Administracinė byla Nr. eP-24-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01983-2024-2

        Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Y. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2161-552/2024 pagal pareiškėjos Y. B. apeliacinį skundą dėl Regiono administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėja Y. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24S103387 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.       Pareiškėja skunde nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas objektyviai neišnagrinėjus visų reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgus į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

3.       Migracijos departamentas Sprendimą grindė aplinkybėmis, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, nes ji 2015 m. dirbo Baltarusijos banke (duomenys neskelbtini). Tačiau šią informaciją atsakovui sąžiningai pateikė pati pareiškėja, atsakydama į jo pateiktą klausimyną. Atsakovas neatliko individualaus vertinimo, tik pacitavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. vasario 28 d. išvadą Nr. 18-1964 (toliau – ir VSD išvada), kuri yra neobjektyvi. Nuo darbo santykių su banku (duomenys neskelbtini) praėjo jau 9 metai, o tai savaime leidžia abejoti VSD išvados pagrįstumu.

4.       Pagal ginčui aktualią teismų praktiką Migracijos departamentas, būdamas viešojo administravimo subjektas, turėjo atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien aplinkybė, kad Migracijos departamentas patikrino pagrindinius faktus apie pareiškėjos gyvenimą Lietuvoje, nesuponuoja išvados apie individualų pareiškėjos atvejo vertinimą.

5.       Pareiškėja nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2022 m. lapkričio 14 d. turėjo galiojančią nacionalinę vizą. Pareiškėjos sutuoktinis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gavo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, Vilniuje dirba aukštos profesinės kvalifikacijos darbą. Pareiškėja su nepilnamečiu sūnumi gavo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjai išduotas leidimas galiojo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2024 m. kovo 22 d.

6.       Priimant Sprendimą nebuvo analizuota pareiškėjos labai trumpa darbo trukmė Baltarusijos banke (duomenys neskelbtini), jos darbo pobūdis, priežastys, dėl ko darbo santykiai nutrūko. Nei iš VSD išvados, nei iš Migracijos departamento Sprendimo nėra aišku, kaip konkrečiai pareiškėjos darbas Baltarusijos banke (duomenys neskelbtini) buvo susietas su keliama grėsme nacionaliniam saugumui. Nėra pateikta jokių duomenų apie galimus ryšius, kurie įrodytų keliamos grėsmės riziką. Atsakovas, atlikdamas tyrimą, apsiribojo tik Migracijos departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenimis, tačiau jų netikrino, nesikreipė į pareiškėją su prašymu paaiškinti, dėl kokių priežasčių ji taip dažnai vyksta į Baltarusiją. Jokie teisės aktai neriboja asmens galimybės laisvai judėti tarp valstybės sienų gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl tokie Migracijos departamento argumentai yra subjektyvūs ir teisiškai nereikšmingi.

7.       Pareiškėja Lietuvoje neturi valstybinio socialinio draudimo, todėl gydytis buvo priversta važinėti į Baltarusiją. Į Baltarusiją ji dažnai važiuodavo išimtinai dėl sveikatos problemų – medicininės apžiūros, gydytojų konsultacijos, pasirengimo (duomenys neskelbtini), taip pat reabilitacijos po operacijų, kurios buvo komplikuotos.

8.       Dėl Migracijos departamento priimto nemotyvuoto Sprendimo pareiškėjos šeimai yra ribojama teisė būti kartu, o nepilnamečiui vaikui ribojama teisė augti darnioje šeimoje kartu su motina ir tėvu. Panaikinus leidimą laikinai gyventi, ji su sūnumi buvo priversti išvykti į Baltarusiją, todėl sūnus negali matytis su Lietuvoje gyvenančiu tėvu.

9.       Sprendimas nemotyvuotas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatų, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas pritaikytas formaliai, neatlikus objektyvaus tyrimo ir individualaus atvejo vertinimo.

10.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11.       Atsakovas nurodė, kad byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis VSD išvada, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja dažnai vyksta į Baltarusiją (2023 m. vyko į Baltarusiją 13 kartų ir ten praleido apie 185 d.), todėl tikėtina, kad ji gali palaikyti ryšius su buvusioje darbo vietoje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę kolegos) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjos darbas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia jos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Iš jų matyti, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės sieja tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jos keliamos grėsmės valstybės saugumui.

12.       Atsakovas teigė, kad priimant Sprendimą remtasi VSD išvada, tačiau papildomai individualiai vertinti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, jog pareiškėja turėjo galiojusią nacionalinę ir Šengeno vizą bei leidimą laikinai gyventi, įdarbinta Lietuvos Respublikoje nebuvo. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje leidimų laikinai gyventi pagrindu gyvena jos sutuoktinis ir sūnus. Priimant Sprendimą remtasi informacija, susijusia su Rusijos ir Baltarusijos vykdomomis agresyviomis politikomis. Sprendime atliktas individualus pareiškėjos vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, kad ji dirbo Baltarusijos banke (duomenys neskelbtini), į dažnus jos vykimus į kilmės šalį.

13.       Migracijos departamentas, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, nustatė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o jos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

14.       Sprendimu nei pareiškėjai, nei jos sūnui ir sutuoktiniui nėra uždrausta atvykti ar lankytis kitose Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ar Šengeno zonos valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse, todėl atsakovas nesutiko, kad juo ribojama pareiškėjos sūnaus teisė augti darnioje šeimoje.

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko.

16.       VSD nurodė, kad Sprendimas yra priimtas pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

17.       Teigė, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginę reikšmę turinčiose Baltarusijos įmonėse. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.

18.       VSD pažymėjo, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinę vizą, leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

19.       VSD vertino, kad priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgiant į teismo suformuotą praktiką, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II.

20.       Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos Y. B. skundą atmetė.

21.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė, kuri 2022 m. rugpjūčio 25 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 7 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2024 m. kovo 22 d.

22.       Šioje byloje skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas remiantis VSD išvada, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsisakymas motyvuotas tuo, jog pareiškėja 2015 m. dirbo Baltarusijos banke (duomenys neskelbtini), taip pat gyvendama Lietuvos Respublikoje, periodiškai ir dažnai vyksta į Baltarusiją. Darbas Baltarusijos Respublikai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje bei periodiškas vykimas į Baltarusiją kelia kontržvalgybinių rizikų.

