Administracinė byla Nr. eA-1446-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01449-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.6.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų P. S. ir G. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. S., O. R. A., P. S., L. S. ir G. Š. (tretieji suinteresuoti asmenys – Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarė Loreta Beresnevičienė, Lazdijų rajono savivaldybė ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl administracinių aktų panaikinimo, pirkimo–pardavimo sutarčių, priėmimo–perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su pareiškimu (t. I, b. l. 1–11), prašydamas:

– panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir AAVA) 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 59-22622 (toliau – ir Sprendimas Nr. 59-22622) atkurti nuosavybės teises V. S. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 6,67 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam 8,00 ha ploto (vertė – 5 723 Lt) vandens ūkio paskirties sklypo dalį (iš bendro 17,30 ha ploto) bendrosios nuosavybės teise su O. R. A. (9,30 ha), esančią (duomenys neskelbtini);

– panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir AAVA) 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 59-22621 (toliau – ir Sprendimas Nr. 59-22621) atkurti nuosavybės teises O. R. A. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 10,12 ha žemės ir 9,05 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,50 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (vertė – 1 793 Lt) ir 9,30 ha ploto (vertė – 6 706 Lt) vandens ūkio paskirties sklypo dalį (iš bendro 17,30 ha ploto) bendrosios nuosavybės teise su V. S. (8,00 ha), esančią (duomenys neskelbtini);

– pripažinti negaliojančiais Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės Loretos Beresnevičienės 2008 m. gegužės 27 d. patvirtintus pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2919, kuria V. S. ir O. R. A. joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį vandens ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), pardavė P. S. ir L. S. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise už 75 000 Lt; taip pat pagal šią sutartį įgyto Žemės sklypo priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2920;

– pripažinti negaliojančiais Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės Loretos Beresnevičienės 2009 m. vasario 19 d. patvirtintus pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 781, kuria P. S. ir L. S. ½ Žemės sklypo pardavė G. Š. už 10 000 Lt; taip pat pagal šią sutartį įgytos Žemės sklypo dalies priėmimo–perdavimo aktą Nr. 782;

– taikyti restituciją, įpareigojant P. S. ir G. Š. grąžinti valstybei po ½ Žemės sklypo, o Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams P. S. ir G. Š., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas. 

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalimi, miškai ir vandens telkiniai išperkami valstybės, už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams ir vidaus vandenims, kurių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybiniai vandens telkiniai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnį išimtine valstybės nuosavybės teise valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad jie negali būti perleidžiami. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 išaiškino, kad, nepaisant to, kad paviršinis vandens telkinys, atitinkantis Vandens įstatyme nustatytus kriterijus, ginčo sprendimo priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 (toliau – ir Sąrašas), toks vandens telkinys laikomas valstybinės reikšmės ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. Tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) ežeras, nepaisant to, kad jis nėra įtrauktas į Sąrašą, Vandens įstatymu formaliai nuo 1997 m. lapkričio 19 d. yra priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams ir negalėjo būti privatizuotas. Todėl AAVA Sprendimai Nr. 59-22621 ir Nr. 59-22622, kurių pagrindu buvo privatizuotas (duomenys neskelbtini) ežeras, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų normoms ir yra naikintini.

2.2. Konstatavus, kad ginčijamas vandens telkinys nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei ir kad jis neteisėtai perleistas privačių asmenų nuosavybėn, toks vandens telkinys turi būti grąžintas valstybės nuosavybėn. Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui prioritetas negali būti teikiamas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai. Administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Šioje byloje restitucijos taikymo ypatumus lemia tai, kad Žemės sklypas jau buvo perduotas kitiems asmenims. Todėl V. S. ir O. R. A. restitucija netaikytina – jos neįpareigotinos grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautus pinigus, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažintinas baigtu. Šiuo atveju valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams P. S. ir G. Š., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti parduodamo turto rinkos kainos sandorių sudarymo metu.

2.3. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jos tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nagrinėjamu atveju vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Kauno apygardos prokuratūroje Tarnybos Lazdijų skyriaus pranešimas gautas 2015 m. liepos 13 d., o prokuroras į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. liepos 28 d., taigi vieno mėnesio apskundimo terminas nėra praleistas.    

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepimuose į pareiškimą (t. I, b. l. 110–120; t. III, 171–173) prašė jį tenkinti iš dalies.

