Civilinė byla Nr. e2A-2989-1187/2025

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02222-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Navickaitės-Sakalauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Svetlanos Paninos ir Dalios Trumpulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) mažosios bendrijos „VBE Projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilson statyba“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „VBE projektai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, skolos priteisimo, trečiasis asmuo D. K.

Teisėjų kolegija

nustatė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Vilson statyba“ (toliau – ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti 2022 m. vasario 2 d. ieškovės mokėjimą atsakovei mažajai bendrijai (toliau – MB) „VBE projektai“ (toliau – atsakovė) dalyje dėl 1 477,33 Eur sumos sumokėjimo negaliojančiu; 2) pripažinti 2022 m. vasario 28 d. ieškovės mokėjimą atsakovei 2 904 Eur sumai negaliojančiu; 3) pripažinti 2022 m. kovo 29 d. ieškovės mokėjimą atsakovei 2 904 Eur sumai negaliojančiu; 4) pripažinti 2022 m. balandžio 25 d. ieškovės mokėjimą atsakovei 6 050 Eur sumai negaliojančiu; 5) pripažinti 2022 m. rugpjūčio  2  d. ieškovės mokėjimą atsakovei 7 078,50 Eur sumai negaliojančiu; 6) pripažinti 2022 m. rugpjūčio 4 d. ieškovės mokėjimą atsakovei 2 104,00 Eur sumai negaliojančiu, taikyti restituciją priteisti ieškovei BUAB „Vilson statyba“ iš atsakovės MB VBE projektai 22  517,83  Eur ir 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo; 7) netenkinus pirmesnio ieškovės reikalavimo, tenkinti alternatyvų reikalavimą ir priteisti ieškovei iš atsakovės 22 517,83 Eur skolą (permoką) ir 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo; 8) priteisti ieškovei iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad su atsakove 2021 m. gruodžio 1 d. sudarė Nekilnojamojo turto pardavimo paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią atsakovė išrašė sąskaitas – faktūras bendrai 30 552,50 Eur sumai. Ieškovė laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 15 d. iki 2022 m. rugpjūčio 4  d. sumokėjo atsakovei 40 367,29 Eur. Nekilnojamo turto pirkimo - pardavimo sutarties 3.1 ir 3.2 punktuose buvo numatyta, kad paslaugų kaina yra 3 procentai, o paslauga laikoma suteikta, jeigu vykdytojas pateikia užsakovui pirkėjo pasirašytą preliminariąją nekilnojamojo turto įsigijimo sutartį ir pirkėjas yra sumokėjęs 20 procentų dydžio avansinį mokėjimą. Ieškovė atsakovei sumokėjo atlyginimą avansu dar nežinant nei kokio dydžio atlyginimas atsakovei priklauso, nei už kokias paslaugas. Visas atlyginimas turėjo būti sumokėtas atsakovei tada, kai bus notarine tvarka sudarytos pagrindinės nekilnojamo turto pardavimo sutartys, o kol jos nesudarytos ieškovė turėjo pareigą mokėti tik pusę priklausančio atlyginimo. Ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovės vadovu buvo D. K., o atsakovės vadove buvo L. K., t. y. artimais giminystės ryšiais susiję asmenys. Ginčijamais mokėjimais buvo pabloginta ieškovės turtinė padėtis, pažeisti jos kreditorių interesai, žymiai sumažėjo ieškovės turtas (netekta 22 517,83 Eur), tai turėjo įtakos nemokumui atsirasti. Egzistuoja visos sąlygos, kad ginčijami mokėjimo pavedimai būtų pripažinti negaliojantys CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ginčijami mokėjimai laikytini negaliojančiais ir CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y., kaip ieškovės ir atsakovės tyčinė, piktavališka veikla (piktavališki susitarimai), dėl kurios ieškovės turtas buvo panaudotas apmokėti paslaugas, kurių nebuvo arba kurių tokia apimtimi nereikėjo apmokėti. Ieškovė nurodė, kad nebuvo sudaryta nė viena pagrindinė sutartis notarine forma, o atsakovė gavo visą atlyginimą ir net didesnį, nei priklausytų pagal Nekilnojamo turto pardavimo sutartį šią sutartį tinkamai įvykdžius.

