indigovara“ vykdoma prekyba drabužiais, o atsakovas IĮ „Intocha“ iki bankroto bylos iškėlimo daugiausia užsiėmė leidyba, todėl šių įmonių verslo sritys skirtingos.
3. Apygardos teismas rėmėsi nebeaktualia 2004 metų teismų praktika ir be pagrindo neištyrė bei nenustatė, kokius konkrečiai nenaudingus sandorius valdymo organas sudarė ir kokia buvo šių sandorių įtaka įmonės nemokumui, taip pat kokius vadovas atliko konkrečius tyčinius veiksmus (neveikimą), kurie pablogino įmonės turtinę padėtį ir privedė prie tyčinio bankroto, t. y. nebuvo nustatyti ĮBĮ 20 straipsnyje numatyti tyčinio bankroto požymiai, žalos padarymo faktas ir žalos dydis. Be to, išieškojimas į domeną ar prekės ženklą, kurie neturi realios vertės, nėra galimas, tai tik priemonės, naudojamos versle, kurių pagrindu sudaroma galimybė generuoti pelną, tačiau pelno gavimas nuo šių objektų nepriklauso ir atsakovo finansinė padėtis jų neperleidus nebūtų pasikeitusi.
4. Teismas nepasisakė ir nenurodė motyvų dėl atsakovės argumentų, susijusių su ekonomine krize, taip pažeisdamas CPK nuostatas (CPK 3 str., 263 str., 265 str., 270 str.). Atsakovas tapo nemokiu ne dėl apeliantės neteisėtų veiksmų (neveikimo), bet dėl pasaulyje ir Lietuvoje įsivyravusios ekonominės krizės.
5. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Teismas be pagrindo patenkino nepagrįstą ir nemotyvuotą pareiškėjo prašymą dėl 6 mėnesių termino pratęsimo ieškiniui dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu paduoti, tokiu būdu pažeisdamas proceso šalių lygiateisiškumo principą ir toleruodamas pareiškėjo, t. y. savo srities profesionalo, nerūpestingumą bei nesavalaikį pareigų vykdymą. Dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti 2013 m. vasario 18 d., o prašymas dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu buvo paduotas tik 2013 m. lapkričio 18 d., t. y. ženkliai praleidus ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas atsakovo BIĮ „Intocha“ bankroto administratorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo sprendimą (t. 3, b. l. 13-15). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą. Be to, teismas įvertino jam pateiktus abiejų šalių įrodymus bei argumentus ir priėmė skundžiamą teismo sprendimą remdamasis savo vidiniu įsitikinimu (CPK 176 str., 185 str.).
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta, kad, nagrinėdami klausimus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismai neprivalo nustatyti konkrečių sandorių ar veiksmų, kurie leistų teigti, jog įmonės bankrotas buvo tyčinis. Tyčinio bankroto požymiai pagal teismų praktiką – aplinkybės, jog buvo sudaromi nuostolingi įmonei sandoriai iš anksto žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti, taip pat, gresiant bankrotui, tretiesiems asmenims buvo perleistas turtas, galėjęs būti pateiktas įsiskolinimams apmokėti; be to, įmonės tyčiniu bankrotu laikomas ne tik tikslingas įmonės privedimas prie bankroto, bet ir įmonės valdymo organų veiksmai, įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Atsakovo BIĮ „Intocha“ finansinei padėčiai esant blogai, buvo atlikti veiksmai (sudaryta sutartis dėl sistemos sukūrimo, pasirašytas sistemos perdavimo aktas), kurie tik dar labiau pablogino įmonės finansinę padėtį, o tuo pačiu sumažino įmonės galimybę padengti įsiskolinimus kreditoriams. Priešingai nei teigia apeliantė, esant susiklosčiusiai sunkiai atsakovo finansinei situacijai, aukščiau nurodytų akivaizdžiai nenaudingų įmonei veiksmų atlikimas negali būti laikomas protingu ir rūpestingu įmonės valdymu.
3. Apeliantė savo veiksmais pažeidė pareigą juridinio asmens ir kitų jo organų atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai, dėl ko atsakovui buvo padaryta žala (CK 2.87 str. 1 d.). Apeliantė nevykdė savo pareigos ir, susiklosčius sunkiai finansinei bendrovės situacijai, kaip atsakingas ir sprendimo teisę turintis asmuo, nesikreipė į teismą įstatymo nustatyta tvarka dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Nustačius, kad apeliantė atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jos kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl pareiškėjas neprivalo įrodinėti, kad apeliantė kalta, paneigti kaltės prezumpciją, siekdama išvengti civilinės atsakomybės, turi apeliantė.
4. Teismas bankroto administratoriaus prašymu pratęsė terminą ieškiniui dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pareikšti, todėl pareiškėjas nepraleido įstatyme nustatyto termino kreiptis į teismą dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu (ĮBĮ 11 str. 5 d. 8 p., 77 str. 1 d.).

           IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantė nenurodo absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija tokių pagrindų ex officio nenustatė. Todėl apeliacinis skundas nagrinėjamas jo teisinio ir faktinio pagrindo ribose.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis nustato, kad tyčiniu bankrotu laikomas įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Esant šioje normoje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 1 d.). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti  požymiai, kurių bent vieno nustatymas, jei yra pagrindas pripažinti, kad jis turėjo įtakos (priežastinis ryšys) įmonės bankroto būsenai kilti, suponuoja galimybę pripažinti bankrotą tyčiniu. To paties straipsnio 3 dalis nustato atvejus, kai šioje dalyje nurodytų veiksmų atlikimas reiškia tyčinio bankroto prezumpciją. 

Pirmosios instancijos teismas pripažino įmonės bankrotą tyčiniu. Teismas neįvardijo, kokiame konkrečiame ĮBĮ 20 straipsnio punkte/uose nurodytais tyčinio bankroto požymiais, remiasi, tačiau pagrindiniai teismo argumentai, kuriais remiantis padaryta minėta išvada, yra tokie: įmonės veikla (mažmeninė prekyba)  buvo perkelta į kitą įmonę  MB „Indigovara“  ir ši ją tęsia naudodamasi prekės ženklu INDIGOVARA ir subdomenais www.indigovara.lt, www.indigovara.com, kurie buvo registruoti IĮ „Intocha“ vardu; po bankroto bylos iškėlimo įmonei priklausęs subdomeno indigovara.lt valdymas buvo perleistas B. Z.; prekės ženklas INDIGOVARA, kurio registracijai paraišką buvo pateikusi apeliantė, po bankroto bylos iškėlimo naudojamas  MB „Indigovara“  veikloje; įmonė su AGAIN IT, UAB 2009 m. vasario 26 d. sudarė informacinės sistemos kūrimo paslaugų sutartį, pagal kurią už paslaugas turėjo sumokėti 35 700 Lt, tokiu būdu buvo didinami skoliniai įsipareigojimai, nors apeliantė žinojo, jog dėl blogos įmonės finansinės padėties negalės atsiskaityti su kreditoriumi. Todėl minėtų aplinkybių kontekste teismas sprendė, kad apeliantės veiksmai steigiant ir valdant įmonę, įkuriant MB „Indigovara“ yra susiję, sužlugdyta įmonės veikla siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, turtas ir verslas perkeltas į naujai įkurtą įmonę, paliekant IĮ  „Intocha“ vien skolų naštą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamame sprendime išdėstytos aplinkybės nėra pakankamos bankroto pripažinimui tyčiniu.