23.       Sprendimas priimtas Įstatymo 35 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 8 d.) 1 dalies 1 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

24.       Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD 2024 m. vasario 28 d. išvadą Nr. 18-1964, kuri grindžiama tuo, jog pareiškėja 2015 m. dirbo Baltarusijos banke (duomenys neskelbtini), Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos Vyriausybės vardu. Europos Sąjunga, reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankui (duomenys neskelbtini) (ketvirtai pagal dydį finansų įstaigai Baltarusijoje) nuo 2022 m. birželio 14 d. įvedė sankcijas. VSD išvadoje nurodyta, jog pareiškėja, gyvendama Lietuvos Respublikoje, periodiškai vyksta į Baltarusiją. Pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

25.       Teismo įsitikinimu, tai, kad pareiškėja Baltarusijos Respublikos banke (duomenys neskelbtini) dirbo prieš 9 metus (2015 m.) ir trumpą laiką (7 mėnesius), nepaneigia grėsmės valstybės saugumui.

26.       Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja 2023 m. 13 kartų vyko į Baltarusiją ir ten praleido apie 185 dienas. Taigi, Migracijos departamento buvo nustatyta, kad užsienietė periodiškai vyksta į Baltarusiją ir ten praleidžia daug laiko. Nepaisant jos nurodytų vykimo į kilmės šalį priežasčių (gydymosi tikslais, kilmės šalyje pigesnės sveikatos priežiūros išlaidos, nes Lietuvoje neapdrausta valstybiniu socialiniu draudimu ir pan.), šios aplinkybės, esant šiandieninei geopolitinei situacijai, didina užsienietės pažeidžiamumą ir kartu didina pagrįstą tikimybę, kad ji gali būti išnaudota Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų.

27.       Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjos lojalumą Baltarusijos valdžiai.

28.       Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jos socialinius ir ekonominius ryšius. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjai buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2023 m. sausio 8 d., o nuo 2019 m. balandžio 20 d. iki 2021 m. balandžio 19 d. ji turėjo Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno vizą. Migracijos departamentas nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis Baltarusijos pilietis M. B. (santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini)), kuris turi iki 2027 m. sausio 10 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas. Leidimas išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu. Šeima augina nepilnametį sūnų I. B., kuriam taip pat išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (galioja iki 2026 m. vasario 24 d.). Vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje nustatyta, kad ilgalaikiai ryšiai su Lietuva jos nesieja, darbo santykių Lietuvos Respublikoje ji neturi, nėra šeimos narių, kurie Lietuvoje gyventų nuolatinai. Pareiškėja palaiko glaudžius ryšius su kilmės šalimi. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos paaiškinimais nustatyta, kad Baltarusijoje gyvena jų pilnametė dukra. Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino, kad 2023 m. kilmės šalyje praleido 173 dienas. 2024 m. iki kovo mėn., kol galiojo leidimas (iki 2024 m. kovo 22 d.), gyveno Lietuvoje, tačiau dažnai važinėdavo į Baltarusiją. Ginčo laikotarpiu pareiškėja daugiau laiko praleido ne Lietuvoje. Taigi su kilmės šalimi pareiškėją tebesieja glaudūs ryšiai.

29.       Teismas vertino, kad pareiškėjos argumentai, jog jos lojalumas Lietuvos valstybei Migracijos departamento buvo patikrintas prieš išduodant jai nacionalinę vizą, nėra esminiai, nes atsakovas turi teisę iš naujo atlikti tyrimą. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis kompetentingos institucijos – VSD – pateikta išvada. Pareiškėjai tiek Šengeno, tiek nacionalinė vizos buvo išduotos dar iki 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“.

30.       Dėl pareiškėjos argumentų, kad Migracijos departamentui neįvertinus šeiminių ryšių ir atsisakius pakeisti leidimą, ji su sūnumi buvo priversta išvykti į Baltarusiją, sūnus negali matytis su Lietuvoje gyvenančiu tėvu, tuo neužtikrinama pagarba teisei į šeimą, teismas pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81), 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014, 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024).

31.       Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, pagal kurias nustatyta, jog pareiškėja ir jos šeima neturi ilgalaikių ryšių su Lietuvos Respublika, pareiškėja dažnai vyksta į kilmės šalį, su kuria tebesieja glaudūs socialiniai ryšiai. Pareiškėjos sutuoktinį su Lietuva sieja tik profesinio pobūdžio ryšiai, šeima nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia Sprendime išdėstyto pagrindo, kad dėl jos darbo (duomenys neskelbtini) praeityje ir dėl periodiško vykimo į kilmės šalį ir išlikusių glaudžių ryšių kilmės šalyje, kyla grėsmė Lietuvos valstybės saugumui dėl kontržvalgybinių rizikų Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

32.       Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamento Sprendime įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo nei pareiškėjos skunde nurodytais, nei kitais argumentais.

III.

33.       Pareiškėja Y. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24S103387. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo Migracijos departamento apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 847 Eur už advokato teisines paslaugas bei 11,25 Eur žyminį mokestį.

34.       Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Sprendimą teismas priėmė pažeisdamas arba neteisingai pritaikydamas proceso teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 1 d.), pažeidė materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 str.), nukrypo nuo bylai aktualios naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose.

35.       Šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui tyrimas nei Migracijos departamente, nei pirmosios instancijos teisme – nebuvo individualiai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Neigiamas vertinimas yra grindžiamas pareiškėjos grėsmės prezumpcija remiantis vien faktu, kad pareiškėja 2015 m. dirbo (duomenys neskelbtini) banke, nesant jokių kitų neigiamai ją charakterizuojančių aplinkybių.

36.       Teismas pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 7 dalies reikalavimus, nes: nepaisė formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose; bylą išnagrinėjo formaliai; nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjos individualiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumos; nepagrįstai ir neteisingai nurodė, esą atsakovas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą; neteisėtai suteikė VSD išvadai išskirtinę įrodomąją galią; priėmė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų neatitinkantį procesinį sprendimą, kuriuo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, prielaidomis ir samprotavimais formaliai pritarė Migracijos departamento Sprendimui.

37.       Pareiškėja teigia, kad ji teisme nebuvo tinkamai išklausyta, kaip to reikalauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, todėl sprendimas negali būti laikomas teisingu ne tik ABTĮ, bet ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu.