3.       Atsakovė ir trečiasis asmuo D. K. atsiliepimu prašė teismo ieškinio netenkinti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė buvo įsteigta 2021 m. rugpjūčio 18 d., steigėjai (akcininkai) buvo trečiasis asmuo ir L. Š. Ieškovė buvo įsteigta siekiant vystyti pastatų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), statybos ir pardavimų projektą iš skolintų lėšų ir investuotojų pritraukimo, kas yra labai rizikinga ir gali nepasiteisinti. Iki tol, kol įmonė nerealizuoja verslo projekto, ji veikia nuostolingai, tačiau savaime ji negali būti laikoma ir nėra nemoki. Bendrovė 2021 m. gruodžio 1 d. su atsakove sudarė ne tik Nekilnojamo turto pardavimo sutartį, bet ir Reklamos organizavimo paslaugų sutartį. Šios sutartys buvo sudarytos vienu metu ir vykdomos vienu metu. Mokėjimai 30 522,50 Eur sumai buvo atlikti pagal PVM sąskaitas faktūras ir minėtas paslaugų teikimo sutartis (17 859,93 Eur už Nekilnojamo turto pardavimo paslaugas ir 12 662,57 Eur už reklamos organizavimo paslaugas). Iš viso už reklamos organizavimo paslaugas buvo sumokėta 22 507,36 Eur. Atsakovės bendrovei taikomas reklamos organizavimo paslaugų įkainis buvo 96,80 Eur (su PVM) už 1 valandą. Atsakovė, vykdydama Reklamos organizavimo paslaugų sutartį, surado paslaugų tiekėjus, su kuriais atsiskaitė pagal jų pateiktas sąskaitas. Šias išlaidas (12 908,35 Eur) ieškovė buvo įsipareigojusi atsakovei kompensuoti pagal Reklamos organizavimo paslaugų sutarties 3.2 punktą. Atsakovė, vykdydama minėtą sutartį, vėliau pasitelkė individualius paslaugų teikėjus. Ginčijami mokėjimai buvo atlikti ieškovės veiklos pradžioje, ji nebuvo įgijusi jokio ilgalaikio turto, todėl natūralu, kad jos įsipareigojimai veiklos vykdymo pradžioje viršijo turto vertę. Atlikti mokėjimai atsakovei ieškovės kreditorių interesų nepažeidė, buvo naudingi, nes atsakovė veikė ieškovės interesais, siekė įgyvendinti projektą, parduoti apartamentus ir gauti pajamų. Be to, trečiasis asmuo pats per UAB „NID Group“ finansavo ieškovės veiklą, skolindama ieškovei reikalingas lėšas (nuo 2021 m. gruodžio mėnesio iki 2022 m. gegužės mėnesio suteikta 168 000 Eur paskolos), sumokėjo ieškovės įsipareigojimą UAB „Pajūrio pamatai“ (70 000 Eur avansą). Aplinkybė, kad ginčijamus mokėjimus atliko tarpusavyje susiję asmenys nereiškia, kad tokie mokėjimai turi būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnį.

4.       Ieškovė dublike pažymėjo, kad kiekvieną mėnesį nebuvo fiksuojamas paslaugų pagal Reklamos organizavimo sutartį suteikimo rezultatas, bendrovė neišrašė sąskaitų už tokias paslaugas. 2021 m. gruodžio 15 d. UAB „TOTEM promo“ atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra jokių prievolių bendrovei nesukūrė. Analogiška situacija yra ir dėl UAB „Diginet LTU“. Iš pridėto reklamos plano matyti, kad buvo reklamuojamas kitas objektas – Elijos gyvenvietė.

5.       Atsakovė ir trečiasis asmuo triplike pažymėjo, jog reklamos organizavimo paslaugų suteikimo faktas yra fiksuotas pateiktuose susirašinėjimuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose. Bendrovė vėliau pati sudarė tiesiogines sutartis su UAB „TOTEM promo“ ir UAB „Dignet LTU“. Atsakovės ir bendrovės vėliau atlikti mokėjimai šioms įmonėms nesidubliuoja, be to, atsakovė ir toliau teikė būtinas reklamos organizavimo paslaugas bendrovei. „Vilson apartamentai“ reklamos tikslais buvo pristatomi kaip Elijos gyvenvietės dalis. Tiek paslaugų sutartys, tiek ir ginčijami mokėjimai, pasak atsakovės ir trečiojo asmens, atitiko tuo metu susiklosčiusioms aplinkybėms ir vykdomai veiklai būtinus veiksmus, nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą nekilnojamo turto vystymo verslo praktiką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 22 517,83 Eur skolos už suteiktas paslaugas, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir 3  000  Eur bylinėjimosi išlaidas.

7.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė turėjo įrodyti konkrečių paslaugų suteikimo faktą, apimtį, vertę, tačiau šios pareigos neįvykdė, kadangi PVM sąskaitų – faktūrų išrašymas yra tik pardavimo paslaugų teikimas, tuo tarpu reklamos paslaugų organizavimo faktas nebuvo niekaip fiksuotas.

8.       Į bylą nebuvo pateikta PVM sąskaitų faktūrų dėl reklamos organizavimo paslaugų suteikimo, išlaidų kompensavimo, kaip tai buvo numatyta Reklamos organizavimo sutarties 3.4, 3.5 punktuose, sąmatų, suvestinių ar paslaugų priėmimo–perdavimo aktų pagal Reklamos organizavimo sutartį, kuriose būtų detalizuotos paslaugos.

9.       Taip pat atsakovės atstovės L. K. paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad ji rūpinosi objektų pardavimu ir buvo dirbta intensyviai, nesudaro pagrindo išvadai dėl konkrečių reklamos organizavimo paslaugų fakto, vertės bei ieškovės pareigos už jas sumokėti. Atsakovės teiginį „reklamos paslaugų kaina nebuvo ir negalėjo būti konkreti, kadangi paslaugos buvo dinamiškos, jų apimtis kintanti, todėl šalys paliko jų kainą vertinti pagal faktą ir faktiškai patirtas išlaidas“ pirmosios instancijos teismas vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio, dėl ko ir neturi teisinės reikšmės.