4. Nurodė, kad nagrinėjant archyvinius dokumentus ginčo vandens telkinys ((duomenys neskelbtini) ežeras) skirtinguose dokumentuose įvardijamas skirtingai, tačiau tai turėtų būti vertinama kaip techninė klaida, o šis ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Tarnyba akcentavo, jog atsižvelgiant į bylos aplinkybes yra pagrindo manyti, kad G. Š., atstovaudamas Oną R. A. ir V. S., veikė savo ir P. S. interesais. G. Š. ir P. S. galimai buvo iš anksto susitarę dėl nesąžiningo bendradarbiavimo. Tarnyba pažymėjo, kad sandoris yra apsimestinis, jei juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikšta valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Tarnybos manymu, prokuroras turi išsiaiškinti galimą turto įgijėjo nesąžiningumą, t. y. ar įgaliotinis (G. Š.), atkurdamas nuosavybės teises, neveikė savo interesais, nesuklaidino įgaliotojų, ar sandoris nėra apsimestinis ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl Tarnyba sutiko tik su Kauno apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimo dalimi, kuria prašoma panaikinti AAVA Sprendimus Nr. 59-22621 ir Nr. 59-22622, 2008 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2919 ir priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2920, 2009 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 781 ir priėmimo–perdavimo aktą Nr. 782, tačiau nesutiko su prašymu įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Tarnybos paskutiniesiems turto įgijėjams P. S. ir G. Š., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr. 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011), Tarnyba prašė restituciją taikyti grąžinant žemę valstybei natūra, atlygintino sandorio šalį įpareigoti grąžinti kitai šaliai vykdant sandorį gautus pinigus, įpareigoti Tarnybą per šešis mėnesius nuo nutarties priėmimo dienos Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises V. S. ir O. R. A.

5. Atsakovai G. Š. ir P. S. atsiliepime į pareiškimą (t. I, b. l. 102–106) prašė jį atmesti.

6. Nurodė, kad skundžiamų AAVA Sprendimų Nr. 59-22621 ir Nr. 59-22622 priėmimo metu, taip pat šiuo metu (duomenys neskelbtini) ežeras nėra įtrauktas į Sąrašą. Šis ežeras įtrauktas ir į Lazdijų rajono savivaldybės išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų sąrašą. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėta administracinė byla Nr. A146-1353/2014 savo faktinėmis aplinkybėmis nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl joje pritaikytos taisyklės negali būti taikomos šioje byloje. Atsiliepime taip pat akcentuojama, jog pareiškėjas, ginčydamas Sprendimus Nr. 59-22621 ir Nr. 59-22622, nenurodė, kokiems teisės aktams prieštarauja visa nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, kokiu pagrindu ją galima laikyti neteisėta. Skundžiami administraciniai aktai yra priimti 2008 m., apie administracinį aktą valstybės tarnautojai turi teisę sužinoti jo priėmimo dieną, todėl neadekvatu ir nepagrįsta administracinį aktą skųsti po tokio ilgo laiko prisidengiant viešuoju interesu, kuris pareiškime netgi nėra atskleistas. Atsakovai taip pat atkreipė dėmesį, kad į ežerą investavo nemažą sumą pinigų jo įžuvinimui ir dėl tokio nepagrįsto pareiškimo patirtų didelių nuostolių.

7. Atsakovės V. S., O. R. A. ir L. S., taip pa tretieji suinteresuoti asmenys Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarė Loreta Beresnevičienė, Lazdijų rajono savivaldybė ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimų į pareiškimą nepateikė.

II.

8. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu (t. IV b. l. 33–45) Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino iš dalies – panaikino AAVA Sprendimus Nr. 59-22621 ir Nr. 59-22622, 2008 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2919 ir priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2920, 2009 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 781 ir priėmimo–perdavimo aktą Nr. 782, taikė restituciją, įpareigojant P. S. ir G. Š. grąžinti valstybei po ½ Žemės sklypo. Kitą pareiškimo dalį atmetė.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. liepos 13 d., t. y. nuo Tarnybos 2015 m. liepos 9 d. rašto Nr. 4SD-2561-(14.4.9), kuriuo ši institucija kreipėsi į prokuratūrą su prašymu dėl viešojo intereso gynimo, gavimo dienos. Prokuroras pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo teismui pateikė 2015 m. liepos 28 d. Byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, kad prokuroras informaciją apie viešojo intereso pažeidimą buvo gavęs anksčiau nei iš minėto Tarnybos 2015 m. liepos 9 d. rašto.