38.       Teismas, pažeisdamas ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 7 dalies reikalavimus, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs ir neįvertinęs pareiškėjos (duomenys neskelbtini) banke atliktų funkcijų, jų pobūdžio, nenustatė dėl kokių priežasčių pareiškėja nesiejo savo ateities su (duomenys neskelbtini) banku, neanalizavo klausimyne nurodytos pareiškėjos darbinės veiklos kilmės šalyje pobūdžio nuo 2015 m. iki Migracijos departamento leidimo išdavimo 2022 metais. Teismas taip pat nevertino jam pateiktų duomenų laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. Pareiškėjos skunde nurodytos bylai reikšmingos aplinkybės, kad ji 2015 m. dirbo (duomenys neskelbtini) banke, faktas egzistavo ir 2022 metais, kai pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

39.       Pareiškėja Y. B. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriais akcentavo, jog jai iki 2024 m. rugpjūčio 12 d. nebuvo įteiktas Migracijos departamento 2024 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr.24S105767, kuriuo jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių. Būtent tik dėl šios priežasties ji šio sprendimo nėra apskundusi ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas argumentas, jog Migracijos departamento 2024 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 24S105767 pareiškėja neginčija, o tai yra papildomas pagrindas atmesti skundą, yra nepagrįstas.

40.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

41.       Atsakovas nurodo, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (eA-2285-1047/2023; eA-1959-1188/2023; eA-2136-822/2023; eA-2304-822/2023; A-1542-492/2024 ir kt.) nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, be to, užsieniečio keliama grėsmė kiekvienu atveju vertinama individualiai.

42.       Nors esminis Sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius, klausimyno atsakymus), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

43.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, jog jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

44.       Pareiškėjos apeliaciniame skunde vardijamos aplinkybės (darbo trukmė, pobūdis, darbo santykių atsiradimo ir pasibaigimo priežastis, sąžiningai užpildytas klausimynas ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

45.       Atsakovas teigia, kad pareiškėja niekuo nepagrindžia savo apeliacinio skundo argumento, jog ji nebuvo tinkamai išklausyta pirmosios instancijos teisme, todėl jos argumentai yra atmestini. Pareiškėja pati asmeniškai ir jos atstovas dalyvavo teismo posėdyje ir jai buvo sudarytos galimybės nurodyti visas jos nuomone svarbias aplinkybes.

46.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

47.       Nurodo, kad teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą (taip pat ir pačią naujausią) praktiką analogiško pobūdžio bylose. Pagal susiformavusią ir nuoseklią teismų praktiką užsieniečių darbas Lietuvai priešiškų valstybių (Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos) bankuose (t. y. strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje) pripažįstamas grėsme Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo baigiamuosius aktus administracinėse bylose Nr. eA-1561-520/2024, Nr. eA-1434-822/2024, Nr. eA-1448-552/2024, Nr. eA-997-415/2024, Nr. eA-1130-624/2024, Nr. eA-1077-662/2024, Nr. eA-930-442/2024, Nr. eA-2400-821/2023, Nr. eA-2264-1047/2023, Nr. eA-2221-556/2023 ir kt.). Apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo vadovautis, nes ji buvo suformuota bylose, kuriose susiklostė skirtingos aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje bei prieštarauja vyraujančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

48.       Pareiškėja jokių konkrečių įrodymų, paneigiančių VSD išvadoje bei Sprendime nurodytas aplinkybes, nepateikė. Pareiškėjai VSD ir Migracijos departamento nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigus, teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui. Buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėja nėra pasiekusi ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje.

49.       VSD nuomone, tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023 ir kt.). Be to, apeliaciniame skunde neatsižvelgiama į tai, kad ankstesnio leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai metu galiojo kitoks užsieniečių teisinės padėties procedūrų teisinis reglamentavimas.

50.       Teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjos dažnas vykimas į Baltarusiją ir ilgai trunkantis buvimas Baltarusijoje (pvz., vien tik 2023 m. ji net 13 kartų vyko į Baltarusiją ir ten išbuvo net 185 dienas) didina pareiškėjos pažeidžiamumą ir tikimybę, jog ji gali būti išnaudota Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų Lietuvos nacionaliniam saugumui priešingiems tikslams. Vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia akivaizdžias rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti kontaktus su pareiškėja, kaip buvusia Baltarusijos valstybinio banko (duomenys neskelbtini) darbuotoja.

IV.

51.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

52.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjos vertinimu, teismo sprendimu buvo grubiai pažeistos jos proceso ir materialiosios teisės bei esmingai nukrypta nuo nuosekliai formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Pasisakydamas dėl pareiškėjos nurodytų procesinio pobūdžio aplinkybių, kad pirmosios instancijos teisme ji nebuvo tinkamai išklausyta, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėja ir jos atstovas dalyvavo teismo posėdyje ir jai buvo sudarytos galimybės tiek žodžiu, tiek raštu nurodyti visas jos nuomone svarbias faktines ir teisines aplinkybes.

53.       Vertindamas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl Sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjos gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui, pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog, sprendžiant dėl išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu); kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2391-415/2023, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2383-442/2023 ir kt.); sprendžiant dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023); Migracijos departamentas, gavęs VSD išvadą dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, turi pagrįsti priimamą atitinkamą administracinį sprendimą (pvz., dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo) objektyviais duomenimis, įvertinti visas nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgti į šių aplinkybių visumą bei laikytis proporcingumo principo, be kita ko, gero administravimo principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023).

54.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju VSD išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjos praeities darbinę veiklą, vertinant ją kartu su aplinkybe, jog pareiškėja iki šiol dažnai vyksta į Baltarusiją, leidžia spręsti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o tai sudaro pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

55.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja nei pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sukeliančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateikta informacija. Tai, kad pareiškėja nebedirba Baltarusijos Respublikos valstybiniame banke, savaime nereiškia, jog grėsmė dėl pareiškėjos ryšių su buvusia darboviete išnykusi, neaktuali ir nereikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą. Sprendžiant šį klausimą, atliekamas iš esmės tik perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kurio metu vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, siekiant nustatyti, ar pagrįsta manyti, jog užsieniečio darbas Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių išvadą, kad toks manymas pagrįstas ir pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

56.       Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad šiuo konkrečiu atveju Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėja, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, individualiai vertino pareiškėjos socialinius, šeiminius bei ekonominius ryšius, nustatė tiek pareiškėjos, tiek jos šeimos narių gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę ir teisinį pagrindą, pripažino, kad ilgalaikiai ryšiai su Lietuva jos nesieja, darbo santykių Lietuvos Respublikoje ji neturi, nėra šeimos narių, kurie Lietuvoje gyventų nuolat. Pareiškėja palaiko glaudžius ryšius su kilmės šalimi, kurioje gyvena jos pilnametė dukra. Ginčo laikotarpiu pareiškėja daugiau laiko praleido ne Lietuvoje. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėja, Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos socialinių, šeiminių bei ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą. Tai, kad, pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas nenustatė visų reikšmingų jos individualią situaciją apibūdinančių aplinkybių, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pareiškėjos pirmosios instancijos teismui nurodytas jos situaciją apibūdinančias aplinkybes, kurios kartojamos ir papildytos pareiškėjos apeliaciniame skunde, daro išvadą, kad jų visuma šiuo konkrečiu atveju nepagrindžia pareiškėjos asmeninio intereso ir toliau laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prioriteto prieš siekį užtikrinti valstybės saugumą.