10.       Sudarytos preliminarios sutartys ir PVM sąskaitos faktūros patvirtina paslaugų suteikimo faktą pagal Nekilnojamo turto pardavimo, bet ne Reklamos organizavimo sutartį. Pagal Reklamos organizavimo sutartį atsakovė įsipareigojo pateikti ir organizuoti „Vilson apartamentai“ reklamos priemones ir kanalus (tame tarpe socialinė media), planuoti ir rengti reklamos kampanijos strategiją, tame tarpe ieškoti paslaugų tiekėjų, vykdyti tiekėjų atranką, derinti paslaugų tiekimo sutartis, kontroliuoti reklamos priemonių efektyvumą ir teikti rekomendacijas efektyvesniam sąnaudų paskirstymui, tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių konkrečių įrodymų dėl minėtų paslaugų suteikimo (CPK 178, 185 straipsniai).

11.       Bendravimas elektroniniais laiškais, kai dalis šalies elektroninio pašto sudaro įrašas „nidgroup.eu“ nesudaro pagrindo konstatuoti, jog į bylą pateiktas elektroninis susirašinėjimas patvirtina, jog reklamos paslaugas organizavo būtent atsakovė. Didžioji dalis pateiktų reklamos maketų, kurie, kaip teigia atsakovė, buvo reklamos organizavimo paslaugų rezultatas, yra apie Eliją gyvenvietę, tuo tarpu „Vilson“ buvo tik „Elijos“ gyvenvietės naujausias plėtojamas kompleksas. Iš pateikto (manytina reklamos) plano matyti, kad jis buvo susijęs ne tik su „Vilson“ apartamentais, bet bendrai „Elijos“ projektu. Pavyzdžiui pirmas straipsnis turėjo būti apie „NID Group“ vykdomą veiklą, antras apie „Vilson“ statybų eigą, trečias – „Eliją“ gyvenvietę. Bylos duomenys pagrindžia, kad „Elijos“ gyvenvietės projektas buvo patalpintas „NID group“ profilyje.

12.       Remiantis paminėtais rašytiniais įrodymais (reklamos maketais, elektroniniais susirašinėjimais), liudytojų parodymais nėra pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, kad atsakovė vykdė ieškovės statomų objektų Vilson apartamentai reklamos organizavimą, o jei ir vykdė – kokioje apimtyje. Atsižvelgiant į išdėstytą, tenkintinas ieškovės reikalavimas dėl 22  517,83 Eur skolos už suteiktas paslaugas priteisimo.

III. Apeliacinio skundo argumentai

13.       Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti ir priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Teismo sprendimu tenkinus ieškinį ir priteisus iš atsakovės ieškovės naudai 22  517,83  Eur sumą be pagrindo sumokėtą, gaunasi, kad už pardavimo paslaugas, dėl kurių apimties ginčo nebuvo, atsakovei liko ne 17 859,93 Eur, o 17 849,46 Eur suma. Nors tai nėra ženklus skirtumas, tačiau paliktas atlygis mažesnis, ir tai įrodo, jog pirmos instancijos teismas neatliko visapusiškai teisingų skaičiavimų, nepatikrino ieškovės priteisti prašomos sumos teisingumo. Atlikus skaičiavimus teisingai, darytina išvada, kad skirtumas tarp faktiškai sumokėtų sumų (40 367,29 Eur) ir atsakovei priklausančio atlyginio už pardavimo paslaugas (17 859,93 Eur) buvo 22 507,36 Eur, todėl tenkinamas ieškinį teismas neturėjo jokio pagrindo priteisti 22 517,83 Eur sumos.

13.2.                      Ieškovė neginčijo ir neprašė pripažinti negaliojančia Reklamos organizavimo paslaugų sutarties, taip pat nebuvo pareiškusi reikalavimo pripažinti dalį PVM sąskaitų – faktūrų negaliojančiomis. Teismo išvada, kad nėra pakankamai įrodymų apie tai, kad atsakovė ginčijamų mokėjimų laikotarpiu teikė ir suteikė reklamos organizavimo paslaugas, priimta netinkamai įvertinus Reklamos organizavimo paslaugų sutarties sąlygas, dalyką, nevisapusiškai įvertinus byloje pateiktus įrodymus (tiek rašytinius, tiek ir šalių bei liudytojų paaiškinimus), taip pat pažeidus sutarčių aiškinimo taisykles, vertinant ir PVM sąskaitų – faktūrų įrodomąją reikšmę.

13.3.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Reklamos organizavimo paslaugų sutarties sąlygas ir tai, ar sutartis buvo vykdoma, didesnę reikšmę be jokio pagrindo suteikė pažodiniam ir gramatiniam, formaliam tam tikrų sutarties sąlygų aiškinimui, vertinimui, netinkamai atskleisdamas tos sutarties ir sutartų paslaugų esmę, jų ryšį su pardavimo paslaugomis, kadangi abi sudarytos sutartys buvo tarpusavyje glaudžiai susijusios taip, kad be atsakovės teikiamų reklamos organizavimo paslaugų, nebūtų surasti reklamos paslaugų teikėjai, nebūtų sukurta „Vilson“ apartamentų projektų reklamos strategija, vizija, ir nebūtų projektas išviešintas, dėl ko nebūtų galimybės išviešinti projekto, surasti pirkėjų, ką pagal Pardavimo paslaugų sutartį buvo įsipareigojusi atlikti atsakovė, ir su jais nebūtų pasirašytos preliminarios pirkimo – pardavimo sutartys. Tokią poziciją patvirtino nuoseklūs atsakovės atstovės, trečiojo asmens, liudytojų paaiškinimai ir byloje pateikta rašytinė/vaizdinė medžiaga.