10. Teismas, pacitavęs Konstitucijos 47 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies bei 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei 2 dalies, CK 4.7 straipsnio, Vandens įstatymo 2 straipsnio 18 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1–9 punktų bei 3 dalies nuostatas, konstatavo, jog į Sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie, nors ir atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d. ir įsigaliojo 1997 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtino Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą (galioja 2010 m. birželio 23 d. nutarimo Nr.790 redakcija), į kurį (duomenys neskelbtini) ežeras ginčui aktualių sprendimų priėmimo dieną nebuvo įtrauktas, tačiau (duomenys neskelbtini) ežeras, kuris iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise ir iki 1997 m. lapkričio 19 d. (t. y. Vandens įstatymo įsigaliojimo) nebuvo įgytas privačion nuosavybėn, Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalies prasme priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams.

11. Teismas akcentavo, jog šį teisiškai reikšmingą faktą patvirtina byloje esantys archyviniai dokumentai sudaryti iki 1940 m.: 1932 m. kovo 11 d. Miškų departamento Seinų miškų urėdijos sudarytas Valstybinių ežerų ir upių sąrašas, kuriame Nr. 11 nurodytas ežeras (duomenys neskelbtini); 1937 m. birželio 4 d. Miškų departamento Seinų miškų urėdijos siųstame Seinų miškų urėdijos valstybinių vandenų paskirstymo eiguvomis sąraše,  Veisiejų girininkijoje Nr. 31 įrašytas ežeras (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išdėstymo plane, padarytame 1931 m. Žemės tvarkymo departamento matininkų M. V. ir Č. K., ežeras (duomenys neskelbtini) yra nurodytas kaip valstybinis ežeras.  F. B. 1930 m. spalio 20 d. prašymas, adresuotas Miškų departamento Vandenų skyriui, kuriuo ji prašė grąžinti nusavintus ežerus, įskaitant (duomenys neskelbtini) ežerą, tik patvirtina aplinkybę, kad jau 1930 m. ginčo ežeras savininkams (B. šeimai) nepriklausė. Žemės reformos departamento 1931 m. kovo 20 d. atsakyme F. B. nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) ežeras nusavintas kartu su L. dvaru iš M. B. įpėdinių, kad norint spręsti ežero grąžinimo klausimą būtina pateikti įgaliojimą ir kitus dokumentus. Aplinkybes, kad L. dvaras buvo nusavintas iš M. B. patvirtina ir Lazdijų krašto muziejaus 2016 m. vasario 4 d. raštas Nr. V3-07, kuriame nurodyta, jog informacijos apie (duomenys neskelbtini) ežero savininkus nėra, kad L. dvaras, kurio savininkas buvo M. B., buvo nusavintas 1924 m. gegužės 18 d. (duomenys neskelbtini) kaimo seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1939 m. rugpjūčio 28 d. sąraše, kaip (duomenys neskelbtini) ežero savininkai, F. B., F. B., A. B., B. V. B., J. Š. B., M. (M.) B., B. A., S. G. A., J. K., P. B. R. nėra įrašyti. Jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kad iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) ežeras grąžintas M. B. įpėdiniams ir priklausė konkrečiam savininkui byloje nėra.

12. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro kadastro žemėlapį Lazdijų rajone yra trys vandens telkiniai panašiais pavadinimais kaip ginčo ežeras, t. y. ežeras (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) kaime (ginčo teritorijoje, (duomenys neskelbtini) k. v.) yra tik vienas ežeras (duomenys neskelbtini), kurio dabartinis plotas nurodytas 17,3000 ha (nustatytas preliminariais matavimais), vidurio koordinatės Lietuvos koordinačių sistemoje x–5996292, y–471464. Ežeras (duomenys neskelbtini), esantis Lazdijų rajone, Dumbliauskų kaime (Kapčiamiesčio k. v.), kurio plotas 29,5 ha, nurodytas Sąraše, kurio vidurio koordinatės Lietuvos koordinačių sistemoje x–5986838, y–479206 (jis patenka į Veisiejų regioninio parko teritoriją), upė (duomenys neskelbtini), esanti Lazdijų rajone, kurios vidurio koordinatės Lietuvos koordinačių sistemoje x–5985843, y–479699. Minėtuose archyviniuose dokumentuose ir šiuo metu VĮ Registrų centro kadastro žemėlapyje nurodytus skirtingus ginčo ežero plotus, teismo vertino kaip objektyvius neatitikimus, kurie atsirado tiek dėl skirtingų matavimo priemonių ir sistemų naudojimo, jų tikslumo bei paklaidos tarpukariu ir ginčo laikotarpiu, tiek dėl galimų objektyvių gamtinių vandens telkinio ploto pokyčių per 80 metų. Šias aplinkybes patvirtino ir atsakovo Tarnybos atstovas.