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, tačiau reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitas aplinkybes, nulėmusias įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Iš paminėtų teisinio reglamentavimo bei teisminės praktikoje suformuluotų taisyklių darytina išvada, kad tyčiniu bankrotas pripažintinas tada, kai įmonėje sprendimus turinčių teisę priimti asmenų veiksmai (neveikimas) leidžia jų visumos vertinimo kontekste daryti išvadą, kad atliktais veiksmais buvo sąmoningai, pažeidžiant kreditorių ir įmonės interesus, siekiama sukelti įmonės nemokumo būseną. Tuo tarpu vien tai, kad kai kurie verslo sandoriai nepasiteisino, įmonės finansinė padėtis yra sunki, ji veiklos nebevykdo ir pan., per se dar nelemia išvados, kad  bankrotas įmonei sukeltas tyčia, nes akivaizdu, kad versle visuomet yra rizikos elementas, dėl ko ne visi sandoriai ir apskritai veikla gali būti tik sėkminga. Tokių aplinkybių vertinimas kaip pakankamo pagrindo tyčiniam bankrotui pripažinti  galėtų lemti situaciją, kai bet kuris įmonės, atsidūrusios nemokumo būsenoje ir nebegalinčios vystyti veiklos, bankrotas galėtų būti laikomas tyčiniu.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad įmonė veiklos nevykdė nuo 2010 m. pradžios, t.y. tris metus iki bankroto bylos iškėlimo - bankroto byla buvo iškelta 2013 m. sausio 9 d. Taigi, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikšminga įvertinti aplinkybes, ar įmonės savininkė (apeliantė) atliko veiksmus nukreiptus į įmonės privedimą prie bankroto jos veiklos vykdymo laikotarpiu, taip pat ar po įmonės veiklos nutrūkimo buvo atlikti kokie nors veiksmai, kurie laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo dar labiau pablogino įmonės finansinę padėtį. Šiame kontekste pažymėtina, kad dalis veiksmų, kurie administratoriaus nurodomi ir teismo pripažinti kaip tyčinio bankroto požymiai, o būtent, subdomenų atitekimas kitiems asmenims paties administratoriaus teigimu yra įvykę jau po bankroto bylos iškėlimo  (2013 m. liepos 31 d.) (t. 1, b.l. 143).  Todėl akivaizdu, kad, nors greta kitų reikšmingų aplinkybių tai galėtų būti kaip papildomi argumentai administratoriaus pozicijai dėl tyčinio bankroto pagrįsti, tiesiogiai šie veiksmai niekaip negalėjo būti priežastiniame ryšyje su įmonės veiklos  nutrūkimu ar jos padėties pabloginimu 2009-2012 m. m. Tuo tarpu jei jų perleidimu naudotis kitiems asmenims jau po bankroto bylos iškėlimo buvo pažeisti, kaip nurodo teismas,  ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimai,  bankrutuojanti įmonė turi teisę reikšti atitinkamus reikalavimus dėl jų sugrąžinimo.

Bankroto administratorius savo prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad, jo nuomone, įmonė tapo nemokia išskirtinai dėl netinkamo įmonės valdymo ir darbo organizavimo, abejotinų atliekamų finansinių operacijų, neatsakingai priimtų sprendimų, ypač dėl atsakovės sprendimo nutraukti realios komercinės ūkinės veiklos vykdymą. Teismas nurodė, kad įmonės veikla sužlugdyta siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, verslas perkeltas į kitą įmonę. Tačiau tokio pobūdžio teiginiai, teisėjų kolegijos vertinimu, faktiškai yra arba tik deklaratyvūs – iš esmės ir nėra nurodoma jokių konkretesnių aplinkybių, patvirtinančių netinkamą įmonės valdymą ir darbo organizavimą, neskaidrias ar nepagrįstas finansines operacijas, įmonės nuostolingus sandorius ar kokius nors kitus neteisėtus veiksmus įmonės turto atžvilgiu ir pan., arba  neatitinka faktinių aplinkybių. Šiame kontekste pastebėtina, kad administratorius savo veiklos ataskaitoje už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. liepos 15 d. netgi teigė priešingai – peržiūrėjęs 2009 - 2013 m. m. sandorius nurodė, jog nebuvo nustatyta jokių prieštaraujančių įmonės veiklai sandorių (t. 1, b.l. 109). Tuo tarpu vien bloga finansinė padėtis 2009 m. pabaigoje, kaip minėta, nėra kriterijus lemiantis bankroto pripažinimą tyčiniu, juo labiau, kad niekuo nepaneigtas apeliantės aiškinimas, jog 2009 m. pabaigoje blogą įmonės būklę lėmė pasaulinė ekonomikos krizė, o ne jos kokie nors sprendimai ar kiti jos veiksmai. Teisėjų kolegijos nuomone, daugiau nei abejotina, kad, turint individualiai įmonei galimybę sėkmingai veikti, jos veikla būtų nutraukiama be svarbių priežasčių. Tiesa, galima daryti prielaidą, kad viena iš tokių priežasčių galėtų būti nesąžiningas kreditorių atžvilgiu apeliantės ketinimas įmonės veiklą perkelti į kitą įmonę (būtent tai akcentuoja administratorius ir teismas MB „Indigovara“ atžvilgiu), paliekant pirmajai tik skolas. Tačiau visų pirma šiuo atveju kalbama apie individualią įmonę, kurios savininkas bet kuriuo atveju savo turtu atsako už įmonės prievoles; antra, MB „Indigovara“ įsteigta tik 2013 m. birželio 5 d., t.y. po trejų metų nuo įmonės veiklos nutraukimo, apeliantė net nėra jos steigėja (t. 2, b.l. 91-93); trečia, MB „Indigovara“ veiklos pobūdis (prekyba drabužiais) skiriasi nuo IĮ „Intocha“ vykdytos veiklos (informacinių leidinių gamyba ir leidyba); ketvirta, pats administratorius nurodo, kad 2007-2009 m. spalio mėn. skolos kreditoriams buvo mokamos, bendra sumokėta suma 113 617 Lt. Todėl teisėjų kolegija mano esant visiškai menkai tikėtina, kad įmonę buvo siekiama privesti prie bankroto turint tikslą perkelti veiklą į tik daugiau kaip po trejų metų atsirasiančią kitą įmonę, juo labiau, kai įmonė turi tik tris kreditorius, iš kurių dviem skolos yra santykinai nedidelės (1 607 Lt, 4 850 Lt). Šios aplinkybės paneigia ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytos prezumpcijos dėl turto ir verslo perkėlimo kaip tyčinio bankroto požymio taikymą. Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad įmonės 2009 m. vasario 26 d. sudaryta informacinės sistemos kūrimo paslaugų sutartis su AGAIN IT, UAB (t. 1, b.l. 5-8) laikytina įmonei nuostolingu sandoriu, nukreiptu į tyčinį bankrotą: pats administratorius savo prašymo šiuo aspektu net ir negrindė (t. 1, b.l. 141-145); kaip minėta, savo ataskaitoje jis nurodė jokių sandorių, prieštaraujančių įmonės veiklai, nenustatęs; prašyme nurodoma, kad įmonė iki pat 2009 m. vidurio savo veiklą vykdė intensyviai, todėl negalima teigti, kad skelbimo portalo pagal paminėtą sutartį sukūrimas ir diegimas buvo pradėtas visiškai bereikalingai, jau numatant būsimą įmonės veiklos sustabdymą arba turint tikslą sąmoningai pabloginti įmonės padėtį ar pažeisti kreditorių interesus.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad administratoriaus prašyme bei teismo sprendime nurodytos faktinės aplinkybės bei argumentai nepatvirtina ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje, 20 straipsnyje nurodytų apeliantės sąmoningai atliktų veiksmų, nukreiptų į įmonės žlugdymą, blogai valdant įmonę, sudarant nuostolingus sandorius, perkeliant verslą ar atliekant kitą ūkinei logikai prieštaraujančią veiką, kurie būtų priežastiniame ryšyje su įmonės nemokumo būsenos sukūrimu. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas sprendimas naikinamas (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Šiame kontekste pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas administratoriaus prašymą dėl tyčinio bankroto išnagrinėjo priimdamas sprendimą, nors tokio pobūdžio klausimas turi būti išsprendžiamas nutartimi (ĮBĮ 20 str. 5, 6 d. d.). Todėl, panaikinus skundžiamą sprendimą, klausimas nutartimi išsprendžiamas iš esmės – prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.). 

Apeliantė prašo skirti įmonės administratoriui baudą už piktnaudžiavimą procesu (CPK 95 str.). Tačiau toks prašymas netenkinamas, nes nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad administratorius prašymą pareiškė nesąžiningai, o vien tai, kad prašymas atmetamas kaip nepagrįstas, nereiškia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Šalys apie turėtas bylinėjimosi išlaidas įrodymų apeliacinės instancijos teismui nėra pateikusios, todėl dėl jų nepasisakoma.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336-338 straipsniais,

n u t a r ė:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo bankrutuojančios individualios įmonės „Intocha“ administratoriaus prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.

Teisėjai                                                        Danutė Gasiūnienė

Danutė Milašienė

Alvydas Poškus