13.4.                      Pirmosios instancijos teismas Teismo sprendime klaidingai nurodo, kad iš pateiktų rašytinių įrodymų apie reklamą matyti, kad buvo reklamuojamas kitas projektas – „Elijos“ gyvenvietė – klaidingi, visiškai nevertinant atsakovės ir liudytojų paaiškinimų apie tai, kad „Elijos“ gyvenvietės legenda buvo išplėtota ir viešinama tik dėl „Vilson apartamentų“ reklamos. „Elijos“ gyvenvietės legenda padėjo sukurti „Vilson apartamentų“ „įvaizdį“.

13.5.                      Kad reklamos organizavimo paslaugos faktiškai buvo suteiktos ieškovei, jos vystyto „Vilson apartamentų“ projekto naudai patvirtina su atsiliepimu į ieškinį pateikti rašytiniai įrodymai: susirašinėjimas, išrašai iš apskaitos sistemos, parengti reklamos projektai, vizualizacijos, kitų paslaugų teikėjų sąskaitos ir apmokėjimai ir kt. Be to, dar iki rašytinės Reklamos paslaugų sutarties sudarymo atsakovė ieškojo ir surado paslaugų teikėją UAB „Totem Promo“, su kuriuo iš pradžių pati tiesiogiai sudarė 2021 m. lapkričio 5 d. Paslaugų sutartį, pagal kurią UAB „Totem Promo“ už suteiktas paslaugas 2021 m. gruodžio 15 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą 8 675,77 Eur sumai, kurią atsakovė apmokėjo.

13.6.                      Jeigu iš 22 057,36 Eur sumos atimti išlaidų 9 844,79 Eur kompensavimą, tai išeina 12  673,04 Eur suma tik už paslaugas, ir jeigu šią sumą paverti į valandas, gaunasi tik 131 valanda darbo, kas sudaro tik 3 savaites darbo. Jeigu skaičiuoti, kad darbo savaitėje (5 d.d.) yra 40 darbo valandų, tai iš esmės reiškia, kad buvo sumokėta už 3 savaites darbo, t. y. už 15 – 16 darbo dienų, kai byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog paslaugos buvo teikiamos ženkliai ilgesnį laikotarpį, t. y. daugiau kaip 10 mėnesių, tačiau tai tęstinio pobūdžio, dinamiškos paslaugos, kurių apimties, laiko fiksuoti konkrečiai nebuvo įmanoma: vieną dieną buvo dirbama daugiau, kitą mažiau. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino.

13.7.                      Byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros papildomai įrodo tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius ir suteiktų paslaugų apimtį, viso 30 522,50 Eur su PVM, arba 24  112,77 Eur be PVM, o argumentai, kad nebuvo atskirai išrašytos sąskaitos pagal kiekvieną iš paslaugų teikimo sutarčių tėra formalūs, nepaneigia ir negali paneigti kitų byloje esančių įrodymų.

13.8.                      Teismas nevertino, kad ieškovė savo reikalavimą gali įgyvendinti, apginti savo tariamai pažeistas teises ir kitais būdais, iš karto be jokio pagrindo kaip pirmą ir vienintelį ieškovės reikalavimą išnagrinėjo jos alternatyvų reikalavimą, dėl pradinio pagrindinio visai nepasisakydamas, dėl ko buvo pažeistas CK 6.237 straipsnyje įtvirtinto pažeistų teisių gynimo būdo (pagrindo) subsidiarumo principas. Taip pat teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nevisapusiškai įvertino visas faktines aplinkybes.

14.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė neginčijo, kad atsakovė turi teisę gauti pusę atlyginimo, paskaičiuoto pagal Nekilnojamo turto pardavimo sutarties 3.6 punktą, tačiau atsakovei buvo pervesta per daug lėšų nei jai priklauso pagal Nekilnojamo turto pardavimo sutartį, taip pat didesnio nei buvo sutarta atlyginimo sumokėjimas pažeidė ieškovės kreditorių interesus, nes mokėjimų atsakovei metu ieškovė turėjo daugiau kreditorių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, atsakovės atsikirtimų versija dėl reklamos paslaugų suteikimo yra labai deklaratyvi ir nepagrįsta įrodymais, o visos atsakovės išrašytos sąskaitos yra pateiktos vykdant 2021 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto pardavimo paslaugų teikimo sutartį. Nėra jokių objektyvių įrodymų, jog reklamos organizavimo paslaugos apskirtai buvo teikiamos, ieškovė pateikė įrodymus, jog ji pati samdėsi reklamos specialistus ir mokėjo už jų darbą. Aplinkybė, kad atsakovė ir UAB „Totem promo“ 2021 m. lapkričio 5 d. sudarė reklamos paslaugų teikimo sutartį paneigia atsakovės argumentus, jog ieškovei buvo suteiktos reklamos paslaugos už kurias ieškovė privalėjo mokėti, nes šiuo atveju teisiniai santykiai atsirado tarp atsakovės ir UAB „Totem promo“, ir atskirai ieškovei jokių prievolių nesukūrė, kadangi atsakovės ir ieškovės sutartis dėl reklamos paslaugų organizavimo sudaryta vėliau – 2021 m. gruodžio 1 d. Ieškovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

konstatuoja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.

17.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos (permokos) priteisimo iš atsakovės teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

18.       2021 m. gruodžio 1 d. ieškovė UAB „Vilson statyba“ su atsakove MB „VBE projektai“ sudarė Nekilnojamo turto pardavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. VBE 2021 12/01 (toliau – NT pardavimo sutartis). Pagal šią sutartį atsakovė įsipareigojo atstovauti ieškovę dirbant su pirkėjais ir su ieškove suderinta kainodara organizuoti bei vykdyti „Vilson apartamentai“ butų, poilsio apartamentų, komercinių patalpų ir parkavimo vietų pardavimus, tame tarpe ieškoti pirkėjų, dirbti su užklausas pateikiančiais potencialiais pirkėjais, rengti ir teikti pasiūlymus, derinti sutartis ir jų priedus, o ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka suteikti atsakovei komunikavimo priemones (elektroninis paštas ir telefono numeris) ir už tinkamai suteiktas paslaugas sumokėti (sutarties 1 punktas).

19.       2021 m. gruodžio 1 d. ieškovė su atsakove sudarė Reklamos organizavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. VBE RO 2021/12/02 (toliau – Reklamos sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo pateikti ir organizuoti „Vilson apartamentai“ reklamos priemones ir kanalus (tame tarpe socialinė medija), planuoti ir rengti reklamos kampanijos strategiją, tame tarpe ieškoti paslaugų tiekėjų, vykdyti tiekėjų atranką, derinti paslaugų tiekimo sutartis, kontroliuoti reklamos priemonių efektyvumą ir teikti rekomendacijas efektyvesniam sąnaudų paskirstymui, o ieškovė įsipareigojo nustatyta tvarka už suteiktas paslaugas sumokėti (sutarties 1.1 punktas).

20.       Ieškovės UAB „Vilson statyba“ steigėjai buvo D. K. ir L. Š. Ieškovės vadovu nuo bendrovės įregistravimo 2021 m. rugpjūčio 18 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. buvo D. K. Atsakovės valdytoja nuo 2019 m. vasario 28 d. buvo L. K.

21.       Ieškovė pervedė atsakovei 2021 m. lapkričio 15 d. – 1 934,79 Eur, 2021 m. gruodžio 15 d. – 2  400 Eur (paskirtyje nurodyta už pardavimo paslaugas 11 mėn.), 2021 m. gruodžio 16 d. – 8  680 Eur (paskirtyje nurodyta reklamos paslaugų kompensavimas), 2021 m. gruodžio 31 d. – 2 400 Eur (paskirtyje nurodyta už paslaugas 12 mėn.), 2022 m. vasario 2 d. (paskirtis nenurodyta) – 3 912 Eur, 2022 m. vasario 28 d. – 2 904 Eur (paskirtis nenurodyta), 2022 m. kovo 29 d. – 2 904 Eur (paskirtis nenurodyta), 2022 m. balandžio 28 d. – 6 050 Eur (paskirtis – už paslaugas), 2022 m. rugpjūčio 2 d. – 7 078,50 Eur (paskirtis nurodyta pagal sąskaitą faktūrą), 2022 m. rugpjūčio 4 d. – 2 104 Eur (dalinė įmoka pagal sąskaitą – faktūrą), viso 40  367,29 Eur.

22.       Pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais – 2022 m. vasario 2 d. ieškovės mokėjimą atsakovei dalyje dėl 1 477,33 Eur sumos sumokėjimo; 2022 m. vasario 28 d. ieškovės mokėjimą atsakovei 2 904 Eur sumai; 2022  m. kovo 29 d. ieškovės mokėjimą atsakovei 2 904 Eur sumai; 2022 m. balandžio 28 d. ieškovės mokėjimą atsakovei 6 050 Eur sumai; 2022 m. rugpjūčio 2 d. ieškovės mokėjimą atsakovei 7 078,50 Eur sumai; 2022 m. rugpjūčio 4 d. ieškovės mokėjimą atsakovei 2  104,00  Eur sumai, kurių bendra suma sudaro 22 517,83 Eur, CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) ir CK 1.91 straipsnio (dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi) pagrindu bei taikyti restituciją priteisiant ieškovei iš atsakovės 22 517,83 Eur.

23.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, sprendė, kad ieškovė atliktų atsakovei mokėjimo pavedimų nenuginčijo ieškovės pasirinktais teisiniais pagrindais (CK 1.91 straipsnio 1 dalimi ir 6.66 straipsnio 1 dalimi). Teismas nurodė, jog teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė, kad tą pačią dieną (2021 m. gruodžio 1 d.) ieškovė su atsakove sudarė ne vieną, o dvi sutartis dėl paslaugų iš atsakovės pirkimo. Teismas vertino, kad atsakovės, trečiojo asmens paaiškinimai ir liudytojų parodymai, taip pat atsakovės ir trečiojo asmens į bylą pateikti įrodymai leidžia teismui daryti išvadą, kad atsakovė suteikė ieškovei tam tikras reklamos organizavimo paslaugas. Teismas darė išvadą, jog labiau tikėtina, kad atsakovės išrašytos sąskaitos apėmė atsakovės pagal abi sutartis ieškovei suteikiamas paslaugų rūšis, ne tik pagal vieną NT pardavimo sutartį.

24.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teisėjų kolegija be kita ko konstatavo, kad ieškovė kėlė ginčą dėl sutarčių vykdymo, tačiau pirmosios instancijos teismas tokio ginčo neišsprendė, t. y. teismas nepasisakė dėl to, ar 2021 m. gruodžio 1 d. Reklamos organizavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. VBE RO 202112/02 pagrindu ieškovė turėjo sumokėti atsakovei 22 517,83 Eur už suteiktas reklamos paslaugas. Teismo sprendime padaryta išvada, jog atsakovė tikėtinai suteikė tam tikras reklamos organizavimo paslaugas, nėra pakankama tokiam ginčui dėl sutarties(-čių) vykdymo išspręsti. Teisėjų kolegija vertino, kad teismas byloje konstatavęs permoką pagal sutartį dėl ieškovės ieškinyje nurodytų priežasčių, galėjo priimti sprendimą dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo permokos apimtyje remiantis vien sudaryta sutartimi, plačiau nepasisakydamas dėl sandorio negaliojimo.

25.       2025 m. gegužės 19 d. pareiškimu dėl ieškinio dalyko papildymo ieškovė alternatyviai prašė priteisti 22 517,83 Eur permoką ieškovės sumokėtą atsakovei pagal 2021 m. gruodžio 1 d. nekilnojamo turto paslaugų teikimo sutartį Nr. VBE PA 202112/01.

26.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. birželio 5 d. skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės 22 517,83 Eur skolos, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. birželio 27 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų (ne)pagrįstumo

27.       Bylos duomenimis nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad ieškovė bankrutuojanti UAB „Vilson statyba“ laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 15 d. iki 2022 m. rugpjūčio 4 d. sumokėjo atsakovei MB „VBE projektai“ iš viso 40 367,29 Eur. Mokėjimų atlikimo metu ieškovė ir atsakovė buvo valdomos sutuoktinių – ieškovė D. K., o atsakovė L. K.

28.       Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės ir atsakovės 2021 m. gruodžio 1 d. sudarytos NT pardavimo sutarties 3.1 ir 3.2 punktais susitarė, jog paslaugų kaina yra 3 proc., o paslauga laikoma suteikta, jeigu vykdytojas pateikia užsakovui pasirašyti pirkėjo pasirašytą preliminariąją nekilnojamojo turto įsigijimo sutartį ir pirkėjas yra sumokėjęs 20 proc. dydžio avansinį mokėjimą. Pagal ieškovės pasirašytas preliminariąsias sutartis bendra numatyta pardavimo kaina sudarė 1 189 964 Eur, atitinkamai viso atlyginimo dydis turėjo būti nustatytas skaičiuojant nuo šios vertės (1 189 964 Eur x 3 proc.), t. y. sudarė 35 698,92 Eur ir turėjo būti sumokėtas atsakovei tada, kai bus notarine tvarka sudarytos pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys.

29.       Kadangi buvo pasirašytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutartys, o notarine tvarka pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo sudarytos, ieškovei kilo pareiga mokėti pusę atsakovei priklausančio atlyginimo – atitinkamai 17 849, 46 Eur (NT pardavimo sutarties 3.6 punktas). Ieškovė aplinkybės, kad atsakovė turi teisę gauti pusę atlyginimo, paskaičiuoto pagal NT pardavimo sutarties 3.6 punktą, neginčijo, pareiškimu dėl ieškinio dalyko papildymo prašydama priteisti 22 517,83 Eur (40 367,29 Eur - 17 849, 46 Eur) permoką ieškovės sumokėtą atsakovei.

30.       Šiame kontekste visų pirma atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatliko teisingų skaičiavimų, kadangi teismo sprendimu tenkinus ieškinį ir priteisus iš atsakovės ieškovės naudai 22 517,83 Eur sumą kaip be pagrindo sumokėtą, gaunasi, kad už pardavimo paslaugas, dėl kurių apimties ginčo nebuvo, atsakovei liko ne 17 859,93 Eur, o 17 849,46 Eur suma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pusė atsakovei priklausančio atlygio nagrinėjamu atveju sudaro 17 849, 46 Eur (35 698,92 Eur/2), būtent dėl šios mokėtinos sumos ginčo byloje nebuvo, taigi minėta 17 849, 46 Eur suma ir liko atsakovei ieškovės naudai priteisus 22 517,83 Eur (40 367,29 - 22 517,83 = 17 849, 46 Eur). Atsakovė nurodydama, kad turėjusi likti suma turėjo būti 10,47 Eur didesnė ir sudaryti 17  859,93 Eur šių savo teiginių nepagrindžia, o jos pateikti matematiniai skaičiavimai yra klaidinantys ir netikslūs. 

31.       Antra, apeliaciniame skunde atsakovė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo remtis CK 6.237 straipsniu įtvirtinančiu pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą ir vadovaujantis šia norma ieškovės naudai priteisti 22 517,83 Eur permoką.

32.       Pažymėtina, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014, ir kt.).

33.       Nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuoja CK 6.242 straipsnis. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, t. y. kreditoriui iš skolininko priteisiama jo turėta turtinė nauda, į kurią turi teisę kreditorius. Ieškiniui dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso) tenkinti turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos.

34.       Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017; 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika, kt.).

35.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022).

36.       Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019  m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019, 18 punktą; 2019 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019, 18 punktą; 2021 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktą, kt.).

37.       Nagrinėjamu atveju ieškovė būtent ir įrodinėjo, kad atsakovei nebuvo jokio teisinio pagrindo 22 517,83 Eur, gautiems iš ieškovės, pasilikti, šie mokėjimai atlikti be pagrindo ir minėta suma neturėjo būti atsakovei perduota pagal NT pardavimo sutartį, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 6.237 straipsnio nuostatomis.

38.       Trečia, atsakovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde kvestionuoja įrodymų vertinimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl netinkamai buvo nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, bei padarytos klaidingos išvados. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apeliacinio skundo argumentams.

39.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

40.       Atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, įrodinėjo 22 517,83 Eur gavimo pagrindą, t. y. įrodinėjo, kad 2022 m. gruodžio 1 d. šalys buvo sudariusios dvi rašytines paslaugų teikimo sutartis – NT pardavimo sutartį ir Reklamos sutartį. Atsakovės teigimu reklamos organizavimo paslaugų teikimo faktas ir apimtis byloje yra įrodyti, o 22 517,83 Eur suma, viršijanti atlyginimo pagal NT pardavimo sutartį mokėtiną sumą yra ieškovės mokėjimai pagal Reklamos sutartį, todėl atsakovė pagrįstai ir teisėtai šią sumą gavo, o ieškovė ją pagrįstai sumokėjo.

41.       Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018, 24 punktą).

42.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Reklamos sutartį atsakovė įsipareigojo pateikti ir organizuoti „Vilson apartamentai“ reklamos priemones ir kanalus (tame tarpe socialinė medija), planuoti ir rengti reklamos kampanijos strategiją, tame tarpe ieškoti paslaugų tiekėjų, vykdyti tiekėjų atranką, derinti paslaugų tiekimo sutartis, kontroliuoti reklamos priemonių efektyvumą ir teikti rekomendacijas efektyvesniam sąnaudų paskirstymui.

43.       Reklamos sutarties 1.2. punkte nustatyta, jog paslaugos suteikiamos kiekvieną mėnesį fiksuojant rezultatą, 2.2.1 punkte sutarta, kad užsakovas įsipareigoja sumokėti vykdytojui sutartyje nustatyta tvarka už tinkamai pagal sutarties reikalavimus suteiktas paslaugas. Vadovaujantis Reklamos sutarties nuostatomis paslaugų kaina yra kintanti priklausomai nuo einamojo mėnesio paslaugų poreikio ir apimties (sutarties 3.1 punktas). Susijusias su atsakovės samdomais būtinais paslaugos tiekimui tiekėjais kompensuoja ieškovė (sutarties 3.2 punktas). Po paslaugos suteikimo ir PVM sąskaitos faktūros pateikimo atsakovei ieškovė įsipareigojo per 5 darbo dienas patvirtinti arba pateikti pretenziją dėl paslaugų (sutarties 3.4 punktas). Po atsakovės PVM sąskaitos faktūros patvirtinimo turi būti apmokėta per 5 darbo dienas nuo jos gavimo dienos, jei šalys nesusitaria kitaip (sutarties 3.5 punktas). Jei vykdytojui mokamas avansas, jis įskaitomas į paslaugų kainą (sutarties 3.6 punktas).

44.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ir atsakovės atstovų, trečiojo asmens paaiškinimus, taip pat liudytojų parodymus ir byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė vykdė būtent ieškovės statomų objektų „Vilson apartamentai“ reklamos organizavimą, o jei ir vykdė – kokioje apimtyje. Tokią poziciją teismas grindė įvertinęs tai, kad į bylą nebuvo pateikta jokių konkrečių reklamos organizavimo pagal Reklamos sutartį faktą, kiekį, vertę ir tokių paslaugų teikimo laikotarpį patvirtinančių įrodymų. Atsakovė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės pakartotinai dėsto savo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus dėl reklamos paslaugų teikimo aplinkybių, pateikdama subjektyvų byloje esančios medžiagos vertinimą.

45.       Teisėjų kolegija akcentuoja, jog aplinkybė, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo laikotarpiu šalys tą pačią 2021 m. gruodžio 1 d. buvo sudariusios dvi rašytines paslaugų teikimo sutartis – NT pardavimo sutartį ir Reklamos sutartį bei apeliantės nuolat deklaruojamas pardavimo paslaugų ir reklamos organizavimo sutarčių bei jomis teikiamų paslaugų tarpusavio ryšys savaime nėra pakankami daryti išvadą, kad 22 517,83 Eur suma, viršijanti atlyginimo pagal NT pardavimo sutartį mokėtiną sumą buvo skirta reklamos organizavimo paslaugoms apmokėti.

46.       Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, reklamos paslaugų organizavimo faktas nebuvo niekaip fiksuotas, pateiktose sąskaitose faktūrose buvo nurodyta, kad jos išrašomos už pardavimo (o ne už reklamos) paslaugas, į bylą nebuvo pateikta PVM sąskaitų faktūrų dėl reklamos organizavimo paslaugų suteikimo, patirtų išlaidų kompensavimo, kaip tai buvo numatyta Reklamos organizavimo sutarties 3.4, 3.5 punktuose, jokių sąmatų, suvestinių ar paslaugų priėmimo–perdavimo aktų pagal reklamos organizavimo sutartį, kuriose būtų detalizuotos reklamos paslaugos, atsakovė taip pat neteikė.