13. Atsakovų P. S. ir G. Š. motyvą, jog minėtuose archyviniuose dokumentuose nurodyti skirtingi ežerai – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dėl jų pavadinimų nesutapimo nelaikytini tuo pačiu ežeru – (duomenys neskelbtini), teismas vertino kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad minėti archyviniai dokumentai ir dabartinis administracinis teritorinis suskirstymas neginčijamai patvirtina, jog ginčo teritorijoje (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje yra tik vienas ežeras – (duomenys neskelbtini). Aplinkybes, jog archyviniuose dokumentuose ginčo ežero pavadinimas buvo rašomas įrašant skirtingas balses, teismas vertino kaip visiems žinomas aplinkybes, jog tuo metu vietovių (kaimų, vandens telkinių ir kt.) pavadinimai, pavardės, vardai dažnai buvo rašomi tarmiškai, taip kaip jie buvo vadinami vietinių gyventojų, ir tai negali būti laikoma objektyviais ir patikimais įrodymais, patvirtinančiais, jog ginčo situacijoje tai yra skirtingi vandens telkiniai.

14. Įvertinęs byloje surinktus duomenis dėl (duomenys neskelbtini) ežero nuosavybės, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog minėtas ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, o tai reiškia, kad pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas nuo 1997 m. lapkričio 19 d. jis buvo priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams. Taigi nuosavybės teisių atkūrimas į (duomenys neskelbtini) ežerą privatiems asmenims ir jo perleidimas sandoriu kitiems privatiems asmenims nebuvo galimas. Nustačius, kad ginčo Žemės sklypas dar iki nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu jau buvo priskirtas valstybei išimtine nuosavybės teise, laikytina, jog ginčijami AAVA Sprendimai Nr. 59-22621 ir Nr. 59-22622 prieštarauja imperatyvioms Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl yra neteisėti ir naikintini. Šiuos administracinius aktus panaikinus kaip neteisėtus, tenkintinas išvestinio pobūdžio reikalavimas dėl sandorių, prieštaraujančių imperatyvioms normoms, panaikinimo (CK 4.7 str. 2 d., 4.48 str., 1.80 str.; taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį byloje Nr. 3K-7-165/2012). Konstatavus, kad ginčijamas vandens telkinys nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, kad jis neteisėtai perleistas privačių asmenų nuosavybėn, jis turi būti grąžinamas valstybės nuosavybėn, todėl taikant restituciją, P. S. ir G. Š. įpareigotini grąžinti valstybei po ½ dalį Žemės sklypo.

15. Nustatęs, jog konkrečiu atveju, atkuriant nuosavybės teises, buvo padaryti ne formalaus, procedūrinio pobūdžio, o esminiai materialinės teisės imperatyvių normų, kurios draudė atkuriant nuosavybės teises perduoti neatlygintinai nuosavybėn ginčui aktualų paviršinio vandens telkinį ((duomenys neskelbtini) ežerą), pažeidimai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog buvo pažeistas viešas interesas, todėl prokuroras pagrįstai kreipėsi į teismą dėl jo gynimo.

16. Teismas taip pat konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas griežtai laikantis nuosavybės teises reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, kuriuose nėra įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo būdo realizavimas sandoriais, todėl atsakovų argumentą dėl lygiaverčių mainų, kaip teisėto nuosavybės atkūrimo būdo, laikė nepagrįstu.

17. Dėl Žemės sklypo neįtraukimo į Sąrašą, teismas pažymėjo, jog analogiško pobūdžio (dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Termento ežerą Lazdijų rajone) ginčą išnagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 konstatavo, jog Vandens įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, atitinkantys šio įstatymo nustatytus kriterijus ir priskirtinumo sąlygas, iš esmės yra panašus į Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai,  atitinkantys priskirtinumo valstybinės reikšmės miškams kriterijus. Nepaisant to, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, galimas analogiškas Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto aiškinimas ir nepaisant to, kad Termento ežeras, kuris ginčo sprendimų priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Sąrašą, pagal minėtas Vandens įstatymo nuostatas yra priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis kad valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise, yra visiškai aiškus iš įstatymo formuluotės, o Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis – į Sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie, nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 1997 m. lapkričio 19 d. – taip pat yra aiški iš įstatymo.

18. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog minėjote administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad sąžiningi nekilnojamojo turto  įgijėjai, kurie patyrė žalą dėl valdžios  pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų, pagal Konstituciją ir kitus įstatymus (CK 6.271 straipsnis) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, todėl remiantis nurodytais motyvais, prokuroro prašymas dėl restitucijos taikymo, t. y. dėl  Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, įpareigojimo paskutiniams turto įgijėjams P. S. ir G. Š. atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu buvusios parduodamo turto rinkos kainos netenkintinas, nustačius, jog šioje byloje yra analogiško pobūdžio situacija. Pirmosios instancijos teismas konstatavo neturintis pagrindo nukrypti nuo jau suformuotos teismo praktikos dėl teisės aiškinimo, vertindamas iš esmės analogišką faktinę situaciją.

III.

19. Atsakovai P. S. ir G. Š. pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 52–59), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir netenkinti prokuroro pareiškimo.

20. Savo apeliacinį skundą atsakovai grindžia tokiais argumentais:

20.1. Skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojo visai kita Vandens įstatymo redakcija (aktuali nuo 2004 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. gruodžio 27 d.), kurios 4 straipsnyje buvo nustatyta, kad imperatyvi taisyklė, jog valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti vandens telkiniai įstatymų nustatyta tvarka gali būti privačios nuosavybės teisės objektai, tačiau upės, kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 km2, taip pat ežerai, iš kurių tokios upės išteka arba pro kuriuos prateka, gali tapti privačios nuosavybės teisės objektais ne kitaip, kaip įstatymų nustatyta tvarka atkuriant nuosavybes teises į vandens telkinius. Esant tokioms aplinkybėms, teismas privalėjo vertinti ne aktualią įstatymo redakciją, o būtent skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojusią įstatymo redakciją. Šiuo metu galiojančios Vandens įstatymo redakcijos 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad į Sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie, nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi taikant tokią įstatymo normą matyti, kad nepaisant to, jog ginčo ežeras – (duomenys neskelbtini) – neva atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto kriterijų, tačiau jis buvo įgytas privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2009 m. gruodžio 28 d. Skundžiamų sprendimų priėmimo metu buvo nustatyta tik viena sąlyga, t. y. ežero įtraukimas į Sąrašą, kuri privalo būti tenkinama, norint ežerą pripažinti valstybinės reikšmės ežeru, todėl šiuo atveju skundžiami sprendimai negali būti vertinami per teisės akto, kuris priimtas vėliau, prizmę. Nepaisydamas to, pirmosios instancijos teismas sprendime pritaikė įstatymą atgaline tvarka.

20.2. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2014 m. gruodžio 29 d. išnagrinėta administracinė byla Nr. A146-1353/2014 savo faktinėmis aplinkybėmis bei esme nėra analogiška nagrinėjamai bylai, kadangi minėtoje byloje skundžiami sprendimai buvo priimti įsigaliojus naujai Vandens įstatymo redakcijai, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje skundžiami sprendimai priimti dar galiojant senai įstatymo redakcijai.

20.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nekreipė dėmesio į tai, jog visuose pareiškėjo pateiktuose dokumentuose skiriasi vandens telkinio pavadinimas, plotai ir kiti duomenys. Dėl gamtinių sąlygų ežero plotas taip smarkiai pasikeisti negalėjo, o tuo metu atliekami matavimai buvo pakankamai tikslūs. Atsakovai taip pat nesutinka su teismo išsakyta nuomone, jog byloje yra pakankamai duomenų, kad ginčo ežeras yra valstybės nuosavybė. Nei byloje esantys sąrašai, nei (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išdėstymo plane, padarytame 1931 metais Žemės tvarkymo departamento matininkų M. V. ir Č. K., nei F. B. 1930 m. spalio 20 d. prašymas, adresuotas Miškų departamento Vandenų skyriui, kuriuo ji prašo grąžinti nusavintus ežerus, įskaitant (duomenys neskelbtini) ežerą, nėra pakankami įrodymai, patvirtinantys, kad būtent (duomenys neskelbtini) ežeras buvo valstybės nuosavybė, kadangi kiti objektyvesni įrodymai tokios aplinkybės nepatvirtina. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išdėstymo plane nurodytos ne daiktų nuosavybės teisės, o gretimybės, kurios neleidžia daryti jokių pagrįstų išvadų dėl nuosavybės teisių. Be kita ko, teismas vadovavosi dokumentais, kurių surašymo data buvo 1930 m. ir 1931 m., tačiau yra tikimybė, jog iki 1940 m. ginčo ežero priklausomybė galėjo ir pasikeisti.