57.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėjo, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą; nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų (žr., pvz., 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19).

58.       Vertindamas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus (ABTĮ 10 str. 2 d.), aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.); teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Bylos proceso šalių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nesaisto teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023).

59.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nekartodama nustatytų bylos aplinkybių, įvertinusi bylos medžiagą, joje esančius įrodymus, Migracijos departamento Sprendime bei VSD išvadoje išdėstytas aplinkybes, remdamasi neįrodinėjamomis aplinkybėmis dėl Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos keliamos grėsmės Lietuvos valstybingumui, Rusijos Federacijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023), sprendė, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, priešingai – atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus vertina kitaip, mano, jog tam tikros aplinkybės yra reikšmingesnės už tas, kuriomis savo išvadas grindė teismas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismas šiuo konkrečiu atveju netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą,

60.       Vertindamas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos sprendžiant klausimą dėl užsieniečio tarnybos (darbo) Baltarusijos Respublikos institucijose, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota bylose, kuriose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje. Nors nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimas iš esmės yra grindžiamas VSD išvadoje pateikta informacija ir joje nurodytu pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimu, tačiau iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko savarankišką Sprendimui priimti aktualių ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimą ir taikė atitinkamas teisės normas.

61.       Teisėjų kolegija pripažino, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas Migracijos departamento 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 24S105767 bei pareiškėjos poziciją dėl jo, nepagrįstai nurodė šį sprendimą kaip papildomą skundo atmetimo pagrindą, todėl šį pirmosios instancijos teismo argumentą pašalino kaip perteklinį.

62.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus, priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nustatytas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Atmetęs apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas netenkino ir pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

V.

63.       Pareiškėja prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2161-552/2024, o išnagrinėjus bylą iš naujo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį panaikinti ir priimti naują ABTĮ 165 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sprendimą.

64.       Pareiškėja prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

65.       Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą pakartoja pagrindines faktines aplinkybes, argumentus, kuriais grindė savo skundą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, teismų sprendimų esmę.

66.       Pareiškėjos vertinimu, byloje priimti teismų sprendimai prieštarauja suformuotai teisės aiškinimo praktikai ratio decidendi bylose, kuriose buvo nagrinėjami klausimai, susiję su užsieniečių teise gyventi Lietuvoje bei jų galbūt keliama grėsme valstybės saugumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad tokio pobūdžio bylose sprendimai turi būti grindžiami išsamiais, objektyviais ir visapusiškai patikrintais faktais, o ne tik pavienėmis ar fragmentinėmis aplinkybėmis, kurios negali užtikrinti visapusiško individualaus situacijos vertinimo. Šiuo atveju, byloje teismų padaryta išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui pagrįsta vien tik jos trumpalaikiu darbu (duomenys neskelbtini) banke bei lankymųsi Baltarusijoje, nors nei jos darbo pobūdis, nei vykimo į Baltarusiją priežastys Migracijos departamento nebuvo vertintos ir ištirtos. Pareiškėja bylos nagrinėjimo metu, siekdama paaiškinti savo kelionių motyvus, pateikė bylą nagrinėjančiam teismui tiek paaiškinimus dėl trumpalaikio darbo banke, tiek duomenis, susijusius su valstybės sienos kirtimo priežastimis, kurios buvo objektyvios ir susijusios su būtinųjų medicininių poreikių tenkinimu.

67.       Teismai šioje byloje nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuotu principu, kad Migracijos departamentas, kaip viešo administravimo subjektas, turi pareigą pagrįsti savo išvadas pakankamais įrodymais ir užtikrinti vertinamų duomenų objektyvumą. Pareiškėjos atžvilgiu padarytos išvados nebuvo pagrįstos objektyviais duomenimis, kadangi prieš priimant skundžiamą sprendimą pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, o bylą nagrinėję teismai aplinkybės, kad Migracijos departamentas nesurinko ir neįvertino visų objektyvių duomenų, neįvertino. Tai leidžia abejoti teismo objektyvumu ir byloje konstatuotų išvadų pagrįstumu, kadangi valstybės institucijos turi pareigą pateikti aiškius bei pagrįstus įrodymus, leidžiančius spręsti dėl asmenų keliamos grėsmės realumo.

68.       Pareiškėja teigia, kad bylos nagrinėjimo metu teismai ginčo šalims netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą – faktiškai perkeldami ją iš valstybės institucijų pareiškėjai, kuri kaip užsienietė, turi ribotas galimybes paneigti valstybės institucijų prielaidas dėl galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pagal teismų praktikoje suformuotas įrodymų vertinimo taisykles Migracijos departamentas turi pareigą pagrįsti savo nurodomus teiginius ir įrodyti motyvus, kuriais grindžiamas jo priimtas sprendimas. Pripažįstant, kad užsienietis turi pats paneigti faktus, kuriais jį kaltina valstybės institucijos, reikštų pernelyg didelės įrodinėjimo pareigos perkėlimą asmeniui, kuris santykiuose su valdžios institucijomis yra silpnesnioji šalis ir kurio galimybė gauti įrodymus yra apribota. Tokiu būdu, būtent Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, turi pareigą įrodyti skundžiamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

69.       Pareiškėjos vertinimu, šių aplinkybių ir teisinių neatitikimų pagrindu būtina formuoti vieningą teismų požiūrį šios kategorijos bylose, siekiant užtikrinti, kad teismai analogiškose situacijose vadovautųsi vienodais teisės aiškinimo ir taikymo standartais.

70.       Pareiškėjos teigimu, nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į faktines aplinkybes ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę. Migracijos departamentas, kaip viešo administravimo funkcijas atliekantis subjektas, turi pareigą išsiaiškinti ir įvertinti visas su užsieniečio situacija susijusias aplinkybes. Šiuo atveju byla buvo išnagrinėta netinkamai, dėl to byloje priimti teismų procesiniai sprendimai laikytini neteisėtais ir nepagrįstais. 