47.       Kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, remiantis Reklamos sutarties nuostatomis, akivaizdu, jog kiekvieną mėnesį turėjo būti fiksuojamas paslaugų pagal Reklamos sutartį suteikimo rezultatas ir to pagrindu turėjo būti išrašyta PVM sąskaita faktūra. Tuo tarpu aplinkybė, kad vykdant kitą NT pardavimo sutartį buvo išrašyta daugiau sąskaitų, nei faktiškai buvo atlikta darbų pagal šią sutartį, niekaip nepatvirtina atsakovės pozicijos, jog į šias sąskaitas buvo įtrauktos reklamos organizavimo paslaugos ir pagal Reklamos sutartį.

48.       Negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino PVM sąskaitų faktūrų įrodomąją reikšmę, kadangi Reklamos sutartyje nesant nustatytos konkrečios reklamos paslaugų kainos ir atsakovei neišrašius sąskaitų faktūrų už paslaugas pagal Reklamos sutartį iš esmės nėra galimybės nustatyti reklamos organizavimo paslaugų suteikimo fakto, pobūdžio ir kiekio.

49.       Tuo tarpu nei atsakovės akcentuojami į bylą pateikti susirašinėjimai ir prie jų pridėti dokumentai, nei samprotavimai, kad Reklamos sutartyje aiškiai neapibrėžus paslaugų įkainio, gautą 22 517,83 Eur sumą už reklamos paslaugas pirmosios instancijos teismas turėjo „paversti“ į valandinį įkainį, darydamas išvadą, kad taikant 80 Eur be PVM/val. (96,80 Eur su PVM/val.) įkainį gautume 232,5 valandas darbo, kas sudaro kiek daugiau nei 5 savaites darbo, o toks paslaugų teikimo valandų kiekis nėra nepagrįstai didelis, nesudaro pagrindo kitaip nei tai atliko pirmosios instancijos teismas, vertinti byloje esančius duomenis ir nepaneigia teismo išvados jog 22 517,83 Eur suma atsakovės buvo įgyta be įstatymu ar sutartimi nustatyto pagrindo, todėl privalo būti grąžinta ieškovei. Nors atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad „Elijos“ gyvenvietė yra kitas projektas nei „Vilson apartamentai“, pastebėtina, kad bylą nagrinėjusio teismo motyvuose tokios išvados nėra. Pirmosios instancijos teismas byloje esančios medžiagos pagrindu konstatavo, kad buvo komunikuojama ir dėl „Elijos“ apartamentų, taigi, ne tik dėl „Vilson“ apartamentų, kurie buvo reklamos objektu pagal 2021 m. gruodžio 1 d. Reklamos sutartį.

50.       Galiausiai teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad pagrįstas abejones kelia atsakovės pateikti duomenys apie kitų asmenų reklamos paslaugų teikimą ieškovei ir jų ryšį su atsakovės teiktomis paslaugomis, kuriuos išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismas. Atsakovė nurodo, kad vykdydama Reklamos organizavimo paslaugų sutartį, surado tokius paslaugų tiekėjus kaip UAB „Totem Promo“ ir UAB „Diginet LTU“, su kuriais 2021 m. lapkričio 12 d., 2021 m. gruodžio 16 d., 2022 m. balandžio 5 d. atsiskaitė pagal jų pateiktas sąskaitas, taip pat pasitelkė individualius paslaugų teikėjus (S. R. – kontaktai; P. N. – „Meta“ reklamų leidimas; A. Š. – dizainas; J. S. – puslapio optimizavimas). Visgi kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovė, minėtų paslaugų teikimas nėra fiksuotas pagal Reklamos sutartyje nustatytas sąlygas, t. y. nėra rezultato fiksavimo kiekvieną mėnesį, nėra paslaugų perdavimo– priėmimo įrodymų, atsakovės išrašytų sąskaitų faktūrų, kurios patvirtintų paslaugų priėmimą ir ieškovės pareigą už šias paslaugas mokėti.

51.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, padarė logiškas ir surinktų įrodymų visuma pagrįstas išvadas, kad ieškovės reikalavimas dėl 22  517,83  Eur skolos (permokos) priteisimo remiantis CK 6.237 straipsniu yra pagrįstas. Atitinkamai toks mokėjimas, vertintinas kaip neteisėtas turto įgijimo pagrindas, kuriam esant mokėtojas (ieškovė) įgyja teisę išsireikalauti pervestas lėšas CK 6.242 straipsnio 1 dalies pagrindu. Priešingai nei teigia apeliantė, vertinti visi byloje surinkti duomenys, o tai, kad jų pagrindu padarytos ne tokios išvados, kurių siekia apeliantė, nesudaro pagrindo laikyti, jog teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų ar juos vertino netinkamai. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio įvertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis bylos medžiaga.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

52.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

53.       Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

55.       Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, šiuo atveju teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgijo ieškovė.

56.       Ieškovė pateikė į bylą pagrindžiančius įrodymus, jog patyrė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl šios išlaidos priteistinos ieškovei iš atsakovės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atmesti apeliantės (atsakovės) mažosios bendrijos „VBE Projektai“ apeliacinį skundą.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vilson statyba“, kodas 305872151, iš atsakovės mažosios bendrijos „VBE Projektai“, kodas 305054909, 1 000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                Ieva Navickaitė-Sakalauskienė

                                                                        Svetlana Panina

                                                                Dalia Trumpulienė