20.4. Ginčo ežeras buvo privatizuotas atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir neatlygintinai perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtam turtui. Tokios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad turtas buvo perduotas teisėtai, kadangi jis buvo suteiktas už analogišką turėtą turtą.

20.5. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje (žr. 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 32457/05)) akcentuoja, kad sąžiningų asmenų ineteresai turi būti saugomi tais atvejais, kai panaikinami valstybės ar savivaldybių institucijų neteisėti aktai. Sąžiningi asmenys turi būti kiek įmanoma apsaugoti nuo žalos atsiradimo, o jei žala atsiranda, jie turi teisę reikalauti valstybės ar savivaldybių institucijų atlyginti atsiradusią žalą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai panaikino sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į vandens telkinį, bet ir į žemės sklypą. Atsakovams nėra aišku, kokiu pagrindu tai buvo padaryta.

20.6. Nagrinėjamu atveju yra praleistas senaties terminas pareiškimui pateikti, vien dėl to pareiškimas turėtų būti atmestas. Teismas visiškai neanalizavo objektyvių galimybių apie ginčijamus aktus pareiškėjui sužinoti daug anksčiau ir šį apeliantų argumentą išnagrinėjo formaliai. Nuosavybės teisė į ginčo turtą jau buvo išviešinta seniai, todėl tiek Tarnyba, tiek prokuroras savo veiksmus galėjo inicijuoti daug anksčiau. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškimas teismą pasiekė netrukus po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014. Akivaizdu, jog sekant tokia teismo praktika, šiuo metu yra siekiama valstybės nuosavybėn paimti visą privatiems asmenims priklausantį turtą – ežerus, kuriuos jų protėviai turėjo nuosavybės teise, o tai iš esmės pažeidžia visus Lietuvos Respublikos bei tarptautinius teisės aktus, ginančius asmens teisę į nuosavybę.

20.7. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatkreipė dėmesio į tai, jog apeliantai, ginčo ežero teisėti savininkai, investavo lėšas ežero įžuvinimo darbams atlikti, todėl, patenkinus pareiškimą, patirtų didelių nuostolių. Teismui tokios aplinkybės nepasirodė turinčios reikšmės, jis skundžiamame sprendime visiškai dėl to nepasisakė, netgi priešingai – nurodė, kad atsakovai dėl galimai neteisėtų vaisybės institucijų veiksmų savo pažeistus interesus gali ginti kaip nori.

21. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 63–67) prašo jį atmesti.

22. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1. Kriterijai, kuriuos atitinkantys vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenims, buvo nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 „Dėl valstybinės reikšmės vandens telkinių aplinkosauginių kriterijų“, kuriame nustatyta, kad vienas iš vandens telkinio priskyrimo valstybinės reikšmės vandenims kriterijų yra tai, kad vandens telkinys iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise. Iš galiojusio teisinio reguliavimo matyti, kad nurodytus kriterijus atitinkantys vandens telkiniai turi būti įtraukiami į Sąrašą, nė vienai institucijai nėra ir nebuvo suteikta teisė savo nuožiūra spręsti, ar įsakyme nurodytus kriterijus atitinkantis vandens telkinys trauktinas į Sąrašą, ar ne. Institucijos buvo įpareigotos išsiaiškinti kriterijus atitinkančius telkinius ir teikti pasiūlymus dėl jų įtraukimo į Sąrašą. Sąrašas atlieka tik išviešinimo funkciją, todėl vieno ar kito objekto neįtraukimas į jį reiškia tik tai, kad jie nebuvo išaiškinti ir nepateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, tačiau nepaneigia jų atitikimo kriterijams. Taigi ir ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį ginčo ežeras negalėjo būti privatizuotas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, bei teisingai konstatavo, jog nustačius, kad ginčo ežeras iki nacionalizacijos buvo valstybės nuosavybė ir iki Vandens įstatymo įsigaliojimo (1997 m. lapkričio 19 d. ) nebuvo privatizuotas atkuriant nuosavybės teises, vėliau nebegalėjo būti privatizuotas.

22.2. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino, aptarė ir pagrindė. Sprendime aptarti archyviniai dokumentai ir dabartinis administracinis teritorinis suskirstymas neginčijamai patvirtina, kad ginčo teritorijoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje yra tik vienas ežeras – (duomenys neskelbtini). Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad minėtas ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, o tai reiškia, kad pagal galiojusį teisinį reguliavimą jis buvo priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams.  