71.       Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendime buvo konstatuota, jog Migracijos departamentas įvertino visas su pareiškėja susijusias individualias aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, tačiau ji su tokiu vertinimu ir išvadomis nesutinka, nes jomis buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose. Aplinkybė, kad Migracijos departamentas priimdamas skundžiamus sprendimus, neanalizavo nei faktinių su pareiškėjos sveikata susijusių aplinkybių, nei pareiškėjos politinės bei pilietinės pozicijos ir bylą nagrinėję teismai šios aplinkybės neįvertino kritiškai – leidžia abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

72.       Nors byloje buvo konstatuota, jog Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos socialinių, šeiminių bei ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą, tačiau toks formalus vertinimas buvo atliktas remiantis vien tik VSD išvados pagrindu, kuri parengta pagal klausimyne išdėstytą informaciją. Migracijos departamentas neatliko jokių realių veiksmų įvertinti individualią pareiškėjos situaciją: neleido jai pateikti paaiškinimų bei papildomų duomenų; detaliai neišsiaiškino individualių su ja susijusių aplinkybių dėl jos ekonominių ir socialinių ryšių su Lietuva, o tik apsiribojo klausimyne ir duomenų bazėse pasiekiamų duomenų perkėlimu į sprendimą. Pareiškėjos nuomone, tokia Migracijos departamento pozicija nepatvirtina teismų padarytos išvados dėl išsamaus jos keliamos grėsmės realaus „tyrimo“.

73.       Pareiškėja teigia, kad konstatuodami nurodytas išvadas, teismai nukrypo nuo tam tikrais aspektais analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2334-463/2023 buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2002–2003 metais atliko karinę tarnybą Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, o 2003–2005 metais – Juridinio Vidaus reikalų ministerijos instituto mokslo skyriuje užėmė karininko pareigas: teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjo tokie biografijos faktai gali būti vertinami kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien šios aplinkybės negali būti vertinamos atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintas atliktos karinės tarnybos laikas (pareiškėjas tarnavo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje prieš maždaug 20 metų), aplinkybės, kad būtent pareiškėjas nurodė šiuos faktus, pateikdamas atsakymus Departamento klausimyne, ir nenurodė apie tolesnį darbą (tarnybą) Rusijos Federacijos valdžios institucijose, jokių pareiškėjo ryšių su minėtos valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis nenustatyta (nei atsakovas, nei VSD nenustatė priešingai). Šiuo atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės tyrimas, t. y. ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o vien faktas, kad pareiškėjas prieš daug metų atliko karinę tarnybą Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje ir dirbo Juridiniame Vidaus reikalų ministerijos institute mokslo skyriaus karininku, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei, todėl skundžiami sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

74.       Pareiškėja pažymi, kad analizuojant visas bylos aplinkybes laikytina, jog Migracijos departamento priimti sprendimai jos atžvilgiu grindžiami abstrakčia keliamos grėsmės rizika, neatlikus išsamaus ir visapusiško pareiškėjos galbūt keliamos grėsmės tyrimo, tokiu būdu visiškai eliminuojant individualų ginčo aplinkybių vertinimą. Byloje nėra duomenų, kad būtų vertintas pareiškėjos darbo kontekstas, įsidarbinimo aplinkybės, pareigų specifika, veiklos pobūdis ir galimi ryšiai su autoritariniu režimu bei opoziciniais judėjimais. Vertinant galimos grėsmės egzistavimą valstybei buvo ignoruota pareiga kruopščiai išnagrinėti visus svarbius faktus, susijusius su užsieniečio biografija: atliktos tarnybos pobūdis; pareigos; tarnybos trukmė; tarnybos pasibaigimo pagrindas; praėjęs laiko tarpas nuo atliktos karinės tarnybos; tolesnis darbas (tarnyba) Baltarusijos įvairiose valdžios institucijose; užsieniečio ryšiai su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis; užsieniečio pozicija dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, 59 p.).

75.        Pareiškėja vertina, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas neigiamą sprendimą pareiškėjos atžvilgiu privalėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės jos unikalios situacijos įvertinimui bei sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl individualaus akto pagrįstumo ir teisėtumo. Neatlikęs šios pareigos, Migracijos departamentas padarė esminį administracinio akto (administracinio sprendimo) priėmimo procedūrinį pažeidimą, dėl to byloje nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir sprendimo pagrįstumas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Šiuo atveju Migracijos departamentas nustatė pavienes faktines aplinkybes, kurios neleidžia daryti motyvuotų išvadų (juridinių faktų) dėl pareiškėjos keliamos grėsmės.

76.        Pareiškėja teigia, kad abejones dėl byloje suformuotos klaidingos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos patvirtina tai, jog iš Migracijos departamento ir VSD pateiktų dokumentų ir paaiškinimų nėra aišku, kokius konkrečius veiksmus jos atliko ir kokiomis turimomis galimybėmis pasinaudojo, kad kompetentingai būtų nustatyta, ar pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, išskyrus klausimyne pateiktų atsakymų perkėlimą į skundžiamą sprendimą. Pareiškėja ne kartą Migracijos departamentui yra pateikusi tuos pačius duomenis apie save, todėl faktas apie jos darbą finansų sektoriuje Migracijos departamentui ir VSD jau buvo žinomas. Bylą nagrinėję teismai ignoravo minėtas aplinkybes ir patvirtino demokratinėje valstybėje netoleruotiną bei teisiškai ydingą elgesį, kai viešojo administravimo subjektai atleidžiami nuo priimtų sprendimų tinkamo motyvavimo pareigos remiantis vien tik prielaida, kad regione yra susiklosčiusi sudėtinga geopolitinė padėtis. Tokiu būdu, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo nuosekliai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos dėl viešojo administravimo subjektams ir jų priimamiems sprendimas keliamų būtinųjų reikalavimų.

77.       Pareiškėja nurodo, kad remiantis teismų praktikoje įtvirtintomis taisyklėmis, teisė būti išklausytam yra siejama ne tik su pačios pareiškėjos iniciatyva pateikti visus reikšmingus faktus, bet ir Migracijos departamento pareiga veikti aktyviai nustatant visas reikšmingas faktines aplinkybes. Byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėja, išskyrus Klausimyno užpildymą, Migracijos departamento nebuvo apklausta, jai taip pat nebuvo išaiškinta teisė pateikti papildomus duomenis ar paaiškinimus dėl vertinamų aplinkybių. Tai yra pagrindas išvadai, jog bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino, kad Migracijos departamentas apsiribojo tik formaliu procedūrų vykdymu, tokiu būdu tinkamai neįgyvendindamas viešojo administravimo subjektams keliamų reikalavimų, kylančių inter alia (be kita ko) iš gero administravimo principo.

78.       Pareiškėjos nuomone, kad bylą sprendę teismai netinkamai pritaikė proporcingumo principą, vertindami pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius jos teisinei padėčiai. Valstybės institucijos, vertindamos galimas grėsmes, ne tik turi atsižvelgti į ginčo formaliuosius aspektus, bet ir individualiai išnagrinėti kiekvieno asmens situaciją. Poreikis apklausti užsienietį, kad būtų išaiškinama jo tikroji situacija, yra svarbus, ypač kai sprendimas gali sukelti materialaus pobūdžio teisines pasekmes.

79.       Pareiškėja teigia, kad į klausimyne pateiktus klausimus atsakinėjo sąžiningai. Nepaisant to, jog pareiškėja aiškiai išreiškė savo poziciją dėl to, kam priklauso Krymas, taip nurodydama savo demokratinius įsitikinimus, nei VSD savo išvadoje, nei Migracijos departamentas Sprendime į tai neatkreipė dėmesio ir akcentavo tik į tai, jog prieš beveik 10 metų pareiškėja epizodiškai dirbo valstybiniame banke. Tuomet kyla klausimas, kam yra skirtas klausimynas, jeigu jo atsakymai yra vertinami subjektyviai, t. y. valstybės institucijos selektyviai ir fragmentiškai atsirenka tik, jų nuomone, svarbius duomenis, reikalingus neigiamam sprendimui pagrįsti, tačiau nėra vertinama visa klausimyne pateikta informacija, kuri paneigtų VSD daromas prielaidas apie pareiškėjos keliamą grėsmę, kuri iš esmės grindžiama jos ankstesniu darbu ir užimtomis pareigomis banke. Nei VSD, nei Migracijos departamentas nenustatė, jog dirbdama (duomenys neskelbtini) banke ir (arba) vėliau pareiškėja būtų atlikusi prieš Lietuvos valstybės saugumą nukreiptas veikas ir pan. Aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1767-822/2024) analogiškos faktinės situacijos yra vertinamos kaip neproporcingos, nes nustatyta pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė yra kur kas mažesnė nei dėl sprendimo priėmimo pareiškėjos ir šeimai kylantys neigiami padariniai.

80.       Pareiškėja nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė, jog po skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo pareiškėja buvo priversta kartu su nepilnamečiu sūnumi, kuriam reikalinga mamos priežiūra, išvykti į savo kilmės šalį. Tokiu būdu, neproporcingai buvo apribotas šeimos gyvenimas, kadangi pareiškėja buvo atskirta nuo sutuoktinio, likusio gyventi Lietuvoje, o sutuoktinis buvo atskirtas nuo žmonos ir nepilnamečio vaiko. Pareiškėjos vertinimu, priimti tiek Migracijos departamento, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimai kelią neproporcingą grėsmę tiek vaiko, tiek visos šeimos interesų pusiausvyrai. Šeimos gyvenimo apribojimai esamoje situacijoje bei jų poveikis vaikų interesams yra neproporcingas. Proporcingumo principas, aiškinamas kartu su pareiga atsižvelgti į viršesnį vaiko interesą, kaip nurodyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, reikalauja, kad bet kokie sprendimai, kurie gali paveikti vaikų gerovę ir jų ryšius su abiem tėvais, būtų grindžiami išsamia situacijos analize ir pagrįsti vaikų interesų prioritetu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2017 m. gegužės 10 d. sprendimas Chavez-Vilchez ir kiti, C-133/15, EU:C:2017:354 ir 2023 m. birželio 22 d. sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C?459/20, EU:C:2023:499; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1767-822/2024).

81.       Pareiškėjos nuomone, nagrinėtoje administracinėje byloje priimti teismų sprendimai neatitinka aktualios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bylose, susijusiose su užsieniečio keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimu, nes buvo netinkamai pritaikytas perspektyvinis rizikos vertinimas, o taip pat neįvertinta, jog Migracijos departamento sprendimai, kuriais buvo išskirta pareiškėjos šeima bei apribotas jos šeimos gyvenimas, sukėlė neproporcingą grėsmę vaiko interesų pusiausvyrai. Mano, kad nurodytų duomenų visuma leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

82.       Pareiškėja papildomai paaiškina, kad nesiekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, jog nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu. Pareiškėja nesiekia pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, kadangi visos bylai reikšmingos aplinkybės yra įvertintos ir ištirtos, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šias aplinkybes dėl skirtingo teisės normų aiškinimo, neatitinkančio vieningos administracinių teismų praktikos, aiškindamas neteisingai išsprendė bylą.

83.       Pareiškėja dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo nurodo, kad šiuo metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra nuoseklumo dėl įrodinėjimo pareigos tokio pobūdžio bylose – skirtinguose sprendimuose ir nutartyse yra skirtingai aiškinama, kokiam subjektui tenka įrodinėjimo pareiga tokio pobūdžio bylose ir kaip ta įrodinėjimo pareiga turi būti realiai įgyvendinama (pvz., 2023 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023; 2023 m. spalio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023; 2023 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 pripažinta, kad esant ginčui dėl leidimo panaikinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui būtent sprendimus priėmusioms institucijoms tenka pareiga įrodyti priimtų sprendimų teisėtumą; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023 padaryta priešinga išvada – jog būtent užsienietis turi pateikti duomenis, paneigiančius institucijų surinktas išvadas dėl jo grėsmės valstybės saugumui). Toks aiškumo trūkumas akcentuoja būtinybę suformuoti vieningą ir aiškią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją šiuo klausimu, ypač bylose, kuriose perspektyvinis grėsmės vertinimas grindžiamas išimtinai tik užsieniečio ankstesniu darbu ir/ar užimtomis pareigomis. Pripažįstant, kad užsienietis turi pats paneigti faktus, kuriuos yra nurodęs (pvz., klausimyne) ir kuriais grindžiamos institucijų išvados dėl keliamos grėsmės, reikštų pernelyg didelės įrodinėjimo pareigos perkėlimą asmeniui, kuris santykiuose su valdžios institucijomis yra silpnesnioji šalis ir kurio galimybė gauti įrodymus yra apribota. Šiuo atveju darydamas išvadą apie pareiškėjos keliamą grėsmę atsakovas pirmiausia privalėjo įrodyti tokios išvados pagrįstumą ir teisėtumą.

84.        Pareiškėja taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2161-552/2024 nurodė, jog buvo tinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su atliekamomis pareigomis ir priimtas pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl pareiškėjos grėsmės nacionaliniam saugumui. Vadovaujantis tuo, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjos pareigomis banke bei apsilankymų Baltarusijoje priežastimis, buvo pateiktos išimtinai pačios pareiškėjos, todėl tai rodo, jog įrodinėjimo našta nagrinėjamoje byloje buvo perkelta jai pačiai, nors paprastai pats viešojo administravimo subjektas turi įrodyti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

85.        Pareiškėjos vertinimu, Migracijos departamentas sprendimą priėmė pažeisdamas VAĮ įtvirtintus principus, o bylą nagrinėję teismas nesigilino ir nevertino pareiškėjos pateiktų paaiškinimų, susijusių su darbo pobūdžiu, jo trukmę bei vykimo į Baltarusiją dėl medicininių priežasčių. Tokiu būdu, priimti sprendimai neatitinka formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, dėl to turi būti peržiūrėti.

86.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą byloje su juo nesutinka ir prašo atsisakyti atnaujinti procesą.

87.       Atsakovas atsiliepime pakartoja faktines aplinkybes, kurių pagrindu priėmė byloje skundžiamą Sprendimą, ir teigia, kad tiek pirmos instancijos teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai priimti išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismų išvados yra grindžiamos. Be to, teismai aiškiai pasisakė dėl visų argumentų, todėl nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą byloje.

88.       Atsakovas teigia, kad pareiškėjos argumentai, kuriais grindžia prašymą, yra nepagrįsti. Teismas, kiekvieną kartą nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, turi atsižvelgti į pareiškėjų individualias aplinkybes. Šiuo atveju tiek iš pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo sprendimų akivaizdu, kad teismas išnagrinėjo ir išsamiai įvertino skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat kilusio ginčo kontekste atliko ir savarankišką vertinimą pareiškėjos individualių savybių ir aplinkybių, kurias ji nurodė skunduose teismui.

89.       Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

90.       Šiuo atveju pareiškėjos nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindas atnaujinti procesą byloje. Pareiškėjos prašymo motyvas (priimant Sprendimą jai nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus) nėra pakankamas pagrindas atnaujinti procesą. Pareiškėja ir jos atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl jai buvo sudarytos visos galimybės nurodyti visas, jos vertinimu, svarbias aplinkybes. Be to, pareiškėja pateikė savo poziciją, paaiškinimus ir argumentus savo procesiniuose dokumentuose ir nepaaiškina, kokias papildomai aplinkybes ji būtų nurodžiusi Migracijos departamentui.

91.       Atsakovas dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su įrodinėjimo naštos paskirstymu nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gausią ir nuoseklią praktiką šiuo klausimu bylose, kuriose ginčas kilo dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent byloje dalyvaujantis užsienietis, nesutikdamas su grėsmės valstybės saugumui pagrindu priimtu Migracijos departamento sprendimu, privalo pateikti teismui įrodymus, paneigiančius VSD pateiktoje išvadoje ir Migracijos departamento sprendime nurodytas aplinkybes. Pareiškėja prašyme teikia selektyvią teismų praktiką.

92.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodoma praktika, priešingai nei teigia pareiškėja, nėra analogiška šiai bylai, todėl įvertinus pareiškėjos prašyme nurodytas bylas, darytina išvada, jog jos nėra tapačios ir jose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas teismų praktikos nevienodumas.

93.       Šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartyje buvo remtasi ir nenukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos, kad sprendžiant, ar pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, vertinama ne vien VSD pateikta išvada ir joje nurodyti faktai, tačiau atliekamas kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas. Kaip minėta, 2024-09-04 nutartyje buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. buvo įvertintas ne tik jos darbas Baltarusijos banke ir šio darbo laikotarpis, bet ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės, taip pat vertinant įrodymus (jų visetą) atsižvelgta ir į geopolitinę situaciją, susiklosčiusią dėl Rusijos karinės agresijos, taip pat ir į Baltarusijos autokratinio režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Dėl to aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

94.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėja savo prašymą atnaujinti proceso nagrinėjimą iš esmės grindžia ne svariais argumentais dėl praktikos suvienodinimo ar nukrypo nuo teismų praktikos, o nepasitenkinimu apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, nesutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu įrodymų vertinimu, prašyme atnaujinti proceso nagrinėjimą iš esmės nepagrindžia savo prašymo, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismai. Atkreipia dėmesį, kad dėl pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą 40–49 punktuose ir kitų argumentų, sietinu su ginčijamu Sprendimu, Migracijos departamentas ir VSD pasisakė savo procesiniuose dokumentuose bei dėl jų papildomai jau pasisakė abiejų instancijų teismai, o pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjos tuos pačius argumentus nėra pagrindo. Pareiškėja savo prašyme atnaujinti procesą teikia naujus argumentus dėl ginčijamo Sprendimo, kad ji buvo atskirta nuo savo sutuoktinio. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis vaikas turi Baltarusijos pilietybę, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėja su savo šeimos nariais negali gyventi kartu Baltarusijoje ar susijungti kitose valstybėse.

95.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašo jį atmesti.

96.       VSD nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta ir motyvuota, atitinkanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, priimta tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes ir ginčo santykių teisinį reglamentavimą, tinkamai aiškinant ir taikant teisės normas, todėl nėra pareiškėjos nurodytų pagrindų atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje.

97.       VSD nuomone, pareiškėja prašyme nepateikia svarių argumentų, patvirtinančių esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje atnaujinti procesą, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu, buvimo. Pareiškėja prašymą aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, nes egzistuoja penki skirtingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai, kuriuose, pareiškėjos nuomone, nagrinėtos bylos tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. VSD įsitikinimu, šie pareiškėjos argumentai yra visiškai nepagrįsti.

98.       Pirmiausia atkreipia dėmesį, kad toks nedidelis kiekis pareiškėjos nurodytų jos reikalavimus šioje proceso atnaujinimo byloje neva pagrindžiančių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų yra akivaizdžiai nepakankamas vertinti praktikos (ne)vienodumą. Vien tik 2023–2025 metais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų analogiško pobūdžio bylų skaičius siekia kelis šimtus bylų. Todėl laikytinas nepagrįstu pareiškėjos selektyvus vos keleto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų atrinkimas ir rėmimasis jose priimtais procesiniais sprendimais, siekiant iliustruoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tariamą nevienodumą. Be to, įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį ir pareiškėjos prašyme nurodytuose kituose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog šios bylos nėra tapačios ir jose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumas.

99.       Pareiškėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumą grindžia tuo, kad neva tam tikrose bylose skirtingai paskirstoma įrodinėjimo našta tarp bylos proceso šalių. Šis pareiškėjos argumentas taip pat laikytinas nepagrįstu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos proceso šalių aspektu yra susiformavusi, vienareikšmiška ir nuosekli. Priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį buvo tinkamai laikomasi nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos proceso šalių.

100.       VSD vertina, kad pareiškėjos argumentai dėl užsieniečių traktavimo silpnesniąja šalimi santykiuose su Lietuvos Respublikos valdžios institucijomis laikytini spekuliatyviais ir taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Aptariamo pobūdžio bylose užsieniečiai – Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos piliečiai. Abi šios valstybės, vykdydamos agresyvią politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu, yra akivaizdžiai priešiškos Lietuvos Respublikai, jos rengia įvairias prieš Lietuvą ir kitas demokratines valstybes nukreiptas provokacijas bei hibridines atakas. Rusijos Federacija kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybei. Todėl šių aplinkybių kontekste Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos piliečių, teisės aktų nustatyta tvarka pripažintų keliančiais grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, laikymas silpnesniąja šalimi būtų visiškai formalus ir neatitiktų nei pirmaeilių Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesų, nei teisingumo ir protingumo principų reikalavimų.

101.       VSD nuomone, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

102.       Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

103.       Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).

104.       Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

105.       Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).

106.       Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

107.       Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

108.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto, nustatančio, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; kt.). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

109.       Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Sprendžiant dėl to, ar suinteresuotas asmuo įrodė aptariamą pagrindą, pirmiausia vertintina, ar prašyme atnaujinti procesą nurodytos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) sutampa (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-149/2011; 2022 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-968/2022; kt.).

110.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjos argumentus dėl nukrypimo nuo suformuotos praktikos, įvertinusi prašyme atnaujinti procesą nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose nagrinėtas aplinkybes ir priimtų procesinių sprendimų motyvus, pažymi, kad nurodyta praktika iš esmės patvirtina, jog sprendžiant dėl konkretaus užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, kiekvienas atvejis vertinamas individualiai ir priimamas atitinkamas motyvuotas sprendimas, atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip pat įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jų visumą.

111.       Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvų matyti, kad, priešingai nei teigia pareiškėja, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išvadą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui grindė ne vien pareiškėjos biografijos faktu, kad ji dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) banke 2015 m., tačiau tokia išvada buvo padaryta atlikus individualų pareiškėjos situacijos vertinimą (t. y. įvertinus ne tik šį pareiškėjos biografijos faktą, tačiau taip pat atsižvelgus į geopolitinį kontekstą, pareiškėjos šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), atsižvelgus į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD išvadą dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, turi pagrįsti priimamą atitinkamą administracinį sprendimą objektyviais duomenimis, įvertinti visas nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgti į šių aplinkybių visumą bei laikytis proporcingumo principo, be kita ko, gero administravimo principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023). Pažymėtina, kad ir kitose iš dalies faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose, kai asmenys dirbo Baltarusijos Respublikos bankuose ir dėl to buvo nustatyta jų keliama grėsmė Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, buvo atliktas individualus užsieniečio situacijos vertinimas ir atsakovo sprendimai neišduoti leidimo laikinai gyventi ar panaikinti leidimą laikinai gyventi bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką buvo pripažinti pagrįstais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024, 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1077-662/2024). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartimi nebuvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos šiuo aspektu.

112.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-5-1047/2024; kt.). Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu.

113.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje ir pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytuose procesiniuose sprendimuose, kurių faktinės aplinkybės, pareiškėjos teigimu, yra panašios ir kuriose Migracijos departamento sprendimai dėl leidimų gyventi panaikinimo arba atsisakymo juos išduoti ar pakeisti užsieniečiams buvo pripažinti nepagrįstais ir panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2334-463/2023, 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1767-822/2024, 2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, 2023 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023) nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad šios bylos nėra tapačios (skiriasi individualios pareiškėjų aplinkybės (įskaitant užsieniečių kilmės valstybes, darbovietes, šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), taip pat skiriasi bylose teismui pateikti įrodymai, jų reikšmė ir vertinimas). Nurodytose bylose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumas. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nenurodė procesinio sprendimo kitoje analogiškoje administracinėje byloje, kurioje esant iš esmės tapačioms faktinėms aplinkybėms ir jas įvertinus, būtų priimtas priešingas teismo procesinis sprendimas.

114.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gausią ir nuoseklią praktiką dėl įrodinėjimo naštos tarp bylos proceso šalių paskirstymo bylose, kuriose kilo ginčas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent byloje dalyvaujantis užsienietis, nesutikdamas su grėsmės valstybės saugumui pagrindu priimtu Migracijos departamento sprendimu, privalo pateikti teismui įrodymus, paneigiančius VSD pateiktoje išvadoje ir Migracijos departamento sprendime nurodytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-984-415/2024; 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1157-552/2024; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1300-525/2024; 2024 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1504-415/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1102-552/2024; kt.).

115.       Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo remtasi ir nenukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos, kad sprendžiant, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, vertinama ne vien VSD pateikta išvada ir joje nurodyti faktai, tačiau atliekamas kompleksinis pareiškėjus charakterizuojančių savybių vertinimas. Šioje byloje buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. buvo įvertintas ne tik pareiškėjos darbas Baltarusijos Respublikos banke ir šio darbo laikotarpis, bet ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės, taip pat vertinant įrodymus (jų visetą) atsižvelgta ir į geopolitinę situaciją, susiklosčiusią dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos, taip pat ir į Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Dėl to aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2024 m. rugsėjo 4 d. priimdamas nutartį, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

116.       Pasisakant dėl kitų pareiškėjos nurodomų argumentų, akcentuotina, kad užsieniečio galima grėsmė valstybės saugumui yra teisės (vertinimo) klausimas, sprendžiamas pagal konkrečioje byloje nustatytus faktus ir surinktus įrodymus, kurie turi būti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai patikrinti ir ištirti teisminio nagrinėjimo metu, ypač darant išvadą, sukuriančią teisines prielaidas priimti atitinkamus administracinius sprendimus kaip ginčijami nagrinėjamoje byloje (jog asmens buvimas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir/ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; kt.).

117.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodomuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose buvo nagrinėjama kiekvieno užsieniečio individuali situacija, vertinami įrodymai ir daromos išvados dėl jo keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

118.       Kiti pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai, susiję su teise būti išklausytai, vykimo į Baltarusiją priežastimis, šeimos išskyrimo ir kiti, nagrinėjamo klausimo, t. y. proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu kontekste, nėra aktualūs. Be to, pareiškėjos nurodyti argumentai buvo įvertinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei apeliacine tvarka.

119.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą nėra pagrindo tenkinti, nes pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo (apeliacinio skundo pakartotinio išnagrinėjimo), nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Minėta, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, jog būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.).

120.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2161-552/2024 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Y. B. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2161-552/2024  netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2161-552/2024 pagal pareiškėjos Y. B. apeliacinį skundą dėl Regiono administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

                Dainius Raižys

        Veslava Ruskan