22.3. Teismas pagrįstai vertino, kad terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. liepos 13 d. Atsakovai apeliaciniame skunde nenurodė, apie kokį informavimo apie nuosavybės teisių atkūrimą būdą yra kalbama. Prokuroras taip pat atkreipė dėmesį, kad Nekilnojamojo turto registre esanti informacija nesudaro galimybės prokurorui ar kitam subjektui vertinti nuosavybės teisių atkūrimo pagrindų teisėtumą. Be to, prokuroras nevykdo valstybės institucijų veiklos priežiūros ir jų veiksmų kontrolės, todėl neturi pareigos ir galimybių tikrinti kiekvieno jų veiksmo teisėtumo.

23. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 70–79) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti AAVA Sprendimai Nr. 59-22621 ir Nr. 59-22622, 2008 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2919 ir priėmimo–perdavimo aktas Nr. 2920, 2009 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 781 ir priėmimo–perdavimo aktas Nr. 782 palikti nepakeistą, tačiau restituciją taikyti grąžinant žemę valstybei natūra, atlygintino sandorio šalį įpareigoti grąžinti kitai šaliai vykdant sandorį gautus pinigus, įpareigoti Tarnybą per 6 mėnesius nuo nutarties priėmimo dienos Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises V. S. ir O. R. A.

24. Atsiliepimą į apeliacinį skundą Tarnyba iš esmės grindė argumentais, išdėstytais prokuroro atsiliepime į apeliacinį skundą, papildomai nurodė, kad pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (iš pradžių) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.).

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lazdijų rajono savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 87–93) prašo jį atmesti, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

26. Atsakovės V. S., O. R. A. ir L. S., taip pat tretieji suinteresuoti asmenys Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarė Loreta Beresnevičienė ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovų apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

28. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kurių pagrindu buvo patenkintas pareiškėjo pareiškimas, todėl jų nekeičia ir tik atsakydamas į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus jas papildo.

29. Ginčas byloje kilo dėl to, ar vandens ūkio paskirties Žemės sklypas (kuriame yra (duomenys neskelbtini) ežeras) yra priskiriamas pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybės išperkamiems valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

30. Ginčo teisingam išsprendimui yra reikšmingas teisinis reguliavimas buvęs sprendimų dėl nuosavybės teisų atkūrimo priėmimo metu, t. y. 2008 m. balandžio 3 d., dėl kurio taikymo bei aiškinimo nesutinka apeliantai.

31. Šioje byloje ginčijami Alytaus apskrities viršininko administracijos  2008 m. balandžio 3 d. sprendimai Nr. 59-22621 ir Nr. 59-22622 patvirtina, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant lygiavertį turtą, t. y. vietoje turėto vandens telkinio pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą atkurtos nuosavybės teisės, perduodant lygiavertį turtą – (duomenys neskelbtini) ežerą.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remiasi reikšmingu šiam ginčui faktu, kad (duomenys neskelbtini) ežeras, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės V. S. ir O. R. A., iki  1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise. Šio fakto apeliantai nepaneigė, naujų įrodymų nepateikė bei nenurodė jų galimos buvimo vietos, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, kadangi jis atitinka ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, ir iš naujo bylos įrodymų netiria.

33. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punkte nustatyta, kad  už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.).

34. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas atlyginti už nusavintą vandens telkinį lygiaverčiu turtu galima tik iš laisvo žemės fondo. Tokia sąlyga yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 50 punkte, kuriuo nustatyta, kad perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai ir vandens telkiniai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje, laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos 10 straipsnyje nustatytos miško ir vandens telkinių įsigijimo eilės; šie sklypai perduodami pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (akto redakcija, galiojusi nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d.).

35. Pagal Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.).

36. Šios nutarties 32 punkte nurodytas teisinis faktas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 m. buvo valstybės nuosavybė, todėl jis nebuvo ir negalėjo būti laisvu žemės fondu, dėl ko nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos ir valstybei priklausanti nuosavybė tokiu būdu negalėjo būti perduota privačion nuosavybėn. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad Tarnyba (AAVA), priimdama ginčijamus sprendimus, pažeidė minėtas teisės aktų normas, draudžiančias valstybei nuosavybės teise priklausantį  vandens telkinį perduoti privačion nuosavybėn.

37. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 buvo patvirtinti Aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašas, kurio 4.5 punktu sąrašui priskirti vandens telkiniai  iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise ir į kuriuos buvę savininkai įstatymų nustatyta tvarka nėra pareiškę savo teisių. Ši nuostata su tam tikrais pakeitimais (žr. Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijos Teisės departamento 2009 m. gruodžio 16 d. išvadą Nr. XIP-1318(2) „Dėl Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3, 4, 16, 19, 22, 29, 31, 33 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“) buvo perkelta į Vandens įstatymo 2009 m. gruodžio 17 d. redakcijos Nr. XI-580 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Tai patvirtina valstybės nuoseklų požiūrį į minėtą kriterijų, kaip eliminuojantį teisę bet kokia forma privatizuoti vandens telkinius, priklausiusius ir priklausančius valstybei. (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 m. ir vėliau buvo valstybės nuosavybė, todėl  turto išpirkimą nustatančios Atkūrimo įstatymo normos netaikytinos.

38. Apeliantų argumentas, kad šiuo metu galiojančios Vandens įstatymo redakcijos 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad į Sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie, nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo (aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d.) vertinamas kaip nepagrįstas, kadangi ši nuostata pagal minėtą teisės normą taikytina tiems atvejams, kai vandens telkinys įgyjamas privačion nuosavybėn teisės aktų nustatyta tvarka, o šio ginčo atveju konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) ežeras buvo įgytas pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką.

39. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų papildyti atsakymais į apeliacinio skundo argumentus neturi pagrindo.

40. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė ginčą tenkindamas pareiškėjo reikalavimą  ir atsakovų apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo, tačiau sprendimo dalis dėl AAVA 2008 m. balandžio 3 d. Sprendimo Nr. 59-22621, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės O. R. A., perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,50 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (vertė – 1 793 Lt) ir 9,30 ha ploto (vertė – 6 706 Lt) vandens ūkio paskirties sklypo dalį (iš bendro 17,30 ha ploto) bendrosios nuosavybės teise su V. S. (8,00 ha), esančią (duomenys neskelbtini), tikslintinas. Byloje nustatyta, kad pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimo tvarką nustatančius teisės aktus nuosavybės tesės buvo atkurtos tik į vandens telkinį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 9,30 ha ploto (vertė – 6 706 Lt) vandens ūkio paskirties sklypo dalį (iš bendro 17,30 ha ploto) bendrosios nuosavybės teise su V. S. (8,00 ha), esančią (duomenys neskelbtini). Todėl yra pagrindas panaikinti tik minėtą AAVA 2008 m. balandžio 3 d. Sprendimo Nr. 59-22621 1.2 punkto dalį, o ne visą sprendimą.

41. Dėl restitucijos pažymėtina, kad teismų praktikoje įvertinus restitucijos taikymą panašiose bylose, kai sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, reguliuojamo viešosios teisės normomis, būtina vadovautis ir nuosavybės teisių atkūrimą nustatančiu reglamentavimu. Todėl panaikinus Sprendimus Nr. 59-22621 ir Nr. 59-22622 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir Žemės sklypą (vandens telkinį) grąžinus valstybei atsakovas Tarnyba privalo, vadovaudamasi Tvarkoje nustatytais terminais bei procedūromis, iš naujo atkurti nuosavybės teises V. S. ir O. R. A.

42. Dėl restitucijos taikymo paskutiniams ginčo turto valdytojams pažymėtina, kad už iš jų paimtą turtą turėtų atlyginti valstybė, tačiau šioje byloje valstybė nėra įtraukta atsakovu, todėl nėra galimybės nagrinėti atlyginimo pagrįstumo ir tokiu atveju formaliai byla turėtų būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, įtraukus į bylą ginčo šalį valstybę. Toks grąžinimas gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą byloje, kurios nagrinėjamas ir taip buvo per ilgas, skaičiuojant terminą nuo prokuroro prašymo gavimo teisme 2015 m. liepos 28 d. iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje. Todėl byla negrąžintina nagrinėti iš naujo ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovams, P. S. ir G. Š., kurie teismo sprendimu yra įpareigoti grąžinti vandens telkinį valstybei ir neįtraukus šioje byloje atsakovu valstybės, paliekama teisė galimai patirtą žalą dėl valdžios  pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus (CK 6.271 str.) reikalauti žalos atlyginimo, keliant kitą bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų P. S. ir G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 59-22621 panaikinimo patikslinti ir išdėstyti taip:

Panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 59-22621 1.2 punkto dalį, kuria O. R. A. atkurtos nuosavybės teisės į vandens telkinį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam nekilnojamąjį turtą – 9,30 ha ploto (vertė – 6 706 Lt) vandens ūkio paskirties sklypo dalį (iš bendro 17,30 ha ploto) bendrosios nuosavybės teise su V. S. (8,00 ha), esančią (duomenys neskelbtini).

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys